Problema tarp lietuvių ir lenkų, pasak prezidento valdo Adamkaus, atsirado netikėtai, lyg per vieną naktį. Kažkokia fėja mostelėjo lazdele ir…

Gal tai ir ne visai tiesa, problema buvo, tik jos nesimatė. Mano galva, čia yra dvi problemos – lietuviškai ir lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų problema, o taip pat Lietuvos ir Lenkijos valstybinių santykių problema. Abi jos susiję, tačiau ne tapačios.

Dar prieš kelis metus atrodė, kad tarpvalstybinė draugystė amžina, kaip geriausiais Žalgirio mūšio laikų metais, o vadinamosios lenkų tautinės mažumos padėtis – tiesiog pavyzdys visai likusiai Europai. Tačiau, mus, pasirodo, galima lengvai supjudyti. Kas norėjo, tam pavyko. Šiandien užuot rėmę vieni kitus, kaip Žalgirio laikais, norime būtinai vieni kitus nugalėti, parodyti kur jų vieta. Norime būtinai parodyti, kad lenkai nori mus vėl pavergti, o lenkai nori parodyti, kad lietuviai nesilaiko duoto žodžio ir iš viso yra išdavikai. Net suprasdami, kad tai blogai abiem, nenusileidžiame, kariaujame dėl raidžių, lentelių, praeities išdavysčių, nesusipratimų ir okupacijų. Suprantame, kad elgiamės visai paikai, tačiau nesustojame. Jei savęs nevaldome, tai, matyt, sergame. Jei sergame, reiktų gydytis, nes susidraugauti reikia. Kitaip pralaimėsime abu.

Taigi, keletas pastebėjimų apie tai, kaip mums susidraugauti. Tai nelengvas procesas. Žinotina, kad draugystė ar nedraugystė yra ne popieriuje, ne formaliose sutartyse, o širdyje. Ne sutarties vykdymas, o abipusis pasitikėjimas svarbiausia. Meilė sutartimis negrindžiama, net vedybinėmis. Juk kas nors, įsipareigojęs sutartimi atlikti sekso paslaugas nebūtinai bus mylimas. Taip ir mūsų tarpvalstybiniuose reikaluose ir mūsų etninių grupių bendroje būtyje. Kiek sutartis betobulintume, be meilės jos kels veikiau nepasitikėjimą, nei draugystę.

Tai reiškia, kad turime pakeisti mąstymą. Jį keisti tiesiog būtina. Tai, ką pasakysiu, gal atrodys utopija, tačiau viskas istorijoje prasideda nuo svajonių ir utopijų.

Pirma. Susitaikykim su istorija. Iki šiol žiūrime į ją XX amžiaus nesantaikos kontekste, ir būtent tai mus trikdo. Lietuviai yra lietuvių valstybė, o lenkai jai turi pretenzijų. Lenkai mano, kad išdavėme Žečpospolitos idėją, po kuria pasirašėme….

O kas, jei pažiūrėtume į savo santykius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų dvasia ir tų laikų istorinio palikimo kontekste? Juk visi mylime tą buvusią Didžiąją Kunigaikštystę…

Jai taip, tai sutarkime su tam tikromis išankstinėmis santykių pagrindų sąlygomis.

Antra. Pripažinkime (čia svarbu save laikantiems lietuviais), kad ne vis lietuviai nuo gimimo kalba lietuviškai, kai kurių gimtoji kalba kitokia. Tokie, kaip Adomas Mickevičius, pavyzdžiui… Kalba nėra aukščiausias pilietybę ir tautybę nulemiantis faktorius. Aukščiausias dalykas yra ištikimybė Lietuvai.

Taigi, lietuviams reikia keisti savo pažiūrą į lenkus visų pirma pradedant nuo pavadinimo. Ar mūsų lenkiškai kalbanti žmonių grupė yra lenkai?

Statistinio lietuvio akimis lenkiškai kalbantys mūsų piliečiai, deja, mūsų širdyse siejami su “želigovskiadomis” ir tarpukariniu Pilsudskio režimu, o jei taip, tai siejami ir su Lenkijos valstybe. Tad to paties statistinio lietuvio akimis jie yra svetimi, jie yra kažkokie kiti, jie yra mažų mažiausiai – ne mūsiškiai. Jei taip tai nenuostabu, kad jais nepasitikima, jie nemylimi, jie įtartini.

Tikrovė yra ta, kad tik nedidelė dalis lenkiškai kalbančios Lietuvos bendruomenės yra palikuonys žmonių, apsigyvenusių Vilniuje tarpukaryje, Tokių dauguma išvyko atgal į Lenkiją. Likusieji, ypač kaimo gyventojai, patvirtins, kad jų tėvai ir seneliai nebuvo kolonistai, siekiantys dirbtinai polonizuoti regioną, o gyveno toje pačioje vietoje net šimtmečius. Jei taip, tai jei turėtų būti sietini ne su buvusia ar esama Lenkijos valstybe, o su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Vilnius ir jo apylinkės formaliai priklausė Lenkijai tik 17 metų (1922-1939), gi Lietuvai priklausė šimtmečiais. Taigi, lietuviai, laikykite tuos žmones tokiais pat lietuviais kokie esate patys, tada jie atrodys kur kas simpatiškesni. “Želigovskiniai” lenkai išties gali rodytis pavojingi, LKD piliečiai – aiškūs sąjungininkai. Taigi, santykiai aiškiai pasikeis, jei Pietryčių Lietuva tūlam lietuviui bus ne kažkokia okupuota ar dirbtinai sulenkinta. Ji turi būti sava, o Vilniaus kraštas, ne problema, o specifika – netgi įdomus ir pasididžiavimo vertas regionas.

Trečia. Nesipiktinkite, kad Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje visada plačiai vartota valstybinė kalba. lietuvių kalba valstybine tapo formaliai po Pirmojo pasaulinio karo, o Vilniuje – jau prasidėjus Antrajam. Lietuviams - vilniečiams, istorijai nulėmus, gimtąja kalba tapo lenkų kalba.

Vilniuje jokia nuodėmė kalbėti lenkiškai, lenkiškai čia buvo kalbama kelis šimtmečius (lietuviškai – kelis dešimtmečius). Nieko blogo lenkiškai pasakyti “Wilno nasze”. Bet po to reikia pasakyti lenkiškai “nasze litewskie”. Kita vertus, “Wilno nasze” jokiu būdu nesieti su Antrąją (tarpukarine) Lenkijos respublika, kuri Lietuvoje matoma neteigiamai. Tada jau konfliktas garantuotas.

Lietuviams reikia pamilti Vilnių tokį, koks jis iš tikrųjų, o ne kokį sukūrė tarpukario ir sovietmečio mitai. Vilnių, kuriame Lietuva ir lietuvių kultūra buvo kuriama daugiausia lenkų kalba. Lietuviams reikia pamilti Žečpospolitą ir įsitikinti, kad Vilniuje gyveno daug nuostabiai gabių ir žymių lietuvių, tačiau visi (arba beveik visi) kasdieniame gyvenime kalbėjo lenkiškai. Kiekvienas lietuvis turėtų, kaip Krokuvos lenkas žinoti, kokioje gatvėje, kokiame name Vilniaus senamiestyje gyveno tas ar kita Lietuvos pasididžiavimo vertas žmogus – Mickevičius, Domeika ir t.t. Jie kalbėjo lenkiškai, lygiai taip pat kaip lenkiškai kalba Vilniaus krašto gyventojai, išsaugoję Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Didysis Kunigaikštis Vytautas, beje, savęs niekada nevadino Vytautu… Įdomu, ar sutiktų rašyti lietuviškame pase Aleksandras Vytautas, o kitame puslapyje kaip jis pats mano…?

O ko gi reiktu lenkiškai kalbančiai bendruomenei?

Pirma. Beveik to paties, ko ir lietuviškai kalbantiems – savo būvį sieti su Lietuvos valstybe, o ne užsidaryti į lenkiškus getus, kur sava valstybė yra ne Lietuva. Būtent visur ir visada, kiek įmanoma deklaruoti, kad Vilniaus regionas, jų kraštas, tai Lietuva. Ne Lietuvos pasirinkimas sukelia didelį lietuviškos bendruomenės susinervinimą, ir lenkiškai kalbančios bendruomenės būties ir išklikimo beviltiškumą, nes ne Lietuvos pasirinkimas – tai Lenkijos arba Rusijos pasirinkimas, tai bendruomenės pasirinkimas būti ne Lietuviais, vadinasi būti kitais, svetimais ir net… priešais. Tai, aišku, ne susitaikymo pasirinkimas.

Antra. Lenkiškai kalbanti Lietuvos bendruomenė turi subtiliai surasti lietuviškuosius skaudulius. Jie sąlygoti irgi daug kančių patirtos istorijos, emocijų, mentaliteto. Kitaip sakant, reiktų elgtis kur kas subtiliau, nei diktuoja kai kurie Varšuvos pareigūnai ar vietiniai radikalai. Juolab, kad lenkiškai kalbanti bendruomenė yra viso labo 6 procentai gyventojų. Vadinamoji Lenko korta šiuo atveju yra akivaizdi klaida – susiejimas ne su savos valstybes istorija, o kitos valstybės istorija ir kultūra. Tai ir didelė Varšuvos klaida, nes lenko korta platinama postsovietinėje erdvėje, vadinasi pripažįstant, kad Lietuva legaliai priklausė Sovietų Sąjungai. Lietuviui tai mažų mažiausiai mėšlo krūva i veidą… Klaidą rėktų pripažinti ir ištaisyti – tai, beje, labai pataisytų tarpvalstybinius santykius.

Ne mažiau erzelio sukelia ir noras naudoti Lenkijos vėliavą ar kitos valstybės simbolius regioniniame lygyje. Taigi, idealus atvejis – tai sutarimas, kad kalbame skirtingomis kalbomis, tačiau visi stovime po Lietuvos vėliava. Reikia pripažinti, kad lietuviai lenkams atrodė kiek išdavikai, o lietuviams lenkai – okupantai. Susitarti, kad abi bendruomenės ir abi šalys turėjo savo idėjų ir savo nuodėmių.

Antra. Pavardžių ar gatvių pavadinimų rašymas turėtų būti taikos, o ne karo prielaida. Kiekviena tauta, naudojanti savo rašmens, turi teisę kitatautiškus vardus rašyti savo rašmenimis. Turi. Europos taisyklės tai leidžia. Turi net teisę reikalauti ir priversti. Bet ar visada reikia šią teisę naudoti kaip karo įrankį? Nežinau, ar tikrai reikia reikalauti iš piliečių šiame etape to, ko jie nenori. Jei sutarsime dėl skirtingomis kalbomis kalbančių bendrijų bendravimo, pavardžių ar lentelių klausimas bus ne karo, o taikos klausima – rašyti ir daryti taip, kad abiem bendrijoms būtų gerai. Europoje gerų pavyzdžių gausu. Jei nuvažiuotumėte į Strasbūrą, pamatytumėte, kad gatves oficialiai reikia vadinti prancūziškai, bet neoficialiai galima ir elzacisškai-vokiškai. Kad visiems būtų ir saugu ir gerai, ir neabejotumėme vienas kito pasitikėjimu.

Pradėjau nuo Vytauto. Nuo to laiko, kai sugebėjome būti kartu, nes to reikėjo.

Lietuvos ir Lenkijos valstybės taip pat turi peržiūrėti savo istorinį paveldą ir jį savaip pritaikyti dabarčiai.

Lietuviai iki šiol neatsakė į klausimą, ar jie pretenduoja būti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės paveldėtojai. Tarpukaryje aiškių pretenzijų į tokį paveldą nebuvo, sovietmečiu Lietuvos istorinis paveldas buvo susiaurintas iki kaimo pseudofolkloro. Tai leido visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žečpospolitos paveldą atiduoti Lenkijai (tuo ji iki šiol naudojasi), o dabar iš dalies perimti ir Baltarusijai bei Rusijai…

Taigi, jei esame LKD tęsinys, pripažinkime jos kalbines ir kultūrines realijas, jei esame tik Kauno Lietuva, susitaikykime su mažos ir menkos valstybės statusu. Būsime “grynakraujai”, bet maži ir nereikšmingi. Lenkai kažkada ilgai ir kantriai tarėsi su vokiečiais dėl istorijos vadovėlių tekstų ir oficialios traktuotės. Mums rekia visų pirma parašyti savą istoriją, ypač tą po Vytauto mirties idant pamatyti, kokia turtinga ir įdomi ji yra ir kaip praeitame šimtmetyje ją išbarstėme ir paniekinome. O tai super idomi, graži ir pasididžiavimo verta istorija, kuri galėtų mus grąžinti į Europą, ne kaip vieną iš daugelių kaimiškų tautą, o kaip didžią aristokratų ir Europos istoriją lemiančią tautą. Norėčiau, kad taip būtų, kad Lietuva būtų ne istorijos auka, o jos kūrėja.

Todėl šioje situacija dėl valstybės tęstinumo su Lenkija reiktų dar ir dar kalbėti, o visiems Lietuvos žmonėms draugauti ir draugauti…

Lietuvos ir Pietų Kaukazo šalių santykiai pastaruoju metu akivaizdžiai suintensyvėjo.

Užsienio reikalų ministras neslepia ambicijos su Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos vėliava pasidarbuoti Kaukazo konfliktų sprendimo srityje, Azerbaidžaną jau aplankė Seimo Pirmininkė, tą pat ruošiasi padaryti ir Prezidentė, mūsų parama Gruzijai jau tapo legenda, o tradicinės simpatijos armėnams taip pat žinomos.

Tradicijos tradicijomis lieka, tačiau tuo pat metu negalima nepastebėti permainų tiek pačiame Pietų Kaukaze ir aplink jį, tiek ir Europos Sąjungos bei NATO pažiūroje į regioną. Žvelgiant į regioną objektyviai, reikia konstatuoti, kad šiandien Pietų Kaukazas nėra nei Europos Sąjungos nei NATO dalis. Vadinasi dar nėra “mūsų” Europa. Panašu, kad jis nėra (ar nebėra) Rusijos artimasis užsienis, panašu, kad jis nėra nei islamo, nei Vidurio Rytų, nei kokios nors Turkijos interesų laukas. Pietų Kaukazas – savotiška niekieno žemė, o tai reiškia, kad ir kovos arena. Ar turime strategiją kaip laimėti šioje kovoje? Ar mums jos reikia? O gal ją turi ir seniai įgyvendina kiti?

Realijos

Kalbant apie Kaukazo politiką iš karto reikia sutikti su keliomis regiono realijomis.

Visos trys valstybės šiandien de facto gyvena ne pripažintose teritorijose. Gruzinai neturi Abchazijos ir Pietų Osetijos, azerbaidžaniečiai – Kalnų Karabacho bei kaimyninių rajonų, gi armėnai faktiškai aneksavo nepripažintą Kalnų Karabacho respubliką.

Antra, visų trijų tautinės konsolidacijos prioritetas yra kur kas aukščiau už politinį pliuralizmą ar net Europos integraciją. Visos trys šalys pagal Europos Tarybos skelbiamus kriterijus nelaikomos pilnai demokratiškomis valstybėmis. Šalys yra santykinai neturtingos. Tai reiškia, jos negali nė svajoti apie integraciją į ES. Be to, šalys susipriešinusios ir niekaip nenori būti viename “pakete”. O Europai visa tai ir neestetiška ir nesuprantama.

ES turi kaimynystės politiką, tačiau neturi specifinės Kaukazo politikos, o jos neturėjimas grasina palikti visas tris šalis “ant ledo”. ES vis dar nesugeba Kaukazo klausimais kalbėti “vienu balsu”, nėra stiprios motyvacijos būti Kaukazo šalių, o ne Rusijos pusėje, taip pat nėra aiškaus strateginio tikslo – ar tikrai norime Pietų Kaukazo šalių Europos Sąjungoje?

Nepaisant tikro karo 2008 metais ir karo stovio aplink Karabachą, padėtį regione dagelis laiko stabilia ir prognozuojama. Manoma, kad Rusija tikrai negrąžins okupuotų Gruzijos dalių, kol tai netaps pačios Rusijos interesu, gi Armėnija su Azerbaidžanu naujam karui dar nepasiruošę, o gal pasiruošę ir nebus. Vidaus situacija, atrodo, radikaliai nesikeis… Tad – nuobodi pasaulio vieta…

Tačiau, žvelgiant atidžiau regione matomi kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai iš tikrųjų keičiantys situaciją. Juos svarbu išvardinti ir suklasifikuoti, o gal ją ir išnaudoti.

Pokyčiai

Per pastaruosius metus keičiasi ir Kaukazo šalių ir regiono situacija.

Bene greičiausi pokyčiai matomi Azerbaidžane. Atrodo, kad ši šalis sėkmingiausiai išnaudojo nepriklausomybės ir žaliavų gausos faktoriais.

Pagal Jungtinių Tautų skelbiamą  vadinamą žmogiškos raidos indeksą Azerbaidžanas pirmą kartą iš skurdžiausios tapo turtingiausia regiono valstybe. Per pastaruosius penkis metus ji šoktelėjo aukštyn per 16 vietų, šiandien yra 67-ta pasaulyje (Gruzija – 74-ta, o Armėnija – 76-ta, Turkija – 83). Taigi, Turkija jau nebe pavyzdys. Šalis įgyvendina daug investicinių projektų, sėkmingai plėtoja žaliavų verslą. Azerbaidžano politikai neabejoja, kad ilgainiui už naftą nupirks viską, ko reikia. Europoje jau vyksta savotiška konkurencija dėl gerų santykių su Azerbaidžanu, ir Lietuva čia stengiasi neatsilikti. Tą rodo ir minėti vizitai.

Azerbaidžano politikai, gerai suprasdami susidomėjimą šalimi, už naftą mokėti dažnai verčia ne tik pinigais, bet ir politiniu palaikymu. Dar prieš dvidešimt ar net dešimt metų Karabacho klausimu politinės simpatijos buvo daugiau armėnų pusėje. Dabar gi situacija keičiasi: šalies politikai diplomatai ir verslininkai vis drąsiau pristato azerbaidžanietišką konflikto versiją, pastaroji skamba vis labiau įtikinamai. Dar taip neseniai konfliktą buvo siūloma spręsti taikiu būdu, abipusėmis nuolaidomis, dabar jau visi palaiko formuluotę, kad sprendimas galimas tik Azerbaidžano teritorinio vientisumo kontekste (taip sakė ir mūsų Seimo Pirmininkė). O tai jau kokybiškai naujas siūlymas.

Prabėgę metai rodo, kad Azerbaidžanas siekia sukaupti kuo didesnį savo šalininkų skaičių, o tai ne kompromiso ieškojimas, bet noras nugalėti. Vadinasi naujas karas vis labiau galimas. Demografinė situacija taip pat sukasi azerbaidžaniečių naudai – šalis sparčiai artėja prie dešimties milijonų, tuo tarpu Armėnijoje mažėja iki trijų. Tai maždaug Baltarusijos santykio su Lietuva dydžiai.

Suprantama armėnų koziris yra tai, kad jie de facto tebevaldo Kalnų Karabachą, ir Azerbaidžano klestėjimas dar nereiškia jo karinės pergalės, juolab, kad abiejų šalių poezijai didelė įtaką tebedaro Rusija. Tačiau viskas kainuoja gana brangiai – Armėnija šiandien yra septintoje vietoje pasaulyje labiausiai militarizuotų šalių sąraše: 1000 gyventojų čia vidutiniškai tenka 15,7 aktyvios tarnybos kariškio (palyginimui – Lietuvoje – 2,5, Gruzijoje – 4,8, Rusijoje – 7,3). Beje, Azerbaidžanas ginkluojasi ypatingai sparčiai. Šioje šalyje 1000 gyventojų jau tenka 8,1 kariškio.

Armėnija savotiškai kariauja su visais savo kaimynais. “Sugebėjimas” neturėti draugų stumia šalį į Rusijos glėbį, nors pati Armėnija to ir ne visai nori. Rusija čia svarbiausias investitorius. Antrasis – Iranas. Žinant, kokia nuomonė apie šias dvišalis pasaulyje, nesunku suvokti, kiek “laisvės laipsnių” belieka mažytei Armėnijai. Nenuostabu, kad ir tie gerovės indeksai auga labai lėtai. Tiesa, atsirado šiokio tokio susitaikymo su Turkija galimybė. Turkai pasielgė pragmatiškai, nebesiedami santykių su Armėnija atšilimo su Karabacho reikalais, o tai gera žinia armėnams, nors iki susitaikymo dar toli, ir bloga žinia Azerbaidžanui. Armėnams išties reikia ne priešų aplink, o draugų, gerai, jei jie suprastų tai kuo anksčiau, nes, tenka pripažinti, simpatijos armėnams Europoj ir pasaulyje pastaruoju metu pastebimai blėsta.

Ar gali Gruzija atgauti Abchaziją bei Pietų Osetiją. Tikriausiai be didelės rizikos dauguma pasakys, kad ne. Pastarųjų metų vieninteliu sėkmės elementu buvo galima laikyti tai, kad Gruzijoje pavyko, vadinamuoju amerikietiškuoju projektu - Saakašviliu - nušalinti rusiškąjį projektą - Ševardnadzę. Tačiau projektas “įstrigęs”, ir dabar belieka tik simpatizuoti Gruzijai ir nepripažinti okupuotų teritorijų statuso. Tačiau jos okupuotomis lieka, ir neatrodo, kad Vakarai turi pakankamai ryžto, ką nors keisti, kol Rusijos interesu netaps jų gražinimas. Iš tikro Rusijai reikia Gruzijos - paklusni Gruzija, amžina Rusijos sąjungininkė regione, jai labiau reikalinga nei kokia nors nepriklausoma Abhazija. Todėl minėto amerikietiško projekto pabaiga Maskvoje labiausiai geidžiama. Vienas žymus Rusijos televizijos komentatorius taip apibūdino Gruziją kaip skaudantį dantį – gal ir ne mirtį keliantis negalavimas, tačiau koks nemalonus.

Kam reikia Pietų Kaukazo?

Rusijai natūraliai reikia Kaukazo dėl trijų priežasčių. (nežinau, kuris iš trijų čia svarbiausias): dėl to, kad tai prarasta teritorija (artimasis užsienis) , dėl to, kad būtų ką pilti į vamzdžius, mat sava nafta greit baigsis, dėl to, kad į Pietų Kaukazą gali ateiti Rusijos politiniai, ideologiniai ir geopolitiniai oponentai. Rusijai reikalingas silpnas Kaukazas, dedantis viltis į Rusiją, o toks jis bus jei Gruzija gyvens be Abchazijos, Azerbaidžanas su Armėnija konfliktuos ir atsiduos Rusijos valiai, o naftos tranzitas bus “savose” rankose. Tačiau gali būti, kad tai jau tik “seni geri laikai”, ir Rusijai tenka tik nedidelės Gruzijos atplaišos.

Turkijos santykiai su Gruzija dalykiški, su Armėnija juda sunkiai, žinia, su Azerbaidžanu – artimiausiai giminaičiais - gana sudėtingi. ES ragina Turkiją susikurti bendresnę Kaukazo strategiją, tačiau jos iš esmės nėra – Pietų Kaukazas šiandien nėra Turkijai toks svarbus prioritetas, koks, rodėsi turėtų būti. Jį užgožia kitos problemos, o ir Baku ne visada patenkintas. Iranas kol kas elgiasi kukliai, toli siekiančių strategijų garsiai neskelbdamas, tačiau žinant, kad didžioji istorinio Azerbaidžano galis yra Irane, nesunku “suprojektuoti” ilgalaikius Islamo Respublikos norus.

Lietuva? Besikeičiantis Kaukazas yra labai neblogas šansas mūsų politiniams projektams. Gerai, kad Azerbaidžaną “užkariaujame” ir, regis sėkmingiau nei kaimynai. Gruziją reikia remti, juolab, kad jiems dėl to labai malonu. Su Armėnija esame kiek susipykę, nutolę, tad suartėjimas būtinas. Nekaltinkime jų vasališkumu Rusijai, nežinia ar sugalvotume tam kartui geresnė išeitį.Bet linkėkime gėriaus sugyventi su kaimynais ir net pasimokyti iš mūsų. Kitaip gali nutikti, kad Ararato kalnas su Turkija ateis į Europą ir krikščionišką bendriją anksčiau nei Jerevano svajonės.

Taigi daugiau Kaukazo mūsų politikoje butų labai sveika. Turiu tik dvi nedideles pastabas.

Pirma, jokio konflikto ten – karšto ar šalto – nepavyks išspręsti mažai žingsniukais. Tai va vakarykštė politika. Žingsniukai jau seniai padaryti, ir sprendimas gali būti tik kokybiškai naujas. Šiandien jo nėra, nes pati geriausia išeitis – sprendimo nebuvimas, laikini pripažinimai-nepripažinimai, humanitarinės akcijos, bet ne nauja politika.

Įvairiose diskusijose neretai kyla klausimas – reikia karo ar ne ir kas yra tas žmogus su ginklu – taurus gynėjas, ar bjaurus žmogžudys, tėvynės patriotas, ar tiesiog specifinę misiją vykdantis valstybės tarnautojas? Ir Lietuvoje netyla diskusijos, ko mums reikia – šauktinių ar profesionalų. Šiame kontekste prisimenama, kad  1940 metais, turėdami daug neblogų profesionalų vis tik nepasipriešinome, gi pokaryje partizanai, didele dalimi savanoriai, išsilaikė ilgai.

Galiausiai, ar mums iš viso reikia ginkluotųjų pajėgų, ginklų ir…. pasiruošimo karui?

Apie karus, karo pramonę ir gynybos poreikius prikurta daug mitų.

Vienas jų: karų daugiau nebus, nes po SSSR žlugimo pasaulis kitoks, viską galima parduoti ir nupirkti. Atėjo istorijos pabaiga. Šį mitą mėgsta palaikyti tie, kurie nori kasmet vis labiau “nusunkti” ką nors nuo gynybos biudžeto. Turiu galvoje ne tik Lietuvą, o visą Europą. Nors aplink nesiliauja karai, europiečiai oriai tvirtina, kad karų nebebus o kariuomenė reikalinga tik kaip gražiai uniformuotų paradinių vyrukų būrelis.

Beje, panašiai kalbėta prieš šimtą metų – karas atrodė nelogiškas ir neįmanomas, o jis prasidėjo ir virto pasauliniu. Prieš septyniasdešimt penkis metus Berlyno olimpiada saliutavo naciams, o britų premjeras tarėsi atvežąs taiką visai kartai. Atvežė karą. Šiandien gynybos išlaidų priešininkai sako, kad užuot galvoję kaip gintis, galvokime, kad karo nebus.

Antrasis mitas, apie kurį kalbu šiandien: įsitikinimas, kad karus sukelia stambusis kapitalas, karo pramonės magnatai, nes jiems karas – pasipelnymo šaltinis. Nors garsieji karo teoretikai teigė kaip tik priešingai – karus sukelia gatvės pseudointelektualai ir nesantaikos kurstytojai, mitas apie “blogąją” karo pramonę, tebėra gajus.

Jei jau kalbėti apie tuos kapitalistus, tai jie nori uždirbti (tokia prigimtis, nereikia pykti), tad logiška būtų manyti, jog laisvos rinks ir laisvosios konkurencijos sąlygomis ginklų gamyba ir prekyba turėtų klestėti, šalys turėtų militarizuotis ir skelbti karus.

Deja vaizdelis visiškai priešingas. Karo pramonės ekspertai, neseniai paskelbę pastarųjų metų duomenis konstatuoja, kad ginklų ir kitos karinės įrangos gamyba Europai neįdomi, o produkcija nekonkurencinga. Europiečiai ne tik nenori karo. Blogiau, jie nenori net karo pramonės, kuri šiandien yra ne tik neefektyvi, nenaši. Svarbiausia - ji – nemėgiama nei, visuomenės nei pramonininkų. Tiesa sakant, taip prastai per pastaruosius dvidešimt metų dar nebuvo. Situacija, apibūdinama gynybos žinynuose rodo, kad Europos Sąjungos gynyba nė kiek nestiprėja o krizė ją dar labiau užsmaugė, tebeklesti politikų popsas taupymui ar biudžeto kirpimui pasirinkti būtent gynybą.

Kaip gi atrodo Europos karo pramonė ir pati gynyba šiandien?

Kaip informuoja biuletenis Jane’s Defence svarbiausiose Europos (karinėse) šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Vokietijoje 2010-2014 metais išlaidos gynybai sumažės 17 mlrd eurų (maždaug dviems Lietuvos biudžetais). Nuo šaltojo karo pabaigos (su nedidele išimtimi po rugsėjo 11) gynybos biudžetai mažėjo beveik visoje Europoje. Taupoma visų pirma žmonių sąskaita. 2006-2009 metais ES išlaidos gynybai sumažėjo 3,5 proc. Ir tai susiję visų pirma su personalo mažinimu beveik 16 proc. Įdomu, kad Europoje vis dar daugiausia išlaidų gynybai tenka personalo išlaikymui (apie pusė) tuo tarpu JAV – tik penktadalis. Čia jau kokybės klausimas.

Europa sparčiai praranda gamintojų pozicijas. Pagal Stokholmo Tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) paskaičiavimų, iš 20 didžiausių karo pramonės gamintojų tik penki priklauso Europai: BAE Systems and Rolls Royce (Jungtinė Karalystė), EADS (tarptautinė įmonė), Finmeccania (Italija) ir Thales (Prancūzija), tuo tarpu 14 priklauso Amerikai ir vienas – Rusijai (kam labai įdomu tai kompanija Almaz-Antei, prieš du metus pardavusi produkcijos už daugiau kaip 4 mlrd. JAV dolerių). Be to EADS gamyboje karinė produkcija nesiekia trečdalio, o Finmeccania ir Thales, tik vos vos viršija 50 procentų.

BAE Systems, tenka pažymėti teisingumo dėlei yra šiuo metu didžiausia karinės produkcijos kompanija pasaulyje. Įsikūrusi Jungtinėje Karalystėje ji turi daugybė filialų Australijoje, JAV, Pietų Afrikoje ir Švedijoje. Būtent JAV rinka pavertė ją didžiausia pasaulyje kompanija. Pradėjusi nuo lėktuvų, dabar daugiausia elektroninių prietaisų, reikalingų karinei technikai gamyboje. Apyvarta - 17,3 milijardo  2008 metais. Almaz-Antei gamina garsiąsias S-300 ir S-400 oro gynybos sistemas. Kol kas tai tikras Rusijos pasididžiavimas, nor pagal apyvartą jam tenka… 18 vieta.

Taigi, Europa atsilieka labai smarkiai. Net jei pažiūrėsime toliau, pamatysime, kad iš 100 didžiausių įmonių, Europai priklauso tik 33. Amerikiečiai tuo tarpu turi 43, o Izraelis, Rusija, Japonija, kartu paėmus – 24 (Kinijos duomenys neskelbiami). SIPRI daro keletą išvadų: Europos karo pramonė nekonkurencinga amerikietiškai (tik BAE Systems turi savo rinką JAV), gamyba koncentruojasi vos keliose šalyse  - Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje (joms tenka 87 procentai visos Europos karo pramonės). Atrodo, kad Europos karo pramonė artimiausi metu niekaip netaps konkurencingesnė, nes rinka traukiasi ir susidomėjimas mažėja. Labai netiksliais Europos Komisijos duomenimis karo pramonėje ES šalyse dirba nuo 350 000 iki  750 000 žmonių, bet ir čia skaičiai turi tendenciją mažėti. Štai Vengrijoje nuo 1993 iki 2003 metų darbo vietų skaičius minimoje srityje sumažėjo net 70 procentų.

Kas tą rinką ir gamybą galėtų stimuliuoti – naujos grėsmės? Nes šiaip tai panašu, kad karo pramonės Europai nereikia. Ne kapitalistai rengia karus, juos rengia teroristai, tik kapitalistai tuo dar nepatikėjo. Juk nebūtinai mes norime karo, gal tiesiog norime parduoti ginklus… bet jų neperka.

Kariauti nepopuliaru, tačiau gintis gali ir prireikti… Nors sakoma, kad nacionalinis saugumas svarbu, svarbesniais tampa kokie nors niekiniai trumpalaikiai projektėliai. Europiečiai nori ne gintis, o įtikinti save kad vis tiek karo nebus ir niekas čia mūsų nepuls. Naivumas labai neblogas ginklas priešams, ir mes jį duodame. Suprantama, kad gerai gynybai reikia visų pirma gero politinio sprendimo. Taigi, gynybos prioritetai turi būti kur kas aukščiau. Reikia suvokti, kad Europa nėra saugi, jos daug kas nemėgsta pavydi ir kad nepakanka gerovę sukurti, jį teks ir ginti.

Gynybos pramonė neturi strategijos ir ta prasme, kad nelabai suvokia, kokios ginkluotės ir kokios technikos reiks per artimiausiais dvidešimt metu. Su kuo kariausime? Tiesa, Europos Gynybos agentūra European Defence Agency (EDA) deda intelektualias pastangas sudominti europiečius gynyba, bet jų nepakanka. Juk kariausime ne su kuo norime, o su kuo reikės. Reikės, matyt ne su masine Kinijos armija ar Rusija, o su neuniformuotais ir neidentifikuojamais teroristais. Kol kas specialios technikos tam niekas negamina, nes ne iki galo aiški pati kovos strategija, neaišku, kokią pasaulio tvarką ginsime. Ar demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės tebėra pasaulio tvarkos pagrindas. Jie taip, tai kiek šalių tokio pagrindo laikosi? Pasaulis, berods vis įvairesnis ir vis labiau multipoliariškas, vadinasi gali prireikti net kelių būdų gintis, kol kas neturime nė vieno. Bendra saugumo ir gynybos politikas (CSDP) jau seniai ne pusiau pramoginė taikos palaikymo ekskursija į krizės apimtą Afrikos šalį, tai – pačios Europos saugumo užtikrinimas, kuriam, beje, esame įsipareigoję. Be ginkluotųjų pajėgų ir karo pramonės vargu, ar ką ten apginsime…

O gal galima priešui primesti savąją strategiją, tokią, kokios įgyvendinimui technikos ir resursų jau dabar pakanka?

O kiek gi tų ginkluotų žmonių mums reikia? Žinia, kad didžiausias kariuomenes (viršijančias milijoną) šiandien turi Kinija, Šiaurės Korėja, Indija, Rusija ir JAV. Tačiau šalies ginkluotumo ir pasiruošimo lygį galima kur kas geriau apibūdinti atsižvelgiant į gyventojų skaičių.

Lietuvoje, 1000 gyventojų tenka 2,5 žmogaus, pasiruošusio iš karto imti ginklą. Latvijoje – situacija panaši – 2,6, tačiau latvių rezervas kiek menkesnis. Estai ir šioje srityje mus lenkia – ten 1000 gyventojų rodiklis siekia 3,4, o rezervistų vidutiniškai dar daugiau. Beje, lyginant su kitomis valstybėmis Lietuva yra maždaug sąrašo viduryje tarp beveik dviejų šimtų šalių, lyg būtume visiškai saugūs. Tuo tarpu Rusija ir Baltarusija ginkluotos kur kas geriau. Jų rodikliai atitinkamai 7,3 ir 7,6. Ar neaišku, iš kur grėsmė?

Tačiau ne mes ir ne jie pirmauja pasaulyje. Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad Šiaurės Korėjoje 1000 gyventojų šiandien tenka 48,8 ginkluoto žmogaus, o rezervistų dar dešimt kartų daugiau. Taigi, galima sakyti, kad beveik kas antras šiaurės korėjietis yra armijos rezervistas. Mažiau tikėtina (bet faktas), kad antroji sąraše – Eritrėja, viena skurdžiausių pasaulio valstybių, niekaip nebaigianti karų su Etiopija, nuo kurios atsiskyrė praeito amžiaus pabaigoje. Jos rodiklis – 35,5. Toliau tokios šalys, kaip Izraelis, Armėnija, Libanas, abu Kiprai, Persų Įlankos valstybės, Pietų Korėja. Tikriausiai, logiška. Beje, NATO šalių tarpe didžiausias ginkluotų žmonių tankis… Graikijoje (14,7), tuo tarpu JAV – tik 5,1. Šiaip ar taip, Europa bendrame kontekste atrodo apgailėtinai. Jei ir toliau pyksimės su Amerika, būkime tikri, ateitis liūdna.

Seimui svarstant rezoliuciją dėl Baltarusijos įvykių, diskusijose pabrėžiau, kad rezoliucija reikalinga ne tik baltarusiams ir Europai. Ji reikalinga mums. Juk ne taip svarbu, teisingai ar ne visai “teisingai” apibūdiname, kas įvyko. Svarbiausia, kaip vertiname, ką apie įvykius kalba mūsų sąžinė.

Sakoma, kad sąžinė yra kaip koks žiurkėnas – arba graužia, arba miega. Stebint įvykius Minske svarbu, kad graužtų.

Ši trečiadienį, susitikus su Baltarusijos demokratinių organizacijų atstovais, žiurkėnas stipriai graužė. Ir graužė todėl, kad jaučiau, kad galime tik pakalbėti, paverkti ir pasiguosti. Vargu, ar ką fiziškai realaus begalime padaryti… prieš dvidešimt metų Lietuva sustabdė sovietų prievartos mašiną, privertė ją užsidaryti Šiaurės Miestelyje ir keliuose užgrobtuose pastatuose, Europa mumis žavėjosi, galiausiai pripažino, kad galime daug pakeisti.

Šiandien, internetiniuose filmukuose matant mušamus žmonės ir žiūrint į akis Baltarusijos demokratams klausiu savęs – o ką galime padaryti, kuo galime jiems padėti, ar privalome elgtis taip, kaip Europos demokratai elgėsi sausio 13-ją?

Jei kas nors paklaustų, ar Lietuvos užsienio ir Europos politika yra efektyvi, gali atlikti testą – kiek mes galime realiai paveikti Baltarusiją – šalį, kurią taip noriai išmes “šefuoti”. Jei ką nors galime, tvarkoj… bet ar galime?

Pasakysite, kad galime mažai, ir būtent tai yra šiandieninės mūsų politikos gėda. Galime daug, bet darome viską, ką galime?

Formaliai kalbant, Lietuva su Baltarusija gali bendrauti ar įtakoti ją mažiausiai trimis būdais.

Pirmasis – dvišalių santykių lygmuo. Lietuvos vadovai, o juos besekantis verslo pasaulis šiemet jau spėjo pasakyti, kad santykiai su Lukašenka “perkrauti” – Lietuva jau jau užkariaus Baltarusijos rinką, jos kažkiek ar ne kažkiek legalus prezidentas dovanos gėles demokratinės valstybės vadovei, abiejų šalių piliečiai keliasdešimties kilometrų plote galės bendrauti be vizų. Iki pilnos laimės visai nedaug, juolab, kad pats kaimyninės šalies prezidentas ėmė deklamuoti Pūkuotuko murmeles apie meilę Europai ir, neva, susipyko su Rusija.

Kai kuriems verslo pasaulio atstovams regis, kad Lukašenkos tvarka ir jo asmeninės simpatijos gali garantuoti palankius Lietuvai kontraktus. Simpatijos, o ne kritika, gali atverti rinkas ir net sudaryti galimybes spręsti energetikos problemas. Lietuviams, beje, Baltarusijos rinka visai apžiojama. Tris kartus daugiau gyventojų turinti Baltarusija Bendrojo vidaus produkto (BVP) apimtimi ne ką lenkia mūsų valstybę, o BVP vienam gyventojui Lietuvoje gera pusantro karto didesnis, nei už sienos.

Šiandien aišku, kad teisūs buvo ne Lukašenkos sugorbačiovėjimo entuziastai, bet skeptikai. Pripažinkime, kad Baltarusijos kolūkio pirmininkas yra tikrai pragmatikas. Kai reikėjo Europos šypsenėlių, jas gavo, tačiau, kai prireikė lazda užtvoti oponentams, užtvojo be jokių sąžinės žiurkėnų graužaties.

Dvišaliuose santykiuose Lietuvos aukščiausiems autoritetams šiandien belieka viena kukli galimybė – pasinaudojant senomis šypsenomis ir (gal) simpatijomis, išlaisvinti kalinamą mūsų šalies pilietę. Panašu, kad išlaisvinta. Tikesime, kad tęs studijas….

Tai tiek dvišalių galimybių. Diktatoriai, jei kada nors skaitė politologijos vadovėlius, žino, kad visada geriau dvišaliai, tiksliau “dvišaliai” santykiai – mažais saldainiukais kiekvienam mažiukui-žiopliukui griauti Europos vienybę. Šioje situacijoje pasirodėme esą tikri žiopliukai. Gavome net ne saldainiuką, o jo iliuziją ir ja patikėjome…

Antrasis būdas veikti Baltarusiją – tai jau minėti daugiašaliai formatai. Vaizdelis čia labai nekoks. Baltarusija – tai kolūkinės santvarkos šalis. Kolūkiui (Lietuvoje dažnai vadintam kolchozu) demokratijos nereikia - yra kolūkio pirmininkas, kuris vadovauja šaliai kaip kolūkiui ir ten rinkimai ne pagal kolūkių pirmininkų taisykles neįmanomi. Tai ne rinkimai, tai yra paprasčiausiai kolūkiečių prašymas patvirtinti, kad jie gerbia pirmininką. O pirmininkui visiškai nesvarbu, ar jį ten myli Strasbūre, Briuselyje, jam svarbu, kad kolūkis gerai dirbtų.

Europoje ne vienas mano, kad Lukašenka vieną dieną atsibus ir nuspręs - štai nuo šiandien aš būsiu M. Gorbačiovas, paskelbsiu reformas, mane įsimylės, Vakarai duos pinigų ir viskas bus gerai. Šie žmonės to laukia. Visada, kai kalbama apie A. Lukašenką, sakoma, kad su juo kalbėti reikia mandagiai, sakoma, nebarkite jo per daug, mes laukiame, jis pasitaisys. Jeigu skaitysite Europos dokumentus, atkreipkite dėmesį, kad prieš trisdešimt ar dvidešimt metų dokumentuose figūruodavo tokie žodžiai: „mes nusprendėme“, „mes darome“, „mes įdiegėme“, o dabar – „mes tikimės“, „turime omenyje“, „mes norėtume“, „mūsų netenkina“. Taigi tų dokumentų leksika pasikeitė labai į blogą pusę…

Belieka pridurti, kad Baltarusijos vadovai derybose su europiečiais siūlo ekonominius kompromisus mainais į moralinius. Europa dažnai tam pasiduoda – “parduoda” žmogaus teisių problemas už keliais procentais žemesnes kainas.

Belieka liūdnai prisiminti, kad Gorbačiovas Sovietų sąjungoje atsirado todėl, kad prieš tai Amerikoje atsirado Ronaldas Reaganas, daręs kompromisus visose srityse, išskyrus moralę. Europoje šiandien kaip niekad trūksta Reagano lygio politikų, nors vis labiau tampa aišku, kad paskutinis Europos diktatorius labiausiai bijo moralios politikos. Jis nori, kad sąžinė miegotų, o rekia, kad ji – graužtų.

Lietuva pradeda pirmininkauti Europos saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Galima bus daug kalbėti apie Padniestrės ar Kalnų Karabacho reikalus, jie svarbūs ir spręstini. Tačiau ką pasakysime apie Baltarusija, kuri čia pat šalia, ir kuri yra pilnateisė ESBO narė. Ar kurį laiką patylėsime, o po to “atnaujinsime” santykius. Juk diktatoriui tik to ir reikia, reikia, kad mes vis atsiprašinėtume, kad darome kažką netaip. Reagano laikais biznis su nemoraliais politikais buvo tiesiog blogo tono ženklas, prasčiokiškumas… panašu, kad šiandien prasčiokai ima valdžią…

Trečiasis lygmuo – žmogiškas. Tai vadinama liaudies diplomatija, ar mūsų žmogiška pažiūra vienų į kitus.

Gavau vieną skaitytojo laišką, kuris (pasirašęs Raimondas V., pasipiktinęs mano išreikšta Baltarusijos kritika parašė: “…bus didesnes transporto eiles prie sienos, dar labiau skusis verslo žmonės, gali sumažėti krovinių iš Baltarusijos, kai kuriems iš jūsų gali apriboti  įvažiavimą į Baltarusiją, pablogės kiti santykiai…” taigi, geriau tegu tvoja lazda, juk kroviniai svarbiau. Įdomu ar Raimondas V. sutiktų būti pritvotas lazda, kai aš pasakyčiau, kad tai mano krovinėlio labui…

Deja, tai ne vienintelis atvejis, bylojantis, kad per dvi dešimtis metų ir mūsų visuomenėje daug kas pasikeitė. Atmintiną sausio tryliktą tikėjomės, kad visi mes supras ir pasmerks neteisėtą prievartą Vilniuje šiandien ganėtinai abejingai vertiname prievartą Minske. Anuomet raginimai nenervuoti Gorbačiovo skambėjo kaip idealų išdavystė. O kaip šiandien skamba Raimondo V. raginimai neliesti Lukašenkos?

Apibendrinimas, manau vienareikšmiškas. Galime tik paverkti ir pasiguosti. Dar paliūdėti.

O problemos juk ne šiaip sau.

Baltarusija tikrai kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Tai šalis, kuri mus ir mūsų sąjungininkus įvardija kaip didžiausią savo priešą, tuo tarpu Rusiją laiko natūraliu sąjungininku. Būtų naivu tikėtis, kad globalioje demokratijos ir autoritarizmo priešpriešoje Lietuva ir Baltarusija susimylėtų it Romeo ir Džiuljeta klasikinėje tragedijoje. Sąjungininkai seniai pasirinkti, ir kol Minskas jų nepakeis, Baltarusija liks pavojinga šalimi.

Prisiminus ankstesnius politinius tekstus, vis neduoda ramybės klausimas, kokiu tonu bendrauti su nedemokratiškom valstybėm ir jų vadovais, su teroristais ar separatistais. Meilikavimo arba, kaip jie vadina pragmatinės politikos šalininkai pasitelkia vis tą patį argumentą – “su Rusija (Baltarusija) reikia geruoju, nes nubaus”. Jau ne kartą nubaudė. Esu priskiriamas tiems, kurie sako, kad nuolaidos tiems, kurie nuolaidose mato silpnumą, provokuoja tik naujų nuolaidų reikalavimus, gi su tais, iš kurių nuolaidi negali tikėtis, galima susitarti dalykiškai. Štai kur tikrasis pragmatizmas.

Istorija, bent jau pastaraisiais šimtmečiais įrodo, kad ne principų nebuvimas ir preudo-geranoriškumas, o principų laikymasis ilgainiui atneša tikrus ir teisingus sprendimus. Kai amerikiečiai savo prezidentu išsirinko Ronaldą Reaganą, netruko sakančių, kad dabar susitarti su sovietais jokių šansų – Reaganas be jokio pragmatizmo smerkia Blogio Imperiją, skatina ginklavimosi varžymas ir panašiai… Bet juk būtent tas pats Reaganas ir pasiekė strateginę pergalę, priversdamas Sovietų Sąjungą prisipažinti totaliai klydus siekti dialogo. Jo pirmtakas Jimmy Carteris išties simpatiškas politikas, nuoširdžiai norėjęs gyventi draugiškai, daug priašarojęs dėl žmogaus teisių, taip nieko ir nepasiekė, neišsaugojo net ištikimojo Irano monarchijos. Galime perrūšiuoti žymius politikus pagal šį kriterijų, ir pamatysime, kad mūsų politikos sėkmės ar nesėkmės dažnai priklauso nuo to, ar nesupainiojame džentelmeno su chuliganu. Kartais supainiojame netyčia, o kartais, žiūrėk, ir sąmoningai. Hitleris tikrai nebuvo džentelmenas, nors daugelis labai norėjo jame įžiūrėti bent kiek džentelmeniškumo. Pasekmės baisios. Walęsa ar Havelas – džentelmenai, nors buvo “sodinami” kaip chuliganai. Klausimas laisvalaikio pamąstymui – ar Putinas su Medvedevu džentelmenai, koks džentelmenas yra Lukašenka ar Hugo Chavezas? Diktatoriai labai retai būna džentelmenai. Jei pažiūrėsime, kokius rezultatus davė “dialogas” su Kuba ar Šiaurės Korėja, ką laimėjome iš esmės globodami Mianmaro ar eilės Afrikos šalių vadovus, kaip sprendžiami įšaldyti konfliktai (todėl jie ir “įšalo”) atsakymas bus veik vienareikšmiškas.

Štai kodėl sakau. Kad kol Europoje nebus reaganiškos politikos, Minską valdys lazda. Ir jai nesvarbu, ką ten Briuselyje galvoja… galvojimas, beje, bus pesimistiškas – negalime nieko pakeisti, negalime ne tik vadovaudami ESBO, ar ateityje – ES. Negalime net padaryti, ką drąsūs žmonės privertė daryti Maskvos valdžią Lietuvoje – laikytis savo paties parašytų įstatymų.

Didžiausia bėda čia tampa nelaimingas politinis korektiškumas, diplomatijos barbarėjimas ir noras žūt būt atitempti chuliganus į džentelmenų klubą, bet kokia kaina padaryti juos strateginiais partneriais ir nepamainomų rinkų valdytojais. Negi pasaulyje nebeliko džentelmenų. Geri klubų specialistai sako, kad vien frakas dar džentelmeno nesukuria. Chuliganas atima piniginę neskaičiuodamas kiek joje pinigų. Dar į snukį duoda dėl visa ko. O grįžtant prie “kieto” ar “minkšto kalbėjimo – tai juk kiekvienam suprantama, kad chuliganais ir džentelmenais kalbama skirtingai. Ir nebe žinia, ar iš “strateginio partnerio” Lukašenkos bus daugiau naudos ar tik dar viena gėda ir nusivylimas?

Lietuvos žiniasklaida dar ir dar kartą pasimėgavo kaimynų sėkme ir Lietuvos, neva, nelaimėmis. Praeitą savaitę “Atgimime” ir kituose leidiniuose paskaičiau “analizę” apie tai, kad štai Latvijoje rinkimus laimėjo premjeras Valdis Dombrovskis, Estijoje valdžią rinkėjai žada palikti valdančiosios partijos atstovui, liberalių pažiūrų premjerui Andrusui Ansipui. Net ir Švedijoje, nepaisant krizės rinkimus laimėjo valdantieji. O štai Lietuvoje to nebus, nes Kubilius su visa valdžia yra toks ir anoks…

Žodį analizė parašiau kabutėse, nes analizės iš tikro nėra. Yra pasimėgavimas reitingų skaičiukais, pasimėgavimas galimybe dar kartą gnybtelėti ar mesti mėšlo saują valdžios pusėn.

O kur gi tikroji priežastis, ir ar tikrai Kubiliui nepavyks pakartoti kaimynų sėkmės?

Atsakysiu iš karto – dėl Kubiliaus sėkmės ar nesėkmės pats Kubilius kaltas ne taip jau smarkiai. Kur kas labiau kalti mes patys su visa žiniasklaida.

Visi – ir estai, ir švedai, ir latviai, ir lietuviai, ir net graikai žino, kad ne jie konkrečiai kalti dėl globalios krizės. Juo labiau nekaltos jų vyriausybės ir vyriausybių premjerai. Krizė kilo ne Lietuvoje ir ne Estijoje. Jei jau ir kalti, tai tiek, kad vieni ruošėsi jai ir šiek tiek atidėjo “juodai dienai”, o kiti priešingai – kiek “papuotavo” ir pagyveno skolon, nes po mūsų… kad ir tvanas.

Mes, deja priskirtini pastariesiems papuotautojams, tačiau dėl tautinio solidarumo nebeminėkime, kas kaltas, svarbesnis klausimas – ką daryti. Racionalesni šiauriečiai, supratę, kad krizė atėjo ir ėmėsi veiksmų, susitelkė aplink valdžios autoritetus, ir, tegu ir stenėdami, ėmėsi drauge dirbti ir drauge aukotis. Nenuostabu, kad iš Estijos ir net Latvijos ateina geros žinios – žmonės supranta, kad nelengva, kartais pasikeikia, tačiau premjero į kartuves nesiunčia – tegu dirba, nes matosi, kad dirba nuoširdžiai. Yra toks geras europietiškas bruožas, sunkumo valandą susitelkti ir nepasimesti. Svarbiausia – išlikti. Tai normalu.

Yra ir kitas europietiškas bruožas - barti ir keikti valdžią bet kuriomis aplinkybėmis. Kai kuriuose Rytų kraštuose tai laikoma nepadoriu elgesiu, bet tiek to, nekalbėkime apie “atsilikusius” kraštus. Tai veikiau graikiškas modelis – ne spręsti problemas, o rasti tikrus ar menamus kaltininkus, juos pakarti ir jau tada jau kartu skęsti ar maldauti pagalbos. Net ir žinant, kad ne vyriausybė kalta, vyriausybė galima ramiai kaltinti.

Lietuva, kuri taip ir nežino iki galo, kas ji – Skandinavija ar Vidurio Europa, vėl kryžkelėje – ar elgtis šiaurietiškai – susitelkti, ar elgtis pietietiškai – išsikeikti ir būtinai ką nors nubausti?

Panašu, kad Kubilius norėjo būti šiauriečiu, bet žiniasklaida siūlo veikiau variantą. Tiesa sakant, iki galo nežinau kodėl, nes šiame variante visi esame nelaimingi. Tipiškas pranešimas šiandien deja vis dar skamba taip: “nepaisant to, kad situacija taisosi/gerėja/ aiškėja….. vyriausybė ir seimas…” o jau toliau seka eilinė mėšlo krūvelė ir visuomeninės nesantaikos pakurstymas. Gal todėl ir nepavyko pakartoti 1990-91 metų ekonominės blokados ir krizės patirties, kada niekas nekeikė parlamentarų ir ministrų, vairuotojai sustodavo paimti vienišo keleivio ūkininkai vaišindavo sodo gėrybėmis, žmonės nešė pinigus į blokados fondą. Ne taip svarbu,kiek sunešė, svarbu, kad nešė. Ar šiandien neštų, jei tas pats Kubilius paprašytų. Būkit geri, pasakykite, kad taip…

Kaip ten bebūtų, besibaigiančius metus vertinčiau pozityviau, nei vertina informacijos nešėjai bei skleidėjai. Matau ne vieną pozityvų signalą mūsų mąstyme ir kalbėjime.

Metų bėgyje iš valdžios pusės atsirado žymiai daugiau tiesos sakymo, o tai reiškia – mažiau populizmo. Pagaliau pasiryžta garsiai pasakyti, kam iš tikro skiriami biudžeto pinigai ir kas yra didėji biudžeto “valgytojai”.

Garsiai pasakyta, kad piliečiai yra neteisūs, manydami, kad valdininkai yra didžiausi tautos kraugeriai, juos išnaikinus pinigų atsirastų viskam – tiesiog rojus žemėje. Žiūrėk, sumažinus išlaidas gynybai, pensijoms ir išmokoms tikrai netrūks. Nes apie pusę biudžeto suryja valdininkų (valstybės tarnautojų) atlyginimai, apie septintadalį – gynyba, o tik apie 7 procentai lieka socialinėms išmokoms.

Tiesa yra visai kitokia. Realus biudžeto projektas byloja, kad valdininkų atlyginimai kitais metais sudarys viso labo… 3 procentus. Galime pykti ir net labai pykti, tačiau daugiausiai valdžia (bloga valdžia, autoriaus past.) išleidžia socialinėms reikmėms – daugiau kaip 40 procentų. Šiauriečiai šitą supranta, lietuviai, laimei, suprasti taip pat pradeda, nepaisant “kalimo”, kad premjero atlyginimas ar rezidencijos remontas yra visos krizės priežastis.

Ir tai antras pozityvus signalas, kad situacija taisosi. Šiandien kur kas daugiau žmonių žino, kokio dydžio yra bendrasis vidaus produktas, kokie pinigų yra biudžete, o dar svarbiau, kad pinigai – ne grybai, kuriuos tiesiog galima rasti, nuėjus į mišką. Pinigus reikia uždirbti arba sunešti i biudžetą. Dar svarbiau, kad nebijoma tai pasakyti.

Pozityvu ir tai, kad visuomenė pradeda suprasti, kad kalbos apie vertybes yra ne tušti žodžiai, o prasmingos įžvalgos. Nesigilinant į tai, kas pasakyta ir suprasta neseniai praėjusiuose Nacionaliniuose maldos pusryčiuose, lieka pabrėžti, kad prekiauti nuodėme, net ženkliai pildant biudžetą, nėra gerai…

Valdžia, su visu Kubiliumi krizės egzaminą išlaikė ir net išėjo sustiprėjusi savo nusistatymuose ir tikėjime. Tame tikėjimą mažiau populizmo, liberalizmo, daugiau tvirto konservatyvizmo ir krikščionybės (tenepyksta koalicijos partneriai).

Ko gi mums trūksta? Ogi bendravimo ir susitarimo, supratimo ir orumo, reikia ne barti Lietuvą, kad kokiam nors garbingam darbui nėra sąlygų, bet jas sudaryti. Senais “buržuaziniais “ laikais diplomas buvo autoriteto simbolis – štai žmogus, kuris sugebės sukurti kažką tuščioje vietoje. Šiandien diplomas – dar vienas galvos skausmas valstybei, kaip diplomuotam duotų ką veikti, nes pats nieko nesusiveiks, o nesusiveikęs emigruos ir, didelė tikimybė - taps valstybė priešu.

Ir taip toliau… Metams baigiantis sėkmių ir nesėkmių sąrašas bus pildomas nekartą.

Lietuvoje nepaliaujamai vyksta karas. Keistas tas karas – savų prieš savus. Valdžia kaip įmanydama stengiasi surinkti pagal įstatymą priderančius mokesčius, kurių reikia žmonėms remti, gi žmonės stengiasi tuos mokesčius kuo labiau nuslėpti. Laimi, kurie gudresni tą dieną ir toje vietoje. Karo pasekmė – skurdus biudžetas ir didėjantis tarpusavio nepasitenkinimas.

Jei tai būtų kokie primityvūs laikai, tai galėtume sakyti, neišmanėliai ir tie ir anie, bet juk gyvename XXI amžiuje, kai vis protingi ir visi supranta. Supranta savaip. Dauguma piliečių įsitikinę, kad bendri pinigai skirstomi neteisingai ir nepritingai, valdantieji stengiasi įrodyti, kad viskas daroma tų pačių piliečių gerovei. Daugėja nesusipratimų, pigaus populizmo…

Štai kaip įdomiai atrodo piliečių - statistinių lietuvių - pažiūra į mūsų bendrus pinigus. Ne tik pažiūra, kiek jos santykis realybe. Biudžetas šiandien – svarbiausia politikos aktualija.

Pasak ministrės Ingridos Šimonytės (o ji remiasi apklausų, atliktų bendrovės RAIT duomenimis), lietuviai mano, kad biudžeto išlaidos atrodo maždaug taip:

Valdininkų (valstybės tarnautojų) atlyginimai – 47,7 proc.,  gynyba – 12, 7 procento, pensijos ir išmokos 8,8 proc., ūkio plėtra, - 7,6 proc., švietimas – 4,1,  sveikata 3,9, aplinkosauga – 1,2 ir t.t

Suprantama, kad tas pats statistinis Lietuvos man, kad valdininkai yra didžiausi tautos kraugeriai, juos išnaikinus pinigų atsirastų viskam – tiesiog rojus žemėje. Dar sumažinus išlaidas gynybai, žiūrėk, pensijoms ir išmokoms tikrai netrūks. Valdžia, neva, nenori to daryti, todėl yra bloga. O čia netrunka dainuojančių, kad valdžia tyčia taip daro, tad nieko čia blogo, slėpti pajamas, verstis šešėlinės ekonomikos erdvėse.

Opozicijai labai smagu sakyti, kad vadžia pinigus skirsto blogai (beje, būdama valdžioje, ji skirstė iš esmės taip pat, nes nieko čia stebuklingo nesugalvosi). Smagu ir žadėti likviduoti valdininkus, jie nemylimi, tad pažadas bus maloniai priimtas. Ir taip toliau.

Tiesa yra visai kitokia. Norintieji paskaityti internete skelbiamą biudžeto projektą nustebs, kad yra ne taip, kaip galvojame, o nenorintiems teks patikėti ministrės patikinimu ar šio teksto autoriumi.

Realus biudžeto projektas byloja, kad valdininkų atlyginimai kitais metais sudarys viso labo… 3 procentus. Ne 33, o tik tris, nežinia ar kada jie gaudavo daugiau penkių. Net pačiais šviesiausiais valdininkijai laikais. Galime pykti ir net labai pykti, tačiau daugiausiai valdžia (bloga valdžia, autoriaus past.) išleidžia socialinėms reikmėms – daugiau kaip 40 procentų. Švietimas gauna 15,5, sveikatos apsauga  12,2 procento viso šalies biudžeto. Ekonomikos plėtrai skiriame 6,7, teisėsaugai ir tvarkos palaikymui – 4,4. Gynyba – tai menki 2,9 procentai visų valstybės išlaidų… kas lieka – mizeris.

Valdžia ne prieš norų išsipildymą - daugiau pinigų ligoninėms, mokykloms, daugiau teisėsaugai. Tačiau nesunku įsitikinti, kad krašto apsaugos naikinimas ir net visos valstybės tarnybos likvidavimas išmokų ir pensijų nepadidins.

Taip ir pyksimės: valdžia, kol ji atsakinga, gins realią situaciją, populistų chorelis giedos statistiniam piliečiui malonias dainas. Tačiau kol taip elgsimės, nesusitaikysim – pinigų visada atrodys per mažai, visi kaltinsime vieni kitus vagystėmis. O šiandien Lietuvai, vis dar kamuojamai krizės ir jos padarinių, reikia susitaikymo ir savitarpio supratimo. Negalima nepaisyti visuomenės nuomonės, o jei ji neteisinga, tai stengtis, kad tokia nebūtų. Negalima ignoruoti realybės, nes nusivylimas bus labai gilus.

Kad tarpusavio supratimas atsirastų, visų pirma reikia atsisakyti kelių populiarių mitų.

Pirmas - biudžeto ir kitų bendrų pinigų maišas neišsemiamas. Kitais metais bendrų pinigų su visais biudžetiniais, europiniais, savivaldybiniais pinigais bus apie 35 milijardai, kiek daugiau kaip 10 tūkstančių “ant žmogaus”. O čia jau mūsų piliečių ir deleguotų jos atstovų – Seimo – pareiga racionaliai juos paskirstyti.

Antras - pinigus galima paimti iš valdininkų ir tarnautojų, policininkų, sekretorių, tvarkdarių ir kitų. Valdininkijos nebuvimas nuostolingesnis nei jos išlaikymas – tokia istorijos patirtis. Skaitytojas, dar nepamiršęs aritmetikos nesunkiai paskaičiuos, kad visų labai nemylimas Seimas kasdieną jam kainuoja…. apie 7 kuklius lietuviškus centus. Per metus net trisdešimties sidabrinių nesiekia.

Trečias – laimę atneš gynybos ar policijos atsisakymas. Šiandien į NATO “bendrą katilą” ir savąją gynybą statistinis lietuvis per metus sumoka kiek daugiau kaip 200 litų bendrų pinigų. Įdomu, ar apsigintų kiekvienas individualiai už tokius pinigus, jei nebūtų NATO ar valstybės saugumo struktūrų.

Labai norėčiau, kad išmoktumėme ne tik svajoti apie pinigus, bet ir juos skaičiuoti, tada suvoksime, kad socialinių išmokų sutvarkymas yra kur kas didesnis pinigų rezervas nei gynybos atsisakymas. Pertvarkymams reikia ne tiek daug pinigų, keik drąsos. Reikia daugiau biudžeto kūrėjų, negu “valytojų.

Prieš šešias dešimtis metų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris nepabūgo pertvarkyti socialinės paramos sistemą labai paprastai, nors ir labai radikaliai – jokių lengvatų tiems, kurie gali užsidirbti patys, o tiems, kurie negali – lengvatos užtikrinančios padorų gyvenimą. Socialinių išmokų procentas sumažėjo, dirbančių padaugėjo, galiausiai atsirado tai, ką iki šiol vadiname Vokietijos ekonominiu stebuklu. Ar lengva tą padaryti? Sunku, tačiau įmanoma. Vokiečiai buvo drausmini. Beje, lietuviai kantrūs, jei ta kantrybė būtų paremta teisingumu ir pasitikėjimu…

Ne vieno dešimtmečio praktika byloja, kad investicijos į ilgalaikius perspektyvius projektus duoda pinigų “grąžą” vėliau, tačiau pinigai didesni – investicija į infrastruktūrą atsiperka, investicija į “čia ir dabar” dažnai stumia į nesibaigiančias skolas.

Didžiausią ilgalaikį efektą duoda investicijos į gynybą ir teisėsaugą. Tos šalys, kuriomis šiandien žavimės, sunkiu momentu ne naikino teisėsaugą ir gynybą, o jas stiprino. Pamenu, kaip buvęs Niujorko meras Rudolfas Guilianis padarė stebuklą: Niujorką iš nusikalstamumo kamuojamo mesto pavertė saugia ir, svarbiausia, klestinčia vieta – krizės atveju investavo į … saugumą ir pasitikėjimą tarp piliečių ir administracijos.

Lietuvos ekonomika ėmė ženkliai augti, investicijos ėmė plaukti ir gėrovė atsirado ne todėl, kad viena ar kita vyriausybė padarė kažkokį ekonomikos  burtą. Šalis tapo saugi ir patikima. Šiandien svarbus uždavinys yra ne dar ir dar kartą susipykti dėl biudžeto, o susitarti, ką daryti, kad augtų bendrasis vidaus produktas. O pinigų išmokoms bus tada ne taip jo mažai, nors geriausia, kad tų išmokų reiktų vis mažesniam mūsų tautiečių skaičiui.

Kinija jau ne pirmus metus svajoja apie savus Nobelio premijos laureatus – medikus, fizikus, ekonomistus, gal net rašytojus. Jie reikalingi įrodyti gerokai papuvusiam pasauliui, kad šalis moka gaminti ne tik pigias nesudėtingas prekes, bet turi ir pakankamą mokslo potencialą.

Tačiau Kinijai nesiseka jos - piliečiai premijuojami toje srityje, kurią oficialusis Pekinas norėtų slėpti. Jau ne pirmą kartą premiją gauna ne režimo puoselėjimo elito, o demokratijos ir žmogaus teisių gynimo atstovai. Gauna Nobelio Taikos premijas.

Priminsiu, kad Alfredas Nobelis kažkada pasiūlė premijuoti taikos kūrėjus, stiprintojus ir puoselėtojus. Nors Nobelio Taikos premijų komitetas nėra absoliutus taikos definicijos arbitras, jo nuomonė vienaip ar kitaip tapo taikos ir jos laureatų etalonu. Laureatai – taikos angelai - sudaro keletą labai nepanašių viena į kitą grupių: čia ir politikai idealistai ir realistai, nevyriausybinės organizacijos, dvasiniai lyderiai, rašytojai, žurnalistai.

Politikos istorija patvirtins, kad taikos angelų sąraše nestinga tikrų realistiškai mąstančių ir atsakingų politikų. Neretai dar ir užimančių aukštas atsakingas pareigas. Jų sąrašą dar 1906 metais pradėjo JAV prezidentas Theodoras Rooseveltas, tapęs žymiu tarptautinės teisės – taikos sutarčių promotoriumi. 1919 metais aukščiausia taikos premija apdovanotas kitas JAV prezidentas Woodrowas Wilsonas, kurio idėjų dėka Vidurio Europos tautos, o jų tarpe ir mes visai legaliai tapome pripažinta nepriklausome valstybe. Nobelio taikos premija apdovanotas ir JAV valstybės sekretorius George Marshalas, jau po Antrojo pasaulinio karo inicijavęs garsųjį planą, kuris, kaip atrodo, ne tik sutaikė Vakarų Europos tautas, bet ir tapo impulsu integracijai.

Tiesa, ne visada laureatai pateisindavo į juos dedamas viltis. Vienas žinomiausių visų laikų JAV diplomatų –  Henris Kissingeris kartu su vietnamiečiu Le Duc Tho 1973 metais apdovanoti už taiką Vietname, taiką, kurioje turėjo taikia sugyventi buvę priešininkai. Po kelių metų apdovanotąją taiką pakeitė Pietų Vietnamo nukariavimas. 1978 metais Nobelio komitetas nutarė pagerbti Egipto ir Izraelio vadovus - Anwarą Sadatą ir Menachemą Beginą už taiką tarp abiejų šalių. 1994 metais premiją gavo Yitzhakas Rabinas, Shimonas Perezas ir Jasiras Arafatas už būsimąją taiką, dabar, deja virtusią vienu skaudžiausių prasidedančio amžiaus karų. Pernai komitetas nuvylė, paskirdamas premiją Barackui Obamai tiesiog už gražias akis, avansu, kuris, tiesa sakant, realiais žygiais taikos stiprinimo link taip ir nevirto.

Kaip nesistebėtume, šviesiausiais laurėtais atmintyje lieka ne didelių valstybių aukšto pareigūnai, bet tie, kuries aukodami save, gina tai, ką vadiname elementariomis žmogaus teisėmis. Šiemet laureatu tapo Kinijoje kalinamas žmogaus teisių puoselėtojas Liu Xiaobo. Pasirodo, kad europiečiams vis dar ne vis tiek, kokias teises turi žmonės vienpartinių režimų valdomuose kraštuose. O pats premijos paskyrimo faktas įtikino, kad mūsų moralė dar ne visai supuvusi, kad nebijome gąsdinimų, jog kokia nors didžioji šalis supyks ar įsižeis.

Kodėl kovotojai – žmogaus teisių aktyvistai – yra tokie svarbūs?

Politologai “neutraliai” bando aiškinti, kad paprastiems piliečiams, eiliniams žmonėms disidentai patinka vien todėl, kad mintimis ir norais (nors nebūtinai drąsa) su jais nesunku susitapatinti. Skirtingai nuo prezidentų ar ministrų, jiems nereikia nei didelių pinigų, nei išskirtinio išsilavinimo nei padėties elite. Jie tik prabyla “iš minios”, todėl yra tokie žavūs.

Nepaisant aiškis nedemokratinių šalių valdžios neapykantos, disidentai “iš liaudies” galiausiai visada lieka teisingumo ir moralės simboliais, pergyvena savo epochas ir juos nutildyti bandančias šalis. Jų projektai – laisvės projektai tiesiog nebūna neteisingi – tiesio laisvės dar niekas neišdrįso bendrąja prasme pripažinti žalinga. Nesvarbu kiek mūsų tarpe esančių daugiau ar mažiau nekentėme Sovietų Sąjungos, Lietuvos laisvės bylą viešumoje palikė disidentai. Nesvarbu, kad vėliau jie pasuko kartais ne labai skirtingais keliais. Svarbu, kad jie buvo nesunaikinami.

Grįžtant prie Nobelio taikos premijų, galima paminėti žmogaus teisių, kovos ir demokratijos  žvaigždes – Martyną Liuterį Kingą (1964 m.), Andrejų Sacharovą (1975 m.), Motiną Terese (1979 m.), Lechą Walęsą (1983 m.), vyskupą Desmondą Tutu (1984 m.), 14-tąjį Dalai Lamą (1989 m.), Aung San Su Kyi (1991m.), Rigobertą Menchu (1992 m.). Visi gali sakyti, kad jų laisvės projektai “praėjo”. Martynas Liuteris Kingas buvo nužudytas, tačiau jo idealai virto JAV gyvenimo tikrove. Sacharovas galiausiai nugalėjo sovietinę imperiją, o Walęsa – jos lenkiškąjį vasalą. Aung San Su Kyi neįveikia Mianmaro chunta, o dėl Dalai Lamos – tas pats Pekinas, kuris šiandien piktai purkštauja dėl Liu Xiaobo.

Nelabai skoningai atrodo noras apšaukti Liu Xiaobo kriminaliniu nusikaltėliu. Tai senas ir nepasiteisinęs metodas. Pamenate, kad ir Sovietų Sąjungoje visi disidentai buvo vagys, sukčiai ir dažnai homoseksualai (tada tai irgi buvo nusikaltimas), dar neskoningiau attrodys nenoras leisti am paskaityti Nobelio paskaitos. Iš ties, paprasčiau Kinijai būtų kaip nors susitaikyti su tuo faktu ir iš tiesų imtis bent jau dalinės liberalizacijos. Kinijos ekonomika nepagimdė, kaip tikėta, politinio Gorbačiovo, o be jo, matyt teks imti Taikos premijas, o ne premijas mokslo srityse.

Šiemetinis Nobelio Taikos premijų komiteto sprendimas džiugina savo nonkonformizmu, džiugina, kad komitetas nepamiršo jau tradicinėmis vadinamųjų vertybių. Pastaruoju metu pasaulyje atsiranda labai merkantilinis požiūris į vertybes, o tame tarpe žmogaus teises. Ne paslaptis, kad tokios valstybės, kaip Kinija, Venesuela ar kaip kurios arčiau mūsų esančios tiki, kad žmogaus teisių kokybės sertifikatus bus galima nusipirkti už energetikos ar gamybos žaliavas bei pigias prekes. Kai kuriais atvejais ir respektabilių demokratinių valstybių lyderiai sutinka su tuo, kad visai vis tiek iš kieno rankų nafta ar pliušinis žaislas.

Nobelio komiteto sprendimas rodo, kad ne taip čia viskas lengva, kad kol tikros taikos ir žmogaus teisių idėjos nenumirė. Laimei, dar nenumirė.

Mikė Pūkuotukas sakė: “atėjo mintis… tik nežinau ar gera?” Panašu, kad pasaulyje gyvena fėja, lemianti Lietuvos likimą, neatsiklaususi pačių lietuvių. Dar nežinia, gera ji ar bloga, bet lemia.

Toji fėja, tiksliau formaliai nežinia kas ir kur, primetė mums tą nelemtą CŽV kalėjimų reikalą. Reikalas, beje, Lietuvai visais atžvilgiais nenaudingas, o dar nenaudingesnis todėl kad Lietuva, kaip tas Pūkuotukas iki šiol nelabai suvokia, kodėl taip blogai eskaluoti kalėjimų temą.

Prisiminkime, kad nežinia kur buvo pirminis gandų šaltinis. Gandai veikiai virto atskirų (dažnai mitinių) pareigūnų ar nuomone, o dar vėliau ir šalies vadovų lygyje nuskambėjo noras kalėjimus (ar sulaikymo centrus) surasti. Reikėjo rasti, arba sukurti… ieškojo, bet nerado, tai ėmė ir pastatė. Sukūrė kažkokį miražą, kuriame spindėjo oazė su kalėjimu…. Suprask, galėjo būti prielaidos, kad jis galėjo būti įkurtas ir gal būt net veikė. Painiai skamba… kažkaip panašiai į kalambūrą: suprantu, kad nesuprantu, bet nesuprantu, kaip tu nesupranti, kad aš nesuprantu.

Lietuviai dėl to kalėjimo turėjo baisiai susigėsti, o po to supykti. Supykti, kad kažkokie amerikonai atėjo čia ir papiktnaudžiavo. Piktnaudžiavo jau seniai, nes niekada nepripažino mūsų suvereniteto SSSR ribose, ne be jų pagalbos oro erdvė yra ginama nuo tų, kurie kažkada vežė lietuvius į Sibirą, išugdė “amerikonus”, tapusius mūsų šalies prezidentu ir ginkluotųjų pajėgų vadu, o galiausiai pasakė, kad visi Lietuvos priešai taps Amerikos priešais.

Lietuviai kalėjimo miražu arba nepatikėjo, nepatikėjo trobesiu be jokios kalėjimui būdingos struktūros, be prižiūrėtojų ir kalinių. Mažų mažiausiai jų nesureikšmino. Lietuviai ir toliau sakė, kad Amerika yra draugas, kur kas nuoširdesnis draugas, negu į draugus peršami kaimynai iš Rytų.

Nors lyg ir sutarėme, kad Lietuvoje kalėjimo nebuvo, o tik jo miražas (prielaida, kad sąlygos netrukdė būti), kažkas kažkur dėl mūsų nerimsta. Atrado kalinį. Kol kas vieną su vardu ir dokumentais, bet regis atras ir daugiau. Britų žmogaus teisių organizacija “Repriev”, jei jau taip, rado iš tiesų ne kalinį, o jo miražą – prielaidą, kad minimas asmuo gal būt galėjo būti kalinamas, o gal ir kankinamas kažkurioje Europos vietoje, kuri gal būt galėtų būti Lietuva.  

Informacijos šaltinio duomenimis, kažkuriuo laikotarpiu tarp piliečio Abu Zubaydah kalinimo Maroke 2004-aisiais metais ir Gvantanamo bazėje 2006 metais, jis laikytas Lietuvoje. Nelabai sutampa su “slaptais” lėktuvų skrydžiais, bet juk ne tas rūpi. Iš Gvantanamo legalių kalinių taip ir nepaėmėme. Pasirodo, jau buvome paėmę nelegaliai.

Pagal prisiimtą kaltumo prezumpciją dabar Lietuva dabar skubiai skubiausiai puls ieškoti jo pėdsakų Lietuvoje. Ką nors surasti, ar sukurti miražą tiesiog būtina. (Kad taip stropiai ieškotų iki šiol nežinomų Lietuvos partizanų kapų, tiek daug dar nerasta). Lietuvoje šiandien jau nebegalima įrodyti buvo tie kalėjimai ar ne. Yra tiesiog tikintys, kad buvo, ir tikintys, kad nebuvo. Kai faktais virsta galimi gandai apie faktus, kitaip ir negali būti. Kai kalėjimų klausimas išvirsta į meilės ar nemeilės Amerikai klausimą, nebeįrodome nieko.

Kam gi viso to miražo reikia?

Mums nereikia, kalėjimų turime ir savų, ir nemažai.

Kalėjimų reikia Amerikos priešams, būsiu atviras – Rusija džiūgauja, kaip mes dergiame savo šalį ir savo sąjungininkus. Užuot medžioję knibždančią rusų žvalgybą (patys rusai to neneigia) užsiimame pasakėlėmis, kurios galiausiai taps gėda Lietuvai. Europos Taryboje girdėjau Rusijos ir jos draugų džiugesį, kad ir vėl pavyko sukiršinti europiečius su Amerika. Laimei, Amerika elgiasi išlaikytai ir nepanikuoja, europiečiai kažkodėl – džiūgauja dėl Rusijos sėkmės.

Kalėjimų reikia Lietuvos priešams, kurie pagal apibrėžimą yra ir JAV priešai, nes tai būdas diskredituoti mūsų šalį išryškinant visas jos silpnąsias puses.

Lenkai pasielgė garbingai, rumunai – teisingai, nei vieni neskubėjo prižadėti, kad ieškos visko, ko Amerikos priešams reikia. Atvirkščiai. Lietuviai kažkodėl nori elgtis gėdingai. Panašu, kad dar po pusmečio “paaiškės”, jog vienintelė šalis, turėjusi kalėjimus, buvo Lietuva.

Čia jau ne tik diskreditacija. Čia pavojai. Grėsmė prarasti sąjungininkus. Vietiniai pacifistai, paniškai bijantys islamiškojo teroro, laikosi nuomonės, kad Lietuva bus saugi, jei niekaip niekada “neįžeidinės” islamistų, nedalyvaus taikos palaikymo misijose, o jei jau kas pagąsdins, nuolankiai prisiims kaltes. Žinomas žmogaus teisių specialistas Henrikas Mickevičius teroro akto jau nebevadina tokiu – politiškai korektiškai kalba viso labo apie rugsėjo vienuoliktosios įvykius.

Ir dar vienas labai jautrus momentas. Prisiėmę atsakomybę ne tik už kalėjimus, bet ir kalinius, netrukus mokėsime jiems milijonines kompensacijas. Mokėsime maksimalias sumas, nes savęs nemokame ginti. Islamistai mūsų neterorizuos. Mes ir nesiginsime. Tiesiog per kompensacijas juos finansuosime. Kadangi rugsėjo vienuoliktosios tipo “įvykių” rengimas brangus, nesistebėkime, kad pinigų reikės duoti vis daugiau. Koks nors žydų turto klausimas atrodys visai nebrangus.

Prieš kelias dienas respektabiliame “Žinių radijuje” teko komentuoti Prezidentės mestą frazę apie tai, kad veik dvi dešimtis metų buvome JAV užsienio politikos įkaitais. Daugiau taip (suprask, taip gėdingai) nebebus. Prisimenu, kad prieš gerus metus laiko Prezidentė minėjo, kad Valdo Adamkaus užsienio politika buvo nevykusi, tad dabar bus kitaip. Komentatoriai ir skambintojai kalbėjo įvairiai. Su didelių džiaugsmu patyriau, kad dauguma vis tik mano, jog amerikiečiai yra ne mūsų grobėjai, o sąjungininkai, tačiau oponuojančiai pusei vis dėl to vertą vienus ar kitus dalykus paaiškinti. Juolab, kad mūsų užsienio politikos vertinimuose kaip niekad gausu nesusipratimų ir mąstymo klaidų, kurių kiekybė galiausiai pereis į kokybę.

Šiame komentare pabrėšiu tik tris iš jų, svarbius šios dienos kontekste. (Šiaip jau – nesusipratimų ir logikos klaidų žymiai daugiau.)

Pirmas nesusipratimas: didžiųjų valstybių galios ir valios vertinimas.

Vyrauja logika visiškai neparemta nuomonė, kad globalios politikos scenarijų rašo laimingos didžiosios valstybės, o nelaimingos mažosios yra tiesiog priverstos jų klausyti. Didžiosios, mat, galingos, o mažosios silpnos.

Jei taip galvojate, atsakykite į klausimą, kas parašė, pavyzdžiui, XX amžiaus pasaulio politikos scenarijų, ir pagal kurios didžiosios valstybės, ar jų grupės norus rutuliojosi tarptautiniai santykiai.

Pagal kurios?

Ar Rusija norėjo, kad XX amžius praeitų būtent taip? Juk dar to amžiaus pradžioje Rusija tęsėsi nuo Varšuvos iki Vladivostoko, o amžiaus pabaigoje Rusija prasidėjau jau tik prie Smolensko, gi bendrai jos sienos labai gerai sutampa su… XVIII amžiaus pradžios Maskvos kunigaikštystės ribomis. Galingoji Rusija buvo priversta išeiti iš Visos Vidurio Europos ir Baltijos regiono, o gerai žinomi Rusijos lyderiai tvirtina, kad amžius baigėsi Rusijos tragedija – SSSR žlugimu, o ne svajonių įgyvendinimu.

Britų imperijoje XX amžiaus pradžioje nenusileisdavo saulė, gi pabaigoje žemėlapyje tebuvo sunkiai randami imperijos likučiai. Ar tai pasaulis pagal sumanųjį Londono scenarijų? Tikriausiai – ne. Prancūzai su giliu liūdesiu konstatuoja, kad frankofoninė bendrija XX amžiuje totaliai pralaimėjo anglosaksiškajai. Vokietija pralaimėjo abu pasaulinius karus tuo pat metu užsitraukdama ir nacizmo gėdą. Amerikiečiai niekaip nenorėjo kariauti, tačiau buvo priversti. Ypač po Pearl Harboro, o dabar jau ir po rugsėjo vienuoliktosios. Sąrašą galima tęsti…

Tikrovė ne tokia jau maloni geografijos ir populiacijos didiesiems. Belieka konstatuoti, kad didžiosios valstybės neturi globalios teisės, tačiau joms tenka globali atsakomybė - tenka semti košę, kurią neretai užverda “mažiukai”. Kas įrodys, kad tai amerikiečiams ar vokiečiams taip jau labai reikėjo Balkanų karo ir Baltijos valstybių nepriklausomybės – galėjo gi ramiai draugauti su Gorbačiovu ir tiek. Juk Berlyno sieną galiausiai sugriovė patys Vidurio Europos žmonės, o Baltijos Kelias nebuvo koks nors JAV Kongreso finansuojamas projektas.

Jei jau didžiosios valstybės neįgyvendina savo scenarijų tai nelabai joms ir tie politikos įkaitai reikalingi. Tiesa, sąmokslų ir net slaptų protokolų esama, tačiau jie veikiai išvirsta ne politikos laimėjimais, o jos gėda. Slaptai susitariantys ilgainiui pralaimi – tokia istorijos statistika.

Antras nesusipratimas – tai populiarios kalbos apie sąmokslus prieš Lietuvą. Kiek jų jau prisiklausėm. Kadangi realių (labai skaudžių mums visiems) sąmokslų būta, dažnai kyla noras visos sunkiau suprantamus užsienio šalių politinius sprendimus paversti paprasčiausiu sąmokslu prieš mūsų šalį.

Sąmokslų teorija, beje, labai kelia tautos dvasią. Tragiškai vienui vieni, ir visi susimokę prieš mus, rusai su amerikonais, vokiečiai, lenkai…. net latviai. Tad mes - aukos, o jei taip, visas savo asmenines klaidas galima nurašyti kitiems – mes tyri, nekalti, visada pragmatiški, visada herojai, žinom pačias geriausias strategijas, tik štai mus apgauna ir okupuoja… O kiek mūsų tarpe nuoširdžių sovietinių marksistinių darvinistų. Būtent marksistinis darvinizmas kalba, kad politikoje būtinai reikia muštis, neva,  stipresnis būtinai turi nukariauti silpnesnįjį…

Ar tikrai? Ir kam nukariauti? Galima juk draugauti…

Dabar išvardinkite bent penketą argumentų, kodėl tokiems amerikiečiams šiandien reikia dėl mūsų sąmokslauti. Amerikiečiai visai nenori mūsų parduoti, rusai gal ir visai nenori pirkti. Kol amerikiečiai mumis tiki, Rusija neims – kąsnis gali įstrigti gerklėje. Kai amerikiečiai mumis nusivils, rusams nereikės nė tankų – “protingieji” pasiduos, patriotai gi eis į miškus, likusieji gyvens kaip pigiau. Kuriam laikui turės iš Vakarų gautų drabužių liekanų. Tam kartui…

Savojo stuburo turėjimas visada kur kas geriau už bandymus nuspėti, kurios čia pusės įkaitais esame. Stuburas gi leidžia teikti naujas iniciatyvas, sveikai siekti regioninės lyderystės ir pasiekti tai, kad kaimynams būtų ne tas pats – sekasi mums ar ne.

Trečias nesusipratimas vadinamas gudria ir naudinga užsienio politika. Praktika rodo, kad kuo ji prastesnė ir seklesnė, tuo daugiau kalbų apie naudą, daugiavektoriškumą ir svajones, kad pasaulio chaose mes sugebėsime visus “išdurti” ir išsikepti skaniausią politikos pyragą. Tai bene skaudžiausias nesusipratimas.

Svarbiausi sprendimai, kurie leido mums pasiekti svarbiausius strateginius tikslus neatrodo nei labai ką nors apgaunantys, nei paslaptingai gudrūs.

Baltijos ne šiaip sau įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Jos sėkmingai įsikomponavo į regiono geopolitinį virsmą – perėjimą iš Vidurio-Rytų Europos į Vakarų Europą. Vidurio Europos valstybės, įpratę gyventi atskirai pašiepti kaimynus ir net jų nekęsti, turėjo parodyti daug solidarumo, kad vis gi integracija įvyktų. Signalas visiškai aiškus - jei norime ko nors gauti sau, geriau tai padaryti nešant gėrį kitiems. Ne pergudrauti kaimyną, o su juo sutarti. Net ir ateityje skęstant Europos laivui geriausia bus gelbėtis kartu, o ne atskirai. Gal ir negudru, bet efektyvu.

Neretai mus klampina yra tiesiog prasčiokiškas elgesys: pavyzdžiui, vizija, kad Europos Sąjunga – tai neblogas pinigų maišas, iš kurio reikia semti kiek galima daugiau. Pinigų yra, bet protinga būtų ne griebti juos šiandien, o kurti ilgesnio laikotarpio perspektyvai. Prasčiokas eina, kur daugiau duoda, pilietis – sukuria, kur labiau reikia.

O jei jau kalbame apie užsienio politiką, tai ji palygintina su eismo taisyklėmis ir jų laikymųsi. Pilietinės visuomenės idėja byloja, kad laikydamasis taisyklių neturėsi nemalonumų. Nepilietinė aiškina, kad nemalonumų neturėsi, jei susitarsi su policininku, taisyklės gi ne taip svarbu. Manau, kad skaitytojas nesunkiai nuspės, kad yra šalių, kurios primygtinai ragina laikytis taisyklių, yra šalių, kurios teigia, kad geriau susitarti kaip nors už kampo – dėl sunkvežimių, sūrio ar vamzdžio. Pagunda nepaisyti kelio ženklų ir puikuotis gerais santykiais su vietine policija būdingas vietinių “kietuolių” bruožas, tačiau tai nėra tikra ir teisinga politika, juolab jei policininkas leidžiasi įkalbamas. Šiaip ar taip geriau laikytis įstatymų, nei jų nepaisyti. Užsienio politikoje yra kaip tik taip.

O dabar - praktinės išvados.

Nors nūnai Europoje labai madinga įgelti amerikiečiams ir vaidinti visiškai nepriklausomus nuo jų mitinių “interesų”, Lietuvai kur kas naudingiau ginti amerikiečius Baltijos regione, o ne ieškoti kažkokių kalėjimų ar kitų nusikaltimų. Vakarai visą laiką mokė “nenervuoti” Kremliaus, patartina būtų ir nenervuoti Obamos, nors jo administracija ir kantri. Sunerimome, kai ėmė aiškėti, kad galime nebebūti JAV politikos prioritetu. Kaip gerai, kad vis dar esame.

Nepaisant gausių kalbų apie blogą Adamkaus (ar Brazausko-Adamkaus) užsienio politiką, niekas taip ir nepateikė sąrašo tų baisių politikos klaidų. Ar negerai, kad įstojome į NATO ir Europos Sąjungą, ar negerai, kad susitaikėme su lenkais, o rusams neleidome važinėti po Lietuvą kur pakliūna? Ligšiolinė Lietuvos užsienio politika leido iš Rusijos artimojo užsienio virsti Vakarų bendrijos dalimi. Klaidas gi matau bandymuose gudriai “suvystyti” Lukašenką ir dar gudriau testuoti Rusijos meilę Lietuvai. Pinigų nepadaugėjo (trečdalis mūsų biudžeto yra ES pinigai, o ne verslo su Baltarusija stebuklai), saugumo irgi ne daugiau, ypač energetikoje, kraneliai užsukinėjami, o tolimųjų reisų vairuotojai dar nežinia kaip rytoj susitars su Rytų kaimynių valdžia, mat anoji siūlo ne laikytis taisyklių, o  susitarti kitaip.

Nori taikos, ruoškis karui. Istorikai tvirtina, kad šiuos žodžius pasakė romėnas, karo reikalų žinovas Publius Flavius Vegetius Renatus. Tai buvo kažkada Romos imperijos gyvavimo pabaigoje, žinių apie autorių išliko nedaug, tačiau frazė, regis, buvo tikrai vykusi, nes ją prisimena ne tik kariškiai, bet ir civiliai. Prisimena gražiai, nes istorija patvirtina tiesą – išgyvena ir net suklesti tos bendrijos, kurios deramai žiūri į savo saugumą ir gynybą. Tokiose bendrijose vertinami ir jauni, ir seni.

Tikriausiai, ne paslaptis, kad mes nūnai į savo gynybą žiūrime mažų mažiausiai pro pirštus. Ne paslaptis, kad saugumo situacija prastėja, mūsų civilizacija išmiršta, grėsmės ir betvarkės vis daugiau. Būtų visai logiška labiau rūpintis krašto ir civilizacijos saugumu, tačiau mums siūloma ne didinti jį, o mažinti. Juk artėja biudžeto reikalai – vėl teks tampyti “biudžeto antklodę” į tą ar kitą pusę.

Argumentai mieli širdžiai – reikia neva kompensuoti pensijas, paremti mamas ir jų vaikus, padaryti dar daug gerų darbelių, tad kam čia mums tie kareiviai, kurie, žinia, gali net ką nors ir nušauti. Simptomatiškai gausėja manančių, kad gynybos biudžetas iš viso nereikalingas, o tos niekingos išlaidos – apie vieną procentą bendrojo vidaus produkto, galėtų padaryti laimingus ne tik pensininkus, bet taip pat gydytojus, moksleivius, kūdikius, studentus, disidentus, gėjus, kairiarankius, kreivakojus ir taip toliau…. sąrašą galima tęsti. Įdomu, aišku, kodėl likę 99 procentai iki šiol neatnešė laimės, bet tegu tai lieka refleksijoms ir diskusijoms. Negana to, kai kas ano, kad kariai – tai tiesiog potencialūs žudikai, kokių iš viso šioj žemėj neturėtų būti. Žodžiu, ne tek jau mažai nuo valdžios viršūnių iki “runkelių” taikosi pasidalyti po keletą centų dabartinius mūsų krašto apsaugos likučius.

Gali būti kad kai kas kyla iš nežinojimo ar naivumo, gali būti, kad ir piktos valios čia surastum.

Galima mandagiai paaiškinti, kad ginklas lietuviškai reiškia gynybos priemonę, ir kad pati gynyba - tai ne žudymas, o sergėjimas. Ar Žalgirio mūšį laimėję kariai buvo žudikai?  Jie kovėsi, beje, svetimoje teritorijoje? Ar buvo agresoriai? Jei į bent vieną klausimą atsakėte ne, atsiimkite savo klejones apie krašto apsaugos finansavimo žalą.

Pensijas kompensuoti reikės, kaip reikės kompensuoti ir kitus nerealizuotus lūkesčius. Kad tik krizė greičiau pasibaigtų, kad tų pinigų būtų daugiau. O padauginti pinigų gali kaip tik ta pati krašto apsauga. Tik ne ją skurdinant, o … stiprinant.

Garsi politinės ekonomikos specialistė Susan Strange (deja, prieš dešimtmetį apleidusi šį pasaulį) taikliai pastebėjo, kad gerai funkcionuojančiai šalies ekonomikai reikia keturių sąlygų: turėti bendrojo vidaus produkto kūrimo galimybę, laisvą rinką, bankų sektorių ir… garantuotą nacionalinį saugumą. Tai va - saugumą. Štai jums atsakymas į klausimą, kada valstybė kompensuos pensininkų skriaudas – kai bus saugi.

Kas mėgsta skaičius, gali pasitikrinti, kad pensijoms ir motinystei skiriame daugiau kaip dešimt kartų daugiau nei gynybai. “pravalgę” gynybą šiandien gal ir pasijusime dešimčia procentų sotesni, tačiau baugu, kad kitąmet nebebus ką valgyti.  Nebebus valstybės. Net atvirkščiai. Šiandien, viską skaičiuojant pinigine išraiška, pradedama manyti, kad geriau pralaimėti ir pasiduoti. Pralaimėti pigiau, pigiau neginti tėvynės pigiau nei pirkti lėktuvą ar šaudmenų. Nenuostabu, kad taip galvojant, gretai neturėsite nei tėvynės nei jos pensijos. O svetimiems jau visai nesvarbu, užsidirbote pensiją, ar ne.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vidurio Europa, o tame tarpe ir Baltijos šalys, ekonomikos augimą (ir pensijų augimą) pajuto tada, kai tapo saugiomis, kai tapo aišku, kad jos bus euroatlantinės civilizacijos dalimi, civilizacijos, kuri turi daug didele dalimi todėl, kad yra saugi. Šalys kuriomis žavimės (Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika), šalys, kurios mūsų migrantams atrodo geresnės tėvynės nei Lietuva, jau seniai suprato, kad gynybai negalima taupyti, nes tada reiks dirbti kažkur toli nuo tėvynės… gerai, kad Vakaruose, bet nebūtinai…

Istorija visada labiau mena karius, o ne tuos, kurie gynybai gailėjo… O jei mena, tai veikiau kaip itin negatyvius personažus. Skirtumas tarp sąvokos neapsiginti ir nesiginti didžiulis. Tautos kūryba sako – jei negali būti liūtas, gali būti vapsva, bet nebūk šliužas. Net ir galingieji kontaktų su vapsvomis privengia…

Ginkluotosios pajėgos ne vienai šaliai yra visų pirma garbės reikalas. Šiandien didelė bėda ir tai, kad atiduodami gynybą vadinamiems profesionalams prarandame tokį svarbų jos komponentą, kaip liaudies pasipriešinimas. Profesionalas gali būti patriotas, bet gali būti tik valstybės tarnautojas, nes jo statusas įpareigoja ginti valstybe, bet nebūtinai tėvynę. Tėvynę giname visi, bet netrūksta aiškintojų, kad to visiškai nereikia, netgi žalinga. Nepagarba gynybai ir kariuomenei, laikas, kada niekiname tikrąją karininkiją, niekiname žmones, kuriems svarbu ne tik profesinės pareigos vykdymas, svarbu karininko garbė, neatneša nei kitokios garbės, nei trokštamos naudos. Karininko garbė buvo neįkainuojama vertybė kiekvienoje istorijos epochoje, išskyrus, kaip regis, pastarąją. Ne kiekvienas, kas gražiai apsirengia, jau džentelmenas, ne kiekvienas, kuris taikliai šaudo, jau karininkas. Garbe reikia rūpintis ir ją puoselėti, juk lietuviai, sako, garbinga tauta.

Tie, kurių negerų ketinimų sąraše yra ir tautos demoralizacija, noriai slepiasi už pensininko nugaros. Ar tikrai mano, kad šį kartą Lietuvą galima okupuoti jos neginant neva dėl pensininkų interesų.

Suprantu, kad dabar išgirsiu tą baisųjį žodį krizė… Krizės metu, mat, ne kariuomenė svarbu. O kaip tik svarbu. Jau minėjau, kad ekonomika, nebūdama saugi niekada taip ir neatsigaus, tad ir pensijų niekas nekompensuos. Antra, viešai deklaruodami savo bejėgiškumą tiesiog skatiname savo priešus pasinaudoti situacija. Kas įsitikinęs, kad Rusijos vadovai, apraudodami buvusią SSSR, nesvajoja jos atkurti, tegu meta akmenį. Kas galvoja, kad radikalūs islamistai pjauna tik tuos, kas nemyli musulmonų, o mylinčius paglosto, tegu paskaito rugsėjo  žuvusių sąrašą. Pjauna iš eilės, o nesaugiausius pirmiausia.

Žinomiausias visų laikų Niujorko meras Rudoph Giuliani pradėjo eiti savo pareigas, kai miestas skendėjo gilioje krizėje, buvo apimtas betvarkės ir nusikalstamumo, nepasitikėjimo valdžia ir valdininkų savivalės. Reikėjo mažinti biudžetą ir meras tą darė, bet buvo sritis, kurioje biudžeto išlaidos net padidėjo. Ne, tai ne pensijos. Tai saugumas ir teisėsauga. Krizės metu paskelbęs deramą kovą su nusikaltėliais, meras tarsi paruošė dirvą firmų, kompanijų ir tarptautinių organizacijų atėjimo bumui. Visi, kad buvo pabėgę iš Niujorko, kaip nesaugiausio Amerikos didmiesčio, grįžo į saugų JAV verslo ir kultūros centrą. Išaugo pajamos, išaugo ir pensijos. Minėtoji Susan Strange visiškai teisi, ekonomika auga saugioje terpėje.