309df
Turėjo būti straipsnis apie Punsko valsčiaus kelio ženklus. O išėjo paskaita.
Diskusija, geras ar negeras Švietimo įstatymas virto beveik jau karu tarp Lietuvos ir Lenkijos. Galima kandžiai pajuokauti, kad švietimas ir žinios prie gero neveda, tačiau stebint, kaip nežiniukiškai lietuviai ir lenkai drabstosi purvais, kyla noras priminti kai kurias visuomenės ir karo mokslo žinias, pabūti taikdariu, nors taikdarystė, karo įkarštyje itin nepopuliari.
Dar prieš kelis metus atrodė, kad tarpvalstybinė draugystė amžina, kaip geriausiais Žalgirio mūšio laikų metais, o vadinamosios lenkų tautinės mažumos padėtis – tiesiog pavyzdys visai likusiai Europai. Šiandien etninis kivirčas jau peržengė valstybių sienas. Eskalacija tęsiasi ir apima vis naujas gyvenimo sritis. Į nesutarimus jau įtraukti ne tik moksleiviai ir mokytojai. Pasidrabsto politikos apžvalgininkai ir žurnalistai, “špilkas” laido valstybių vadovai, ekspertai ir “ekspertai” nagrinėja įstatymų kokybę, duonos valgytojai, skaitytojai ir televizorių stebėtojai mojuoja konstitucijomis, Europos konvencijomis ir mažumų įstatymais, dažnai perskaitę tik tiems (pa)tinkančią eilutę.
Yra sakančių, kad problemos nėra, čia tik kelių nedorų politikų išsigalvojimai. Jei taip, tai ir Punskiečiams nekiltų noras keisti užrašų keliuose. Bet reikia keisti, tad sakantieji – nieko nėra, panašūs į tuo stručius smėlingame rajone…
Bene iš toliausių istorijos tolumų atėję kinų karo vado Sun Tzu pamokymai byloja, kad geriausias karas yra tas, kurio iš viso pavyksta išvengti ir galima susitarti. Karui reikia jėgos, susitarimui – kantrybės. Jėgos ir kantrybės (santūrumo) santykis ir yra karo meno esmė. Didžiausia klaida politikoje yra iliuzija, kad stipresnis gali vožti iš peties silpnesniajam ir tuo išspręsti visas problemas. Iš tikro – kuo stipresni smūgiai, tuo stipresnės nuoskaudos ir tuo ilgesnė gydymosi procedūra. Istorija tik patvirtina…
Bet kuriuo atveju šiandien protingesnis bus tas, kuris laikysis savo principų, bet nesivels į smuklius kivirčus, kuris sustos ir leis oponentui išsikeikti ir iššaudyti amuniciją “į orą”. Beda ta, kad pagunda duoti atgal ar pasirodyti, kad taip pat sugeba keiktis, labai didelė.
Graikų istorikas Tukididas dar antikos laikais pastebėjo, kad karas, ypač trunkantis ilgesnį laiką, yra praktiškai nekontroliuojamas. Šiandien tikriausiai visi pripažins, kad nenorėjo nei velti į konfliktą Punsko valsčiaus, nei vokiečių praeities Lenkijoje, nei Žalgirio mūšio, Jogailos, “želigosvkiados” ar Klaipėdos krašto istorijos. Juk tai ne Švietimo įstatymo reikalas. Jei norėjo, tai mažų mažiausiai elgėsi nedorai. O štai viskas ir išslydo iš kontrolės ribų. Jau nebesvarbu kas iššovė pirmas, jau ekspertų nuomonė apie lenkiškas mokyklas neturi jokios prasmės. Ir Lenkijos rinkimai jau nieko nepakeis, nes po rinkimų tvarkysis nugalėtojai. Tai pavojingiausia karo stadija, nes kariaujančios pusės linkę mobilizuoti visus galimus resursus pergalei pasiekti.
Bene protingiausias visų laikų karo teoretikas Karlas von Clausewitzas įrodė, kad pergalė, kurios kariaujantys taip siekia, yra visai ne tinkama karo pabaiga. Pergalė ir priešininko paniekinimas – tai pradžia naujam karui – keršto akcijai, revanšui. Kuo įspūdingesnė pergalė, tuo didesnė pralaimėjusių neapykanta, tuo skaudesnis kerštas ir “istorinės tiesos” siekis.
Lietuvių ir lenkų nesantaika panaši į besiskiriančią šeimą, kurioje vyras ir moteris nebemyli vienas kito, tačiau bando savo nemeilė pateisinti tuo, kad netinkamai surašytas santuokos ir šeimos kodeksas. Kaip kodeksą berašytum, santykiai nepagerės, jei meilės nėra.
Taigi konfliktas baigsis ne tuomet, kai pakeisime Švietimo įstatymą, lenteles gatvėse ar nuplausime Punsko pakelių užrašus. Konfliktas pasibaigs, kai tiesiog susitaikysime. Prieš dešimtį metų rodės, kad sugebame… Šiandien kažkaip neatrodo. Karo nenorime, bet pergalės trokštame…
Minėtieji karo teoretikai aiškina, kad karą baigti reikia ne mūšio lauke, o visu pirma savo galvose ir širdyse. Sutarimas turi būti džentelmeniškas ir džentelmeniškas ne popieriuje, o širdyje. Karo metu paprastai kariaujantieji kelia vieni kitiems maksimalius reikalavimus ir pergalės poreikį grindžia tų reikalavimų įgyvendinimo būtinybe.
Karų praktika rodo, kad maksimalių siekų įgyvendinti niekada nepavyksta, o tai, kas pavyksta, buvo įmanoma ir be karo.
Taigi, pereikime prie konkrečių dalykų.
Pirma. Lietuvos lenkai, ar kaip aš sakau, lenkiškai kalbantys lietuviai nebus Lenkijos lenkais. Nebent kiltų fizinis karas, tačiau, jo pasekmes pasaulis pripažins ne daugiau kaip kokią Abchaziją. Sovietmetis parodė, kad jei vadinamasis Vilniaus lenkas nenori save sieti su Lietuva, kiti jį susieja ne su Lenkija, bet su Rusija. Tad savo būties klausimus reikia spręsti Vilniuje, o ne Varšuvoje. Vilniuje visus klausimus išspręsime. jeigu nesišvaistysime maksimaliu noru priversti vienaip kalbančią mažumą būti lojalia kitaip kalbančiai daugumai, o visiems būti lojaliems Lietuvos Respublikai. Nėra tikrų ir netikrų lietuvių, žemaičių ar vilniečių, visi esame vienodai tikri Lietuvos piliečiai bet ne vieni kitų “mažumos”. Lietuvos interesas nėra vieniems nugalėti kitus, vadinasi nereikia ir kariauti.
Antra. Istorijos negalima laimėti jėga, istoriją galima skaityti ir interpretuoti. Istorijos suvokimo pagrindu neturi būti XX amžiaus lietuvių ir lenkų nesantaikos kontekstas. Jame galiausiai pralaimėjome abu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontekstas kur kas priimtinesnis abiem pusėm – jame ir Žalgiris ir daugeliui tautų ir kultūrų nesvetimas Vilnius. Dėl Vilniaus, tokio koks jis yra taip pat nereikia kariauti.
Trečia. Naivūs tie, kurie mano, kad priėmus valstybins kalbos įstatymą, visi ims ja kalbėti, o nenorintiems pakaks įkrėsti rykštele. To nebus labai greitai, tam reikia kantrybės ir susivokimo. Galiausiai ir pasitikėjimo Lietuvos valstybės ilgaamžiškumu. Nemažiau naivūs ir tie, kurie mano, kad nesimokant valstybinės lietuvių kalbos, Lietuvos valstybė bus lengviau kažkieno nukariaujama. Nebus. O Lietuva – tolerancijos pavyzdys daugelyje sričių yra sukurta ir be karo.
Taigi, kariauti nereikia, protingiausia būtų pagal visų karo teoretikų patarimus stabtelėti. Stabtelėjęs (ne, neatsitrauks, o stabtelėjęs), bus tikrai protingesnis.
Esu ne kartą sakęs, kad politikoje labai matosi džentelmeniški ir prasčiokiški sprendimai. Džentelmenas žino savo teises (ir jam reikia jas suteikti), tačiau niekados jomis nepiktnaudžiauja, ypač matydamas, kad tai gali žeisti aplinkinius ar sukelti problemų. Prasčiokas bet kokia kaina stengiasi išlupti, kas jam “priklauso”, nepaisydamas nei ilgalaikių pasekmių, nei pagarbos aplinkiniams. Džentelmenas vertina garbės žodį, gina savo tiesą iki galo ir nemeluoja, prasčiokas vertina trumpalaikį sandėrį, keičia pažiūras ir bėga, kai gresia pavojus. Mūsų dialogo kontekste belieka palinkėti santūraus sutaikančio džentelmeniškumo, o ne bravūriško prasčiokiškumo.
Kai susitinka du džentelmenai, tai sutaria: vienas džentelmenas pripažįsta, kad W raidė pati savaime nėra nusikaltimas ir gali būti vartojama, jei jau taip labai beprotiškai reikia, kaip WC. Kitas džentelmenas, žinodamas, kad W raidė pirmąjį gąsdina, kaip velnią kryžius, pasistengia tos W nekaišioti kiekviename žingsnyje. Juk džentelmeno garbės žodis ir draugystė svarbiau. Džentelmenas išmoks negimtąją kalbą, kuri krašte laikoma oficialia, nes taip elgiasi visi džentelmenai, kitas džentelmenas nesityčios iš pirmojo kalbos klaidų, ir nelaikys tai išsilavinimo trūkumu. Džentelmenas nesitraukia kai reikia ginti principus.
Kai susitinka du prasčiokai, vienas vaidina, kad mokykloje jo nemokė W raidės, vadinasi jis turi teisę nemokėti skaityti nevietinio rašto, o kitas prasčiokas pagal savojo kaimo tradicijas keiksis kuo labiau pirmajam prasčiokui nežinomais žodais, o “Welnio” raidėmis išpaišys visas tWoras. Prasčiokas tyčiosis iš jam nepažįstamos kalbos, o kitas prasčiokas didžiuosis, kad per savo gyvenimą išmoko tik savo kaimo tarmę ir liežuvis žmudzskai nesivarto. Prasčiokas šalies prestižą matuoja pagal galimybę parsiduoti ir bėga, kur šilčiau ir saugiau.
Džentelmenas neteplioja kelio ženklų ir neplėšo lentelių nuo namų. Prasčiokas taip priešingai. Pasaulis, šiaip ar tai savo ateitį linkęs patikėti džentelmenams, nes jie galiausiai džentelmeniškai nekalba apie tai, kas buvo kaltas ir kaltesnis prieš kelis šimtus metų. Labai natūralu ir džentelmeniška rašyti pasus būtent valstybine kalba, nieko neleistino naudoti ir “originalią” rašybą, kur tai tarnauja žmogaus patogumui ir kuria bendrąjį gėrį. Mūsų visų interesas ne “įkalti” tvarką, o sutarti dėl tvarkos ir garbės žodžio laikytis. Viskas suderinama, nes nesame pirmieji ir ne paskutiniai pasaulyje.
Lietuva buvo didi šalis, kai jai vadovavo politikos džentelmenai, kai turėjo draugų ir buvo vertybių šalis. Lietuva greit žlugdavo, kai valdžią perimdavo prasčiokai, skaičiuojantys pinigus ir nukapotas oponentų galvas.
Turėjo būti straipsnis apie Punską, o gavosi kaip visada apie meilę. Juk tiek kartų kalbėta, kad geriau kaimynus mylėt, nei su jais kariauti. Bet kodėl neišeina?