cccc
Būtų labai juokinga, jei nebūtų liūdna.
Prieš mėnesį parašiau, kad Lietuvai gali grėsti karai bei okupacijos, jei šalis neturės strateginio tikslo, aiškios politikos ir atgrasymo strategijos.
Sulaukiau pykčio ir pašaipų – niekas čia mūsų nepuls ir niekas mums negrasina, tiesiog gyvenk ir… žvenk, keik valdžią ir reikalauk Europos fondų.
Tačiau štai neseniai Rusijos vadovai pasakė, planuoją sukurti Eurzijinę bendriją. Ir pasipylė ašaros – jau jau mus griebia, okupuoja, jau tik laiko klausimas, kada vėl tapsime Maskvos vergais. Atsirado vėl sąvokos, tokios kaip nauja SSSR, ir panašios, o jei jau mus ten kviečia, tai nepavyks atsisakyti.
Tad, būtų juokinga, jei ne būtų graudu, kad lietuviai taip lengvabūdiškai žiūri į politinę realybę, ir taip paniškai reaguoja į gąsdinimus iš Rytų. Krašto apsaugos ministrė prieš kelias dienas visai teisingai ir labai konkrečiai pasakė, kokia reali yra Rusijos karinė grėsmė, kaip mes ją lengvabūdiškai ignoruojame, bet jos kalba liko tik kaip šventinis pasirodymas. O štai kaimynų pamąstymai apie Euraziją sukėlė diskusijų ir spėliojimų bangą… kas čia bus?
Taigi - kas ta Eurazijinė bendrija? Paklauskime tiksliai – kas? Ogi niekas nežino, nežino (arba sąmoningai nesako) net jos kūrėjai. Tai vizija, kurios nei tikslios įgyvendinimo datos, nei platumo ir gilumo niekas nenustatė. Gal ji svajoja plėstis iki Sovietų Sąjungos geografijos, gal iki carinės Rusijos Trečiosios Romos ideologijos su postkagebistiniais sosto paveldėtojais?
Visai trumpai kalbant, Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano vadovai pasirašė deklaraciją dėl tolesnės Eurazijos ekonominės integracijos. Neoficialiai kalbama, kad per trejetą metų bus įkurta vos ne ES integracijos lygį atitinkanti Eurazijos Sąjunga į kurią, ne paslaptis, viliojamos ir kitos regiono valstybės (visų pirma, ne paslaptis, postsovietinės).
Vienas ir tikrai ne pirmas postsovietinis bandymas. Pirmasis buvo planas SSSR pakeisti Nepriklausomų valstybių sandrauga. Ambicingas, tačiau pernelyg nuo realybės nutolės projektas, seniai nurašytas, nors formaliai ir nenumarintas. Kukliau atrodė postsovietnių respublikų kolektyvinio saugumo kūrimo bandymai, Rusijos-Baltarusijos sąjunginė valstybė, eurazinėmis vadintos ekonominio bendradarbiavimo ir muitų sąjungos. Galima pridėti prieš kelis metus žybtelėjusią viltį sukurti funkcionalią vadinamųjų Šanchajaus šalių grupę.
Nesunku pastebėti, kad visos jos turi bendrų bruožų. Visų pirmą – tai bandymai stiprinti Rusios kaip valstybės galias ir atkurti Rusijos – didžiosios valstybės statusą. Antra – kurti alternatyvą kad ir senstančiai, tačiau funkcionaliai ir patraukliai euroatlantinei integracijai. Trečia – inicijuoti naująją Pasaulio Tvarką, kurioje dominuotų ne demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės, o tvirta ranka, policinė tvarka ir valdžios poreikiams pajungta visuomenės sąmonė. Taigi – įsakymas vietoj įstatymo, “disciplina” vietoj pasirinkimo, teisė gaminti vietoj galimybės vartoti. Gerai tai ar blogai – pasirinkimo reikalas.
Galima galvoti, kad tai bus vienas iš daugelio populistinių projektų, kurį po Rusijos rinkimų pakeis besitęsianti šios šalies kasdienybė, galima galvoti, kad šį sykį projektas ims ir pavyks. Tačiau jo sėkmės laidas yra ne tik Maskvos norai, o ir potencialių partnerių reakcija. Neabejoju, kad Rusijoje ji analizuojama ir vertinama, gal vertinama su visomis ligšiolinėmis sisteminėmis klaidomis, tačiau savo išvados daromos.
Vis tik - kodėl aptariamosios vizijos autoriai gali tikėtis bent jau dalinės sėkmės. Visų pirma sėkmė dėl kaimynų nesėkmių – Europos Sąjunga pergyvena ne tik finansinę, bet ir idėjų krizę, visuomenės nusivylusios dėl neišsipildžiusių lūkesčių, sėkmingai sukelta propagandinė kampanija apie tai, kad gerovė priklauso ne nuo laisvės, o nuo žaliavų kainų (o žaliavas tiekia Eurazija), kad “rytuose” gyventi lengviau ir paprasčiau, įdiegta nuomonė, kad “rytų” rinka neišsemiama, o joje reikia ne vertybių, o merkantilinio pragmatizmo.
Lietuvoje tai labai matosi. Nors visos mūsų politinės ir ekonominės bėdos susiję su Rytais (net ir pastaroji “Snoro” problema, esame linkę keikti Vakarus, vis dar manome, kad Rytai mums atneš greitą praturtėjimą ir supratimą, tikime Rusijos ir Kinijos galios mitais, Rytų vis dar paniškai bijome…
Bendrai pagalvojus, elgiamės kaip tik taip, kaip šiandien Maskvai reikia, tad visai nesiskubindama Rusija gali sakyti, bent jau iki šiol planas veikia - apie naują idėją kalbama pagarbiai, ja tikima.
O tai kaip mums elgtis? Visų pirma aiškiai nestoti ir nenorėti stoti į jokias ten eurazines bendrijas ir sąjungas, ne vien todėl, kad jos postsovietinės, bet kad aiškiai tai ne mūsų regionas. Bendrauti ir prekiauti galima, tačiau tai nereiškia, kad reikia stoti ir dalyvauti eurazijinių prekių gaminimo procese už įvežtines žaliavas. Jau taip buvo.
Nieko tokio galų gale ir nustatyti ribas, kur baigiasi viena pasaulio tvarka, o kur prasideda kita. Ar ne pats laikas mums baigti vaidinti, kad pasaulyje nėra ribų ir linijų tarp idėjų, tvarkų ir santvarkų.
Europos Sąjunga, kaip ten beatrodytų kai kam šiandien, yra ilgalaikis ir pavykęs integracijos projektas. Ji nėra amžinas, kaip neamžina viskas istorijoje. Gali būti Europos integracija su ar be Turkijos ar Ukrainos, gali būti nauja skandinaviška unija, “Naujoji Šveicarija” ar net “Naujoji Žečpospolita” (tokie modeliai kuriami). Galimybių svarstyti ir kurti nestinga. Teisus buvo kareivis Šveikas, sakydamas, kad kažkaip vis tiek bus. Juk niekados taip nebuvo, kad niekaip nebūtų, tačiau tai europinių vertybių modeliai, ir jei nemeluosime sau, suprasime, kad būtent jie ir atitinka mūsų dvasią bei garantuoja valstybingumą ir tautiškumą.
Nebijokime eurazijinių baidyklių, ir bus gerai.