331c4 DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "tautinė savigarba" archyvas
Pradėk blogą
REKLAMA
Naujas įrašas
Mano įrašai
Mano nuostatos
R.Matelis

Romualdas Matelis: Neigdami Chevron, negalime atsisakyti savo dujų. Arba neikite ryt į mitingą Vilniuje


Pirmadienis, 2013-02-25 13:38        Rašo R.Matelis, mokesčiai, keista elgsena, tautinė savigarba, skaldytojai, apgaulė, žemė, neteisybė, Mes mulkiai?, akcijos, dujos, išgyvenimas, survive, kląsta, gamtos dovanos    |    0 komentarųkomentarai

Kartais  atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau "įsodintos" daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas - išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų…

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo, visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties - paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį - skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, - ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis.

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragavojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidyti žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevalia. Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną.

 

R.Matelis

_ Specialistai nebyliai? Ne, kartais jie turi balsą _


Ketvirtadienis, 2012-04-26 18:56        Rašo R.Matelis, savivalė, Kauno gyvenimas, savivalda, tautinė savigarba, Korupcijos kvapas, objektyvumas, ateities perspektyva, istorija, Tai būtina suprasti, valstybė, architektūra, pastatai, Žiliukas R., Varnaitė D., Stoškus S., specialistai, Kauno diena, T.Raginos foto, "Monela", profesinis interesas, Tuleikis    |    0 komentarųkomentarai


 

panašių pavadinimų straipsniai šiandiena sumirgėjo Lietuvos spaudoje. Tik man nepasirodė, kad jie ką nors prirėmė...


Kolega Rimvydas Žiliukas vakar mane pakvietė atvykti šiandiena 11 val. į Kauno Rotušės aikštę. Čia vyks savotiškas duelis: Kauno architektai prieš visuomeniškai aktyvius kauniečius, akylai stebinčius kas paskutiniais metais daroma su vis labiau tirpdoma Kauno istorija. Pastatų istorija. Po mūsų neilgo pokalbio, susidariau nuomonę, kad tai pakankamai aktualūs kiekvienam Kauno patriotui, klausimai. Tačiau dienotvarkė sakė, kad dalyvauti negalėsiu, turiu per daug darbo, susijusio su rizika pražiopsoti terminus, kas galėtų skaudžiai atsiliepti ateityje.

Vis tik neišlaikiau, truks plyš norėjosi pamatyti savo akimis situaciją, apie kurią nuomonę turiu jau daugelį metų. Tad nepilnam pusvalandžiu atvykau. Mitingai ir piketai, jei nesi jų organizatorius, pakankamai klastingas reikalas. Nes niekada negali tiksliai nuspėti jų organizatorių užkulisinių minčių ir dažnu atveju gali pats, prieš savo valią, tapti palaikančiuoju ne tas idėjas, kurias gyvenime brandini. Idėjų, jei jas taip galima vadinti. Nes kartais tai būna net ne idėjos, o korupcinio kvapo turintys renginiai, įvynioti į vaikiškai naiviai blizgančias spalvotas juosteles. Vienu tokių pavyzdžių galima įvardinti ir Vilniuje vykusį mitingą, kurio tikslas buvo atstatyti į tarnybą sąžiningus FNTT vadovus, kuriuos iš darbo brutaliai operatyviai pašalino tuometinis VRM ministras R.Palaitis. Kodėl gi neatvykti ir nepareikšti savo palaikymo žmonėms, jei daugelis rašytinių ir iš lūpų į lūpas sklindančių šaltinių teigė, kad jie nuoširdžiai ir atkakliai atlikinėjo jiems pavestas pareigas, kas sąlygojo bendrą viltį, jog Lietuva ima atsigauti nuo korupcijos smarvės. Bet… jau šio mitingo išvakarėse pasigirdo ir kitos gaidos - "jei tu palaikai Giržadą ir Gailių, reiškia esi tautos priešas, reiškia tu stengiesi nuversti Prezidentę".

R.Matelis: Jei tu už Gailių, reiškia verti Prezidentę? Apie “Karštojo komentaro” konvulsijas

Nelinksmas juokas, kai įvairių klastingų apkalbų dėka imi nebežinoti ko iš tikrųjų siekia renginio organizatoriai ir kiek visa tai klastoja ėmusieji skelbti kitas, kontraversiškas tiesas. Taigi ir šiandiena, Rotušėje vykusiame mitingo ir piketo mišinyje, įvairūs žmonės galėjo susidaryti labai įvairias nuomones apie renginio esmę ir tikslus. Tuo įsitikinau pakalbėjęs su keliais pažįstamais žmonėmis. Paradoksu galima būtų laikyti situaciją, kai tarpe architektų, atvykusių protestuoti prieš Kultūros paveldo departamento direktorės D.Varnaitės, Kauno teritorinio padalinio vadovu paskirtą teisininką S.Stoškų, sutikau keletą man gerai žinomų, tikrai padorių miesto patriotų. Žmonių, su kuriais visada malonu pabendrauti. Nors, geriau pagalvojus, paradokso jokio gal ir nėra. Visi mes sąlyginai skirstytini į turinčius  savo tvirtą nuomonę atskirais gyvenimo klausimais ir jos nebijančius pasakyti, o jei reikia ir apginti, ir į tuos, kurie nors ir daug ką suvokiame, nuolatos abejojame. Abejojame gal ne tiek savo nuomone, kiek rezultatu "Kas gausis, jei atsisakysiu plaukti pasroviui?". Todėl patarlė "Varnas varnui akies nekerta", panašu, veikė ir šiame mitingėlyje.

Neapeliuodamas į absoliučią tiesą, pasakysiu tik savo nuomonę. Atrodo eilinį kartą iškilo sena problema: ar diplomas yra vienintelė ir besąlygiška būtinybė žmogaus vertinime? Nes architektų pagrindinė strateginė gija buvo nedviprasmiška: "Jie baigę statybos reikalų studijas ir jie vieninteliai žino ką ir kaip reikia daryti su kultūros paveldu". Mane asmeniškai tokios teorijos visada erzina. Jos neteisingos. Kad ir koks rektorius, įteikdamas absolventui diplomą, niekada negali būti tikras, kad tas žmogus jo tikrai vertas. Na gal ne taip, atskirais atvejais gali. Pasitaiko tikrai gabių studentų apie kuriuos spręsti galima jau nuo pat pirmo studijų kurso - "jis bus pažiba". Bet dauguma, deja, būna tik vidutinybės, kurie įsivažiuoja tik gerokai vėliau, kai pakankamai apsipranta su savo darbo specifikomis. O kai kurie niekada neapsipranta. Taip ir lieka tik šešėliniais specialistais, tuo tapdami našta visiems, kam su jais tenka susidurti. Ir tikrai nereti atvejai, kai žmogus, turintis visai kitos srities diplomą, kuriuo, jis gal pavėluotai, bet nebesidžiaugia, svetimose srityse supranta kur kas daugiau. Tai mano nuostata, bet su ja sutiks ne visi. Nes ji paprasčiausiai kai kam gali pasirodyti grėsminga. Nukelianti jį nuo pjedestalo. Tiek to, tai tik teorija.

Konkrečiu Kauno architektų protesto atveju, mane stebina jų "pilietiškumas". Va kaip gražiai pasiruošė išdėstyti savo "problemą": ir išsiėmė leidimą mitingui, ir net juodas "nosis-snapus" užsiklijavo. "Kauno dienos" reporterė V.Rupeikaitė , matyt pasiteiravusi pas organizatorius, jau spėjo paskelbti, kad tai simbolizuoja biurokratus [iki perskaičiau šią žinią, deja, tokio ženklo nesuvokiau ir mąsčiau, kad tai kažkokiu būdu siejama su D.Varnaitės pavarde]. Deja man norisi užduoti klausimą, o kur gi buvo organizuotieji specialistai

© Tomo Raginos nuotr., http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/protestuojantys-architektai-prireme-paveldosaugininkus-423225#ixzz1t9wpNGV3

tada, kai Kaune ėmė "atauginėti" senoji pilis? Atauginėti visai ne savo pirmykštės, o modernistinės išvaizdos? O kur gi buvo šie architektai, kai dvi garsios Kauno damos sudaigino pajuokos vertą pigių drabužių parduotuvę su savo trimis ar keturiais viršutiniais išlankstyto stiklo aukštais vietoje buvusio "Lietuvos" [vėliau - "Monelos"] viešbučio? Ką gi veikė patriotiškai nusiteikę specai, kai šalia savivaldybės, ant seno vienaaukščio pastato stogo, kažkoks godusis verslininkas žemyn galva užvožė akvariumą ir tai pavadino viešbučiu garbiems užsienio svečiams? Buvo tyla… O ar tai nereiškia, kad buvo kažkoks "profesinis interesas"? O jei taip, tai ar šios dienos akcija iš jų pusės,  nereiškia, kad "nestokite skersai kelio mūsų turtiniams interesams"? Man panašu į tokia situaciją…

"Tik vykdydami visuomenės socialinius užsakymus galime padaryti, kad žmonės gerbtų savo miestą, kad gyventume geroje aplinkoje" - šiandiena teigė architektas L.Tuleikis. Na kam taip mandrai, gerbiamasai? Gal pikete kalbėkite paprastai, suprantama lietuviška kalba? Kas tas socialinis užsakymas? Ar tai turtingo verslininko pelno siekiantis užsakymas dabar taip vadinasi? Ir tada aš turėsiu pradėti gerbti savo miestą? Šposininkas, tamsta. Miestą aš jau seniai gerbiu, nes jis senas, gražus, senas tradicijas turintis miestas. Problema gal jumyse, jei jūs jo, kol dar nepristatėte rubikų kubikų iš stiklo ir plastmasės, negerbiate. Tiek to, nenorite,, negerbkite, mums dėl to dantų neskaudės. Tačiau nederkite jo. Gerbkite tautą ir jos istoriją…

Na ne… Aš nesakau, kad jums nereikia žaidimų. Reikia. Mums visiems jų reikėjo kol subrendome. Tad žaiskite tomis kaladėlėmis, kol turėsite bendraminčių, kurie jas pirks. Bet žaiskite, kaip ir dera, žaidimų aikštelėse. O senamiesčio ir miesto centro neniokokite. Ir neįrodinėkite, kad miesto centras [neva "Naujamiestis"] yra bevertis. Ši miesto dalis užstatyta taip pat seniai, dar tada kai jūsų senelių nebuvo. Tad kas gi suteikia teisę tai vadinti nebevertinga miesto dalimi?

Aš suprantu, kad jums čia kur kas kitokie pinigai nubyra, nei kur nors Dainavos rajone gautumėte už projektą. Bet jūs supraskite - mes, tie, kurie mylime senąjį Kauną, kovojame ne prieš jus, o prieš jūsų menkavertį, nors ir diplomais, kaip šiandiena varnų snapais, pridengtą, skonį. Ir neleisime jo gadinti.

Ir pagaliau gal suraskime bendrą kalbą? Atmeskime savo ego ir suvokime, kad centre netinka dangoraižiai ir stiklo dėžės, ką jūs namais vadinate. Nes jie "paskandins" visa tai, ką sukūrė kauniečiai XIX amžiuje. Ir tikrai nemanau, kad naujus, modernius namus būtina nukišti toli už miesto. Ne, vietos mūsų mieste yra pakankamai. Nors kai kam labai patinka teigti, kad jos nėra. Ilgoką laiką buvo kalbama apie būsimus dangoraižius Žaliakalnio pakraštyje. Kur jie? Statykite, aš manau, kad daug kas pritars, kai vaikštantiems senamiestyje, kiek tolėliau matysis ir mūsų šiandieninis architektūrinis išprusimas. Bet nesibraukime vieni į kitų žemę. Tai amžinų karų priežastis. O karas - naikinimo, ne kūrybos iniciatorius. Būkite kūrėjais. Ir mes gražiai sutarsime.

Tema ši Kaunui tikrai aktuali. Tačiau ji ir begalinė. Nevarginsiu skaitytojų ir savęs ilgesniais išvedžiojimais. O moralas čia tik vienas: neleiskime dėl interesų sunaikinti Lietuvos grožį.

R.Matelis

R.Matelis: Kam skanus istorijos ir perspektyvos mutinys?


Penktadienis, 2011-10-28 01:08        Rašo R.Matelis, tautinė savigarba, skaldytojai, gyvenimas, objektyvumas, ateities perspektyva, klaida, Tai būtina suprasti, valstybė, religija    |    2 komentarųkomentarai

Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.

Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…

- Kur išsiruošęs, draugeli? - užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. - Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…

Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *

Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega - išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai "implantuojama" į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.

Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite - demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.

Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?

Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia - tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame - tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus - šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.

Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.

O ką manote Jūs?

R.Matelis

Rašo R.Matelis. Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai


Antradienis, 2011-07-19 01:58        Rašo R.Matelis, savivalė, sukčiavimas, tautinė savigarba, vyriausybė, Kubilius, amorali politika, žemėtvarka, kilpa demokratijai, Kubilius A., premjeras, nuosavybės atstatymas, žemė, neteisybė    |    0 komentarųkomentarai
Posted on 2011/07/18 by matelis

Quantcast

 

Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai

[apie mano paklausimo premjerui, kelionę]

      Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

 Ir nors jame parašiau tik keletą klausimų, kurie, nors ir emocionalūs, premjerui neturėtų būti per sudėtingi, panašu, kad atsakymo iš jo galiu ir nesulaukti. Nes penktadienį iš LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO TARNYBOS gavau kopiją [žr. prisegtoje nuotraukoje] rašto Žemės ūkio ministerijai [2011-07-12 Nr. M-1310/33-502], kuriuo panelė Vaiva Bernotaitė, Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjo pavaduotojos Vidos Nagurnaitės vardu, prašo šios ministerijos specialistų pagalbos. Ji prašo „atsakyti į keliamus klausimus pagal kompetenciją“.
Na kas gi čia blogo jei vyriausybės darbuotoja kreipiasi į pavaldžios institucijos kolegas? – gali paklausti kuris nors skaitytojas. Ir tikrai gal būtų visai nieko tokio, nes kompetencija yra kompetencija ir pasidalijimas patirtimi visai normalus dalykas teisinėje visuomenėje. Normalu bus ir jei sulaukusi atsakymo šio departamento darbuotoja apibendrins visas žinias ir pateiks man kvalifikuotą atsakymą. Tik iš praktikos kažkodėl jaučiu, kad viskas klostysis kiek kitaip. Ir, ko gero, solidumą pakeis komiškumas.
  Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas - Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?“, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai…  Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?
PALAUKIME KARTU, KOLEGOS.
R.Matelis

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui


Sekmadienis, 2011-07-03 15:38        Rašo R.Matelis, teisingumas, tautinė savigarba, vyriausybė, žemėtvarka, Kubilius A., premjeras, nuosavybės atstatymas, žemė, neteisybė    |    2 komentarųkomentarai

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

 

Romualdo MATELIO

 

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.

Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.

Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.

Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.

Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?


Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro.

Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?

Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:

– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?

– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?

– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?

– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?

– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?

Raštišką forma išsiunčiau pirmadienį, liepos 4 d.

R.Matelis

Romualdas Matelis: Išmušinėti tautinę savigarbą Europai sekasi lengviau


Ketvirtadienis, 2009-11-19 02:17        Rašo R.Matelis, ES, tautinė savigarba, lietuviski numeriai, trispalve    |    1 komentarųkomentarai

Jau keletą metų mano žvilgsnis vėl ir vėl įstringa į gatvėse pravažiuojančių automobilių numerius. Ir jei anksčiau vis pamąstydavau, kad Lietuvoje pakanka patriotiškesnių už mane, dabar suprantu, kad ko gero, klydau. Nes tyla. Niekur taip ir neteko išgirsti jokios kritikos, kai nuo lietuviškų numerių nepastebimai išnyko trispalvės. O vis tik apie tai kalbėti verta. Kol dar, nors ir giliame snaudulyje, tautinė savimonė dalyje mūsų vis tik egzistuoja.

Gal kažkiek suprantama buvo ta pradžia, kai dalis tautiečių ilgai laukę galimybės ištrūkti į Vakarus, pagaliau pamatė prasiveriančius vartus. Prie jų šurmuliavusi minia pernelyg sau nesuko galvos, kokia kalba jie kalbės užjūriuose, Skandinavijoje ar prie Lamanšo. Tad tuo labiau jų nejaudino ir tai, ką palieka Tėvynėje. Na, o tie, kurie nesiruošė niekur bėgti, tada buvo tiesiog nutildyti, nes neturėjo tiek decibelų, kad galėtų prarėkti rojaus sąlygų įsigeidusiųjų. Bet vanduo jau seniai nuleistas, tad vis geriau girdisi ir tie, kuriems Lietuva ne tik šaltas taškelis mėlynajame gaublyje.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo tarsi ir buvo susirūpinta, kad Lietuva išliktų savimi, o tauta, po ilgo rusinimo nepultų pernelyg "gaivintis" vakarietiškomis ir visų pirma - anglų kalbomis. Bent jau nepatyrusiai akiai atrodytų, jog sukurti įstatymai pakankamai tvirtai turėtų saugoti mūsų kalbą. Bet kalbos sergėtojai aiškiai pavargo, todėl vis sunkiau atrasti bent kiek didesnę firmą lietuvišku pavadinimu. O ir mažosios manosi, kad pelnas bus kur kas geresnis, jei jų pavadinimo gale atsidurs koks nors ex, ix ar kažkas panašaus. Deja, bet ir piliečiai vis dar tiki, kad vakarietiškų požymių turinčios įmonės yra geresnės. O turėtų galvoti kitaip, nes jau pakankamai laiko praėjo, kad įsitikinti, kad Vakarai patys savaime kaip po tokie, nėra nei gėrio, nei blogio skleidėjai. Jie gyvena savo gyvenimus su visais tiek jiems, tiek ir mums būdingais pliusais ir minusais. Bet ne apie verslą aš čia šįkart.

l_Martelis_l nuotrauka Netlog'e

_____________________Nuotrauka iš Vikipedijos__________________

O  va Valstybė, neabejotinai turėtų būti tas instancija, kuriai mažiausiai rūpi pelnas. Valstybė, regis turėtų būti ta  institucija, kuriai labiau už bet ką rūpi savos tautos gerbūvis ir išlikimas. Todėl valstybės tarnautojai turi labai akylai stebėti kas dedasi šalies teritorijoje ir už jos ribų. Žinoma, tokią rolę ir atlieka Lietuvos valstybė. Tik ar tikrai atlieka. O jei ir taip, tai ar nuoširdžiai tą daro?

Prieš keletą dienų spaudoje pasirodė pirmieji pagiriamieji straipsneliai lietuviškajam Seimui. Už tai, kad jis pirmą kartą nepakluso negražiam ES parlamento diktatui, jam pasipriešino ir net įpareigojo LR Vyriausybę kreiptis į teismą, idant būtų apginti bent jau neabejingų savo vaikų ateičiai lietuvių interesai auklėti savo vaikus pagal tradiciškai nusistovėjusias normas. Tokia žinia pradžiugino ir mane, tad nutariau bent šiuo straipsneliu prisidėti prie eilėje stovinčių eilės niekur niekieno nepaskelbtų klausimų. Ir vienas iš jų - lietuvio orumo menkinimas atimant trispalvę nuo transporto priemonių valstybinių numerių.

l_Martelis_l nuotrauka Netlog'e

                           Nuotrauka iš Vikipedijos

Taip, Lietuva jau keletą metų Europos sąjungos narė. Tačiau stodama į ES Lietuva niekada neatsisakė savo valstybingumo, savo kalbos, Vėliavos, Himno ir kitų kiekvieno lietuvio širdžiai vis dar brangių reliktų bei simbolių. Tačiau tas, kas priiminėjo nutarimą ant LR valstybinio transporto registravimo ženklo, Lietuvos trispalvę vėliavą pakeisti į keletą baltų žvaigždučių, simbolizuojančių Europos sąjungą, matyt manė kitaip. Matyt manė, kad tautai tai nebesvarbu ir net namuose bus geriau užmiršti, kad lietuviais esame mes gimę. Kitu atveju, esant bent kokiam ES spaudimui suvienodinti numerius visose šalyse, būtų kovojama [ir neabejotinai iškovojama] bent dėl to, kad jei jau ženklo kairėje turi būti žvaigždutės, tai dešinėje atsiras mūsų dešimtmečiais ginta trispalvė. Gi tai, kaip Lietuvos vėliava buvo "nukabinta", o vietoje jos patalpinta ES vėliava, labiau primena okupacinių rėžimų paveldus, negu laisvą įstojimą į sąjungą.  Jei Rusijos carai, o ir tarybiniai gensekai dešimtmečiais bandė, ir, laimei, nesėkmingai, išmušti lietuviams tautinę savigarbą, identitetą ir visą kitą kas lietuviška, tai Europos sąjungai tai sekasi kur kas lengviau.

Viliuosi, kad kažkas kažkokiu tai būdu pagaliau atkreips dėmesį į šią padėtį ir ją ištaisys. Ir lietuviai vėl galės oriai važinėti ne tik savoje šalyje, bet ir užsienyje automobiliais, paženklintais, kad ir nedidele, tačiau ilgus metus krauju ginta vėliava.




















Atgal grįžti atgal
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
Copyright © 1999-2008 DELFI. All rights reserved.  |  Atsakomybės apribojimas
0