13dcd DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "amoralu" archyvas
REKLAMA

Sąvokas "Iš po stalo" dar neseniai žinojome visi. Jos buvo tokios paprastos ir lengvai suvokiamos, tačiau parbėgę metai jau subrandino naująją kartą, kuriai toks žodžių žaismas gal ir visai negirdėtas. Iš po stalo arba po blatu tada vadinome situacijas, kai prekyvietėje tau reikiamos prekės tarsi ir nėra, bet jei sutinki permokėti, turi pažįstamą pardavėją, ją gauni be didelių diskusijų. Atėjus į nepriklausomybę, situacija pasikeitė: deficito beveik nebėra. Tik ar nuo to geriau? Ar didelis skirtumas, jei anksčiau permokėdavai todėl, kad prekių ir paslaugų kiekis buvo ribotas, o dabar permoki todėl, kad prekeiviui atrodo, kad iš tavęs ir be deficito galima imti daugiau negu iš ko nors kito...

Situacijas, kai paprasti žmonės bando bet kokia kaina vienas kitą apmulkinti, galima vadinti visaip – melu apgavystėmis, mulkinimu, aferizmu ir gal dar kaip nors. Kažkas gal įsigudrins ir apsukrumu tai vadinti. Jų reikalas. Nes visa tai teparodo mūsų labai nusmukusį moralinį lygį. Laimei, ne visų, bet šiandiena drįsčiau manyti, kad daugelio.
Galima bandyti ieškoti ir priežasčių. Pradedant nuo Valstybėje įsivyravusios „tvarkos“ ir baigiant tuo, kad besidairydami vienas į kitą imame degraduoti. Tačiau tos paieškos bus vis tiek bevertės, nes jos nėra priverstinės. Net tada, kai mes patys vos ne kasdiena pakliūname į šlykščias situacijas, nėra net menkiausios priežasties įsijungti į analogišką „žaidimą“, nes tai nuves tik į bedugnę, kurioje būti bus kiekvienam iš mūsų vis sunkiau, kol tai taps nebepakenčiama. Pagaliau ir tautos mastu įgausime tam tikrą reputaciją, kurią bus be galo sunku, o gal net neįmanoma kada nors pataisyti.

Šiandiena, po praėjusią naktį spustelėjusio šalčio, nei iš šio, nei iš to sugalvojau, kad gal verta savo mašiniukei pakeisti tepalus. Jau vasarą buvo atėjusi tokia mintis, bet viskas užsimiršo ir taip pradelsiau iki žiemos. O tepalai nekeisti dar nei karto, nors šią mašiną eksploatuoju jau 1,5 metų. Taigi, niekur neskubėdamas, sumaniau paskambinėti po servisus ar pavieniams meistrams ir susižinoti kur tai kainuos pigiausiai. Diletantams gal svarbu tepalo markė ir kiti parametrai, o aš tam dėmesio neskyriau niekada ir dar neteko gyvenime gailėtis. Čia jau nuo žmogaus konstitucijos, kaip sakoma, priklauso. Vieni jaučiasi pakiliai paprasčiausiai brangiai sumokėję, nes jie mano, kad tada jiems suteikta gera kokybė. Kiti susižino gerų tepalų markes ir gerų meistru adresus. Gi man visai neaktualu tokie burtai – į tepalų keitimą žiūriu taip pat kaip į kokio nors baseino išleidimą ir, po to, atskus čiaupą, vėl jo prileidimą. Taigi, meistro patirtis ar kokios nors kitos savybės man neįdomios.


Visagalis internetas, o tiksliau jo referentė Googlė man išmetė krūvą adresų ir telefonų. Skambinu ir raportuoju – mašina tokia, pagaminimo metai – tokie, variklio kubatūra – tokia, galingumas kilovatais – toks. Noriu sužinoti kiek man kainuos pilna paslauga – tepalas, plius darbas, plius filtras. Ir gal kokios nors akcijos tuo klausimu vyksta…

- Tai ką aš galiu žinoti, reikia matyti mašiną - ragelyje – nepatenkintas meistro balsas. – Turite atvažiuoti, pažiūrėsime…
Paaiškinu, kad visus parametrus jau susakiau, galiu dar pakartoti. O į mašiną kam žiūrėti, gi ne skardas kokias lyginti noriu… Tada jis tingiai atseit ima skaičiuoti: tas - tiek, tas - tiek, tas – tiek. Laiku primetęs dar įterpiu, kad man nereikalingas brangus sintetinis tepalas, kad aš įpratęs prie pusiau sintetinio. Pagaliau suskaičiuota – viskas kainuos APIE 75 litus. Na aš jau čia puikiai susigaudau, ne pirmas kartas – jei atvažiuosiu su kaklaraiščiu, reiškia iš manęs bus bandoma dar bent 10 lt. daugiau paimti, o jei be prestižo sudėtinių dalių, gal užteks ir paminėtos sumos. Tiesa, darbuotojas dar pasako, kad jie jokių akcijų nevykdo.


Sekantys dar keturi mano pašnekovai už tą patį darbą suvardina atpatinkamai 100, 85, 100 ir 103 litus. Paskutinė suma gal būtų juokinga, jei tai būtų naujiena. Ši firma, ko gero vis dar sovietinio mentaliteto vedina, mano, kad pasakius ne apvalią sumą, o net trijų litų tikslumu, man turėtų susidaryti įspūdis, kad jie viską labai detaliai skaičiuoja, tad tiek jau gavosi ir kitaip nei nesvajokime. Bet įdomiausia, kad jei pirmojoje firmoje iš 75 litų darbas sudarė net 35 litus, tai kitose choru dainuota, kad jie už darbą neima visai. Suprask – dirbame iš patriotizmo… Tik va, tokia keista situacija, kad kai už darbą neima, tai bendra suma dar trisdešimčia litų padidėja.

Nieko naujo, tikriausiai, nepapasakojau Jums, mielieji. Dauguma iš Jūsų gal jau taip pat susidūrę su tokiais reiškiniais. Tačiau viena detalė vis tik labai liūdna – nei viename servise nenorėjo pasakyti kainos. Ir čia neįtarkite, kad gal servisai vengė kalbėti apie kainas, nes įtarė mane esant kokiu nors kontrolieriumi iš mokesčių inspekcijos, pavyzdžiui. Ne. Kainininko nuo institucijų niekas nebeslepia. Slepiama nuo kliento, nes kaina nustatinėjama „iš palubinskio“. Tai yra pagal tavo išvaizdą. Bet ar taip turėtų būti? Gi kalbame apie meistrus, savo darbu užsidirbančius pinigus. Ne apie elgetas, kuriems visai kitaip, gal net privalu turėti supratimą kieno prašyti, o kieno ne.
Baigdamas prisiminiau prieš metus vykusią panašią situaciją su optikomis. Čia dar platesnis „akcijų“ ratas. Vienur bandoma įtikinėti, kad jie neima jokių pinigų už akinių parinkimą, kitur – nekainuoja rėmelis, trečioje vietoje stiklams buvo taikoma net 80 procentų nuolaida. O dar kai kas dirbo sąžiningai ir sakė – mes jokių nuolaidų nedarome. Pagarba pastariesiems, nes jų kainos buvo tokios pat, kaip ir pas likusiuosius, kurie melavo, kad už kažką pinigų neima visai.

Žymos:

Vakar pavažinėjau truputį po Latviją. Ir nors jau antrą kartą pastebiu, kad visoje Latvijoje A95 benzino kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje, išsitraukti fotoaparatą toptelėjo tik būnant Rygoje. .. :) Ir tas pigumas pakankamai ženklus – 0,41 lt. už 1 litrą.

Analitiškiau pažvelgus, latviai palaiko dyzelino kainas tokias kaip ir Lietuvoje. Pas juos panašiai kainuoja ir benzinas, gi pas mus, kažkodėl, benzinas gerokai brangesnis. Taigi kyla klausimas – ar tautos nelaimė tame, kad čia kažkada buvo pastatyta Mažeikių nafta? Porą kartų manėme, kad visa tauta buvo apgauta parduodant šią įmonę amerikiečiams ir lenkams. Bet akivaizdu, kad mes laimėtume jei jos aplamai neturėtume. Tada gal mums kuras būtų prieinamesnis? Nes kol veikė Ignalinos AE, elektrą pirkome taip pat gerokai brangiau nei ją pardavinėjome kaimynams baltarusiams?

O gal čia kažkieno planai visų pirma sutraiškyti lietuvių tautą, o po to eilė prieis prie kitų mūsų kaimynų? Būtų baisu, ar ne taip?

Lietuvos Respublikos piliečiai, matomai, remiantis ES pavyzdžiais, o gal net rekomendacijomis, vis giliau gramzdinami į biurokratizmo liūną. Tai vyksta daugelyje sričių, tačiau šiuo atveju noriu pakalbėti apie LR piliečio tapatybės kortelę ir LR piliečio pasą. Galiojantys LR įstatymai nustato prievolę kiekvienam LR piliečiui turėti tapatybės kortelę, o paso galima ir neturėti. Jo prireiks tik tada jei ruošiamasi išvažiuoti į užsienio šalį kuri nepriklauso ES ir neturi tam tikros teisinės sutarties su Lietuva. 
Kam tai? Ir ar tai neatkartoja tarybinio laikotarpio, kada visi gyventojai turėjo turėti TSRS piliečio pasus, o norintys išvažiuoti į užsienį, privalėjo išsiimti dar ir užsienio pasą? Jokių abejonių – padėtis visai analogiška. Suprantama, kiekvieno žmogaus namuose visada atsiras vietos šiems dokumentams. Problema ne tame. Problema finansuose. Šiuo atveju labai akivaizdu, kad valstybė paprasčiausiai skriaudžia savo piliečius užkraudama jiems papildomą mokestinę naštą, nekalbant jau apie laiką, kuris prarandamas važinėjant į išankstinius užsiregistravimus, kas sudaro kai kam pakankamai sunkių problemų. Kelia įtarimą ir aukšta kaina. Už abu dokumentus reikia pakloti 180 lt. Ar ne per brangu? Bankininkai išdavinėja įvairias kreditines ir debitorines korteles, ir, dažnu atveju, jas klientams teikia nemokamai. Tai daro ir unijos. Tik gerai elektronines technologijas išmanantis žmogus galėtų nustatyti kokia yra tokių kortelių savikaina. Tačiau ir juo nebūnant, akivaizdu, kad ši kaina yra per aukšta. Ji nustatyta tarsi viešpataujančios privataus kapitalo monopolijos, kurių požiūris į kainodarą labai paprastas – „tau to neišvengiamai reikės, todėl mokėk tiek kiek aš reikalauju“. Tai draudžiama LR įstatymais, bet šiuo atveju kalbame apie Valstybės santykį su savo piliečiu, todėl taip elgiamasi tuo labiau neturėtų būti.

Kitas klausimas - o ką daryti tiems, kurie neturi lėšų kortelei ar pasui įsigyti? Va, sakykime, aš šiemet turiu atostogoms susitaupęs 1000 lt.. Radau kelialapį, kurio kaina savaitei į Turkiją - 850 lt.. Suprantama, bus dar papildomų išlaidų… Bet nebeturiu paso. Jei aš išleisiu minimus 180 lt. pasui įsigyti, man reikės visus metus laukti be atostogų. Tad kyla natūralus klausimas – gal valstybė bent numatė galimybę brangųjį pasą išsiimti išsimokėtinai?

[Šia tema parašysiu ir daugiau]

2011-10-12 d.

Tęsiu pažadą, nors. tiesą sakant, nebėra ką ir prirašinėti. Jei būčiau labai nekuklus ir didelis lengvatikis, gal patikėčiau, kad kažkas seime, perskaitęs mano straipsnį, sukruto pajudinti šį neteisingą prievartos [gal su lengva ironija būtų galima vadinti net valstybiniu reketu?] aktą. Bet apsiribosiu tik džiaugsmingu pranešimu - pagaliau seime priimtas nutarimas leisti žmonėms rinktis kas jam labiau patinka - kortelė ar pasas. Apie tai čia, delfy’je http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021

O aš negaliu apsieiti be retorinio klausimo - ar Valstybė sutiks iš manęs atgal priimti man nereikalingą pilietybės kortelę ir man sugrąžinti 80 lt? Nes mano įsitikinimu, nepakanka nebyliai atšaukti neteisingą įstatymą. reikia atsakyti ir už padarytą žalą. Tegul iš Vyriausybės piramidės žiūrint ir menkavertę…

PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
0