DELFI BLOGAS - pilkasis_ruonis » Įrašai » E. Vareikis. Dinozaurėjanti Europa (III). Laimingų (nebe)europietiškai Naujųjų Metų…

Pradėk blogą

Naujas įrašas

Mano įrašai

Mano nuostatos

Pradžia
Vartotojų blogai
pilkasis_ruonis

E. Vareikis. Dinozaurėjanti Europa (III). Laimingų (nebe)europietiškai Naujųjų Metų…

Šeštadienis, 2011-12-31 11:32 Be temos | 0 komentarų

Laimingi ar nelaimingi buvo 2011 europiečiai pasakys kada nors vėliau. Šiandien tiesiog sunku įvertinti, ar tai buvo labiau nesusipratimai ar labiau geros pamokos, kurias dar reiks įsisamoninti ar net pakartoti. Nepamenu, koks ten rytietiškas žvėris metus simbolizavo, bet juk Kinija – dar ne Europa.

Europa XXI amžiaus pradžioje, kaip jau sakiau, gerokai pasimetusi tarp pastangų būti racionaliai protinga, bet gerokai nusivylusi bei savanoriškai išmirštanti, ir galimybių būti kūrybiškai “pašėlusi”, atrandanti ir pertvarkanti likusį pasaulį. Anksčiau skelbtose dalyse kalbėjau daugiausiai apie klaidas, kurios vedė prie dabartinės situacijos, visų pirma dvasinio prado, plačiąja prasme meilės vijimą iš politikos ir visuomenės administravimo sferos ( http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9615/ ir http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9641/ ). Pinigų turime, bet be meilės jų visada atrodo per mažai.

Kur kas svarbiau kiekvienam duonos valgytojui, ar save kur kas pagarbiau vadinančiam mokesčių mokėtojui atsakyti į klausimą, kaip dabar elgtis, ko klausyti – klausyti teoretikų ir filosofų, klausyti politikų, ar galiausiai (ko nelabai norisi, nes nepatogu prieš kitus) klausyti širdies balso.

Prieš kelias dienas internetinius tinklapius papildė eilinė intelektualios Leonido Donskio politinės filosofijos porcija, pavadinta “Europos saulėlydis ir moralinės panikos industrija” ( http://blog.delfi.lt/donskis/9650/ ). Tai labai mielas proginis pasiskaitymas, ir rekomenduoju visiems, kam pakaks kantrybės ir atkaklumo ne tik perbėgti akimis, bet ir įsigilinti, ką gerbiamas autorius kalba. Žavu, kad galime padiskutuoti ar Europa mirs šekspyriškai, postmoderniai, ar biurokratams pribaiginėjant. Nemirė taip iki galo nė karto, bet nežinau ar mirštančiajam labai svarbu žinoti, pagal kokią teoriją smagiau vertinti mirties eigą. Tačiau diskutuoti vis dar saugioje ir patikimoje bendrijoje išties įdomu.

Bet Europai šiandien reikia ne diskutuoti, teisus ar neteisus buvo didis mąstytojas Spengleris, o ieškoti išeičių, kurios būna dažniausiai visai ne teorijų padiktuotos. Tiksliau kalbant teorines išvadas vis tiek daro tie, kas valdo, o ne kas mąsto, o valdo labai nesėkmingai. Bet tikriausiai ne dėl to, kad neskaitė teorijų. Įtariu, kad visi 27 ES šalių vadovai diskusijose apie Spenglerį pralaimėtų Donskiui nepadoriai dideliu skirtumu. Nesvarbu ar jie teisingai ar netesingai supranta Spenglerį, supratimas nepadės, nes įsitikinimai sako, kad Spengleris - tai teorija, o gyvent reikia čia ir dabar. Tokia postmoderno realybė. Pavadinus vienus politikos analitikus reakcingais, kitus pažangiais, realybė nekinta, kinta etiketės, o postmoderno epochoje kiekvienas etiketę skaito savaip, nebūtinai, kaip mums atrodo. Dar daugiau, pavadinus visus neskaitančius teorijų neišmanėliais tiesiog susipyksime ir civilizacijos amžiaus tai neprailgins.

Netiesa, kad Europa žlugdavo per marus ir karus. Iš jų veikiau mokėsi. Netiesa, kad tik šį kartą Europą žlugdo laikotarpio dvasia. Ji jau sužlugdė ir Romą ir Renesansą. O bedvasiai biurokratijai ir “įstatymo raidei” save juk atiduodame patys, atiduodame, mielas Leonidai, todėl, kad manome, jog taip bes geriau teisingiau ir net sąžiningiau. Biurokratas juk ne Dievas, iš jo galima reikalauti ataskaitos, jį galima suprasti, išbarti, nuteisti ir pakeisti.

Taigi tikėjimas teorija neveda niekur toliau, kaip teorijos patikrinimas ir teoretiko pagyrimas ar pabarimas. Tikėjimas politikais reiškia tikėjimą, kad trumpalaikiais projektais galima taisyti problemas. Greitų rezultatų siekimas dabar plačiai paplitęs, tačiau jis turi ir greito maisto savybių, pasotina, tačiau ilgesnėje perspektyvoje gali daugiau pakenkti nei pagelbėti.

Vertybių kitimas, kaip rodo tyrimai nėra kintantis linijiškai (kam įdomu gali pažvelgti: http://www.worldvaluessurvey.org/). Bendra išvada yra ta, kad saugiose ir “senstančiose” civilizacijose ima vyrauti racionalus mąstymas, hedonizmas ir ateizmas, gi nesaugiose, “revoliucingose”, kovojančiose – vadinamosios tradicinės vertybės ir tikėjimas. Ir čia teisus tas Spengleris sakantis, kad civilizacijos mirtį lydi gęstantis tikėjimas, išsigimstantis menas ir seklėjanti filosofija. Todėl čia jau negaliu nepacituoti Donskio: “Mūsų skirtumai su ana epocha kyla ne iš didesnės gėrio stiprybės ir aukštesnio humanizmo mūsų dienomis, o viso labo tik iš blogio silpnumo, bejėgiškumo ir efemeriškumo. Blogis dabar renkasi ne Hitlerį ir Staliną, o anonimines nejautros ir nepripažinimo formas. Blogis mūsų dienomis daug sunkiau atpažįstamas ir daug sėkmingiau slapstosi maskuodamasis įvairiomis anonimiškumo kaukėmis bei kvaziliberalia retorika, nei tada, kada jis stodavo apsinuoginęs ir be jokių kaukių”.

Jei jau pripažįstame, kad Europa darosi nesaugi, nerami ir nebegarantuojanti biurokratiško gyvenimo sureguliavimo, teks grįžti prie to, ką manėme amžinai nebereikalingą, - prie vadinamų tradicijų, teks nebesistebėti, kodėl Bažnyčia, gaminanti jokių materialių gėrybių yra įtakinga, kodėl žmonės noriau aukoja Bažnyčios statybai, o ne sunkiajai pramonei, smukiajam ir vidutiniams verslui.

Tiesa, laiku nesusitaikius su tikėjimu, paruošiama gera dirva tam, kas atvedė į valdžią ir bolševikus ir Hitlerį. Apie tai jau daug prirašyta. Praktiškai matosi, kad Europą gali išvaduoti ne techninis reguliavimas, bet dvasinis pasaulis, visų pirma susitaikymas su tuo, kas žmogų padaro daugiau nei individu, ar visuomenės vienetu, kurio gyvenimą reguliuoja puikūs socialinės saugos ir teisės mechanizmai.

Sunkiausia, kaip regis, susitaikyti su savimi, pamilti pasaulį ir civilizaciją tokia, kokia ji yra. Sunkiausia, nes nesinori žiūrėti į priežastis, dažniau sprendžiamas klausimas, ką daryti, kai jau kas atsitiko, kai išsiskyrėme, netekome darbo, kai mus paliko draugai… nors gerai suvokiame, kad kiekvienas šių nutikimų turi gilumines priežastis.

Ar Europos institucijoms reikia bendrauti su Bažnyčia?

Kuo glaudžiau, - kad ir ką ten kalbėtų Samuelis Huntingtonas, skelbdamas, kad Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios atskyrimas kažkada buvo teigiamas dalykas. Kitaip galime susilaukti naujo "La Revanche de Dieu". O tai reiškia, kad stumdami Bažnyčią iš viešojo gyvenimo kaip eilinę laisvalaikio leidimo formą, turėsime kovoti ne techninį, o civilizacinį karą su tais, kurie būtent tvirtame tikėjime atras savo jėgą ir savo tikslą. Deja, diskusija apie Bažnyčios ir Valstybės santykius priveda prie to, kad visikai nežinome apie kas yra ta religinė bendrija, kodėl ji nefunkcionuoja kaip paprasta nevyriausybinė organizacija, kodėl rūpinasi “neperspektyviais” vargšais ir nesiima populistinių sprendimų šeimos ar seksualinių mažumų klausimais. Jau nebe teorija, o praktika sako, kad labiau klimpsime į civilizacijos sunkumus, tu tie populistini sprendimai bus mažiau įdomūs.

O jeigu jau taikomės su tikėjmo tiesomis ir klausome širdies balso, reikia nepamiršti kelėtos dalykų:

Pirma. Kelias, kurį renkamės, nebus lengvas. Vertybių gynimui reikia aukos ir praradimo. Auka didina atsakomybę, ją naudingai sureikšmina. Romėnai kažkada rinkosi ne pagonybę, garantavusią sotų gyvenimą nuo gimimo iki mirties, bet krikščionišką tikėjimą, neduodantį jokių garantijų. Baigiantis Renesansui žmonės kilo į kovą už tikėjimą, o ne už kvazivalstybinį egzistavimą šiapusiniame pasaulyje. Amžinąjį gyvenimą galėjo sukurti tikėjimas ir auka. Romos gorbačiovas - imperatorius Konstantinas leido žmonėms būti krikščionimis. Tai gelbėjo žmones, bet ne sistemą, kuri šiuo atveju gal tik ieškojo patogios išeities. Europiečiai šiandien bijo aukotis, nes nemato aukos prasmės. Jie jos ir nematys, kol neateis neganda, kuri būtent tos aukos ir pareikalaus. Tuomet civilizuota Europa nedaug kuo skirsis nuo pagoniškos genties, aukojančios dievams vieną iš savo karių ar nekalčiausią genties mergaitę. Tuomet ateis poreikis susivokti, kad bet kokiam barbarui yra lengva nukauti karį, bet sunku šauti į beginklę moterį ar kunigą, neturintį nė vienos divizijos… Dėl to dar kartą reikia pabrėžti, kad Bažnyčia ir visuomenė yra gyvybingos ne racionalių reformatorių miklumo dėka, o stebuklais ir didvyriais, kurie elgiasi neracionaliai, bet emociškai žavingai. Kaip laikąs save diplomatu, su liūdesiu pripažįstu, kad patraukliau istorijoje atrodo karų laimėtojai, o ne konfliktų glaistytojai. Europai reikia šventųjų, pasiryžusių žūti už tikėjimą, o ne vesti jį į kompromisą. Ypač kompromisą su skrandžiu. Gal neatsitiktinai 2012 rudenį Bažnyčia skelbia Tikėjimo metų pradžią. Mums tai turėtų būti svarbiau nei rytietiški drakonai, tigrai ar kiti zoologijos tyrimo objektai.

Antra. Nereikėtų tikėjimo išpažinimo kiek įmanoma palengvinti. Nuodėmė, kuri garantuotai bus atleista, ne nuodėmė. Europiečiai jau priprato prie to, kad jiems atleidžiama. Jau atleista už kolonializmą, sovietologijos klaidas, perdėta meilę Gorbiui ir lietuvių laisvės ignoravimą. Juo gyvenimas fiziškai lengvesnis, tuo aukštesni moralės standartai turi būti jam keliami, o ne priešingai. Galima pelnytai priekaištauti Bažnyčiai, savotiškai sumažinusiai “reikalavimus” tikintiesiems. Sumažinusiai, idant tikintieji nejaustų Bažnyčios spaudimo ir ją, kaip draugišką organizaciją, pamiltų. Atsargiau su beatodairiškais lengvinimais! Sektos, plintančios Europoje dideliu greičiu, kelia kuo didesnius reikalavimus ir… laimi tūkstančius žmonių, kuriems reikia ne palengvinimo. Jiems reikia jų jausmų patikėtinių, o ne patogiai besijaučiančių gerbėjų.

Trečia. Bažnyčia išties neturi virsti visiškai eiline nevyriausybine organizacija, nors gal tai ir patrauklu. Yra didžiulis pavojus greitai ir laimėti kiekybę, bet prarasi kokybę. Elgetų maitinimas neišvaduoja nuo moralinių standartų puoselėjimo. Religinio autoriteto atskyrimas nuo politinio yra viena iš europinio konstitucionalizmo šaknų, bet kelia ir permanentinių nesusipratimų, nes formaliai negalima niekaip įrodyti, kad Bažnyčios ir politikos sferos neužkloja viena kitos.

Sako, kad mūsų ekonomika, t.y. pinigai 90 procentų priklauso nuo rinkų kažkur užsienyje. O štai širdies reikalai priklauso tikrai nuo mūsų. Taigi, Laimingų tau Metų, Europa. Gandai apie civilizacijos mirtį ėrokai perdėti, tačiau susirūpinti sveikata reikia visai rimtai. Mat amžius jau toks.

Įrašas neturi komentarų.