<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?>
<!-- generator="lyceum/1.0.2" -->
<rss version="2.0" 
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	>

<channel>
	<title>DELFI BLOGAS</title>
	<link>http://blog.delfi.lt/</link>
	<description>DELFI redakcijos ir skaitytojų internetiniai dienoraščiai</description>
	<pubDate>Wed, 01 Feb 2012 17:54:00 +0000</pubDate>
	<generator>http://lyceum.ibiblio.org/?v=1.0.2</generator>
	<language>lt</language>
			<item>
		<title><![CDATA[L. Donskio blogas. Antieuropietiško Internacionalo pradžia?]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/donskis/9706/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/donskis/9706/#comments</comments>
		<pubDate>Mon, 23 Jan 2012 08:22:31 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[donskis]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/donskis/9706/</guid>
		<description><![CDATA[

 
  Sausio 18 d. dar
kartą turėjau progos išvysti ir išgirsti Vengrijos premjerą Viktorą Orbáną. Po
praėjusio jo vizito, kai Vengrija pirmininkavo Europos Tarybai, man liko
gan slogus įspūdis – žinojau, kad Orbánas yra buvęs liberalas, aktyviai
bendradarbiavęs su Europos liberalų, demokratų ir reformų partija (ELDR),
vienijančia ne tik ES narių, bet ir kitų Europos šalių liberalus (įskantant
Rusijos Jabloko), ir laikytas
kylančia europinio liberalizmo žvaigžde. ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[

 
  Sausio 18 d. dar
kartą turėjau progos išvysti ir išgirsti Vengrijos premjerą Viktorą Orbáną. Po
praėjusio jo vizito, kai Vengrija pirmininkavo Europos Tarybai, man liko
gan slogus įspūdis – žinojau, kad Orbánas yra buvęs liberalas, aktyviai
bendradarbiavęs su Europos liberalų, demokratų ir reformų partija (ELDR),
vienijančia ne tik ES narių, bet ir kitų Europos šalių liberalus (įskantant
Rusijos Jabloko), ir laikytas
kylančia europinio liberalizmo žvaigžde. Lygiai kaip ir jo partija Fidesz buvo laikoma Europos liberalų
sąjungininke ir neabejotinai liberalia politine partija. 
  Deja, nieko nėra liūdnesnio politikoje už degradavusį ir savo vertybes
išdavusį liberalą. Kitų jėgų atstovai bent nedeklaruoja, kad laisvė, intymaus
ir privataus gyvenimo neliečiamybė ir oraus, autonomiško individo gynimas nuo
biurokratijos ir centralizuotos valstybės yra didieji jų prioritetai. O nuo
laisvės ir žmogaus teisių pradėjęs, bet konservatyviu nacionalizmu baigęs ar į
autoritarizmą pasukęs liberalas visada sukelia didesnį apgaulės ir nusivylimo
jausmą.  
  Vieša paslaptis, kad nemaža dalis nūdienos Europos konservatyvių ir
radikalių nacionalistų yra daugiau ar mažiau flirtavę su liberalizmu ar net
įsteigę pirmąsias liberalų partijas Rytų ir Vidurio Europoje. Nieko stebėtino
čia nėra – neįmanoma pabėgti nuo laisvės ir jos keliamų įtampų, neaiškumo ir
nesaugumo prieš tai nepamėginus išsivaduoti iš viską „išaiškinančios“ teorijos
ir jos įsūnytos ideologijos. Vėliau nepakėlus naujosios tikrovės sukelto
neaiškumo ir nesaugumo puolama prie „stiprios“ teorijos – tik šįkart ideologinė
transponacija nuveda į visiškai kitą kryptį. Puolama į kontraliberalizmą keikiant
liberalizmą už visas su juo sutapatinto moderniojo projekto nuodėmes,
įvardijamas iš tolimos dešinės (dažniausiai su krikščionybe flirtuojančio
nacionalizmo) pozicijų.    
  Pirmą kartą išgirdau charizmatišką, teatrališką ir arogantišką demagogą,
Europos Parlamento narių kritiką, skirtą jo kabinetui už skandalingą Vengrijos
žiniasklaidos įstatymą atvirai įvardijusį kaip ataką prieš jo tautą ir
Vengrijos pažeminimą. Net iš pirmo žvilgsnio darėsi akivaizdu, kad Vengrijos žiniasklaidos
įstatymas buvo antipliuralistinis ir antidemokratinis – į visas spaudos, radijo
ir televizijos tarybas susodinti vien Fidesz
partijos nariai, bet kokie kitaip mąstantys išguiti, o už viešų asmenų šmeižtą
– kitaip tariant, politikų kritiką – skirtos didžiulės baudos, gan efektyviai
ir greitai šalyje atkūrusios valdžios baimę ir savicenzūrą.  
  Nieko naujo nebuvo ir sausio 18 d. Atvykęs susitikti su Europos
Komisijos prezidentu José Manueliu Barroso ir dalimi sau artimesnių
europarlamentarų Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas iškart pareiškė, jog
didžiuojasi tuo, kad Vengrija pagaliau turi naują savo konstituciją, kad
pagaliau atsikratyta 1949 m. stalinistinės konstitucijos (po šitos pastabos
visiškai taikliai EP Žaliųjų lyderis Danielis Cohn-Bendit pastebėjo, jog
nesuvokiama, kaip buvo galima į Europos Sąjungą priimti šalį, iki šiol nepakeitusią
savo stalinistinės konstitucijos). Dar daugiau, Orbánas pasidžiaugė, kad vėl
atvyko į EP, nes pats yra buvęs parlamentaras savo šalyje ir todėl tvirtai
tikįs, kad parlamentas – tai demokratijos širdis ir pati esmė. 
  Žinoma, visa tai gerokai kontrastavo su tuo, ką Orbáno viešųjų ryšių
specialistai ir patarėjai išplatino pačioje Vengrijoje. Ten buvo pareikšta, jog
premjeras vyksta kovoti už savo šalies garbę ir atremti tarptautinių kairiųjų
pajėgų gerai koordinuotos atakos prieš laisvą ir orią Vengriją. Žodžiu, jis
nuvyko į žvėries irštvą, į priešo teritoriją – didvyriškai kovoti su pasauliniu
kairiųjų sąmokslu prieš naująją ir laisvąją Vengriją.  
  Aš nieko nešaržuoju. EP liberalų ir demokratų aljanso ALDE
viceprezidentas Alexanderis Grafas Lambsdorffas, žinomas Vokietijos liberalas
ir, beje, dinastinis vokiečių politikas (žymaus vokiečių liberalo Otto Grafo
Lambsdorffo sūnėnas) davė interviu vengrų žurnalistams, kurio metu stipriai ir
nieko nevyniodamas į vatą sukritikavo savo buvusį kolegą ir seną pažįstamą Orbáną.
Viskas baigėsi akibrokštu – paskutiniai vengrų žurnalisto žodžiai eteryje, po
kurių nieko nebebuvo galima pakeisti, Lambsdorffą pristatė kaip tolimos ir
kraštutinės kairės atstovą.  
  Štai taip. Lietuvoje tokio lygio ir etikos žurnalistika – vadinant
daiktus tikrais vardais, melu, šmeižtu ir insinuacijomis – užsiima Respublika ir jos leidinių grupė
(kartais ir Lietuvos rytas). Tokie
dalykai lygiai taip pat begėdiškai vyksta ir Vengrijoje. Belieka tik
įsivaizduoti, kokio masto isterija buvo organizuota Vengrijoje mėginant
visuomenės ir užsienio žiniasklaidos dėmesį nukreipti nuo masinių protestų
Budapešto gatvėse ir buvusių antisovietinių vengrų disidentų balsų prieš Orbáno
ir Fidesz įvykdytą konstitucinį
šalies perversmą.  
  Ką gi padarė Orbánas ir Fidesz?
Ogi štai ką. Turėdami milžinišką daugumą parlamente (du trečdalius), jie iš
esmės pakeitė Vengrijos konstituciją. Tai buvo padaryta be jokių debatų su
kitomis politinėmis partijomis ir visuomenės grupėmis. Fidesz ne tik susodino vien savo narius ir lojalistus į visas
įmanomas strategines valstybės pozicijas, bet dar ir išvaikė ankstesnių
kadencijų ir su kitomis administracijomis dirbusias profesionalų grupes –
pavyzdžiui, masiškai į pensiją buvo išvaryti visi Fidesz neartimi teisininkai, nustačius naują jų amžiaus ribą (ne
70, kaip pirma, o 62 metus).  
  Beje, Vengrija nebėra Respublika – šitas žodis tiesiog dingo iš
konstitucijos. Tad kyla ne tik pagrįstas klausimas dėl jos politinio valdymo
formos, bet ir dėl Vengrijoje akivaizdžiai stiprėjančio iredentizmo ir
neužmaskuoto noro perbraižyti Europos žemėlapį – „išvaduojant“ istorines
Vengrijos žemes, sujungiant jas su tituline ir istorine tautos dalimi, nepripažįstant
Trianono sutarties rezultatų ir paliekant atvirą klausimą apie vengrų tautos ir
net Vengrijos teritorijos ribas. O tai anaiptol nebe juokai. Traktuojant
Slovakijos ir Rumunijos (ypač Transilvanijos) vengrus kaip sudėtinę politinės
vengrų tautos dalį, o ne kaip lojalias kitų valstybių ir jų politinių
bendruomenių mažumas, galima apnuodyti visus Vengrijos santykius su kaimynais
Vidurio Europoje – o tai, daugelio komentatorių manymu, jau senokai vyksta.  
  Mano kolega ALDE grupėje, švedų kilmės suomių liberalas Carlas Haglundas
man neseniai mestelėjo, jog po pokalbio su kolegomis vengrais jam susidarė
įspūdis, kad vadovaujantis jų logika, jis, švedų mažumos atstovas Suomijoje,
turėtų žūtbūt gauti Švedijos pasą ir pilietybę. Jo manymu, tai nesąmonė, ir
tiek. Taip, pagalvojau, bet tai nesąmonė jam, o ne jiems.     
  Buvę antisovietiniai vengrų disidentai jau kiek
anksčiau įspėjo Europą, kad Vengrijoje mūsų akyse dingsta demokratija.
Įsitvirtinus vienpartinei Fidesz
sistemai, teisinė sistema ir žiniasklaida infiltruota Fidesz narių ir partinių lojalistų. Kaip minėta, įstatymų skirtos
baudos žurnalistams už politikų šmeižtą, t.y. už jų viešą kritiką, o visi
nepriklausomi juristai išvaryti į pensiją nustačius naują amžiaus ribą. Tokie
asmenys kaip pasaulinio garso vengrų rašytojas ir žmogaus teisių gynėjas György
Konrádas jau įspėjo mus, kad Vengrijoje įsitvirtina primityvi demokratijos
samprata, kurios vienintelis pamatas ir legitimumas yra mechaniška dauguma ir
ja naudojantis vykstantis bet kokios kitokios nuomonės slopinimas ir
manipuliavimas teise.  
  Sykiu tai buvo daugkartinis vengrų demokratų ir
žmogaus teisių gynėjų įspėjimas Vakarams, JAV ir Europos Sąjungai, kad
Vengrijoje jau neveikia liberali demokratija – taip, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama
Vakaruose. Valdžių padalijimo sistema nebeveikia, NVO paverstos paprasčiausiomis
valdžios lojalistėmis, kritinė mintis užgniaužta. Ir tai ne koks šmeižtas,
pramanai, gandai ar prasto lygio ir nepatikrinta informacija, o rimtos sociologinės
ir politologinės analizės, pateiktos tokiuose leidiniuose kaip The New York Review of Books.  
  Todėl man, prisipažinsiu, šiurpiai skamba
entuziazmas dėl Vengrijos konstitucijos ir Orbáno politikos, kuriuo Lietuvoje
trykšta daugelis konservatyvių politikų. Kai kurių radikalių nacionalistų
minties šedevrai manęs jau seniai nebestebina, bet kada apie Fidesz politiką, kurią nukrypusia nuo ES
teisės ir žmogaus teisių laiko ne tik Europos Komisija, Europos Taryba ir
Europos Parlamento narių dauguma, bet ir tokios organizacijos kaip Freedom
House (beje, itin palanki Rytų ir Vidurio Europai, ypač kai jai vadovauti stojo
buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Davidas J. Krameris, kurio
niekaip neįtarsi antivengriškomis pažiūromis), Amnesty International ir Human
Rights Watch, kaip apie vengrų tautos laisvės triumfą pradeda kalbėti ne
naivuoliai ar mėgėjai, o patyrę ir profesionalūs mūsų politikai, pradedu
galvoti, kad arba jie neinformuoti, arba aš nepažįstu savo šalies.  
  Jei jie Europos Sąjungą lygina su Sovietų
Sąjunga, galiu tik tiek pasakyti, kad mūsų niekas nevertė stoti į ES, iš jos
galima išstoti ir dabar. Kitas klausimas, kiek po to egzistuotų demokratinė
Lietuva. Bijau, kad neilgai. Labiau net tikėtina, kad ji liktų nepriklausoma –
bent jau kurį laiką. Bet nereikia turtingos politinės vaizduotės, kad nujaustum
mūsų ir taip jau menkos demokratijos likimą, politinį regresą, izoliaciją ir
galutinį jaunų, išsilavinusių žmonių nusivylimą bei nenorą joje gyventi.  
  Europos Parlamente iškart po Orbáno kalbos ir kai
kurių frakcijų lyderių pasisakymų iškart kilo furoras. Europos Liaudies Partija
– didžiausia ir įtakingiausia EP frakcija – atvirai teisina ir gina Orbáną dėl
savo tiesioginių ir artimų ryšių su Fidesz,
kuris yra šitos politinės šeimos narys. Galima dar buvo suprasti (nors tai
tikrai nebuvo Europos Sąjungos kūrėjų krikščionių demokratų aukštoji akimirka)
jų norą ginti susikompromitavusį ir moralinį bankrotą bei fiasko patyrusį
buvusį Italijos premjerą Silvio Berlusconį – net ir po visų žiniasklaidos
deformacijų ir neproporcingos Italijos premjero įtakos jai vis dėlto nuomonių pliuralizmas
ir minties laisvė Italijoje išliko. Bet teisinti Viktorą Orbáną, apie kurio
valdymo metodų keliamus pavojus Vengrijos demokratijai jau atvirai prabilo net JAV
valstybės sekretorė Hillary Clinton (o ji tikrai negali lengvai ir neatsakingai
švaistytis tokiais pareiškimais), darosi gėdinga net ir savai frakcijai. 
  Kodėl mūsų konservatoriai ir nacionalistai puolė
liaupsinti Orbáną ir laidyti insinuacijas apie sovietinius Europos Sąjungos
metodus ir politinius tikslus? Todėl, kad toks tokį sutiko ir atpažino. Jei
mūsų Tėvynės Sąjunga turėtų du trečdalius daugumos Seime, ji darytų tą patį ką Fidesz. Iki šiol vijau šalin tokią
mintį. Deja, dabar turiu pripažinti, kad šitas solidarumo su Orbánu jausmas
kyla iš akis badančio politinės ir mentalinės giminystės ryšio. Psichologinį
terminą pavartojus, tai tiesiog projekcija. Beje, labai gali būti, kad niekuo
ne geriau už Tėvynės Sąjungą analogiškoje situacijoje atrodytų ir mūsų
socialdemokratai, turėdami daugumos buldozerį ir paleisdami jį į darbą. Tik
kitaip ir kitais klausimais. Gerokai praktiškesniais. 
  Drįstu šitą teigti anaiptol ne vien todėl, kad
mūsų konservatoriai mielai pažeistų sekuliarinės valstybės neutralumą religijos
ir Bažnyčios atžvilgiu, kaip šitą jau ir padarė Fidesz savo naujojoje konstitucijoje. Tik apie 20 procentų vengrų
save aktyviai sieja su Katalikų Bažnyčia, todėl kyla net ir iš sveiko proto
pozicijų visiškai pagrįstas klausimas, ar konstitucija yra skirta elitui
patinkančiam visuomenės nuošimčiui, ar vis dėlto visai visuomenei ir politinei
tautai – su kitatikiais, mažumomis, agnostikais, kitų denominacijų
tikinčiaisiais ir t.t. Mūsų konservatoriai mielai iškeltų vieną religiją virš
kitų, o į tikros tautos sąrašus įrašytų tik savo elektoratą.  
  Deja, tai iš esmės ta pati politinė kultūra, kurios
nuokrypiai yra nežymūs. Ne veltui Adamas Michnikas yra įspėjęs, kad buvusiose
sovietinio bloko šalyse formuojasi politinė kultūra, kurią būtų galima nusakyti
kaip antikomunistinį autoritarizmą. Tad ir dabar reakcijas į Orbáno pasmerkimą
EP būtų galima nusakyti tokia Karlo Marxo garsiojo šūkio variacija: „Visų šalių
autoritarai, vienykitės! Jūs neturite ką prarasti, išskyrus savo liberalus ir
kairiuosius!“ Kažkas panašaus į antieuropietiško Internacionalo gimimą. Todėl Viktoras
Orbánas ir Fidesz vykdoma politika
yra ne vien Vengrijos fenomenas ir problema. Jie tiesiog ten labiausiai
apsinuogino, ir tiek.  
  Palieku patiems kolegoms nuspręsti, kokią žinią
jie siunčia Lietuvai ir Europai skatindami euroskepticizmą tada, kada mes patys
vis dar nenumaldomai gravituojame link Rusijos – ne tik savo energetine ir
ekonomine politika, FSB filialu baigusiu virsti VSD, nuolat fabrikuojančiu
Rusijos ir Lietuvos priešus iš savo piliečių, bet ir informacijos politika bei
viešąja erdve. Mūsų retorika ir jau atviras nusigręžimas nuo ES pamatinių
vertybių – pati geriausia dovana Kremliui ir jo šeimininkui. 
  Nenoriu pulti įrodinėti, kad Fidesz yra kokie fašistai. Gerokai didesnis pavojus Vengrijai gali
bet kada ateiti iš vienos iš pačių stipriausių ir geriausiai organizuotų neonacistinių
partijų ES Jobbik, tad gali būti, kad
Orbánas turės šansą gelbėti savo šalį nuo daug didesnių iššūkių ir pavojų jai,
nei jo partijos „demokratūra“ – tikra demokratijos karikatūra tapusi daugumos
tironija, besiremianti pačia primityviausia demokratijos samprata „50 + 1“. Jų
pavojus yra toks pat, kaip ir daugelio mūsų politikų, kuriems iki šiol atrodo,
kad pergalė rinkimuose ir dauguma yra demokratijos esmė. 
  Ne, ponios ir ponai. Jei viskas būtų taip
paprasta, pasaulyje išvis nebūtų antidemokratinės politikos ir autoritarinių
režimų, nes ir jie paremti daugumos mechanika (kitas klausimas, kaip toji
dauguma suformuojama). Ne veltui Ralfas Dahrendorfas vienos savo paskaitos JAV
metu priminė auditorijai, kad demokratinėje politikoje nieko nėra elementaraus
ir paprasto. Jei ji būtų paprasta ir aiški, mums nereikėtų kurti konflikto tam,
kad mes sužinotume tikrąsias pozicijas ir dispozicijas, be kurių nėra atviros
ir civilizuotos politikos.  
  Demokratija – tai ne daugumos tironija, ne
buldozeris, kuriuo teisėtai galima pervažiuoti per kitaip manančius ir
turinčius kitokią nuomonę, o vienos kitas sulaikančios jėgos, neleidžiančios
kam nors pernelyg įsivyrauti. Nes nestabdoma, nekvestionuojama, nekonkuruojanti,
nekontroliuojama ir nekritikuojama valdžia gadina visus be išimties.
Išmintingasis Lordas Actonas suprato, kad valdžia neišvengiamai gadina, o
absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Todėl tikras demokratas pats nenorėtų
įsivyrauti ir nuslopinti kitas jėgas, nes suvoktų, jog kitą kartą pats likęs
mažumoje užsikirstų ateities produktyvaus dialogo su kitomis jėgomis galimybę. 
  Todėl demokratija yra anaiptol ne vien tik parlamentas,
kaip mano Viktoras Orbánas. Tai ir pilietinė visuomenė, ir ne fiktyvių, o
aktyvių NVO tinklas, ir politinių debatų laukas, ir viešoji erdvė, ir kritiška,
niekam netarnaujanti žiniasklaida, ir politinių šeimininkų neieškantys
inteligentai bei kritikai. Leisiu sau pabūti visiškai atviras ir prisipažinsiu,
jog svajoju, kad politinė fortūna kaip nors apsaugotų Lietuvą nuo bet kokios mūsų
partijos ar politinės jėgos dviejų trečdalių daugumos Seime. Nes tai dar labiau
susilpnintų ir taip trapią bei nebrandžią mūsų demokratiją. 
  O baigti šiuos samprotavimus noriu prisipažindamas,
kad man absoliučiai svetima mintis, jog maniškiai pagal apibrėžimą visada yra
teisūs ir jog kitokia nuomonė reiškia blogio jėgų suokalbį prieš juos. Nesu kairuolis,
lygiai kaip, laimei, nesu linkęs į tolimą dešinę. Esu liberalas – kultūrinis
liberalas, tikintis disento, nesutikimo ir pliuralizmo galia, ginantis individą
nuo bet kokio sukirpimo technokratinio elito, lygiai kaip ir nuo skverbtis į
žmogaus sielą pasišovusios bei kištis į jo privatų gyvenimą sau leidžiančios
valstybės, nurodančios, kaip sakė Vytautas Kavolis, ką žmogus turi ir ko neturi
surasti savo sieloje. Bet sykiu man svetima mintis, kad mano grupė, liberalai –
tiek Lietuvoje, tiek Europos Parlamente – niekada neklysta. 
  Mane neretai liūdina Lietuvos liberalų
abejingumas žmogaus teisių problematikai ir laisvės įtvirtinimui
intelektualiniame gyvenime, visas jėgas eikvojant technokratiniams projektams,
kurie mūsų kasdien kintančiame pasaulyje tampa senamadiški ir atgyvenę vos
gimę. Nors, jų garbei, turiu pasakyti, kad jie nepuola aiškinti laisvam žmogui,
ar jo šeima yra tikra šeima ir ar jo ryšys su kitu žmogumi yra autentiškas. Laimei,
liberalų tarpe atsiranda tokių žmonių kaip Dainius Pūras, kuris nebijo kalbėti
nepopuliarių dalykų – už tokią nepatogią ir nemalonią tiesą mandatas
nelaimimas, bet be tokių politikų išsigimtų politika.  
  Kita vertus, mane neretai nuvilia ryški EP kolegų
liberalų kovingumo persvara prieš analizę, dažnas ir moraliai trivialus, seklus
Katalikų Bažnyčios ir apskritai religijos užsipuldinėjimas, lygiai kaip
selektyvus žmogaus teisių gynimas išlaikant didžiulę atsają nuo tų, kurie engiami
ne mažiau nei jų skriaudžiami favoritai arba patekusieji į jų dėmesio lauką,
bet kurie nejaudina todėl, kad yra kitokie ir ideologiškai neartimi. Tokius
kolegas aš vadinu žmogaus teisių davatkomis arba žmogaus teisių komjaunimu ir
griežtai skiriu nuo tų, kurie aukoja tam savo gyvenimą ir karjerą (o neretai ir
gyvybę, kaip didieji rusų disidentai). 
  Bet po to, kai liberalai – tokie kaip mano kolegos
Guy Verhofstadtas ir Louis Michelis – ryžtingai pasmerkė Orbáno vykdomą
politiką, pajutau, kad be jokio negero jausmo galiu pakartoti, jog esu
liberalas. Ir sykiu su nerimu prisiminti, kad Europos Tarybai
pirmininkaujančios Danijos premjerė, buvusi EP narė Helle
Thorning–Schmidt savo kalboje Strasbūre minėjo Václavą Havelą – didįjį
europietį, demokratą, tapusį epocha ir garbingai pakėlusį visus moralinius
valdžios ir politikos išmėginimus. 
  Su nerimu todėl, kad šiandien Lietuvoje ir Europoje netrūksta politikų,
kurie gręžiasi ne į Václavo Havelo, o į Vladimiro Mečiaro ir Viktoro Orbáno Europą. 
    
    
    
  www.donskis.lt]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/donskis/9706//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[Dr. Gediminas Navaitis. Tėvų politinės pažiūros - vaikų laimės prielaida?]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/navaitis/9702/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/navaitis/9702/#comments</comments>
		<pubDate>Sat, 21 Jan 2012 10:42:56 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[navaitis]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/navaitis/9702/</guid>
		<description><![CDATA[“Obuolys nuo obels netoli rieda”, – sako patarlė. Psichologas pasakytų – vaiko ateitis daug kuo priklauso nuo nurodymų, kuriuos jis girdėjo iš tėvų. 
  Tėviškų pamokymų prasmė 
  Visi tėvai ir motinos nori, jog jų vaikai užaugtų laimingi. Bet šeimyninio auklėjimo rezultatai neretai nuvilia. Tada kaltinami blogi uošvės genai, tėvui prikišamas nepakankamas rūpinimasis vaiku, motinai – pernelyg didelis atlaidumas ir, galiausiai, kaip visų blogybių šaltinis – netikę ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[“Obuolys nuo obels netoli rieda”, – sako patarlė. Psichologas pasakytų – vaiko ateitis daug kuo priklauso nuo nurodymų, kuriuos jis girdėjo iš tėvų. 
  Tėviškų pamokymų prasmė 
  Visi tėvai ir motinos nori, jog jų vaikai užaugtų laimingi. Bet šeimyninio auklėjimo rezultatai neretai nuvilia. Tada kaltinami blogi uošvės genai, tėvui prikišamas nepakankamas rūpinimasis vaiku, motinai – pernelyg didelis atlaidumas ir, galiausiai, kaip visų blogybių šaltinis – netikę draugai. Dar galima imtis aptarinėti sudėtingus bausmių ir paskatinimų ar kitokių “pedagoginių” triukų klausimus. Tačiau retai kada tėvai susimąsto, ką jie iš tikro sako vaikui, kokias gyvenimiškas “instrukcijas” jam suteikia. 
  Atidžiau pažvelgę į tėvų pamokymus vaikui pastebėsime, kad tėvas ar motina gali norėti pasakyti visai ką kitą nei pasakys, o vaikas jų nurodymą išgirs savaip. 
  Antai motina aptiko paauglio sūnaus kambaryje išgertą alkoholio butelį ir su ironija sako: ”Ar ne per anksti pradėjai išgėrinėti?” Motina mano, jog jos žodžių prasmė – nenoriu, jog vartotum alkoholį. Tačiau iš tikro ji teiraujasi – ar nesi pernelyg jaunas gerti. Drauge tarsi tvirtina: “Alkoholis yra suaugusių pramoga.” 
  Ką iš šio pamokymo išgirs sūnus? Išgirs štai ką: girtauti – vyrų užsiėmimas, o tu dar vaikas. Paauglys nori būti suaugusiu, o kaip juo tapti, motina jam ką tik pasakė. 
  Pašaliniam klausytojui ir motinai atrodo, kad jos priekaištai protingi ir pagrįsti, tačiau vaikai vadovaujasi savita logika. Kuo jaunesni, tuo labiau ji neįprasta, o kartais ir nesuvokiama suaugusiam, todėl jų mintys mums neretai atrodo netikėtos ir originalios. 
  Politika ir vaikai 
  Visi tėvai labiau ar mažiau perteikia vaikams savo pažiūras. Taigi ir politines pažiūras. Sirakūzų universiteto (JAV) profesorius A. Brooks‘as pabandė sužinoti, kiek vienokios ar kitokios tėvų pažiūros lemia vaikų laimę ir kodėl. 
  Jo nuomone, amerikiečius tėvus galima suskirstyti į dvi grupes. Sąlyginius „dešiniuosius“, kurie labiau pasikliauna asmenine piliečio iniciatyva nei valstybės globa, orientuojasi į tradicines vertybes, o todėl dažniau lanko bažnyčią ir pritaria registruotai santuokai, ir sąlyginius „kairiuosius“, norinčius didesnės valstybės atsakomybės už savo piliečius, abejingus tikėjimui ir labiau nei santuoka besižavinčius neregistruotu vyro ir moters sugyvenimu, kurį laiko asmeninės laisvės išraiška. Suprantama, toks politinių pažiūrų skirtymas veikiausiai netiktų Japonijai, Švedijai ar Lietuvai. 
  A.Brooks‘o duomenimis, „dešinieji“ yra laimingesni nei “kairieji“. Amerikiečiai, kurie priskirti prie &quot;dešiniųjų&quot;, beveik du kartus dažniau pasakė, kad yra &quot;labai laimingi&quot;, negu tie, kurie laikė save &quot;kairiaisiais&quot; (atitinkamai 44 ir 25 proc.). 
  A.Brooks mano, kad tai lemia aiškesni šeiminiai ryšiai, socialinis ir psichologinis palaikymas religinėje bendruomenėje ir atitinkamas auklėjimas, kurio nuostatos tarsi keliauja iš kartos į kartą.&nbsp; Tokiam auklėjimui būdinga tai, kad tėvai dažniau patys prižiūri savo vaikus, o todėl daugiau laiko praleidžia su jais. Taigi ir perteikia savo esmines pasaulėjautos nuostatas – sąžiningai dirbantis ir besilaikantis visuomenėje priimtų taisyklių gali sėkmingai gyventi. Tokios nuostatos gerai dera su optimizmu bei pozityviu požiūriu į savo šalį. Sąlyginiai „kairieji“, A. Broks‘o nuomone, dažniau yra pesimistai, teigiantys, kad stresas, neteisybė, ekonominė sistema gniuždo asmenybę. 
  &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;
  Lietuviška kasdienybė 
  &nbsp;
  Remiantis „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 60 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad jie yra patenkinti gyvenimu, 39 proc. – kad yra nepatenkinti. Abu šie požiūriai tiesiogiai ir netiesiogiai perduodami vaikams, kuriuos myli visi. Todėl tėvai ir seneliai tarsi susitarę tvirtina – „mums svarbiausia šeima ir vaikai, dėl jų darome viską, ką galime“. Dėl geresnės vaikų ateities jie ir dirba tiek, kiek pajėgia, ir dar daugiau – netaupo pinigų vaikų ugdymui bei emigruoja vildamiesi, kad bent vaikai gyvens „kaip žmonės“. 
  Lietuva, regis, yra pavyzdinės meilės vaikams kraštas. Tačiau Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenis) yra ir patys nelaimingiausi ES. 
  Gal kartais šio meilės vaikams ir nelaimingos vaikystės paradokso paaiškinimas slypi tose nuostatose, kurios ugdomos vaikuose? 
  Retorinis klausimas: „Ar gali būti laimingas vaikas, kuris nuolat „programuojamas“ nesėkmei, kuris nuolat iš TV ekrano girdi tyčiojamasi iš krašto, kuriame gyvena, kuriam artimi ir brangūs žmonės teigia, kad sąžiningi vargsta, o sukčiai klesti, kuris žino, kad iš „nelaimingos aplinkos“ būtina kuo skubiau išvykti į užsienį? &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  Ko nedera sakyti? Ką reikėtų nuolat kartoti? &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;Psichologas J.Field’as atliko paprastą, bet daug ką paaiškinantį eksperimentą. Pirmųjų klasių vaikai gavo užduotį – pereiti siauru suoleliu. Maždaug kas penktas neišlaikydavo pusiausvyros ir turėdavo nuo jo nušokti. Tačiau jeigu mokytojas draugiškai perspėdavo kiekvieną pirmokėlį sakydamas: “Atsargiau”, užduoties neatlikdavo kas trečias. Įspėjimas tapdavo būsimos nesėkmės prognoze ir vaikas nesąmoningai bandydavo elgtis taip, kad ji išsipildytų. 
  Tėvams derėtų dažniau prisiminti šį eksperimentą ir atsisakyti tokių nurodymų: 
  - Kiek kartų reikės kartoti? (Argi vaikas žino kiek, bet pradeda nutuokti, jog vieno paliepimo negana.) 
  - Ar nesupranti? (Jeigu mama sako, kad nesuprantu, tai greičiausiai jos nurodymas labai sudėtingas ir nesuprantamas). 
  - Visi vaikai kaip vaikai, o tu… (Esu ne toks kaip kiti, taigi galiu elgtis kitaip nei tie gerieji vaikai.) 
  - Nelįsk, jei nesugebi… (Daugiau tikrai nemėginsiu… plauti indų, valyti dulkių ir pan.) 
  - Ar sunku prisiminti? (Dabar jau žinau, kad sunku. Todėl ir kitą kartą pamiršiu.) 
  Tėvai turėtų prisiminti, kad nėra vaikų, kurie nenusižengia ar nesuklysta. Tėvai neturi jų girti už klaidas. Tačiau skirti bendrą vaiko vertinimą ir atskiro jo poelgio vertinimą irgi būtina. Griežtai pasmerkus netikusį poelgį, vaiką reikia vertinti teigiamai ir suteikti jam galimybę pasitaisyti. 
  Todėl tėvams derėtų dažniau kartoti vaikams: 
  - Nutarkime drauge. (Bendrą sprendimą vykdyti norisi daug labiau nei protingą kito paliepimą.) 
  - Mano gražuole, mano išminčiau. (Nuo mažumės žinanti, jog yra graži, užaugusi džiaugsis komplimentais, bet dėl jų nedarys kvailysčių; patikėjęs, jog yra protingas, protingai ir elgsis.) 
  - Čia tai gerai sugalvojai. (Vaikas padarys išvadą - moku galvoti.) 
  - Tikrai sugebėsi. (Vaikui beliks šią prognozę pateisinti.) 
  - Mūsų vaikai tiesiog angelai, o štai kaimynų… (Ar geriau, jog kaimynai pavydėtų gerai išauklėtų vaikų, ar geriau turėti pavyzdį, kurios vaikai niekada nepasieks?) 
  Taigi tėvams, norintiems, jog jų vaikas užaugtų laimingas, derėtų retkarčiais pasvarstyti, kas atsitiks, jei vaikas pažodžiui, tiksliai vykdys jų nurodymus, jei taps tokiu, kokiu jis nuolat vadinamas. Be to, jiems tektų rimtai apsvarstyti, ar siūlyti savo vaikams nuostatą „čia nieko nepasieksi“, ar kitą – „gyveni nuostabiame krašte, kuriame susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi“. 
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;
  &nbsp;]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/navaitis/9702//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[A.Brazaitis. Mintys pažiūrėjus Ažubalio užsakytą filmą]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/a.brazaitis/9701/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/a.brazaitis/9701/#comments</comments>
		<pubDate>Sat, 21 Jan 2012 03:57:27 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[a.brazaitis]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/a.brazaitis/9701/</guid>
		<description><![CDATA[Ne vienas pažįstamas, parodžius per LTV dukumentinį filmą „Laisvės trajektorijos“,&nbsp; klausia,&nbsp; kokia apie jį mano nuomonė? Visuomet atsakau, kad filmas normalus, tiksliai atspindi užsakovo&nbsp; požiūrį į istoriją ir todėl vertas dėmesio. Jeigu būtų užsakęs&nbsp; ne Audronis&nbsp; Ažubalis, bet Povilas Gylys , jis tikrai būtų kitoks.Yra ir tokių, kurie&nbsp; gyrėsi, kad sužinoję, jog&nbsp; tai URM užsakominis filmas, išjungė televzorių, nes būk tai&nbsp; ir ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[Ne vienas pažįstamas, parodžius per LTV dukumentinį filmą „Laisvės trajektorijos“,&nbsp; klausia,&nbsp; kokia apie jį mano nuomonė? Visuomet atsakau, kad filmas normalus, tiksliai atspindi užsakovo&nbsp; požiūrį į istoriją ir todėl vertas dėmesio. Jeigu būtų užsakęs&nbsp; ne Audronis&nbsp; Ažubalis, bet Povilas Gylys , jis tikrai būtų kitoks.Yra ir tokių, kurie&nbsp; gyrėsi, kad sužinoję, jog&nbsp; tai URM užsakominis filmas, išjungė televzorių, nes būk tai&nbsp; ir nepažiūrėjus&nbsp; aišku&nbsp;&nbsp; ką rodys. Be reikalo taip pasielgė. Argi&nbsp; neįdomu pamatyti&nbsp; kaip kuriamos istorinės legendos, kaip &nbsp;atrodo&nbsp; smetoninių laikų nostalgija sergantys „patriotai“, „didvyriški ir&nbsp; „švarūs“ partizanai, okupantus bei koloborantus kritikuojantys ir nepriklausomybę euforiškai sveikinantys konservatorių gerbėjai ir panašiai. Viso filmo turinio perpasakoti laikraštyje nebeįmanoma. Manau jį dar ne kartą rodys televizija.&nbsp;&nbsp; &nbsp;O kokią legendą būtų kūrę kinematografininkai, jeigu filmą būtų užsakiusi URM, kai ji priklausė LDDP vyriausybei ir Prezidentui Algirdui Brazauskui? Negaliu už aną&nbsp; ministeriją&nbsp; atsakyti, bet manau, kad ji būtų&nbsp; reikalavusi pateikti aiškesnį&nbsp; pasaulinį kontekstą, kuriame klostėsi prieškario Lietuvos istorija, atvedusi į nepriklausomybės praradimą. Filmo autoriui ir komentatoriui švedui&nbsp; Jonui Ohmanui P.Gylys ko gero būtų pataręs paskaityti norvegų istoriko Sveeno Aastado Naujausių laikų istoriją, 1996 metais išleistą net lietuvių kalba ir rekomenduotą mokykloms , kurioje&nbsp; objektyviai parodoma,&nbsp; kaip Europoje atsirado dvi galingiausios ir priešiškiausios viena kitai politinės jėgos:&nbsp; komunizmas ir fašizmas, kas tas jėgas išugdė ir kaip jų tarpusavio&nbsp; intrigos ir nesutaikoma kova veikė ne tik Lietuvą. Paliksiu nuošalyje Pirmojo pasaulinio karo nualintą , krizių krečiamą revoliucingąją Vakarų Europą, mirtinai nugasdintą komunizmo šmėklos. Priminsiu tik Adolfą Hitlerį, kuris savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ aiškai įrašė, kad&nbsp; jo atkurtos ir vadovaujamos&nbsp;&nbsp; Vokietijos&nbsp; ekspansija bus ne į Pietus ar Vakarus, bet į Rytus . Komunistinė Rusija ir kitos Rytų šalys&nbsp;&nbsp; buvo įvardintos kaip būsimos&nbsp; Vokietijos kolonijos. Jam&nbsp; tapus valstybės ir tautos fiūreriu ši orientacija virto nacistinės valstybės strateginiu tikslu. Tai&nbsp; ramino kapitalistus, kuriems baisiau už viską buvo komunistų&nbsp; pažadai išvesti Europą iš krizės nacionalizuojant&nbsp; gamybos priemones ir jas naudojant&nbsp; ne turtuolių pelnams didinti, bet visų gerovei kelti. Būtent todėl tų laikų kapitalo tarnai užmerkė akis ir užsikimšo ausis , kai naciai pradėjo&nbsp; fiziškai susidoroti su komunistais, socialdemokratais, profsąjungų veikėjais&nbsp; ir kitais antikapitalistais, tarp kurių Hitlerio įsitikinimu&nbsp;&nbsp; daugiausiai&nbsp; buvo „ nepilnaverčių žydų , pasmerktų pralaimėti kovą&nbsp; su arijais&nbsp; dėl būvio“. Šioje&nbsp; kovos prieš&nbsp; komunizmo šmėklą bei&nbsp; žydus fone ir komunistų pastangų kaip nors apsiginti fone juk ir klostėsi visi&nbsp; 1930-1945 metų įvykiai, nulėmę ne tik Lietuvos likimą.Žinoma, gali būti įvairiausių versijų,&nbsp; bandant&nbsp; paslėpti Vakarų kapitalo pastagas nukreipti Hitlerį į Rytus, į realiai egzistuojančią&nbsp; komunizmo šmėklos buveinę. Bet manu, kad kitas URM&nbsp; ministras&nbsp; nebūtų bandęs užtušuoti tai, kad smetoninė Lietuva buvo&nbsp;&nbsp; nugyventa ekonomiškai ir socialiai, kad ji pradėjo nykti , nes agresyvūs kaimynai ciniškai atiminėjo&nbsp; jos žemes ir todėl čia brendo revoliucinės&nbsp; nuotaikos.&nbsp;Po lenkų 1938 metų ultimatumo, pareikalavusio per 48 valandas užmegsti diplomatinius santykius, smetoninis režimas faktiškai susitaikė su Vilniaus krašto praradimu ir kantriai klausė lenkų kalbų apie žygį jau ne į Vilnių, bet į Kauną. Jeigu Lenkija nebūtų žlugusi, šis žygis būtų įvykęs. Skaudžiai Lietuvos piliečiai,pirmiausiai inteligentai, pergyveno ir Klaipėdos krašto netektį . Suprato, kad vykdydamas savo strateginį ekspansijos į Rytus tikslą,&nbsp; Hitleris okupuos visą Pabaltijį, kaip labai reikšmingą&nbsp; kovos su komunizmu placdarmą. Bejėgiškumo neviltis įsivyravo&nbsp; Lietuvoje. Todėl, žlugus Lenkijai ir Tarybų Sąjungai grąžinus Lietuvai Vilnių , buvo nuoširdiai džiaugiamasi, kad lenkų pavojus išnyko, kad Lietuva netaps Suvalkų vaivadija. Nors neneigsiu, kad kai kas juokavo, jog Vilnius mūsų, o Lietuva rusų.Kita priežastis optimizmui buvo&nbsp; Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su Tarybų Sąjunga.Ji suteikė vilties, kad&nbsp; hitlerininkai neokupuos visos Lietuvos. Žmonės apie slaptus Molotovo-Ribentropo protokolus juk nieko nežinojo . Štai kodėl J. Ohmano nuomone lietuviai elgėsi&nbsp; nesuprantamai keistai – nei vieno šūvio neiššovė į okupantus, o sveikino juos mitinguose bei demonstarcijose. Gerai, kad filmo autoriai šių demonstarcijų nenuslėpė, nors ir pateikė tai&nbsp; taip, kaip nori užsakovas. Filme nebuvo&nbsp; atskleistas Liaudies fronto vaidmuo, kuris formavosi iš apačių , būtent minėtuose mitinguose bei demonstarcijose. Jis tuomet išreiškė ne mažutės&nbsp; komunistų partijos, ne Maskvos komisarų,&nbsp; bet&nbsp; masių nuotaikas ir kūrė tą euforinę aplinką, kurioje gelbėti&nbsp; smetonininkus&nbsp; ir priešintis&nbsp; naujos santvarkos įvedimui buvo nebeįmanoma. Ne komunistai, bet nepartiniai&nbsp; poetai ir kompozitoriai ir&nbsp; ne už Maskvos honorarus rašė eiles ir dainas apie „šviesų rytojų“.Eilėraščius ir dainų tekstus&nbsp; galima paskaityti įdomiame leidinyje „Grūto parko lyrika“ , išleistame 2000 metais&nbsp; „Gairių“ leidyklos. Tas dainas , tame skaičiuje ir&nbsp;&nbsp; Lietuvos himną, euforiniuose&nbsp; Liaudies seimo rinkimų agitaciniuose renginiuose kartu su internacionalu&nbsp; dainavo&nbsp; ne tik mokytojai, bet net&nbsp; policininkai ir šauliai.Ir antras svarbus aspektas, kurio tikrai nebūtų&nbsp; sutikusi&nbsp; nutylėti&nbsp; LDDP URM ministerija&nbsp; – tai&nbsp;&nbsp; komunistų vaidmuo atkuriant pokario metų sugrautą ūkį , mokslą bei kultūrą ir sudarant sąlygas tautinei savimonei sustiprėti,&nbsp; Sąjūdžiui atsirasti. Juk būtent Lietuvos komunistai ir tarybų valdžia , koloboruodami su okupantais , išugdė naują nacionalinę inteligentiją&nbsp; iš darbininkų, valstiečių ir&nbsp; bendardarbiavisių su okupantais inteligentų&nbsp; likučių. Pabrėžiu žodį LIKUČIŲ, nes&nbsp;&nbsp; dauguma Lietuvos inteligentų kartu su vokiečiais pabėgo į Vakarus ir namažai jų, vykdant stalinines represijas, buvo&nbsp; ištretmta į Sibirą.Šiandien dar sunku tiksliai įvertinti kieno, ar nepartinės disidentinės Sąjūdžio dalies,kuri didžiuojasi, kad leido pogrindinius laikraštėlius,kuriuos mažai&nbsp; kas skaitė,&nbsp; ar Sąjūdžio komunistų ir tuomet dar valstybinės žiniasklaidos vaidmuo buvo didesnis be smurto ir kruvinų konfliktų atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Ne vien švedui Ohmanui&nbsp; , bet ir&nbsp; nešališkiems&nbsp; Lietuvos&nbsp; istorikams tai dar neparašytas mūsų naujausių laikų istorijos puslapis. Vienus slegia įsivyravusi antikomunistinė aplinka ir net draudimai&nbsp; atvirai kalbėti&nbsp; tiesą apie okupacinius laikus, kitus, jaunesnius,&nbsp; - nežinojimas kas ištikrųjų&nbsp; tuomet dėjosi visuomenėje , ne vien&nbsp; Sąjūdžio ir valdžios&nbsp; užkulisiuose, nežinojimas&nbsp;&nbsp; kodėl tuomet išvengėme didelių kruvinų&nbsp; susidūrimų su koloborantine ir okupacine valdžia.&nbsp; Šį nežinojimą palaipsniui mažina memuarinė literatūra , kuri jau ne vien kovos su okupantais dvasia persunkta. Nenustebau, kad URM užsakomajame filme apie laisvės trejektorijas visiškai nutylėta LKP XX suvažiavimo trejektorija , dešiniųjų pralaimėjimo&nbsp; 1992 metais&nbsp; priežastys, o pirmasis atkurtos nepriklausomos&nbsp; Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, kalbėjęs, kad net okupacijos metais dirbo Lietuvai, išvis nepaminėtas. Gali pagalvot, kad ir okupacinė kariuomenė buvo išvesta, ir į Nato bei Europos sąjungą Lietuva priimta tik Landsbergio dėka. O per 20 nepriklausomybės metų nusigyvenome būk tai ne todėl, kad vykdėme konservatorių primestą&nbsp; liberaliojo kapitalizmo politiką, ne todėl išvešėjo individualizmas, egoizmas, iki neregėtų mastų vakarietiško tipo nusikalstamumas,&nbsp; bet todėl, kad vis dar sergame sovietinėmis&nbsp; ligomis. Keistomis&nbsp;&nbsp; ligomis, kurios&nbsp; net per 20 metų neišgydomos. Komentuodamas šią J.Ohmano diagnozę DELFYJE G.Binkauskas teisingai pastebėjo, kad šios ligos&nbsp; užkrato jau laikas ieškoti ne&nbsp; sovietmetyje, bet ir Vakarų valstybėse, net dažnokai idealizuojamoje Švedijoje.&nbsp; Rašydamas šį filmo komentarą, naudoju konservatorių terminologiją, kad nenusižengčiau tikrai liguistiems&nbsp; įstatymams, draudžiantiems be prakeiksmų prisiminti&nbsp; sovietinius laikus . To nėra filme,&nbsp; nėra ir šiame mano rašinyje, todėl manau, kad įstatymams nenusižengiau.O būsimų istorinių filmų&nbsp; kūrėjams, net užsakominių, linkiu&nbsp; dėti į juos&nbsp; daugiau tiesos be pykčio , gerai argumentuotų faktų, bet ne teisintis mistinėmis&nbsp; ligomis.Savaitraštis OPOZICIJA, 2012.01.20, Nr.2 ]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/a.brazaitis/9701//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[R.Daukanto karikatūrų blogas: Cirkas Švenčionių savivaldybėje...]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9699/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9699/#comments</comments>
		<pubDate>Fri, 20 Jan 2012 19:44:29 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[Karikatūrų blogas]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9699/</guid>
		<description><![CDATA[
  Švenčionių savivaldybėje susimušė meras ir tarybos nariai
   ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[
  Švenčionių savivaldybėje susimušė meras ir tarybos nariai
   ]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9699//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[Sauliaus Stomos blogas. Garliava. Kompromisas neįmanomas]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/sauliusstoma/9693/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/sauliusstoma/9693/#comments</comments>
		<pubDate>Tue, 17 Jan 2012 08:38:26 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[Sauliaus Stomos blogas]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/sauliusstoma/9693/</guid>
		<description><![CDATA[Viename garstyčių grūdelyje telpa visas pasaulis, sako senoji išmintis. Kaip ir vienoje vaiko ašaroje. Kartais vienos mergaitės istorija gali lemti visos valstybės ateitį. Ir ta maža mergaitė gyvena gimtuosiuose namuose Garliavoje. Kol kas. Kur ji gyvens po kelių dienų ar savaičių, niekas šioje kreivų stebuklų šalyje nežino. Kai kurie net ir nenori žinoti.

Dabar kaip tik ir noriu kreiptis į tuos, kurie nesivargina žinoti. Kreiptis į jų protą, o jau po to gal ir į širdį. ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[Viename garstyčių grūdelyje telpa visas pasaulis, sako senoji išmintis. Kaip ir vienoje vaiko ašaroje. Kartais vienos mergaitės istorija gali lemti visos valstybės ateitį. Ir ta maža mergaitė gyvena gimtuosiuose namuose Garliavoje. Kol kas. Kur ji gyvens po kelių dienų ar savaičių, niekas šioje kreivų stebuklų šalyje nežino. Kai kurie net ir nenori žinoti.

Dabar kaip tik ir noriu kreiptis į tuos, kurie nesivargina žinoti. Kreiptis į jų protą, o jau po to gal ir į širdį. Kadangi jie bent jau nuduoda esą neutralūs, aš irgi pasistengsiu atriboti jausmus ir pamiršti ankstesnes nuostatas. Pateiksiu tik loginius argumentus.

Taigi, kodėl šioje istorijoje neįmanomas kompromisas? Ir kodėl gudriai atsargi nesikišimo politika čia nedovanotina? Atsakymas paprastas: nes tai nėra koks paprastas ginčas, kur abi pusės gali turėti savo tiesas. Čia tiesa yra tik viena. Ir tik vienoje pusėje.

Kodėl? Kad man būtų lengviau, į šį klausimą paskubėjo atsakyti vienas iš tariamo neutraliteto skelbėjų – Dainius Pūras. Deja, po to jis nenorėjo ar negalėjo padaryti loginių išvadų, nors yra labai protingas žmogus. Kas jį stabdė, galėsime paspėlioti vėliau, o dabar imkimės nepaneigiamų argumentų.

Taigi, atsispirkime nuo tos visiems priimtinos minties, kad Garliavos ginče tiesa gali būti tik viena. Antros šalies „tiesa“ yra ne kažkoks kitas požiūris ir netgi daug daugiau nei paprastas melas. Tai – melas, kuris slepia kraupų nusikaltimą.

Čia galimos tik dvi versijos: arba motinai žinomi pedofilai išnaudojo mergaitę, arba kita pusė apšmeižė mergaitės mamą ir kitus nekaltus žmones, įžūliai fabrikuodama visą pedofilijos istoriją. Trečio pasirinkimo tiesiog nėra! 

Štai todėl čia negalima neutralumo ar nesikišimo politikos. Toks elgesys iš dalies galėjo būti pateisinamas iki tol, kol Kėdainių teismas nusprendė atiduoti vaiką motinai. Net jei ir teisūs mamos šalininkai, mergaitė iki išsiaiškinant tikrąją tiesą būtų gyvenusi įprastą, jau nusistovėjusį gyvenimą. Žala būtų minimali. O juk kaip tik to ir turi siekti tiek teisininkai, tiek psichologai. 

Net jei teisėsauga nieko taip ir neišsiaiškintų – &nbsp;o tai šioje valstybėje visai įmanoma – &nbsp;užaugusi mergaitė vis vien pasakytų savo tikrąją tiesą. Ir jokie psichologijos ar teisės šamanai negalėtų jos paneigti. 

Tačiau atidavus mergaitę motinai, kai buvusios pedofilijos galimybė nėra paneigta, žala tiesiog akivaizdi ir nepataisoma. Ji dviguba: tiek mergaitei, jei pedofilija buvo, tiek ir tiesai nustatyti. Juk galimai pedofilų tarpininkei ir gynėjai tapus aukos atstove, byla iš tikrųjų uždaroma. Žinoma, lieka viltis, kad užaugusi mergaitė viską papasakos iš naujo. Bet kaip tik dėl to, jei pedofilijos versija tikra, valstybė šią mergaitę siunčia į siaubingą pavojų. &nbsp;

Todėl emocijų neturintis teisinis kompiuteris, mąstydamas vien loginėmis kategorijomis, neabejotinai būtų palikęs mergaitės likimo klausimą iki išsispręs pedofilijos byla. Nebent tą kompiuterį būtų paveikęs koks specifinis virusas. Kiekvienam, kas nepatingės susimąstyti ir atsiribos nuo išankstinių nuostatų, tai taps akivaizdu.

Atiduoti mergaitę motinai buvo galima tik pateikus Neringai Venckienei įtarimus pedofilijos fabrikavimu. Tai buvo bandyta daryti lapkričio mėnesį, dar iki Kėdainių teismo sprendimo. Aiškėjant faktams, kaip buvo apdorojamas šokiruojančius liudijimus teikęs galimas žmogžudys ir teisto pedofilo brolis Mindaugas Žalimas, klostosi vaizdas, kad tokia ir buvo svarbiausia jo misija. Ar tiesa, kad vos jam apkaltinus N. Venckienę dalyvavimu planuojant žudynes, bylą tyręs prokuroras bandė inicijuoti jos imuniteto naikinimą ir areštą? Tada mergaitės perėmimo planas tampa akivaizdus. 

Net ir nepavykus greitai pašalinti mergaitės globėjos, Kėdainių teismas užduotį turėjo atlikti. Delsti neleido nenumaldomai artėjanti vasario 13 diena, kai bus iš esmės pradėta nagrinėti pedofilijos byla, o kažkas galingas norėtų, kad mergaitę tuo metu atstovautų jos motina.

Bet situacija jau komplikavosi. „Švarus“ planas tapo įtartinas. Sukilo ne tik plačioji visuomenė, bet ir intelektualai, garsūs rašytojai, signatarai, senieji disidentai – žmonės, kurie mąsto savo galva ir kurių neapkaltinsi pigiu politikavimu ar populizmu. Neteisingumas tapo per daug nuogas, kad nekeltų pasišlykštėjimo.&nbsp;&nbsp; 

Praėjusią savaitę abejose pusėse pasirodė ir sunkioji artilerija. Tikėkimės, kad lemiamas bus Prezidentės šūvis. Nors situaciją komplikuoja vyraujanti teisininkų korpuso pozicija. Atrodo, profesinis solidarumas jiems svarbesnis už pareigą prieš reiškiant nuomonę iš esmės įsigilinti į absoliučiai neeilinę situaciją. Kol kas šiai tendencijai atsispirti gali tik bendruomeninės paramos karjerai jau nereikalingi autoritetai, kaip Kazimieras Motieka. 

Dar labiau įtartinas atrodo bandymas manipuliuoti pažeistomis vaiko teisėmis. Taip, sutinku su jau minėtu psichiatru D. Pūru – dabartinė mergaitės situacija yra visiškai nenormali. Tačiau tokią ją padarė nenormalus teismo sprendimas, o ne globėja, kuri pagal oficialias psichologų pažymas, iki šiol užtikrino tinkamą mergaitės gyvenimą ir ugdymą. 

Nebent koks psichiatras ir tą moterį pripažintų psichiškai nesveika. Juk koks sveikas žmogus sugalvotų įteigti savo brolio dukrai tokias kraupias pedofilines istorijas? Maža to. Nuspręstų pražudyti „jai labai artimą ir paklusnų brolį“, skatindama jį „eiti ir šaudyti tuos velnius“. Ir kokiu gi tikslu? Vienintelis motyvas - pašalinti kolegą teisėją, kuris netgi nebuvo jai karjeros konkurentas? 

Ši versija savo nelogiškumu primena net nebe kokį paslaptingą trilerį, o komediją, panašią į „Eisas Ventura. Naminių gyvūnėlių detektyvas.“ Tačiau tokiomis nesąmonėmis šioje byloje grindžiamas mūsų valstybės teisingumas ir vaiko teisės! 

Kai protingi žmonės perša kvailas versijas, įtarti nesuvaldomą interesų šėlsmą visai logiška. Tad verta priminti, kad bandymas piktnaudžiauti psichiatrija šioje byloje jau buvo. Iškart po pirmųjų Kauno žudynių aukšto prokuroro (atrodo, jis buvo informuotas apie tas žudynes iš anksto!) &nbsp;paliepimu mergaitė buvo staigiai paimta iš namų ir nuvežta į Vilnių, į Vaiko raidos centrą, kuriame izoliuojami psichinę negalią turintys vaikai. 

Mergaitė zonoje, kurioje blokuojamas net mobilusis ryšys, pralaikyta savaitę ir labai nenoromis paleista, tik sukėlus triukšmą bei įsikišus politikams. Vėliau medicinos auditas nustatė, kad toks uždarymas buvo neteisėtas, tačiau realiai niekas nenubaustas. Teisingumo ministro partijos narys D. Pūras tuo metu dirbo (ir atrodo, tebedirba, nors Vikipedijoje įrašas panaikintas) šio centro Klinikos &nbsp;vadovu.

Štai toks neutralumas ir tokios vaiko teisės. Bet šviesesnei pabaigai, neatmesdamas egzistencinio arba-arba, pasiūlysiu ir vieną kompromisą. Jis būtų skirtas Laimutei Stankūnaitei. Protinga teisėsauga jai galėtų leisti tapti ypatingąja liudytoja pedofilijos byloje ir garantuoti teisinį imunitetą, jei sutiktų pasakyti tiesą. Juk nei vienas žmogus nėra sugedęs negrįžtamai. O bylos medžiagoje yra mergaitės liudijimas, kaip jos mama, supykusi dėl to ką pamatė, iššluosto „sysalo kremą“ ir meta skudurą savo draugui į veidą... &nbsp;&nbsp;
]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/sauliusstoma/9693//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[Dr. Gediminas Navaitis. Laimingasis TV žiūrovas?]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/navaitis/9656/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/navaitis/9656/#comments</comments>
		<pubDate>Mon, 02 Jan 2012 09:38:43 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[navaitis]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/navaitis/9656/</guid>
		<description><![CDATA[Šiandien be televizijos nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. Ji užpildo sutuoktinių vakarus ir netgi auklėja vaikus, bendrauja su vienišais, linksmina susirinkusius į šeimos šventes,&nbsp; perša įvairiausiais gėrybes ir paslaugas.
      &nbsp;
  Suprantama, kad televizorius, tapęs kone kiekvienos šeimos visateisiu nariu, sulaukė ir mokslininkų dėmesio. Ypač tų, kurie bando rasti kelius laimingesnės visuomenės link. Pirmiausia aiškinamasi, kas ir kiek laiko žiūri į televizoriaus ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[Šiandien be televizijos nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. Ji užpildo sutuoktinių vakarus ir netgi auklėja vaikus, bendrauja su vienišais, linksmina susirinkusius į šeimos šventes,&nbsp; perša įvairiausiais gėrybes ir paslaugas.
      &nbsp;
  Suprantama, kad televizorius, tapęs kone kiekvienos šeimos visateisiu nariu, sulaukė ir mokslininkų dėmesio. Ypač tų, kurie bando rasti kelius laimingesnės visuomenės link. Pirmiausia aiškinamasi, kas ir kiek laiko žiūri į televizoriaus ekraną bei kokį džiaugsmą patiria tai darydamas.
      &nbsp;
  Nustatyta, kad išsivysčiusiose šalyse televizoriui skiriama vis daugiau laiko. Šveicarų mokslininkai Bruno ir Klaudija Frej‘ai pateikia duomenis, kurie rodo – europiečiai prie TV ekrano praleidžia vidutiniškai 3,5 val. per dieną, o JAV gyventojai net 4 val. Yra nemažai žmonių TV žiūrėjimui skiriančių daugiau laiko nei darbui. 
      &nbsp;
  Kokiomis psichologinėmis savybėmis pasižymi šie, didžiąją savo laisvalaikio dalį neatsitraukiantys nuo televizoriaus ekrano, žmonės?
    &nbsp;
  
  Psichologo T. Schelling‘o nuomone, juos vienija įvairių gebėjimų stoka. Todėl jie ir renkasi veiklą, kuriai reikia mažiausiai pastangų. TV stebėjimui nereikia planuotų išlaidų, numatyti maršrutą kaip kad kelionėms, nereikia gebėjimų, be kurių nepavyktų žaisti krepšinio ar golfo, nereikia bendravimo įgūdžių, kurie praverstų kokiame nors klube. Jis taip pat pastebi, kad pernelyg ilgas TV stebėjimas tapatus priklausomybei. Priklausančiam nuo ko nors įdomu tik „tai“, suteikia malonumą tik „tai“, svarbiausia yra tik „tai“. Vietoj „tai“ galima įrašyti daug ką – narkotikus, alkoholį, tabaką. Galima ir televiziją, 
    &nbsp;
  
  Priklausomybę turintis žmogus paprastai mano esąs laisvas ir galįs bet kada jos atsisakyti. Žvelgiant iš šalies, atrodo kitaip. Daugelio anekdotų tema – šeimyniniai barniai dėl TV pultelio tik patvirtina, kad yra ne vienas, kuriam išleisti jį iš rankų, atiduoti kitam tolygu pralaimėjimui, skaudžiai netekčiai.
    &nbsp;
  
  Priklausomas nuo ko nors žmogus iš tikro nėra laimingas, bet kartais patiria malonumą. JAV atliktas tyrimas, kuriame lyginta, kiek žmogų gali pradžiuginti įvairios veiklos. Jos vertintos balais – nuo 0 (jokio malonumo) iki 10 (džiūgavimas ir euforija). Tyrimas parodė, kad žmogus, leidžiantis laisvalaikį taip kaip mėgsta ir kaip jam yra įprasta, vidutiniškai surenka 7 balus. Televizoriaus žiūrėjimas suteikia 4,2 balo. 
    &nbsp;
  
  TV nesuteikia daug malonumo, todėl lengva numanyti, kad žmonės, žiūrėję televizorių mažiau nei pusvalandį per dieną, buvo akivaizdžiai laimingesni nei kiti. Tyrimai vienareikšmiškai patvirtino – kuo ilgiau žiūrimos TV laidos, tuo menkesnis pasitenkinimas gyvenimu. Nors tokia išvada dar turėtų būti tikslinama, nes galima įtarti, kad žmones ne todėl yra nelaimingi, kad žiūri TV, o nelaimėliai tiesiog neturi kitų pramogų. Vis dėlto jeigu kas į TV ekraną spokso daugiau nei 5 val. per dieną, drąsiai galima teigti – jis nusivylęs ir savimi, ir aplinkiniais.
    &nbsp;
  
  Lietuvos piliečiai nėra itin laimingi. 2008 metais buvo paskelbti tyrimo „World Database of Happiness“ duomenys. Pagal juos Lietuva atsidūrė 26-oje vietoje iš 27 ES narių. Savo gyvenimo kokybę lietuviai įvertino 4,9 balo iš 10. Nelaimingesni buvo tik bulgarai, kurių to meto laimės indeksas – 4,4. 
    &nbsp;
  
  Todėl nestebina, kad lietuviai, kaip rodo minėtasis tyrimas, vidutiniškai žiūri televizorių kone 4 valandas (207 minutes) per dieną. Vyrai tai daro kiek mažiau – 188 minutes, o moterys – 223. Turintieji aukštąjį išsilavinimą televizija domisi mažiau nei turintieji tik aukštesnįjį. Pensininkai dviem penktadaliais ilgiau nei jaunimas. 
    &nbsp;
  
  Liūdniausiai turbūt gyvena našliai ir našlės. Jie yra ir&nbsp; absoliutūs TV stebėjimo rekordininkai – kasdien vidutiniškai 305 minutės. Tikėtina, kad smarkiai užsiėmę ir randantys nemažai pramogų yra studentai ir studentės. Jie televizijai teskiria 115 minučių.
    &nbsp;
  
  Skaičiai pakankamai iškalbingi ir skatina nors retkarčiais sau užduoti klausimą: „Jei būčiau tikrai laimingas (-a), ar skirčiau savo laiką TV žiūrėjimui, o gal užsiimčiau kuo kitu?“ Ir, žinoma, pamėginti gyventi taip, kaip gyvena mūsų įsivaizduotasis sėkmingas, mylimas ir mylintis, sveikas ir linksmas, t.y. laimingas žmogus.
    &nbsp;
  
  
    &nbsp;
  ]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/navaitis/9656//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[R.Daukanto karikatūrų blogas: NT mokesčiai šokdina milijonierius ]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9657/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9657/#comments</comments>
		<pubDate>Mon, 02 Jan 2012 21:57:07 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[Karikatūrų blogas]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9657/</guid>
		<description><![CDATA[ ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9657//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[Dr. Gediminas Navaitis. Gyventi laimingoje šalyje prestižiška?]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/navaitis/9690/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/navaitis/9690/#comments</comments>
		<pubDate>Sun, 15 Jan 2012 11:33:40 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[navaitis]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/navaitis/9690/</guid>
		<description><![CDATA[Populiarus posakis «Noblesse oblige» - padėtis įpareigoja - nurodo, kad ne
viską sau gali leisti ir užimantis aukščiausią padėtį, kad vienaip elgtisn
edera, o antraip –prestižiška. Šiandieną kalbama ne tik apie žmonių, bet ir
apie kompanijų, organizacijų ar net valstybių prestižą. Kai kurios nors
turtingos šalies finansinio skolinimosi reitingas sumažėja jos valdžia skuba
paaiškinti, kad jokių neigiamų pokyčių ekonomikoje neįvyko, kai korupcijos
indeksas paauga – ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[Populiarus posakis «Noblesse oblige» - padėtis įpareigoja - nurodo, kad ne
viską sau gali leisti ir užimantis aukščiausią padėtį, kad vienaip elgtisn
edera, o antraip –prestižiška. Šiandieną kalbama ne tik apie žmonių, bet ir
apie kompanijų, organizacijų ar net valstybių prestižą. Kai kurios nors
turtingos šalies finansinio skolinimosi reitingas sumažėja jos valdžia skuba
paaiškinti, kad jokių neigiamų pokyčių ekonomikoje neįvyko, kai korupcijos
indeksas paauga – ji užsimena, jog šis indeksas tai tik paskalų
apibendrinimas.

Būti laiminga šalimi irgi tampa prestižiška. Vis dažniau valstybių vadovai
skelbia, kad pradęsia šalia BVP (bendro vidau produkto) nemažiau svarbu
išmatuoti ir NLI (nacionalinį laimės indeksą), kad tokie matavimai turėtų
tapti felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos pagrindu, padėti
įvardinti konkrečias sritis, į kurias turi būti nukreiptos visuomenės
pastangos, tapti orientyru, padedančiu pasirenkti politinių, ekonominių,
socialinių veiksmų prioritetus.

Laimės, pasitenkinimo gyvenimu tyrimai atliekami ne tik lokaliai, bet ir
nacionaliniu mastu leidžia palyginti atskirų šalių piliečių gyvenimą.
Neseniai tokį tyrimą atliko visame pasaulyje apklausas vykdanti bendrovė
„Gallup“. Ji prašė tiriamųjų įvertinti ir kasdieni nius išgyvenimus , ir
bendrą pasitenkinimą gyvenimu skalėje nuo 1 iki 10 balų. Laimingieji
priskirti prie klestinčių, ne tokie sėkmingi – prie kovojančių su sunkumais,
o nepatienkinti gyvenimu – prie kenčiančiųjų.

„Gallup“ tyrimas nustatė, kad laimingiausi pasaulyje žmonės gyvena
Skandinavijos šalyse. Į laimingiausių pasaulyje šalių sarašo pirmasias
vietas tuką pateko Danija, Suomija, Norvegija, Švedija, Olandija,
Šveicarija.

Beje, laimingiausių šalių sąraše Danija atsiduria nebe pirmąsyk. 2008 metais
ši šalis buvo pirmoji Pasaulinės vertybių apžvalgos (World Values Survey)
sąraše. Danai buvo pripažinti laimingiausiai planetos gyventojais ir 2006
metais Leisterio (Didžioji Britanija) universiteto tyrime.

Aptariamas tyrimas parodė, kad piliečių laimė priklauso ne tik nuo turto.
Antai, tik 14 ir 15 vietose pagal laimingumą atsidūrė ganėtinai turtingos
šalys JAV ir Austrija, o Vokietijai teko 33, Prancūzijai – 44 vietos.

Lietuva šiame sąraše yra 63-čia (25 proc. klestinčių, 57 proc. – kovojančių,
18 proc. – kenčiančių). Tarp ES šalių nelaimingiausi jaučiasi bulgarai: čia
„kenčia“ net 36 proc. apklaustųjų.

Pagal „Gallup“ tyrimą daugelis nelaimingiausių pasaulio šalių yra Afrikoje.
Paskutinis (155-tas) tirtų valstybių sąraše Togas. Čia laimingų žmonių tik 1
proc.

Pasaulyje atliekama gausybė įvairiausių apklausų ir tyrimų. Apie vienus iš
jų praneša žiniasklaida, kiti nesulaukia jos dėmėsio. Apie vienas diskutuoja
valstybių vadovai ir piliečiai, kitos domina tik specialistus.

Oksfordo universiteto psichologas K. Graham‘as pabandė išsiaiškinti kiek
apie valstybės padėtį laimingų šalių saraše informuoti jų piliečiai. Galima
buvo numanyti, kad turinti kuo pasigirti valdžia nepamiršo apie tai nuolat
priminti. K. Graham‘as teigia, kad jo tyrimas patvirtino: laimingesni žino
gyveną laimingame krašte, tie kuriems laimės pritrūko apie jos matavimus
dažniausiai menkai informuoti.

Kita vertus, laimingos šalies vardą turėti nori visi. Netgi stalinistinė
Šiaurės Korėja. Jos televizija neseniai paskelbė sąrašą šalių, kurių
piliečiai jaučiasi laimingi. Iš jo paaiškėjo, kad tikras rojaus kampelis yra
kaimyninė Kinija. Pagal pasitenkinimą gyvenimu lygiu Kinija gavo 100 balų iš
100. Antrąją vietą Pchenjano televizija, kukliai, paskyrė Korėjos liaudies
demokratinei respublikai (98 balai). Toliau rikiavosi Kuba (93 balai),
Iranas (88), Venesuela (85). O pietinė KLDR kaimynė – Pietų Korėja – su 18
balų tesugebėjo užimti vos 152 vietą. Bet ir ši nelaimingoji gerokai aplenkė
paskutinę 203 vietą užėmusias Jungtines Amerikos Valstijas, kurios
tesurinko tik 3 balus.

Tiesa, Pietų Korėjos žiniasklaida pranešė, kad jos žurnalistams nepavyko
rasti pilno laimingųjų šalių sąrašo. Jokių džiaugsmingų naujienų dėl
pirmosios vietos nepateikė ir Kinijos politikai.

Galima vertinti Šiaurės Korėjos bandymus bent informacinių pranešimų lygyje
konkuruoti su laimingomis visuomenėmis kaip komunistams būdingą jumoro
jausmo stoką. Tačiau akivaizdu, kad toje valstybėje kažkuris aukšto rango
valdininkas valdžia jau yra girdėjęs apie felicitarinę politiką. Lietuvos regis tokių nerasta.]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/navaitis/9690//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[R.Daukanto karikatūrų blogas: STT siautulys]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9691/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9691/#comments</comments>
		<pubDate>Mon, 16 Jan 2012 19:33:31 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[Karikatūrų blogas]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9691/</guid>
		<description><![CDATA[ 
  Į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) akiratį pateko Kauno politikai ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[ 
  Į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) akiratį pateko Kauno politikai ]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/9691//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
		<item>
		<title><![CDATA[E.Vareikis. Federalizmas – Europos problema ar sprendimas?]]></title>
		<link>http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9675/</link>
		<comments>http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9675/#comments</comments>
		<pubDate>Tue, 10 Jan 2012 14:07:11 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[pilkasis_ruonis]]></dc:creator>		
		<guid isPermaLink="false">http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9675/</guid>
		<description><![CDATA[Europoje krizė. Ji, regis net ne europinė, o pasaulinė - tuo jau niekas neabejoja. Europa pavargusi, išsigandusi, pasimetusi, nebežinanti, ko čia griebtis. Europa desperatiškai besistengiant gelbėti tai, kas sukurta ir sudėliota, nors nebelabai tiki, kad gelbėjimosi priemonės patikimos, Europa nežinanti, kaip elgtis rytoj...Aišku, kad krizę sukėlė nė&nbsp; koks nors Lietuvos premjeras ar viršvalandžius dirbant priimti įstatymai. Krizės – kaip ligos, ateina tada, kai mažiausiai ...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[Europoje krizė. Ji, regis net ne europinė, o pasaulinė - tuo jau niekas neabejoja. Europa pavargusi, išsigandusi, pasimetusi, nebežinanti, ko čia griebtis. Europa desperatiškai besistengiant gelbėti tai, kas sukurta ir sudėliota, nors nebelabai tiki, kad gelbėjimosi priemonės patikimos, Europa nežinanti, kaip elgtis rytoj...Aišku, kad krizę sukėlė nė&nbsp; koks nors Lietuvos premjeras ar viršvalandžius dirbant priimti įstatymai. Krizės – kaip ligos, ateina tada, kai mažiausiai reikia ir paliečia tą vietą, kuri krizės mažiausiai tikisi. Šį kartą kenčia euras, kuris iš viso neturėjo sirgti finansų ligomis, o ekonomika, turėjusi vystytis vis greičiau, tiesiog stovi vietoje.
  &nbsp;
  Lietuvoje tuo tarpu vis garsiau padžiūgauja negausūs Europos integracijos priešininkai. Štai jums Europa, štai jums integracija, kuri nedavė nieko kito, išskyrus jau minėtąją krizę!
  &nbsp;
  Reiktų iš karto pasakyti, kad jie visiškai neteisūs, nes jei Lietuva nebūtų laiku įstojus į ES, būtų tekę tenkintis kur kas didesniais krizės vargais, tokiais, kokius patiria Albanija, Makedonija ar Moldova. Jei būtume euro zonoje, šiandien gal būt labiau panėšėtume į skandinavais virstančius estus, o ne į kiaurakišenius Rytų šalių gyventojus. Čia jau tikrai nesunku įrodyti, kad geriau krizinė Europa, nei “suverenių”&nbsp; valstybių buvusi SSSR, o gal net labai suvereni Afrika. Neverta nei ginčytis.
  &nbsp;
  Šiuo tekstu tačiau noriu paliesti rimtesnį ir tikrai diskusijos besiprašantį klausimą. Reikšminis žodis jame – federalizmas arba gilesnė integracija. Europoje politikų lygmenyje iš tiesų svarstoma – ar tikrai krizės priežastis yra pernelyg didelė Europos šalių vienybė, ar atvirkščiai – visokie ten graikai tampa skolingi ir nebesuvaldomi dėl integracijos trūkumo. O jei jau manyti, kad ne Europos Sąjunga yra krizės priežastis, tai kaip lengviau krizė įveikti – grįžtant į vadovėlinį tautinių valstybių statusą su gerai saugomomis sienomis ir budriomis muitinėmis, ar kaip tik – gilinti bendradarbiavimą federalizmo link? Yra sakančių, kad Europoje tos Europos jau perdaug, yra tvirtinančių, kad per mažai.
  &nbsp;
  Tad daugiau federalizmo yra vaistas, o ne nesėkmių priežastis. Taigi, keletas argumentų federalizmo naudai.
  &nbsp;
  Euro sunkumų priežastis yra ne pats euras, o jo naudojimo taisyklių nesilaikymas, gi pastarasis atsiranda todėl, kad šalys-narės nenori būti kontroliuojamos ir savaip sukčiauja. Sukčiavimas nesibaigs, nes šalys iš draugių ir sąjungininkių liko ne kuo kitu o tik rinkos dalyvėmis. Nebijau pasakyti, kad sumažėjo ar visai išnyko moralinė atsakomybė, atsakomybė solidariai laikytis taisyklių, o ne individualiai “apgauti” kontrolę. 
  &nbsp;
  Rinkoje, ypač paprastoje prekyvietėje galima pasukčiauti, tai ne nuodėmė. Kariaujant su bendru priešu sukčiauti, meluoti, slėptis už kitų nugaros yra nuodėmė ir gėda. Kadangi manome, kad gyvename taikos ir paprastos rinkos sąlygomis – tai nuodėmė nesiskaito. Susipykus prekyvietėje galima tiesiog “blogąjį” išmesti iš turgaus, o patiems išsiskirstyti.
  &nbsp;
  Tačiau norint išlikti tikrais solidariais ir tvirtais europiečiais reikia veikiau solidarizuotis tam, kad krizė pasibaigtų. Rinkos santykiai kelia nepasitikėjimą tarp piliečių ir valdžių, valstybių nepasitikėjimą vienų kitomis. Būtent rinkos politikos pakeitimas rinka ir yra didžioji mūsų nelaimi priežastis, o reikia pajutimo, kad esame europiečiai labiau nei prekeiviai. Tai viena iš vertybių, kurios nėra atskirai prancūziškos ar itališkos, jos europietiškos, taigi – federalios.
  &nbsp;
  Šiandien sakome, kad kalti kažkokie graikai, airiai ar buvęs italų premjeras. Jei jie kalti, tai tikrai pripažinkime, kad turėjome per mažai federalizmo dvasios, leidome kai kam būti nedrausmingiems ar tiesiog lengvabūdžiais. Beje ar ne šito nori tūlas Lietuvos, kaltindamas savą šalį, kad jei trūksta to ir ano... tai trūkumas dažniausia yra ne dėl to, kad esame per daug integruoti, o kad integruoti esame nepakankamai.
  &nbsp;
  Pastaraisiais metais nemažai buvo kalbama apie Europos Sąjungą, kaip tarptautinės politikos veikėją, tačiau tenka pripažinti, kad nieko labai tarptautiško sąjunga iki šiol nepadarė. Užsienio politika stringa daugiausiai dėl to, kad nacionaliniai interesai yra žymiai didesnis prioritetas už visos Europos interesus, ES diplomatija tebėra silpna daugiausia dėl to, kad nacionalinėse sostinėse ji per silpnai vertinama. Dar prasčiau su gynyba – per pastaruosius dvidešimt metų nepavyko sukurti nieko, kas primintų Europos ginkluotąsias pajėgas. Jei ne tvirtas NATO, būtų galima abejoti, ar Europos gynybos galimybės iš viso egzistuoja. 
  &nbsp;
  Europiečiai juk ilgai kariavo ir kariauti imdavo tada, kai liguistai suprastas identitetas viršydavo protingai suvoktą kolektyvinį saugumą. Juk būtent integracija, t.y.federalizmas, o ne individuali konkurencija padėjo išvengti karo ir sukurti tai, kuo šiandien ne be pasididžiavimo gėrimės. 
  &nbsp;
  Peikiantieji Europos integraciją gali pasitikrinti, ką ji davė. Europos Sąjunga yra turtingiausia bendrija pasaulyje (beje, visi dejuojantys, kad taip blogai dar nebuvo, tirėtų tą suprasti). Iš dvidešimties aukščiausią pragyvenimo lygį turinčių šalių aštuonios yra ES narės, o didesnė pusė – 15 – priklauso labiausiai išsivysčiusių trisdešimtukui. 8&nbsp; iš 20 laisviausių pasaulio ekonomikų, 12 iš 20 stabiliausių pasaulio valstybių yra integruotos Europos šalys. Jos taip pat sudaro 11 iš dvidešimties geriausių demokratijos ir mažiausiai korumpuotų valstybių.
  &nbsp;
  Visais aspektais priklausymas Europos Sąjungai yra ne tik gerovė, bet ir politinis prestižas, kuriame federalizmas nieko neatima, o duoda išties daug. Lietuva 2013 metais taps svarbiausia Europos (sąlyginai ir viso pasaulio) valstybe, nes pirmininkaus Europos Sąjungai. Ar be integracijos tai būtų įmanoma?
  &nbsp;
  Suprantama, kad institucinės ir teisinės reformos yra neišvengiamos, jei ES nori tinkamai reaguoti į dabarties ir ateities iššūkius; remiame visos Europos federalistų siekį artimiausioje ateityje sušaukti naują konstitucinį konventą, kuris ne tik iš naujo apibrėžtų ekonominio ir politinio valdymo tikslus, bet apspręstų ir patobulintą ES institucinę sandarą. Lisabonos sutartis buvo žingsnis gera linkmes tik jos dar neįgyvendintas ar šiaip jau išsigandusi ta Europa savo pasiekimų.
  &nbsp;
  Verta prisiminti ir tai, kad Europa šiandien yra praktiškai neginama. Ryšiai su JAV prastėja dėl atskirų šalių nevykusios politikos ir silpnėja visos Europos ryšiai, tuo tarp sava gynyba beveik nesirūpinama. Kažkada nepavykus sukurti gynybos bendrijos, praktiškai liko nuleistos rankos.
  &nbsp;
  Prieš integracijos procesų problemas reikia veikti klaidų taisymu ir integracijos gilinimu. Prieš integracijos bėdas reikia kurti... daugiau integracijos, tik ne vadovėliškai priešpriešinti tautiškumui. Tautiškumas gerai, užriestanosis nacionalizmas blogai. Kai Lietuvos dergia ant savo šalies konstitucijos, o po pietų sako kad duos į snukį kiekvienam... “lenkui” – tai yra tai, ko mažiausiai reikia. Europos parlamentas turi žinoti savo kompetencija ir joje elgtis drąsiai. Galiausiai ta diferencijuota integracija gal ne tokia baisi, kaip ją paišo, su ja reikia atsargiai, tačiau demonizuoti – tiesiog kvaila. Viršvalstybinės institucijos kelia panašų baubą kai prieš 60 metų, kaip paaiškėjo vėliau – jos yra nebaisus, o integracija – gera.
  &nbsp;
  Reiktų tik pasveikinti 2011 m. gruodžio 9 d. Europos vadovų tarybos sprendimą dėl naujų fiskalinės drausmės taisyklių; manome, kad šis sprendimas vis dėlto nėra pakankamas tam, kad būtų atstatytas finansų rinkų pasitikėjimas euru; todėl galvojame, kad būtina imtis gilesnių struktūrinių reformų siekiant užtikrinti ilgalaikį euro stabilumą ir patvarumą;
  &nbsp;
  Kalbant intelektualesne kalba Europa neturi nei strateginės vizijos, nei plano. O taip yra todėl kad ankstesnė vizija pasirodė arba atgyvenusi arba iš principo klaidinga. Ligšiolinė vizija buvo paprasta – gyventi ilga ir laimingai. Buvo kuriamos ir sukurtos, bent taip atrodė, prielaidos tam, kad nebekiltų karai, kad nekiltų socialiniai konfliktai, kad nusilptų pavojingi nacionalizmai bei rasizmai, sukurta sistema, turinti saugoti nuo ekonominių ir finansinių krizių.
  &nbsp;Galiausiai, kalbant apie Lietuvą. Ji tikrai nebus laiminga, jei taps kokia nors Albanija, o bus laiminga, jei taps kokia nors Danija. Jei norime saugios energetikos, reikia gilesnės integracijos. Daugiau jungčių, patikimos vėžės geležinkelių. Daugiau Europos. Tiktai dar vienas praktinis patarimas daug skaitantiems. Neskaitykite apie federalizmą iš sovietinių vadovėlių. Tada ir nekils baimių, kad integruota Europa yra kažkokia nauja Rusijos federacija. Geriau skaityti apie tikrą Europietišką federalizmą, kurioje nėra tautų nykimo ar “atmirimo” idėjos. Nebijokime, ir iš federalizmo bus daug gerų pasiekimų.]]></content:encoded>
		<wfw:commentRss>http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9675//feed/</wfw:commentRss>
		</item>
	</channel>
</rss>

		
