Absurdo spektakliai, kuriuos kartais sukuria man nesuprantami žmonės, laimei kartojasi ne taip jau dažnai.

Vandalai išplėšė visas skaitymui troleibuse prikabintas knygas

Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai

[apie mano paklausimo premjerui, kelionę]

      Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

  Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas - Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?“, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai…  Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą

Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna.

Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus.

Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties.

Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų.

Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti.

Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą.

Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę.

Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė - nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus.

Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės.

Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama.

Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus?

Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė.

Viename Netlogo komentare kažkas parašė - visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.

Lietuvos Respublikos piliečiai, matomai, remiantis ES pavyzdžiais, o gal net rekomendacijomis, vis giliau gramzdinami į biurokratizmo liūną. Tai vyksta daugelyje sričių, tačiau šiuo atveju noriu pakalbėti apie LR piliečio tapatybės kortelę ir LR piliečio pasą. Galiojantys LR įstatymai nustato prievolę kiekvienam LR piliečiui turėti tapatybės kortelę, o paso galima ir neturėti. Jo prireiks tik tada jei ruošiamasi išvažiuoti į užsienio šalį kuri nepriklauso ES ir neturi tam tikros teisinės sutarties su Lietuva. 
Kam tai? Ir ar tai neatkartoja tarybinio laikotarpio, kada visi gyventojai turėjo turėti TSRS piliečio pasus, o norintys išvažiuoti į užsienį, privalėjo išsiimti dar ir užsienio pasą? Jokių abejonių – padėtis visai analogiška. Suprantama, kiekvieno žmogaus namuose visada atsiras vietos šiems dokumentams. Problema ne tame. Problema finansuose. Šiuo atveju labai akivaizdu, kad valstybė paprasčiausiai skriaudžia savo piliečius užkraudama jiems papildomą mokestinę naštą, nekalbant jau apie laiką, kuris prarandamas važinėjant į išankstinius užsiregistravimus, kas sudaro kai kam pakankamai sunkių problemų. Kelia įtarimą ir aukšta kaina. Už abu dokumentus reikia pakloti 180 lt. Ar ne per brangu? Bankininkai išdavinėja įvairias kreditines ir debitorines korteles, ir, dažnu atveju, jas klientams teikia nemokamai. Tai daro ir unijos. Tik gerai elektronines technologijas išmanantis žmogus galėtų nustatyti kokia yra tokių kortelių savikaina. Tačiau ir juo nebūnant, akivaizdu, kad ši kaina yra per aukšta. Ji nustatyta tarsi viešpataujančios privataus kapitalo monopolijos, kurių požiūris į kainodarą labai paprastas – „tau to neišvengiamai reikės, todėl mokėk tiek kiek aš reikalauju“. Tai draudžiama LR įstatymais, bet šiuo atveju kalbame apie Valstybės santykį su savo piliečiu, todėl taip elgiamasi tuo labiau neturėtų būti.

Kitas klausimas - o ką daryti tiems, kurie neturi lėšų kortelei ar pasui įsigyti? Va, sakykime, aš šiemet turiu atostogoms susitaupęs 1000 lt.. Radau kelialapį, kurio kaina savaitei į Turkiją - 850 lt.. Suprantama, bus dar papildomų išlaidų… Bet nebeturiu paso. Jei aš išleisiu minimus 180 lt. pasui įsigyti, man reikės visus metus laukti be atostogų. Tad kyla natūralus klausimas – gal valstybė bent numatė galimybę brangųjį pasą išsiimti išsimokėtinai?

[Šia tema parašysiu ir daugiau]

2011-10-12 d.

Tęsiu pažadą, nors. tiesą sakant, nebėra ką ir prirašinėti. Jei būčiau labai nekuklus ir didelis lengvatikis, gal patikėčiau, kad kažkas seime, perskaitęs mano straipsnį, sukruto pajudinti šį neteisingą prievartos [gal su lengva ironija būtų galima vadinti net valstybiniu reketu?] aktą. Bet apsiribosiu tik džiaugsmingu pranešimu - pagaliau seime priimtas nutarimas leisti žmonėms rinktis kas jam labiau patinka - kortelė ar pasas. Apie tai čia, delfy’je http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021

O aš negaliu apsieiti be retorinio klausimo - ar Valstybė sutiks iš manęs atgal priimti man nereikalingą pilietybės kortelę ir man sugrąžinti 80 lt? Nes mano įsitikinimu, nepakanka nebyliai atšaukti neteisingą įstatymą. reikia atsakyti ir už padarytą žalą. Tegul iš Vyriausybės piramidės žiūrint ir menkavertę…

JDJ: didelių sukrėtimų metas. Žvilgsnis iš vidaus

Nors Lietuvos žiniasklaida, paskutiniu metu prisotinta įvairių sunkiai suvokiamų sensacijų, akibrokštų ir netikėtumų, netikėtai atsivėrusiai Jungtinio demokratinio judėjimo smegduobei ir skyrė nepakankamai daug dėmesio, ši pilietinė organizacija, per 1,5 savo veiklos metų, manau, nusipelnė to, kad joje netikėtai prasidėję įvykiai būtų nušviesti iš visų pusių.

Advokato K.Čilinsko ir policijos profsąjungų veikėjo V.Bako bičiulių ratas jau yra paskelbęs pakankamai daug tendencingai neteisingos informacijos, kuri dažnai nepagrįsta jokiais įrodymais, kas analitiškesniam skaitytojui kelia, švelniai tariant, nemažai neaiškumų. Neapeliuodamas į didžiąją spaudą vis tik jaučiu pareigą išdėstyti savo matymo kampą bent jau savo asmeniniuose dienoraščiuose ir blog‘uose. 0 jei atsiras norinčių paviešinti mano mintis kituose tinklalapiuose, tikiuosi, su jais rasiu bendrą kalbą.

Nors Jungtinio demokratinio judėjimo nariu tapau ne nuo pat jo įsisteigimo, suvėlavau ne taip jau ir daug. Apie porą mėnesių. Tad pilnai pakako laiko, kad galėčiau gerai suvokti čia vykusius ir vykstančius reiškinius. Per pusantrų metų, bet kuriame kolektyve galima pažinti bent jau didžiąją dalį žmonių, permatyti kai kurių tikslus ir siekius, suvokti charakterius. Arba nors jau priartėti prie to.

Gyvenimas JDJ [toliau – judėjimo] Kauno skyriuje visada buvo labai aktyvus. Nors visų pirma tai sąlygojo čia susibūrusių žmonių asmeninės savybės, ne mažiau svarbios buvo ir savaime gyvenimo padiktuotos aplinkybės: Kaune paskutiniu metu gausu vienas kitą keičiančių kraupių ir neįtikėtinų įvykių. Tiek kriminalinių, tiek pareigybinių, tiek visuomeninio intereso pažeidimų. Esant tokioms aplinkybėms snūduriuoti tikrai nėra kada. Deja, būnant tik visuomenine organizacija, daryti tiesioginę įtaką valdžios institucijų neteisingiems sprendimams, ne visada lengva. Vis tik demokratijai įprasti metodai – kreipimaisi į aukščiausius šalies ir miestų tarybų bei kitų valdžios institucijų vadovus, dažnai duoda pakankamai pageidautinus poslinkius koreguojant vienus ar kitus sprendimus. Kai to nepakanka, kartais efektyviais tampa ir mini piketai arba gausūs mitingai.

Pakankamai darniai pradėję savo kovą prieš LEO monopoliją, skyriai kaskart vis labiau ėmė pasigesti paramos iš taip vadinamo centro. Iš Judėjimo valdybos ir pirmininko Kęstučio Čilinsko. Maža to, keletas jo viešų pareiškimų spaudoje, o konkrečiai – piktokas pareiškimas prieš JE Prezidentę dėl atleisto V.Ušacko ir absoliutus JDJ vardu atsiribojimas nuo Garliavos įvykių, ne tik, kad nemaloniai nestebino Judėjimo visuomenę, bet ir ėmė smarkiai kenkti jos geram įvaizdžiui. Tiesa, santūresni žmonės neskubėjo su kaltinimais, bet teko patirti ir pirmuosius kai kurių visuomenės narių piktus pareiškimus šio judėjimo adresu. Nors neetiška ir keista būtų imti revizuoti pirmininko nuomones atskirais gyvenimo klausimais, vis tik, manau, normalu tikėtis, kad pirmininkas paaiškins savo rezonansinių teiginių motyvus bent jau vadovaujamo kolektyvo nariams. Deja, deja…

Judėjimas, nors politika besidomintiems žmonėms ir nebuvo labai didelė naujiena, vis tik daugeliui tapo patraukliu tuo, kad jame galėjo laisvai ir netrukdomai save realizuoti ne tik iki tol neutraliais išbuvę piliečiai, bet ir įvairių partijų nariai. JDJ įstatuose ir šiandiena yra įrašyta nuostata, kad būti JDJ nariais turi teisę tiek nepartiniai, tiek bet kurios partijos nariai. O kaip gi kitaip? Juk partijos yra oficialios ir legalios, o JDJ savo įstatuose skalbiasi nepolitine organizacija. Tiesa, tai patiko ne visiems. Vienas iš judėjimo signatarų, Algirdas K., elektroninėje judėjimo erdvėje reguliariai kėlė nepasitenkinimą partinių narių buvimu, tačiau į jo išpuolius mažai kas kreipė dėmesį, todėl jo sumanytas partinių ir nepartinių, o tuo pačiu skirtingų partijų narių kiršinimas nesulaukė bent kiek rimtesnio kitų narių dėmesio – kiekvienas suprato, kad žmogų vertinti reikia ne pagal jo įsitikinimus, priklausomumą kurioms nors organizacijoms, tikėjimą ar kitus visuotinai Konstitucijos reglamentuotus požymius, o pagal tai, kaip jis elgiasi kitų asmenų ir vykstančių gyvenimo akibrokštų atžvilgiu. Todėl realiai neteko girdėti tarppartinių rietenų. Su gal keliomis išimtimis, kurias veikiau sąlygojo skirtingi asmenybių tipai, nei jų priklausomumas skirtingoms partijoms.

Bet tarsi perkūnas iš giedro dangaus atskriejo pirmininko K.Čilinsko elektroninis laiškas judėjimo Google grupėje ir vėliau jį palydėję keli jo dešiniosios rankos – Vytauto Bako neįtikinantys komentarai, kad Judėjimas turi atsisveikinti su partijos nariais ir likti tik nepartinių bendruomene. Ir tai turi įvykti tuoj pat, vos už kelių dienų, t.y. 2010 metų liepos trečiąją dieną, per šaukiamą visuotinį JDJ susirinkimą.

Tokia įvykių eiga tuoj pat sulaukė daugumos JDJ narių reakcijos. Mano – taip pat. Tapo nesuvokiama, kaip visuomenėje žinomas kaip advokatas, K.Čilinskas gali nesuprasti elementariausių demokratijos ir teisinės valstybės principų. Nors judėjime, regis, įvairių partijų narių lyginamasis svoris ir labai nedidelis, įvykdžius tokį „posūkį“ kiekvienas iš jų patirtų asmeniškai spjūvį į save. Nekalbant jau apie įstatyminius ar Konstitucinius pažeidimus. Tegul nors vienas vienintelis žmogus judėjime būtų partinis, jo nevalia mulkinti ir jam taikyti prievartos mechanizmus. Nes jis atėjo čia būtent todėl, kad jį sužavėjo ne tik galimybė dar ir dar kartą išreikšti savo protestą įvairiems įstatymų ar Konstitucijos pažeidimams mūsų kasdienybėje, bet ir prisidėti prie to, kad partijos tarpusavyje mažiau konfliktuotų ir daugiau rūpintųsi Lietuvos visuomenės gyvenimu. Nes jis gal 1,5 savo gyvenimo metų visą save atidavė šiai organizacijai ir staiga yra apkaltinamas, kad vykdo kažkokius slaptus savo partijos kėslus, kurie griauna Judėjimą. Tai ne tik neteisinga, bet net ir neturi elementarių logikos požymių. Nes pagal iki susirinkimo buvusios valdybos narių mintys verstų manyti, kad jau eilę metų politinėje padangėje regis absoliučiai nesutaikomos Tvarkos ir teisingumo, Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionių demokratų, Darbo ir kitos partijos iš tikro yra vieningas ir darnus bendras klanas… Hmmm, tokių aukštų fantazijos rodiklių, rodos, dar nepasiekė net žinomiausi sąmokslo teorijų kūrėjai… Ir laimei, jiems nepritarė ne tik tie, kurie priklauso vienai ar kitai partijai [tokių Judėjime yra visai nedidelis nuošimtis], bet ir didelė dalis nepartinių narių.

Nesiplėtojant apie patį liepos trečiąją dieną Vilniuje, Pedagoginiame universitete vykusį JDJ visuotinį suvažiavimą, reikia pasakyti, kad Judėjimo įstatus, kuriuose būtų tam tikri jų punktai pakeisti ir po to partijų nariai, tarsi kažkokie menkystos ar nelegalių organizacijų nariai būtų išmesti į „gatvę“, pakeisti buvo galima tik tada, jei tam pritartų ne mažiau kaip du trečdaliai delegatų. Tačiau blaivus protas neužtemdė daugelio žmonių mąstymo, todėl apytikriai pusė dalyvių pasisakė prieš tokius drastiškus veiksmus. Tuo nepatenkinti K.Čilinskas ir senoji JDJ valdyba su jiems įtikėjusiais nariais, kaip apie tai buvo pareiškę jau iš anksto, iškeliavo į kitą, iš anksto paruoštą salę kitoje Vilniaus vietoje ir ten ėmėsi steigti naują judėjimą, kurį pavadino Nepartiniu demokratiniu judėjimu.

Keistas aklas nusistatymas prieš bet kurias politines Lietuvos jėgas… Net prieš tas, kurios niekada nebuvo patekę į seimą ar miestų vietines tarybas. Nors gal ir nekeistas, gal tik reikia daugiau politinio analitiškumo ir versijų tikrai bus surasta. Beje, viena iš jų jau sklandė gerokai iki šių įvykių. Jos autoriai teigė, kad pirmosios valdybos ir pirmininko slapta užduotis, buvo surinkti progresyviausias šalies jėgas ir tokiu būdu nuslopinti jų aktyvumą. Kitaip dar vadinama garo nuleidimu. Neturiu teisės tvirtinti, kad taip tikrai buvo, tačiau jei kada nors paaiškėtų, kad tai tiesa, po paskutinių dienų įvykių jau ir nebenustebčiau.

Tokios, tad mintys. Bet gal geriau bus peržvelgti Juozo Ivanausko straipsnį „K.Čilinskas: „Artėjant rinkimams, subrendusio JDJ medžio šakos apgenėtos – atsisakyta partijoms priklausančių narių!..“ http://demokratija.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=29:ivanauskas&catid=11:paskutines-naujienos Pasigilinant į keleta logikai nepasiduodančius teiginių.

Va, jau pirmajame sakinyje skaitome, kad JDJ įvyko tai, kas seniai turėjo įvykti. Suaktyvėjo vidinė trintis Jungtiniame demokratiniame judėjime tarp nepartinių ir įvairioms partijoms priklausančių asociacijos narių, neslepiančių ambicijų išnaudoti JDJ autoritetą kitąmet vyksiančiuose savivaldybių tarybų, o vėliau ir Seimo rinkimuose, paspartino Judėjimo branduolio apsisprendimą „departizuotis“.

Turėjo įvykti? Tai buvo jau seniai suplanuota? O jei ne, tai kodėl dar rudenį vykusiame visuotiniame suvažiavime pats pirmininkas dar gynė partijų narių buvimą Judėjime, o dabar jau elgiasi priešingai? Ir kodėl nei žodžiu neužsimenama kuo pasireiškia ta trintis? Jau neklausiant kas tas „branduolys“ ir iš kur jis nusileido, jei daugelio miestų skyrių pirmininkai nesutiko su planuojamu įstatų pakeitimu ir liko JDJ nariais. O ir kokie požymiai, kad partijoms priklausantys asociacijos nariai ruošiasi išnaudoti JDJ autoritetą rinkimuose? O gal priešingai – branduolys ruošiasi šiam startui ir bijo objektyvios progresyvaus mąstymo JDJ narių kritikos? Nes tame pačiame straipsnyje į žurnalisto klausimą ar nemanote, kad Nepartinis demokratinis judėjimas galėtų iškelti savo kandidatus į savivaldybių tarybas, o vėliau ir į Seimą?, seka atsakymas - kai Nepartinis demokratinis judėjimas visuotiniame susirinkime priims atatinkamą  sprendimą, tada ir matysim.

Man pasirodė įdomus ir štai šis K.Čilinsko sakinys: įvyko taip, kad nepartiniai priversti atsiskirti nuo JDJ. Dabar veiksime skaidriai ir švariai, be dviveidžiavimo. Be dviveidžiavimo? Puiku. Tik kaip tada pavadinti kitą išsakomą mintį? - nepartiniai JDJ nariai nespėjo paduoti pareiškimų išstoti iš JDJ. Tad juridiškai jie tebėra JDJ nariais, tik yra įsteigę dar vieną - Nepartinį demokratinį judėjimą. Nėra jokio legalaus sprendimo, kuris pakeistų JDJ valdymo organus. Tebeveikia valdymo struktūros, išrinktos paskutiniojo teisėto visuotinio susirinkimo. Todėl kai kurių JDJ partinių narių reikalavimas nepartiniams JDJ valdymo organų nariams atiduoti pareigas ir dokumentus yra neteisėtas. Nespėjo paduoti pareiškimų… Jei be dviveidžiavimo, tai nuo liepos trečiosios dienos iki šiandien, liepos 19 dienos laiko jau turėjo pakakti. Tik noro nėra, matyt. Matyt knieti bet kokia kaina visomis keturiomis kryptimis išvaikyti tuos, kurie išdrįso pasipriešinti autoritetingajam JDJ elitui-branduoliui. Tik ar pavyks? Atsakymas vienas – ne. Kai kas iš likusiųjų su progresyviai mąstančiais JDJ nariais, mano, kad K.Čilinskas nerizikuos savo reputacija ir nekaitalios savo pareiškimų. Ar jie naivuoliai, parodys netolima ateitis.

Romualdas Matelis, JDJ Kauno sk. narys