- Pradžia
- Vartotojų blogai
- rasarasaviciute
- Kategorijos "Be temos" archyvas
“Vėjo malūnų kelias”: turs po Pakruoja krašto!
Trečiadienis, 2013-04-24 03:18 Be temos | 0 komentarų
Rašytojas Mantas Areima ir www.knygute.lt pristato kelionių knygą “Vėjo malūnų kelias” (2013m.). Čia galėsite aplankyti ne tik visus to krašto malūnus, bet ir kartu su autoriumi patirti nuotykius, nutykusius kelionės metu.
Visos kelionės prasideda dvasioje, - sako M.Areima. - O baigiasi Pašilio kaime. Nes čia įvarau dviratį į garažą.
Kodėl šimtus kilometrų sukorėt dviračiu, juk būtų paprasčiau tai padaryti automobiliu ar autobusu?
- Todėl, kad tik riedant dviračiu gali minti pedalus. Apsukti garbės ratą aplink Pakruojo rajoną mašina būtų per daug banalu, o kol sulauktum autobuso, nugriūtų paskutinis malūnas.
Kodėl pasirinkote vėjo malūnų kelią, o ne labiau žinomą šiuose kraštuose alaus taką?
- Patarlė byloja: nemesk kelio, dėl takelio. Be to alaus tako atstumai mūsuose labai trumpi: “Puta” - “Kampinis” - “Alkūnė” tik vieno kilometro spinduliu. Ir aš visai neagituoju už alų.
Bet juk alus - tai jaunystės eliksyras.
- Keliaudamas sutikau ne vieną alaus mėgėją ir jie visai nespindėjo jaunyste.
Tai kokie tie kaimo žmonės?
- Sakyčiau, puikybės nesugadinti, ne tai, kad kaip kurių miesčionių galvos liečia debesis. Dauguma kaimiečių - paprasti žmonės, būna nors prie dūšios dėk. Aš pats iš kaimo ir kaimas mane išugdė geranorišką.
Bet skaitėme, kad jus kelionėje apšvarino girinis, o vienkiemio senolis vos nepašovė iš vamzdžio…
- Girinis buvo labai alkanas, o senolis saugojo vienkiemį nuo menamų “banditų”. Iš tiesų buvo linksma…
O kai taranavo kelių ereliai, tikėtina apkvaitę nuo alaus, turbūt nebuvo linksma?
- Apie juos sudėjau smagią dainą. Labiau tikėtina, kad dabartiniai “ereliai” apsineša ne nuo alaus…
Šioje kelionėje jūs atsiskleidėte ne tik kaip rašytojas, bet
ir kaip poetas. Net gi malūnams, kuriuos kalbinote, dedikavote po
posmelį. Ar iš ties pakelės malūnai turi sielas?
- Tokiu būdu norėjau įprasminti kiekvieno gyvo malūno būtį ir parodyti, kad jie laukia paramos iš žmonių. Apmaudu, bet dauguma jų iš tiesų beturi tik sielas.
Išsamiai pristatote Pakruojo dvarą, kuris įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia dvaro sodyba. Pasak fotografo Algirdo, čigoniškų dainų atlikėjas Radži, koncertuodamas iš tenykščio dvaro išvijo visus ten tūnojusius vaiduoklius, kurie iš jo kažkada nugvelbė radijo imtuvą…
- Koks būtų mūsų dvaras be vaiduoklių ir kas būtų Algirdas be radijo imtuvo. Kažkada jis dirbo dvare gidu, kažkada su juo sukome ten filmuką, kažkada vaikščiojom tamsiuose dvaro rūsiuose ir krūpčiojom nuo šikšnosparnių šėlsmo palėpėje. Kažkada dingo ir jo radijo imtuvas, bet Radžis čia nei prie ko.
Jūs pats vienaip ar kitaip susijęs su daugeliu Pakruojo rajono vietovių: gimėte Klovainiuose, gyvenote rajono centre, darbo reikalais vykdavote į Pašvitinį, Rozalime susituokė jūsų tėvai, Beržiniuose ūkininkavo jūsų senelis, o štai į Stačiūnus, kur galite bet kada gauti kepto sūrio, nuveda kiti ryšiai. Gal būt sentimentai ir paskatino jus imtis šio kūrinio?
- Esu jausmingas, bet ne saldžiai švelnus. Viską, ką darau, darau iš širdies, bet nevengiu nė sarkazmo, nė ironijos. Neketinu dirbtinai sukelti kažkokios sensacijos ar ažiotažo. Tiesiog darau tai, ką turiu daryti, nes žinau dėl ko esu pašauktas. Ir darau tai be niekeno pagalbos, tik su dvasiniu įkvėpimu.
Kitaip sakant, esat “self made man”?
- Nesusireikšminu ir garbės man nereikia. Nes žinau, kad jei užsidedi ant galvos karūną, tai Dievas greit ją nuplėšia. Man juokingi tie žmonės, kurie savo puikybe siekia dangų ir neriasi iš kailio pagyromis, kurios pražus kaip jų pačių išmatos. Dvasia yra kiekviename žmoguje ir tik Dievo įkvėpimas duoda mums supratimą. Kai tai suvoki, supranti iš kur ateina išmintis. Ir nereikia tam kažkokių neva reikšmingų epitetų prie tavo pavardės ir ką tu baigęs, ar kas tu esi, ar ką pasiekęs. Ir nereikia ieškoti menamos šlovės nei spaudoje, nei televizijoje. Kažkokių ten butaforinių prisistatymų ar pristatymų savo kūrybos, kur gerai jautiesi liaupsinamas dirbtinėmis šypsenėlėmis ar neva kuo tu kažką tai sužavėjai, ne tik savo darbu, bet ir savo sumautom pareigybėm ir sumautais išsimokslinimo laipsniais. Tuštybių mugė visa tai. Rašau tai, kas man patinka rašyti ir mano knygos pristato pačios save. Kas nori, tas skaito, kas nenori, tam ir esmės suvokti nereikia. Parašiau tai, ką parašiau niekam nepataikaudamas, tuščiai dėl ko nors nesistengdamas ir nepergyvenu kaip kas sureaguos. Tiesiog tu arba suvoki esmę, arba nesuvoki. Kokia aplamai nauda iš gyvenimo, jei mirsi tiesos nesuvokęs?!
Foto iš knygos “Vėjo malūnų kelias”
Rašytojas Mantas Areima jau gerai mums pažįstamas iš populiarių savo knygų bagažo. Kaip antai, šokiruojančios: “Nostalgija”, “Nupuolęs Angelas”, “Žvėries kailyje” ir kt. Šį kartą sulaukėme ne ką mažiau intriguojančio kūrinio - “Lietuvis Rusijos kalėjime”. Jau esame minėję: skaitytojų patogumui autorius visas savo knygas pateikia elektronine forma. Būtent pastarasis kūrinys pirmiausia pasirodė internetinėje plotmėje: www.knygute.lt
Ir ką gi mums šį kartą sako literatūros kritikai? O gi - trumpai ir aiškiai: “Autorius supranta, kaip pritraukti skaitytojo dėmesį ir išlaikyti intrigą iki galo. Jis veda mus ypatingais siužeto vingiais, kur veiksmas iš statybų aikštelės persikelia į restoraną, o iš restorano - į kalėjimą, iš Rusijos - į Lietuvą, iš kaimo į uostamiestį. M.Areimai būdingas tikroviškumas, kalinių gyvenimo būdo atskleidimas, apstu subtilių psichologinių niuansų, filosofinių aliuzijų, kame visas dėmesys nukrypsta į žmogų ir jo galimybes.” O vienas literatūrologas pridūrė: “Areimiškas stilius. Turbūt vienintelis toks autorius, pats nebuvęs kaliniu, išsamiai išnagrinėjęs visą kalinių gyvenimo metamorfozę.”
Turbūt gana tų literatūriškų frazių, nes knyga byloja pati už save: priešaky - jaunas vaikinas, prieš savo valią tampa “zeku”, priešišku teisėsaugos pareigūnams, kai tuo tarpu jo brolis pasirenka policininko kelią. Kalėjime vaikinas bando “praslysti”, tačiau sykį į kamerą patenka buvęs kriminalistas.
Ieškokite: www.knygute.lt
Nuobodi ir lėkšta recenzija pagal Daivą Ausėnaitę (Mantas Areima. Nostalgija, 2007)
Pirmadienis, 2012-10-08 02:08 Be temos | 0 komentarų
Pateikėme rašytojui Mantui Areimai Daivos Ausėnaitės 2007 metų recenziją apie autoriaus debiutinį romaną „Nostalgiją“. Recenzija sena, nebeaktuali nūdienai, tačiau daugeliui skaitytojų ir autoriaus gerbėjų vis dar kelia kreivas šypsenas. Paklausėme paties rašytojo nuomonės apie tai.
Daiva recenzijoje rašo: „Šią knygą būtų galima pavadinti išplėstiniu straipsniu apie vieno žmogaus kelis mėnesius, praleistus užsienyje. Bėda, kad autorius nusprendė neapsiriboti kelių puslapių reziumuojančiu pasakojimu, o chronologiškai smulkiai ėmėsi pasakoti apie savo buvimą ir darbą svečioje šalyje. „
M: Kas ta Daiva?!
Ji recenzavo jūsų pirmąją knygą, kurią dabar su malonumu skaito jaunimas – potencialūs emigrantai.
M: Turbūt recenzavo atmestinai, nes aš praleidau užsienyje ne kelis mėnesius, o ištisus metus. Beje, kokia bėda, kad parašiau knygą?! Aš bėdą matau kitame dalyke…
Anot Daivos jūsų knyga ne itin ją sužavėjo:“ Atvirai sakant, nieko įdomaus. Tekstas perpildytas seksualinių nukrypimų (autorius per visus vargus įsikuriant svečioje šalyje niekaip neranda progos pasimylėti su savo mergina – jam tenka fantazuoti. Bet ar taip jau reikėjo visai Lietuvai sužinoti Manto seksualines svajones?) ir neslepiama panieka tautiečiams, kartu atsidūrusiems svečioje šalyje.“
M: Apgailestauju… Kas skaito knygas, tiems neįdomios tokios lėkštos recenzijos. Jei neįdomu, kam recenzuoja?! Kad išlietų ant pradedančio rašyti žmogaus pagiežą?! Kokie dar nukrypimai?! Gal šiai damai trūksta seksualinių potyrių?! Ji ką, mane stebėjo, kad teigia, jog aš neradau progos pasimylėti su savo mergina?! Aš myliuosi daug dažniau, nei ji apie tai fantazuoja. Todėl ir lieja neblėstančią pagiežą. Sako, jei moteris pyksta ir lieja pagiežą ant vyruko, kurio seksualinė vaizduotė laki, tai ji arba frigidiška, arba jai labai trūksta sekso. Natūralu, kodėl neslepiama panieka priešingai lyčiai. Bet kam apie tai reikėjo sužinoti visai Lietuvai?!
Recenzentė toliau perteikia pagal jūsų romaną emigracijos „tiesas“: „…tautiečiai visai neišprusę, laisvalaikiu neskaito knygų, neturi hobio, nevaikšto į parodas, nesistengia susipažinti su vietos kultūra ir išmokti vietinės kalbos (ar jaučiate ironiją mano tekste?). Mantas kitoks, todėl jis iš karto priešiškai nusiteikia prieš vietinius lietuvius.“
M: Kodėl tiesa kabutėse? Ar ji buvo emigravusi, ar parašė apie tai knygą? Ar ta recenzentė iš vis yra parašiusi kokį nors kūrinį? Sprendžiant iš citatos, galima manyti, kad Daiva labai išprususi, turi hobi, vaikšto į parodas… Ji apie mane žino daugiau, nei aš pats. Jaučiate ironiją?!
Sekantis Daivos teiginys: „Taigi, kas emigravo iš Lietuvos? Dėl pinigų gerokai pamišę, nuolat besikeikiantys, konfliktuojantys tarpusavyje, labai mėgstantys „pabaliavoti“, siauro akiračio, t. y. neišprusę ir nesistengiantys išprusti skirtingų lyčių lietuviai. Gerų savybių, anot Manto Areimos, jie neturi. (Sugebėjo gi kažkas visus tokius išskirtinius „blogio šaltinius“ surinkti į vieną vietą ir dar įkurdinti šalia vargšo Manto…)“
M:
Išprususi recenzentė ėmė gazuoti… Kuo toliau, tuo labiau kyla
pagiežos potencija. Emigrantai, ši dama tikrai neturi ant jūsų akies.
Ant manęs irgi. Vargšai mes!
Daivai neaišku, kokias paslaptis slepia pagrindiniai veikėjai? Kodėl jie kenčia fiziškai sunkų darbą (nors autorius turi teisininko kvalifikaciją – taip rašoma paskutiniame viršelyje), bendravimą su nemaloniais kaimynais lietuviais ir tokiais pat nemaloniais darbininkais iš kitų šalių. Nejaugi noras pažinti svečią šalį ir praplėsti akiratį vertė juos taip kentėti? Deja, knygoje neaprašytas nė vienas Manto apsilankymas teatre, parodoje ar kitame kultūros renginyje. Gal bijojo, kad knyga bus per stora?
M: Pirmiausia tegul Daiva įsijaučia į knygą, kad būtų aišku. Nes iš padrikų, iš piršto laužtų postringavimų, matosi, kad recenzentė bus peržvelgusi tik knygos anotaciją. Pagrindiniai veikėjai nieko neslepia, jie – nuogi. Kad pažinti svečią šalį, nebūtinai ten lankyti parodas. Ir kam įdomu bus skaityti apie tai?! O kodėl Daiva, prieš rašydama recenziją, nepabendravo su manimi? A?! Turbūt pabijojo, kad bus per stora recenzija.
Daiva klausia: kas moko teisininkus rašyti knygas? Tuo pačiu ji pamoko, kaip tai reiktų daryti: Juk kai kur buvo galima rašyti ironiškai ar tiesiog juoktis (nebūtinai akivaizdžiai), kai kur galima buvo stengtis išspausti ašarą ar priversti skaitytoją susimąstyti…
M: O kas pamokė Daivą parašyti recenziją?! Tuoj išspausiu ašarą…
Dar keletas Daivos patarimų: Jeigu jau romanas primena išplėstinį straipsnį, tai buvo galima buvo taikyti spaudos formatus. Galėjo būti šoninės išnašos, pavadintos „mano atradimai“ ar „patarimai vykstantiems ir jau gyvenantiems“. Būtinai turėjo būti skyriai ir šiek tiek trumpesnės pastraipos. Nuobodus ištisinio pasakojimo stilius galiausiai ima varginti. Pasakojimo stilius „viskas kaip buvo“ skamba kai kur labai jau „mužikiškai“.
M: Galėjo būti… Turėjo būti… Yra kaip yra! Mano stilius yra mano stilius. “Mužikiškai“ – vadinasi „tiesiai šviesiai“, ane?
Visgi Daivai lieka neaišku. Koks buvo autoriaus tikslas? Aprašyti savo nostalgiją (kuri ne taip jau ir jaučiasi iš teksto) ar pateikti įdomių tautiečių personažus? Nors, atvirai sakant, Mantas nesugeba pamatyti stipraus eilinio žmogelio charakterio, sielos kovos. Manto požiūris į žmones yra ydingai iškreiptas. Jis mato paviršutiniškai. Sunku jam bus kaip rašytojui kurti sodrius žmonių charakterius.
M: Dabar jau ir man sukėlė šypsnį :-) Ir ko tik nesužinosi apie save iš recenzijos :-)
Maža to, Daiva jus įvertino: „Kalbant lietuvių kalbos mokytojos intonacija, galima pasakyti: „Į rašinėlio temą neatsakyta. Dėmesio nostalgijai skirta nepakankamai, nes pagrindinis herojus apšilęs kojas net nesiruošia išvykti – perka baldus, ieško geresnio buto, mokosi anglų kalbos (kaip apskritai kilo mintis važiuoti nemokant kalbos?..). Apie jokią nostalgiją ir nekvepia. Teks perrašyti arba nepatenkinamas pažymys.“
M: Už rašinėlius mane vertindavo vidurinėje, beje gerais pažymiais. Dabar mane vertina skaitytojai. O dėl nostalgijos – Daivai pritrūko uoslės (dar vienas įrodymas, kad ji paskubomis prabėgo knygos puslapiais). Tačiau akys užkliuvo už baldų… That’s the point!
Daiva įtaria: man, užsikrėtusiai autoriaus įtarumu, kilo mintis, kad jie, matyt, buvo pasiėmę atostogų, nusistatę tikslų buvimo laiką ir jam pasibaigus išvažiavo. Jokios čia išaukštintos nostalgijos ir meilės tėvynei…
M: Dabar pradėkime vieni kitus įtarinėti… Čia kaip su ta sriuba: persūdyta – neskani. Užtenka tik žiupsnelio druskos.
Pabaigai Daiva replikuoja: Knyga yra išleista Rašytojų sąjungos konkursui „Pirmoji knyga“. Leisiu sau areimiškai pareplikuoti: „Nejaugi tais metais nebuvo vertingesnių autorių? Ne teisininkų?“ Gal visi turėtume daryti tai, ką geriausiai išmanome? Pavyzdžiui, rašytojai rašo knygas, o teisininkai lai sprendžia bylas.
M: Daivute, negi dar neįgijai išmonės?! Teisininkas – tai profesija (beje, recenzentė šios profesijos atžvilgiu šališka, iš anksto nusistačiusi prieš), o rašymas – pašaukimas. Negi Dievo akivaizdoje turėčiau klausyti labiau tavęs, negu savo širdies?!
Ko palinkėtumėt Daivai ir visiems kritikams-recenzentams ateityje?
M: Daivai palinkėčiau ramybės… Ir recenzuoti mano knygą „Nupuolęs angelas“ :-) O visiems kitiems neva išprususiems – nebūkit susiraukšlėję, kaip šarpėjai, nevarykit artimui stipino į akį, jei ima nervas, sudaužykit po cigaretę, pritūpkit ant keturių ir nuleiskit garą. Žinokit, kad kiekviena jūsų recenzija ar kritika bus perreplikuota areimiškai.
Literatūros chuliganas Mantas Areima: mano knygos skaitomos ne tik Pravieniškėse, bet ir Italijos kalėjimuose…
Trečiadienis, 2012-09-12 18:59 Be temos | 0 komentarų
Daugelyje M.Areimos kūrinių, kaip personažai, figūruoja įvairaus plauko banditėliai, nuteistieji, kaliniai, chuliganai. Knygos tapo itin populiarios įkalinimo įstaigose. Pravieniškių kolonijos bibliotekoje galima rasti visus M.Areimos kūrinius, Šiaulių kalėjime irgi yra nemažai autoriaus knygų, kitose įkalinimo įstaigose per kalinių rankas keliauja "Zekas-irgi žmogus". Tokias "emigracines" knygas, kaip "Nostalgija" ir "Patriotas", galima aptikti Norvegijos bibliotekėlėse, Londono lietuviškame knygyne, Lietuvos ambasadoje JAV, Vokietijos lietuvių bendruomenėje, Olandijoje, Italijoje, Airijoje, net Maroke. Sutikome rašytoją, iškylaujantį gamtoje, ir uždavėme jam keletą klausimų.
Daugeliui kyla klausimas, ar jūs "nesėdėjęs", nes rašote tarsi būtumėt "sėdėjęs"?
M: Sėdėjau ilgai ant kėdės prie kompiuterio, kol parašiau vieną ar kitą kūrinį. Jeigu jūs turite omenyje "cypę", tai ten įkišę dar nebuvo.
Bet Šiaulių tardymo izoliatoriuje esate pabuvojęs?
M: Kaip svečias. Kartą pakvietė pristatyti kūrinį "Zekas-irgi žmogus". Susitikimas vyko koplytėlėje prie šventoriaus. O po to mane pravedė kalėjimo labirintais, pažvelgiau į "Auksinį berniuką" nuo izoliatoriaus stogo…
Koks jausmas, atsidūrus atšiaurioje aplinkoje?
M: Jausmas toks lyg čia jau esu buvęs…
Gal praeitame gyvenime?
M: Kas ten žino. O protėvių dvasios byloja… Mano senelis pokario metais Šiaulių kalėjime praleido ne vienerius metus. Laikai buvo neramūs… Vieną senelio pusbrolį Rusijos kalėjimuose kankino NKVD, kitą pusbrolį gaudė miškuose kaip pavojingiausią to krašto "banditą"…
Išleisit apie tai knygą?
M: Gal būt. Ir tai bus rimčiausia mano parašyta knyga.
Vis tik iš kalėjimo temų neišbrisite?
M: Žmonės domisi. Aną dieną atvažiavo pas mane rimtas, solidus veikėjas iš kito miesto, susidomėjęs "zekų" literatūra. Aišku nepasisakė, kas toks, bet nustačiau jo tapatybę per "google" - davė savo el.pašto adresą. Išsiaiškinau - apygardos teismo teisėjas. O visai neseniai atvyko vaikinas žmonai nupirkti "Nostalgijos". Sako: "gera knyga, perskaičiau sėdėdamas Italijos kalėjime." Pasirodo, mano knygos skaitomos ne tik Pravieniškėse, bet ir Italijos kalėjimuose… Kitas pažįstamas pasakojo, kad kažkokiame Maroko rūsyje patupdyti už narkotikus lietuviai studijuoja "Žvėries kailyje". Fantastika!
Kodėl šių dienų jaunimas atsiduria kalėjimuose? Net atokiausiuose kraštuose?
M: Vieni galbūt iš kvailumo, kiti - iš godumo. Bet daugelis - dėl geidžiamo turto, pinigų… Keista, juk gyvenimo prasmė - ne kaupti turtą, o nebūti priklausomam nuo turto, t.y. tobulėti dvasiškai.
Kam dabar rūpi dvasiniai dalykai…
M: Kiekvienai dvasinei būtybei. Manau, daugelis, netekę laisvės, susimąsto. Juk turi tam laiko. Pasėdėję kalėjimuose, gal būt pakeičia mąstymą, o išėję iš ten - gyvenimo kryptį… Bet kiekvienas atsivertimas įrodomas darbais.
Turbūt daugeliui tas darbas sunkus, kaip Sizifui ridenti akmenį…
M: Kad ir koks atrodytų darbas sunkus, turi save nugalėti. Tik nugalėjęs save, pakeitęs mąstymą, gali keisti aplinką.
Ar knygos gali pakeisti mąstymą?
M: Jeigu stora knyga užplosi kam nors per pakaušį… O šiaip kiekviena knyga žmogui kažką duoda. Vienam vienokį, kitam kitokį suvokimą. Ypač, jeigu skaitytojas izoliuotas ir netekęs laisvės. Tuomet aštresni pojūčiai…
Kad ir Maroke, ar Italijos kalėjimuose?
M: Kad ir Sacharos dykumoje…
Redakcija gavo laišką nuo pensininko Antano, kuriam trylikametis anūkas vieną vakarą paskaitė ištraukų iš knygos “Fenomenas psichas arba Nupuolęs Angelas” (M.Areima, 2012). Pateikiame šį laišką skaitytojams:
Monikos “bendelė” ir Tinos “šokoladai”
Esu pensininkas Antanas. Turiu pulką anūkų. Trylikametis Kristupas labai mėgsta skaityti paaugliams skirtas knygas, kuo aš labai džiaugiuosi. Būna, cituoja jis man įdomiausias ištraukas iš jam patikusių knygų. Aną mėnesį apšnekėjom burtininką Harį Poterį, prieš savaitėlę aptarėm “Rugiuose prie bedugnės”, o prieš kelias dienas anūkas iš interneto ištraukė “Fenomeną psichą” ir taip rėžė, kad man net žili plaukai ant galvos pasišiaušė. Sako: seneli, klausykis, šita gerulė, ir papylė tiesiai iš elektroninio skaitytuvo:
“Nulaižiau ją visą, nuo galvos iki kojų. Tyras, neliestas kūnas
atrodė toks saldus. Net gi ten, po sijonėliu radau nepaprastai egzotišką
vaisių. Jos putytė kvepėjo karameliniais saldainiais. Kai mano liežuvis
glostė
jos šlaunų vidų, ji užsimerkusi alsavo, aikščiojo, o kai įsiskverbė į putytę ir užkliudė klitoriuką, ji iš jaudulio net sucypė.
- O jo joj, kaip gera…
Po seanso mano burnoje voliojosi kuokštai garbanotų plaukelių. Velniai
juos rautų, jie man įstrigo tarp dantų. Įsivaizduojat, pilna burna
susiraičiusių kūšpalaikių!
Ji buvo pamaloninta, o aš likau it mietą kandęs.
Ką aš jai galiu pasiūlyti: nučiulpk mane visą! Net gi ten!
Rūpus miltai, man to nereikėjo. Atsikandęs saldžios garbanotos bandelės,
norėjau kuo greičiau nuo jos pasprukti. Ir ką jūs manote?! Atsikratyti
jos nevalia po to, ką aš jai padariau. Visą sumautą vakarą ji
šliejosi man į petį ir stipriai laikė įsikibusi mano rankos. Sužinojau net jos vardą. Monika.
Štai kokia tu, Monika! Nekalta, bet jau nulaižyta. Aš tavo kūšplaukius tebesinešioju burnoje, kurių net alus nenuplauna! ”
Nukaitau, net kakta išrasojo. O anūkas tik pridūrė: kultinė knyga paaugliams, čia ne tik apie Moniką…
Sėdžiu visas išraudonijęs, ir mąstau sau: kas ta Monika?! Klintono meilužė ar Andriuko sužadėtinė?!
O anūkas varo toliau: seneli, paklausyk apie Tiną…
” Kol Ežys sėdėjo paskaitose, plėšiau meilę su savąja manekene.
Prieš mums susitinkant, ji truputi sukvailiojo: išgėrė kelias tabletes
raminamųjų su alumi. Todėl galite įsivaizduoti, kokia nuolanki buvo
lovoje.
- Adolfai, užkrušk mane negyvai!
- Juokauji?! Kur tuomet aš dėsiu tavo lavoną?
- Tada išdulkink mane per užpakalį!
- O! Čia kitas reikalas! Suk savo bezdalą, brangute!
Įsidėmėkit šią akimirką! Ji neužmirštama! Pagaliau įgyvendinau savo
svajonę, įgydamas naujų patyrimų. Tapau sekso korifėjumi! Taip, trauk
mane audra po kaldra! Tina buvo ta laimingoji, kuri mane įsileido į savo
šokolado fabrikėlį. Mano žvėriūkštis ten greit susinešiojo. Bet esmė ne
tame. Svarbiausia, patyriau, ką reiškia analinis seksas. O gi tikrų
tikriausias šūdo monas! Kai po visko saviškį iš to fabrikėlio ištrauki,
vaizdelis nekoks. Pabandykit, jei netikit! Šūdo malimas pimpalu gal ir
maloni procedūra, bet kai jis minkštas (turiu omeny šūdą), tai, kaip
sakydavo mano senelio senelis, geriau jo nemalti, o kramtyti riešutus.
- Adolfai, man skauda užpakalį, bijau eiti į tualetą, - po atjautos Tina negalėjo net prisėsti. ”
Man po krūtine taip keistai nusmelkė, negalėjau išspausti nė žodžio. Anūkas kurį laiką įtariai dėbsojo į mane, kol pridėjo:
” - Tina, atlikdama didelį reikalą, kas kart prisiminsi mažą rudą reikaliuką ir… Mane…
- Tave aš prisiminsiu visą gyvenimą.
- Beje, kažkur skaičiau, kad analinis seksas stangrina užpakalio raumenis, - reikėjo gi pasakyti kažką teigiamo jos atžvilgiu.
- Taip, taip, - ji netikėtai pirstelėjo. – Oi, jau varo į tualetą… Bėgu! Laikyk už mane špygas!
- Žiūrėk, kad nepasileistų trydos srovės!
Tą dieną ji į tualetą bėgiojo taip dažnai, kaip dažnai tai būna, išgėrus
ricinos. Po kiekvieno karto grįždavo suirzusi, išraudusi, plačiai
dėdama kojas. Iš šalies buvo galima pamanyti, kad jai kažkas negerai su
sėdyne. Gal hemorojus?
- Adolfai, reikėjo tau užbaigti mano šiknoje! – priekaištavo ironijos
perkreiptu veidu. - Sperma veikia kaip vidurius liuosuojantys vaistai…
- O! Vadinasi, mano sperma turi gydomųjų savybių!
- Kokia gaji tavo sperma, pajutau tuomet, kai iššovei man į akį. Visą
savaitę vaikščiojau lyg gavusi per blakstienas. Akis išašarojo, kone
supūliavo. Še tau gydomosios savybės!
Ji prisiminė būtent tai, apie ką net nenorėjau pasakoti. Liežuvį atrišo.
Taigi, vieno lytinio akto metu išnėriau iš jos gelmių ir savo
linksmakotį nukreipiau tiesiai į jos veidą. Susiturėti nebuvo kada.
Linksmakotis išspjovė savo linksmumo tyrelę tiesiai Tinai į dešinę akį,
prajuokindamas mane kaip reta. Įsivaizduokit, nuo to smūgio jai išopėjo
visa akis, sulipo blakstienos ir ji vos neapako. Tai bent pokštas!
Nuo to karto Tina įgijo sumautą kompleksą po kiekvieno atodūsio
išleidimo rankomis užsidengti akis. Net gi tada, kai ji gulėdavo veidu į
pagalvę. Sperma jai įvarė baimės kaip reikiant. Sykį ji nualpo. Neteko
sąmonės sueities metu. Teko ją gerai papurtyti, padaužyti per skruostus,
kol ji sugrįžo į save. Turbūt tas nualpimas buvo jos akių nevalinga
savisauga į artėjantį spermos išsiliejimą. Kad ji atsikratytų
spermofobijos, ėmiau nuleidinėti į jos bambutę, išskyrus, kai
svečiuodavausi šokolado fabrikėlyje. Į jį Tina įsileisdavo tik
prisigėrusi vaistų. Nepaisant to, iš ten išsinešdavau dalį šokoladinių
saldainių. Įvykdavo sąžiningi mainai. Aš jai – jogurto, ji man –
šokolado. Natūrali analitinė pusiausvyra, ar kaip ten? ”
Man širdis ėmė tankiai plakti, vos orą gaudžiau. Pagalvojau: tas vaikiščias turbūt kraustos iš proto! Kokia dar Tina?! Kokie šokoladai?!
Stvėriausi vaistų…
Anūkas murmendamas: seneli, kas tau? Nepagauni humoro? Čia viskas normaliai aprašyta, dabar vaikai dar ne to prikrečia… Mokykloje skaičiau - visa klasė kikeno. Sako: turbūt Mino prigavo Tino…
Mano burnoje jau tirpo validolio tabletė. Atgavau žadą. Tie vaikai kalba kas jiems ant seilės užeina, pasakiau anūkui. Ištrauk keletą ištraukų iš tos knygos, parodysiu močiutei, paprašiau anūko. O jis man tyliai sušnypštė į ausį: seneli, ko labiau norėtum, bandelės ar šokolado?
Pensininkas Antanas
Redakcija pateikė pensininko Antano laišką knygos autoriui. Rašytojas šyptelėjo: gal anūkui vertėjo parinkti seneliui kuklesnes kūrinio ištraukas, pavyzdžiui apie tarybinius laikus, Leniną ir Staliną… Beje, knygos anotacijoje perspėjama, kad jautriems skaitytojams pirmiausia derėtų įsisavinti psichologo komentarą, esantį šioje knygoje.
M.Areima:”Paauglių seksas - tiek dvasinė, tiek ekologinė katastrofa.”
Ketvirtadienis, 2012-05-17 13:50 Be temos | 0 komentarų
Buvęs teisininkas (profesija - juristas), iškeitęs Temidės kardą į rašytojo plunksną, buvęs politikas (dirbęs Seimo nario patikėtiniu), spjovęs į politiką dėl meno, buvęs verslininkas (nekilnojamojo turto brokeris), priešpastatęs materializmui dvasingumą, Mantas Areima savo kūrybos apogėjuje perėjo nuo patriotinių ir kalėjimo temų prie paauglystės ištakų, ir ėmėsi lytinio švietimo, išleisdamas naują kūrinį “Fenomenas psichas arba Nupuolęs Angelas. Adolfo jaunystės nuodėmės: nuo čiulpiamųjų gaidelių iki erotomanijos”. Šiandien su autoriumi pašnekėsime apie tai.
Ar seksualumas ir lytiškumas tas pats?
M: Seksualu - tai, kas pažadina lytinę aistrą, o lytiškumas - lytinis potraukis, apvainikuotas meile ir vaisingumu.
Kam reikalingi lytiniai santykiai?
M: Meilei išreikšti, daugintis… Nors nūdienos lytinio švietimo propaguotojai, pateisinantys kontracepciją, kad jaunimas nevaržomai mėgautųsi seksu, teigia, jog lytiniai santykiai reikalingi kiekvienam suvokti save kaip lytišką būtybę, ir kuo anksčiau… Paauglys - dar neužaugęs vidumi, neatsakingas, bijantis įsipareigoti, o jau skatinamas lytiškai santykiauti, nors dar negeba priimti tvirtų sprendimų, neturi tvirtų moralės pagrindų. O visiškai nusmukus moralei, žlunga net civilizacijos. Paauglių seksas - tiek dvasinė, tiek ekologinė katastrofa.
Gal genamas šios minties ir parašėt knygą “Fenomenas psichas arba Nupuolęs Angelas” ?
M: Rašydamas šį kūrinį, neketinau moralizuoti, tik norėjau parodyti, kad paaugliai negali mylėti įsipareigojančia meile. Jų “meilė” - tai grobuoniškas geidimas iš savanaudiškų paskatų.
Kūrinys pilnas atvirų sekso scenų, pasakojimas tapomas paaugliams būdingu sarkazmu, net ciniškumu… Nors yra aliuzijų į meilę, jausmus, tačiau galiausiai paaiškėja, kad pagrindinis personažas per seksą išeikvoja savo dvasingumą, moralines vertybes, nes per paleistuvystę paniekina Visatos Kūrėją…
M: Taigi, esminė žmogaus kūryba ir yra meilė. Paaugliai nori ir gali, tačiau…
Neturi teisės?
M: Paaugliai turėtų augti skaistume, bent jau iki dvidešimt vienerių metų, nes tik tada pilnai subręsta lytiškai, irgi psichiškai… O iki tol, jie visiškai neatsakingi… Beje, merginos pradeda jausti orgazmą tik lytiškai subrendusios, t.y. jau pilnametės. Keturiolikmetės net nenutuokia, kas tai per jausmas, tik dedasi visa patiriančios.
Bet kaip teigia lytinio švietimo propaguotojai, kūnas duotas potyriams suvokti…
M: Kūnas labai susijęs su siela, ir duotas ne tam, kad jį nustekentume. Kūno pagalba galim išreikšti meilę, bet jei jis naudojamas ištvirkavimui, tai mes paniekiname ne tik kūną, bet ir sielą. Kūnas tarsi pilis, kurioje įkalinta princesė - siela. O princesę saugo drakonas. Taigi, turėtume leisti karžygiui nugalėti drakoną ir išvaduoti iš pilies princesę. Paauglio karžygys nesustiprėjęs, todėl jis negeba valdytis.
Vidinio karžygio - valios, stinga ne tik paaugliams…
M: Karžygys - vyriškumo bruožas, o jo priesaika - ginti, gerbti ir mylėti. Santuoka - irgi yra priesaika - vieną kartą ir visam gyvenimui. Tačiau daugelio karžygiai negeba savęs valdyti, štai kodėl tiek daug mūsuose skyrybų.
Kaip manote, kodėl?
M: Todėl, kad dažniausiai tuokiamasi pirminės lytinės aistros stadijoje, arba dėl kitų sumetimų, o turėtų eiti prie altoriaus - tik įvaldę lytiškumą: myliu dėl tavęs, tu - man dovana. Kūnas - tarsi brolis asilas, kurį reikia išmokti sutramdyti.
Kaip manote, ar knyga “Fenomenas psichas arba Nupuolęs Angelas” pasitarnaus paauglių lytiškam švietimui?
M: Visi gimstame geri ir skaistūs lyg angelai, bet visi paauglystėje nupuolame, nes kiekviename iš mūsų susiformuoja fenomenas psichas. Klausimas ne tame, ar pasitarnaus, klausimas: kodėl tiek mažai apie tai kalbame?!
Knyga - be tabu:viešai apie seksą, religiją ir brendimo procesą
Pirmadienis, 2012-04-30 17:34 Be temos | 0 komentarų
Knyga - be tabu:viešai apie seksą, religiją ir brendimo procesą
Keliose respublikos bibliotekose jau buvo pristatyta nauja M.Areimos knyga “Fenomenas psichas arba nupuolęs angelas”. Deja, nė viena psichologė, patikinusi, kad tai - “jaunimo” knyga, nesiryžo paskaityti knygos ištraukų garsiai. Kai reikia viešai kalbėti apie seksą, religiją ar brendimo procesą, daugelis praranda amą. Bet gi kiekvienas jaunas žmogus nori išsiaiškinti, kas jis yra. O paauglystė iki dvidešimt vienerių metų, labai išsamiai aprašoma šioje knygoje, sunkiausias ir sudėtingiausias periodas žmogaus gyvenime. Kas nuvingiuoja malonumų ieškojimo keliais, kas - tiesiai į kalėjimą, o kas - į Ameriką kepti picų.
Ko neišdrįso pacituoti knygos aptarėjai arba ką be skrupulų aprašė M.Areima?
“Surašiau viską kaip nutiko, tik Luko nekišau. Aišku, apie jokį
išprievartavimą nebuvo nė kalbos. Tai nereiškia, kad man nerūpi seksas.
Tik ne su tokio amžiaus moteriškėmis, kurių celiulito sluoksnis ant
pilvo viršija jų pačių svorį! Prievartauti moterišką būtybę iš vis nėra
reikalo – ji juk pati to nori! Jeigu kalbėti apie seksą ir kitas
erotines preliudijas. Neabejoju, kad yra ir tokių, kurios slapčiausiose
fantazijose šaukte šaukiasi, kad jos būtų išprievartautos. Gal būt ta
apkūni, sena rūbininkė pasąmoningai to ir geidė?! Trauk ją devynios!
- Nieko naujo tu man neparašei, - abejingai vyptelėjo direktorius,
perskaitęs mano prisipažinimą.
- O jūs norėtumėt, kad aš ką prikurčiau? – ironiškai paklausiau.
- Per akis tos tavo kūrybos! – riktelėjo direktorius. Išsitraukė iš
stalčiaus kažkokią neaiškią kortelę, piktai šyptelėjo, tėškė man į akis. –
Tavo darbas?! Prisipažink kipše!”
“Kai merginos prisigėrė tiek, kad ryžtųsi kažkam pritrenkiančio, bankininko
dukrelė pasiūlė pasižiūrėti videofilmą. Ji greit pajungė namų
kiną ir spalvotame kristalų ekrane mes išvydome kvapą gniaužiantį
vaizdelį. Aš žinojau kad mano fantazija laki, bet iki tol, kol nepabuvojau
bankininko namuose. Jo vienturtė dukrelė mums pravedė pornografijos
seansą. Įsivaizduojate?! Ji uždėjo tokį filmą, kurio aktorių
fantazijos buvo kur kas lakesnės nei mano. Maža to, pagrindinis filmo
herojus visas moteris dulkino tik per užpakalį, o jos jam atsidavė tik
iškreiptu būdu. Kai po vilą nuvilnijo porno žvaigždžių aimanos, mano
žvėriūkštis viesulu veržėsi į laisvę. Aš nežinau kas dėjosi Kosto glaudėse,
bet jis kuo ramiausiai gurkšnojo alų ir karts nuo karto pulteliu trumpam
perjungdavo sporto kanalą pasidomėti, koks krepšinio varžybų
rezultatas. Tomis sekundėmis aš sužaibuodavau tokiu žvilgsniu, kad
jis pasijusdavo labai nejaukiai. Rask tu man tokį mulkį, kuris sėdėtų
vienoje kompanijoje su sekso maniakėmis ir kuo ramiausiai sektų
krepšinio varžybas, gurkšnodamas prarūgusį alų! Gandai dėl jo ir šuns
tarpusavio santykių pamažėle man nebekėlė abejonių.”
“- Kelkis gražuole, - padaviau ranką. – Eime į koridorių, nuvalysiu
suknelę…
Ji spirgėdama nusekė paskui, nė už ką nepaleisdama mano delno.
Aišku, koridoriuje aš jai suknelės nevaliau. Aš tą pustą suknelę
užverčiau ant jos galvos, prieš tai ją užkėlęs ant palangės. Ji nesipriešino,
tik nežymiai dūsavo, leisdama suprasti, kad to nori. Jos kelnaitės buvo
tokios šlapios, kad iš jų buvo galima prigręžti stiklinaitę vandens. Maža
to, jos skelta bandelė dvelkė valerijonais.
Gal būt ji vaistininko dukrelė?!”
“- Ar esi bandęs susiskaičiuoti Dievo dovanas?
- Turbūt neužtektų net rožančiaus karoliukų.
- Tai kodėl tu toks bėdžius, Adolfai? Kodėl nepažįsti meilės?
- Tu manai? O aš galvojau, kad ją pažįstu puikiai, juk aš toks jausmingas…
- Bet meilė – ne vien jausmas. Tai troškimas padaryti kitą laimingu.
Mylėti, tai to paties norėti ir to paties nenorėti abiem, kartu, atsigręžti
vienas į kitą, žiūrėti ta pačia kryptimi. Tu bėdžius, nes nesupranti kaip
Dievas tave myli. Jam turėtum dėkoti už viską: už gyvybę, už sveikatą,
už …
- Seksą?”
“Po kelerių metų, kai Karolina gyveno kartu su kitu savo draugu,
vakare eidama namo netyčia sutiko mane – “tik draugą”. Po penkių
minučių pokalbio, ji be užuolankų pasiūlė man ateiti pas ją į svečius.
Žinoma, tik kaip draugui. Aišku, sutikau, nes buvau linksmai nusiteikęs
po pasisėdėjimo su chebra prie alaus ąsočio. Nuėjus pas ją, paaiškėjo,
kad jos tikrasis draugas, su kuriuo ji gyvena, paguldytas į ligoninę dėl
kažkokio sumauto apendicito. Įsivaizduojate, ji aplankė savo draugą
ligoninėje, o grįždama parsivedė į to ligonio namus tik draugą! Beje,
aš, kaip “tik draugas”, buvau pavaišintas kava ir brendžiu. O tikrajam
draugui į ligoninę ji nunešė tik sumautą arbatą termose. Kol tas tikrasis
draugas palatoje maukė padvisusią arbatą, aš – “tik draugas” spėjau
sugulti su jo mergina ir pasekti jai pasaką prieš miegą. Iš tiesų, nesekiau
jokios pasakos, o pusę nakties, kaip geras draugas dulkinau savo
“tik draugę” jos tikrojo draugo lovoje. Pusę nakties taškiau jai klyną,
kad ji, kalė, atsimintų, jog aš nesu nei jos mylimasis, nei meilužis, nei
vyras, o “tik draugas”. Sumautas “tik draugas”, kuris bet kada pasiryžęs
užkrušti negyvai, kai gyvenimo meilė gydosi ligoninėje.”
“Po ilgų glamonių, užgesinome trobelėje šviesą ir panirome į lovą
po apklotu. Visa vyko lyg pirmą kartą. Manyje vėl užvirė aistra jai. Už
lango skambant ritminei Saliamono gitarai, atsidavėme vienas kitam,
kaip jūros bangos atsiduoda smėlėtam krantui. Kaip saulė atsiduoda
dienai, kaip tamsa atsiduoda nakčiai, kaip vaškas atsiduoda liepsnai,
kaip lietus atsiduoda žemei. Mes išgyvenome tyrą jausmą, kaip ką tik
užgimęs kūdikis švelniai glaudžiasi prie motinos krūtinės.”
“Žvėriūkštis pats išsirinko sau skylę – aš jam nenurodinėjau. Kitas
tris teko užkimšti naguotais pirštais. Tiesą pasakius, dvejoms teko –
rankų, o vienai – kojos. Įsivaizduokite reginį: ant manęs joja grakšti
kumelaitė, mano rankos draugauja su skeltomis bandelėmis iš šonų, o
kojūgalyje – dar viena išsižergusi grūdasi mano kojos nykštį.
Kažin ar tokį scenarijų sugalvotų lakios fantazijos pornografinių
filmų režisierius?!”
“Ko bereikia
iki pilnos laimės alkanam studentui, kuris visus savo pinigus, tėvų
išduotus maistui, išleidžia vynui? Žinoma, tik sočios vakarienės. Juk
nuo vyno apetitas žvėriškas. Šito niekada nesuprato mano kambariokas
Ežys. Jis nei gerdavo, nei degustuodavo, nei ragaudavo ko nors
svaigesnio. Visiškas blaivininkas! Bet kur kas durnesnis, nei, kad kitas
išgėręs. Tereikėjo įsivaizduoti, kaip jis atrodytų girtas, kad suprasti,
kodėl jis visiškai negeria. Girtas jis galėtų būti visoks: ir seksualinis
maniakas, ir maniakas-žudikas, ir sadistas, ir mazochistas, net gėjus!
Ačiū. Man užteko ir to, kad jis kriminalinis blaivininkas be
suaktyvintų psichinių anomalijų. Alkoholis tikrai jas būtų suaktyvinęs.
Ačiū Dievui, jis ir negerdavo. Kažkuo jis man priminė mokyklos laikų
klasioką Luką. Pavojingas sau ir kitiems.”
“Jis
būdavo toks atsargus, kad perėjęs pusę bendrabučio mergų, sugebėdavo
neužsikrėsti venerinėmis ligomis. Skirtingai nei aš, jis pripažino prezervatyvus
ir visada nusipirkdavo tokius, kurie neįplyšdavo sueities
metu. Be to, jis buvo be galo šykštus. Nors vertėsi spiritu, spirituotą
vyną mergoms pirkdavau tik aš. O tas žaltys net neprisidėdavo. Už
tad kaip jis puldavo man į pagalbą, kai aš paruošdavau mergas vartojimui.
Tačiau ne visos jį prisileisdavo arčiau kaip per metrą. Mergoms
negailėdavau vyno, jos man – vaginų ir papų. Ežys, gailintis net
čiulpiamo saldainio, dažnai pats likdavo nenučiulptas.”
“Kartą mes norėdami padėti, nutarėme jam surasti draugų. Jų toli
ieškoti nereikėjo, nes mes patys tikome kiekvienam į geriausius bičiulius
pasaulyje. Įsivaizduokite, skustagalvis Adolfas su svastika prie širdies
ir nestabilios psichikos kriminalas Ežys! Taigi, aplankėme Daškų jo
bendrabutyje, kur jis gyveno kartu su savo pusbroliais. Keistai skamba,
ar ne?! Tuomet jis buvo vienas namuose, o mus pamatęs, nelabai
apsidžiaugė. Viešint svečiuose pirmiausia mums krito į akį žieminiai
batai ant jo kojų. Jis, šelmis, turbūt su jais net miegodavo. Gal būt
negavo tinkamų šlepečių, jei po grindis raižė su avalyne?! Be abejo, jo
batų garą nori nenori užuosi pridususiame kambarėlyje, kurio langai
užklijuoti lipnia juosta. O mes aplankėme jį, termometro stulpeliui rodant
plius dvidešimt laipsnių celsijaus lauke. Maža to, mes supratome,
kad jis nelabai svetingas vaikis. Jis net nepasiūlė mums prisėsti, nors
kambaryje riogsojo trys laisvos kėdės. Gėrimais taip pat nepavaišino,
nors ant stalo nekukliai stovėjo dviejų su puse litrų talpos plastmasinis
indas, pripildytas geltonos spalvos skysčio. Mušant karščiui, labai
užtroškino, tad mes nesikuklinome pasivaišinti gėrimu patys. Vos aš
paėmiau tą indą ir pridėjau prie lūpų, Daškus tuoj sukruto.
- Adolfai, negalima!
- Kodėl? Juk ne šlapimas!
- Limonadas. Viso – negalima!
Jis turbūt net gi šykštesnis už Ežį! Kaip gali kilti tokia beprotiška
fantazija, kad užsivertęs tokios didelės talpos indą išgersiu jame
tyvuliuojantį skystį iki dugno?! Tas šykštuolis tikrai serga paranoja!
Troškuliui numalšinti man pakako trijų gurkšnių.
Kitas klausimas, su kiek skysčio troškulį numalšina Ežys?
O jis numaukė litrą su kaupu, nors Daškus spėjo sušukti: viso – negalima!
Ežys jo neklausė. Jeigu jam būtų tilpę, jis tikrai būtų patvarkęs
ir visą. Juk dykai! Bet skrandis persipildė ištuštinus daugiau nei puse
indo. Daškus pasiuto.
- Ištroškėliai, ką aš pasakysiu pusbroliams? Mes dėjomės limonadui
lygiomis dalimis!
- Pasakysi, kad savo jau atsigėrei, - ramiu tonu patarė Ežys.
Daškaus nelaimei, Ežio akys užmatė ant stalo gražiai nunokusių
bananų kekę.
Jei šeimininkas nesiūlo, svečiai patys vaišinasi – tokios nuostatos
laikėsi Ežys.
- Galima po bananą? – mandagiai paklausė.
- Negalima! Neduosiu! Čia yra mano! – kategoriškai paprieštaravo
Daškus.
- Kodėl neduosi? – niekada nesuprasdavau šykštuolių.
- Neduosiu ir viskas! O jeigu man pasibaigs?! – jis taip atsakydavo
visuomet, ko nors paprašytas. Net paskaitų metu, jei išsirašo parkelio
šerdelė, arba užsipildo sąsiuvinis. Paprašyk Daškaus paskolinti, išgirsi
tradicinę frazę: Neduosiu! Čia yra mano! O jeigu man pasibaigs?!
- Na ir neduok, - numojo ranka Ežys, - mes sotūs nuo limonado.
Pas nesvetingą Daškų ilgai neužsibuvome. Palikome smirdėti vieną.
Koridoriuje Ežys iš po skverno ištraukė prisirpusių bananų kekę. Tą
pačią, nuo Daškaus stalo.
Po galais, ir kaip jis sugebėjo nušvilpti akylai stebint Daškui?!
- Nedavė po vieną, neteko visų penkių! - atlaužęs pora bananų
man, nusikvatojo Ežys.
Jis velniškai teisus! Šykštus moka du kartus!
Keisčiausia, kad Ežys irgi buvo šykštuolis, bet ne svetimo gero.
Nutūpę ant palangės, skaniai krimtome prinokusius Daškaus bananus.
Kai jų liko tik vienas, Ežiui prabudo sąžinė.
- Gaila Daškaus, juk ėjome susidraugauti, - liūdnai tarė.
- Pabandom iš naujo. Nunešim bananą, - pasiūliau. – Reikėtų laikytis
aukso taisyklės: “visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs
patys jiems darykite.”
Vėl pasibeldėme į Daškaus kambario duris.
- Sveikas, Daškau, atnešėm tau bananą, - įteikėm jam kaip dovaną.
- Ką jūs, nereikėjo, - patenkintas paėmė ir svetingai pavadino mus
į vidų.
Daškus labai apsidžiaugė, kad mes jam padovanojome bananą. Su
dideliu apetitu tuoj jį surijo.”
“- Ko banguoji? – nusprigtavo nuorūką į žolę Natas.
Jis buvo ramus, kaip ėriukas, iškrovęs visą kalėjime susikaupusią
pagiežą juodei į analinę angą.
- Ta šliundra ant manęs užvažiavo… Eik paguosk…
Natas dingo automobilyje.
Pradėjo švisti. Kai Lukas išlindo iš krūmų, iš kart į akis krito jo
velniška šypsena. Jis neperstojo šelmiškai šypsotis net pasitenkinęs
lytiškai.
- Adolfai, nori pavaksuot blondinę?
- Bybį dėjau! Kur tas mulkis Tupis?
- Tupis dabar užsiėmęs, - nusikvatojo Lukas. - Tas mulkis puolė
laižyt tai susnai pizutę. Aš dar nespėjau nulipt, kai Tupis apžiojo kūšį…
Einu pažiūrėsiu, kaip laikosi Natas…”
“- Aš tau nors kiek patinku?
Jos visos pradeda nuo užuolankų…
- Tina, jeigu nepatiktum, kambaryje nedegtų žvakė…
- Gerai… Klausykis… Tik be emocijų! - perspėjo.
Ką ji tokio, po velnių, rezga?!
- Tina, aš labai emocianalus, bet dėl tavęs pasistengsiu…
Ji kuo rimčiausiai susikaupė. O tai visiškai nebūdinga merginoms
po kelių taurių vyno.
- Aš nekalta, bet ir neskaisti, - pralemeno.
Po šimts žirafos kojelių pasagėlių! Ką tai galėtų reikšti?!
- Tina, yra sakoma, neišgėręs – nesuprasi. Bet aš ir siurbtelėjęs spirituoto
vynelio tavęs nesuprantu.
- Čia labai kebli situacija, - pareiškė lyg būtų atestuota analitikė.
- Kebli situacija?
- Taip, mielas Adolfai, labai kebli… Ir tai tau gali nepatikti…
Tai bent egzempliorius!
Pasijutau labai kaltas lyg aš pats būčiau sukėlęs tą keblią situaciją.
Trauk ją perkūnai, net jos draugė Bitė man nedarė tokio psichologinio
spaudimo!
- Žodžiu… Šventėme dvyliktokų išleistuves, - Tina giliai atsiduso.
Taip dūsauja tik šimtamečiai senoliai! Gal ji serga kokia nepagydoma
liga?! Bet prie ko čia dvyliktokai?!
- Supratau, jūs šventėte… Kas tie jūs?
- Mes – tai mūsų klasė. Šventėme pirtelėje išleistuves, - ji susiėmė
už širdies.
Po galais, ji taip lėtai pasakoja, kad ir mane gali ištikti širdies insultas!
Nejaugi ji tikrai nepagydoma?!
- Mes prisigėrėme… Mergos išsilakstė, - gailiai sužiuro į tuščią butelį
ant stalo. – Tikrai nebeturim daugiau vyno?
- Bus to vyno… Tęsk! Mergos išsilakstė… Kas toliau?
O toliau, mano manymu, turėjo įvykti kulminacija…
- Taip… Tos šliundros išsilakstė kas sau, o mane paliko vieną su bernais,
- ji pažiūrėjo į mane tokiu tyru žvilgsniu, kad man net suspaudė
širdį.
Nenoriu girdėti, kas įvyko po to, kai išsilakstė mergos… Juk jos
šliundros! Kaip šliundros gali palikti bernus ir išsilakstyti kas sau?! O
kur žiūrėjo bernai?! Aišku, jie žiūrėjo į Tiną… Stop! Jau gana! Mano
ausys nebenori klausytis tęsinio!”
O jūsų ausys nori?!
Psicho memuarai arba kaip Adolfas nupuolė. Recenzija
Trečiadienis, 2012-03-14 23:26 Be temos | 0 komentarų
Redakcija sulaukė knygos “Fenomenas psichas arba Nupuolęs angelas” dar vienos recenzijos. Pateikiame skaitytojams:
“Šaltais žiemos vakarais su Skaiste susibėgdavom jos senelių
trobelėje. Taip nutiko ir tą syk. Pasiklojome patalus, išjungėme šviesas
ir sukritome nuogi į audra dvelkiančią lovą. Mūsų rūbai, nuo kojinių
iki glaudžių, voliojosi išmėtyti po visą kambarį. Buvom vienas kito
išsiilgę, tad pradėjom be preliudijų. Kirtau jai iš peties nepailsdamas.
Įsibėgėjau, o rankinio neužtraukiau. O ji – balsinga mergiotė! Rėkė,
klykė, aimanavo, vos trobelės stogo nenurovė. Įsimintinas tai buvo
vakaras. Dar nespėjom nė prakaito nubraukti, kai pačiame audros
įkarštyje išgirdome traškant laukujų durų spyną.
- Motina! – suriko, o aš vos negavau infarkto.
Šokome iš lovos lyg bombai sprogus. Gerai, kad nesusirakinome galūnėmis,
o tai jau būtų buvusi gyvenimo pabaiga. Patamsyje nieko nematėm, o
elektros jungiklio nebuvo laiko ieškot. Stvėriau pirmus po ranka
pasitaikiusius aprėdus, ji – irgi. Kambario durys – virst, šmėkla į
kambarį – šast! Lemputė įsižiebė ir prieš mus visu gražumu išdygo drūta
boba. O jau pikta lyg gyvatė.
- Ak tu kurva! – pažino savo dukrą.
- Labas vakaras, - pasisveikinau kaip ir derėtų.
O ji vėl savo:
- Kurva!
- Malonu, ponia, aš – Adolfas.
Išplėtė akis ir susmeigė keistą žvilgsnį į mane. Tuomet pastebėjau, kad
rankose laikau ne savo šaliką, o Skaistės liemenėlę. Maža to, stovėjau
apsitempęs Skaistės džinsinėmis kelnėmis. Štai, kodėl prakeiktas
užtrauktukas neužsitraukė! Kelnės man siauros. Nudelbęs akis žemyn, net
žagtelėjau: išvydau pro spragą iškritusį savo pimpalą. Šitai bobai tai
aišku patiko, pastebėjau kaip ji nuo jo akių neatitraukė.
- Susipažinkite, tai mano linksmakotis, dvidešimt pirmasis pirštas! – supratau, kad dėstau mintis garsiai.”
Iš trumpos ištraukos nūnai susipažinome su “Nupuolusio angelo” pagrindiniais personažais. Adolfas ir Skaistė. Visi kiti - antraeiliai, tie, kas juos supa, vienaip ar kitaip įtakoja. Adolfui - septyniolika, nors jį pažįstame nuo vaikystės, Skaistė šiek tiek jaunesnė, padovanojusi vaikinui mergystę keturiolikos. Jų meilės istorija, jeigu tai galima pavadinti “meile” (veikiau paauglių kaprizu), atskleidžia psichologinį bręstančio jaunuolio motyvą, kuris kaip sniego lavina nuneša pagrindinį herojų metų šuorais į “psicho” susiformavimą, tapusiu fenomenu. Iš ties jis fenomenas nuo vaikystės, kada trylikos čiuptelėjo mokytojai už krūties. Kad ir sapne. O štai dailiosios lyties atstovių personažai kūrinyje keičiasi su Adolfo metais ir įnoriais. Po Skaistės, kaip ryškesnė asmenybė atsiskleidžia manekenė Tina (Adolfo studentavimo laikų “trofėjus”), kuri vaikinui suteikia “fugasinių” pojūčių jo ir taip frivoliškame gyvenime. Tinos pasirodymas knygoje sutampa su kūrinio kulminacija, o “nekaltos” mergelės virsmas kekše nulemia mistišką pabaigą, kurioje sprogsta “uždelsto veikimo bomba”.
Kūriniu norėta atskleisti paauglių ir jaunuolių psichogenezę ir parodyti, kad žmoguje visada vyksta gėrio ir blogio dvikova. Likimą lemia tai, kokios figūros laimi: juodos ar baltos. Taigi, brendimo laikotarpyje keliai labai slidūs: čia angelas, čia jau nupuolęs, čia fenomenas, čia jau psichas. Kūrinys gana įdomiai pateiktas: galima skaityti kaip juodo humoro bylą arba kaip paauglio dienoraštį. Jeigu jums iš nuostabos pakils antakiai, vadinasi, jūs visiškai nepažįstate paauglių. Knygoje, kaip miške: kuo gilyn, tuo daugiau “grybų”. O pabaigoje - aklavietė. Likimas negailestingas… O Dievas?!
Recenzentas
M.Areima: "Mano misija: suvilioti knyga knygų nemylėtoją"
Sekmadienis, 2012-03-04 21:44 Be temos | 0 komentarų
Tarptautinės rašytojų dienos proga kalbiname jaunosios kartos rašytoją Mantą Areimą, rašantį daugiausia patriotinėmis ir kalėjimo temomis.
R: Sveiki, Mantai. Kaip paminėjot tarptautinę rašytojų dieną ir kuo ši diena jums išskirtinė? Jūsų nuotaika? Galbūt priklausote kokiai nors rašytojų sąjungai?
M: Dėkui, puiki. Bet aš čia tik vienas… Tiesa, su plunksna rankoje, nes ši diena man, kaip ir visos kitos dienos - rašytojų. Esu laisvas menininkas. Nepriklausau niekam: nei sąjungoms, nei asociacijoms, nei sindikatams, nei partijoms, nei sektoms…
R: Iki šiol esi išleidęs septynis kūrinius, kurių trijuose vyrauja patriotinė tematika. Kokia nuomonė dėl patriotinės premijos konkurso, kurį rengia Lietuvos Leidėjų asociacija?
M: Šiemet man pasiūlė sudalyvauti. Nors ir žinojau, kad panašūs konkursai tėra tik "savimeilių" ratelio pasipuikavimo išraiška, pristačiau "Patriotišką giesmę". Galėjau ir visą komplektą: dar priedo "Nostalgiją" ir "Patriotą", tačiau pastarosios knygos "paseno". Nors ir "Patriotiška giesmė" į formatą neįsirašė. Giedok dar ją… Išrinko "Lėlę" (ne veltui išleido "Tyto alba"), su kuo ir sveikinu Nomedą. Mėgstu to paties pavadinimo saldainius. Beje, labai puiku, jei "Lėlė" ugdys jaunimo tautinę savimonę, pilietinę ir patriotinę valią, bei skiepys meilę tėvynei - koks ir yra patriotų premijų tikslas. O jeigu ne… Parduos kaip lėlę "tuštybių" mugėj. Kaip sakant, viskas vyksta pagal planą.
R: Šių metų knygų mugėje galėjome aptikti tamstos knygų?
M: Bala žino. Čia tas pats "savimeilių" ratelio principas: "mūsų mugė - mūsų knygos". Ratelio narių knygos suspindi ir TV ekranuose. O mano - ne formatas. Nemėgstu kažko daryt pagal šabloną. Žinau savo kelią, kuriuo einant nepriimtina pataikauti "ale profesionalams". Džiaugiuosi, kad mano kūrybą įvertina skaitytojai, o ne atestuotos komisijos.
R: Pirmasis kūrinys "Nostalgija" 2007 m. buvo įvertintas pirmąja vieta prozos knygos konkurse būtent profesionalų…
M: Sakė, Girdzijauskui patiko. Deja, vėliau, ne kurie iš tų profesionalų mane bandė pasigardžiuodami suvalgyt. Tariau: "gero apetito". Išalkę įvairaus plauko kritikai godžiai krimto dideliais kąsniais, bet… Atšipo dantys. Na ir ką? Aš juk ne dantistas!
R: Kiek tau svarbi profesionalų nuomonė tavo kūrybos atžvilgiu?
M: Iš jų sau garbės neieškau. Nors kiti sako: "atsižvelk". Į ką?! Į išverstą ryklę?! Alkaną pamaitinsiu visada. Mano kūryba labiau subalansuota jaunimui, bet tinka ir seneliams.
R: Bendraamžė jaunosios kartos autorė irgi išleido knygą apie emigraciją, ta pačia tema žurnalistė parašė "dienoraštį". Kaip manai, ar "Nostalgijos" vertė nekrito prieš šias dvi?
M: Minėta autorė, manding, labai išsimokslinusi diplomuota "savų" ratelio atstovė, o žurnalistė juolab kompetentinga rašyti. Kas aš prieš jas?! Nebaigęs nei lietuvių filologijos, nesusipažinęs su literatūra, net nepriklausau rašyk.lt Nesu koks nors laureatas, tuo labiau niekada negavęs publikos numylėtinio prizo… Bet malonu, kai gatvėje prieina paprastas nepažįstamas žmogus ir sako: "skaičiau tamstos knygą, surijau per parą… Ačiū, kad atvirai rašote."
R: Taikai į prastuomenę ar inteligentiją?
M: Žmonių nerūšiuoju. Bet manau, kad kuklūs išore dažniausiai būna labai turtingi vidumi. Jau minėjau, kad mano knygas labiau mėgsta jaunimas, nors ir jų tėvai nesibodi paskaityti.
R: Neseniai pasirodė nauja tavo knyga "Fenomenas psichas arba nupuolęs angelas", kuri jau spėjo priblokšti aprašomomis atviromis sekso scenomis ne vieną užkietėjusį skaitovą. Kai kurie kritikai net baidosi recenzuoti šį kūrinį…
M: Turbūt baiminasi pakrikti psichiškai. Jei būtų jų valia, manau šiam kūriniui pritaikytų moralinę, politinę ir religinę cenzūrą. Tačiau ši knyga apie mano kartos paauglius, kurių brendimo stadija prasidėjo prieš 15-20 metų. O nerūpestinga vaikystė dar tarybiniais laikais. Šių dienų jaunimas kur kas išradingesnis. Nors, aišku, daug paauglių "tradicijų" atkeliavo iš anksčiau…
R: Pavyzdžiui, penio matavimasis draugų kompanijoje?
M: Ir alkoholis, ir narkotikai, ir lytinio akto dinamika… Bet kūrinio esmė slypi ne išorinio organo eskalavime.
R: Išdrįsta prabilti net apie Dievą…
M: O ko bijoti apie jį kalbėti?! Nuo jo ir reiktų pradėti, nes Dievas visa ko pradžia.
R: Tačiau baiminamasi prieštaringos tėvų reakcijos…
M: Nustokit vieną kartą visko bijoti. Netraukiu kažko iš fantastikos pasaulio. Aprašau realybę. Gal jau laikas tėvams prabusti iš miego ir atmerktomis akimis pasižiūrėti kaip leidžia dienas (ir naktis) jų atžalos, pasidomėti kuo jie gyvena…
R: Gal patogiau užsimerkti, nes realybė per žiauri?
M: Nejau turiu retušuoti tikrovę? Jeigu Jėzus Kristus yra Viešpats, tai kaip jis gali nebūti juo?!
R: Praeitais metais išleistoje analogų lietuvių literatūroje neturinčioje knygoje "Žvėries kailyje" atvirai prabylama apie "nuskriaustųjų" gyvenimą ir jų nepavydėtiną dalią už grotų, kur dominuoja "bachūrų" kastos atstovai. Iš kur semiesi kūrybinio potencialo tokiai specifinei tematikai?
M: Tikros knygos - iš tikrų gyvenimų.
R: "Žvėries kailyje" per trumpą laiką labai išpopuliarėjo jaunimo tarpe, tapo kultine knyga. Tačiau nepaskelbta "Metų knyga" ar "bestseleriu". Kaip manai kodėl?
M: "Metų špygomis" ar "bestspitėmis" tampa daugiausia tos knygos, kurios išreklamuotos per TV. Kaip antai: žurnalistų, prezidentų, kosmopolitų… "Žvėries kailyje" - pogrindžio knyga, nes jos autorius - nei žurnalistas, nei prezidentas, nei kosmopolitas…
R: Kaip manai, ar daugiausia reklamuojamos knygos yra šlamštas?
M: Kas vienam šlamštas, kitam - vertybė. Ir atvirkščiai. Kiekviena knyga ras savo skaitytoją.
R: Dabar daug kas rašo. Nejauti konkurencijos?
M: Net jeigu rašytų kas antras žmogus Lietuvoje, kiekvienas rašytojas būtų savaip unikalus ir kiekvienas turėtų savo skaitytojų ratą, kuris gali išsiplėsti ir už Lietuvos ribų.
R: Kaip žiūri į elektronines knygas?
M: Kiekviena mano popierinė knyga yra ir elektroninė. Visa daroma skaitytojų patogumui ir gerovei. Emigrantai dažnai prašo atsiųsti vieną ar kitą knygą. Tai užtrunka, be to - nėra pigu. O internetu iš elektroninio knygyno jie gali atsisiųsti bet kurią knygą į bet kurį pasaulio tašką greit ir už palankią kainą. Aišku, prioritetą teikiu popierinei knygai, nes ji kvepia…
R: Kuo gi?
M: Nelygu apie ką knyga.
R: Pavyzdžiui, kuo kvepia "Fenomenas psichas…" ?
M: Kaštonų žiedais.
R: Vadinasi knygynai paskendę kvapuose?
M: Knygynuose tėra dešimt knygų, kurios vadinamos top 10. Kuo tai kvepia jūs turbūt geriau žinote, nei aš. O likusios knygos užkištos už tų "topinių", kad neskleistų "blogo" kvapo.
R: Ar sunku surasti knygynuose jūsų knygas?
M: Turbūt lengviau "paguglinti". Ir pigiau…
R: O bibliotekose?
M: Aš - už bibliotekas.
R: Galbūt sudalyvavai Prezidentės paskelbtoje nacionalinėje akcijoje "Knygų Kalėdos"?
M: Sudalyvavau savo paskelbtoje akcijoje: "Palaimingiau duoti, negu imti", bet pataikiau ir į Prezidentės. Kalėdinis laikotarpis praėjo, o mano akcija dar tęsiasi. Bet kuris, įsigijęs bet kurią mano knygą, gauna priedo ir dovanų, kad visada širdyje būtų Kalėdos.
R: Ko palinkėtum pradedantiems rašytojams?
M: Užsiauginti dvasinius raumenis, laisvai kurti ir gyventi.
R: Ką pasakytum kritikams?
M: Nesriūbaukit, šnerkšliukai, būsit pasotinti !
R: O ištroškusiam literatui?
M: Merk į alų du ūsus, kad nebūtum toks baisus!
R: Tu irgi poetas?
M: Nuo gimimo.
R: Ar jautiesi pripažintas kūrybinėje industrijoje?
M: Man didžiausią džiugesį teikia naujai užgimę knygų skaitytojai. Ne vienas yra sakęs: "Iki tol iš vis neskaičiau knygų, bet kai paėmiau tavo… Nebegaliu sustot." Mano misija: suvilioti knyga knygų nemylėtoją. Jeigu toks prisiverčia atsiversti pirmąjį knygos puslapį, žinok, laimėjai dar vieną, kuris tave pripažino.
R: Vienas žymus žmogus pasakė: "Skaitykit ne geras knygas, bet pačias geriausias". Ar savo kūrinius galėtum įvardint "pačiais geriausiais"?
M: Turbūt tas žymus žmogus rašo tik "pačias geriausias knygas". Neabejoju, kad jo knygos knygynuose yra top dešimtuko aukščiausiose pozicijose. Taigi, skaitykit "pačias geriausias", jeigu žinote, kas įeina į "pačio geriausio" sąvoką. Jeigu mano knygą kada nors išrinks "Metų špyga", žinokite, jus mulkina.
R: O jeigu ji taps "bestspite"?
M: Šaipūgė!
"Fenomenas psichas…":angelas ar kipšas?! Recenzija. Knygų apžvalgininkas Vincentas Ropė
Antradienis, 2012-02-21 14:03 Be temos | 0 komentarų
Paaugliui Adolfui pirmą kartą pasirodo poliucijos, o jo merginai dingsta mėnesinės. Kas gi jas suras?! Adolfas su pilna erekcija leidžiasi į paieškas…
Rašytojo Manto Areimos naujame psichogeneziniame romane “Fenomenas psichas arba Nupuolęs angelas” figūruoja šmaikštūs psichoneuroziniai personažai, veikiami psichotropinių trankvilizatorių ir barbituratų, kuriems iš tiesų reikia psichologo pagalbos, nes jų psichika užteršta įvairiomis psichinėmis anomalijomis. Tačiau vietoj psichologijos specialisto pagrindiniam personažui susivokti savo psichikoje padeda erotinio pobūdžio knygelės ir Dievas. Dar kartais narkotikai, dažnai alkoholis ir "šlapios vaginalijos". Bet didžiausią įtaką daro psichiniai faktoriai lemiami psichopatijos sindromo. Kaip antai personažas Ežys, užkankintas psichozės, dedasi esąs ne žydas, todėl niekada nepalieka paskutinio kąsnio. Net pigios šlapios picos savo kambario draugui Adolfui, kuris iškėlęs "psicho balių" nuomojamame bute atidaro bakchanaliją. Kitaip ir negali būti, nes Adolfas nuo penkiolikos priprato prie palaido pobūdžio ūžavimų. Dar tuomet, kai su draugais automobilyje AUDI 100 matavosi savo penius: kieno gi didesnis?! Tik vėliau išaiškėja, kad didžiausias to, kurio automobilyje net nebuvo. Ne veltui jį praminė "cekelių" meistru, gebančiu patenkinti moterį ne tik"didžiąja burbuole", bet ir ne ką mažesne nosimi. Tačiau ne visi personažai potencialūs seksualiniai iškrypėliai, yra ir "eunuchų". Kaip antai "paskutinis mokihanas", atstovaujantis senąją "tarybinę" kartą, kurį žmona paliko dėl to, kad tas "bybio nepakėlė". Senajai kartai priskirta ir vienokia "Ožkų karalienė", skabanti "striuką buką kabalduką". Taipogi šeimininkė "Sardelė", studentus mokanti, kaip daryti "hot dogus". O Ežys su Adolfu tuo metu auklėja visokius "Sausainius", "Teisučius" ir "Šliapas". Net gi užsimoja susidraugauti su itin uždaro būdo grupioku Daškumi, nunešdami jam dovanų bananą. Taigi, psichosomatiniai refleksai atskleidžia šių dviejų nebrandžių individų deviantinį pasaulio suvokimą, kuriame vietos užtenka ne tik Hitleriui, bet ir Jėzui. O Adolfas, vaikystėje sovietinio pedagogo pramintas "fašistu", be kita ko turi išsiugdęs tautinės savimonės sampratą. Jis į vietą pastato istorijos mokytoją, kai šis pareiškia, kad "raudonoji armija išvadavo Lietuvą". Nežiūrint į tai, kad mokytojas gėjus, Adolfas jį patikina, kad jo senelis ne proktologas. Tačiau vienas Adolfo bičiulis jam bando primesti "troškimą pajausti penį savo išangėje". Gal būt todėl, kad slapta nuskaitė nuo Adolfo gitaros jo paties sugalvotą "išminties perliuką": "Aklas šūdas nesmirdi" ?! Šito teiginio įkvėpta nepilnamečių draugų kompanija pradeda tarpusavy varžytis, kuris iš jų pirmas "įlamins penį į rudosios meškos olą" dailiosios lyties atstovei. Estafetė prasideda vidurinės laikais ir tęsiasi studentaujant, kol galų gale kažkam pavyksta prasiveržti į "uždraustą zoną". Susipažinus su tokiais veikėjais kaip Bukas ir Tupis, skrandyje sukyla rūgštis, o apžvelgus manekenės Žirafos "tarpukojo vingius", norisi pareikšti užuojautą malūnininkui Valiukui. Kaip atsakančiai nuteikia Skaistės neskaistumas arba Onutės tėvų žingeidumas, geriau nekomentuoti… O apie furijos Džuljetos "ekskliuzyvą" patys pasiskaitykit:
Nuobodu tikrai nebus, bet didelės romantikos nesitikėkite. Tačiau psichinį pakrikimą garantuoju. Abejojantiems patariu verčiau pastudijuoti psichopatologiją.
Vincentas Ropė
P.S. visą kūrinį skubiai galite rasti www.knygute.lt
