ab1c
Golovatovo skandalas, Medininkų tragedijos prisiminimai, Lietuvos ir Rusijos sutarties dvidešimtmetis, būsimoji dujų kaina. Toks šios vasaros politikos kontekstas. Svarbiausias ginčas, užviręs pastarosiomis dienomis vyksta tarp ginančių Lietuvos teisę garsiai kalbėti apie praeities nusikaltimus, apie kaltuosius ir abejinguosius bei siūlančių ir šį kartą nepraleisti progos patylėti, nes garsiai (tegu ir teisingai) kalbančius ne visi mėgsta. O ir dujos, garsiai (tegu ir teisingai) kalbant, mat turi tendenciją brangti.
Visose minėtose srityse verda senamadiška diskusija apie tai, kas kaltas ir kas būtų, jeigu būtų. Kaip ten ta diskusija bepakryps, nepamirškime, kad postmoderno laikotarpiu, kuri išgyvename, svarbu ne kaip ten tikslai yra, kaip ten buvo, bet koks signalas išeina į viešąją erdvę, t.y. kokia viešoji nuomonė apie reiškinį susiformuoja. Nesunku pastebėti, kad viešoji publika Golovatovo bylą supranta vienareikšmiškai: įtariamasis turėjo kažkokią su klaida išduotą vizą, ramiai keliavo po Europą, austrai jį sulaikę, tačiau rusams pareikalavus, paleido. Detalės ne taip svarbios, ir kiekvienas jas komentuoja savaip. Tiksliau sakant komentuodamas rodo savo tikrąjį veidą, kieno pusėje yra – formaliosios teisės, sausio 13-sios aukų, Rusijos dujų, Europos solidarumo ar dar kokioje.
Nors tebevyksta diskusija, kas kaltas, kas ką padarė teisingai, galiu drąsiai sakyti, kad Golovatovo byla krypta į triuškinančią Lietuvos pergalę.
Prieš kelias savaites Rusijos pilietis Golovatovas buvo viso labo paieškomas sausio 13-sios įvykių įtariamasis, dabar gi tapo visos Europos politikos moralės lakmuso popierėliu.
Europoje apie 1991 metus žino ne taip jau prastai, tačiau įvykių detalės gerokai primirštos ir Golovatovo suėmimas – be abejo teisėtas - tikriausiai būtų likęs tokiu foniniu teisiniu įvykiu eurokrizes krečiamai Europai. Būtu likęs gal tik Lietuvos vidaus reikalu. Šiandien gi Golovatovas žinomas visoje Europoje. Žinomas ne kaip per klaidą sulaikytas, o kaip gėdingai paleistas.
Visuomenės nuomonė apie jį Europoje niekados nebus gera. Formaliai nekaltas, nes nenuteistas, bet jei slapstosi - tai kaltas, o jeigu jį slapsto aukštoji Rusijos valdžia, tai galima įtarti, kad labai nenori viešo teismo. Juk prakalbęs kokiame nors Hagos tribunole ar bent jau Vilniuje labai daug ką pasakytų. Bet kuriuo atveju, jei jis Rusijai toks savas, tai tokia ir Rusija. Jei Rusija labai nenori, kad Golovatovas kalbėtų, tai aišku, kokias gi vertybes ji gina. Tokia Rusija, kuri šiandien aiškina, kad prieš dvi dešimtis metų Jelcino Rusija, sudariusi su tarpvalstybinę sutartį, buvo ne visią tikra ir ne visai teisėta. Suprask, kad tikra būtų iš viso neleidusi Lietuvos nepriklausomybei atsirasti.
Šuniui ant uodegos eina politika sakančių, kad Rusija šiandien visai be buvusi SSSR, o kažkokia nauja perspektyvi politinė vertybė. Tokią “vertybė” uoliai gina raginantys lietuviams patylėti ir Rusijos neerzinti. Ragina jau daugiau kaip dvidešimt metų, nors amžinai pralaimi – santykius su Rusija lemia ne baikštus tylėjimas, o ryžtinga pozicija, kokios šiame kontekste Lietuva nepabūgo pasakyti. Santykius su Rusija lemia Europos solidarumas, o ne atskirai paimtos šalies baikštumas.
Paties Golovatovo likimas, regis, bus labai liūdnas, nežinia ar geresnis už pasėdėjimą matyt elitiniame Lietuvos kalėjime (kitaip Europa neleis). Dabar jis tampa niekingu įkaitu, kurį Rusija gali pasilaikyti sau, gali atiduoti, kaip konjunktūra lieps. Ne tai seniai teroristus “atidavė” Libija, nusikaltėliams nepavyko pasislėpti Balkanuose. Istorija rodo, kad visų tokių “besislapstančių” likimas panašus. Matyt, taip jiems ir reikia. Sužinosime, tik, kiek, kalambūriškai kalbant, Golovatovo galva verta.
Lietuvos pergalė yra ir ta, kad Golovatovo byla konsolidavo visuomenės nuomonę. Mus junga ne tik alus ir krepšinis, turime ir nebailią politiką. Jei būtume “išmintingai” tylėję, gal tas Golovatovas ir iš viso būtų pamirštas… Ir kaip gerai, kad Lietuva patylėjimo politikos demagogijos, sausio 13-sios ir Medininkų tragedijos tikrai nepamiršo. Tai ir auka nebuvo beprasmė.
Europa parodė savą politinę aklavietę. Jos politika jau ne pirmi metai remiasi “minkštosios galios”: mitu. Tai įsitikinimas, kad visus klausimus galima spręsti “minkštai” – pasikalbant, pajuokaujant susitariant, panaudojant kokius nors prekybos svertus, juk teoriškai niekas nenori karo ir nesantaikos. Tad ir su diktatoriais kalbėsime švelniai, prekiausime su despotais, kad tik dujų ir kitų žaliavų kaina nekenktų vartojimui.
Minkštosios galios doktrina pasirodė neteisinga. Tiksliau sakant, ji visai ne galia. Rusija, būdama keliskart mažesnė už Europos Sąjungą, jos minkštąją galią lengvai suskaldo į minkštus ką tik išsiritusius viščiukus. Šiuo kartu buvo “paspausta” nedidelė Austrija, kitą kartą bus spustelta kokia nors kita – Airija, Belgija, Čekija… Parašiau tiesiog abėcėlės tvarka, kad ko neįžeisčiau ir nepagirčiau. Paprasta. Žinoma, kad galima išsiteisinti, manipuliuojant orderių datomis, valdininkų kvailumu, kalbų nemokėjimu ir žmogaus teisėmis. Net sokratiškomis patyčiomis, kad kažkas ne iki galo aišku. Sokratas, neva, kažkada buvo leidęs sau pašmaikštauti, kad smeigiantis peilį į nugarą galvažudys yra ne galvažudys, kol neįrodyta, kad tai ne chirurgas.
Lietuvis netylėdami elgėsi ne kaip minkštoji galia elgiasi su išgalvota Rusija, o kaip kruvinai nukentėjusi šalis, kuriai iš panosės paleido įtariamąjį. Ar gerai, kad taip smarkiai barėme Austriją, juk ji čia kalta tiek, kiek yra viso Europos minkštimo dalis. Niekas neabejoja, kad kitoje šalyje Rusijos spaudimui irgi nebūtų iš esmės pasipriešinta. Suprantu, kad Austrijai skaudu dėl to, kad atsirado sąmokslo teoretikų, garsiai teigiančių, kad austrai pasirašė Lietuvos išdavystę dar 1955 metais, kai Sovietai leido jiems gyvent neokupuotoje valstybėje. Skaudu jiems, kad yra kaltinami nedėkingumu už tai, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis išvadavo Vieną nuo musulmonų apgulties. Skaudu, kad kai kam jie jau amžini fašistai ir Rusijos vergai. Ką gi, kalbėti galima, juk Austrija santykinai toli ir biznio su ja nedaug. Manau, kad panašių sąmokslo prieš Lietuvą teorijų galima būtų sukurti apie bet kurią Europos šalį, tad ne visai estetiška jomis mėgautis, tačiau kaltajai šaliai visą ta verbalinį foną reikia atlaikyti, jei jau nori vadintis tikra Europos valstybe. Niekur nedingsi, pasirodo Golovatovo dengimo kaina kur kas didesnė, nei kokiems “minkštosios galios” valdininkams atrodė. Mokestis už bailumą ir abejingumą.
Taigi, teisūs ne tie, kurie siūlo nepraleisti progos patylėti ir tikėtis, kad gal kažkaip su Rusija padarysime kokį sandėrį , gal prižadės Golovatovą kada nors išduoti, jei Lietuva prižadės per garsiai nesiskųsti, papigins dujas, o visokios ten švelniosios galios mus liūliuos. Čia jau geriau pasakyti per daug, nei gėdinga tylėti. Teisūs te, kurie kalbėjo garsiai aiškia ir net per garsiai. Kad tai būtų paskutinis kartas, suvokt, kad visi esame ir turime būti solidarūs. Austrija kalta dėl to, kad ji taip padarė, Europa kalta, kad toks gyvenimas, kad Rusija ta pati golovatoviška, o mes patys sau apie ją meluojam.
Sausio 13 aukos dar kartą išgelbėjo Lietuvos garbę, tada parodė, kad laisve neprekiaujama, dabar kad garbė yra garbė ir jokia minkštoji galia jos neatstos. Net jei tai yra diplomatinių santykių kaina. Austrija niekur nedings, bet manieras reikia keisti visai Europos politikai, kurios įkaite šį sykį tapo miela Mocarto šalis.
Pažvelkime į veidrodį.
Kaip elgtųsi Lietuva, jeigu jai reikėtų sulaikyti kokį nors lietuviams mažai žinomus golovatovus. Patirtis, deja, ne tokia jau garbinga. Nežinia, kiek žmonių pražudė Al qaedos golovatovai, tačiau tikrai daugiau nei žuvo sausio 13-ją. Vien Niujorkas ko vertas… Sutikime, kad ir juos reikia persekioti ir sulaikyti, nepaisant kokių nors gąsdinimų ar spaudimų.
Tačiau mūsų valstybė dar taip neseniai garsiai porino, kad jai būtų didelė gėda, jei Lietuvoje būtų atsiradęs koks sulaikymo centras ir ten butų bent vienas įtariamasis islamistas. Tai ne mūsų reikalas. Buvo kalbama, kad gali kilti įtarimų, jog bus pažeisto sulaikytojo žmogaus teisės, kad iš pykčio koks kitas islamistas paleis akmeniu į mūsų lietuvišką langą. Lietuva nepaleido nei vieno sulaikytojo. Pasakė, kad net nenori bandyti ko nors sulaikyti, neleis, kad atsirastų koks islamistų sulaikymo centras, nekalbant jau apie kokio nors įkalintojo palaikymą, kol amerikiečiai reorganizuos kalėjimą Guantaname. Tai irgi solidarumo dalis, deja garbės mums neatnešusi. O jei teisinsimės, kad čia ne tas atvejis, kad nebuvo orderio ar ko nežinojome, būsime labai panašūs į tuos austrus, kuriuos taip smagiai vanojame.
Ir kaip čia pabaigai neprisiminus lenkų-amerikiečių istoriko Piotro Wandycziaus veikalo “Laisvės kaina”, iš kurio seka, jog laisvės kainą pradėjus pakeitinėti dujų kaina, greit neturėsime nei vieno nei kito. Atsiras visokios minkštosios galios ir tylintys seimai. Laimingesnis tas šunelis, kuris laksto be pavadėlio (tegu ir alkanas), nei tas, kuris neloja ir kurio laisvė matuojama pavadėlio ilgiu.