Nepriklausomybės dvidešimtmetis. Sąjūdinė kartą gerai prisimena, kaip skaičiavo, kiek gi išgyvensime su savo nepriklausomybės siekiais, svajonėmis ir dvejonėmis. Dvejonėmis ne dėl savo siekių, bet dėl galimybių. Ir štai jau dvidešimt metų, ir štai beveik niekas neabejoja, kad dabartinė Lietuvos respublika gerokai pergyvens tarpukarinę, kad jau pralenkė ją savo vakarietiškumo bei europietiškumo mąstais, kad dabar gali pati kitus mokyti demokratijos kūrimo ir euratlantinės integracijos meno. Juk iš šalies atrodo, kad viską darėme nuosekliai, tvarkingai, tarytum pagal iš anksto parengtą strateginį planą.

Taigi, švęskime ir paprasčiausiai džiaukimės. 

Tačiau ne kiekvienas dvidešimtmečio senumo istoriją atmena vienodai, o šventinę tautinio solidarumo nuotaiką vis drumsčia nesibaigiantis politinis susipriešinimas, kad ir ginčas dėl to, kas atvedė Lietuvą į nepriklausomybę – sąjūdis su savo mitingais ir neretai (kaip tuomet atrodė) radikaliais ketinimais, ar nepriklausoma (gal “nepriklausoma” – nelygu kurioje pusėje esate) komunistų partija, pasitelkusi labai pragmatišką taktiką “žingsnius po žingsnio”.

Diskusija, kas buvo pirmas ir kas svarbesnis – ne tokia jau ir tuščia – ji atspindi mūsų santykį su istorija. Klausimas čia gana paprastas, tik atsakymas ne toks paprastas. Kas buvo LTSR – istorijos juoda dėmė, mums primesta santvarka ir tragiška neišvengiamybė, … ar istorijos natūralybė, kurią reikia priimti kaip savą, kuri turėjo mums mielų ir maloniai nepamirštamų momentų?

Pirmuoju atveju 1990 metus traktuokime kaip prieškario istorijos tęsinį, antruoju – kaip Lietuvos SSR tęsinį. Tad kalbos apie vadinamą LSSR “prisijaukinimą” ne tokios jau paikos ir tuščios, juolab, kad kaip kurie pokomunistinės stovyklos politikai savotiškai pradėjo tą procesą, bandydami teigti, kad prieš dvi dešimtis metų buvo, ne taip, kaip visi manome: už nepriklausomybę turime dėkoti kompartijos nomenklatūrai, o ne Sąjūdžiui. Net konferenciją šia tema bandyta rengti.

Kaip minėjau, lietuvio santykiai su savo istorija tikrai gana keisti. – Vienus istorijos laikotarpius mūsų tautietis pripažįsta kaip savus, kitus kaip visai nesavus. Kiekvienoje istoriografijoje gi vykdavo savotiškas laikotarpių prisijaukinimo ar susvetimėjimo laikotarpis.

Akivaizdu, kad daugelis mūsų buvo auklėjami šapokinės ir sovietinės istoriografijos dvasioje. Daugeliui Lietuvių ach kaip sava Lietuva nuo Mindaugo iki Vytauto, tačiau visiškai svetima ta, kuri buvo Vytautui ne laiku pasimirus. Dabartiniai istorikai stengiasi prisijaukinti visą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją ir tą po Vytauto mirties. Patestuokite save – ar žinote, kad buvo Lietuvoje Vytauto įpėdinis? Manyčiau, kad būtų labai teigiama visą LKD laikyti Lietuva ir sava Lietuva, gerai būti labai nesijaukinti carinės Rusijos laikotarpio ir savais laikyti veikiau sukilėlius, nei jų korikus.

Belieka išsiaiškinti, reikia ar nereikia jaukintis Lietuvos SSR?

Visiškai suprantama, kad Sąjūdis, pragmatiškai manevravęs žlungančioje Sovietų Sąjungoje, turėjo aiškų planą atkurti ikikarinę Lietuvos Respubliką. Tad svarbiu formaliu klausimu buvo bent jau minutinis 1938 metų konstitucijos galiojimo atkūrimas.

Tuo pat metu LSSR paliekant kaip istorijos duobę, tuo tarpu valdančioji nomenklatūra įsivaizdavo Lietuvos ateitį LSSR transformavimo procese. Kad abu procesai padėjo vienas kitam, jokios abejonės nėra, tačiau savo esme jie skyrėsi. Ne paslaptis juk, kad Sąjūdis ir reformuota komunistų partija buvo ne partneriai, o oponentai 1990 metų rinkimuose, rinkimuose, kuriuos, kaip pamename, didele persvara laimėjo būtent Sąjūdžio kandidatai.

Pati Kovo 11 taip pat akivaizdus sąjūdinės-nepriklausomybinės politikos, o ne SSSR transformavimo plano produktas. Visai teisus buvo anuomet ponas Juozaitis, bandydamas sąjūdinį projektą vadinti istorine klaida. Klaida tiems, kurie buvo ne už Lietuvos atkūrimą, o visai naujos valstybės sukūrimą Sovietų Sąjungos transformacijos procese. SSSR reformavime kovo 11 tiesiog nereikėjo. O šiandien tikrai turėtume dabartinę Lietuvą vadinti naujai atsiradusia Europos valstybe, formaliai neturinčia sąsajos su 1918 metų Lietuvos respublika ir formaliai pripažįstančia, kad LSSR buvo visai teisėta istorijos dalis.

Priminsiu, kad naujai atsiradusių postsovietinių valstybių ir politinis prestižas ir formalus statusas gerokai prastesnis, nei atkurtųjų arba vadinamųjų prieškarinių demokratijų. Su tokiu statusu vargu ar kas būtų įtraukęs mus į ES bei NATO kandidatų sąrašą, su tokiu statusu būrtų iki šiol tekę orietuotis ne į Europinę, o veikiau į postsovietinę erdvę. Tad Lietuvos Kovo 11 (kokiai nesiryžo mūsų broliai latviai ir estai) buvo iš esmės ištempimas iš SSSR erdvės. Tie patys estai su latvais po metų suvokė, kad jų transformacinis modelis yra visiškas niekas.  

Žinau, kad oponentai prikiš, jog ir Sąjūdis buvo išrinktas į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, net formaliai patvirtino parlamentarus kaip LSSR deputatus, bet to reikėjo veikiau formalumams, o ne politikos patvirtinimui.

Dabar tampa aišku, kad reikia ir kam nereikia jaukinti sovietinį istorijos laikotarpį.

Pabaigai atsakysiu į ne vieno man užduotą klausimą, kodėl dažnai kalbu apie 1940 metų grėsmę.

Ar Lietuvos Respublika šiandien yra mūsų valstybė. Gyvenome prie ruso, prie vokiečio, ar dabar gyvena ne prie nieko, ar gyvename prie Kubiliaus ir Kirkilo? Ar gyvename “prie savęs pačių”. Didžiausia grėsmė, didelė šiandieninės dvidešimtmetės Lietuvos problema yra didėjantis žmonių susvetimėjimas su savo pačių valstybe. Vis labiau plinta vizija, kad Lietuva iš esmės priklauso valdžiai, bet ne Lietuvos piliečiams. O tokios vizijos pasekmė yra tiesio abejingumas valstybės interesams, valstybės likimui. Pastarasis abejingumas reiškiasi visaip – nuo ekonominės migracijos, nuo Lietuvos kaip valstybės sutapatinimo su beveide administracijos mašina, kurios tikslas teisingai dalinti išmokas, iki bandymų prisijaukinti kažkokias kitas “Lietuvas”.