- Pradžia
- Vartotojų blogai
- pilkasis_ruonis
- Kategorijos "Be temos" archyvas
E.Vareikis. Kada išmoksime skaityti reitingus?
Trečiadienis, 2012-02-01 08:34 Be temos | 6 komentarų
Reitingai tapo mūsų politinio gyvenimo dalimi. Kas jais gėrisi, kad nusivilia, kas aklai pasitiki, kas laiko tik užsakomaisiais teksteliais, tačiau bet kuriuo atveju politikai ir politikos mėgėjai nepralaidžia žiniasklaidoje paskelbtos partijų ar asmenybių populiarumo rikiuotės.
Pažymėtina tačiau, kad jau tapo lietuviška tradicija, komentuojant šiuos ir kitus panašius tyrimus interpretuoti juos labai paviršutiniškai ir… klaidingai. Tad nėra ko stebėtis, kad po rinkimų ne vieną ištinka šokas, kad gavosi ne taip, kaip skelbta, ir kad laimėta ar pralaimėta ne tiek, kiek tikėtasi.
Štai praeitą savaitę “Lietuvos Rytas” paskelbė naujausius Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” atliktus viešosios nuomonės tyrimus. Šią savaitę savo rezultatus paskelbė bendrovė “Factus”. Paskaičiau jų komentarus ir vėl tegaliu pasakyti, kad komentatoriai ir šiaip mėgėjai mato juose ne tai, ką turėtų matyti.
Štai keletas grubiausių klaidų, kurias iš žioplumo, o gal ir sąmoningai daro reitingų komentatoriai.
Pirma – kas gaus kiek balsų, kas pateks ar nepateks į Seimą? Partijų reitingai reiškia procentus balsų nuo visų rinkėjų, tuo tarpu Seimo rinkimuose procentai skaičiuojami nuo dalyvavusių balsavome, o ne įrašytų rinkėjų sąrašuose. Iš praktikos žinome, kad balsavime dalyvauja apie pusė. Jei sudėsime “Vilmorus” apklausos lentelėje teigiančius, kad nedalyvaus, nežino už ką balsuos ar balsuos už smulkias, į Seimą nepatenkančias partijas, paaiškės, kad žinančių už ką balsuos ir ketinančių tą padaryti yra kaip tik apie pusę, tad reitingo balus reikia dauginti iš beveik iš dviejų. Panašią prielaidą leidžia padaryti ir bendrovės “Factus” pateikti duomenys apie neapsisprendusius, nežinančius ir nenorinčius.
Tuo būdu į parlamentą pagal “Vilmorus” paklius ne keturios (LSDP, DP, TS-LKD ir TT), kaip papūgiškai kalama, o penkios partijos. Liberalcentristai su savo kukliu reitingu 4,40 gautų solidžius aštuonis su viršum balsų ir garantuotas vietas Seime. Pagal “Factus” ir A.Zuoko sąjunga “Taip” turėtų gauti proporcines vietas Seime
Kad dar labiau priartėtume prie realybės, prisiminkime, kad “Vilmorus” ir “Factus” pateikti skaičiai galioja tik rinkimų proporcinei daliai. Tokiu būdu yra paskirstoma 70 Seimo narių mandatų.
Jei imituosime rinkimus pagal pastaruosius “Vilmorus” duomenis, tai proporcinėje rinkimų dalyje socdemai susirinks 22 mandatus, “darbiečiams” teks – 19, Tėvynės Sąjungai – 13. Dar 10 mandatų liktų “tvarkiečiams” ir 6 – Liberalų sąjūdžiui. Taigi taip. Pavyzdžiui, visai neteisūs tie, kurie mano, kad pvz. konservatorių galimybės sumažėjo perpus (prisiminus, kad 2008 metų rinkimuose jie gavo apie 20 procentų balsų). 2008 metais jie gavo 18 proporcinių mandatų, šiandien gautų 13, Tai ne tokia ir jau katastrofa. Beje, jei prieš savivaldos rinkimus komentatoriai būtų teisingai perskaitę reitingus, nesistebėtum kad TS-LKD pasirodė geriau nei komentatoriai tikėjosi.
Ilgalaikė reitingų analizė rodo, kad tarprinkiminiame laikotarpyje partijų populiarumas kinta nežymiai. Audringos reitingų fluktuacijos prasideda rinkimams artėjant, jis matyt įvyks ir šį kartą, dar ne šiandien, bet pavasarį tai jau tikrai.
Reikia atkreipti dėmesį, kad partijos, realiai balansuojančios ant “ribos” prieš rinkimus bando vienytis ir taip pat gali sujaukti tarprinkiminį reitingų štilį. Taigi tiek apie partijas.
Antra. Ne vieną stebina tai, kad skirtingos reitingavimo agentūros pateikia gerokai besiskiriančius rezultatus. Galima kaltinti, kad vieni ar kiti yra nuperkami atitinkamu partijų pinigais, tačiau galima paaiškinimą rasti ir klausimų formuluotėse, ir respondentų atrankoje. Ne daug kas atkreipia dėmesį, kad skaitydami, kas būtų, jei rinkimai vyktų šį savaitgalį, nors komentuoja kelių savaičių senimo rezultatus. Kokioje nors Skandinavijoje atskiri partijų lyderių pasisakymai keičia reitingus, Lietuvoje “vaizdelis” ganėtinai “išblukęs” – rasti svyravimų priklausomybę nuo politikos žingsnių beveik neįmanoma.
Šioje vietoje galima pridėti ir paklaidą, kurią suteikia psichologinis faktorius, kurį pavadinčiau “Sūrskio ir Mauzerio” faktoriumi. Vienoje laidoje vienas peliukas klausė, už kokią partiją anas balsuosiąs ateinantį sekmadienį, o kitas sakę, kad niekaip nebalsuos, nes jo laukia pusseserės peliukų krikštynos – juk ne rinkimų metas. Kitaip sakant į klausimą už ką balsuosi, atsakoma kad tą myliu, o to nemyliu. Ne rinkimų metas.
Trečia. Ganėtinai kurioziškai atrodo įvairūs reitinguotojų siūlymai nurodyti, koks politikas ar visuomenės veikėjas geriausia gina jų interesus. Rinkėjams neretai atrodo, kad jų interesus geriausiai gina tie, kurie techniškai ar teisiškai to padaryti negali. Pvz., Europos parlamento narių galimybės ginti kokio nors Lietuvos rajono žmonių interesus labai ribotas, nors rinkėjui atrodo, kad tai jų interesų gynėjas. Taigi, vėl – veikiau meilė, nei supratimas, ko klausiama.
Ketvirta - žiopla klaida ar sąmoningu klaidinimu laikyčiau pateigiamą reitinguoti sąrašą, kuriame vienodu matu prašoma vertinti ir politikus ir Bažnyčios hierarchus ir kokių nors socialinių projektų dalyvius. Viena vertus sunku lyginti nepalyginamus dalykus, o bandymai tai daryti ir jų rezultatai didele dalimi yra sociologiškai beprasmiai. Kita vertus tai tik sustiprina vaizdinį, kad kokia nors “Dainų dainelė” lygiai taip pat gali padaryti žmogų įtakingu politiku, kaip ir darbas ministerijose.
Penkta. Priminsiu, kad klaidinančiai veikia duomenys apie populiarumą, taip, kaip pvz. juos pateikia tas pats “Vilmorus” Žvelgdami į populiarumo mažėjimo tvarka išrikiuotus veikėjus reikia atkreipti dėmesį, tai kad kai kurie iš pirmo žvilgsnio populiarūs veikėjai yra praktiškai nežinomi – apie 70-80 procento apklaustųjų apie juos neturi nuomonės. Dar įdomiau tai kad kai kurie “populiarumo” viršūnėse esantys veikėjai turi žymiai didesnę “nepopuliarumo” uodegą. Pabandžius surikiuoti juos, pvz., žinomumo ar nepopuliarumo tvarka, pamatysime visiškai kitokį vaizdą, kartais kur kas labiau atspindintį realybę.
Taigi, reitingus skaityti įdomu. Skaityti turėtų būti ir naudinga. O taip atsitiks tada, kai mokėsime teisingai skaityti ir interpretuoti apklausų duomenis. Tada mažiau stebėsimės, kodėl įvyko ne taip, kaip buvome sau suskaičiavę ne tik bendruos reitingus, bet ir specialiai užsakytus.
E.Vareikis. Federalizmas – Europos problema ar sprendimas?
Antradienis, 2012-01-10 14:07 Be temos | 33 komentarų
Europoje krizė. Ji, regis net ne europinė, o pasaulinė - tuo jau niekas neabejoja. Europa pavargusi, išsigandusi, pasimetusi, nebežinanti, ko čia griebtis. Europa desperatiškai besistengiant gelbėti tai, kas sukurta ir sudėliota, nors nebelabai tiki, kad gelbėjimosi priemonės patikimos, Europa nežinanti, kaip elgtis rytoj…Aišku, kad krizę sukėlė nė koks nors Lietuvos premjeras ar viršvalandžius dirbant priimti įstatymai. Krizės – kaip ligos, ateina tada, kai mažiausiai reikia ir paliečia tą vietą, kuri krizės mažiausiai tikisi. Šį kartą kenčia euras, kuris iš viso neturėjo sirgti finansų ligomis, o ekonomika, turėjusi vystytis vis greičiau, tiesiog stovi vietoje.
Lietuvoje tuo tarpu vis garsiau padžiūgauja negausūs Europos integracijos priešininkai. Štai jums Europa, štai jums integracija, kuri nedavė nieko kito, išskyrus jau minėtąją krizę!
Reiktų iš karto pasakyti, kad jie visiškai neteisūs, nes jei Lietuva nebūtų laiku įstojus į ES, būtų tekę tenkintis kur kas didesniais krizės vargais, tokiais, kokius patiria Albanija, Makedonija ar Moldova. Jei būtume euro zonoje, šiandien gal būt labiau panėšėtume į skandinavais virstančius estus, o ne į kiaurakišenius Rytų šalių gyventojus. Čia jau tikrai nesunku įrodyti, kad geriau krizinė Europa, nei “suverenių” valstybių buvusi SSSR, o gal net labai suvereni Afrika. Neverta nei ginčytis.
Šiuo tekstu tačiau noriu paliesti rimtesnį ir tikrai diskusijos besiprašantį klausimą. Reikšminis žodis jame – federalizmas arba gilesnė integracija. Europoje politikų lygmenyje iš tiesų svarstoma – ar tikrai krizės priežastis yra pernelyg didelė Europos šalių vienybė, ar atvirkščiai – visokie ten graikai tampa skolingi ir nebesuvaldomi dėl integracijos trūkumo. O jei jau manyti, kad ne Europos Sąjunga yra krizės priežastis, tai kaip lengviau krizė įveikti – grįžtant į vadovėlinį tautinių valstybių statusą su gerai saugomomis sienomis ir budriomis muitinėmis, ar kaip tik – gilinti bendradarbiavimą federalizmo link? Yra sakančių, kad Europoje tos Europos jau perdaug, yra tvirtinančių, kad per mažai.
Tad daugiau federalizmo yra vaistas, o ne nesėkmių priežastis. Taigi, keletas argumentų federalizmo naudai.
Euro sunkumų priežastis yra ne pats euras, o jo naudojimo taisyklių nesilaikymas, gi pastarasis atsiranda todėl, kad šalys-narės nenori būti kontroliuojamos ir savaip sukčiauja. Sukčiavimas nesibaigs, nes šalys iš draugių ir sąjungininkių liko ne kuo kitu o tik rinkos dalyvėmis. Nebijau pasakyti, kad sumažėjo ar visai išnyko moralinė atsakomybė, atsakomybė solidariai laikytis taisyklių, o ne individualiai “apgauti” kontrolę.
Rinkoje, ypač paprastoje prekyvietėje galima pasukčiauti, tai ne nuodėmė. Kariaujant su bendru priešu sukčiauti, meluoti, slėptis už kitų nugaros yra nuodėmė ir gėda. Kadangi manome, kad gyvename taikos ir paprastos rinkos sąlygomis – tai nuodėmė nesiskaito. Susipykus prekyvietėje galima tiesiog “blogąjį” išmesti iš turgaus, o patiems išsiskirstyti.
Tačiau norint išlikti tikrais solidariais ir tvirtais europiečiais reikia veikiau solidarizuotis tam, kad krizė pasibaigtų. Rinkos santykiai kelia nepasitikėjimą tarp piliečių ir valdžių, valstybių nepasitikėjimą vienų kitomis. Būtent rinkos politikos pakeitimas rinka ir yra didžioji mūsų nelaimi priežastis, o reikia pajutimo, kad esame europiečiai labiau nei prekeiviai. Tai viena iš vertybių, kurios nėra atskirai prancūziškos ar itališkos, jos europietiškos, taigi – federalios.
Šiandien sakome, kad kalti kažkokie graikai, airiai ar buvęs italų premjeras. Jei jie kalti, tai tikrai pripažinkime, kad turėjome per mažai federalizmo dvasios, leidome kai kam būti nedrausmingiems ar tiesiog lengvabūdžiais. Beje ar ne šito nori tūlas Lietuvos, kaltindamas savą šalį, kad jei trūksta to ir ano… tai trūkumas dažniausia yra ne dėl to, kad esame per daug integruoti, o kad integruoti esame nepakankamai.
Pastaraisiais metais nemažai buvo kalbama apie Europos Sąjungą, kaip tarptautinės politikos veikėją, tačiau tenka pripažinti, kad nieko labai tarptautiško sąjunga iki šiol nepadarė. Užsienio politika stringa daugiausiai dėl to, kad nacionaliniai interesai yra žymiai didesnis prioritetas už visos Europos interesus, ES diplomatija tebėra silpna daugiausia dėl to, kad nacionalinėse sostinėse ji per silpnai vertinama. Dar prasčiau su gynyba – per pastaruosius dvidešimt metų nepavyko sukurti nieko, kas primintų Europos ginkluotąsias pajėgas. Jei ne tvirtas NATO, būtų galima abejoti, ar Europos gynybos galimybės iš viso egzistuoja.
Europiečiai juk ilgai kariavo ir kariauti imdavo tada, kai liguistai suprastas identitetas viršydavo protingai suvoktą kolektyvinį saugumą. Juk būtent integracija, t.y.federalizmas, o ne individuali konkurencija padėjo išvengti karo ir sukurti tai, kuo šiandien ne be pasididžiavimo gėrimės.
Peikiantieji Europos integraciją gali pasitikrinti, ką ji davė. Europos Sąjunga yra turtingiausia bendrija pasaulyje (beje, visi dejuojantys, kad taip blogai dar nebuvo, tirėtų tą suprasti). Iš dvidešimties aukščiausią pragyvenimo lygį turinčių šalių aštuonios yra ES narės, o didesnė pusė – 15 – priklauso labiausiai išsivysčiusių trisdešimtukui. 8 iš 20 laisviausių pasaulio ekonomikų, 12 iš 20 stabiliausių pasaulio valstybių yra integruotos Europos šalys. Jos taip pat sudaro 11 iš dvidešimties geriausių demokratijos ir mažiausiai korumpuotų valstybių.
Visais aspektais priklausymas Europos Sąjungai yra ne tik gerovė, bet ir politinis prestižas, kuriame federalizmas nieko neatima, o duoda išties daug. Lietuva 2013 metais taps svarbiausia Europos (sąlyginai ir viso pasaulio) valstybe, nes pirmininkaus Europos Sąjungai. Ar be integracijos tai būtų įmanoma?
Suprantama, kad institucinės ir teisinės reformos yra neišvengiamos, jei ES nori tinkamai reaguoti į dabarties ir ateities iššūkius; remiame visos Europos federalistų siekį artimiausioje ateityje sušaukti naują konstitucinį konventą, kuris ne tik iš naujo apibrėžtų ekonominio ir politinio valdymo tikslus, bet apspręstų ir patobulintą ES institucinę sandarą. Lisabonos sutartis buvo žingsnis gera linkmes tik jos dar neįgyvendintas ar šiaip jau išsigandusi ta Europa savo pasiekimų.
Verta prisiminti ir tai, kad Europa šiandien yra praktiškai neginama. Ryšiai su JAV prastėja dėl atskirų šalių nevykusios politikos ir silpnėja visos Europos ryšiai, tuo tarp sava gynyba beveik nesirūpinama. Kažkada nepavykus sukurti gynybos bendrijos, praktiškai liko nuleistos rankos.
Prieš integracijos procesų problemas reikia veikti klaidų taisymu ir integracijos gilinimu. Prieš integracijos bėdas reikia kurti… daugiau integracijos, tik ne vadovėliškai priešpriešinti tautiškumui. Tautiškumas gerai, užriestanosis nacionalizmas blogai. Kai Lietuvos dergia ant savo šalies konstitucijos, o po pietų sako kad duos į snukį kiekvienam… “lenkui” – tai yra tai, ko mažiausiai reikia. Europos parlamentas turi žinoti savo kompetencija ir joje elgtis drąsiai. Galiausiai ta diferencijuota integracija gal ne tokia baisi, kaip ją paišo, su ja reikia atsargiai, tačiau demonizuoti – tiesiog kvaila. Viršvalstybinės institucijos kelia panašų baubą kai prieš 60 metų, kaip paaiškėjo vėliau – jos yra nebaisus, o integracija – gera.
Reiktų tik pasveikinti 2011 m. gruodžio 9 d. Europos vadovų tarybos sprendimą dėl naujų fiskalinės drausmės taisyklių; manome, kad šis sprendimas vis dėlto nėra pakankamas tam, kad būtų atstatytas finansų rinkų pasitikėjimas euru; todėl galvojame, kad būtina imtis gilesnių struktūrinių reformų siekiant užtikrinti ilgalaikį euro stabilumą ir patvarumą;
Kalbant intelektualesne kalba Europa neturi nei strateginės vizijos, nei plano. O taip yra todėl kad ankstesnė vizija pasirodė arba atgyvenusi arba iš principo klaidinga. Ligšiolinė vizija buvo paprasta – gyventi ilga ir laimingai. Buvo kuriamos ir sukurtos, bent taip atrodė, prielaidos tam, kad nebekiltų karai, kad nekiltų socialiniai konfliktai, kad nusilptų pavojingi nacionalizmai bei rasizmai, sukurta sistema, turinti saugoti nuo ekonominių ir finansinių krizių.
Galiausiai, kalbant apie Lietuvą. Ji tikrai nebus laiminga, jei taps kokia nors Albanija, o bus laiminga, jei taps kokia nors Danija. Jei norime saugios energetikos, reikia gilesnės integracijos. Daugiau jungčių, patikimos vėžės geležinkelių. Daugiau Europos. Tiktai dar vienas praktinis patarimas daug skaitantiems. Neskaitykite apie federalizmą iš sovietinių vadovėlių. Tada ir nekils baimių, kad integruota Europa yra kažkokia nauja Rusijos federacija. Geriau skaityti apie tikrą Europietišką federalizmą, kurioje nėra tautų nykimo ar “atmirimo” idėjos. Nebijokime, ir iš federalizmo bus daug gerų pasiekimų.
E. Vareikis. Dinozaurėjanti Europa (III). Laimingų (nebe)europietiškai Naujųjų Metų…
Šeštadienis, 2011-12-31 11:32 Be temos | 0 komentarų
Laimingi ar nelaimingi buvo 2011 europiečiai pasakys kada nors vėliau. Šiandien tiesiog sunku įvertinti, ar tai buvo labiau nesusipratimai ar labiau geros pamokos, kurias dar reiks įsisamoninti ar net pakartoti. Nepamenu, koks ten rytietiškas žvėris metus simbolizavo, bet juk Kinija – dar ne Europa.
Europa XXI amžiaus pradžioje, kaip jau sakiau, gerokai pasimetusi tarp pastangų būti racionaliai protinga, bet gerokai nusivylusi bei savanoriškai išmirštanti, ir galimybių būti kūrybiškai “pašėlusi”, atrandanti ir pertvarkanti likusį pasaulį. Anksčiau skelbtose dalyse kalbėjau daugiausiai apie klaidas, kurios vedė prie dabartinės situacijos, visų pirma dvasinio prado, plačiąja prasme meilės vijimą iš politikos ir visuomenės administravimo sferos ( http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9615/ ir http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9641/ ). Pinigų turime, bet be meilės jų visada atrodo per mažai.
Kur kas svarbiau kiekvienam duonos valgytojui, ar save kur kas pagarbiau vadinančiam mokesčių mokėtojui atsakyti į klausimą, kaip dabar elgtis, ko klausyti – klausyti teoretikų ir filosofų, klausyti politikų, ar galiausiai (ko nelabai norisi, nes nepatogu prieš kitus) klausyti širdies balso.
Prieš kelias dienas internetinius tinklapius papildė eilinė intelektualios Leonido Donskio politinės filosofijos porcija, pavadinta “Europos saulėlydis ir moralinės panikos industrija” ( http://blog.delfi.lt/donskis/9650/ ). Tai labai mielas proginis pasiskaitymas, ir rekomenduoju visiems, kam pakaks kantrybės ir atkaklumo ne tik perbėgti akimis, bet ir įsigilinti, ką gerbiamas autorius kalba. Žavu, kad galime padiskutuoti ar Europa mirs šekspyriškai, postmoderniai, ar biurokratams pribaiginėjant. Nemirė taip iki galo nė karto, bet nežinau ar mirštančiajam labai svarbu žinoti, pagal kokią teoriją smagiau vertinti mirties eigą. Tačiau diskutuoti vis dar saugioje ir patikimoje bendrijoje išties įdomu.
Bet Europai šiandien reikia ne diskutuoti, teisus ar neteisus buvo didis mąstytojas Spengleris, o ieškoti išeičių, kurios būna dažniausiai visai ne teorijų padiktuotos. Tiksliau kalbant teorines išvadas vis tiek daro tie, kas valdo, o ne kas mąsto, o valdo labai nesėkmingai. Bet tikriausiai ne dėl to, kad neskaitė teorijų. Įtariu, kad visi 27 ES šalių vadovai diskusijose apie Spenglerį pralaimėtų Donskiui nepadoriai dideliu skirtumu. Nesvarbu ar jie teisingai ar netesingai supranta Spenglerį, supratimas nepadės, nes įsitikinimai sako, kad Spengleris - tai teorija, o gyvent reikia čia ir dabar. Tokia postmoderno realybė. Pavadinus vienus politikos analitikus reakcingais, kitus pažangiais, realybė nekinta, kinta etiketės, o postmoderno epochoje kiekvienas etiketę skaito savaip, nebūtinai, kaip mums atrodo. Dar daugiau, pavadinus visus neskaitančius teorijų neišmanėliais tiesiog susipyksime ir civilizacijos amžiaus tai neprailgins.
Netiesa, kad Europa žlugdavo per marus ir karus. Iš jų veikiau mokėsi. Netiesa, kad tik šį kartą Europą žlugdo laikotarpio dvasia. Ji jau sužlugdė ir Romą ir Renesansą. O bedvasiai biurokratijai ir “įstatymo raidei” save juk atiduodame patys, atiduodame, mielas Leonidai, todėl, kad manome, jog taip bes geriau teisingiau ir net sąžiningiau. Biurokratas juk ne Dievas, iš jo galima reikalauti ataskaitos, jį galima suprasti, išbarti, nuteisti ir pakeisti.
Taigi tikėjimas teorija neveda niekur toliau, kaip teorijos patikrinimas ir teoretiko pagyrimas ar pabarimas. Tikėjimas politikais reiškia tikėjimą, kad trumpalaikiais projektais galima taisyti problemas. Greitų rezultatų siekimas dabar plačiai paplitęs, tačiau jis turi ir greito maisto savybių, pasotina, tačiau ilgesnėje perspektyvoje gali daugiau pakenkti nei pagelbėti.
Vertybių kitimas, kaip rodo tyrimai nėra kintantis linijiškai (kam įdomu gali pažvelgti: http://www.worldvaluessurvey.org/). Bendra išvada yra ta, kad saugiose ir “senstančiose” civilizacijose ima vyrauti racionalus mąstymas, hedonizmas ir ateizmas, gi nesaugiose, “revoliucingose”, kovojančiose – vadinamosios tradicinės vertybės ir tikėjimas. Ir čia teisus tas Spengleris sakantis, kad civilizacijos mirtį lydi gęstantis tikėjimas, išsigimstantis menas ir seklėjanti filosofija. Todėl čia jau negaliu nepacituoti Donskio: “Mūsų skirtumai su ana epocha kyla ne iš didesnės gėrio stiprybės ir aukštesnio humanizmo mūsų dienomis, o viso labo tik iš blogio silpnumo, bejėgiškumo ir efemeriškumo. Blogis dabar renkasi ne Hitlerį ir Staliną, o anonimines nejautros ir nepripažinimo formas. Blogis mūsų dienomis daug sunkiau atpažįstamas ir daug sėkmingiau slapstosi maskuodamasis įvairiomis anonimiškumo kaukėmis bei kvaziliberalia retorika, nei tada, kada jis stodavo apsinuoginęs ir be jokių kaukių”.
Jei jau pripažįstame, kad Europa darosi nesaugi, nerami ir nebegarantuojanti biurokratiško gyvenimo sureguliavimo, teks grįžti prie to, ką manėme amžinai nebereikalingą, - prie vadinamų tradicijų, teks nebesistebėti, kodėl Bažnyčia, gaminanti jokių materialių gėrybių yra įtakinga, kodėl žmonės noriau aukoja Bažnyčios statybai, o ne sunkiajai pramonei, smukiajam ir vidutiniams verslui.
Tiesa, laiku nesusitaikius su tikėjimu, paruošiama gera dirva tam, kas atvedė į valdžią ir bolševikus ir Hitlerį. Apie tai jau daug prirašyta. Praktiškai matosi, kad Europą gali išvaduoti ne techninis reguliavimas, bet dvasinis pasaulis, visų pirma susitaikymas su tuo, kas žmogų padaro daugiau nei individu, ar visuomenės vienetu, kurio gyvenimą reguliuoja puikūs socialinės saugos ir teisės mechanizmai.
Sunkiausia, kaip regis, susitaikyti su savimi, pamilti pasaulį ir civilizaciją tokia, kokia ji yra. Sunkiausia, nes nesinori žiūrėti į priežastis, dažniau sprendžiamas klausimas, ką daryti, kai jau kas atsitiko, kai išsiskyrėme, netekome darbo, kai mus paliko draugai… nors gerai suvokiame, kad kiekvienas šių nutikimų turi gilumines priežastis.
Ar Europos institucijoms reikia bendrauti su Bažnyčia?
Kuo glaudžiau, - kad ir ką ten kalbėtų Samuelis Huntingtonas, skelbdamas, kad Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios atskyrimas kažkada buvo teigiamas dalykas. Kitaip galime susilaukti naujo "La Revanche de Dieu". O tai reiškia, kad stumdami Bažnyčią iš viešojo gyvenimo kaip eilinę laisvalaikio leidimo formą, turėsime kovoti ne techninį, o civilizacinį karą su tais, kurie būtent tvirtame tikėjime atras savo jėgą ir savo tikslą. Deja, diskusija apie Bažnyčios ir Valstybės santykius priveda prie to, kad visikai nežinome apie kas yra ta religinė bendrija, kodėl ji nefunkcionuoja kaip paprasta nevyriausybinė organizacija, kodėl rūpinasi “neperspektyviais” vargšais ir nesiima populistinių sprendimų šeimos ar seksualinių mažumų klausimais. Jau nebe teorija, o praktika sako, kad labiau klimpsime į civilizacijos sunkumus, tu tie populistini sprendimai bus mažiau įdomūs.
O jeigu jau taikomės su tikėjmo tiesomis ir klausome širdies balso, reikia nepamiršti kelėtos dalykų:
Pirma. Kelias, kurį renkamės, nebus lengvas. Vertybių gynimui reikia aukos ir praradimo. Auka didina atsakomybę, ją naudingai sureikšmina. Romėnai kažkada rinkosi ne pagonybę, garantavusią sotų gyvenimą nuo gimimo iki mirties, bet krikščionišką tikėjimą, neduodantį jokių garantijų. Baigiantis Renesansui žmonės kilo į kovą už tikėjimą, o ne už kvazivalstybinį egzistavimą šiapusiniame pasaulyje. Amžinąjį gyvenimą galėjo sukurti tikėjimas ir auka. Romos gorbačiovas - imperatorius Konstantinas leido žmonėms būti krikščionimis. Tai gelbėjo žmones, bet ne sistemą, kuri šiuo atveju gal tik ieškojo patogios išeities. Europiečiai šiandien bijo aukotis, nes nemato aukos prasmės. Jie jos ir nematys, kol neateis neganda, kuri būtent tos aukos ir pareikalaus. Tuomet civilizuota Europa nedaug kuo skirsis nuo pagoniškos genties, aukojančios dievams vieną iš savo karių ar nekalčiausią genties mergaitę. Tuomet ateis poreikis susivokti, kad bet kokiam barbarui yra lengva nukauti karį, bet sunku šauti į beginklę moterį ar kunigą, neturintį nė vienos divizijos… Dėl to dar kartą reikia pabrėžti, kad Bažnyčia ir visuomenė yra gyvybingos ne racionalių reformatorių miklumo dėka, o stebuklais ir didvyriais, kurie elgiasi neracionaliai, bet emociškai žavingai. Kaip laikąs save diplomatu, su liūdesiu pripažįstu, kad patraukliau istorijoje atrodo karų laimėtojai, o ne konfliktų glaistytojai. Europai reikia šventųjų, pasiryžusių žūti už tikėjimą, o ne vesti jį į kompromisą. Ypač kompromisą su skrandžiu. Gal neatsitiktinai 2012 rudenį Bažnyčia skelbia Tikėjimo metų pradžią. Mums tai turėtų būti svarbiau nei rytietiški drakonai, tigrai ar kiti zoologijos tyrimo objektai.
Antra. Nereikėtų tikėjimo išpažinimo kiek įmanoma palengvinti. Nuodėmė, kuri garantuotai bus atleista, ne nuodėmė. Europiečiai jau priprato prie to, kad jiems atleidžiama. Jau atleista už kolonializmą, sovietologijos klaidas, perdėta meilę Gorbiui ir lietuvių laisvės ignoravimą. Juo gyvenimas fiziškai lengvesnis, tuo aukštesni moralės standartai turi būti jam keliami, o ne priešingai. Galima pelnytai priekaištauti Bažnyčiai, savotiškai sumažinusiai “reikalavimus” tikintiesiems. Sumažinusiai, idant tikintieji nejaustų Bažnyčios spaudimo ir ją, kaip draugišką organizaciją, pamiltų. Atsargiau su beatodairiškais lengvinimais! Sektos, plintančios Europoje dideliu greičiu, kelia kuo didesnius reikalavimus ir… laimi tūkstančius žmonių, kuriems reikia ne palengvinimo. Jiems reikia jų jausmų patikėtinių, o ne patogiai besijaučiančių gerbėjų.
Trečia. Bažnyčia išties neturi virsti visiškai eiline nevyriausybine organizacija, nors gal tai ir patrauklu. Yra didžiulis pavojus greitai ir laimėti kiekybę, bet prarasi kokybę. Elgetų maitinimas neišvaduoja nuo moralinių standartų puoselėjimo. Religinio autoriteto atskyrimas nuo politinio yra viena iš europinio konstitucionalizmo šaknų, bet kelia ir permanentinių nesusipratimų, nes formaliai negalima niekaip įrodyti, kad Bažnyčios ir politikos sferos neužkloja viena kitos.
Sako, kad mūsų ekonomika, t.y. pinigai 90 procentų priklauso nuo rinkų kažkur užsienyje. O štai širdies reikalai priklauso tikrai nuo mūsų. Taigi, Laimingų tau Metų, Europa. Gandai apie civilizacijos mirtį ėrokai perdėti, tačiau susirūpinti sveikata reikia visai rimtai. Mat amžius jau toks.
E. Vareikis. Dinozaurėjanti Europa (II). Politikų tikėjimo spindesys ir baimė.
Ketvirtadienis, 2011-12-22 16:01 Be temos | 24 komentarų
Pirmoje dalyje (http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9615/ ) kalbėjome apie mūsų civilizacijos senėjimą ir kitus nusivylimus. Dar kartą ačiū už įdėmų skaitymą ir pozityvius komentarus. Minėjau, kad problemas lemia ne tik nusivylimas demokratija, bet ir tradicinių vertybių, ypač tikėjimo profanacija.
Apie tai verta padiskutuoti, ypač Kalėdų kontekste, nes ne vienas, smagiai švenčiantis ir laukiantis Kalėdų Senio, nustemba, sužinojęs, kad iš tikro dalyvauja Jėzaus, apie kurį mažai žino, gimtadienio šventėje.
Istorikai teigia, kad turbūt nė vienas užkariautojas, įveikęs dideles armijas ir sugriovęs galingas valstybes, neįveikė tokio "nesunkaus" ir fiziškai nestipraus dalyko kaip žmonių įsitikinimai. Nė vienas neįveikė religijos. Stalinas juokais klausė, kiek Popiežius turi divizijų, idant įgyvendintų savo idėjas. Stalinui su visomis divizijomis baigėsi blogiau nei Popiežiui. Lietuva tapo nepriklausoma be tankų, bet su Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Europos nebūtų be Karolio Didžiojo, bet Europos nebūtų ir be Šv. Augustino, plejados popiežių, Kirilo, Metodijaus, Martyno Liuterio… Beje ir Karolis Didysis buvo didis popiežių gynėjas. Krikščionybė yra tas Europos tikėjimas, kuris ją, Europą, ir padarė galingiausiu žemynu pasaulyje.
Tačiau dabartiniai Europos integracijos vadovėliai rašo, kad Europą suvienijo daugiausiai ekonominis motyvas, o tikrieji Europos kūrėjai – veikiau verslininkai ir teisininkai, o ne kunigai ar karo vadai. Europos Konstitucija, po ilgo “laužymosi” nutarė krikščionybės neminėti.
Sunku paneigti teiginį, kad tikėjimo vertybės buvo nereikšmingos pradėti tokį, neva racionalų, procesą kaip integracija. Europos krikščioniškoji tradicija atrado savyje bendruomeninę dimensiją, leido sukurti vieną svarbiausių integracijos produktų - socialiai orientuotą rinkos ekonomiką, kurią vėliau kaip savą priėmė svarbiausios politinės ideologijos. Krikščioniškoji tradicija buvo ir veiksmingas ideologinės kovos instrumentas - krikščionybė sėkmingai "kariavo" su sovietų propaguojamu ateizmu ir tuo pačiu su visa sovietų ideologija. Krikščionybė nugalėjo, nes buvo natūraliai priimtinesnė už labai jau abstraktų ir stipriai biologizuotą ateizmą.
Neabejotina tačiau ir kitkas - po Šaltojo karo ir integracijai gilėjant krikščioniškasis faktorius palaipsniui išnyko iš Europos plėtros akiračio. Europietiškas identitetas šiandien siejamas su vadinamojo šiapusinio pasaulio teigimu, dvasinės ir pasaulietinės valdžios atsiskyrimu, skrupulinga pagarba teisei - teisine valstybe, demokratija, klasikiniu paveldu, jėgų balanso ir stabilumo siekimu.
Europos Sąjungos vadovai, ypač pastaruosius dešimtmečius įtikėjo, kad Dievas jiems nereikalingas. O jei taip, tai koks nors imperatyvas ar apeliavimas į krikščioniškąsias vertybes tampa tik mandagumo frazėmis. Europos Sąjunga šiandien gyvena būsenoje, kur manoma, kad visas žmogaus problemas galima spręsti protu, jėga, gamtiniais resursais ir kitais racionaliais būdais. Dabartinėje racionalioje Europoje iš viso tapo didele gėda remtis religija ar ideologija. Terminas “charizmatinis lyderis” įgijo neigiamą atspalvį su aliuzija į necivilizuoto pasaulio valdovus, tuo tarpu “pragmatiškas lyderis” simbolizuoja posūkius į neva geriausią visų laikų politikos modelį. Naujosios demokratijos mokomos kuo skubiau atsikratyti charizmatinių asmenybių. Su naujosiomis demokratijomis bendraujama pragmatiškos politikos dvasia.
O galiausiai – juk politikos uždavinys yra galvoti apie šį pasaulį, o ne pomirtinį. Ten bus kita politika. (Bėda ta, kad tikėjimo pasaulis yra ne tik pomirtini… ir ne tik pomirtinis…). Kodėl šiuolaikinė Europos biurokratija tai nenori “painioti” religijos su “realiu” gyvenimu?
Tą lemia keli dalykai, keli pasikeitimai, įvykę pastaraisiais dešimtmečiais.
Pirma - Veiksmo primatas prieš idėją, "turėti" primatas prieš "būti", daikto primatas prieš žmogų. Jokia idėja, neva, nėra vertinga, jei idėjos savininkas neturi jos įgyvendinimo “verslo plano” bei resursų. Ir priešingai - esant resursams idėjų netruks atsirasti. Europiečiai, sėkmingai kovoję prieš marksizmo dogmą, sakančią, kad "turėti" yra pirminis, o "būti" antrinis, kad nuosavybė (turėjimas) yra būties pagrindas, nejučia tapo marksizmo propaguotojais. Vidurio europiečiai, garsiai šaukę, kad yra demokratai (propagavę idėją “būti”, žmogaus vertę), pasijuto kone šokiruoti, sužinoję, kad į Europą ateiti reikia su įdirbiu, nuosavybe (“turėti”) ir turtu. Štai kodėl ne vienas nusivylęs Europa postkomunistinės bendruomenės žmogus dūsauja, jog tokio kaip jis – neturtingo demokrato – Europai visiškai nereikia.
Antra – naudos ir stabilumo primatas prieš etiką. Jei reikia mūsų gerovei, darome ir neetiškus dalykus. Pragmatizmo epochoje visiškai nenaudingas verslas pernelyg plačiu mastu ginti mitinius dalykus, tokius kaip žmogaus teisės ar sąžinės laisvė. Europa, atradusi magišką žodį “stabilumas”, praktiškai atsisakė žmogaus teisių puoselėtojos vaidmens.
Trečia - Fizinio egzistavimo primatas prieš trancendentiškumą - tikėjimas horoskopais, rytietiškais ir afrikietiškais burtais didesnis už tikėjimą Amžinuoju Gyvenimu. Kūno sveikatai (daugiausia pseudosveikatai) skiriamos ištisos knygos, žinių laidos, baigiama pamišti ne vien dėl epidemijų, bet ir smulkių sužeidimų, įbrėžimų, kraujo užkrėtimų baimės. Respektabilūs žurnalai ir bulvariniai skaitalai nesibodi publikuoti iš piršto laužtų horoskopinių pranašysčių, tačiau nedrįsta nė pagalvoti apie kasdienes ar kassavaitines citatas iš Šventojo Rašto. Europietis geriau žino, kurie metai yra drakono ar gyvatės nei kurie yra Gailestingumo ar Šventosios Šeimos metai. Europietis jaudinasi, kad tik savo elgesiu nepapiktintų musulmono ar budisto, bet nesibodi viešai tyčiotis iš “pasenusios” krikščionybės. Rimtesnių abejonių nebekelia abortai, homoseksualios santuokos, eutanazija.
Ketvirta – politikoje įsivyrauja svarbios detalės primatas prieš visumą, konsumizmas, mąstymo “regionalizacija”. Individualios laisvės izoliavimosi primatas prieš bendriją ir bendrus veiksmus. Dauguma politinių ir lobistinių grupuočių, kovojančių už savo smulkią problemą - pensiją, cukrų, “gyvatuką”, visiškai ignoruoja visos bendrijos siekius. Visai pateisinama kovoti “už save”, eksponuoti vadinamąjį savo požiūrį, neretai ne tik egoistišką, bet ir cinišką. Visai natūralu kalbėti apie tai, kad armija privalo ginti mane vien todėl, kad moku mokesčius. Kariai turi pareigą žūti už mane - mokesčių mokėtoją, o aš esu neatsakingas už jokius karus ir marus. Politikai pliusiukus rašo sau laimėdami savajai apygardai lengvatą kitų sąskaita, o ne sustiprinę tarptautinę teisę ar tautų tarpusavio supratimą. Tikėjimas ar netikėjimas paliekamas kiekvienam europiečiui kaip pomėgis, nori praktikuok, nori ne, integracijai ir jos produktui - gerbūviui tai nereikšminga. Kitaip kalbant, religija yra dvasinis sportas, bet ne būtinybė. Bažnyčia - nevyriausybinė organizacija, tiesa, ypač gerbiama, bet ne ta, kurios nuomonės vis dar paisoma. Ir čia jokio skirtumo tarp pietiečio graiko ir šiauriečio lietuvio nebėra.
Parafrazuojant Stasį Šalkauskį galima teigti, kad tokioje visuomenėje "dangus ne per aukštai", dangus visiškai nereikalingas. Taip jau atrodė ne kartą. Taip buvo Romoje. Taip jau buvo Renesanso laikais. Ir po kiekvieno nutolimo nuo tikėjimo vertybių europiečių laukdavo religiniai karai ar žudynės dėl dvasinių dalykų. Kai viskas atrodo pasiekiama vien jėgomis, protu, resursais ir logika, netrukus ateina krizė. Gal ji jau ir atėjo? Civilizacijų žlugimas dažniausiai yra visai ne išorinių grėsmių realizacijos rezultatas. Atvirkščiai - okupacija sukelia rezistenciją, naujų idėjų paieškas ir net civilizacijos perteikimą okupantams. (Gausu pavyzdžių, - rusai – mongolai, keltai – normanai, mikėnai - graikai, graikai – romėnai ir t.t.). Šiandien, kai Vakarų Europa neturi jokios fiziškai juntamos grėsmės (nors šiaip jų pakanka), ji yra itin nesaugi, nes palaipsniui nebetenka ideologinio pagrindo ginti savąją civilizaciją.
Kodėl religija apskritai tokia galinga? Atsakymas, tiesa, neracionalus, tačiau turėtų būti įtikinamas. Nemiršta todėl, kad remiasi iracionaliu autoritetu. Religija, skirtingai nuo socialinės apsaugos, neduoda jokių garantijų. Tačiau ji suteikia viltį, kuri, kad ir kaip stebėtųsi racionalūs žmonės, svarbesnė už garantiją. Skirtingai nuo įsitikinimo apie Bažnyčios dogmatizmus, religijai paliekama didelė tikėjimo tiesų interpretacijos laisvė. Tikėjimas nereikalauja racionalaus supratimo, o jo interpretacija nereikalauja logikos. Tikėjimas svarbiau nei protas, įtikėtas autoritetas svarbiau nei rašytinė teisė. Eilinis kunigas, klausantis išpažinties, Dievo vardu teisia – nustato, kas yra nuodėmė, kas - ne. Religija sėkmingai sustatė į vietas žmogiškąsias aistras ir polinkius. Jokie racionalūs motyvai neveikia taip, kaip tikėjimo dalykai.
Tad kodėl religija taip pat išgyvena krizes? Yra amžinosios vertybės, tačiau nėra amžinų jų interpretavimo taisyklių. Politika yra ideologinės, jausminės prigimties dalykas, norintis kurti gerbūvį čia ir dabar. Tai taip pat natūralu, nors žinoma, jog bet kokia šiapusinio - žemiškojo - rojaus pranašystė dvelkia sektantizmu.
Religijos nemirštamumui svarbi ir istorikų interpretacija. Istorikams tenka apsispręsti, kaip iš tikro reikia žvelgti į istoriją. Ar pasaulis yra laipsniškai tobulėjantis su dabartine Vakarų civilizacija, savotiškai tą tobulėjimą apvainikuojančia? Ar vis dėlto pasaulis - tai tas pats Homo sapiens, kurio tobulėjimas tėra išaugusių techninių galimybių rezultatas. Priėmus pirmąją teoriją, būtų galima drąsiai tvirtinti, kad esame tobulesni už Jėzų, Mahometą, Budą, netgi dabartinių politinių koncepcijų kūrėjus. Priėmus antrąją teoriją, teks suvokti, kad esame tie patys žmonės, tik visos žmonijos istorijos paveldėtojai. Mūsų regimasis tobulumas tėra didesnės techninės galimybės.
Atrodo, Europos integracija patikėjo, kaip kažkada Romos ar Renesanso laikų žmonės, kad racionalumas gali laimėti prieš jausmus, prieš neplanuojamą, nenusakomą, neapskaičiuojamą…
Istoriškai Bažnyčia buvo vertybių skelbėja, o valstybės prie jų prisitaikydavo. Bažnyčia formuodavo laikmetį. Su liberalios demokratijos atsiradimu situacija pasikeitė. XX amžiaus viduryje imta garsiai kalbėti, kad Bažnyčia atsilieka nuo laikmečio. Bažnyčios ir Valstybės atskyrimas blogąja prasme "stūmė" Bažnyčią iš jos tradicinio veikimo lauko. Bažnyčios veikimas neretai baigdavosi šventoriaus tvora, vis labiau imta manyti, kad praktinė Bažnyčios veikla - labdara, perauklėjimas, senelių globa - yra tikroji jos misija, o Mišių auka ir tikėjimo išpažinimas - tik šios misijos dekoracija. Bažnyčia – nevyriausybinė organizacija ir tiek.
Tuo tarpu visuomenei bet kokie rimtesni pakitimai siejasi su netikrumu. Tad neatsitiktinai vis dažniau ir labiau gręžiamasi į religiją ir kitus “nemoksliško” pasaulio suvokimo dalykus. Tikėjimas burtais ir horoskopais – gelbėjimosi ratas visuomenei, kuriai, deja, ne be mokslininkų kaltės buvo įrodyta, kad “tradicinė” religija yra atgyvenęs dalykas. Žmonėms reikia tikėjimo, nes jie nesijaučia naujais, veikiau pasijunta neadekvatūs propaguojamiems pasaulio modeliams. O politikus tuo tarpu apima paniška baimė dėl to, kad tikėjimas, o be biudžeto rodikliai tampa svarbesniu dalyku gyvenime. Ne vienas pagerbia Jėzų ne todėl, kad tiki, o todėl, kad bijo…
Ar Europa pasiekė lygį, kai ją reikia skubiai gelbėti nuo dvasinės krizės? Pavojaus varpų lyg ir negirdėti. Europa jaučiasi vis dar tvirta su savo įsitikinimais ir savo racionalumu.
Tad ką gi turėtų daryti Bažnyčia šiame sistemos dinozaurėjimo etape?
Gal apie tai kita kartą, tekstas taps per ilgas… Tik švenčių, kaip jas betraktuotume, proga, reikia priminti išmintingus žodžius, sakančius, kad Bažnyčios tvirtumui ir įtakai didinti reikia ne reformatorių. Reikia šventųjų…
E. Vareikis. Dinozaurėjanti Europa (I). Visi mes panašūs į graikus?
Ketvirtadienis, 2011-12-15 08:42 Be temos | 29 komentarų
Neseniai Eglė Samoškaitė Delfyje aprašė, kaip politologai pranašauja europinės civilizacijos mirtį, daugiausiai besiremdami jau beveik šimto metų senumo Oswaldo Spenglerio pastebėjimais apie ta, kokie procesai vyksta mūsų civilizacijos viduje ( http://verslas.delfi.lt/archive/article.php?id=52871063 ). Tai neabejotinai įdomi hipotezė, nors, kaip pažymi visi komentatoriai, iki šiol vadinamasis Vakarų saulėlydis taip ir neįvyko.
Prieš dešimtį metų parašiau knygą keistu pavadinimu “Dinozaurėjanti Europa”. Vienų ji buvo sutikta, kaip Europos integracijos kritika, kitų kaip nelabai gražus pastebėjimas apie tai, kad į Europą integruotis reikia, nors ateitis nebus šviesi, trečių iš viso priimta kaip pramoginis skaitalas.
Nors nė iš tolo neprilygstu Spengleriui, vis tik su kiek permainingais jausmais turiu pasakyti, jog manoji Europos “dinozaurėjimo” hipotezė tikrai pildosi.
Žingeidieji gali susirasti knygą arba paprašyti leidėjo antrojo leidimo, mažiau smalsūs tikriausiai vis tiek neskaitys… Jiems svarbiausiais klausimas šiandien – kaip išgyventi, ką daryti mums vargšams lietuviams – gelbėti Europos garbę šelpiant simpatiškus graikus, pragmatiškus airius ir kitus europiečius, ar pradėti naują dejavimo akciją – mes vargšai ir kitų neremsime. Visi kalba apie Europos krizę, visi ieško atsakymo į klausimą – kas kaltas ir ką daryti. Kas kaltas bemaž aišku. Kalti pietiečiai, sirtakio šokėjai, kurie, pasak klasiko Erlicko, bėginėja nuo vieno griuvėsių kampo prie kito, tas bėginėjimas ir turi visus žavėti.
Atsakymas į klausimą, ką daryti, kur kas sunkesnis ir tikrai vertas diskusijos.
Iš karto pasakysiu, kad esu už tai, kad Europą reikia saugoti ir reikia gelbėti “paklydusius”, nors žinau, kad tesiu atsakymo neįtikinu savo šalininkų ir nenuginkluoju priešininkų. Lietuviai nėra greiti pagelbėti kaimynams, Lietuvai mano, kad jie patys yra neturtingi ir kitų bėdos jiems neturėtų rūpėti. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius sukūrėme Europą, kuri yra jau visų mūsų bendras laivas. Jei jis skęsta, tai tikrai ne dalimis.
Nenorintys būti europiečiais, gali tokiais tikrai nebūti, betgi panašu, jog patys didžiausi niurzgliai šiandien ir yra patys didžiausi Europos kaip civilizacijos, o gal būsimosios Europos mirties kaltininkai. Prieš tūkstantmečius Europa buvo totaliai atsilikusi civilizacija. Tačiau europiečiai, būdami ne tik smalsūs, bet ir agresyvūs, tapo pasaulio valdovais, sėkmingai ar mažiau sėkmingai pasėjo savos civilizacijos sėklą kituose kontinentuose. Gal tai buvo civilizacinė klaida, o ne dėsningumas?
Ar Europa mirs, kaip didžiulis dinozauras, kuris buvo pats didžiausias ir stipriausias gamtoje, tačiau tuo pat metu tingiausias ir nepaslankiausias? O gal suskurs dar vieną šarvą, tuo kartu apsisaugos, bet ilgainiui bus dar sunkesnis. Iki šiol būtent taip jis ir gelbėjosi ir būtent todėl Spenglerio pranašautas Vakarų galas neatėjo.
Senstanti civilizacija turi nemažai žavesio, kurį užtikrina socialinės garantijos ir sukaupta gyvenimo patirtis, tačiau vis labiau ryškėja senėjimo reiškiniai. Jų yra šeši:
- Demokratijos krizė. Demokratija tampa ne geriausia bendrijos funkcionavimo forma, o anachronizmu, ji jau nebe laisvės kūrimo instrumentas ar simbolis, ji natūraliai nebetenka savo reikšmės. Demokratija trukdo funkcionuoti vykdomajai valdžiai, kurios kelyje vis daugiau “demokratijos deficito”.
- Teisės bejėgiškumas. Ji nebesugeba ginti civilizacijos pasiekimų, tampa autarkišku formaliu bet nebūtinai realiu ir net nebūtinai akivaizdžiu teisingumu. Įstatymo raidė, tapusi stabu pati sau, išgyvena sąstingio ir paieškos baimės laikotarpį. Įstatymo raide galima įrodyti net žmogaus prigimčiai svetimų reiškinių teisėtumą, ir tuo vis plačiau naudojamasi.
- Tautinės valstybės saulėlydis. Nesusivokimas tarp tradicinio nacionalizmo, integracinio supranacionalizmo ir teorinio federalizmo įrodo, kad nenorinti keistis valstybė nesugeba daryti to, kam buvo pašaukta. Tad ar tokia valstybė iš viso reikalinga? O piliečiui argi svarbu, kokia valstybė moka pensiją. Kad tik mokėtų…
- Vertybių sistemos demoralizacija. Religijos ir moralės principus atskyrus nuo teisės, pavertus viso labo laisvalaikio pomėgiu griūva visa europietiškoji vertybių tradicija.
- Saugumo suvokimo kompleksiškumas. Darosi nebeaišku, ką saugoti - tradicines dvasines vertybes ar tik žmonių asmeninį gerbūvį.
- Institucinis dinozaurėjimas. Apatiškos integruotos Europos institucijos tampa viso integracijos proceso balastu, visi turi savo nuomonę, tačiau sprendimo nėra.
Viso trumpame tekste neaptarsiu, tačiau, mielas skaitytojau sakyk, vyksta bent keli iš šių šešių procesų, ar nevyksta? Ar reikia ginti senstančią civilizaciją, ar leisti jai nusibaigti? O gal reiktų pasirinkti trečiąją galimybę? Tik nežinom, kas ji tokia. Galiausiai vis tiek išeina ne taip gera, kaip planavome. Ar žmonija mokosi iš istorijos? Ar tikrai XXI amžiaus pradžioje žmonijos politinio mąstymas, atsižvelgiant į XX amžiaus politikos beprotybes, tampa brandesnis?
Politikos tyrimo grandai pastebi, kad istorijos pamokos dažniausiai nueina veltui vien todėl, kad žmonija įsitikinusi, jog kiekviena jos karta yra protingesnė už buvusią ir perima gerąsias ankstesniosios savybes. Genetikai įrodys, kad paveldimos ne tik gerosios savybės, tačiau visuomenės tai veikiau neįtikina.
Demokratijos instinktai - nebūtinai politinė kultūra. Stokojant pastarosios, diskusijos virsta kivirčais, nuo kurių ir nauji karai nebetoli. Nacizmas buvo netvirtas ir sunyko pralaimėjęs karą, komunizmas gyveno ilgiau, tačiau pasirodė bejėgis prieš savo paties generuotą minimalių pragyvenimo priemonių deficitą.
Vakarai Šaltajame kare kovojo su moraliniais argumentais, todėl ir tapo pranašesni. Deja, po spektakuliarios karo pabaigos jiems patiems moraliniai argumentai nebeatrodo svarbūs. Vidurio europiečiai, taip pat ne mažiau drąsiai kovoję su režimais, neretai savo pačių iniciatyva tapo pragmatikai, pragmatikai pačia negražiausia forma. Ne vienas didesnių ar mažesnių didvyrių, atsisakė moralinio autoriteto, manydami, kad tikroji politika yra grubi ir negailestinga.
Komunizmo žlugimo pasekmė, kaip pasirodė, yra ne demokratijos ir tradicinių vertybių triumfas, o Zbigniewo Brzezinskio vartojama sąvoka - kornukopija - Gausybės Rago ieškojimas ar kūrimas. Verta atsiminti. Demokratijos gėris imtas suvokti kaip leidimas realizuoti hedonistinius instinktus.Visa kita - tiesiog jausmeliai, nepragmatiškos juokingos smulkmenos. Kelyje į kornukopinę visuomenę laisvė atsiskiria nuo atsakomybės - leidžiama viskas, kas patogu ir malonu, netgi pabrėžiant, kad tokie leidimai yra kone svarbiausi civilizacinės tolerancijos ir universalumo pasiekimai.Galimos tokios raidos pasekmės - globalinė demoralizacija, vadinamoji kultūrinė pornografija (gerai viskas, kas juslinga, seksualu, sensacinga), taip pat didėjanti priešprieša tarp nepasotinamo vartotojo (beje, labai besididžiuojančio savimi) ir alkano stebėtojo. Smagiausia ir lengviausia tokiame pasaulyje būti neturtingu vartotoju – darbo nedaug, socialinės apsaugos apstu, atsakomybės jokios. “Duonos ir žaidimų!” Būtent tokiu neturtingu vartotoju valstybės daugiausiai ir rūpinasi, būtent jam sukurti progresiniai mokesčiai, pramogų parkai ir nesibaigiantis valdžios rūpestis. Sakykime, tai tinka pietiečiams. Bet gal tinka ir mums, tik nenorime prisipažinti, svajone tapti eiliniais niekuo labai neišsiskiriančiais, bet vis gi – vartotojais. Nors Europa turi neabejotinai gerų savybių, šiandien daugumai europiečių labiausiai rūpi geras gyvenimas, apibūdinamas gilesnio filosofinio turinio neturinčios, vartotojiškos etikos sąvokomis. Nenuostabu, kad gyvenimas nesugebančioje skelbti savų vertybių Europoje kelia tuštumo ir vienatvės pavojų. Dėl paplitusio tuštumo jausmo ir rūpinimosi pirmiausia žemiškomis gėrybėmis atsiranda galintis kelti nesantaiką politinis nuobodulys.
Prieš kelis dešimtmečius mus aplankė seksualinė revoliucija, tikinusi, kad jei gerai įvaldysime techniką, būsime laimingi. Kamasutrų ir, vibratorių epochoje šeimų stabilumas tikrai nepadidėjo. Seksualinė revoliucija nepadarė žmonių laimingų, – vaikai, gimę iš pozų gimnastikos, ne laimingesni už tuos, kurie buvo pradėti labai paprastai. Vibratorius nesustiprino nei patriotizmo, nei nacionalinės savimonės. Laimės pojūtis nepasirodė esąs proporcingas bendrajam vidaus produktui ir sekso techninėms naujovėms. Tiesa, nieko nelaimėjo ir didžiausi vibratorių priešininkai, tačiau aišku viena, be dvasinio ryšio tarp žmonių technika nepadėjo.
Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Centesimus Annus teigiama, jog troškimas gyventi geriau nėra blogas, bet netikęs yra toks gyvenimo būdas, kai labiau orientuojamasi į “turėjimą”, o ne į “būtį”, ir kai turėti daugiau siekiama ne tam, kad būtų daugiau, bet kad malonus gyvenimo praleidimas taptų galutiniu tikslu. Ir štai mes čia ir dabar mąstome, kaip iš biudžeto kažką gauti, bet ne kaip tą biudžetą sukurti.
Jokia science fiction nenumatė ir nenumato laimingos pasaulio demokratijos rinkos ekonomikos ir pilietinės visuomenės sąlygomis. Pagrindinės problemos, su kuriomis visuomenė susiduria, kad ir ką išmoktų ir kad ir ką pasiektų – tai meilė, sąžinė, gėda. Jei visa tai, kas parašyta, tinka tik graikams, galima galvoti, kad mes kitokie, tačiau, jei nuoširdžiai tinka ir mums, tai niekur nuo bendro Europos likimo nepabėgsime. Ta pati graži civilizacija.
E. Vareikis. Eurazija – baidyklė lietuviams gąsdinti
Penktadienis, 2011-11-25 10:44 Be temos | 26 komentarų
Būtų labai juokinga, jei nebūtų liūdna.
Prieš mėnesį parašiau, kad Lietuvai gali grėsti karai bei okupacijos, jei šalis neturės strateginio tikslo, aiškios politikos ir atgrasymo strategijos.
Sulaukiau pykčio ir pašaipų – niekas čia mūsų nepuls ir niekas mums negrasina, tiesiog gyvenk ir… žvenk, keik valdžią ir reikalauk Europos fondų.
Tačiau štai neseniai Rusijos vadovai pasakė, planuoją sukurti Eurzijinę bendriją. Ir pasipylė ašaros – jau jau mus griebia, okupuoja, jau tik laiko klausimas, kada vėl tapsime Maskvos vergais. Atsirado vėl sąvokos, tokios kaip nauja SSSR, ir panašios, o jei jau mus ten kviečia, tai nepavyks atsisakyti.
Tad, būtų juokinga, jei ne būtų graudu, kad lietuviai taip lengvabūdiškai žiūri į politinę realybę, ir taip paniškai reaguoja į gąsdinimus iš Rytų. Krašto apsaugos ministrė prieš kelias dienas visai teisingai ir labai konkrečiai pasakė, kokia reali yra Rusijos karinė grėsmė, kaip mes ją lengvabūdiškai ignoruojame, bet jos kalba liko tik kaip šventinis pasirodymas. O štai kaimynų pamąstymai apie Euraziją sukėlė diskusijų ir spėliojimų bangą… kas čia bus?
Taigi - kas ta Eurazijinė bendrija? Paklauskime tiksliai – kas? Ogi niekas nežino, nežino (arba sąmoningai nesako) net jos kūrėjai. Tai vizija, kurios nei tikslios įgyvendinimo datos, nei platumo ir gilumo niekas nenustatė. Gal ji svajoja plėstis iki Sovietų Sąjungos geografijos, gal iki carinės Rusijos Trečiosios Romos ideologijos su postkagebistiniais sosto paveldėtojais?
Visai trumpai kalbant, Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano vadovai pasirašė deklaraciją dėl tolesnės Eurazijos ekonominės integracijos. Neoficialiai kalbama, kad per trejetą metų bus įkurta vos ne ES integracijos lygį atitinkanti Eurazijos Sąjunga į kurią, ne paslaptis, viliojamos ir kitos regiono valstybės (visų pirma, ne paslaptis, postsovietinės).
Vienas ir tikrai ne pirmas postsovietinis bandymas. Pirmasis buvo planas SSSR pakeisti Nepriklausomų valstybių sandrauga. Ambicingas, tačiau pernelyg nuo realybės nutolės projektas, seniai nurašytas, nors formaliai ir nenumarintas. Kukliau atrodė postsovietnių respublikų kolektyvinio saugumo kūrimo bandymai, Rusijos-Baltarusijos sąjunginė valstybė, eurazinėmis vadintos ekonominio bendradarbiavimo ir muitų sąjungos. Galima pridėti prieš kelis metus žybtelėjusią viltį sukurti funkcionalią vadinamųjų Šanchajaus šalių grupę.
Nesunku pastebėti, kad visos jos turi bendrų bruožų. Visų pirmą – tai bandymai stiprinti Rusios kaip valstybės galias ir atkurti Rusijos – didžiosios valstybės statusą. Antra – kurti alternatyvą kad ir senstančiai, tačiau funkcionaliai ir patraukliai euroatlantinei integracijai. Trečia – inicijuoti naująją Pasaulio Tvarką, kurioje dominuotų ne demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės, o tvirta ranka, policinė tvarka ir valdžios poreikiams pajungta visuomenės sąmonė. Taigi – įsakymas vietoj įstatymo, “disciplina” vietoj pasirinkimo, teisė gaminti vietoj galimybės vartoti. Gerai tai ar blogai – pasirinkimo reikalas.
Galima galvoti, kad tai bus vienas iš daugelio populistinių projektų, kurį po Rusijos rinkimų pakeis besitęsianti šios šalies kasdienybė, galima galvoti, kad šį sykį projektas ims ir pavyks. Tačiau jo sėkmės laidas yra ne tik Maskvos norai, o ir potencialių partnerių reakcija. Neabejoju, kad Rusijoje ji analizuojama ir vertinama, gal vertinama su visomis ligšiolinėmis sisteminėmis klaidomis, tačiau savo išvados daromos.
Vis tik - kodėl aptariamosios vizijos autoriai gali tikėtis bent jau dalinės sėkmės. Visų pirma sėkmė dėl kaimynų nesėkmių – Europos Sąjunga pergyvena ne tik finansinę, bet ir idėjų krizę, visuomenės nusivylusios dėl neišsipildžiusių lūkesčių, sėkmingai sukelta propagandinė kampanija apie tai, kad gerovė priklauso ne nuo laisvės, o nuo žaliavų kainų (o žaliavas tiekia Eurazija), kad “rytuose” gyventi lengviau ir paprasčiau, įdiegta nuomonė, kad “rytų” rinka neišsemiama, o joje reikia ne vertybių, o merkantilinio pragmatizmo.
Lietuvoje tai labai matosi. Nors visos mūsų politinės ir ekonominės bėdos susiję su Rytais (net ir pastaroji “Snoro” problema, esame linkę keikti Vakarus, vis dar manome, kad Rytai mums atneš greitą praturtėjimą ir supratimą, tikime Rusijos ir Kinijos galios mitais, Rytų vis dar paniškai bijome…
Bendrai pagalvojus, elgiamės kaip tik taip, kaip šiandien Maskvai reikia, tad visai nesiskubindama Rusija gali sakyti, bent jau iki šiol planas veikia - apie naują idėją kalbama pagarbiai, ja tikima.
O tai kaip mums elgtis? Visų pirma aiškiai nestoti ir nenorėti stoti į jokias ten eurazines bendrijas ir sąjungas, ne vien todėl, kad jos postsovietinės, bet kad aiškiai tai ne mūsų regionas. Bendrauti ir prekiauti galima, tačiau tai nereiškia, kad reikia stoti ir dalyvauti eurazijinių prekių gaminimo procese už įvežtines žaliavas. Jau taip buvo.
Nieko tokio galų gale ir nustatyti ribas, kur baigiasi viena pasaulio tvarka, o kur prasideda kita. Ar ne pats laikas mums baigti vaidinti, kad pasaulyje nėra ribų ir linijų tarp idėjų, tvarkų ir santvarkų.
Europos Sąjunga, kaip ten beatrodytų kai kam šiandien, yra ilgalaikis ir pavykęs integracijos projektas. Ji nėra amžinas, kaip neamžina viskas istorijoje. Gali būti Europos integracija su ar be Turkijos ar Ukrainos, gali būti nauja skandinaviška unija, “Naujoji Šveicarija” ar net “Naujoji Žečpospolita” (tokie modeliai kuriami). Galimybių svarstyti ir kurti nestinga. Teisus buvo kareivis Šveikas, sakydamas, kad kažkaip vis tiek bus. Juk niekados taip nebuvo, kad niekaip nebūtų, tačiau tai europinių vertybių modeliai, ir jei nemeluosime sau, suprasime, kad būtent jie ir atitinka mūsų dvasią bei garantuoja valstybingumą ir tautiškumą.
Nebijokime eurazijinių baidyklių, ir bus gerai.
E. Vareikis. Naujųjų 1940-jų priešaušriai. III dalis. Kaip išvengti okupacijų?
Pirmadienis, 2011-11-07 08:10 Be temos | 65 komentarų
E. Vareikis. Naujųjų 1940-jų priešaušriai. II dalis. Su kuo kariausime?
Ketvirtadienis, 2011-10-27 08:23 Be temos | 32 komentarų
Tai yra bene dažniausiai pasitaikantis klausimas.
Komentatoriai ir oponentai su pasimėgavimu bando mane lyg kokie fariziejai klausdami, su kuo čia kariausime. Tegu tik pasakysiu, kad su rusais, lenkais ar švedais, tai bus daug juoko. Jei pasakysiu, kad su berberais ar papuasais, juoko bus dar daugiau. O jei prisipažinsiu, kad šiandien tiksliai dar nežinau, tai jau iš viso…
O juoktis nelabai reiktų, nes juokas rodo, jog vadovaujamasi arba istorijos pasakėlių stereotipais, arba grimztama į logines klaidas. Tuoj pat sužinosite, tik kantrybės dar šiek tiek. Pirmoje dalyje (ją galima rasti čia: http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9425/) kalbėjau, kad nuotaikos Europoje ir pasaulyje labai primena tas, kurios buvo prieš pasaulinius karus.
Karus sukelia ne vien nuotaikos. Karams neužkerta kelio nei džentelmeniška pagarba taikai, nei stipri ir pavyzdingai tvarkoma ekonomika, nei patogi geografija. Prisimename juk, kad stiprios Beneliukso ar Danijos ekonomikos buvo bejėgės prieš Vokietiją, o stipri ekonomiškai stipri Čekija agresorių viliojo labiau nei agrarinė Slovakija, tad stipri ekonomika netgi patrauklesnė agresijai. Antrąjį pasaulinį karą didele dalimi laimėjo ekonomiškai silpniausia iš visų laimėtojų – Sovietų Sąjunga. Romėnai tikėjosi, kad barbarai mąstys logiškai ir Romos negriaus, kai galima su ja prekiauti. Venecijos Respublikos pirkliai manė nupirksią bet kokį galimą agresorių. Panašiai svarsto ir dabartiniai europiečiai. Jei jų svajonė išsipildys, tai bus pirmas kartas istorijoje, kai agresorius pasigailės turtingos, bet aptingusios aukos.
Fizinė jėga taip pat ne tas lemiantis faktorius. Niekas neabejoja, kad Rusija buvo stipresnė už Baltijos šalis ir Vidurio Europą, kai išvedė iš jų savo kariauną, t.y. formaliai pralaimėjo. Niekas neabejoja, kad SSSR ir JAV buvo ir yra ženkliai stipresnės už Afganistaną, bet nugalėtojas kare nebuvo ir nėra labai aiškus.
O nenoras gintis juolab nėra apsauga. Deja, nenoras imtis gynybos yra vienas iš civilizacijos senėjimo požymių. Pasak viso būrio teoretikų, civilizacijos raida yra tokia: kol civilizacija yra savotiškai barbariška – jauna, veržli, agresyvi – ji plečiasi fiziškai, yra linkusi drąsioms inovacijoms ir turi gana lanksčią nebiurokratizuotą teisę (veikiau netgi vadintiną papročiais ir morale). Civilizacija progresuoja. Progresas leidžia sukaupti resursus, siekti jau nebe kiekybinio, o kokybinio augimo. Tuomet ir įvyksta keistas dalykas - prasideda sistemos išsigimimas - mažėja atsakomybė, didėja visuomenės išlaikytinių procentas, silpnėja atsparumas išorės poveikiams ir… civilizacija nunyksta arba tampa gana lengvu kaimyninės civilizacijos grobiu. Sistema nenori karo, bet barbarai pradeda ir… laimi.
Civilizaciją silpnina tai, kad socialinės garantijos, gerovė pralenkia moralės standartų augimą, pastarieji tampa lyg ir nereikalingi – atrodo, “dangus ne per aukštai” - viską gali padaryti technologija, protas, jėga, pinigai… Būtent čia, kaip regis, atsiremiama į žmogiškosios prigimties dalykus - techninėmis priemonėmis negalima iki galo išspręsti nė vienos dvasinės problemos. Istorijos skaitiniai leidžia daryti išvadą, kad ne karai su kaimynais ar pralaimėjimai yra civilizacijos žlugimo priežastys.
Kariauti neprotinga, bet tie bepročiai, pradedantys karą būna arba labai populiarūs arba įtaigūs. Būna, kad jų beprotybes teoretikai paverčia geopolitika ar teisėtais interesais bei lūkesčiais. Tuomet karai kyla nepriklausomai nuo mūsų norų. Taigi, taisau esminę kai kurių “mąstytojų” klaidą: krašto apsauga reikalinga ne klausimui su kuo kariausime, o nuo ko ginsimės. Jei nesiginsime, biudžetas švietimui ar sveikatos apsaugai bus biudžetu kitos valstybės švietimui, ir kitai valstybei ruošime specialistus. Skirtingai nuo kai kurių komentatorių nuomonės mums turi būti aišku, kad privalome būti užsienio politikos subjektai, o ne objektai, ne teritorija, kuria prekiaujama, bet tais, kurie sprendžia, kuo prekiauti, jei jau taip reikia. Taigi reikia būti NATO ir tokiu NATO, kuris turi politinę valią ginti savo pakraščius. Ko esame išlaikytiniai, esame tas balastas, kurio, reikalui esant aljansas gali ir atsikratyti.
Užsienio politikos “teorema” paprasta – jei Lietuva, kaip valstybė, yra politikos prioritetas (tikiuosi, kad tikrai taip). Reikia įrodyti, kad Lietuva yra gyvybiškai svarbi Europos Sąjungos ir NATO dalis. Jei šito įrodyti nesugebėsime, belieka laukti, kada tapsime politinių mainų objektu. Mes tikrai galime įtakoti tarptautinę situaciją, net ir įtakojome ją, kai norėjome. Dabar nebe taip norime, nebe taip įtakojame. Dabar mažiau gerbiame kitas valstybes ir mažiau iš jų tikimės. Esame, neva, savarankiškesni, taigi nereikia mums kitų… Bet tada gal ir kitiems mes nebesvarbūs?
Iki šiol viskas baigdavosi tuo, kad “emocingieji” vertybiniai stereotipai leido mums įsitvirtinti Vakaruose, o “pragmatiški” santykiai su Rytais ir likusiu pasauliu virto tik naujais stereotipais. Dabartinė užsienio politika išties nelengva, ji nelengva, nes baigėsi romantiškasis kilnaus tikslo laikotarpis, ir prasideda kūrimas to, ko niekados nebuvo.
Mūsų žiniasklaidoje šiandien kaip niekad daug anti-natiško ir anti-amerikietiško purvo bei svarstymų, kokie jie – vakariečiai - blogi. Bet taip kalbama zuikio-drąsuolio povyza žinant, kad JAV mūsų “neatiduos”. O jei atiduos… Va ir bus ne tik gėda, bet ir bus su kuo kariauti, tada jau ir 2 procentai negelbės. Reikės kur kas daugiau, reikės plauti lengvabūdiško nesigynimo gėdą. XX amžiuje jau taip buvo nutikę. Tarpukaryje “užsiciklinę” prieš Lenkiją, neturėjome jokių tikrų draugų ir sąjungininkų, nepadėjome nei etiopam nei suomiams, tad nenuostabu, jog buvome tie “vienui vieni”… Partizaninis karas iš esmės juk buvo ne geopolitinis projektas, bet moralinio statuso atstatymas už tai, ko nuskalstamai nepadarėme Antrojo pasaulinio priešaušriuose. Negynėme vertybių bendrai, teko ginti jų likučius, kai likome “vienui vieni”.
Draugų klausimas dažnai suvokiamas kaip sentimentalios emocijos. Noras būti pragmatišku kyla iš klaidingos nuostatos, kad politikoje nėra draugų, o tik interesai. Su dideliu džiaugsmu cituojamas Vinstonas Čerčilis, bet pamirštama, kad pastarojo intereso supratimas, buvo kur kas platesnis nei sėkmingas nedidelis bizniukas, kaip tai bandoma įteigti sau šiandien. Tas pats Čerčilis Miuncheno susitarimą, patenkinusį Hitlerio ambicijas, pavadino gėda, po kurios bus karas. Neklydo, pavartodamas žodį gėda, t.y. moralės problemą, kuri Europai, kaip šiandien matome, kainavo jau net du pasaulinius karus.
Suvokiant politikos interesus čerčiliškai, tampa aišku, kad pagrindinis Lietuvos interesas yra turėti tikrų draugų ir sąjungininkų, kurių sąjungoje neliktume savo moralinės atsakomybės klausimų spręsti “vienui vieni”. Ne taip svarbu, kad bus mūsų priešas, pasipriešinimas bus mūsų pareiga. Pareiga tuo skaudesnė, kuo labiau manysime, kad šiandien nereikia investicijų į gynybą, diplomatiją ir lietuviškas politikos iniciatyvas. Šioje vietoje reikia pasakyti, kad ateitis priklauso nuo sprendimų ne tik valdžioje, bet ir mūsų širdyse. Nekariausime tik tada, kai mums nebus gėda dėl savo šalies bejėgiškumo ir demoralizacijos.
Tiesa sakant, kokia gi mes šalis? Sakyčiau – visai normali, pasaulio kontekste – aukštai išsivysčiusi, Integruotos Europos kontekste - vidutiniokiška, kaip ne kartą miniu, pagal daugelį parametrų atitinkanti regiono lygį, pagal ne vieną jų ir lenkianti kaimynus. Dirbdamas daug metų Europos Taryboje pajutau, kad yra didelės šalys, įtakingos šalys, yra problematiškos valstybės. Nei vietai šių kategorijų mūsų nepriskiria. Esame grupėje – “ir kitos valstybės”, tokios sau niekuo ypatingu neišsiskiriančios, šiaip sau – žinomos-nežinomos. O buvo laikai, kuomet buvome ypatingi - mus gyrė ir mumis didžiavosi. Ausiai pripratusiai prie liaupsių sunku būna priprasti, kai nepagiria, tiesiog praeina į šalį, painioja su latviais ar pavadina buvusia SSSR. Tik tiek Europai tos Lietuvos…
xxx
Trečioje dalyje kalbėsime, ką daryti, kad nekariauti, ir kad nebūtų naujų okupacijų. Juk to visi norime.
E. Vareikis. Naujųjų 1940-jų priešaušriai. I dalis
Antradienis, 2011-10-18 07:50 Be temos | 26 komentarų
Istorikai sutaria, kad istorija kartojasi. Nežinia kaip kartojasi, kaip tragedija, komedija ar farsas, tačiau kartojimasis – visai natūralus procesas, nors ir ne visada mums malonus.
Ne vienoje diskusijoje manęs klausė ar tikrai manau, kad artėja naujas karas, o gal būt ir okupacija, ar visa tai tik politinės konjunktūros skatino sukeltas piaras?
Tad padiskutuosime apie tai rimtai.
Karai kildavo per visą tą laiką, kokį mena žmonijos istorija. Jų iš principo nebus tada, kai pasikeis žmogaus prigimtis. Ar ji pasikeitė, palieku spręsti komentatoriams ir disputantams. Teoretikai sako, kad karai kyla dažniausiai dėl nepasitenkinimo pasaulio ar regionine tvarka, dėl noro tą tvarką pakeisti…
Tikriausiai daugelis pripažins, kad Europos vaizdelis šiandien visai ne toks ar bent gerokai ne toks, kokio tikėjomės prieš dvidešimt metų. Lietuva per tuos dvidešimt metų pasiekė didelių laimėjimų – dar niekada nebuvome taip toli vakaruose, dar niekados nebuvome taip aukštai ekonominio išsivystymo lentelėse, lenkiame kaimynus pagal daugelį socialinės raidos parametrų. Ta ne mūsų pačių sugalvota. Tai – objektyvi tiesa. Lietuvos integracija į vakarus atnešė ne tik pinigus, atnešė europietiškas taisykles, be kurių nebūtume taip aukštai reitingų lentelėse. Mūsų pasirinkimas, be abejonės, buvo ir naudingas ir teisingas.
O čia iš karto girdžiu pykčius ir keiksmus, jog visa tai netiesa, esame neteisiška, korumpuota šalis, turime blogiausią pasaulyje valdžią, blogiausius kaimynus ir iš viso – pasaulio skylė. Taip kalba ne visi, kalba tirštindami spalvas tačiau viena neabejotina – nesijaučiame laimingi, nors pagal daugelį “techninių” parametrų turėtume būti visai patenkinti, esame pasaulio pirmaujančių, o ne atsiliekančių gretose.
Panašiai nelaiminga yra visa Europa ir, įtariu, visas pasaulis. Europa pavargusi, išsigandusi, pasimetusi, nebežinanti, ko čia griebtis. Europa desperatiškai besistengiant gelbėti tai, kas sukurta ir sudėliota, nors nebelabai tiki, kad gelbėjimosi priemonės patikimos, Europa nežinnti, kaip elgtis rytoj…
Kalbant intelektualesne kalba Europa neturi nei strateginės vizijos, nei plano. O taip yra todėl kad ankstesnė vizija pasirodė arba atgyvenusi arba iš principo klaidinga. Ligšiolinė vizija buvo paprasta – gyventi ilga ir laimingai. Buvo kuriamos ir sukurtos, bent taip atrodė, prielaidos tam, kad nebekiltų karai, kad nekiltų socialiniai konfliktai, kad nusilptų pavojingi nacionalizmai bei rasizmai, sukurta sistema, turinti saugoti nuo ekonominių ir finansinių krizių.
Be juokų – visi tie konvergencijos kriterijai, kurių mes vos per plauką neįveikėme prieš kelis metus yra būtent tam, kad euro zona būtų apsaugota ir jos nereiktų gelbėti.
Reiškia, arba mes esame žiopli, kvaili ir bevaliai, nesilaikantys taisyklių, arba tos taisyklės neteisingai sudėtos. Kai žmonija beveik prieš 100 metų baigė pasaulinį karą, atrodė, kad tautų valia patenkinta ir tokios nesąmonės, kaip pasaulinis konfliktas, daugiau niekada nebebus. Viskas buvo taip sukonstruota, kad karas absoliučiai nekiltų niekados daugiau. Tačiau vos dviejų dešimčių metų pakako tam įsitikinimui išsilaikyti. Atėjo dar žiauresnis karas. Prieš dvi dešimtis metų Europa iškilmingai prisiekė, istorija baigėsi – nebus karų, niekados daugiau nebus toleruojamas nacionalizmas, nepakantumas tradicijoms, niekada nebus pažeidinėjamos – žmogaus teisės. Padarė teisingai. O teisės pažeidinėjamos, nacionalizmas toleruojami, autoritariniai lyderiai miega ramiau nei demokratiškai išrinkti.
Manau (gal ir klystu), kad pasaulį vis tik administruodavo daugiausia geros valios žmonės su gerais ketinimais, o istorija štai kokia skaudi. Europa, kurioje, regis buvo daugiausia protingų kur gimė humanizmo, vėliau laisvės lygybės brolybės idėjos, vien praėjusiame šimtmetyje tapo didžiausių istorijoje skerdynių lauku. Niekas neabejoja, kad didžiausi jų kaltininkai – Stalinas ir Hitleris – turėjo pastebimų psichikos sutrikimų, tačiau protingieji jiems leido ir jų klausė.
Analogijų tarp ketvirtojo dešimtmečio ir dabarties Europoje daug. O visų pirma tai tenka konstatuoti, kad sistema neveikia. Europa, kaip ir tarpukaryje įsivelia į smulkius konfliktėlius, nepasitikėjimus ir apgavystes…. Lietuva kaip jokia kita valstybė pavyzdingai surašė tautinių grupių teises ir pareigas, o šiandien turi “lenko kortą”, Europos organizacijos aiškiai pasakė, kas yra suverenitetas ir apsisprendimas, o gavo karabachus ir padniestres, sugalvojo, kai žmonių labui sudaryti daugiatautę bendruomenę Balkanuose, o gavo etninius getus…
Humoristas teisingai sakė, kad gyvenime yra visai ne taip, kaip iš tikrųjų. Žmonės buvo pasiruošę gyventi ilgai ir laimingai. O ilgą ir laimingą gyvenimą įsivaizduoja dažniausiai kaip labai buitinį komfortą. Buitinis komfortas, nepalaikomas vertybių, savo ruožtu skatina apsileidimą ir nenorą ginti principus. Tikslas “gyventi ilgai ir laimingai”, kaip pasakose po vestuvių. Tokiame laimingame gyvenime žmonės daugiausia nuplinka, nutunka, apželia gyvaplaukiais ir tampa nei gražūs nei laimingi. Politika tėra plataus vartojimo prekė, nėra draugų, gyvenimas sukurtas ne moralės pagrindu galiausiai skatina totalių nusivylimą ir agresiją. O toliau… laimi tas, kas žino, ko nori.
Aname tarpukaryje, kaip ir dabar Europa nelabai žinojo ko nori (tiesiog gyveno ilgai ir laimingai), tu tarpu gerai žinojo dvi šalys – Vokietija ir Rusija. Žinojo ir savo planus realizavo, kol kiti vėpsojo ir stebėjosi, kodėl vysta tai, kas neturėtų vykti. Psichopatas Stalinas visai be racionalaus reikalo pjovė savus piliečius, psichopatas Hitleris savaip realizavo vokiečių tautos atgimimo idėją, ir įtikino daug protingų žmonių. Šiandien, ne paslaptis, tik kelios Europos šalys tikrai žino, ko nori. Rusija – viena iš nedaugelio. Rusija vienintelė, kuri žino, ko nori, o mes nežinome, vadinasi politikos iniciatyva priklauso tam, kuris žino. Paprastai tas, kuri žino ir žengia žingsnį. O jos norai kertasi su mūsų norais ilgai ir laimingai gyventi.
Prieš Antrąjį pasaulinį ir jam prasidėjus, Lietuva elgėsi bailiai ir nenuosekliai, kaip Vytauto Landsbergio pasakėčios “Žvirblio laimė” personažas – drebėdavo lapei artėjant ir džiaugdavosi, kad ne jį patį, o kažkokį balandį šį kartą suėdė. Kitas kartas gal neateis. Dabar elgiasi lygiai taip pat.
Europiečiai šiandien tebėra didžiai įsitikinę, kad jie geri, gražūs ir teisūs. Vienas iš Europos saviapgaulės bruožų yra tai, kad Europa mano, jog visi ją myli, tiesiog myli pagal apibrėžimą. Europiečiai daug dirba ir kuria, niekam negrasina, o ir kitiems pinigų duoda, gi į pasaulį ateina su idėjomis technologijomis ir gerais ketinimais. Tokių nemylėti ir nesuprasti negali tik kvailiai. Beje amerikiečiai nuoširdžiai nesurantą, kodėl gražios ir teisingos demokratijos principų kažkas nenori įgyvendinti. Juk nuo to visiems bus tik geriau… O mes ta proga visiškai nesirūpiname savo saugumu ir išlikimu. Tikime, kd karo nebus ir ironiškai klausiame, su kuo kariausime… Neklauskit su kuo, klauskit, kaip…
Tarpkontinentinis vaizdelis dar liūdnesnis. Daugumai vadinamojo trečiojo pasaulio (vien pavadinimas ką reiškia) atstovų šiandieninis europietis yra pasipūtės, aptingęs, nežinia iš kur turtingas, nesimpatiškas, nieko nemylintis, amoralus ir savanaudiškas atvykėlis, toks personažas, kurį kiekvienos tautos folklore buvo galima mušti net vardo neklausiant. Ir kariauti prieš tokį moralu, kariauti vargšo žmogaus partizaninį karą prieš neteisybę. Kariauti, ne kad jį apiplėšti, o kad jį paniekinti. Bet kariauti.
Taigi, prielaidų nestinga ir priešnuodžių jiems stiprėti nėra.
xxxx
Tiek tam kartui. Kitoje dalyje apie tai, kad karas kyla ne dėl pinigų, vamzdžiū ar naftos laukų. Karas – sąžinės ir gėdos pasekmė. Kodėl neturime ir nenorime turėti draugų pasaulyje, kodėl iš save gerbiančio tarptautinės politikos subjekto savo pačių iniciatyva tampame smulkiu politikos objektu. Ir dar daugiau…
E. Vareikis. Paskaita apie Lietuvos taiką su Lenkija
Trečiadienis, 2011-09-14 09:57 Be temos | 107 komentarų
Turėjo būti straipsnis apie Punsko valsčiaus kelio ženklus. O išėjo paskaita.
Diskusija, geras ar negeras Švietimo įstatymas virto beveik jau karu tarp Lietuvos ir Lenkijos. Galima kandžiai pajuokauti, kad švietimas ir žinios prie gero neveda, tačiau stebint, kaip nežiniukiškai lietuviai ir lenkai drabstosi purvais, kyla noras priminti kai kurias visuomenės ir karo mokslo žinias, pabūti taikdariu, nors taikdarystė, karo įkarštyje itin nepopuliari.
Dar prieš kelis metus atrodė, kad tarpvalstybinė draugystė amžina, kaip geriausiais Žalgirio mūšio laikų metais, o vadinamosios lenkų tautinės mažumos padėtis – tiesiog pavyzdys visai likusiai Europai. Šiandien etninis kivirčas jau peržengė valstybių sienas. Eskalacija tęsiasi ir apima vis naujas gyvenimo sritis. Į nesutarimus jau įtraukti ne tik moksleiviai ir mokytojai. Pasidrabsto politikos apžvalgininkai ir žurnalistai, “špilkas” laido valstybių vadovai, ekspertai ir “ekspertai” nagrinėja įstatymų kokybę, duonos valgytojai, skaitytojai ir televizorių stebėtojai mojuoja konstitucijomis, Europos konvencijomis ir mažumų įstatymais, dažnai perskaitę tik tiems (pa)tinkančią eilutę.
Yra sakančių, kad problemos nėra, čia tik kelių nedorų politikų išsigalvojimai. Jei taip, tai ir Punskiečiams nekiltų noras keisti užrašų keliuose. Bet reikia keisti, tad sakantieji – nieko nėra, panašūs į tuo stručius smėlingame rajone…
Bene iš toliausių istorijos tolumų atėję kinų karo vado Sun Tzu pamokymai byloja, kad geriausias karas yra tas, kurio iš viso pavyksta išvengti ir galima susitarti. Karui reikia jėgos, susitarimui – kantrybės. Jėgos ir kantrybės (santūrumo) santykis ir yra karo meno esmė. Didžiausia klaida politikoje yra iliuzija, kad stipresnis gali vožti iš peties silpnesniajam ir tuo išspręsti visas problemas. Iš tikro – kuo stipresni smūgiai, tuo stipresnės nuoskaudos ir tuo ilgesnė gydymosi procedūra. Istorija tik patvirtina…
Bet kuriuo atveju šiandien protingesnis bus tas, kuris laikysis savo principų, bet nesivels į smuklius kivirčus, kuris sustos ir leis oponentui išsikeikti ir iššaudyti amuniciją “į orą”. Beda ta, kad pagunda duoti atgal ar pasirodyti, kad taip pat sugeba keiktis, labai didelė.
Graikų istorikas Tukididas dar antikos laikais pastebėjo, kad karas, ypač trunkantis ilgesnį laiką, yra praktiškai nekontroliuojamas. Šiandien tikriausiai visi pripažins, kad nenorėjo nei velti į konfliktą Punsko valsčiaus, nei vokiečių praeities Lenkijoje, nei Žalgirio mūšio, Jogailos, “želigosvkiados” ar Klaipėdos krašto istorijos. Juk tai ne Švietimo įstatymo reikalas. Jei norėjo, tai mažų mažiausiai elgėsi nedorai. O štai viskas ir išslydo iš kontrolės ribų. Jau nebesvarbu kas iššovė pirmas, jau ekspertų nuomonė apie lenkiškas mokyklas neturi jokios prasmės. Ir Lenkijos rinkimai jau nieko nepakeis, nes po rinkimų tvarkysis nugalėtojai. Tai pavojingiausia karo stadija, nes kariaujančios pusės linkę mobilizuoti visus galimus resursus pergalei pasiekti.
Bene protingiausias visų laikų karo teoretikas Karlas von Clausewitzas įrodė, kad pergalė, kurios kariaujantys taip siekia, yra visai ne tinkama karo pabaiga. Pergalė ir priešininko paniekinimas – tai pradžia naujam karui – keršto akcijai, revanšui. Kuo įspūdingesnė pergalė, tuo didesnė pralaimėjusių neapykanta, tuo skaudesnis kerštas ir “istorinės tiesos” siekis.
Lietuvių ir lenkų nesantaika panaši į besiskiriančią šeimą, kurioje vyras ir moteris nebemyli vienas kito, tačiau bando savo nemeilė pateisinti tuo, kad netinkamai surašytas santuokos ir šeimos kodeksas. Kaip kodeksą berašytum, santykiai nepagerės, jei meilės nėra.
Taigi konfliktas baigsis ne tuomet, kai pakeisime Švietimo įstatymą, lenteles gatvėse ar nuplausime Punsko pakelių užrašus. Konfliktas pasibaigs, kai tiesiog susitaikysime. Prieš dešimtį metų rodės, kad sugebame… Šiandien kažkaip neatrodo. Karo nenorime, bet pergalės trokštame…
Minėtieji karo teoretikai aiškina, kad karą baigti reikia ne mūšio lauke, o visu pirma savo galvose ir širdyse. Sutarimas turi būti džentelmeniškas ir džentelmeniškas ne popieriuje, o širdyje. Karo metu paprastai kariaujantieji kelia vieni kitiems maksimalius reikalavimus ir pergalės poreikį grindžia tų reikalavimų įgyvendinimo būtinybe.
Karų praktika rodo, kad maksimalių siekų įgyvendinti niekada nepavyksta, o tai, kas pavyksta, buvo įmanoma ir be karo.
Taigi, pereikime prie konkrečių dalykų.
Pirma. Lietuvos lenkai, ar kaip aš sakau, lenkiškai kalbantys lietuviai nebus Lenkijos lenkais. Nebent kiltų fizinis karas, tačiau, jo pasekmes pasaulis pripažins ne daugiau kaip kokią Abchaziją. Sovietmetis parodė, kad jei vadinamasis Vilniaus lenkas nenori save sieti su Lietuva, kiti jį susieja ne su Lenkija, bet su Rusija. Tad savo būties klausimus reikia spręsti Vilniuje, o ne Varšuvoje. Vilniuje visus klausimus išspręsime. jeigu nesišvaistysime maksimaliu noru priversti vienaip kalbančią mažumą būti lojalia kitaip kalbančiai daugumai, o visiems būti lojaliems Lietuvos Respublikai. Nėra tikrų ir netikrų lietuvių, žemaičių ar vilniečių, visi esame vienodai tikri Lietuvos piliečiai bet ne vieni kitų “mažumos”. Lietuvos interesas nėra vieniems nugalėti kitus, vadinasi nereikia ir kariauti.
Antra. Istorijos negalima laimėti jėga, istoriją galima skaityti ir interpretuoti. Istorijos suvokimo pagrindu neturi būti XX amžiaus lietuvių ir lenkų nesantaikos kontekstas. Jame galiausiai pralaimėjome abu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontekstas kur kas priimtinesnis abiem pusėm – jame ir Žalgiris ir daugeliui tautų ir kultūrų nesvetimas Vilnius. Dėl Vilniaus, tokio koks jis yra taip pat nereikia kariauti.
Trečia. Naivūs tie, kurie mano, kad priėmus valstybins kalbos įstatymą, visi ims ja kalbėti, o nenorintiems pakaks įkrėsti rykštele. To nebus labai greitai, tam reikia kantrybės ir susivokimo. Galiausiai ir pasitikėjimo Lietuvos valstybės ilgaamžiškumu. Nemažiau naivūs ir tie, kurie mano, kad nesimokant valstybinės lietuvių kalbos, Lietuvos valstybė bus lengviau kažkieno nukariaujama. Nebus. O Lietuva – tolerancijos pavyzdys daugelyje sričių yra sukurta ir be karo.
Taigi, kariauti nereikia, protingiausia būtų pagal visų karo teoretikų patarimus stabtelėti. Stabtelėjęs (ne, neatsitrauks, o stabtelėjęs), bus tikrai protingesnis.
Esu ne kartą sakęs, kad politikoje labai matosi džentelmeniški ir prasčiokiški sprendimai. Džentelmenas žino savo teises (ir jam reikia jas suteikti), tačiau niekados jomis nepiktnaudžiauja, ypač matydamas, kad tai gali žeisti aplinkinius ar sukelti problemų. Prasčiokas bet kokia kaina stengiasi išlupti, kas jam “priklauso”, nepaisydamas nei ilgalaikių pasekmių, nei pagarbos aplinkiniams. Džentelmenas vertina garbės žodį, gina savo tiesą iki galo ir nemeluoja, prasčiokas vertina trumpalaikį sandėrį, keičia pažiūras ir bėga, kai gresia pavojus. Mūsų dialogo kontekste belieka palinkėti santūraus sutaikančio džentelmeniškumo, o ne bravūriško prasčiokiškumo.
Kai susitinka du džentelmenai, tai sutaria: vienas džentelmenas pripažįsta, kad W raidė pati savaime nėra nusikaltimas ir gali būti vartojama, jei jau taip labai beprotiškai reikia, kaip WC. Kitas džentelmenas, žinodamas, kad W raidė pirmąjį gąsdina, kaip velnią kryžius, pasistengia tos W nekaišioti kiekviename žingsnyje. Juk džentelmeno garbės žodis ir draugystė svarbiau. Džentelmenas išmoks negimtąją kalbą, kuri krašte laikoma oficialia, nes taip elgiasi visi džentelmenai, kitas džentelmenas nesityčios iš pirmojo kalbos klaidų, ir nelaikys tai išsilavinimo trūkumu. Džentelmenas nesitraukia kai reikia ginti principus.
Kai susitinka du prasčiokai, vienas vaidina, kad mokykloje jo nemokė W raidės, vadinasi jis turi teisę nemokėti skaityti nevietinio rašto, o kitas prasčiokas pagal savojo kaimo tradicijas keiksis kuo labiau pirmajam prasčiokui nežinomais žodais, o “Welnio” raidėmis išpaišys visas tWoras. Prasčiokas tyčiosis iš jam nepažįstamos kalbos, o kitas prasčiokas didžiuosis, kad per savo gyvenimą išmoko tik savo kaimo tarmę ir liežuvis žmudzskai nesivarto. Prasčiokas šalies prestižą matuoja pagal galimybę parsiduoti ir bėga, kur šilčiau ir saugiau.
Džentelmenas neteplioja kelio ženklų ir neplėšo lentelių nuo namų. Prasčiokas taip priešingai. Pasaulis, šiaip ar tai savo ateitį linkęs patikėti džentelmenams, nes jie galiausiai džentelmeniškai nekalba apie tai, kas buvo kaltas ir kaltesnis prieš kelis šimtus metų. Labai natūralu ir džentelmeniška rašyti pasus būtent valstybine kalba, nieko neleistino naudoti ir “originalią” rašybą, kur tai tarnauja žmogaus patogumui ir kuria bendrąjį gėrį. Mūsų visų interesas ne “įkalti” tvarką, o sutarti dėl tvarkos ir garbės žodžio laikytis. Viskas suderinama, nes nesame pirmieji ir ne paskutiniai pasaulyje.
Lietuva buvo didi šalis, kai jai vadovavo politikos džentelmenai, kai turėjo draugų ir buvo vertybių šalis. Lietuva greit žlugdavo, kai valdžią perimdavo prasčiokai, skaičiuojantys pinigus ir nukapotas oponentų galvas.
Turėjo būti straipsnis apie Punską, o gavosi kaip visada apie meilę. Juk tiek kartų kalbėta, kad geriau kaimynus mylėt, nei su jais kariauti. Bet kodėl neišeina?
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
