Europoje krizė. Ji, regis net ne europinė, o pasaulinė - tuo jau niekas neabejoja. Europa pavargusi, išsigandusi, pasimetusi, nebežinanti, ko čia griebtis. Europa desperatiškai besistengiant gelbėti tai, kas sukurta ir sudėliota, nors nebelabai tiki, kad gelbėjimosi priemonės patikimos, Europa nežinanti, kaip elgtis rytoj…Aišku, kad krizę sukėlė nė  koks nors Lietuvos premjeras ar viršvalandžius dirbant priimti įstatymai. Krizės – kaip ligos, ateina tada, kai mažiausiai reikia ir paliečia tą vietą, kuri krizės mažiausiai tikisi. Šį kartą kenčia euras, kuris iš viso neturėjo sirgti finansų ligomis, o ekonomika, turėjusi vystytis vis greičiau, tiesiog stovi vietoje.

Lietuvoje tuo tarpu vis garsiau padžiūgauja negausūs Europos integracijos priešininkai. Štai jums Europa, štai jums integracija, kuri nedavė nieko kito, išskyrus jau minėtąją krizę!

Reiktų iš karto pasakyti, kad jie visiškai neteisūs, nes jei Lietuva nebūtų laiku įstojus į ES, būtų tekę tenkintis kur kas didesniais krizės vargais, tokiais, kokius patiria Albanija, Makedonija ar Moldova. Jei būtume euro zonoje, šiandien gal būt labiau panėšėtume į skandinavais virstančius estus, o ne į kiaurakišenius Rytų šalių gyventojus. Čia jau tikrai nesunku įrodyti, kad geriau krizinė Europa, nei “suverenių”  valstybių buvusi SSSR, o gal net labai suvereni Afrika. Neverta nei ginčytis.

Šiuo tekstu tačiau noriu paliesti rimtesnį ir tikrai diskusijos besiprašantį klausimą. Reikšminis žodis jame – federalizmas arba gilesnė integracija. Europoje politikų lygmenyje iš tiesų svarstoma – ar tikrai krizės priežastis yra pernelyg didelė Europos šalių vienybė, ar atvirkščiai – visokie ten graikai tampa skolingi ir nebesuvaldomi dėl integracijos trūkumo. O jei jau manyti, kad ne Europos Sąjunga yra krizės priežastis, tai kaip lengviau krizė įveikti – grįžtant į vadovėlinį tautinių valstybių statusą su gerai saugomomis sienomis ir budriomis muitinėmis, ar kaip tik – gilinti bendradarbiavimą federalizmo link? Yra sakančių, kad Europoje tos Europos jau perdaug, yra tvirtinančių, kad per mažai.

Tad daugiau federalizmo yra vaistas, o ne nesėkmių priežastis. Taigi, keletas argumentų federalizmo naudai.

Euro sunkumų priežastis yra ne pats euras, o jo naudojimo taisyklių nesilaikymas, gi pastarasis atsiranda todėl, kad šalys-narės nenori būti kontroliuojamos ir savaip sukčiauja. Sukčiavimas nesibaigs, nes šalys iš draugių ir sąjungininkių liko ne kuo kitu o tik rinkos dalyvėmis. Nebijau pasakyti, kad sumažėjo ar visai išnyko moralinė atsakomybė, atsakomybė solidariai laikytis taisyklių, o ne individualiai “apgauti” kontrolę.

Rinkoje, ypač paprastoje prekyvietėje galima pasukčiauti, tai ne nuodėmė. Kariaujant su bendru priešu sukčiauti, meluoti, slėptis už kitų nugaros yra nuodėmė ir gėda. Kadangi manome, kad gyvename taikos ir paprastos rinkos sąlygomis – tai nuodėmė nesiskaito. Susipykus prekyvietėje galima tiesiog “blogąjį” išmesti iš turgaus, o patiems išsiskirstyti.

Tačiau norint išlikti tikrais solidariais ir tvirtais europiečiais reikia veikiau solidarizuotis tam, kad krizė pasibaigtų. Rinkos santykiai kelia nepasitikėjimą tarp piliečių ir valdžių, valstybių nepasitikėjimą vienų kitomis. Būtent rinkos politikos pakeitimas rinka ir yra didžioji mūsų nelaimi priežastis, o reikia pajutimo, kad esame europiečiai labiau nei prekeiviai. Tai viena iš vertybių, kurios nėra atskirai prancūziškos ar itališkos, jos europietiškos, taigi – federalios.

Šiandien sakome, kad kalti kažkokie graikai, airiai ar buvęs italų premjeras. Jei jie kalti, tai tikrai pripažinkime, kad turėjome per mažai federalizmo dvasios, leidome kai kam būti nedrausmingiems ar tiesiog lengvabūdžiais. Beje ar ne šito nori tūlas Lietuvos, kaltindamas savą šalį, kad jei trūksta to ir ano… tai trūkumas dažniausia yra ne dėl to, kad esame per daug integruoti, o kad integruoti esame nepakankamai.

Pastaraisiais metais nemažai buvo kalbama apie Europos Sąjungą, kaip tarptautinės politikos veikėją, tačiau tenka pripažinti, kad nieko labai tarptautiško sąjunga iki šiol nepadarė. Užsienio politika stringa daugiausiai dėl to, kad nacionaliniai interesai yra žymiai didesnis prioritetas už visos Europos interesus, ES diplomatija tebėra silpna daugiausia dėl to, kad nacionalinėse sostinėse ji per silpnai vertinama. Dar prasčiau su gynyba – per pastaruosius dvidešimt metų nepavyko sukurti nieko, kas primintų Europos ginkluotąsias pajėgas. Jei ne tvirtas NATO, būtų galima abejoti, ar Europos gynybos galimybės iš viso egzistuoja.

Europiečiai juk ilgai kariavo ir kariauti imdavo tada, kai liguistai suprastas identitetas viršydavo protingai suvoktą kolektyvinį saugumą. Juk būtent integracija, t.y.federalizmas, o ne individuali konkurencija padėjo išvengti karo ir sukurti tai, kuo šiandien ne be pasididžiavimo gėrimės.

Peikiantieji Europos integraciją gali pasitikrinti, ką ji davė. Europos Sąjunga yra turtingiausia bendrija pasaulyje (beje, visi dejuojantys, kad taip blogai dar nebuvo, tirėtų tą suprasti). Iš dvidešimties aukščiausią pragyvenimo lygį turinčių šalių aštuonios yra ES narės, o didesnė pusė – 15 – priklauso labiausiai išsivysčiusių trisdešimtukui. 8  iš 20 laisviausių pasaulio ekonomikų, 12 iš 20 stabiliausių pasaulio valstybių yra integruotos Europos šalys. Jos taip pat sudaro 11 iš dvidešimties geriausių demokratijos ir mažiausiai korumpuotų valstybių.

Visais aspektais priklausymas Europos Sąjungai yra ne tik gerovė, bet ir politinis prestižas, kuriame federalizmas nieko neatima, o duoda išties daug. Lietuva 2013 metais taps svarbiausia Europos (sąlyginai ir viso pasaulio) valstybe, nes pirmininkaus Europos Sąjungai. Ar be integracijos tai būtų įmanoma?

Suprantama, kad institucinės ir teisinės reformos yra neišvengiamos, jei ES nori tinkamai reaguoti į dabarties ir ateities iššūkius; remiame visos Europos federalistų siekį artimiausioje ateityje sušaukti naują konstitucinį konventą, kuris ne tik iš naujo apibrėžtų ekonominio ir politinio valdymo tikslus, bet apspręstų ir patobulintą ES institucinę sandarą. Lisabonos sutartis buvo žingsnis gera linkmes tik jos dar neįgyvendintas ar šiaip jau išsigandusi ta Europa savo pasiekimų.

Verta prisiminti ir tai, kad Europa šiandien yra praktiškai neginama. Ryšiai su JAV prastėja dėl atskirų šalių nevykusios politikos ir silpnėja visos Europos ryšiai, tuo tarp sava gynyba beveik nesirūpinama. Kažkada nepavykus sukurti gynybos bendrijos, praktiškai liko nuleistos rankos.

Prieš integracijos procesų problemas reikia veikti klaidų taisymu ir integracijos gilinimu. Prieš integracijos bėdas reikia kurti… daugiau integracijos, tik ne vadovėliškai priešpriešinti tautiškumui. Tautiškumas gerai, užriestanosis nacionalizmas blogai. Kai Lietuvos dergia ant savo šalies konstitucijos, o po pietų sako kad duos į snukį kiekvienam… “lenkui” – tai yra tai, ko mažiausiai reikia. Europos parlamentas turi žinoti savo kompetencija ir joje elgtis drąsiai. Galiausiai ta diferencijuota integracija gal ne tokia baisi, kaip ją paišo, su ja reikia atsargiai, tačiau demonizuoti – tiesiog kvaila. Viršvalstybinės institucijos kelia panašų baubą kai prieš 60 metų, kaip paaiškėjo vėliau – jos yra nebaisus, o integracija – gera.

Reiktų tik pasveikinti 2011 m. gruodžio 9 d. Europos vadovų tarybos sprendimą dėl naujų fiskalinės drausmės taisyklių; manome, kad šis sprendimas vis dėlto nėra pakankamas tam, kad būtų atstatytas finansų rinkų pasitikėjimas euru; todėl galvojame, kad būtina imtis gilesnių struktūrinių reformų siekiant užtikrinti ilgalaikį euro stabilumą ir patvarumą;

Kalbant intelektualesne kalba Europa neturi nei strateginės vizijos, nei plano. O taip yra todėl kad ankstesnė vizija pasirodė arba atgyvenusi arba iš principo klaidinga. Ligšiolinė vizija buvo paprasta – gyventi ilga ir laimingai. Buvo kuriamos ir sukurtos, bent taip atrodė, prielaidos tam, kad nebekiltų karai, kad nekiltų socialiniai konfliktai, kad nusilptų pavojingi nacionalizmai bei rasizmai, sukurta sistema, turinti saugoti nuo ekonominių ir finansinių krizių.