Nori taikos, ruoškis karui. Istorikai tvirtina, kad šiuos žodžius pasakė romėnas, karo reikalų žinovas Publius Flavius Vegetius Renatus. Tai buvo kažkada Romos imperijos gyvavimo pabaigoje, žinių apie autorių išliko nedaug, tačiau frazė, regis, buvo tikrai vykusi, nes ją prisimena ne tik kariškiai, bet ir civiliai. Prisimena gražiai, nes istorija patvirtina tiesą – išgyvena ir net suklesti tos bendrijos, kurios deramai žiūri į savo saugumą ir gynybą. Tokiose bendrijose vertinami ir jauni, ir seni.

Tikriausiai, ne paslaptis, kad mes nūnai į savo gynybą žiūrime mažų mažiausiai pro pirštus. Ne paslaptis, kad saugumo situacija prastėja, mūsų civilizacija išmiršta, grėsmės ir betvarkės vis daugiau. Būtų visai logiška labiau rūpintis krašto ir civilizacijos saugumu, tačiau mums siūloma ne didinti jį, o mažinti. Juk artėja biudžeto reikalai – vėl teks tampyti “biudžeto antklodę” į tą ar kitą pusę.

Argumentai mieli širdžiai – reikia neva kompensuoti pensijas, paremti mamas ir jų vaikus, padaryti dar daug gerų darbelių, tad kam čia mums tie kareiviai, kurie, žinia, gali net ką nors ir nušauti. Simptomatiškai gausėja manančių, kad gynybos biudžetas iš viso nereikalingas, o tos niekingos išlaidos – apie vieną procentą bendrojo vidaus produkto, galėtų padaryti laimingus ne tik pensininkus, bet taip pat gydytojus, moksleivius, kūdikius, studentus, disidentus, gėjus, kairiarankius, kreivakojus ir taip toliau…. sąrašą galima tęsti. Įdomu, aišku, kodėl likę 99 procentai iki šiol neatnešė laimės, bet tegu tai lieka refleksijoms ir diskusijoms. Negana to, kai kas ano, kad kariai – tai tiesiog potencialūs žudikai, kokių iš viso šioj žemėj neturėtų būti. Žodžiu, ne tek jau mažai nuo valdžios viršūnių iki “runkelių” taikosi pasidalyti po keletą centų dabartinius mūsų krašto apsaugos likučius.

Gali būti kad kai kas kyla iš nežinojimo ar naivumo, gali būti, kad ir piktos valios čia surastum.

Galima mandagiai paaiškinti, kad ginklas lietuviškai reiškia gynybos priemonę, ir kad pati gynyba - tai ne žudymas, o sergėjimas. Ar Žalgirio mūšį laimėję kariai buvo žudikai?  Jie kovėsi, beje, svetimoje teritorijoje? Ar buvo agresoriai? Jei į bent vieną klausimą atsakėte ne, atsiimkite savo klejones apie krašto apsaugos finansavimo žalą.

Pensijas kompensuoti reikės, kaip reikės kompensuoti ir kitus nerealizuotus lūkesčius. Kad tik krizė greičiau pasibaigtų, kad tų pinigų būtų daugiau. O padauginti pinigų gali kaip tik ta pati krašto apsauga. Tik ne ją skurdinant, o … stiprinant.

Garsi politinės ekonomikos specialistė Susan Strange (deja, prieš dešimtmetį apleidusi šį pasaulį) taikliai pastebėjo, kad gerai funkcionuojančiai šalies ekonomikai reikia keturių sąlygų: turėti bendrojo vidaus produkto kūrimo galimybę, laisvą rinką, bankų sektorių ir… garantuotą nacionalinį saugumą. Tai va - saugumą. Štai jums atsakymas į klausimą, kada valstybė kompensuos pensininkų skriaudas – kai bus saugi.

Kas mėgsta skaičius, gali pasitikrinti, kad pensijoms ir motinystei skiriame daugiau kaip dešimt kartų daugiau nei gynybai. “pravalgę” gynybą šiandien gal ir pasijusime dešimčia procentų sotesni, tačiau baugu, kad kitąmet nebebus ką valgyti.  Nebebus valstybės. Net atvirkščiai. Šiandien, viską skaičiuojant pinigine išraiška, pradedama manyti, kad geriau pralaimėti ir pasiduoti. Pralaimėti pigiau, pigiau neginti tėvynės pigiau nei pirkti lėktuvą ar šaudmenų. Nenuostabu, kad taip galvojant, gretai neturėsite nei tėvynės nei jos pensijos. O svetimiems jau visai nesvarbu, užsidirbote pensiją, ar ne.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vidurio Europa, o tame tarpe ir Baltijos šalys, ekonomikos augimą (ir pensijų augimą) pajuto tada, kai tapo saugiomis, kai tapo aišku, kad jos bus euroatlantinės civilizacijos dalimi, civilizacijos, kuri turi daug didele dalimi todėl, kad yra saugi. Šalys kuriomis žavimės (Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika), šalys, kurios mūsų migrantams atrodo geresnės tėvynės nei Lietuva, jau seniai suprato, kad gynybai negalima taupyti, nes tada reiks dirbti kažkur toli nuo tėvynės… gerai, kad Vakaruose, bet nebūtinai…

Istorija visada labiau mena karius, o ne tuos, kurie gynybai gailėjo… O jei mena, tai veikiau kaip itin negatyvius personažus. Skirtumas tarp sąvokos neapsiginti ir nesiginti didžiulis. Tautos kūryba sako – jei negali būti liūtas, gali būti vapsva, bet nebūk šliužas. Net ir galingieji kontaktų su vapsvomis privengia…

Ginkluotosios pajėgos ne vienai šaliai yra visų pirma garbės reikalas. Šiandien didelė bėda ir tai, kad atiduodami gynybą vadinamiems profesionalams prarandame tokį svarbų jos komponentą, kaip liaudies pasipriešinimas. Profesionalas gali būti patriotas, bet gali būti tik valstybės tarnautojas, nes jo statusas įpareigoja ginti valstybe, bet nebūtinai tėvynę. Tėvynę giname visi, bet netrūksta aiškintojų, kad to visiškai nereikia, netgi žalinga. Nepagarba gynybai ir kariuomenei, laikas, kada niekiname tikrąją karininkiją, niekiname žmones, kuriems svarbu ne tik profesinės pareigos vykdymas, svarbu karininko garbė, neatneša nei kitokios garbės, nei trokštamos naudos. Karininko garbė buvo neįkainuojama vertybė kiekvienoje istorijos epochoje, išskyrus, kaip regis, pastarąją. Ne kiekvienas, kas gražiai apsirengia, jau džentelmenas, ne kiekvienas, kuris taikliai šaudo, jau karininkas. Garbe reikia rūpintis ir ją puoselėti, juk lietuviai, sako, garbinga tauta.

Tie, kurių negerų ketinimų sąraše yra ir tautos demoralizacija, noriai slepiasi už pensininko nugaros. Ar tikrai mano, kad šį kartą Lietuvą galima okupuoti jos neginant neva dėl pensininkų interesų.

Suprantu, kad dabar išgirsiu tą baisųjį žodį krizė… Krizės metu, mat, ne kariuomenė svarbu. O kaip tik svarbu. Jau minėjau, kad ekonomika, nebūdama saugi niekada taip ir neatsigaus, tad ir pensijų niekas nekompensuos. Antra, viešai deklaruodami savo bejėgiškumą tiesiog skatiname savo priešus pasinaudoti situacija. Kas įsitikinęs, kad Rusijos vadovai, apraudodami buvusią SSSR, nesvajoja jos atkurti, tegu meta akmenį. Kas galvoja, kad radikalūs islamistai pjauna tik tuos, kas nemyli musulmonų, o mylinčius paglosto, tegu paskaito rugsėjo  žuvusių sąrašą. Pjauna iš eilės, o nesaugiausius pirmiausia.

Žinomiausias visų laikų Niujorko meras Rudoph Giuliani pradėjo eiti savo pareigas, kai miestas skendėjo gilioje krizėje, buvo apimtas betvarkės ir nusikalstamumo, nepasitikėjimo valdžia ir valdininkų savivalės. Reikėjo mažinti biudžetą ir meras tą darė, bet buvo sritis, kurioje biudžeto išlaidos net padidėjo. Ne, tai ne pensijos. Tai saugumas ir teisėsauga. Krizės metu paskelbęs deramą kovą su nusikaltėliais, meras tarsi paruošė dirvą firmų, kompanijų ir tarptautinių organizacijų atėjimo bumui. Visi, kad buvo pabėgę iš Niujorko, kaip nesaugiausio Amerikos didmiesčio, grįžo į saugų JAV verslo ir kultūros centrą. Išaugo pajamos, išaugo ir pensijos. Minėtoji Susan Strange visiškai teisi, ekonomika auga saugioje terpėje.