Nepriklausomybės dvidešimtmetis. Šventei pasibaigus, susizgribome, kad užsienio svečių būta ne tiek jau daug, o kai kurių itin triukšmingai kviestų ne tik nesulaikėme, bet ir buvome jų išjuokti…

Kai kas pasakytų - tuščia jų, juk ne užsienis Lietuvą kuria. Kai kalbame, kad gal ne tokios Lietuvos tikėjomės, dažniausiai pliekiame savus, o ne svetimus.

Savus pliekti lengva. Lengva sakyti, kad blogi buvo vadovai, partijos ar Seimas. Tačiau tai gerokai netiesa. Juk Lietuvą didele gal net didžiausia dalimi sukūrė ne prezidentai ar premjerai, o tarptautinė situacija, ir nuo jos, o ne nuo kokios mitinės brazauskininkų ar landsbergininkų komandos priklausė tai, ką šiandien turime.

Mes tikrai galime įtakoti tarptautinę situaciją, net ir įtakojome ją, kai norėjome. Dabar nebe taip norime, nebe taip įtakojame. Dabar mažiau gerbiame kitas valstybes ir mažiau iš jų tikimės. Esame, neva, savarankiškesni, taigi nereikia mums kitų… Bet tada gal ir kitiems mes nebesvarbūs? Logiška.

Taigi, kodėl manau, kad tarptautinė situacija sukūrė Lietuvą? Ogi todėl, kad Lietuva šiandien yra verta to pasaulio, kokį pasirinko.

Pirma. Lietuvos nepriklausomybės ir jos pradžia buvo siejama su Šaltojo karo pabaiga, kuri turėjo išsilieti į demokratijos, rinkos ekonomikos įsigalėjimą. Iš esmės ji buvo orientuota į vadinamąją istorijos pabaigą. Natūralu, kad mums tai siejosi su mūsų integracija į vadinamąjį laisvąjį pasaulį, į Vakarus. Galime drąsiai pripažinti, kad nesiorientavome į tai, kad kils civilizacijų konflikto grėsmė, kad Rusijos imperializmas atgims jau po Jelcino pasitraukimo, kad savo karius ruošime ne Lietuvos teritoriniam grynumui, o siūsime į Afganistaną. Lietuva prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos, tačiau tai, kas vysta dabar tikrai ne Lietuvos nuopelnas… tiesa sakant ir ne Lietuvos noras, bet realija, su kuria reikia taikytis. Sutikome su Vakarų pasauliu tokiu, koks jis yra, taigi su visomis jo klaidomis ir ligomis.

Kiti pasirinkimai vargu ar buvo geresni. Juk nenorėjome tokio civilizacijų ar religijų konfliktėlio kaip Balkanuose, ar permanentinio karo su kaimynais, kaip Kaukaze. Nenorėjome nei Afrikos nei Lotynų Amerikos patiries. Ten visur ligos žymiai rimtesnės. Tad Vakarų pasirinkimas buvo geriausias iš galimų, o jo ligos bent jau šiandien atrodo pačios švelniausios. Tikėtis, kad nesirgsime, kuo serga visi – vaikiškas naivumas.

Antra. Lietuva svajojo stoti į tokį NATO, kokį prisimena iš Šaltojo karo laikus. Tai turėjo būti vadinamojo penktojo straipsnio NATO, pasiruošęs nepasitikėti nei Rusija, nei kokia nors Kinija, NATO, turintis aiškų supratimą, gan savo idėjas reikia ginti kiekvieną dieną ir nesvarbu – priešo prezidentas verkia ar šypsosi.

Įstojome į kitokį NATO, įstojome į NATO, kuris pernelyg dažnai šypsosi, įstojome vaidindami, kad Rusija ne priešas, o mes labai norime su ja draugauti. Kai kas ir toliau sau vaidina. Bet taip jau yra, ne mes pakeitėme NATO, jis pasikeitė. Alternatyva – patikėti gynybą Rusijai. Žinome, ką tai galėtų reikšti. Galime bandyti pakeisti NATO, nors iki šiol nebandėme. Gal išeis? Bet nepamirškime, kad nieko geriau už dabartinį “negerą” NATO pasaulis nesugalvojo. Yra vis dar norinčių būti jo priešais ar kokias Moldovos tipo neutraliais… Prasta alternatyva. Niekas kitas nesugalvojo geriau, nebent aš ką praleidau?

Trečia. Europos integracija irgi pasikeitė. Pradėdami savo kelią į Europos sąjungą, matėme ją visų pirma kaip vertybių Europą, šiandien daug kam atrodo, kad tai daugiau verslo Europa. Iš vėl gi – ne mes ją tokią sukūrėme, o šiandienė Lietuva yra tos Europos produktas, o ne atvirkščiai. Iš savo pusės turiu pasakyti, kad reikia tik džiaugtis tuo ką turime, nes turime labai gerai. Jei kas išvardintų pokomunistinės šalis, pasiekusias daugiau be Europos Sąjungos, nustebčiau, nes tokių nėra. Jei kas žino pokomunistinės šalis, pralenkusias mus kelyje į ES, irgi nustebčiau.

Ketvirta. Kaltinantiems mus per mažais ekonomikos laimėjimais, tektų priminti , kad ne Lietuva sugalvojo Rusijos krizę, ne Lietuva sukėlė ir globalią recesiją (viena jos, beje ir nepabaigs, kad ir kaip norėtų). Vadinasi ir šioje situacijoje, kiek benorėtume kritikuoti vidaus politiką, esame tarptautinių politinių procesų rezultatas. Stabilizacija būtų atėjusi ir be Ilgojo Stabilizatoriaus, o ekonominis augimas ir be “žiauriųjų akcijų”…

Kalbant bendriau – didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad pavyko išsibrauti iš buvusios SSSR respublikų sąrašo ir įsitvirtinti pasaulyje Vidurio Europos valstybės statusu. Niekas čia mūsų nei itin pralenkė, niekas ir itin neatsiliko. Šiandien galima drąsiai sakyti, kad nuo Talino iki Budapešto gyvenimas beveik toks pats – kokie ten genijai ar kvailiai bebūtų valdžioje.

O moralas pabaigai visai aiškus - užsienio politika ne tokia jau nesvarbi, kaip norime sau įteigti, bandydami taupyti pinigus sąskaita to, kas iš esmės Lietuvą ir kuria.

Viena iš didelių klaidų būtų padaryta, jei atsisakytumu savęs, kaip tarptautinės politikos subjekto ir liktume tik objektu, jei manytume, kad ją galima tik vartoti, o ne kurti, jei manytume, kad nereikia investicijų į diplomatiją ir lietuviškas politikos iniciatyvas. Šioje vietoje reikia pasakyti, kad ateitis priklauso nuo sprendimų ne tik valdžioje, bet ir mūsų širdyse.

Nepriklausomybės dvidešimtmetis. Sąjūdinė kartą gerai prisimena, kaip skaičiavo, kiek gi išgyvensime su savo nepriklausomybės siekiais, svajonėmis ir dvejonėmis. Dvejonėmis ne dėl savo siekių, bet dėl galimybių. Ir štai jau dvidešimt metų, ir štai beveik niekas neabejoja, kad dabartinė Lietuvos respublika gerokai pergyvens tarpukarinę, kad jau pralenkė ją savo vakarietiškumo bei europietiškumo mąstais, kad dabar gali pati kitus mokyti demokratijos kūrimo ir euratlantinės integracijos meno. Juk iš šalies atrodo, kad viską darėme nuosekliai, tvarkingai, tarytum pagal iš anksto parengtą strateginį planą.

Taigi, švęskime ir paprasčiausiai džiaukimės. 

Tačiau ne kiekvienas dvidešimtmečio senumo istoriją atmena vienodai, o šventinę tautinio solidarumo nuotaiką vis drumsčia nesibaigiantis politinis susipriešinimas, kad ir ginčas dėl to, kas atvedė Lietuvą į nepriklausomybę – sąjūdis su savo mitingais ir neretai (kaip tuomet atrodė) radikaliais ketinimais, ar nepriklausoma (gal “nepriklausoma” – nelygu kurioje pusėje esate) komunistų partija, pasitelkusi labai pragmatišką taktiką “žingsnius po žingsnio”.

Diskusija, kas buvo pirmas ir kas svarbesnis – ne tokia jau ir tuščia – ji atspindi mūsų santykį su istorija. Klausimas čia gana paprastas, tik atsakymas ne toks paprastas. Kas buvo LTSR – istorijos juoda dėmė, mums primesta santvarka ir tragiška neišvengiamybė, … ar istorijos natūralybė, kurią reikia priimti kaip savą, kuri turėjo mums mielų ir maloniai nepamirštamų momentų?

Pirmuoju atveju 1990 metus traktuokime kaip prieškario istorijos tęsinį, antruoju – kaip Lietuvos SSR tęsinį. Tad kalbos apie vadinamą LSSR “prisijaukinimą” ne tokios jau paikos ir tuščios, juolab, kad kaip kurie pokomunistinės stovyklos politikai savotiškai pradėjo tą procesą, bandydami teigti, kad prieš dvi dešimtis metų buvo, ne taip, kaip visi manome: už nepriklausomybę turime dėkoti kompartijos nomenklatūrai, o ne Sąjūdžiui. Net konferenciją šia tema bandyta rengti.

Kaip minėjau, lietuvio santykiai su savo istorija tikrai gana keisti. – Vienus istorijos laikotarpius mūsų tautietis pripažįsta kaip savus, kitus kaip visai nesavus. Kiekvienoje istoriografijoje gi vykdavo savotiškas laikotarpių prisijaukinimo ar susvetimėjimo laikotarpis.

Akivaizdu, kad daugelis mūsų buvo auklėjami šapokinės ir sovietinės istoriografijos dvasioje. Daugeliui Lietuvių ach kaip sava Lietuva nuo Mindaugo iki Vytauto, tačiau visiškai svetima ta, kuri buvo Vytautui ne laiku pasimirus. Dabartiniai istorikai stengiasi prisijaukinti visą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją ir tą po Vytauto mirties. Patestuokite save – ar žinote, kad buvo Lietuvoje Vytauto įpėdinis? Manyčiau, kad būtų labai teigiama visą LKD laikyti Lietuva ir sava Lietuva, gerai būti labai nesijaukinti carinės Rusijos laikotarpio ir savais laikyti veikiau sukilėlius, nei jų korikus.

Belieka išsiaiškinti, reikia ar nereikia jaukintis Lietuvos SSR?

Visiškai suprantama, kad Sąjūdis, pragmatiškai manevravęs žlungančioje Sovietų Sąjungoje, turėjo aiškų planą atkurti ikikarinę Lietuvos Respubliką. Tad svarbiu formaliu klausimu buvo bent jau minutinis 1938 metų konstitucijos galiojimo atkūrimas.

Tuo pat metu LSSR paliekant kaip istorijos duobę, tuo tarpu valdančioji nomenklatūra įsivaizdavo Lietuvos ateitį LSSR transformavimo procese. Kad abu procesai padėjo vienas kitam, jokios abejonės nėra, tačiau savo esme jie skyrėsi. Ne paslaptis juk, kad Sąjūdis ir reformuota komunistų partija buvo ne partneriai, o oponentai 1990 metų rinkimuose, rinkimuose, kuriuos, kaip pamename, didele persvara laimėjo būtent Sąjūdžio kandidatai.

Pati Kovo 11 taip pat akivaizdus sąjūdinės-nepriklausomybinės politikos, o ne SSSR transformavimo plano produktas. Visai teisus buvo anuomet ponas Juozaitis, bandydamas sąjūdinį projektą vadinti istorine klaida. Klaida tiems, kurie buvo ne už Lietuvos atkūrimą, o visai naujos valstybės sukūrimą Sovietų Sąjungos transformacijos procese. SSSR reformavime kovo 11 tiesiog nereikėjo. O šiandien tikrai turėtume dabartinę Lietuvą vadinti naujai atsiradusia Europos valstybe, formaliai neturinčia sąsajos su 1918 metų Lietuvos respublika ir formaliai pripažįstančia, kad LSSR buvo visai teisėta istorijos dalis.

Priminsiu, kad naujai atsiradusių postsovietinių valstybių ir politinis prestižas ir formalus statusas gerokai prastesnis, nei atkurtųjų arba vadinamųjų prieškarinių demokratijų. Su tokiu statusu vargu ar kas būtų įtraukęs mus į ES bei NATO kandidatų sąrašą, su tokiu statusu būrtų iki šiol tekę orietuotis ne į Europinę, o veikiau į postsovietinę erdvę. Tad Lietuvos Kovo 11 (kokiai nesiryžo mūsų broliai latviai ir estai) buvo iš esmės ištempimas iš SSSR erdvės. Tie patys estai su latvais po metų suvokė, kad jų transformacinis modelis yra visiškas niekas.  

Žinau, kad oponentai prikiš, jog ir Sąjūdis buvo išrinktas į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, net formaliai patvirtino parlamentarus kaip LSSR deputatus, bet to reikėjo veikiau formalumams, o ne politikos patvirtinimui.

Dabar tampa aišku, kad reikia ir kam nereikia jaukinti sovietinį istorijos laikotarpį.

Pabaigai atsakysiu į ne vieno man užduotą klausimą, kodėl dažnai kalbu apie 1940 metų grėsmę.

Ar Lietuvos Respublika šiandien yra mūsų valstybė. Gyvenome prie ruso, prie vokiečio, ar dabar gyvena ne prie nieko, ar gyvename prie Kubiliaus ir Kirkilo? Ar gyvename “prie savęs pačių”. Didžiausia grėsmė, didelė šiandieninės dvidešimtmetės Lietuvos problema yra didėjantis žmonių susvetimėjimas su savo pačių valstybe. Vis labiau plinta vizija, kad Lietuva iš esmės priklauso valdžiai, bet ne Lietuvos piliečiams. O tokios vizijos pasekmė yra tiesio abejingumas valstybės interesams, valstybės likimui. Pastarasis abejingumas reiškiasi visaip – nuo ekonominės migracijos, nuo Lietuvos kaip valstybės sutapatinimo su beveide administracijos mašina, kurios tikslas teisingai dalinti išmokas, iki bandymų prisijaukinti kažkokias kitas “Lietuvas”.