Reitingai tapo mūsų politinio gyvenimo dalimi. Kas jais gėrisi, kad nusivilia, kas aklai pasitiki, kas laiko tik užsakomaisiais teksteliais, tačiau bet kuriuo atveju politikai ir politikos mėgėjai nepralaidžia žiniasklaidoje paskelbtos partijų ar asmenybių populiarumo rikiuotės.

Pažymėtina tačiau, kad jau tapo lietuviška tradicija, komentuojant šiuos ir kitus panašius tyrimus interpretuoti juos labai paviršutiniškai ir… klaidingai. Tad nėra ko stebėtis, kad po rinkimų ne vieną ištinka šokas, kad gavosi ne taip, kaip skelbta, ir kad laimėta ar pralaimėta ne tiek, kiek tikėtasi.

Štai praeitą savaitę “Lietuvos Rytas” paskelbė naujausius Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” atliktus viešosios nuomonės tyrimus. Šią savaitę savo rezultatus paskelbė bendrovė “Factus”. Paskaičiau jų komentarus ir vėl tegaliu pasakyti, kad komentatoriai ir šiaip mėgėjai mato juose ne tai, ką turėtų matyti.

Štai keletas grubiausių klaidų, kurias iš žioplumo, o gal ir sąmoningai daro reitingų komentatoriai.

Pirma – kas gaus kiek balsų, kas pateks ar nepateks į Seimą? Partijų reitingai reiškia procentus balsų nuo visų rinkėjų, tuo tarpu Seimo rinkimuose procentai skaičiuojami nuo dalyvavusių balsavome, o ne įrašytų rinkėjų sąrašuose. Iš praktikos žinome, kad balsavime dalyvauja apie pusė. Jei sudėsime “Vilmorus” apklausos lentelėje teigiančius, kad nedalyvaus, nežino už ką balsuos ar balsuos už smulkias, į Seimą nepatenkančias partijas, paaiškės, kad žinančių už ką balsuos ir ketinančių tą padaryti yra kaip tik apie pusę, tad reitingo balus reikia dauginti iš beveik iš dviejų. Panašią prielaidą leidžia padaryti ir bendrovės “Factus” pateikti duomenys apie neapsisprendusius, nežinančius ir nenorinčius.

Tuo būdu į parlamentą pagal “Vilmorus” paklius ne keturios (LSDP, DP, TS-LKD ir TT), kaip papūgiškai kalama, o penkios partijos. Liberalcentristai su savo kukliu reitingu 4,40 gautų solidžius aštuonis su viršum balsų ir garantuotas vietas Seime. Pagal “Factus” ir A.Zuoko sąjunga “Taip” turėtų gauti proporcines vietas Seime

Kad dar labiau priartėtume prie realybės, prisiminkime, kad “Vilmorus” ir “Factus” pateikti skaičiai galioja tik rinkimų proporcinei daliai. Tokiu būdu yra paskirstoma 70 Seimo narių mandatų.

Jei imituosime rinkimus pagal pastaruosius “Vilmorus” duomenis, tai proporcinėje rinkimų dalyje socdemai susirinks 22 mandatus, “darbiečiams” teks – 19, Tėvynės Sąjungai – 13. Dar 10 mandatų liktų “tvarkiečiams” ir 6 – Liberalų sąjūdžiui. Taigi taip. Pavyzdžiui, visai neteisūs tie, kurie mano, kad pvz. konservatorių galimybės sumažėjo perpus (prisiminus, kad 2008 metų rinkimuose jie gavo apie 20 procentų balsų). 2008 metais jie gavo 18 proporcinių mandatų, šiandien gautų 13, Tai ne tokia ir jau katastrofa. Beje, jei prieš savivaldos rinkimus komentatoriai būtų teisingai perskaitę reitingus, nesistebėtum kad TS-LKD pasirodė geriau nei komentatoriai tikėjosi.

Ilgalaikė reitingų analizė rodo, kad tarprinkiminiame laikotarpyje partijų populiarumas kinta nežymiai. Audringos reitingų fluktuacijos prasideda rinkimams artėjant, jis matyt įvyks ir šį kartą, dar ne šiandien, bet pavasarį tai jau tikrai.

Reikia atkreipti dėmesį, kad partijos, realiai balansuojančios ant “ribos” prieš rinkimus bando vienytis ir taip pat gali sujaukti tarprinkiminį reitingų štilį. Taigi tiek apie partijas.

Antra. Ne vieną stebina tai, kad skirtingos reitingavimo agentūros pateikia gerokai besiskiriančius rezultatus. Galima kaltinti, kad vieni ar kiti yra nuperkami atitinkamu partijų pinigais, tačiau galima paaiškinimą rasti ir klausimų formuluotėse, ir respondentų atrankoje. Ne daug kas atkreipia dėmesį, kad skaitydami, kas būtų, jei rinkimai vyktų šį savaitgalį, nors komentuoja kelių savaičių senimo rezultatus. Kokioje nors Skandinavijoje atskiri partijų lyderių pasisakymai keičia reitingus, Lietuvoje “vaizdelis” ganėtinai “išblukęs” – rasti svyravimų priklausomybę nuo politikos žingsnių beveik neįmanoma.

Šioje vietoje galima pridėti ir paklaidą, kurią suteikia psichologinis faktorius, kurį pavadinčiau “Sūrskio ir Mauzerio” faktoriumi. Vienoje laidoje vienas peliukas klausė, už kokią partiją anas balsuosiąs ateinantį sekmadienį, o kitas sakę, kad niekaip nebalsuos, nes jo laukia pusseserės peliukų krikštynos – juk ne rinkimų metas. Kitaip sakant į klausimą už ką balsuosi, atsakoma kad tą myliu, o to nemyliu. Ne rinkimų metas.

Trečia. Ganėtinai kurioziškai atrodo įvairūs reitinguotojų siūlymai nurodyti, koks politikas ar visuomenės veikėjas geriausia gina jų interesus. Rinkėjams neretai atrodo, kad jų interesus geriausiai gina tie, kurie techniškai ar teisiškai to padaryti negali. Pvz., Europos parlamento narių galimybės ginti kokio nors Lietuvos rajono žmonių interesus labai ribotas, nors rinkėjui atrodo, kad tai jų interesų gynėjas. Taigi, vėl – veikiau meilė, nei supratimas, ko klausiama.

Ketvirta - žiopla klaida ar sąmoningu klaidinimu laikyčiau pateigiamą reitinguoti sąrašą, kuriame vienodu matu prašoma vertinti ir politikus ir Bažnyčios hierarchus ir kokių nors socialinių projektų dalyvius. Viena vertus sunku lyginti nepalyginamus dalykus, o bandymai tai daryti ir jų rezultatai didele dalimi yra sociologiškai beprasmiai. Kita vertus tai tik sustiprina vaizdinį, kad kokia nors “Dainų dainelė” lygiai taip pat gali padaryti žmogų įtakingu politiku, kaip ir darbas ministerijose.

Penkta. Priminsiu, kad klaidinančiai veikia duomenys apie populiarumą, taip, kaip pvz. juos pateikia tas pats “Vilmorus” Žvelgdami į populiarumo mažėjimo tvarka išrikiuotus veikėjus reikia atkreipti dėmesį, tai kad kai kurie iš pirmo žvilgsnio populiarūs veikėjai yra praktiškai nežinomi – apie 70-80 procento apklaustųjų apie juos neturi nuomonės. Dar įdomiau tai kad kai kurie “populiarumo” viršūnėse esantys veikėjai turi žymiai didesnę “nepopuliarumo” uodegą. Pabandžius surikiuoti juos, pvz., žinomumo ar nepopuliarumo tvarka, pamatysime visiškai kitokį vaizdą, kartais kur kas labiau atspindintį realybę.