Galima skaityti ir čia: http://lt.netlog.com/I_Matelis_I/blog/blogid=51359

Kaip žinia, visi darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo teisinėje valstybėje yra reglamentuojami įstatymais ir darbo kodeksu. Esant nesutarimui tarp šalių galima pasitelkti į pagalbą Darbo inspekciją prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurių pareiga operatyviai reaguoti į nusiskundimus ar paprasčiausiai paklausimus. Paklausimus taip pat galima pateikti ir tiesiogiai LR SAD ministerijai, tačiau bet kokiu atveju visi atsakymai bus paruošti LR Darbo kodekso pagrindu. Iš pažiūros viskas puiku, tačiau ar tikrai? Ar tikrai Darbo kodeksas pakankamai tobulas ir numato visus galimus konfliktinius sprendimus abiems šalims teisingai?

Krizės metu, kuri, kad ir kaip ten bebūtų, labiau paskelbta Vyriausybės nei atėjusi savaime, daugelis darbdavių suskubo imti mažinti etatus ar net visai uždarinėti savo padalinius taip mažinant apyvartą, o realiai – net naikinant tai, kuo džiaugėsi daugelį metų – savo įmones. Na, o darbo vietų likvidavimas, akivaizdu, skausmingai atsiliepia ir visiems paprastiems žmonėms, tai yra tiems, kurie niekada nesiveržė į savarankišką veiklą, o gal tam ir neturėjo tinkamų gabumų. Tačiau bet kokiu atveju, žiūrint iš šalies, darbdaviai suskubo vardan to, kad neprarasti tos pridėtinės vertės, kurią jiems sukūrė jų pavaldiniai. Gi darbuotojai, liaudiškai sakant, liko ant ledo. Jie nebeturi pasirinkimo ir priversti pasitraukti į nežinią. Tiesa, atsitraukimas turėtų būti šiek tiek sušvelnintas – apie atleidimą darbdavys turi pranešti prieš du mėnesius, o jiems pasibaigus dar ir išmokėti dviejų mėnesių atlyginimo vidurkį už būsimas darbuotojo klajones nuo biržos prie biržos, nuo vieno darbdavio, prie kito. Turi, tačiau ar tikrai taip?

Neturėdamas minčių, kad šiuo savo rašiniu pamokinsiu darbdavius kaip apmulkinti savo pavadinius [viliuosi, kad šis aprašymas kaip tik atkreips visuomenės dėmesį į galimus pavojus ir taip paskubins valdžios institucijas atlikti tam tikras pataisas Darbo kodekse], atskleidžiu vieną iš variantų, kaip darbdaviai gali išvengti aukščiau paminėtų įstatymo imperatyvų. LR DK 195 str. apsprendžia atlyginimo mokėjimus, kai darbuotojams paskelbiama prastova. O prastovos paskelbimas, pasirodo, labai patrauklus įmonių savininkams. Nesusiprantančiam pasiluosuoti nelaukiant dviejų mėnesių darbuotojui galima paprasčiausiai paskelbti priverstinę prastovą, t.y. prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir neįspūdinga – už prastovą 195 str. 1 punktas įpareigoja darbuotojui mokėti atlyginimą, ne mažesnį nei Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Tačiau jau ketvirtasis punktas parodo tikrąjį galimų apgaulių kelią. Ketvirtasis punktas skamba taip: „Jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą“ , o tai reikštų, kad darbuotojui galima mokėti tik 240 lt. per mėnesį.

Jūs galite paklausti – o kas čia blogo? Jei darbuotojas tingi dirbti ir atsisako, taip jam ir reikia. Tačiau neskubėkime. Apsukrus darbdavys Jums gali pasiūlyti darbą kitame Lietuvos gale. Nesuteikdamas nei gyvenamojo ploto, nei apmokėdamas jums kelionės išlaidas. Ir tada, atlikęs nesudėtingą paskaičiavimą, Jūs suprasite, kad vien kelionė, arba kelionė ir nakvynė Jums kainuos daugiau, negu Jūs gaunate atlyginimo. O jei nesutiksite atiduoti daugiau negu gaunate, jums ir bus pritaikytas atsisakymas dirbti Jūsų „sveikatai nekenkiantį darbą“. Nes įrodyti, kad darbas už dyką kenkia Jūsų sveikatai, net ir teisme, ko gero, bus ohoho kaip nelengva.