f55d
Neseniai Eglė Samoškaitė Delfyje aprašė, kaip politologai pranašauja europinės civilizacijos mirtį, daugiausiai besiremdami jau beveik šimto metų senumo Oswaldo Spenglerio pastebėjimais apie ta, kokie procesai vyksta mūsų civilizacijos viduje ( http://verslas.delfi.lt/archive/article.php?id=52871063 ). Tai neabejotinai įdomi hipotezė, nors, kaip pažymi visi komentatoriai, iki šiol vadinamasis Vakarų saulėlydis taip ir neįvyko.
Prieš dešimtį metų parašiau knygą keistu pavadinimu “Dinozaurėjanti Europa”. Vienų ji buvo sutikta, kaip Europos integracijos kritika, kitų kaip nelabai gražus pastebėjimas apie tai, kad į Europą integruotis reikia, nors ateitis nebus šviesi, trečių iš viso priimta kaip pramoginis skaitalas.
Nors nė iš tolo neprilygstu Spengleriui, vis tik su kiek permainingais jausmais turiu pasakyti, jog manoji Europos “dinozaurėjimo” hipotezė tikrai pildosi.
Žingeidieji gali susirasti knygą arba paprašyti leidėjo antrojo leidimo, mažiau smalsūs tikriausiai vis tiek neskaitys… Jiems svarbiausiais klausimas šiandien – kaip išgyventi, ką daryti mums vargšams lietuviams – gelbėti Europos garbę šelpiant simpatiškus graikus, pragmatiškus airius ir kitus europiečius, ar pradėti naują dejavimo akciją – mes vargšai ir kitų neremsime. Visi kalba apie Europos krizę, visi ieško atsakymo į klausimą – kas kaltas ir ką daryti. Kas kaltas bemaž aišku. Kalti pietiečiai, sirtakio šokėjai, kurie, pasak klasiko Erlicko, bėginėja nuo vieno griuvėsių kampo prie kito, tas bėginėjimas ir turi visus žavėti.
Atsakymas į klausimą, ką daryti, kur kas sunkesnis ir tikrai vertas diskusijos.
Iš karto pasakysiu, kad esu už tai, kad Europą reikia saugoti ir reikia gelbėti “paklydusius”, nors žinau, kad tesiu atsakymo neįtikinu savo šalininkų ir nenuginkluoju priešininkų. Lietuviai nėra greiti pagelbėti kaimynams, Lietuvai mano, kad jie patys yra neturtingi ir kitų bėdos jiems neturėtų rūpėti. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius sukūrėme Europą, kuri yra jau visų mūsų bendras laivas. Jei jis skęsta, tai tikrai ne dalimis.
Nenorintys būti europiečiais, gali tokiais tikrai nebūti, betgi panašu, jog patys didžiausi niurzgliai šiandien ir yra patys didžiausi Europos kaip civilizacijos, o gal būsimosios Europos mirties kaltininkai. Prieš tūkstantmečius Europa buvo totaliai atsilikusi civilizacija. Tačiau europiečiai, būdami ne tik smalsūs, bet ir agresyvūs, tapo pasaulio valdovais, sėkmingai ar mažiau sėkmingai pasėjo savos civilizacijos sėklą kituose kontinentuose. Gal tai buvo civilizacinė klaida, o ne dėsningumas?
Ar Europa mirs, kaip didžiulis dinozauras, kuris buvo pats didžiausias ir stipriausias gamtoje, tačiau tuo pat metu tingiausias ir nepaslankiausias? O gal suskurs dar vieną šarvą, tuo kartu apsisaugos, bet ilgainiui bus dar sunkesnis. Iki šiol būtent taip jis ir gelbėjosi ir būtent todėl Spenglerio pranašautas Vakarų galas neatėjo.
Senstanti civilizacija turi nemažai žavesio, kurį užtikrina socialinės garantijos ir sukaupta gyvenimo patirtis, tačiau vis labiau ryškėja senėjimo reiškiniai. Jų yra šeši:
Viso trumpame tekste neaptarsiu, tačiau, mielas skaitytojau sakyk, vyksta bent keli iš šių šešių procesų, ar nevyksta? Ar reikia ginti senstančią civilizaciją, ar leisti jai nusibaigti? O gal reiktų pasirinkti trečiąją galimybę? Tik nežinom, kas ji tokia. Galiausiai vis tiek išeina ne taip gera, kaip planavome. Ar žmonija mokosi iš istorijos? Ar tikrai XXI amžiaus pradžioje žmonijos politinio mąstymas, atsižvelgiant į XX amžiaus politikos beprotybes, tampa brandesnis?
Politikos tyrimo grandai pastebi, kad istorijos pamokos dažniausiai nueina veltui vien todėl, kad žmonija įsitikinusi, jog kiekviena jos karta yra protingesnė už buvusią ir perima gerąsias ankstesniosios savybes. Genetikai įrodys, kad paveldimos ne tik gerosios savybės, tačiau visuomenės tai veikiau neįtikina.
Demokratijos instinktai - nebūtinai politinė kultūra. Stokojant pastarosios, diskusijos virsta kivirčais, nuo kurių ir nauji karai nebetoli. Nacizmas buvo netvirtas ir sunyko pralaimėjęs karą, komunizmas gyveno ilgiau, tačiau pasirodė bejėgis prieš savo paties generuotą minimalių pragyvenimo priemonių deficitą.
Vakarai Šaltajame kare kovojo su moraliniais argumentais, todėl ir tapo pranašesni. Deja, po spektakuliarios karo pabaigos jiems patiems moraliniai argumentai nebeatrodo svarbūs. Vidurio europiečiai, taip pat ne mažiau drąsiai kovoję su režimais, neretai savo pačių iniciatyva tapo pragmatikai, pragmatikai pačia negražiausia forma. Ne vienas didesnių ar mažesnių didvyrių, atsisakė moralinio autoriteto, manydami, kad tikroji politika yra grubi ir negailestinga.
Komunizmo žlugimo pasekmė, kaip pasirodė, yra ne demokratijos ir tradicinių vertybių triumfas, o Zbigniewo Brzezinskio vartojama sąvoka - kornukopija - Gausybės Rago ieškojimas ar kūrimas. Verta atsiminti. Demokratijos gėris imtas suvokti kaip leidimas realizuoti hedonistinius instinktus.Visa kita - tiesiog jausmeliai, nepragmatiškos juokingos smulkmenos. Kelyje į kornukopinę visuomenę laisvė atsiskiria nuo atsakomybės - leidžiama viskas, kas patogu ir malonu, netgi pabrėžiant, kad tokie leidimai yra kone svarbiausi civilizacinės tolerancijos ir universalumo pasiekimai.Galimos tokios raidos pasekmės - globalinė demoralizacija, vadinamoji kultūrinė pornografija (gerai viskas, kas juslinga, seksualu, sensacinga), taip pat didėjanti priešprieša tarp nepasotinamo vartotojo (beje, labai besididžiuojančio savimi) ir alkano stebėtojo. Smagiausia ir lengviausia tokiame pasaulyje būti neturtingu vartotoju – darbo nedaug, socialinės apsaugos apstu, atsakomybės jokios. “Duonos ir žaidimų!” Būtent tokiu neturtingu vartotoju valstybės daugiausiai ir rūpinasi, būtent jam sukurti progresiniai mokesčiai, pramogų parkai ir nesibaigiantis valdžios rūpestis. Sakykime, tai tinka pietiečiams. Bet gal tinka ir mums, tik nenorime prisipažinti, svajone tapti eiliniais niekuo labai neišsiskiriančiais, bet vis gi – vartotojais. Nors Europa turi neabejotinai gerų savybių, šiandien daugumai europiečių labiausiai rūpi geras gyvenimas, apibūdinamas gilesnio filosofinio turinio neturinčios, vartotojiškos etikos sąvokomis. Nenuostabu, kad gyvenimas nesugebančioje skelbti savų vertybių Europoje kelia tuštumo ir vienatvės pavojų. Dėl paplitusio tuštumo jausmo ir rūpinimosi pirmiausia žemiškomis gėrybėmis atsiranda galintis kelti nesantaiką politinis nuobodulys.
Prieš kelis dešimtmečius mus aplankė seksualinė revoliucija, tikinusi, kad jei gerai įvaldysime techniką, būsime laimingi. Kamasutrų ir, vibratorių epochoje šeimų stabilumas tikrai nepadidėjo. Seksualinė revoliucija nepadarė žmonių laimingų, – vaikai, gimę iš pozų gimnastikos, ne laimingesni už tuos, kurie buvo pradėti labai paprastai. Vibratorius nesustiprino nei patriotizmo, nei nacionalinės savimonės. Laimės pojūtis nepasirodė esąs proporcingas bendrajam vidaus produktui ir sekso techninėms naujovėms. Tiesa, nieko nelaimėjo ir didžiausi vibratorių priešininkai, tačiau aišku viena, be dvasinio ryšio tarp žmonių technika nepadėjo.
Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Centesimus Annus teigiama, jog troškimas gyventi geriau nėra blogas, bet netikęs yra toks gyvenimo būdas, kai labiau orientuojamasi į “turėjimą”, o ne į “būtį”, ir kai turėti daugiau siekiama ne tam, kad būtų daugiau, bet kad malonus gyvenimo praleidimas taptų galutiniu tikslu. Ir štai mes čia ir dabar mąstome, kaip iš biudžeto kažką gauti, bet ne kaip tą biudžetą sukurti.
Jokia science fiction nenumatė ir nenumato laimingos pasaulio demokratijos rinkos ekonomikos ir pilietinės visuomenės sąlygomis. Pagrindinės problemos, su kuriomis visuomenė susiduria, kad ir ką išmoktų ir kad ir ką pasiektų – tai meilė, sąžinė, gėda. Jei visa tai, kas parašyta, tinka tik graikams, galima galvoti, kad mes kitokie, tačiau, jei nuoširdžiai tinka ir mums, tai niekur nuo bendro Europos likimo nepabėgsime. Ta pati graži civilizacija.