2a293 DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "ateities perspektyva" archyvas
Pradėk blogą
REKLAMA
Naujas įrašas
Mano įrašai
Mano nuostatos
R.Matelis

_ Specialistai nebyliai? Ne, kartais jie turi balsą _


Ketvirtadienis, 2012-04-26 18:56        Rašo R.Matelis, savivalė, Kauno gyvenimas, savivalda, tautinė savigarba, Korupcijos kvapas, objektyvumas, ateities perspektyva, istorija, Tai būtina suprasti, valstybė, architektūra, pastatai, Žiliukas R., Varnaitė D., Stoškus S., specialistai, Kauno diena, T.Raginos foto, "Monela", profesinis interesas, Tuleikis    |    0 komentarųkomentarai


 

panašių pavadinimų straipsniai šiandiena sumirgėjo Lietuvos spaudoje. Tik man nepasirodė, kad jie ką nors prirėmė...


Kolega Rimvydas Žiliukas vakar mane pakvietė atvykti šiandiena 11 val. į Kauno Rotušės aikštę. Čia vyks savotiškas duelis: Kauno architektai prieš visuomeniškai aktyvius kauniečius, akylai stebinčius kas paskutiniais metais daroma su vis labiau tirpdoma Kauno istorija. Pastatų istorija. Po mūsų neilgo pokalbio, susidariau nuomonę, kad tai pakankamai aktualūs kiekvienam Kauno patriotui, klausimai. Tačiau dienotvarkė sakė, kad dalyvauti negalėsiu, turiu per daug darbo, susijusio su rizika pražiopsoti terminus, kas galėtų skaudžiai atsiliepti ateityje.

Vis tik neišlaikiau, truks plyš norėjosi pamatyti savo akimis situaciją, apie kurią nuomonę turiu jau daugelį metų. Tad nepilnam pusvalandžiu atvykau. Mitingai ir piketai, jei nesi jų organizatorius, pakankamai klastingas reikalas. Nes niekada negali tiksliai nuspėti jų organizatorių užkulisinių minčių ir dažnu atveju gali pats, prieš savo valią, tapti palaikančiuoju ne tas idėjas, kurias gyvenime brandini. Idėjų, jei jas taip galima vadinti. Nes kartais tai būna net ne idėjos, o korupcinio kvapo turintys renginiai, įvynioti į vaikiškai naiviai blizgančias spalvotas juosteles. Vienu tokių pavyzdžių galima įvardinti ir Vilniuje vykusį mitingą, kurio tikslas buvo atstatyti į tarnybą sąžiningus FNTT vadovus, kuriuos iš darbo brutaliai operatyviai pašalino tuometinis VRM ministras R.Palaitis. Kodėl gi neatvykti ir nepareikšti savo palaikymo žmonėms, jei daugelis rašytinių ir iš lūpų į lūpas sklindančių šaltinių teigė, kad jie nuoširdžiai ir atkakliai atlikinėjo jiems pavestas pareigas, kas sąlygojo bendrą viltį, jog Lietuva ima atsigauti nuo korupcijos smarvės. Bet… jau šio mitingo išvakarėse pasigirdo ir kitos gaidos - "jei tu palaikai Giržadą ir Gailių, reiškia esi tautos priešas, reiškia tu stengiesi nuversti Prezidentę".

R.Matelis: Jei tu už Gailių, reiškia verti Prezidentę? Apie “Karštojo komentaro” konvulsijas

Nelinksmas juokas, kai įvairių klastingų apkalbų dėka imi nebežinoti ko iš tikrųjų siekia renginio organizatoriai ir kiek visa tai klastoja ėmusieji skelbti kitas, kontraversiškas tiesas. Taigi ir šiandiena, Rotušėje vykusiame mitingo ir piketo mišinyje, įvairūs žmonės galėjo susidaryti labai įvairias nuomones apie renginio esmę ir tikslus. Tuo įsitikinau pakalbėjęs su keliais pažįstamais žmonėmis. Paradoksu galima būtų laikyti situaciją, kai tarpe architektų, atvykusių protestuoti prieš Kultūros paveldo departamento direktorės D.Varnaitės, Kauno teritorinio padalinio vadovu paskirtą teisininką S.Stoškų, sutikau keletą man gerai žinomų, tikrai padorių miesto patriotų. Žmonių, su kuriais visada malonu pabendrauti. Nors, geriau pagalvojus, paradokso jokio gal ir nėra. Visi mes sąlyginai skirstytini į turinčius  savo tvirtą nuomonę atskirais gyvenimo klausimais ir jos nebijančius pasakyti, o jei reikia ir apginti, ir į tuos, kurie nors ir daug ką suvokiame, nuolatos abejojame. Abejojame gal ne tiek savo nuomone, kiek rezultatu "Kas gausis, jei atsisakysiu plaukti pasroviui?". Todėl patarlė "Varnas varnui akies nekerta", panašu, veikė ir šiame mitingėlyje.

Neapeliuodamas į absoliučią tiesą, pasakysiu tik savo nuomonę. Atrodo eilinį kartą iškilo sena problema: ar diplomas yra vienintelė ir besąlygiška būtinybė žmogaus vertinime? Nes architektų pagrindinė strateginė gija buvo nedviprasmiška: "Jie baigę statybos reikalų studijas ir jie vieninteliai žino ką ir kaip reikia daryti su kultūros paveldu". Mane asmeniškai tokios teorijos visada erzina. Jos neteisingos. Kad ir koks rektorius, įteikdamas absolventui diplomą, niekada negali būti tikras, kad tas žmogus jo tikrai vertas. Na gal ne taip, atskirais atvejais gali. Pasitaiko tikrai gabių studentų apie kuriuos spręsti galima jau nuo pat pirmo studijų kurso - "jis bus pažiba". Bet dauguma, deja, būna tik vidutinybės, kurie įsivažiuoja tik gerokai vėliau, kai pakankamai apsipranta su savo darbo specifikomis. O kai kurie niekada neapsipranta. Taip ir lieka tik šešėliniais specialistais, tuo tapdami našta visiems, kam su jais tenka susidurti. Ir tikrai nereti atvejai, kai žmogus, turintis visai kitos srities diplomą, kuriuo, jis gal pavėluotai, bet nebesidžiaugia, svetimose srityse supranta kur kas daugiau. Tai mano nuostata, bet su ja sutiks ne visi. Nes ji paprasčiausiai kai kam gali pasirodyti grėsminga. Nukelianti jį nuo pjedestalo. Tiek to, tai tik teorija.

Konkrečiu Kauno architektų protesto atveju, mane stebina jų "pilietiškumas". Va kaip gražiai pasiruošė išdėstyti savo "problemą": ir išsiėmė leidimą mitingui, ir net juodas "nosis-snapus" užsiklijavo. "Kauno dienos" reporterė V.Rupeikaitė , matyt pasiteiravusi pas organizatorius, jau spėjo paskelbti, kad tai simbolizuoja biurokratus [iki perskaičiau šią žinią, deja, tokio ženklo nesuvokiau ir mąsčiau, kad tai kažkokiu būdu siejama su D.Varnaitės pavarde]. Deja man norisi užduoti klausimą, o kur gi buvo organizuotieji specialistai

© Tomo Raginos nuotr., http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/protestuojantys-architektai-prireme-paveldosaugininkus-423225#ixzz1t9wpNGV3

tada, kai Kaune ėmė "atauginėti" senoji pilis? Atauginėti visai ne savo pirmykštės, o modernistinės išvaizdos? O kur gi buvo šie architektai, kai dvi garsios Kauno damos sudaigino pajuokos vertą pigių drabužių parduotuvę su savo trimis ar keturiais viršutiniais išlankstyto stiklo aukštais vietoje buvusio "Lietuvos" [vėliau - "Monelos"] viešbučio? Ką gi veikė patriotiškai nusiteikę specai, kai šalia savivaldybės, ant seno vienaaukščio pastato stogo, kažkoks godusis verslininkas žemyn galva užvožė akvariumą ir tai pavadino viešbučiu garbiems užsienio svečiams? Buvo tyla… O ar tai nereiškia, kad buvo kažkoks "profesinis interesas"? O jei taip, tai ar šios dienos akcija iš jų pusės,  nereiškia, kad "nestokite skersai kelio mūsų turtiniams interesams"? Man panašu į tokia situaciją…

"Tik vykdydami visuomenės socialinius užsakymus galime padaryti, kad žmonės gerbtų savo miestą, kad gyventume geroje aplinkoje" - šiandiena teigė architektas L.Tuleikis. Na kam taip mandrai, gerbiamasai? Gal pikete kalbėkite paprastai, suprantama lietuviška kalba? Kas tas socialinis užsakymas? Ar tai turtingo verslininko pelno siekiantis užsakymas dabar taip vadinasi? Ir tada aš turėsiu pradėti gerbti savo miestą? Šposininkas, tamsta. Miestą aš jau seniai gerbiu, nes jis senas, gražus, senas tradicijas turintis miestas. Problema gal jumyse, jei jūs jo, kol dar nepristatėte rubikų kubikų iš stiklo ir plastmasės, negerbiate. Tiek to, nenorite,, negerbkite, mums dėl to dantų neskaudės. Tačiau nederkite jo. Gerbkite tautą ir jos istoriją…

Na ne… Aš nesakau, kad jums nereikia žaidimų. Reikia. Mums visiems jų reikėjo kol subrendome. Tad žaiskite tomis kaladėlėmis, kol turėsite bendraminčių, kurie jas pirks. Bet žaiskite, kaip ir dera, žaidimų aikštelėse. O senamiesčio ir miesto centro neniokokite. Ir neįrodinėkite, kad miesto centras [neva "Naujamiestis"] yra bevertis. Ši miesto dalis užstatyta taip pat seniai, dar tada kai jūsų senelių nebuvo. Tad kas gi suteikia teisę tai vadinti nebevertinga miesto dalimi?

Aš suprantu, kad jums čia kur kas kitokie pinigai nubyra, nei kur nors Dainavos rajone gautumėte už projektą. Bet jūs supraskite - mes, tie, kurie mylime senąjį Kauną, kovojame ne prieš jus, o prieš jūsų menkavertį, nors ir diplomais, kaip šiandiena varnų snapais, pridengtą, skonį. Ir neleisime jo gadinti.

Ir pagaliau gal suraskime bendrą kalbą? Atmeskime savo ego ir suvokime, kad centre netinka dangoraižiai ir stiklo dėžės, ką jūs namais vadinate. Nes jie "paskandins" visa tai, ką sukūrė kauniečiai XIX amžiuje. Ir tikrai nemanau, kad naujus, modernius namus būtina nukišti toli už miesto. Ne, vietos mūsų mieste yra pakankamai. Nors kai kam labai patinka teigti, kad jos nėra. Ilgoką laiką buvo kalbama apie būsimus dangoraižius Žaliakalnio pakraštyje. Kur jie? Statykite, aš manau, kad daug kas pritars, kai vaikštantiems senamiestyje, kiek tolėliau matysis ir mūsų šiandieninis architektūrinis išprusimas. Bet nesibraukime vieni į kitų žemę. Tai amžinų karų priežastis. O karas - naikinimo, ne kūrybos iniciatorius. Būkite kūrėjais. Ir mes gražiai sutarsime.

Tema ši Kaunui tikrai aktuali. Tačiau ji ir begalinė. Nevarginsiu skaitytojų ir savęs ilgesniais išvedžiojimais. O moralas čia tik vienas: neleiskime dėl interesų sunaikinti Lietuvos grožį.

R.Matelis

R.Matelis: Kam skanus istorijos ir perspektyvos mutinys?


Penktadienis, 2011-10-28 01:08        Rašo R.Matelis, tautinė savigarba, skaldytojai, gyvenimas, objektyvumas, ateities perspektyva, klaida, Tai būtina suprasti, valstybė, religija    |    2 komentarųkomentarai

Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.

Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…

- Kur išsiruošęs, draugeli? - užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. - Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…

Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *

Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega - išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai "implantuojama" į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.

Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite - demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.

Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?

Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia - tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame - tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus - šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.

Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.

O ką manote Jūs?

R.Matelis

Viena prievarta piliečių atžvilgiu baigėsi. O kas toliau?


Trečiadienis, 2010-10-13 11:17        Rašo R.Matelis, institucijų reketas, įstatymų netobulumas, seimas, teisingumas, ministrai, lupikavimas, piktnaudžiavimas, ateities perspektyva    |    2 komentarųkomentarai

Dar vasarą, liepos pabaigoje savo Delfi blog’e parašiau Atvirą laišką LR Vidaus reikalų ministrui Raimondui Palaičiui dėl valstybės taikomos prievartos kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu įsigyjant asmens tapatybės kortelę. Jis čia –>>> http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7587/

Į tai gavau Ministro atsakymą, kuris man patiko ir teikė vilties, kad ši padėtis bus ištaisyta. Ministras pažadėjo artimiausioje rudens sesijoje pakartotinai teikti seimui siūlymą šią padėtį ištaisyti, teigė, kad ir jis šiuo klausimu jau kai ką bandęs, bet dar nesėkmingai.
Neturintiems laiko peržiūrinėti mano Delfi nuorodą, trumpai pakartosiu – demokratijos sąlygomis žmonės neturi būti verčiamo įsigyti asmens tapatybės kortelę, nes esant reikalui pavažiuoti toliau Europos sąjungos ribų, jiems tampa privalu įsigyti ir LR piliečio pasą. Tad jei jau pas ką per mažai vietos kišenėje pasui, laisva valia gali užsisakyti tapatybės kortelę. Tačiau dabar gaunasi dvigubi standartai, kurie labai susišaukia su tarybiniu laikotarpiu, kai visi turėjome TSRS piliečio pasus, bet jie nebuvo tinkami važiuoti į užsienį ir tokiai kelionei buvo būtina išsiimti dar ir Užsienio pasą. Rašiau ir, kad abiejų šių dokumentų kaina – 180 lt. yra nerealiai didelė. Kritikuotina ir ES pozicija, kad galiojantis LR pilietybės dokumentas turi iki savo galiojimo “veikti” ne mažiau kaip 6 mėnesius, priešingu atveju į daugelį užsienio šalių gali būti neįleistas.

Šiandiena, su tam tikra nepikta ironija, galiu pasidžiaugti, kad jei šuns balsas į dangų ir neina, tai maniškis lyg ir prasibrovė. Spalio 12 dieną seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias nuo sausio Lietuvos piliečiai galės rinktis vieną iš asmens dokumentų – pasą arba tapatybės kortelę. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021
Vis tik, manau, kad tai tik pirmasis teisingas žingsnis. Sekantis turėtų būti toks, kad juo būtų numatoma sugrąžinti pinigus už prievarta išreikalautus 100 arba 80 lt.

už kažkurį vieną iš šių dokumentų, jei kuris nors pilietis norėtų sugrąžinti jam nereikalingą dokumentą. Dažniausiu atveju, tai tikriausiai būtų Piliečio tapatybės kortelė, nes būtent ji buvo brukama per prievartą. Jei taip įvyktų, aš pats pirmasis sutikčiau sugrąžinti savo tapatybės kortelę, nes joje jokių privalumų įžvelgti nesugebėjau nei karto.
Be kita ko, ateityje dar labai svarstytinas klausimas ar nepažeidžiamos žmogaus teisės į tapatybės kortelę priverstinai keliant kiekvieno mūsų elektroninį parašą ir pirštų antspaudus. Juk tai kiekvieną mūsų padaro potencionaliais įtariamaisiais. Bet apie tai savo mintis surašysiu gal kažkada vėliau.

R.Matelis

Romualdas Matelis: Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą


Sekmadienis, 2010-08-29 12:30        Rašo R.Matelis, teisingumas, interneto patikimumas, amorali politika, demokratija, prievarta, objektyvumas, ateities perspektyva    |    4 komentarųkomentarai

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą

Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna.

Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus.

Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties.

Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų.

Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti.

Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą.

Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę.

Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė - nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus.

Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės.

Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama.

Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus?

Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė.

Viename Netlogo komentare kažkas parašė - visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.

Atgal grįžti atgal
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
Copyright © 1999-2008 DELFI. All rights reserved.  |  Atsakomybės apribojimas
0