- Pradžia
- Vartotojų blogai
- pilkasis_ruonis
Mokslo metai, mokslo metai. Mokytis ateina vis mažiau vaikų, ir visi dėl to verkšlenam. O iš kur tų vaikų paimti?
Galima atsakyti labai proziškai – vaikų neturime, nes neturime jiems laiko, nemanome, kad tai gyvenimo prioritetas. O galiausiai, save įtikiname, kad juk ne vaikai yra gyvenimo laimės nešėjai. Svarbiausi metai prabėga pasiruošimui profesinei karjerai, vėliau karjera išvargina, motinystė paniekinta - įstatymais prilyginta ligai, nemylime vieni kito. Nors gandrų Lietuvoje daugėja, jie nebepadeda, nelabai kam yra tuos vaikus nešti.
Kai kas ano, kad Lietuva nesėdi rankas sudėjus. Po vasaros pertraukos nori nenori teks prisiminti vieną iš nebaigtų pavasari Seimo sesijos darbų – pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Propagandiškai kalbant, jis turėtų padėti turėti vaikų tiems, kurie jų neturi, vadinasi vaikų skaičių padidinti. Tačiau jame, žinia, ietys laužomos tarp to, ko norime, ką leidžia technologinės galimybės ir kas dera bei nedera.
Diskusija, Lietuvos padangėje netilusi jau gerus metus, duoda pozityvių rezultatų. Kai kuriuos klausimus beveik pavyko išspręsti.
Bandymai tvirtinti, kad žmogus “prasideda” tik gimęs ar kurią nors gyvenimo motinos kūne dieną, tampa vis mažiau reikšmingi. Diskutuoti su biologais nebėra prasmės, jie tikrai žino, kad nauja gyvybė prasideda nuo apvaisintos kiaušialąstės. Diskutuoti dar ar gali sociologai, buhalteriai ar teisininkai, bet tai jau nebe mokslo, o veikiau socialinės kalkuliacijos ar moralės reikalas. Panašu, kad “likviduojantiems” negimusią gyvybę tiesiog labai nesinori vadintis žudikais, tad ir naujojo organizmo gemalą jie nori vadinti ne gyvybe ar bent jau ne žmogumi. Tada daugiau pasiteisinimo, o ir ant sąžinės lengviau. Mūsų šalies papročiai daugiau nei keisti. Nusikaltėlių žudyti negalima, nes neturime teisės atimti gyvybės. Tačiau tuos, kurie dar nieko nespėjo, galima “šalinti” “išvalyt”, šaldyti, rūšiuoti, panašu, kad ir pardavinėti. Platesne prasme – tai vadinamos mirties kultūros dalis, tačiau ir pavadinti aptariamą reikalą toki vardine kiekvienas išdrįsta. Tad ir žudymai įvardinami kokiais tik norime vardais, bet ne tikruoju.
Mirties kultūra padedama dar žmogui negimus. Tai klonavimas, ankstyvoji “diagnostika”, vadinamieji abortai “papildomi” embrionai ir t.t. bendrąja prasme tai sprendimas, kam dera gyventi, kam – ne. Toliau galima genų manipuliacija, populiacijos augimo kontrolė, gyvenimo būdo, skatinančio civilizacijos ligas, propaganda. Galiausiai – eutanazija. O dar ir “šalutiniai reiškiniai” – šeimos instituto griovimas, homoseksualizmo, kaip sveikintinos orientacijos propagavimas, genderizmas, “sugyvenimo” ideologija. Tai tik dalis “priemonių” sąrašo, tačiau jos pakanka parodyti, kad mums reikia ne vaikų, kaip tą suprantame tradiciškai, o kažko kito… Ko?
Diskusijose apie natūralų ir pagalbinį (beveik dirbtinį) apvaisinimą svarbu žinoti kaip jį matome – ar kaip iš tikro pagalbą Gyvybės kultūrai - natūraliam žmogaus atsiradimui, ar kaip priemonę manipuliacijoms ir Mirties kultūros bizniui? Mirties kultūra atsako labai paprastai – mums reikia to, ko… norime. žmogaus noras yra absoliutus, nors neretai noras nėra gyvybės saugojimas ar tiesiog pagarba jai. Mirties kultūra iš esmės pasiryžusi pragmatiškai reguliuoti žmonių skaičių, jei reikia jį mažinti (o mažinama drastiškai), o kai reikia – realizuoti neva pamatinę žmogaus TEISĘ TURĖTI.
Ar žmogui leidžiama viskas, ko jis nori? Ar vaikas – moters išnešiotas ir pagimdytas yra jos nuosavybė? Kur yra žmogaus teisių riba?
Į šį klausimą ne kartą girdėjau teigiamą atsakymą. Suprantama, garbi ir pasiturinti, neblogai išsilavinusi ponia nori turėti vaikelį. Atrodytų, jokia čia bėda – nori, tegu ir turi. Dar daugiau, ponia mano, kad turi teisę ne šiaip sau turėti vaikelį, turi teisę į sveiką vaiką, teisę į vaiką, kuriam galima, jei technologijos leidžia, truputi paprogramuoti žydras akis, tamsius plaukus ar dar kai ką. Jei kas nors nepavyksta, ponia turi teisę atsisakyti eksperimento, viską pradėti iš naujo ir panašiai. Paprieštaravus atšauna, kad jūs, neva, ginantys Bažnyčios poziciją šiuo klausimu iš viso neturėtumėte kalbėti, juk negalima uždrausti žmonėms turėti vaikų, kai jų ir taip nedaug. Taip, mano vaikas yra mano vaikas, aš ne tik jį auginu ir auklėju, ne tik į jį investuoju. Galiausiai, jei moters nori turėti vaikelį, tai ir turės, jokia biologija įstatymai ar vyskupo nuomonė nepadės.
Jei jau kalbėti apie Bažnyčią, tai ji yra Gyvybės kultūros gynėja. Niekas kitas šiandien taip neskatina auginti ir auklėti vaikų, kaip Bažnyčia. Auginti ir auklėti visada tada, kai tam padeda visa žmogaus socialinė ir biologinė prigimtis. Dar daugiau, įsakmiai primena žmogaus prigimtį ir gina žmogaus orumą. Jei reikia, padės kur kas daugiau, nei įstatymas, tik reikia nebijoti su ja bendrauti Bažnyčia bet kuriuo atveju primena, kad žmogus, o ir jo jaunatviškas pavidalas – vaikas - yra ne daiktas ir kokios nors biologinės sintezės produktas. Todėl jam negali būti taikomi nei nuosavybės, nei juo labiau rinkos dėsniai. Rinka, deja, pas mus yra apėmusi labai daug sričių, Renkamės ne tik prekes ar paslaugas. Tapo labai įprasta rinktis gyvenimo draugus, partnerius, keisti juos garantiniam laikotarpiui pasibaigus, tad kodėl rinks dėsniai negali apimti ir vaikų. Kitaip kalbant žmogaus teisė yra nepaisyti fiziologijos, o pasiduoti rinkai.
Rinkos dėsniai, kaip jau aišku, yra taikomi tam, ką galima pagaminti. Taigi, jei žmogus yra daiktas, jiems rinkos dėsniai galioja, galioja tuomet, kai galima reikalauti kad vaikas būtų pagamintas pagal užsakymą. Mūsų rinkos ekonomika skatina kaip kuriuos pakaitalus – pakaitalai yra visų pirma vaiko turėjimas tada, kai to norisi, o jei nebeišeina, vaikus ir pan. Tada, tačiau iškyla paties vaiko teisių klausimas – kiek jam paliekama laisvės būti savimi, o ne mūsų biotechnologijos ir auklėjimo rezultatu. Rinkos pasaulyje svarbus vaidmuo tenka pinigams. Gal jų turime per daug, nes globali tendencija rodo, kad kuo daugiau pinigų turi žmonės, tuo mažau jiems reikia vaikų (su nedidelėmis išimtimis). Todėl pinigingose šalyse vaikų mažiau, nors teoriškai lyg ir turėtų būti atvirkščiai. Turintys pinigų, kaip sako šmaikštuoliai, vaikus perka (dažniausiai ne laiku ir ne vietoje), neturtingiems vaikai gimsta, tiksint biologiniam ir emociniam laikrodžiui.
Vaikas turi savo teises būti ne užsakomuoju, o nepakartojamu, nenorėkime iš jo atimti tokios teisės. Gyvybės kultūros supratimu vaikas yra unikalus kūrinys, kurio auginimas ir auklėjimas yra ne vaiko TURĖJIMAS, o pagalba kuri leistų ateityje vaikui realizuoti savo unikalius sugebėjimus. Tiesa, ne visada tai pavyksta, tiesa, mes esame ribotų galimybių auklėtojai, tačiau neturime prieštarauti žmogaus unikalumui. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo reikia būtent kaip pagalbinio, o ne kaip galimybės turėti, kažkuriuo metu panorėjus. Pavadinimas turi atitikti esmę.
Atrodytų išvada paprasta, reikia daugiau mylėti vieni kitus, mylėti vaikus, o ne tik norėt vaiko pagal užsakymą, auginti tada, kai jie atsiranda ir matyti veikiau vaiką-džiaugsmą ne vaiką-problemą. Vaikų atsiras daugiau ne tada, kai bus galima juos nusipirkti, kai jie nebus “turimi” ir paturimi, o taps natūralia mūsų visuomenės dalimi. Galiausiai juk esame žmonės - nepakartojami kūriniai.
Taigi, jie juo būčiau, po šios vasaros politinio kaleidoskopo pats savim pasididžiuočiau. Neprieštarauju, kad kartais kas Vakaruose vadina mane paskutiniuoju Europos diktatoriumi. Tegu sau, vis tik išskirtinis pavadinimas, rodantis, kad su manim ir bendraujama išskirtiniu būdu. Jau netrukus dvidešimt metų būsiu valdžioje, nors demokratijos teoretikai tiek pat metų pranašauja greitą mano “kadencijos” pabaigą. Realiau žvelgiantys pripažįsta, kad Baltarusijos žmonės tą savo diktatorių gerbia, ar bent jau jo bijo. Baltarusija dalyvauja valstybių bendrijoje kaip lygiateisė jos narė, sportuoja, šoka ir dainuoja ir net laimi kartais. Diktatorius ne tik savaip patenkina postsovietinės Baltarusijos visuomenės poreikius, bet ir priverčia jiems tarnauti kaimynines šalis.
Kitaip kalbant, per daugiau kaip dešimtmetį pavyko ne tik apsaugoti savo valdžią, bet ir savo politiką, bent jau iš dalies, primesti kaimynams. Suprantu, kad Rusijai aš reikalingas, kaip jos būsimoji geopolitinė erdvė, todėl ji rems mane su visais mano tariamais kaprizais ir “Baltarusijos nepriklausomybės garantijomis”. Šiaip ar taip, esu Rusijos didžiosios politikos dalis, su tuo reikia sutikti, o galiausiai, juk tai visai neblogai, niekas taip manęs negerbia, kaip ta pati Rusija.
Maloniausia, kai savo politiką sugebu primesti šalims, kurios vaizduojasi jau esą brandžios Vakarų demokratijos. Čekų “pakabinti” nepavyko, o štai Lenkija ir Lietuva dabar baisingai sielojasi, kad savo noru atidavę man į rankas kaltinamąją medžiagą apie Beliackį ir jo kompaniją. Dar vienas argumentas, kad mano priešininkai – ne tik politiniai sukčiai, bet ir finansiniai sukčiai. Esant dabartinei situacijai – finansinius sukčius lengva rodyti pačiais svarbiausiais nusikaltėliais. Būtent šito man ir reikėjo…
Tiesa sakant, išėjo dar geriau. Lenkai ir lietuviai ieško, kas kaltas (“kaltas”, tai aš – nereikia ieškoti), o šalia to kapoja galvas prokurorams ar grasina atstatydinti ministrus. Kaltina ne mane, o savus. Politinis chaosas šiose šalyse, o ypač Lietuvoje man į naudą. Kaip ne kaip – priešų stovyklos šalis. Lietuviai ir lenkai per dažnai sutardavo mano nenaudai, dabar – nesutars. Tegu sau teplioja ir nusukioja gatvių lenteles, ginčijasi, kuri lotyniška raidė jau tautiška, kuri – dar ne. Neblogai padarė tie, kurie į opozicijos atstovų lūpas įspraudė frazę apie tai, kad lietuviai atgailauja geriau nei lenkai. Dar viena provokacinė salvė nesibaigiančiame lietuvių-lenkų kare. Reikia kuo labiau juos pjudyti. Lietuviai supjudomi. Jie įsiutę ant savo valdžios. Manęs jie bijo nes bijo rusų. O lenkų nebijo visiškai tai ant jų ir varo. Kuo daugiau, tuo geriau, o kad lenkai “duoda grąžos” į naudą ir man, ir Maskvai.
Su Rusija jau mes tos pačios sistemos šalys, Lietuvą ir Lenkiją būtų neblogai grąžinti į sistemą, juolab, kad abi šalys pačios save įtikinėja, jog su Rusija ir Baltarusija reikia elgtis subtiliai draugiškai ir nuolaidžiai. Nuolaidžiaukit, už tai dėkoju, dėkoju už prezidentės vizitus, už pseudo intelektualų paikumą ir verslininkų susižavėjimą mano šalies ekonomikos “pasiekimais”. Jei Lietuvos prezidentė buvo ir Europos Sąjungos pasiuntinys Minskui, tai Europos pasirinkimas ir signalas man puikus. Lietuva, pirmininkausianti ES 2013 metais garantuotai prioritetu pasirinks, stabilumą ir dialogą, su Baltarusija (su manimi), o ne Europos paramą mano oponentams. Europa (bent jau Lietuva) investuoja į mane, o ne į kokią opoziciją. Lietuva – rinkos ekonomika, Baltarusija – prezidentinė ekonomika, vadinasi jų rinka dirbs Baltarusijos prezidento naudai. Jau dirba. Tai trumpalaikis projektas, bet Lietuvos verslas, kaip regis ilgalaikiams projektams per silpnas. Atominės jis nepastatys, o mes iš Ašmenos vis pamojuosime branduoliniu botagėliu.
Šiaip jau gerai, kad jie įstojo į Europos Sąjungą, gerai, kad iš ten gauna pinigus ir atpranta dirbti ir mauna į Angliją, gerai, kad lietuviai netiki savo šalies sėkme, o tiki svetima. Man naudingiausi yra silpna Lietuva, o tokia ji pati save stropiai daro, dėl manęs savo viduje keldama tikrą pilietinį karą. Lietuvos finliandizacijos projektas, atrodo, visai sėkmingai stumiasi pirmyn, Lietuvos ministerijos vis dirba vis labiau baugščiai žvalgydamosi į Rytus, nei ryžtingai pagal Vakarų standartus.
Kuo daugiau ministrų ar aukšto rango pareigūnų Lietuvoje “nulėks”, tuo man geriau. Geriausia tai, kad diskusija pas juos sukasi apie tai, ką nubausti, o ne kaip pakeisti santykius su manimi. Panašu, kad santykiai ir nebus keičiami, vadinasi formaliai plūsimės, o realiai – prekiausime ir draugausime. Taigi, patys lietuviai nuoširdžiai sprendžia mano problemas. Kaip visada reikia kiek palaukti, kol pasikolios ir apsiramins, o paskui vėl bendrausime lyg niekur nieko. Garsioji “dešros taktika”. Atsipjoviau aš nuo jų griežinėlį, vadinamą Beliackiu, negi dėl jo Lietuva ryšis nutraukinėti kokias nors ekonomines sutartis, nors, tiesa sakant, jei jie taip padarytų, man skaudėtų labiau, nei lietuviams. Bet tegul stengiasi. Porinkiminis šokas baigėsi, situacija krypsta mano naudai. Su verslininkai, norinčiais šioje suirutėje sukti biznį, sutarsime.
Eksperimentas patvirtino, kad Šengeno sistema pritaikyta atvejui, kai potencialūs nusikaltėliai, prašydami vizų, elgiasi kaip krištolinės sąžinės angelėliai. Pakanka “suklysti” transkribuojant pavardes ir Šengeno sistemos apsauga nebešvilpia. Štai kur pavardžių kraipymo pagal nacionalines ypatybes privalumas. Ne veltui lietuviai nori taip pat jas kraipyti. Gudruoliai…
Kurie gi iš mūsų buvo ta didžioji Lietuvos kunigaikštystė? Atidavėme lietuviams herbą, nes mums jo tiesiog nereikėjo, reikėjo Sovietinės Baltarusijos. Bet, prireikus savojo nacionalizmo vėl jį atkursime ir lietuviai tik liūdnai kosės, kaip pakosėjo dėl Mianmaro vėliavos. Lietuviai vis dar nežino, kokia istorija buvo po Vytauto mirties, taip jį įsimylėjo, kad nebaigia gedulo. O mes jau žinome ir ta po vytautinė istorija vis labiau mūsų.
Be abejo, Lietuvoje nestinga ir pavojų, su kuriais teks skaitytis, jei nepavyks jų neutralizuoti.
Pavojingiausia, jei Vakarai su visa Lietuva pasiryžtų rimtom sankcijom. Gerai, dar kad pakankamai daug naivuolių mano, kad prezidentinėje ekonomikoje ekonominės sankcijos kenkia kažkam kitam, o ne prezidentui. Juk iš tikro Vakarai man labiau reikalingi, nei aš jiems. Iki šiol pavyko sukurti propagandinį vaizdelį, kad tai jiems nauda iš Baltarusijos, bet tai juk ilgai nesitęs. Pačios nemaloniausios būtų moralinės sankcijos ir mūsų pašalinimas iš visokių ten futbolo federacijų ar pašto sąjungų. Labai nereiktų, kad Vakaruose atsirastų naujas Ronaldas Reaganas, jis gali spausti mane būti naujuoju Gorbačiovu. Man reikia “skystų-pragmatiškų” vakarų lyderių. Negerai, jei Lietuvoje atsirastų sava atominė jėgainė. Ir labai nereiktų, kad Lietuva iš varganos NATO ir ES išlaikytinės taptų NATO iniciatyvų šalimi. Geriau jau vargana ir sunkiai apginama NATO provincija (įtikinsime juos, kad gynybos biudžeto nedidintų…).
Galiausiai juk neko nėra amžino, nors diktatorių nūnai niekas nekaria. Viena nerimastis mane slegia. Mano sėkmės pavyzdys užkrečiantis - Europoje gali atsirasti daugiau panašai mąstančių. Ir nebebūsiu vienas vienintelis amžinas nepakartojamas paskutinysis diktatorius… Gaila kažkaip.
E. Vareikis. Lietuvių rūpesčiai dėl baltarusiško “batkos”
2011-08-12 14:20 Be temos | 12 komentarų »
Parašiau ir pagalvojau, kodėl gi ne dėl gudiško? Tikrai ne. Nevadinčiau paskutiniojo Europos diktatoriaus gudišku, nes savo prigimtimi jis labiau atstovauja rusiškąją politiką, tą rusiškąją, kuri kažkada buvo pasirengusi sunaikinti lietuvių –gudų-ukrainiečių bendrą valstybę. Nesakyčiau, kad Lukašenka - Baltosios Rusios vaikas, pagal savo politiką jis tiesiog toks perbalęs rusiškųjų okupacijų produktas, pagamintas jau ir pačios Rusijos bėdai.
Alesiaus Beliackio – garbingo ir tvirto kovotojo (pažįstu ir gerbiu) suėmimas, kurio formaliuoju pretekstu tapo informacijos nutekėjimas iš Lietuvos, sukėlė ir nemenką lietuvišką reakciją. Rezoliucijų, nutarimų, reikalavimų ir tyrimų gausą galima suskirstyti į tris grupes: surasti ir nubausti kaltuosius, atstatyti Lietuvos prestižą ir aplamai padaryti ką nors, kad istorija nepasikartotų.
Šį kartą tačiau reikalaujantys iš tikro labiau rūpinasi ne Lietuva, o kaimyninės šalies… “dirigentu”.
Pradėsiu nuo kaltųjų paieškos būrio. Reikalavimai surasti tuos valdininkijos mechanizmo varžtelius, kurie, dirbdami valdininkišką darbą pridaro politinio broko, skamba labai pilietiškai, tačiau, giliau pažvelgus, tai mazochistiška pilietiškumo parodija. Labai lengva manyti, kad kaltas ministerijos valdininkas ar vienas-kitas šviesiaplaukis ministras. Labai nesunku surengti publikos mėgiamą nušalinimo procedūrą ir pasigėrėti verčiamųjų kančiomis. Tik tiek.
Galima juoktis, galima verti, bet formaliai nė vienas jų nenusikalto, kaip nusikaltėliais negali laikyti Suomijos pasieniečių, kažkada stropiai grąžindavusių į KGB nagus bėglius iš Sovietinės blogio imperijos. Toks darbas – pasienietis neturėtų rūpintis, kuris čia politinis bėglys, kuris kontrabandininkas. Galima kaltini politinės nuovokos neturėjimu, ir toks kaltinimas būtų teisingas, tačiau Lietuvos Respublikoje politinės nuovokos nebuvimas tikrai ne nusikaltimas, o kai kuriais atvejais – net dorybė. Yra ne džiūgaujančių, kad institucijų depolitizacija pasiekė debilizacijos lygį.
Beje, visai nereikia tirti, kas kaltas, kad taip įvyko. Ir taip juk aišku, kad dėl demokratų suėmimo bei persekiojimo kaltas Lukašenka ir jo režimas. Taigi pati pilietiškiausia pozicija būtų ne savižudybė ir lietuvių skalpavimas, o Lukašenkos vertimas. Patriotai ir piliečiai – pirmyn į teisingą kovą.
Juoksitės, kad tai neįmanoma. Visa pilietiškumo drama virsta komedija paaiškėjus, kad Lukašenka yra ne blogio šalies diktatorius, o respektabilus mūsų šalies partneris, apie kurį blogai pakalbėjus galima užtraukti vadovų nemalonę. Būtent oficialiojo Vilniaus partnerystė su Minsku, ir be perstojo rodomas siužetas apie tai, kaip Lietuvos vadovė priima puokštę iš nepripažintuose rinkimuose save išsirinkusio diktatoriaus seniai pakirto pasitikėjimą Lietuva. Bankų sąskaitų “nutekėjimas” jau nebestebina.
Taigi, antrasis būrys – kovotojai už Lietuvos reputaciją. Atsiprašyti reikia, tačiau atsiprašyti demokratų taip, kad tai nevirstų žeminimusi prieš diktatorių. Suimti Beliackį buvo Lukašenkos interesas, jį Lukašenka realizavo. Ministrų vertimas ir aiškinimasis, kokia žiopla Lietuvos valdžia, taip pat būtų parankus diktatoriui. Ne vienas mūsų pilietinis siūlymas padėtų iš nemalonios situacijos išeiti Minskui, o ne Vilniui.
Mes “žaidėme” pagal taisykles, taisykles sulaužė Baltarusijos režimas, tačiau mes kažkodėl bandome keisti savas taisykles. Kad ateityje režimui būtų lengviau? Politinis chaosas parankus Lukašenkai. Kaip sakė vienas kolega – kuo daugiau Lietuvos pareigūnų neteks postų, tu daugiau Baltarusijos KGB darbuotojų gaus apdovanojimus.
Lietuviams reiktų elgtis ne panikuojant ir ne pataikaujant, kaip prisitaikyti prie keistų santykių su Baltarusija, o kurti tokią tvarką, kuri verstų jaudintis mūsų priešus, o ne sąjungininkus. Finansinių problemų, buvo prisidarę ir lenkai, ir čekai, tačiau nepuolė į paniką neatleidinėjo savo žmonių. Veikiau kėlė darbuotojų politinę nuovoką. Tačiau bet kuriuo atveju kitų klaidos mums ne pasiteisinimas. Suprantu, kad kova subtili, ir Lukašenka yra realybė, kuri nenusiverčia taip lengvai. Tačiau jos neverčiant ji ir nenuvirs, o mūsų kalbos apie meilę demokratijai bus paprasčiausias melas.
Atsakymas į trečią klausimą – ką daryti, peršasi pats. Jei partneris pažeidinėja taisykles, reikia keisti ne taisykles partnerio naudai, o partnerį. Jei jis vis tiek nesilaiko taisyklių, geriausia su juo iš viso nežaisti. Negalima su Baltarusija ir kariauti ir draugauti tuo pat metu, negalima remti Beliackio ir varyti bizniuką su Lukašenka, juolab, kad Beliackis su Lukašenka kariauja tikrą karą. Dar sunkiau išmokyti visos valdininkus atskirti, kur vertybės, kur bizniukas. Klaidų neišvengsime. Kitais žodžiais tariant, reikia keisti politiką, nes dabartinė, vadinama pragmatiška, pradžioje buvo nesuprantama ir kebli, nesuprantama, o dabar jau ir gėdinga. Iš Baltarusijos negavome nė vieno įtariamojo nusikaltimais Lietuvoje, o savo sąjungininkus pardavėme.
Ar Lietuva, kuri prieš dvi dešimtis metų išdrįso pasakyti, kas yra Gorbačiovas be kaukės, išdrįso deklaruoti tiesą, atnešusią laisvę vakarinei buvusios didžiosios kunigaikštystės daliai, bijo ką nors pasakyti dėl rytinės. Šiandien bijo pasakyti, kad mes esame toje pusėje, kur buvome ir tada, kaip kūrėme valstybė ir tikrai buvome laimingi. Išties, kai apie diktatorius ir laisvė kalbėjome tiesą, buvome laimingi, kai bandome save apgaudinėti, patys jaučiamės menkystomis, o diktatoriams to ir tereikia.
Pagalba Lukašenkai yra nevykusio laikmečio ir negarbingo bizniuko rezultatas, pagalba demokratijai – mūsų svari ir garbinga pozicija. Padėkime, tad Lietuvai, o ne paskutiniam Europos diktatoriui, ne mums reikia prie jo taikytis, o veikiau atvirkščiai.
Lyg ir paprasta, tik, kaip sakė vienas labai labai labai garbingas žmogus – nebijokite.
Golovatovo skandalas, Medininkų tragedijos prisiminimai, Lietuvos ir Rusijos sutarties dvidešimtmetis, būsimoji dujų kaina. Toks šios vasaros politikos kontekstas. Svarbiausias ginčas, užviręs pastarosiomis dienomis vyksta tarp ginančių Lietuvos teisę garsiai kalbėti apie praeities nusikaltimus, apie kaltuosius ir abejinguosius bei siūlančių ir šį kartą nepraleisti progos patylėti, nes garsiai (tegu ir teisingai) kalbančius ne visi mėgsta. O ir dujos, garsiai (tegu ir teisingai) kalbant, mat turi tendenciją brangti.
Visose minėtose srityse verda senamadiška diskusija apie tai, kas kaltas ir kas būtų, jeigu būtų. Kaip ten ta diskusija bepakryps, nepamirškime, kad postmoderno laikotarpiu, kuri išgyvename, svarbu ne kaip ten tikslai yra, kaip ten buvo, bet koks signalas išeina į viešąją erdvę, t.y. kokia viešoji nuomonė apie reiškinį susiformuoja. Nesunku pastebėti, kad viešoji publika Golovatovo bylą supranta vienareikšmiškai: įtariamasis turėjo kažkokią su klaida išduotą vizą, ramiai keliavo po Europą, austrai jį sulaikę, tačiau rusams pareikalavus, paleido. Detalės ne taip svarbios, ir kiekvienas jas komentuoja savaip. Tiksliau sakant komentuodamas rodo savo tikrąjį veidą, kieno pusėje yra – formaliosios teisės, sausio 13-sios aukų, Rusijos dujų, Europos solidarumo ar dar kokioje.
Lietuvos pergalė
Nors tebevyksta diskusija, kas kaltas, kas ką padarė teisingai, galiu drąsiai sakyti, kad Golovatovo byla krypta į triuškinančią Lietuvos pergalę.
Prieš kelias savaites Rusijos pilietis Golovatovas buvo viso labo paieškomas sausio 13-sios įvykių įtariamasis, dabar gi tapo visos Europos politikos moralės lakmuso popierėliu.
Europoje apie 1991 metus žino ne taip jau prastai, tačiau įvykių detalės gerokai primirštos ir Golovatovo suėmimas – be abejo teisėtas - tikriausiai būtų likęs tokiu foniniu teisiniu įvykiu eurokrizes krečiamai Europai. Būtu likęs gal tik Lietuvos vidaus reikalu. Šiandien gi Golovatovas žinomas visoje Europoje. Žinomas ne kaip per klaidą sulaikytas, o kaip gėdingai paleistas.
Visuomenės nuomonė apie jį Europoje niekados nebus gera. Formaliai nekaltas, nes nenuteistas, bet jei slapstosi - tai kaltas, o jeigu jį slapsto aukštoji Rusijos valdžia, tai galima įtarti, kad labai nenori viešo teismo. Juk prakalbęs kokiame nors Hagos tribunole ar bent jau Vilniuje labai daug ką pasakytų. Bet kuriuo atveju, jei jis Rusijai toks savas, tai tokia ir Rusija. Jei Rusija labai nenori, kad Golovatovas kalbėtų, tai aišku, kokias gi vertybes ji gina. Tokia Rusija, kuri šiandien aiškina, kad prieš dvi dešimtis metų Jelcino Rusija, sudariusi su tarpvalstybinę sutartį, buvo ne visią tikra ir ne visai teisėta. Suprask, kad tikra būtų iš viso neleidusi Lietuvos nepriklausomybei atsirasti.
Šuniui ant uodegos eina politika sakančių, kad Rusija šiandien visai be buvusi SSSR, o kažkokia nauja perspektyvi politinė vertybė. Tokią “vertybė” uoliai gina raginantys lietuviams patylėti ir Rusijos neerzinti. Ragina jau daugiau kaip dvidešimt metų, nors amžinai pralaimi – santykius su Rusija lemia ne baikštus tylėjimas, o ryžtinga pozicija, kokios šiame kontekste Lietuva nepabūgo pasakyti. Santykius su Rusija lemia Europos solidarumas, o ne atskirai paimtos šalies baikštumas.
Paties Golovatovo likimas, regis, bus labai liūdnas, nežinia ar geresnis už pasėdėjimą matyt elitiniame Lietuvos kalėjime (kitaip Europa neleis). Dabar jis tampa niekingu įkaitu, kurį Rusija gali pasilaikyti sau, gali atiduoti, kaip konjunktūra lieps. Ne tai seniai teroristus “atidavė” Libija, nusikaltėliams nepavyko pasislėpti Balkanuose. Istorija rodo, kad visų tokių “besislapstančių” likimas panašus. Matyt, taip jiems ir reikia. Sužinosime, tik, kiek, kalambūriškai kalbant, Golovatovo galva verta.
Lietuvos pergalė yra ir ta, kad Golovatovo byla konsolidavo visuomenės nuomonę. Mus junga ne tik alus ir krepšinis, turime ir nebailią politiką. Jei būtume “išmintingai” tylėję, gal tas Golovatovas ir iš viso būtų pamirštas… Ir kaip gerai, kad Lietuva patylėjimo politikos demagogijos, sausio 13-sios ir Medininkų tragedijos tikrai nepamiršo. Tai ir auka nebuvo beprasmė.
Minkštosios galios negalia
Europa parodė savą politinę aklavietę. Jos politika jau ne pirmi metai remiasi “minkštosios galios”: mitu. Tai įsitikinimas, kad visus klausimus galima spręsti “minkštai” – pasikalbant, pajuokaujant susitariant, panaudojant kokius nors prekybos svertus, juk teoriškai niekas nenori karo ir nesantaikos. Tad ir su diktatoriais kalbėsime švelniai, prekiausime su despotais, kad tik dujų ir kitų žaliavų kaina nekenktų vartojimui.
Minkštosios galios doktrina pasirodė neteisinga. Tiksliau sakant, ji visai ne galia. Rusija, būdama keliskart mažesnė už Europos Sąjungą, jos minkštąją galią lengvai suskaldo į minkštus ką tik išsiritusius viščiukus. Šiuo kartu buvo “paspausta” nedidelė Austrija, kitą kartą bus spustelta kokia nors kita – Airija, Belgija, Čekija… Parašiau tiesiog abėcėlės tvarka, kad ko neįžeisčiau ir nepagirčiau. Paprasta. Žinoma, kad galima išsiteisinti, manipuliuojant orderių datomis, valdininkų kvailumu, kalbų nemokėjimu ir žmogaus teisėmis. Net sokratiškomis patyčiomis, kad kažkas ne iki galo aišku. Sokratas, neva, kažkada buvo leidęs sau pašmaikštauti, kad smeigiantis peilį į nugarą galvažudys yra ne galvažudys, kol neįrodyta, kad tai ne chirurgas.
Lietuvis netylėdami elgėsi ne kaip minkštoji galia elgiasi su išgalvota Rusija, o kaip kruvinai nukentėjusi šalis, kuriai iš panosės paleido įtariamąjį. Ar gerai, kad taip smarkiai barėme Austriją, juk ji čia kalta tiek, kiek yra viso Europos minkštimo dalis. Niekas neabejoja, kad kitoje šalyje Rusijos spaudimui irgi nebūtų iš esmės pasipriešinta. Suprantu, kad Austrijai skaudu dėl to, kad atsirado sąmokslo teoretikų, garsiai teigiančių, kad austrai pasirašė Lietuvos išdavystę dar 1955 metais, kai Sovietai leido jiems gyvent neokupuotoje valstybėje. Skaudu jiems, kad yra kaltinami nedėkingumu už tai, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis išvadavo Vieną nuo musulmonų apgulties. Skaudu, kad kai kam jie jau amžini fašistai ir Rusijos vergai. Ką gi, kalbėti galima, juk Austrija santykinai toli ir biznio su ja nedaug. Manau, kad panašių sąmokslo prieš Lietuvą teorijų galima būtų sukurti apie bet kurią Europos šalį, tad ne visai estetiška jomis mėgautis, tačiau kaltajai šaliai visą ta verbalinį foną reikia atlaikyti, jei jau nori vadintis tikra Europos valstybe. Niekur nedingsi, pasirodo Golovatovo dengimo kaina kur kas didesnė, nei kokiems “minkštosios galios” valdininkams atrodė. Mokestis už bailumą ir abejingumą.
Taigi, teisūs ne tie, kurie siūlo nepraleisti progos patylėti ir tikėtis, kad gal kažkaip su Rusija padarysime kokį sandėrį , gal prižadės Golovatovą kada nors išduoti, jei Lietuva prižadės per garsiai nesiskųsti, papigins dujas, o visokios ten švelniosios galios mus liūliuos. Čia jau geriau pasakyti per daug, nei gėdinga tylėti. Teisūs te, kurie kalbėjo garsiai aiškia ir net per garsiai. Kad tai būtų paskutinis kartas, suvokt, kad visi esame ir turime būti solidarūs. Austrija kalta dėl to, kad ji taip padarė, Europa kalta, kad toks gyvenimas, kad Rusija ta pati golovatoviška, o mes patys sau apie ją meluojam.
Sausio 13 aukos dar kartą išgelbėjo Lietuvos garbę, tada parodė, kad laisve neprekiaujama, dabar kad garbė yra garbė ir jokia minkštoji galia jos neatstos. Net jei tai yra diplomatinių santykių kaina. Austrija niekur nedings, bet manieras reikia keisti visai Europos politikai, kurios įkaite šį sykį tapo miela Mocarto šalis.
Post Scriptum arba truputis negarbės
Pažvelkime į veidrodį.
Kaip elgtųsi Lietuva, jeigu jai reikėtų sulaikyti kokį nors lietuviams mažai žinomus golovatovus. Patirtis, deja, ne tokia jau garbinga. Nežinia, kiek žmonių pražudė Al qaedos golovatovai, tačiau tikrai daugiau nei žuvo sausio 13-ją. Vien Niujorkas ko vertas… Sutikime, kad ir juos reikia persekioti ir sulaikyti, nepaisant kokių nors gąsdinimų ar spaudimų.
Tačiau mūsų valstybė dar taip neseniai garsiai porino, kad jai būtų didelė gėda, jei Lietuvoje būtų atsiradęs koks sulaikymo centras ir ten butų bent vienas įtariamasis islamistas. Tai ne mūsų reikalas. Buvo kalbama, kad gali kilti įtarimų, jog bus pažeisto sulaikytojo žmogaus teisės, kad iš pykčio koks kitas islamistas paleis akmeniu į mūsų lietuvišką langą. Lietuva nepaleido nei vieno sulaikytojo. Pasakė, kad net nenori bandyti ko nors sulaikyti, neleis, kad atsirastų koks islamistų sulaikymo centras, nekalbant jau apie kokio nors įkalintojo palaikymą, kol amerikiečiai reorganizuos kalėjimą Guantaname. Tai irgi solidarumo dalis, deja garbės mums neatnešusi. O jei teisinsimės, kad čia ne tas atvejis, kad nebuvo orderio ar ko nežinojome, būsime labai panašūs į tuos austrus, kuriuos taip smagiai vanojame.
Ir kaip čia pabaigai neprisiminus lenkų-amerikiečių istoriko Piotro Wandycziaus veikalo “Laisvės kaina”, iš kurio seka, jog laisvės kainą pradėjus pakeitinėti dujų kaina, greit neturėsime nei vieno nei kito. Atsiras visokios minkštosios galios ir tylintys seimai. Laimingesnis tas šunelis, kuris laksto be pavadėlio (tegu ir alkanas), nei tas, kuris neloja ir kurio laisvė matuojama pavadėlio ilgiu.
E. Vareikis. Apie vaikų atsiradimo paslaptis ir apvaisinimus
2011-06-10 10:19 Be temos | 24 komentarų »
Jei nebūtų graudu, galėtume juoktis. Seimo Sveikatos komitetas, matyt, laiko Lietuvos žmones dar nepribrendusius žinoti iš kur atsiranda vaikai. Posėdžiai apie vaikų “darymą” (modernistų kalba – apvaisinimą) vyko už uždarų durų…
O gal ir gerai, kad taip, nes pradėjus dirbtinio apvaisinimo projektą svarstyti plenarinių posėdžių salėje pasirodė, kad ne vieno kolegos žinios apie vaiko kilmę ir sandarą ganėtinai ribotos – užvirė net ginčai – kas ten su kuo susijungia – chromosomos, ląstelės, patinai ir patelės ar medikai ir seselės?
Tiek jau to. Ne už mokslo ir praktinės fiziologijos žinias renkama į Seimą, tačiau šiuo konkrečiu atveju parlamentarai pasiskirstė iš esmės į dvi grupes. Vieni sakė, kad vaiko darymas mėgintuvėlyje yra ne tik techniškai įmanomas, bet progresyvus ir, galimai, pelningas tik nežinia, ar malonus?). To nesuprantantys yra kažkokie antimoksliniai Bažnyčios maustomi viduramžių atsilikėliai, dėl kurių visai Lietuvai gėda. Antrieji tvirtino, kad dirbtinis apvaisinimas yra taikytinas kaip kraštutinė priemonė, nes vaikas yra daugiau meilės, o ne biocheminių reakcijų grandinės padarinys, taip beje diktuoja ir tikėjimas, tad pradėtą gyvybę kišti į šaldytuvą, o po to atšildyti kaip vakarykščius kotletus, o potencialiai net parduoti – tikra demoralizacija ir nusikaltimas, dėl kurio Lietuvai gėda bus dar didesnė. Tad ir prasideda ginčai, kas yra gyvybė, o kas ne, kas progresyvesnis, kas atsilikęs, ko labiau mūsų mieliems rinkėjams reikia - moralės ar pagal poreikius “sumeistravoto” vaikelio?
Taigi, ar ginčą reikia slėpti nuo visuomenės akių ar vis tik pasiaiškinti, dėl ko čia nesutariame.
Pradėsiu nuo gyvybės. Kaip ten bebūtų, aiškios ribos tarp negyvos organinės substancijos ir biologinės gyvybės nėra. Kas iš mūsų nėra nukentėjęs nuo virusų? Tikriausiai neabejoja, kad tai – gyvas daiktas. Tačiau ne taip jau paprasta – virusi gyvastis pasireiškia tik tada, kai jis sąveikaują su kitu organizmu, nes pats vienas jokių gyvasties požymių neturi. Vadinsim tai gyvybe ar ne – susitarimo ar įsitikinimo reikalas…
Kada gemalas tampa kūdikiu? Pagal kelių šimtmečių senumo Renesanso epochos ir ankstyvosios Apšvietos laikotarpio mokslinę sampratą ląstelių darinys tampa kūdikiu tada, kai įgauna aiškius kūdikio bruožus – vidaus organų užuomazgas ir elementarius fiziologinius procesus. Šio požiūrio laikosi gemalų šaldymo ir negimusios gyvybės “likvidavimo” šalininkai, įtikinėdami, kad ląstelių gumulėlio likvidavimas ar eksperimentai su juo – tai ne eksperimentai su žmogumi.
Kur kas modernesne (jei kas mėgsta tikį žodį – pažangesne) koncepcija remiasi teigiantys, kad naujas žmogus prasideda nuo kiaušialąstės ir spermatozoido susiliejimo. Molekulinė genetika, kuriai dar nėra ir šimtmečio, įrodo, kad toje pirmojoje ląstelėje yra ta pati DNR, kuri bus ir paskurinėję, suirsiančioje po mirties, visa genetinė medžiaga – nulemsianti ir kūdikystę, brandą, senatvę ir galiausiai, mirtį. Tad pasirinko reikalas, o gal ir moralės dalykas. Kai kuriose Azijos tautose gimęs kūdikis laikomas devynių mėnesių amžiaus žmogumi. Vadinasi, civilizacijos tradicija nustato, kad buvo šios gyvybės pradžia…
Pažangos ar “pažangos” šalininkai turėtų pripažinti, kad genetika nėra kaip Sovietų Sąjungoje buvo bandoma teigti – “buržuazinis pseudomokslas”, ir šioje srityje “tamsieji” krikščionys gerokai lenkia modernumu klasikinės anatomijos rėmėjus…
Pastarieji turi neva neatmušamą argumentą - dirbtinis apvaisinimas, manipuliavimas spermomis ir gemalų šaldymas yra girtinas progresas, nes tai naujausias technologijos pasiekimas.
Pirma – technologinė naujovė pati savaime nėra progresas, ar bent jau nebūtinai progresui tarnauja. Galime sutikti, kad dujų kamera buvo technologiškai efektyvesnis žudymo įrankis nei giljotina, tačiau ar šis progresas tikrai laikytinas gėriu? Technologijos nusikaltėlių rankose leidžia labai daug – teroristai ne tik naudojasi komunikacinių technologinių pasiekimais, bet sugeba žudymui panaudoti tokį nekaltą technologinį prietaisą kaip keleivinis lėktuvas. Branduolinė jėgainė kur kas modernesnis įrenginys, nei vandens srovės sukama turbina, tačiau kiek bėdų dėl to progreso. Kur garantija, kad neturėsime bėdų iš tų šaldytų gemalų?
Antra, - technologija ir mokslas ne tas pats, ir sugebėjimas manipuliuoti gemalais nėra, griežti kalbant, jokia mokslo pažanga. Beje ir apie mokslo pažangą šiandien, postmoderno epochoje reiktų kalbėti atsargiai. Jeigu šiandien mums kelių šimtmečių senumo mokslas atrodo juokingai nemoksliškas, pavyzdžiui teiginys, kad pelės gali atsirasti iš senų skudurų, joks mechaninis prietaisas negali skristi… Panašiai po kelių šimtmečių atrodys ir dabartinis mūsiškis mokslas. Mobilusis telefonas gal yra žinių ekonomikos produktas, bet pats savaime nė vieno nepadaro labiau “žiniuku”. O ir bendrai mokslo ir technikos pasiekimų gerumas yra vertinamas, kaip ten bebūtų kai kam liūdna – pagal jų moralumo kriterijų. Žmonija labiausiai ir kenčia ne dėl kokių ligų, bet dėl nemoralaus mokslo ir technologijų naudojimo.
Taigi, apie moralę. Minėtos parlamentarų grupės galėtų susitarti dėl to, kuris mokslas modernesnis, kuris archaiškesnis, tačiau sunkiau sutarti dėl to, kas galiausiai yra tas… vaikas. Šiek tiek šaržuojant, galima teigti, kad viena pažiūra mato vaiką, kaip technologinį konstruotą, biologinio atsitiktinumo ar biologinio tikslinio eksperimento rezultatą. Taip, technologijos leidžia ne tik apvaisinimą mėgintuvėlyje, apvaisintos kiaušialąstės auginimą visai svetimame organizme ir dar daugiau… Čia jau kur kas daugiau nei nevaisingumo gydymas. Tiksliau – jokio čia gydymo. Prisidengiant nekalta fraze “norėti turėti vaikelį” galima pradėti gamybą pagal užsakymą, reguliuojant rasę, lytį, net išorinius bruožus. Kai kas pasakys, o kas čia tokio, jei pinigus moka, o “mokslas” gali… Čia ir yra moralė, ir pavojus, kad nemoraliai naudojama technologija veda ne į kūrybą, o į griovimą.
Moralės primato šalininkai, suprantama, mato vaiką kaip žmogiškosios kūrybos rezultatą. Galite juoktis, bet pats geriausias vaikas yra ne technologijos, o meilės rezultatas. Vaikas nėra Lego konstruktas, jis veikiau kūrybos grandinė. Toliau galima juk nesunkiai įrodyti, kodėl šeimoje ir tik šeimoje vaikas mylimas dar negimęs yra geros praktikos tikros kūrybos padarinys. Galima daug aiškintis, kodėl geriau lesti vaikui gimti ir jį “kurti”, o ne išeliminuoti dar negimusį, tačiau tai ne šių pastabų tema.
Nuraminsiu tuos, kurie ims šaukti, kad bažnyčia draudžia turėti vaikų. Neretai keikiama Bažnyčia nieko fiziškai nedraudžia, nesunku suprasti, kad liga yra liga, ją reikia gydyti, kur galima žmogui padėti, reikia padėti, o kur neįmanoma, galima rasti kitas išeitis, tačiau ne gydymo priedanga imtis rizikingų biologinių-socialinių-komercinių projektų.
Paradoksalu, bet žmonija šiandien kur kas daugiau pinigų išleidžia pastangoms, kad vaikai neatsirastų, ar netyčia atsiradę nebeišvystų dienos šviesos, negu pastangoms gydyti nevaisingumą ir leisti visiems vaikams ateiti į pasaulį. Ir jokie europų fondai ir mėgintuvėliai nepadarys mums vaikų, jei patys to labai labai nenorėsime. Taigi, jei iš tikro norime, kad mūsų būtų daugiau, supraskime, koks tai yra džiaugsmas, o ne tik šeimos planavimo ir emalį manipuliavimo padarinys. Kur leidžiame pinigus – vaikams kurti ar juos žudyti, deja, ne atskirų politikų pasirinkimas, o visuomenės opinija. Verkiantys dėl išmirštančios Lietuvos galėtų nesunkiai paskaičiuoti, kiek netenkam dėl to, kad žmonės emigruoja, kiek dėl to, kad iš viso negimsta ir net neatsiranda. Bažnyčia, jei norite, griežtai prieš žudymą ir labai už vaikų skaičiaus dauginimą. Mūsų organizmo anatomija ir fiziologija taip pat. Tai va…
Pabaigai. Ar tūlas lietuvis žino, kada prasideda gyvybė? Pravedžiau neįpareigojantį ir statistiškai nepatikimą eksperimentą… Apie dvidešimčiai kolegų sukūriau tokią situaciją – įsivaizduok, kad ateini pas draugus ir imi guostis: “Turiu bėdą, prisidariau vaikų….” “Kada?” - klausia aplinkiniai… Nagi nagi… absoliučiai kiekvieno mintyse visada ta diena ar naktis kai… Tikrai ta diena ar naktis, o ne keturios savaitės po to dar plius minus paklaida dėl įvairių fiziologijos dalykų. Tad prigimtimi žinome, kada gyvybė atsiranda…
E.Vareikis. Smurtą šeimoje nugalėsime dar didesniu smurtu?
2011-05-11 08:19 Be temos | 30 komentarų »
Pavadinimas skamba nekaip. Atrodo, kad tai kažkokia provokacija, tačiau Lietuvos įstatymuose šiandien daug nesusipratimų. Prieš keletą mėnesių “užkabinau” motinystės temą, teigdamas, kad ji prilyginama ligai. Sulaukiau daug kritikos, bet ir daug palaikymo. Šiaip ar taip, mūsų niekaip nepadaugės, nes su ligomis kovojame, o ne jas platiname…
Šį kartą užkliuvo kita socialiai skaudi tema – smurtas šeimoje, ar kaip korektiškos politikos apologetai teigia – privačioje erdvėje. Seimas kaip tik šią savaitę pasirengęs tobulinti įstatymą, turėsiantį sumažinti smurtą šeimoje. Matyt už jį teks balsuoti, nes ko nors geresnio šiandien nesugalvojome, nes nebalsavimas reikštų abejingumą, ir likčiau nesuprastas. O dar ir aplinkiniai imtų prikaišioti abejingumą skriaudžiamoms moterims ir pačiai smurto problemai. Gerai jau – tikrai nesu už kokį nors smurtą, tačiau nerimą kelia klausimas, ar teisingu keliu einame?
Žinau, kad yra kenčiančių, ir net labai kenčiančių. Smurtas ne tik sukelia daug kančių, už jį tenka brangiai mokėti ir aukoms, ir visuomenei, tad smurto prevencijos įstatymo reikia. Reikia saugoti žmones, reikia jiems padėti, o neretai ir gelbėti. Tačiau dabartinė pataisų esmė yra galimybė greičiau ir griežčiau nubausti smurtautoją, bet ne užkirsti kelią smurtui, t.y žymiai greičiau ir efektyviau suformuoti skundą prieš mušeiką, atskirti jį nuo šeimos ir net pasodinti už grotų. To, beje siekai ir dauguma primuštųjų, visiškai netikinčių prevencinio auklėjimo efektyvumu. Sekant įstatymo logika, įvykių seka yra tokia: jis ją primuša, o tada jau įstatymas leidžia mušeiką be didesnio vargo išmesti iš šeimos…
Logika išties geležinė ir paprasta: tie bjaurūs “diedai”, kurie muša savo žmonas, žinodami, kokia pekla (galimybė “sėsti”) jų laukia, visai nebesimuš, ar mušis mažiau. Gali būti, kad toks bausmių griežtinimas sulauks pakankamo palaikymo ir pataisos “praeis”. Tačiau manau, kad bendrąja prasme tai visai neteisinga logika, o ir įstatymas skriaudžiamos moters visiškai neapsaugos.
Labiausiai įstatymas baudžia … moterį. Baudžia net du kartus. Pirma, ji primušama, o to jai visiškai nereikia. Antra, ji netenka vyro, kuris neretai yra ir pragyvenimo šaltinio garantija, netenka šeimos, kurios, ties sakant ardyti visai nenori. Nenori, kad jos ir jos vaikų biografijoje būtų įrašyta, jog vyras ir vaikų tėvas “sėdėjo” už smurtą… Nekokia šeimos biografija.
Iš tikrųjų reiktų ne smurtauti ir bausti, o nesimušti, reiktų gyventi taip, kad smurtui nebūtų vietos. Atrodo, kad žodis prevencija būtent tą ir turėtų reikšti. Smurto nebus, jei gyvensime kitokioje kultūroje ir pagal kitokius įsitikinimus. Reikia, ne moteriško keršto kažkada mylėtam (gal ir dar mylimam) žmogui, ne kalinio žmonos ar draugės dalios, reikia kad jos nemuštų. Psichologai labai greitai paaiškins, kad bet koks žmogus, jei jau jam kyla ranka tokiam padugniškams veiksmui, įstatymų – žiaurių ar nežiaurių arba visai nežino, arba apie juos tuo metu negalvoja. O jei galvoja, būna vėlu.
Oponentai sako, kad tai utopija, nes visuomenė, gyvenanti smurto filosofijos, amžino karo žmogus prieš žmogų filosofijos, egoizmo ir hedonizmo glorifikavime, vargu, ar patikės, kad galima gyventi nesmurtaujant.
Didelė šios dienos bėda, kad beveik nė vienas sociologas šiandien jau nebetiki šeimos (jie ją vadina tradicine) gebėjimu ne tik kurti bendrą ūkį, bet ir palaikyti žmonių meilę, pasiaukojimą vienas kito labui ir panašiai.
Manoma, kad moteris šeimoje – beteisis individas, turintis be perstojo kovoti už save. Susiklostė požiūris, kad smurtas šeimoje yra norma, kad jis yra pateisinamas, kad jau tradicija yra moters diskriminavimas, rasizmas, neapykanta moterims ir t.t. Dabar madoje sociologų raštuose būtinai pridurti politikų ir įstatymų leidėjų aplaidumą šios problemos atžvilgiu, atsakingų asmenų tarptautinių žmogaus teisių normų neišmanymą, politinės valios ir finansavimo trūkumą informacijos stoka, policijos ir teisėjų sąmoningumo ugdymo spragas…
Sociologai žino (ar bent jau numano), kad egzistuoja trys smurto prevencijos lygmenys: pirminė prevencija, kuria užkertamas kelias smurto atsiradimui, antrinė, kuria nustatomi potencialūs smurtautoja ir tretinė, kuri iš esmės ir yra mūsų aptariamo įstatymo esmė. Visi pripažįsta, kad reikia stiprinti pirmines ir antrines prevencines priemones, tačiau praktiškai pripažįstama, kad jos nėra efektyvios, ir galiausiai įgyvendina – tretines.
Ne viena Vakarų Europos šalis giriasi vadinamąja gerąja praktika, sukuriant gerai funkcionuojantį moterų prieglaudų tinką, auklėjant moteris žmogaus teisių žinių srityje, sukuriant greitai veikiančią (nu)teisimo ir bausmių mašiną. Nežinia, kokias tempais didėja smurtautojų skaičius, tačiau nubaustų ir nuteistų tai jau tikrai. Investicija į kalėjimų statybą pritarimo tikrai sulauks.
Tai vėl gi vis tretinės priemonės. Moterį ir vyra reikia sutaikyti, o siūloma juos atskirti. Problema sprendžiama per konfliktą ir vienos pusės pergalė, o ne per bandymą siekti santarvės, keisti gyvenimo būdą ir bendro gyvenimo kultūrą. Logiška būtų daugiau dirbti su vyrais, tačiau jie kur kas dažniau baudžiami nei mokomi.
Ar vis gi įmanoma pirminė prevencija? Gal išties, tai utopija.
Keletas pavyzdžių.
Negailestinga statistika rodo, kad šeimos, sekmadieniais apsilankančios bažnyčioje, vaidijasi ir mušasi kur kas rečiau. Kai sakau, kad geriau investuosime į bažnyčių, o ne kalėjimų statybą, sukeliu juoką – tamsuolis…. Gal ir tamsuolis, bet toje tamsybėje išties mažiau smurto ir daugiau meilės. Ar ne to mums reikia?
Statistika rodo, kad mažiau mušamasi tose šeimose, kurias “modernūs” sociologai niekinamai vadina “tradicinėmis” – normaliai susituokusiomis, auginančiomis vaikus, kur yra jau tradiciniu laikomas pareigų ir teisių pasidalijimas, kurioje yra tikri tėčiai ir tikros mamos, o ne belyčiai “genderiai”. Manau, kad geriau mylima tradicinė mama ir tikras atsakingas tėvas, nei moderni ir talžoma trumpalaikio vedybinio projekto sugyventinė ar atsitiktinis draugas. Geriau jau vien todėl, kad mažiau smurto.
Mažiau mušasi tie, kurie draugauja, o ne konkuruoja dėl vietos po saule, darbo rinkoje, ar dėl vietos prie stalo, kurie užuot be perstojo kovoję už savo teises, sutartinai vykdo savo pareigas. Pagarba vienas kitam labiau apsimoka, nei karas už save ir prieš kitą.
Dėl pinigų. Netiesa, kad naujasis įstatymas nekainuos, ir bus tik geriau. Kalėjimų statyba ir kalinių priežiūra vis brangesnė. Jeigu bent dalimi tų pinigų remtumėme tradicinės šeimos ir tradicinių vertybių puoselėjimą, besimušančius atskyrinėti ir sodinti reiktų kur kas rečiau. Būtų labai miela, jei aptariamąjį prevencijos įstatymą lydėtų pataisos švietimą, šeimą ar socialinius reikalus reglamentuojančių tesės aktų pakeitimai. Dabar gi lydi baudžiamojo kodekso pataisos ir administracinės baudos…
Medikai patvirtins, kad ligos būna somatinės ir psichinės. Pirmųjų atveju reikia gydyti kūną, antruoju – dvasią. Šeimos krizė – labiau dvasinė nei “kūniška” liga, tad vien somatinių ligų terapija nepadės, nors ji paprastesnė ir pigesnė. Reikia tiesiog dvasinės terapijos, kitaip sakant, reikia keisti pažiūras.
Utopija? Gal nesunkiai pasiekiama realybė. Tik noro reikia. Ir mušamų bus mažiau.
Pamokėlė apie diplomatijos meną.
Diplomatijos vadovėliai moko, kad diskusijų, debatų ir ginčų metu laimi tas, kuris pasiūlo priešininku netikėtą siūlymą, griaunantį visą jo derybų strategiją. Tai padarė Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas.
Lietuviai buvo pernelyg įsijautę, kad visi lenkai mąsto Radeko Sikorskio (o gal Liucijano Želigovskio dvasia) ir dar kartą griežtai pareikalaus vykdyti kažkieno pasižadėjimus dėl pavardžių, gatvių lentelių ir dar ko nors ir gąsdins bausmėmis. O Tuskas potekstėje pasakė visiškai nuginkluojančius dalykus: lenkai lietuvius myli ir gerbia (va taip), lietuviams reikia padėti, nes jie dar per silpni, o lenkai, kaip išdidi ir kantri bendruomenė turi prie to prisidėti.
Lietuviams beliks tik atsiprašyti, kad nusišnekėjo iki hitlerjugendiškos frazeologijos… Būtų kur kas daugiau laimėję, jei visos valstybės strateginį tikslą – europinio lygio švietimą - būtų palydėję neįkandamu kąsneliu radikalams – pavyzdžiui pasiūlę gatvių lentelių privačiuose namuose leidimą. Oponentams tai būtų viešųjų ryšių problema, tačiau lietuviai neišdrįso, o Tuskas padarė. Štai jums ir diplomatijos menas. Dar nežinia, bus papildomi pinigai ar nebus, tačiau paleista aiški žinia, Lenkija rūpinasi lietuviška bendruomene ir ją finansuoja, o lietuviai su lenkiškąja - kariauja. Ką dabar pasakys tie, kurie postringauja apie “veidrodinį” principą?
Sakyti, kad Lietuvoje lenkams “duosime” tiek, kiek Lenkija “duoda” lietuviams, gal ir tinka vienadienei propagandai, tačiau tokio “veidrodžio” ilgalaikė perspektyva mums nėra nei naudinga, nei palanki, nei lengva.
Pirma – lietuvių etninė grupė sudaro mažą Lenkijos gyventojų procento dalį, maksimaliausiais paskaičiavimais – apie 15 000 žmonių, tad viešųjų ryšių prasme leisti jiems etninę egzotiką, jokios pavojaus nacionaliniams saugumui nėra, tuo tarpu tas pačias išskirtines teises sutekti daugiau kai 6 procentams Lietuvos gyventojų – tai ne juokai. Vienas Euras, duotas vienam Lietuviui Lenkijoje – tai 15 000, vienas Euras lenkiškai kalbančiam lietuviui – tai jau veik penkiolika kartų daugiau. O žinant, kad Lietuvos biudžetas bent dešimt kartų mažesnis už Lenkijos, galima teigti, kad biudžetinis įsipareigojimas “veidrodžiui” Lietuvoje bus 150 kartų didesnis.
Antra – “veidrodis” – tai veikiau etninės grupės atskyrimo, o ne integravimo kryptis. Lenkams nieko, kad keli tūkstančiai gyventojų truputi ne tokie – ne tokie, Lietuvai turėti “ne tokių” kelis šimtus tūstančių visai ne tas pats.
Pamokėlė apie Suomiją ir Čekoslovakiją
Istorikams nepatariame kalbėti, kas būtų, jeigu būtų. Nemoksliška. Tačiau politikams galima, nes politikai juk ne mokslininkai. Kas būtų nutikę, jei lietuviai ir lenkai o Pirmojo pasaulinio būtų kiek santūresni, o ir aplinkybės padėtų, būtų geriau susiklostę..?
Galima prognozuoti, kad Lietuvą galėjo ištikti Suomijos likimas. Analogijų daug - Lietuvos aristokratija ir visų kategorijų elitas natūraliai kalbėjo lenkiškai, Suomijos – švediškai, švedakalbiai buvo aršiausi Suomijos nacionalistai ir patriotai, įskaitant generolą Mannerheimą, kompozitorių Sibelijų ar himno autorių Runebergą ir t.t.. Kadangi švedai su suomiai nesusipyko, švedai, daug amžių valdė suomius, nesiekė atkurti Suomijoje Švedijos “suvereniteto”, nebuvo jokios grėsmės švedų kalbai tapti ne tik laisvai vartojama, bet netgi valstybine, nors švediškai kalbančių Suomijoje yra ne ką daugiau, kai lenkiškai kalbančių Lietuvoje. Grėsmės kad švediškai ir Suomijai kalbančias bendruomenes galima supriešinti, praktiškai nėra – švedakalbiai suomiai nori būti suomiais, o suomiai juos laiko normaliais savo tautiečiais.
Vietoj karo – harmonija ir kur kas sveikesnis istorijos suvokimas, nei tarp lietuvių ir lenkų. Iš karto sakau, kad Lietuvai nerekomenduoju būtent šiandien sekti Suomijos pavyzdžiu – nebe tas laikas ir ne tos aplinkybės, tačiau paskaityti istoriją verta. Ir pagalvoti, ko pasimokyti. Reiktų, kad lenkakalbiai laikytų save lietuviais, o lietuviai dėl to tik džiaugtųsi.
Ne paslaptis, kad tarpukario Čekoslovakijoje buvo norinčių, kad vokiškai kalbantys Sudetų krašto gyventojai kuo greičiau pamirštų vokiečių kalbą ir taptų tikrais čekais. Teisėti norai. Tačiau anie priešinosi, rado remiantį tvirtą užnugarį (Hitlerio asmenyje), ir kuo labiau kai kas norėjo uos daryti čekais, tuo labiau jie siekė būti vokiečiais.
Galiausiai pralaimėjo abi pusės. Pirma – čekai neteko Sudetų, o vėliau ir visos Čekijos, o netekimą laimino visa civilizuota Europa. Antra, atsigavę po karo, čekai ištrėmė vokiečius iš Sudetų , nes vokiečiai Čekoslovakijos respublikoje gyventi kai ir neturi. Abu sprendimai buvo lyg galutiniai istoriniai sprendimai, abu atnešė tik kančias, o ir dabar jų pasekmės jaučiamos. Ar mums reikia sekti šiuo modeliu? Ar nebus taip, kad bedarydami buvusios Didžiosios kunigaikštytės palikuonis kuo daugiau lietuviais, nesukelsime jų noro būti kuo daugiau lenkais? Taip taip. Tada nukentės ir tie ir anie. Sudetų istoriją paskaityti tikrai verta, kaip ir istorijas, nutikusias su Klaipėdos “memellanderiais”, Rytprusių lietuvninkais, Silezijos “šlionzakais” ir panašiais… Ne viskas ten gražu ir mums priimtina, tačiau daug kas tikrai atrodo pamokančiai.
Epilogo vietoje: Pamokėlė apie strategiją
Jei nuojauta manęs neapgauna, lietuvių-lenkų, o taip pat Lietuvos ir Lenkijos santykiai jau lipa iš duobės. Lipa todėl, kad abi šalys ima suprasti, kad ir šiais ir jokiais laikais jokių strateginių tikslų negalima įgyvendinti iki galo ir visam laikui. Jau perdegėme ir jokių stebuklų nepešime.
Naivūs tie, kurie mano, kad priėmus valstybins kalbos įstatymą, visi ims ja kalbėti, o nenorintiems pakaks įkrėsti rykštele. To nebus labai greitai, tam reikia kantrybės ir susivokimo. Galiausiai ir pasitikėjimo Lietuvos valstybės ilgaamžiškumu. Nemažiau naivūs ir tie, kurie mano, kad nesimokant valstybinės lietuvių kalbos, Lietuvos valstybės nunyks ir jos nebereikės. Tarp kraštutinių naivybių yra erdvė deryboms, susitarimams ir … draugystei. Ją reikia išnaudoti mūsų visų labui.
Blogiausia ne tai, kas ko nepadarė ar kas ko neatsiprašė. Blogiausia kad taip lengvai leidžiamės supjudomi. Gerai žinome, kas už to stovi ir kam tai naudinga…. vis tiek leidžiamės. O neturėtume…
Lenkijos futbolo aistruolių elgesys, kaip daugelis mano, tikrai neprisidėjo prie abejų šalių santykių gerinimo ta prasme, kad papylė vandens ant radikalių ir kraštinių pažiūrų propagandistų malūno. Taigi dar viena proga vieniems kitus pliekti. Santūresniems tai buvo aiškus signalas, kad išties pakaks plepėti ir pliektis, reikia kažką daryti, nes žodžių karas jau virto futbolo karu (istorija žino, prie ko tai gali privesti). Žiūrėk dar kas nors ir labai blogo atsitiks.
Diskusija apie taip kaip susidraugauti su lenkais, manau, neblogai pavyko.Pirmoje dalyje (ją galima rasti čia http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/8525/ ),siūliau visiems, gyvenantiems Lietuvoje susieti savo istorinę praeitį su Gediminaičiais (tame tarpe Vytautu) ir visiems tapti istorinės Lietuvos praeities ir dabarties patriotais. Antroje dalyje ( http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/8535/ ) pabandžiau pagalvoti, kodėl Maxima gali būti su nelietuviška raide, o štai Zbigniewas – negali. Kodėl angliškuose žodžiuose nelietuviškas raides rašome be jokios baimės, o lenkiškų žodžių atžvilgiu esame pasiruošę karui.
Trečiojoje dalyje ketinu atsakyti į vieną–kitą komentarą, o taip pat žengti dar žingsnį toliau – susitaikyti dėl istorijos ir būtinybės atsiprašyti ar neatsiprašyti.
Apibendrinant skaitytojų ir komentatorių nuotaikas, galima pasakyti keletą dalykų:
Pirma – vis dar entuziastiškiau ieškome argumentų, kaip nesusitaikyti, negu susitaikyti. Abi pusės nori, kad pirma atsiprašytų toji anoji. Vadinasi nelabai mums tos draugystes reikia. Tai ir ne meilė, dėl kurios įsimylėjėliai aukojasi.
Antra – vis dar neišsigydėme iš mitų, kuriuos įskiepijo vienos ar kitos šalies istoriografija, esame šių mitų įkaitais. Vadinasi į istoriją reikia žiūrėti kiek kitaip, nei esame įpratę..
Tad padiskutuokime apie mitus bei populiarius argumentus ir jų keliamą sumaištį.
Pirmasis mitas: Apie dvikalbystė, daugiakalbystę arba būtinumą visiems lietuviams išmokti lenkų kalbos.
Bene dažniausiai komentatorių kartojamas priekaištas yra tezė, neva leidus lenkiškos kilmės pavardes rašyti nelietuviškai, kiekvienas “vargšas” lietuvių valdininkas bus įpareigotas idealiai išmokti lenkų kalbą, idant nepadarytų tarimo klaidos. Tai tik pradžia – reikės dar išmokti angliškai, po to vokiškai, po to rusiškai ar kiniškai – iš viso veik 100 kalbų, nes tiek etninių grupių Lietuvoje priskaičiuojama.
Nėra pasaulyje tokios šalies, kurioje žmonės būtų prievarta verčiami mokytis nevalstybinės kalbos. Iš tikro yra atvirkščiai – to ano lenko (tikro ar netikro), kino ar tadžiko valia rinktis – ar Lietuvoje vadintis Leščinskiu ar rizikuoti, kad jo pavardė bus skaitoma Les-ts-s-zinski, o buvusieji prezidentai gi bus Valeesa ir Kats-zinskis. Yra rizika, kad neišsilavinęs lietuvis (o kai kurie komentatoriai tokiais primygtinai mus nori padaryti) nesupras, kad Gėte, Getė ar Giotė yra iš tikro Goethe (lietuviškai nesitaria), Rezerfordas ar Rėzerfordas yra Rutherford, gi Hameršeldas – Hammarskjöld (lietuviškai nesitaria), o mano minėtas Zschalakyawitschyus - Žalakevičius. Laimė, studentai ir internautai išsilavinę, cituodami gal nesuklys. Galiausiai – ne tokia čia jau didelė bėda, kad populiarų automobilį jie vadina piaugieotu. Tai ne lietuvio o prancūzo bėda. Punsko lietuviai sako, kad lietuviškai pavardes rašyti galima, bet bus bėdų, kad lenkai neperskaitys. Tos pačios bėdos bus ir norintiems rašytis pavardes lenkiškai.
Kaip teisingai pastebėjo skaitytojas, Akademinės Lietuvių kalbos gramatikos, kuri Konstitucijai, regis, neprieštarauja, Abėcėlės skyriuje šalia lietuviško raidyno leidžiama, kai reikia, rašyti ir x, taip pat ir w. Mokykliniai matematikos ir chemijos vadovėliai tokių raidžių pilni. Manyčiau, kad čia ne kalbos problema, o politinė. Čia viskas dėl tų lenkų. Bet gal neimsime naikinti Rasų kapų antkapinių paminklų vien dėl to, kad ten palaidotų žmonių pavardės parašytos su w ir cz? Siūlau, lankantis Kernavėje, užsukti i vietines kapinaites. Nors Kernavė ir tarpukaryje priklausė Lietuvai, dauguma vietinių , gyventojų, sprendžiant iš antkapių, savo vardus rašė su lenkiškomis raidėmis. O tai būta Lietuvos piliečių.
Ganėtinai nevykęs yra ir bandymas sulyginti lenkiškai kalbančius žmones Lietuvoje su tikrais imigrantais, su lenkais Paryžiuje ar Čikagoje. Būkit ramūs, neatsiras poreikis turkams, vietnamiečiams, reikalauti lietuvių mokytis vietnamiečių kalbos. Tiesiog niekada niekur taip nebuvo, ir gąsdinimas čia yra tiesiog nevykęs. Nereikia ir mokytis skaityti latviškai ar skaityti hieroglifų. Beje, moku skaityti tuos hieroglifus ir suprantu, kad visi kinų restoranai Lietuvoje formaliai grubiai pažeidinėja valstybinės kalbos įstatymą, restoranų pavadinimus rašydami nevalstybine kalba arba dviem kalbomis. Reikalas tik tas, kad dauguma Lietuvių nesupranta, kas ten parašyta ir svetima kalba jiems atrodo, kaip ornamentai ar dekoracija. Tad jei ne abiejų pusių lenkiškasis jautrumas, problemos kaip nebūta. O tąjį jautrumą galima sumažinti tik abipuse pagarba ir supratimu.
Tai dar tik pusė bėdos. Kaip reikalas prispaudžia, net tie, kurie nenori suprasti nelietuviškų raidžių, supranta WC svarbą ir nedaro… į kelnes.
Antrasis mitas: apie Konstituciją ir jos naudojimą silpnumui pridengti
Teisūs tie, kurie mano, kad Lietuvoje turi būti rašoma lietuviškai, o Lenkijoje lenkiškai. Realiai rašoma kur kas sudėtingiau. Lietuvoje kai kas rašo ir angliškai ir rusiškai, o žiū, parašys ir kiniškai. Man to dar niekas neuždraudė. Lietuvos Seimas jau turi ne tik anglišką ar rusišką, bet ir kinišką tinklapio versiją. Visa tai daroma legaliai, ir pasirašius su X ar su W kiekvieną kartą konstitucija nemosuojama. Anglai ar amerikiečiai toli ir jie geri. Kiniški užrašai rytietiškų restoranų iškabose pažeidinėja konstituciją kur kas dažniau nei lenkiški, bet, kaip jau sakiau, kadangi dauguma to nesupranta, širdies neskauda.
Neturėtų skaudėti ir dėl lenkiškų vardų. Bet skauda.
Lietuviškame flange vyrauja nesusipratimas, ir dvigubi standartai – jei jau lietuviškai nekalba – tai lenkas, joks lietuvis, o kai nori būti lenku ir pavardę lenkiškai rašyti, būtinai aiškiname, kad jis yra tikras lietuvis ir lietuviškai rašytis būtina. Ir pridengiama Konstitucija. Negi Konstitucija tapo it figos universaliuoju lapeliu dangstyti viską bet kur ir bet ką?
Lenkiškame flange savi nesusipratimai. Vis bandoma remtis mitine Europos teise, kurios niekas iki galo neperskaitė ir todėl gali kalbėti ką nori. Tai patogu, “Litvinai” išsigąsta ir sutrinka – nejaugi lenkiškas Kowalski tikrai šventesnis už lietuvišką Kovalskį ar tautišką Kavaliauską. O kai jiems pasakoma, kad Konstitucija turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai, lietuvis jau didžiai supyksta ir nesantaikos karuselė suka dar vieną ratą.
Trečiasis mitas: apie lietuvybės bėdas ir “amžinąją” lenkų strategiją
Panašu, kad tipingas lietuvių skaitytojas turi giliai įsisenėjusį kompleksą, išugdytą, matyt, šapokinės ir sovietinės istoriografijos. Kompleksas vadinasi “lenko klasta”. Politikos psichologai gal ir nesunkiai paaiškintų jo kilmę, mums gi tenka pripažinti, kad kompleksas yra, ir jo ignoruoti niekaip negalima. Negalima iš jo šaipytis, nes tai tik paaštrins problemą, negalima jo išgydyti ir loginiais argumentais – tiesiog jie neveiks. Neturime kitų argumentų, kaip tik pasipūtimą ir tą patį mitą apie Lenkijos blogį. Tai XX amžiaus mitas, kuris priklauso sąrašui klaidų, kurias darė XX amžiaus politikai.
Štai ką rašo skaitytojas, sakyčiau, tipingas skaitytojas (kalba ir rašyba netaisyta):
“Duosi pavardes - mažai, duok gatvių vardus; duosi gatvių vardus - mažai, duok miestų vardus; duosi miestų vardus - irgi mažai, mūsų ten dauguma, vadinkite oficialiai Niemenczynu, Majsziagoła…ir taip iki atsiskyrimo nuo Lietuvos. Norint kalbėtis, reikia turėti su kuo kalbėtis. Lenkų inteligentija - su ja galima ir reikia. Lojali Lietuvai lenkų tautos mažuma (pora procentų) - taip, su jais būtina. Tačiau iš kitų negalime tikėtis lojalumo. Jiems visada bus blogai. Pasiklausykite individo, prisistatinėjusio "Ivan Tomaševskij", o dabar jau "Jan Tomaszewski" - atrodo, kad lenkų padėtis blogesnė nei Aušvice. Dialogas įmanomas labai paprastame lygmenyje: abi pusės be išlygų pripažįsta esančios lojalios Lietuvos pilietės, be jokių sąlygų gerbiančios visą galiojančią teisę, valstybės vientisumą. Jeigu tam įtvirtinti reikia lenkiškų gatvių pavadinimų - prašome, rašykite, bet (kaip ir Briuselyje) nė viena siunta nenueis į "ul. Wileńska", o tik į "Vilniaus gatvė". Tegu būna, jei iki pilnos laimės tiek mažai tereikia. Tačiau ar nepasikartos "Litwa środkowa"?”
Siūlymų išsigydyti nestinga, pradedant kalba apie tai, kad Vilniją reikia iš viso “amputuoti” nuo tikrosios Lietuvos, o ten jie tegu eina, kur nori. Arba išties atvirkščiai - lietuvybę reikia atvesti į Vilniją, net ne per naujus kolonistus ar kultūrtregerius, ne per senas ir daug kartų kartotas asimiliacijos klaidas, ne per kerštą ir revanšus, o per naujas (ar užmirštas senas) idėjas. Vieną jau sakiau pirmoje šių rašinių ciklo dalyje – kodėl nepabandžius vienytis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pagrindu. Galiausiai juk ir Vytautas su Jogaila buvo pusbroliai.
Užduotis, beje nelengva. Istoriją iš naujo perskaityti reikia ne vien lietuviams. Lietuviams, kaip sakiau, tų namų darbų reikia atlikti ne tiek daug: susigyventi su tuo, kad Lietuvoje lietuvių yra daugiau, nei lietuviškai kalbančių žmonių ir taip bus tol, kol patys žmonės norės. Kaip lietuvis, noriu, kad lietuvių būtų kuo daugiau, kaip nacionalistas, noriu, kad vis daugiau žmonių ir kaimyninėse šalyse norėtų būti lietuviais. Kaip jau sakiau, Lenko korta yra visiškai netinkamas projektas Lietuvos piliečiams. Jo reiktų atsisakyti nedelsiant.
Lenkams namų darbų reikia kiek daugiau, tiksliau ne lenkams, o Lenkijos valstybei.
Nors priskiriu save tolerantiškajai lietuvių grupei, mane labai žeidžia keletas dalykų, kuriais Lenkija, jei ne piktnaudžiauja, tai bent jau elgiasi neatsargiai. Pripažinkime, kad daugelis istorijos leidinių, studijų, brošiūrų, interneto svetainių Lenkijoje Abiejų Tautų Respubliką sutapatina su Lenkija, ypač po Liublino unijos. Tą patį pripažįsta iš esmės ir visa Europa, nes ir jų istorijos atlasuose valstybė po Liublino unijos dažniausiai vadinama Lenkijos karalyste. Nors tai visiška netiesa (Lenkijos karalystė juk buvo tik Abiejų Tautų respublikos dalis iki pat 1795), niekas neskuba kaip nors ištaisyti šios, įtarčiau, kartais ir sąmoningai skleidžiamos netiesos. Lietuviai netaisė, nes kartais nenorėjo, kartais jiems to nebūdavo leidžiama. Lietuviai turi ginti savo istoriją, tačiau geriausiai būtų, kad minimą netiesą ištaisytų pati Lenkija. Čia kur kas svarbiau nei pavardžių rašymas ir net svarbiau nei elektros tiltas. Čia – garbės ir pasitikėjimo reikalas. O tai pat ir nesveikos politikos pasekmių reikalas, vedęs prie to, kad, Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, nemažai lenkų politikų tikėjo, kad Lietuvos pavertimas Lenkijos dalimi visai teisėtas ir istoriškai pagrįstas.
Žinau, kad gražių pastangų esama, tačiau visada juk norisi daugiau.
Antra – reikia oficialiai atsisakyti populiaraus “kresų” koncepto. Jis – bene labiausia lietuvio sielą žeidžiantis dalykas. Viena vertus – “kresai” juk tai Lietuva, o iš tikro Lietuvos surogatas, paverčiantis Lietuvos valstybę kažkokia antrarūše nelabai subrendusia Lenkija, tokiais verčiantis ir jos gyventojus.
Vienas lenkas iš Lenkijos klausė, o kuo blogi tie “kresai”. Atsakiau jam, kad Lietuva nenori būti Lenkijos pakraščiu lygai taip pat, kaip Ukraina nenori būti viso labo … Rusijos pakraščiu, lygiai taip pat, kaip Vokietijos pakraščiu nenori būti Austrija bei Silezija (čia jau lenkams nepatinka baisiai…). Jei manote, kad Katovicai ir Opolė – Lenkija, tai Vilnius – kur kas daugiau Lietuva.
Kresų dvasia išauklėta Lenkijos visuomenė tuomet nori nenori gina savo “tautiečius”, o pastarieji ta pačia dvasia tikisi, kad jų kilmės šalis yra Lenkija, ir tik istorijos akibrokštai atidavė juos kitoms šalims. Tuomet vieni žmonės iš tiesų yra istorijos aukos, nors neturėtų tokiomis būti, kiti gi jaučia grėsmę, kad mylima Vytauto Didžiojo laikų Lietuva bando sugrįžti į istoriją kresovinės nesimpatiškos valstybės pavidalu.
Todėl ir atrodo, kad ta nelemta W tai tik raktas nuo Pandoros skrynios…
Diskusija apie taip kaip susidraugauti su lenkais, manau, neblogai pavyko. Rašydamas savotišką provokaciją jos pradžiai (I dalį galima rasti čia: http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/8525/ ), buvau numatęs “juodąjį scenarijų”, žaidimą į vienus vartus, panieką vienų kitiems ir tiek. Pasiūliau savąjį susitaikymo planą, kuris patiko ne visiems, tačiau ir rėmėjų netrūko.
Kita vertus, pajutau, kad diskusija apie tai, kaip susitaikyti, veikiai virto diskusija apie tai, kas daugiau, kas mažiau kaltas mūsų ilgoje tarpusavio bendravimo ir nebendravimo istorijoje. Susitaikyti lyg ir norima, tačiau daugelis disputantų siūlė susitaikymą su išlygomis, t.y. atsiprašymą už istorines skriaudas, atgailą už savos ar nesavos šalies vadovų veiksmus, o tik po to draugystę. Daug čia ir kolektyvinės kaltės ir noro šiek tiek pakerštauti ar bent jau “patraukti per dantį”. Tačiau tai jau ne pats blogiausias variantas. Ačiū skaitytojams.
Šiandien noriu pratęsti ar gal net pagyvinti diskusiją.
Pakalbėkime apie pavardes ir raides, apie gatvių ir vietovių pavadinimus. Pamąstykime, kodėl kai kurie lietuviai taip bijo raidės W ir dar kelių vadinamų nelietuviškų raidžių, kodėl jau minėti lenkai sutinka mokėti baudas, bet lentelės su gatvių pavadinimu nenukabinti.
Taigi, ko reiktų, kad taip nebūtų? Pasakysiu tiesiai šviesiai – teisiniai argumentai ir sutartys nepadės, kol neatsiras tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba.
Pirma – reiktų sutikti su tuo, kad nei lenkai rašo lenkiškomis raidėmis, nei lietuviai – lietuviškomis. Abi tautos rašybai naudoja lotynų raidyną su modifikacijomis, kurios natūraliai atsiranda, adaptuojant jį savos kalbos specifikai.
Raidės, kokios jos bebūtų, yra žmogaus išradimas ir nėra kažkaip Dievo duotos visam laikui. Lotynų raidyną sugalvojo žmonės, kaip ir kitus raidynus. Specialistai paaiškins, kas nuo ko ką kopijavo, kaip beveik iš tų pačių šaknų atsirado ir kirilica ir dabartinės graikiškos raidės. Pasiskaitymai apie tai įdomūs. Susidomėjusieji patirs, kad archaiškajame lotynų raidyne nebuvo W ir U, nebuvo J, o vietoje G buvo Z. W atsirado iš VV tik viduramžiais, gi U ir J atsirado kaip V ir I modifikacijos. Istoriją galima tęsti, tačiau išvadą jau sakiau – raidės, laikui bėgant keičiasi, jų atsiradimą ar išnykimą lemia tai mokslas, tai istorija, tai – politika.
Lietuviai atsirado žymiai anksčiau negu “lietuviškos” raidės, o kadangi buvo raštingi tai rašė kažkokiomis kitokiomis raidėmis, kurias savaip galima vadinti lietuviškomis, neniekino jų ir nevengė, kaip kad vengė kirilicos. Ne paslaptis, kad kai kuris dabartinės raidės, šiandien vadinamomis lietuviškomis (kiti pasakytų – čekiškomis), gyvuoja tik vos daugiau nei 100 metų. Šias raides reikia gerbti, tačiau būtų nerimta jas laikyti skirtomis lietuviams amžiams. Beveik kiekvienam iš mūsų vertėtų pasidomėti, o kaip gi mūsų pavardės buvo rašomos XIX amžiuje. Pvz., Warejkis? Beje, tūlas lenkas iš klausos būtent taip ir užrašo, o aš protestuoju ir priverčiu užrašyti Vareikis. Ir jaučiuosi teisus.
Mano atvejis paprastas. Pavardžių rašymo istorija pilna kuriozų. Pamenu, kaip prieš kelias dešimtis metų Rytų Vokietijoje rodė Vytauto Žalakevičiaus kutą filmą. Stropūs anos šalies piliečiai vokiškai rašę ir oficialiai gauto rusiško “originalo” ir režisierius jiems atrodė taip: Zschalakyawitcshyus. Prisipažinkite, tautiečiai, ar norėtumėte savo pavardes matyti tokiame pavidale.
Kaip dar vieną įdomybę pridursiu, kad didysis lietuvninkų intelektualas Vydūnas savo raštuose naudojo visai kitokias lietuviškas raides. Žingeidiesiems pateikiu pastraipą tikro vydūniško teksto:
Knygâ kokiâ skaityti tereikêtû tâm patarti, kurs patsai ieško skaidrumo ir nerimsta savo padêjime. Tokiems bus mano knygos naudingos. Bet kurs tuo visai patænkintas, kâ jis žino, tâm nereikêtû siûlyti mano knygû. Jos nerašytos kâm priversti, bet ieškantiâm bûti pagâlba, nueiti skaidruman ir išmânyman. Tûli skaitæ mano, bûtent Vydûno, raštus, nori apie vienâ ar antrâ dalykâ, kuris jiems lyg šviesus pastojæs yra, platiau rašyti ir klausia, ar aš tuos râšinius pæržiûrêtiau ir, kas neteisinga pataisytiau.
Beje, lenkiškas raidynas taip pat ne amžinas, reformuotas net kelis kartus. Paskutinė nedidelė reforma buvo, berods praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Būtų ne visai korektiška ir visas ypatingas lenkų raidyno raidas vadinti lenkiškomis.
Taigi, esmė tame, ar mes į raidę žiūrėsime kaip į galimybė integruoti žmones ar kaip į nacionalinę grėsmę. Lietuvius reikia suprasti – jie iki šiol žino, kad sėkmingai kovojo (ir nugalėjo) prieš kirilicą, tad jaučia grėsmę, kita vertus, visa istorija iš šalies atrodo kiek komiška. Todėl šioje vietoje iš tikro svarbu ne kažkokia sutartis, o mūsų vidinė nuostata – ar akceptuojame piliečius su specifinėmis raidėmis ar tiesiog juos vėl stumiame į visuomeninio gyvenimo užribį. Ar mokėdami daugiau raidžių, laimime, ar kažką prarandame? Galiausiai ar mums tikrai naudinga?
Diplomatijos strategija, kurią šiuo atveju pasirinko abi pusės, buvo bloga. Lietuviškų raidžių gynėjai užuot kalbėję apie galimybę rašyti kitokiomis raidėmis “užkibo” ant būtent lenkiškų raidžių. Latviams, tikriausiai būtų leidę, gal net švedams. Bet lenkams jokiu būdu, todėl, kad tai lenkai. Problema, kaip matyti, ne raidėje, bet lenkiškame faktoriuje. Ne itin protingai elgėsi ir lenkiškoji pusė - užuot siekus raidžių taikos, ji pradėjo raidžių karą, kurį nutraukti dabar jau labai neprestižiška. Geriau būtu buvus pirmajam bandymui lietuviams “pakišti” latvius, bet gal čia ir tautinis išdidumas pakišo koją – jei pirmieji – tai jau mes….
Antra - dalykas, kurį reiktų žinoti, tai kiekvienos tautos, turinčios savąją kad ir lotyniško rašto modifikaciją teisė, rašyti vardus sava tradicija ir savais rašmenimis, tai įtvirtinta ir tarptautinėse konvencijose. Ne tik asmenvardžius, bet ir geografinius pavadinimus. Turime teisę rašyti Anglija ir Varšuva, kaip ir negalime pykti už Lithuania ir Wilno. Pripažinsiu, kad lenkai mandagesni už lietuvius – Lenkijoje beveik visur kelio ženklai rašo Kaunas ir Vilnius, o Lietuvoje labai retai – Warszawa ir Białystok.
Ne paslaptis, kad viena populiariausių pavardžių Lenkijoje rašoma taip – Kowalski. Tačiau gausybė “kovalskių” gyvena ir Čekijoje, Slovakijoje, buvusioje Jugoslavijoje kur jie grafiškai atrodo kiek kitaip – Kovalsky. Yra “kovalskių” net Vengrijoje ir ten jie rašomi lyg ir Kovalszky ar Kovalszki, o kur dar Ukrainos ir Rusijos “kovalskiai”. Kas gali įrodyti, kad tikrasis ir teisingasis yra lenkiškas ar čekiškas? Ar serbas su slovaku sutiks, kad jie – netikri ir turi skubiai keisti savo pavardes. Tad ir lietuviška Kovalskio versija galima ir net teisėta.
Įdomių aiškinimųsi būta prieš du dešimtmečius tarp čekų ir slovakų. Tai – brūkšnelio problema. Pavadinimą Čekoslovakija (Československo) slovakai norėjo pakeisti į Čekija-Slovakija. Esmė ta, kad tereikėjo pridėti brūkšnelį (Česko-Slovensko), kuris ryškiai didino Slovakijos suverenitetą. Štai dėl ko kariauta.
Nieko neleistino rašyti pasus valstybine kalba, nieko neleistino naudoti ir “originalią” rašybą. Mūsų visų interesas ne “įkalti” vieną tvarką, o sutarti, kaip suderinti teisę ir, vadinčiau, rašybos pomėgius ar istorinę tradiciją. Viskas suderinama, nes nesame pirmieji ir ne paskutiniai pasaulyje.
Visai neblogai būtų nepirmajame paso puslapyje užrašyti ne tik “lenkišką” originalą. Būtų labai naudinga ir lietuviams užsirašyti, kaip jų pavardės atrodė, kai nebuvo tų “lietuviškų” raidžių, kaip pasirašinėjo jų proseneliai. Kiekvienas, kas lankėsi Strasbūre, matė, kad šalia oficialių gatvių pavadinimų yra ir savotiškai istoriniai pavadinimai (juos užrašius ant voko, laiškas adresato nepasieks, tačiau ant sienų rašyti ne tokia jau ir saugumo problema). Taip kaip kartais daro ir respektabilūs žemaičiai. Mačiau Kretingoje. Svarbu, kad visuomenėje daugiau taikos, nei karo. Netgi suprasti visko nebūtinai, nors kalbų mokėjimas - tik nauda. Ypač valstybinės kalbos mokėjimas. O aš kažkada iš televizijos išmokau lenkiškai ir labai džiaugiuosi, kad moku ne tik suprasti lenkiškus žodžius, bet ir rašyti leniškomis raidėmis. O lietuvis esu ir būsiu.
Apie raides ir vardus galima tartis ir susitarti. Priminsiu tik, kad politikoje yra džentelmenų ir prasčiokų. Džentelmenas žino savo teises (ir jam reikia jas suteikti), tačiau niekados jomis nepiktnaudžiauja, ypač matydamas, kad tai gali žeisti aplinkinius ar sukelti problemų. Prasčiokas bet kokia kaina stengiasi išlupti, kas jam “priklauso”, nepaisydamas nei ilgalaikių pasekmių, nei pagarbos aplinkiniams. Mūsų dialogo kontekste belieka palinkėti santūraus sutaikančio džentelmeniškumo.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
