Gerbiamo metro Tomo Venclovos dėka turime naują diskusijų žanrą – viešus uždusimus. Minėtas autorius išprovokavo dusimo maniją - pabandė dusti taip, kaip jis moka ir nori. Pabandė, pagąsdino, kad uždus ir… paakino dusti kitus Lietuvos intelektualų elito atstovus. Prisipažinsiu, kad Tomo Venclovos dusimas pasirodė išties rimtas, argumentuotas ir perdėm įtaigus, tačiau ir uždegantis lengvai ironijai. Ar tikrai jau čia to oro taip trūksta.

Bene pirmas dusimo madai pasidavė mano geras bičiulis tvirtai įsitikinęs ir niekada niekada neklystantis Algirdas Patackas. Jis išaiškino, kad Venclova dūsta neteisingai, pernelyg liberaliai ir savo ruožtu pasisiūlė dusti krikščioniškai, gi p. A.Bielskis - socialistiškai. Gerbiamas signataras ir sąjūdininkas Romas Gudaitis, kurio talentas abejonių nekelia, o kuklumas visada žavi, pasakė, kad iš esmės taip nedūstama, nes negalima dusti Lietuvoje ir dėl Lietuvos iš tolimų šalių ir filosofinių neva aukštumų, nematant lietuviškų tradicijų. Tada ima dusti net dūstančiojo legenda. Teisingai. Visi minėti tekstai geri ir verti ne tik skaitymo, bet ir pagalvojimo. Tikėtina, kad dabar bandančių dusti ar bent jau dalyvauti akcijoje atsiras ir daugiau - belieka sulaukti dūstančių tautiškai, demokratiškai, darbietiškai, moteriškai, valstietiškai ir tvarkingai… Bendrai pasakius apie dusimą jau kalbėta ir prikalbėta, tik gal ne tokiais taikliais, kaip Venclovos ar Gudaičio žodžiais. Skundai Seimui byloja, kad dūsta intelektualai, emigrantai, jaunos ir jau pasenę mamos, studentai, ugniagesiai, policininkai, gėjai ir net niekadėjai.

Dusimo teorija gana paprasta. Nenagrinėsiu čia jos detaliai, skaitytoją skatindamas veikiau pasiskaityti originalus. Atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad dūstantieji paprastai įrodinėja savo teisę į dūsimą, po to išryškina savą kankinystę, galiausiai nurodo, kad yra kaltieji, ir jie turi kuo greičiau pasirūpinti, kad dūstantysis kaip nors sugrįžtų į normalybę. Dusti išties yra pagrindo – valdžia bloga, krizė globali, visuomenė paika arba runkeliška, neskaičiusi Platono ir Kanto, nekalbant jau apie nūdienos išminčius.

Situacija visuomenėje, kuri, pagal Tomą Venclovą ar Leonidą Donskį turi būti iš prigimties liberali, pagal Patacką – konservatyvi, pagal kitus dar kažkokia, yra deja, kur kas toliau nuo visų šių dūsavimų. Vertybių krizė slegia mus kur kas stipriau nei manome, ir ji pavojingesnė už valstybės ir asmenines skolas. Blogiausia, kad manome, jog viskas išsisprendžia balansuojant biudžetą, o ne puoselėjant vertybes. Todėl dusti ir dūsauti santykinai paprasta, nes už tai tik paguos…

Galima daug kalbėti apie Sokratą ir Diogeną, Periklį ir jo žmoną, tačiau bėda ta, kad šiandien daugumai lietuvių (o ir europiečių bendrai) tai reiškia arba nieko arba, geriausiu atveju mokyklinį pasiskaitymą. Rinkėjai, mokesčių mokėtojai ar pajamas slepiantys piliečiai gal ir didingai pasižavės pono Donskio pamokymais apie liberalias ar švietėjiškas Europos civilizacijos šaknis, tačiau atviresniame pokalbyje sako, kad jiems dzin… Jiems nelabai svarbu, ar biudžetą dalinti valstybė kildina save iš konservatyvaus kaimo ar iš liberalaus didmiesčio.

Priminsiu, kad pasaulyje nei visuomenė nei jos valdžia niekada valdžia nebuvo protinga, o jei ir buvo, tai neilgai. Norėčiau gyventi tikrų intelektualų ir darbščių technikų visuomenėje, tačiau šiandien apie ją galima tik gražiai pasvajoti. Išties vienaženkliu procentiniu punktu apsiriboja skaičius žinančių, koks yra mūsų šalies vidaus produktas, kiek jis skiriasi nuo biudžeto ir kiek procentų skiriama pašalpoms, o kiek – universitetams. Su dideliu malonumu padiskutuočiau, apie tai, kas gi didysis mūsų Sokratas – Kavolis ar Vydūnas, tačiau padiskutuočiau su dūstančiais intelektualais, nes piliečiams labai vis tiek… Paklauskite šiandien gatvėje, kiek lietuvių skaitė nuodugniai Kavolį, ar bent jau girdėjo apie jį. Su visa pagarba Kavoliui turiu pasakyti, kad ne tiek jau daug. Apie Vydūną girdėjo daugiau, nes ir sovietmetyje jis buvo paminimas, bet nelabai galėtų pasakyti – kodėl jis, Patacko valia, yra lietuviškas Sokratas. Tačiau jeigu tik dusime ir negerbsime savo žmonių tokių, kokie yra, nėra čia ko veikti šioje šalyje.

Nepradėsiu kalbėt apie tai, kas čia kaltas, kad šalia kitų sisteminių ydų turine ir visiškai neišsilavinusią visuomenę, ypač visuomenė, be vadinamojo bendrojo išsilavinimo… Iš dalies patys prie to prisidėjome, nes iki šiol tikime, kad didžiausia visuomeninė laimė yra bendrojo vidaus produkto kiekis. Visos strategijos – 2010, 2020, 2030 ir t.t. kalba apie tai, ką ir kiek gaminsime ir kiek pinigų turėsime išmokoms, bet ne kaip svajosime, t.y. kokios vertybės darys mus laimingais. Sunku rasti provincialesnį požiūrį, tačiau tokie jau esame – finansų ministras atrodo kur kas svarbesnis nei kultūros. Nenuostabu, kad ir šiandieniam jaunimui svarbu ne Vydūnas, o profesinės karjeros galimybės, ir toks karjeristas mano, kad su Vydūnu geriau negaišti laiko, nes nuo Vydūno žinojimo atlyginimas nekyla. Nuo Kavolio, Donskio ir Venclovos, beje, taip pat. Jam nereikia pažinti natų, jam nereikia žinoti, koks tas Vilniaus barokas, nes jis nuoširdžiu nori būti aukštos kvalifikacijos gydytojas ar teisininkas. Papamokslaukime tokiam vaikiui apie jo klystkelius, tačiau niekas nepasikeis.

Dusimai ir dūsavimai priminė tokį seną lenkišką kriminalinį filmą, kuriame vienas policijos šulas labai norėjo rodyti ieškomų nusikaltėlių veidelius per televizorių, tikėdamasis, kad visuomenė policijai padės. Kitas gi juokaudamas teigė, kad tai policijos darbas padėti visuomenei naikinti nusikaltėlius, o ne atvirkščiai.

Taigi – dusti nūnai ne taip jau ir sunku, juolab, kad tradiciškai pagrindinis tikslas yra žinoti, kas kaltas (žinome – valdžia ) ir žinoti, kad ta nekenčiama valdžia kažkaip atsižvelgs ir galutinai uždusti neleis. Noriu pasakyti, kad būti protingu, intelektualiu, skaityti Kavolį ir Vydūną tiesiog pagirtina, tačiau dusti labai nesimpatiška, tiesiog netinka prie intelektualaus veido.

Gerbiamieji dūstantys – jūs juk nekada neatsisakėte būti elitas, o jei jau elitas, tai ir garbė, garbingai prisipažinkite, kad ne tik bankų lengvos paskolos ir visokios ten mokesčių revoliucijos jus dusina. Dusina ir sąžinės graužatis, nes būtent intelektualai turi kurti mąstančią ir intelektualią visuomenę, o ne ją barti. Juolab kai nyksta ir jūsų legendos. Be jų visuomenei jau išties riesta.

Prisipažinkime, kad Lietuvos ateities vizija ganėtinai prėska. Nepaisant visų ten įvaizdžių kūrimo. Šiandien vyrauja gana vizija, kad kovos baigėsi, mums bereikia ilgai ir laimingai gyventi integruotoje Europoje. Prasta vizija. Neturime vizijų užsienio politikoje, nežinome kokių ir kiek universitetų reikia, neįsivaizduojame, kuo Lietuva gali ir turi būti išskirtinė. Kaip mums kovoti su savo kompleksais, priimti istoriją XXI amžiaus stiliumi…. O ten, kur vizijos nėra, atsiveria plati erdvė ją turėti. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Plati erdvė – reikia tik drąsiai giliai įkvėpti. Tada gal mažiau norėsis dusti. Ir net nereikės ieškoti, kur paslėptas gaivaus oro vamzdis…