42f5a DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "demokratija" archyvas
Pradėk blogą
REKLAMA
Naujas įrašas
Mano įrašai
Mano nuostatos
R.Matelis

R.M.: Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Kas atstatys jo vertę?


Trečiadienis, 2012-04-18 23:10        Rašo R.Matelis, seimas, perversmas, sukčiavimas, Mūsų Temidė, teisingumas, Kupčinskas A., Korupcijos kvapas, žemėtvarka, demokratija, piktnaudžiavimas, mano metraštis, istorija, justicija, nuosavybės atstatymas, žemė, neteisybė, Konstitucija, Tai būtina suprasti, teisinė valstybė, Teisminė valstybė    |    3 komentarųkomentarai

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės.

Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją -  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

- Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

http://rusrep.ru/images/texts/1651/165167_10.jpeg

Kas stipresnis, tas ir teisus, - įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos

prie Žemės ūkio ministerijos

Vadovui Algiui BAGDONUI

algis.bagdonas@nzt.lt

 

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX                                                                       2012 04 17

Kxxxxxxxxs, XXXXX,

rexxxxxka@mail.ru

 

 

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos [23 str.] numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį

turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

 

Pagarbiai

                                                                                                                _             _             _                             R.Matelis

 

R.Matelis

Romualdas Matelis: Apie brangių pastatų apmokestinimą


Pirmadienis, 2011-12-19 14:44        Rašo R.Matelis, seimas, mokesčiai, vyriausybė, demokratija    |    1 komentarųkomentarai

Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.


Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.
R.Matelis

Romualdas Matelis: Valstybė ar kunigaikštysčių asociacija?


Penktadienis, 2011-08-05 16:20        Rašo R.Matelis, įstatymų netobulumas, seimas, Mūsų Temidė, teisingumas, demokratija, prievarta, neteisybė, rinkos ekonomika, unija, antstolis    |    1 komentarųkomentarai

Paradoksas, bet kas yra Valstybė, daugeliui tik retorinis klausimas. Tai yra klausimas, tikslų atsakymą į kurį, ne tik mažai kas žino, bet ir mažai kas jo ieško. Šią sąvoką visi suprantame daugmaž vienodai, nors politikoje net labai skirtingai. Tačiau nelaužydami iečių dėl absoliučios tiesos, manau, turėtume sutarti, kad valstybė tai tam tikras teritorinis vienetas, turintis savo žmones, pinigus, kariuomenę ir, aišku, valdžią. Ir va, ta valdžia mumis visais vienodai turi rūpintis – tai įtvirtina LR Konstitucijos 29 straipsnis, kurio pirma pastraipa teigia:  „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Reiškia ir mudu, su Tavimi, skaitytojau, esame lygūs. Bet ar tikrai? 

Deja… Diskriminuojami esame labai įvairiai: pagal turtinę padėtį, užimamas pareigas ir dar daugelį niuansų. Diskriminuojami esame netgi pagal gyvenamąją vietą. Ir visa tai kelia daugelio iš mūsų, pasipiktinimą. Tiesa, mane kiek stebina kodėl Konstitucija įpareigoja tik valstybės institucijas ir pareigūnus į žmones žiūrėti kaip į lygius asmenis. O didžiosios monopolijos, kurių pagal įstatymus tarsi ir neturėtų būti, mus jau gali suskirstyti pirmais antrais? Bet yra taip, kaip yra.

Nepretenduodamas į didelės apimties disertaciją, peržvelgsiu tik porą, tarpusavyje niekaip nesusijusių pavyzdžių. Gyvename įtemptą laikotarpį, kai mokesčių našta, iškeltos kainos ir bedarbystė arba ją mažai kuo pakeičiantys masiniai minimalūs atlyginimai, valdžios nesiskaitymas su žmonių interesais ir panašios aplinkybės daugelį verčia varstyti teismų salių duris. O net tada, jei pavyko laimėti bylą teisme, dar, tikriausiai, ne viskas. Dažnai į pagalbą reikia kviestis antstolius, kurie turi užtikrinti priimto teismo sprendimo vykdymą. Šiuolaikiniame gyvenime antstolis, kaip ir notaras ar advokatas, visai suprantama instancija. Advokatai ir notarai turi teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Gi Lietuva yra valstybė. Tačiau jei mums reikia antstolio, jo rinktis beveik nevalia. Nustebote?

Aš irgi, bet tokia tvarka įteisinta Antstolių įstatyme, kurio 23 straipsnio pirma dalis skelbia: “Antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai“. Kam tai? Piliečių patogumui? Abejotina. Kiekvienas žmogus ir pats puikiai susigaudo į ką jam patogiau kreiptis. Gi be reikalo klaipėdietis nevažiuos ieškotis antstolio Vilniuje, jei jo byla lietė Klaipėdos klausimus. Tačiau taip gal išvengiama svetimų antstolių? Juk su savais, tarkime savivaldybės vadovams kur kas lengviau rasti bendrą kalbą. Deja, kartais ta kalba ne bylą laimėjusiojo naudai. Tai gal ne veltui šnekamojoje kalboje žmonės sako, kad Lietuva švogerių kraštas? Tik ar šiam įstatymui visi asmenys lygūs? Nežinau, bet jei gausiu Seimo atsakymą, būtinai apie tai parašysiu.

Jei minutėlei pamirštume kokioje situacijoje, kokiam finansiniam dugne gyvename ir pasvajotume, kad turime daug pinigų, mums kiltų klausimas kur juos pasidėti. Normalus ir visiems suprantamas noras - pinigus laikyti saugiai ir pelningai. Suprantama, bankų mokamos palūkanos nei vieno iš mūsų nepadarys turtuoliais, tačiau jų siūlomos palūkanos, bet kokiu atveju yra vienas iš pagrindinių stimuliatorių renkantis kur pasukti. Ir ne tik bankų, nuo 1995 m. vasario 21 d. , kai įsigaliojo Kredito unijos įstatymas, mes galime tapti tokių unijų pajininkais ir jose laikyti savo santaupas. Jokia paslaptis, kad iš esmės, kredito unijos dubliuoja bankų veiklą, tik ženkliai palankesnėmis sąlygomis. Tai normalu, nes Lietuva deklaruoja laisvos rinkos sąlygas, todėl esame laisvi rinktis ne tik prekę, kuri atitinka mūsų poreikius ir jos pardavėją, bet ir savo turimą kapitalą investuoti ten, kur mums atrodo priimtiniausia, geriausia, pelningiausia.

Tikrai? Deja ir vėl ne. Mano minėtas Kredito unijos įstatymas skelbia ką kita. Pažiūrėkime keletą jo straipsnių…

12 straipsnio [Kredito unijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai] 1 punktas: Kredito unija filialus ir kitus kredito unijos įstatuose nurodytus struktūrinius padalinius gali steigti įstatuose nustatyta tvarka tik Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

13 straipsnio [Kredito unijos nariai] 1 punktas: <…> Kredito unijos nariu fizinis asmuo gali būti, jeigu jis gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ar su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

Taigi aš, jeigu aš gyvenu Kaune, negaliu būti Palangos kredito unijos nariu. Nes Kauno savivaldybė nesiriboja su Palanga. Gal Jūs žinote atsakymą kam tai naudinga? Ir kodėl toks apribojimas būtinas? Aš nežinau. Bet manau, kad tai atitinka dažniausiu atveju užsienio bankų interesus. Kaip jau minėjau, kredito unijų mokamos palūkanos kaip taisyklė didesnės už bankų, tad kas gi bus su bankais, jei visi subėgs į palankiausią savo mokamais procentais, uniją?

Aš niekada nežiūrėjau žodyne ką reiškia žodis korupcija, bet iš bendro išprusimo manau, kad tai korumpuotų asmenų įtakos produktas. O gal klystu?

Taigi, gyvename Lietuvos Valstybėje, esame jos piliečiais, mokame į Valstybės iždą mokesčius, bet ne visoje jos teritorijoje jaučiamės vienodai patogiai. Gal gi sakau gyvename kažkokioje kunigaikštysčių asociacijoje, kur kiekvienoje jų mūsų skirtingos teisės?

Daugelis mano, kad Lietuvos respublikos įstatymai painūs ir nuobodūs. Aš irgi taip maniau ilgą laiką. Bet kartą pabandęs juos paskaityti, supratau, kad mąstančiam žmogui tai įdomūs ir, ko gero, niekad nesibaigsiantys skaitiniai. Todėl patariu ir jums – skaitykite įstatymus. Tai ne tik išplės jūsų susivokimo aplinkoje laipsnį. Jūs geriau susigaudysite jus supančioje aplinkoje. Tad šio rašinuko skaitytojo patogumui įdedu dvi nuorodos į aptartus įstatymus:

Antstolių įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=332317

Kredito unijos įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324194
R.Matelis

R.Matelis: Facebook. Kas ten žmonėms patinka?


Penktadienis, 2011-04-01 22:46        Rašo R.Matelis, Netlog'as, virtualus šnipinėjimas, slaptažodžiai, interneto patikimumas, demokratija, gyvenimas, prasmė    |    0 komentarųkomentarai

 

Nepagalvokite, kad šiuo straipsneliu ruošiuosi kritikuoti facebook’ą, kurį dabar visur madoje vadinti trumpiniu FB.  Ne.Paveikslėlis Ir jei paklius koks kritiškesnis žodis, tai bus visai atsitiktinai, be tikslo kažką "sudirbti", numenkinti, nuvainikuoti. Tegul būna kaip yra, nors manęs tai visai nežavi.

 Tikriausiai kas nors vis tiek paklausite kodėl manęs nežavi FB. Juk anot žiniatiekos, tai pats populiariausias tinklapis Lietuvoje. Socialinis tinklapis! Juokas, aišku iš žodžio socialinis. Mes, tarybinio augimo žmonės, šį pakankamai naują terminą "socialinis", esame įpratę vertinti kaip nusakantį žmogaus materialinę padėtį. Na, gal dar kažkiek ir jo papročius, nes, sakykime, asocialus, tai ne būtinai biednas. Gali kartais žmogus būti paveldėjęs didelius pinigus, bet gyventi asocialiai, t.y. netvarkingai, nerūpestingai, apsileidęs, prasigėręs ir t.t. Vis tik socialinis visų pirma kiekvienam asocijuojasi su skurdu. Tad kodėl gi FB yra socialinis tinklapis?

Neteko dar niekur girdėti, kad facebooke kas nors gautų pašalpą. Ir, kad rastų pinigų - taip pat. Čia tikrai niekas nerašo jokių paraiškų socialiniam būstui įsigyti ir net labdaringiems pietums gauti. Tad kodėl jis socialinis? Va nusiurbti dalį tavo lėšų pagundų gal čia kai kas ir randa. Nes vis dažniau randu masiškai, be didelių galvosūkių prisiųstų reklamų: apsilankyk Klaipėdoje organizuojamame vakarėlyje, spektaklyje Šiauliuose, koncerte Druskininkuose ir panašiai. Jau nekalbant, kad Londono lietuviai neretai kviečiai susibegti prie Big Beno, o Amerikos tautiečiai - sulošti pokerį Las Vege… Bet tegul… argi svarbu kas kam kokį statusą sumąstė suteikti.

Visa tai, ne itin trukdo asmeniniam bendravimui tarp žmonių. Sakykime, jei FB aš turiu tikrų, realių draugų, aš galiu su jais keistis laiškučiais, "čatintis" greitomis žinutėmis arba rodyti savo įdomiausias nuotraukas. Tą dauguma ten ir daro. Tik argi ne liūdna, kai gaišti laiką keldamas savo išgyvenimų elektroninius spaudus, o nežinai ar kas nors tas tavo nuotraukas žiūrėjo? Arba parašai straipsnelį, kuriame sudedi savo dalį širdies, sugaišti keletą valandų jo apipavidalinimui, o vėliau taip ir nesužinai ar kas nors tai skaitė. O gal skaitė, bet skaitė ne draugas, o kaip tik neprietelius, ko tu visai nenorėtum?

Manoma, kad Facebookas yra Amerikos CŽV ir kitų agentų dirvonas. Ir lietuviškojo VSD taip pat. Aš tuo ne tik, kad tikiu, bet nei neabejoju. Kas gi gali būti patogesnio, kaip išprovokuoti žmones pačius apie save pasirašyti? O tada belieka tik visa tai suregistruoti. Bet tiek jau to, tegul registruoja jei reikia. Vis tiek mes visur esame matomi ir permatomi. Sako, kad mokslas pasiekęs jau tokias aukštumas, kad agentai gali stovėti prie tavo namų net kitoje gatvės pusėje ir klausytis ką tu namuose kalbiesi. Tam atseit nebereikia nei "blakių" - neva nukreipiami kažkokie jautrūs spinduliai į tavo lango stiklą, o šis nuo žmogaus kalbos, atseit kažkiek vibruoja. Tie spinduliai sugaudo visas tas vibracijas ir jas atgal dešifruoja į  žmogaus kalbą… Gal. Nors aš tuo netikiu, vis tiek žinau, kad norint mus galima matyti kiaurai. Ne vibracijos, tai kažkokiais kitais metodais. Taigi nebaido FB esanti agentų gausa, net jei ji tikrai tokia ir yra. Facebook’e paprasčiausiai niūru. Man niūru, nes stinga gryžtamojo ryšio. Na koks malonumas ką nors daryti jei negali sužinoti ar kažkas tai matė, vertino, žiūrėjo, skaitė? Man jokio.

Va yra toks NetLog’as, kuris savo visais parametrais tarsi ir FB antrininku galėtų būti. Bet jis europinis, ne amerikinis kaip pirmasis. Regis belgų pradėtas. Ne angelų rojus ir netlog’as, ne ką kitokie piliečiai "sukinėjasi" ir jame, tačiau čia kur kas platesnės galimybės ir tai džiugina. Čia nemokamai gali matyti kas ir kada per paskutines 30 dienų lankėsi tavo anketoje, kas žiūrėjo nuotraukas, skaitė tavo rašinius, atsakinėjo į tavo sukurtas apklausas. Maža to, čia be vargo gali pasižiūrėti ir savo veiksmus, pavyzdžiui pakliūti į sąrašą savo lankytų anketų, nes viską prisiminti būtų tikrai nelengva. Na ką čia labai detaliai berašinėsiu, mano akimis žiūrint NetLog’as turi keleriopai daugiau privalumų. Tiesa ir čia vyksta nuolatinis lengvatikių gaudymas. Labai jau dažnai iššoka langelis, su, neva, draugišku pasiūlymu parašyti netlog’ui savo pašto dėžės prisijungimo slaptažodį, kuriuo jokiems blogiems tikslams administracija "garbės žodis" nesinaudos, o tik padės tau atsivesti į tavo anketą tuos, kurie kada nors turėjo kokį nors kontaktą su tavimi per elektroninį paštą. Juokinga. Liūdnai juokinga. Bet yra kaip yra. Beje, gal kas nors norėtų man patikėti savo seifo raktus? Aš irgi "garbės žodis" į tą seifą nelįsčiau… :) ))

Džiaugsiuosi jei šis mano rašinukas bus suprastas taip, kaip parašyta. Aš netrinksiu durimis, kaip tai kartais būna madoje daryti tam tikruose internetiniuose forumuose ar saituose. Išeinu, mėgsta kai kas pareikšti. :D

Aš neišeinu iš niekur. Neišeinu ir iš Facebook’o. Nes net nežinau ar jame kada nors buvau. Perskaitymą tam tikrų kažkieno minčių, atsakymą kam nors į rašinį ar komentarą, aš nebūčiau linkęs vadinti jau savo buvimu ten ar ten. Užsukti, užmesti "akį" kartas nuo karto įdomu visur. Tad atklysiu aš ir į FB. Tik, ko gero gerokai rečiau negu tai dariau kiek anksčiau. Nes šį kartą nepasitvirtino dažna taisyklė, kad prie visko su laiku priprantama, su viskuo susigyvenama.

O kaip mano šio straipsnio skaitytojas mąsto? Jums, ko gero, patinka FB, o NL [NetLog’o] gal nei nežinote?

 

 


R.Matelis

Romualdas Matelis: Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą


Sekmadienis, 2010-08-29 12:30        Rašo R.Matelis, teisingumas, interneto patikimumas, amorali politika, demokratija, prievarta, objektyvumas, ateities perspektyva    |    4 komentarųkomentarai

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą

Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna.

Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus.

Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties.

Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų.

Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti.

Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą.

Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę.

Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė - nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus.

Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės.

Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama.

Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus?

Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė.

Viename Netlogo komentare kažkas parašė - visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.

R.Matelis

Romualdas Matelis: JDJ - didelių sukrėtimų metas. Žvilgsnis iš vidaus


Pirmadienis, 2010-07-19 02:20        Rašo R.Matelis, politinis susidorojimas, keista elgsena, amorali politika, demokratija, JDJ, Čilinskas K., Bakas V., tikslai, skaldytojai    |    0 komentarųkomentarai

JDJ: didelių sukrėtimų metas. Žvilgsnis iš vidaus

Nors Lietuvos žiniasklaida, paskutiniu metu prisotinta įvairių sunkiai suvokiamų sensacijų, akibrokštų ir netikėtumų, netikėtai atsivėrusiai Jungtinio demokratinio judėjimo smegduobei ir skyrė nepakankamai daug dėmesio, ši pilietinė organizacija, per 1,5 savo veiklos metų, manau, nusipelnė to, kad joje netikėtai prasidėję įvykiai būtų nušviesti iš visų pusių.

Advokato K.Čilinsko ir policijos profsąjungų veikėjo V.Bako bičiulių ratas jau yra paskelbęs pakankamai daug tendencingai neteisingos informacijos, kuri dažnai nepagrįsta jokiais įrodymais, kas analitiškesniam skaitytojui kelia, švelniai tariant, nemažai neaiškumų. Neapeliuodamas į didžiąją spaudą vis tik jaučiu pareigą išdėstyti savo matymo kampą bent jau savo asmeniniuose dienoraščiuose ir blog‘uose. 0 jei atsiras norinčių paviešinti mano mintis kituose tinklalapiuose, tikiuosi, su jais rasiu bendrą kalbą.

Nors Jungtinio demokratinio judėjimo nariu tapau ne nuo pat jo įsisteigimo, suvėlavau ne taip jau ir daug. Apie porą mėnesių. Tad pilnai pakako laiko, kad galėčiau gerai suvokti čia vykusius ir vykstančius reiškinius. Per pusantrų metų, bet kuriame kolektyve galima pažinti bent jau didžiąją dalį žmonių, permatyti kai kurių tikslus ir siekius, suvokti charakterius. Arba nors jau priartėti prie to.

Gyvenimas JDJ [toliau – judėjimo] Kauno skyriuje visada buvo labai aktyvus. Nors visų pirma tai sąlygojo čia susibūrusių žmonių asmeninės savybės, ne mažiau svarbios buvo ir savaime gyvenimo padiktuotos aplinkybės: Kaune paskutiniu metu gausu vienas kitą keičiančių kraupių ir neįtikėtinų įvykių. Tiek kriminalinių, tiek pareigybinių, tiek visuomeninio intereso pažeidimų. Esant tokioms aplinkybėms snūduriuoti tikrai nėra kada. Deja, būnant tik visuomenine organizacija, daryti tiesioginę įtaką valdžios institucijų neteisingiems sprendimams, ne visada lengva. Vis tik demokratijai įprasti metodai – kreipimaisi į aukščiausius šalies ir miestų tarybų bei kitų valdžios institucijų vadovus, dažnai duoda pakankamai pageidautinus poslinkius koreguojant vienus ar kitus sprendimus. Kai to nepakanka, kartais efektyviais tampa ir mini piketai arba gausūs mitingai.

Pakankamai darniai pradėję savo kovą prieš LEO monopoliją, skyriai kaskart vis labiau ėmė pasigesti paramos iš taip vadinamo centro. Iš Judėjimo valdybos ir pirmininko Kęstučio Čilinsko. Maža to, keletas jo viešų pareiškimų spaudoje, o konkrečiai – piktokas pareiškimas prieš JE Prezidentę dėl atleisto V.Ušacko ir absoliutus JDJ vardu atsiribojimas nuo Garliavos įvykių, ne tik, kad nemaloniai nestebino Judėjimo visuomenę, bet ir ėmė smarkiai kenkti jos geram įvaizdžiui. Tiesa, santūresni žmonės neskubėjo su kaltinimais, bet teko patirti ir pirmuosius kai kurių visuomenės narių piktus pareiškimus šio judėjimo adresu. Nors neetiška ir keista būtų imti revizuoti pirmininko nuomones atskirais gyvenimo klausimais, vis tik, manau, normalu tikėtis, kad pirmininkas paaiškins savo rezonansinių teiginių motyvus bent jau vadovaujamo kolektyvo nariams. Deja, deja…

Judėjimas, nors politika besidomintiems žmonėms ir nebuvo labai didelė naujiena, vis tik daugeliui tapo patraukliu tuo, kad jame galėjo laisvai ir netrukdomai save realizuoti ne tik iki tol neutraliais išbuvę piliečiai, bet ir įvairių partijų nariai. JDJ įstatuose ir šiandiena yra įrašyta nuostata, kad būti JDJ nariais turi teisę tiek nepartiniai, tiek bet kurios partijos nariai. O kaip gi kitaip? Juk partijos yra oficialios ir legalios, o JDJ savo įstatuose skalbiasi nepolitine organizacija. Tiesa, tai patiko ne visiems. Vienas iš judėjimo signatarų, Algirdas K., elektroninėje judėjimo erdvėje reguliariai kėlė nepasitenkinimą partinių narių buvimu, tačiau į jo išpuolius mažai kas kreipė dėmesį, todėl jo sumanytas partinių ir nepartinių, o tuo pačiu skirtingų partijų narių kiršinimas nesulaukė bent kiek rimtesnio kitų narių dėmesio – kiekvienas suprato, kad žmogų vertinti reikia ne pagal jo įsitikinimus, priklausomumą kurioms nors organizacijoms, tikėjimą ar kitus visuotinai Konstitucijos reglamentuotus požymius, o pagal tai, kaip jis elgiasi kitų asmenų ir vykstančių gyvenimo akibrokštų atžvilgiu. Todėl realiai neteko girdėti tarppartinių rietenų. Su gal keliomis išimtimis, kurias veikiau sąlygojo skirtingi asmenybių tipai, nei jų priklausomumas skirtingoms partijoms.

Bet tarsi perkūnas iš giedro dangaus atskriejo pirmininko K.Čilinsko elektroninis laiškas judėjimo Google grupėje ir vėliau jį palydėję keli jo dešiniosios rankos – Vytauto Bako neįtikinantys komentarai, kad Judėjimas turi atsisveikinti su partijos nariais ir likti tik nepartinių bendruomene. Ir tai turi įvykti tuoj pat, vos už kelių dienų, t.y. 2010 metų liepos trečiąją dieną, per šaukiamą visuotinį JDJ susirinkimą.

Tokia įvykių eiga tuoj pat sulaukė daugumos JDJ narių reakcijos. Mano – taip pat. Tapo nesuvokiama, kaip visuomenėje žinomas kaip advokatas, K.Čilinskas gali nesuprasti elementariausių demokratijos ir teisinės valstybės principų. Nors judėjime, regis, įvairių partijų narių lyginamasis svoris ir labai nedidelis, įvykdžius tokį „posūkį“ kiekvienas iš jų patirtų asmeniškai spjūvį į save. Nekalbant jau apie įstatyminius ar Konstitucinius pažeidimus. Tegul nors vienas vienintelis žmogus judėjime būtų partinis, jo nevalia mulkinti ir jam taikyti prievartos mechanizmus. Nes jis atėjo čia būtent todėl, kad jį sužavėjo ne tik galimybė dar ir dar kartą išreikšti savo protestą įvairiems įstatymų ar Konstitucijos pažeidimams mūsų kasdienybėje, bet ir prisidėti prie to, kad partijos tarpusavyje mažiau konfliktuotų ir daugiau rūpintųsi Lietuvos visuomenės gyvenimu. Nes jis gal 1,5 savo gyvenimo metų visą save atidavė šiai organizacijai ir staiga yra apkaltinamas, kad vykdo kažkokius slaptus savo partijos kėslus, kurie griauna Judėjimą. Tai ne tik neteisinga, bet net ir neturi elementarių logikos požymių. Nes pagal iki susirinkimo buvusios valdybos narių mintys verstų manyti, kad jau eilę metų politinėje padangėje regis absoliučiai nesutaikomos Tvarkos ir teisingumo, Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionių demokratų, Darbo ir kitos partijos iš tikro yra vieningas ir darnus bendras klanas… Hmmm, tokių aukštų fantazijos rodiklių, rodos, dar nepasiekė net žinomiausi sąmokslo teorijų kūrėjai… Ir laimei, jiems nepritarė ne tik tie, kurie priklauso vienai ar kitai partijai [tokių Judėjime yra visai nedidelis nuošimtis], bet ir didelė dalis nepartinių narių.

Nesiplėtojant apie patį liepos trečiąją dieną Vilniuje, Pedagoginiame universitete vykusį JDJ visuotinį suvažiavimą, reikia pasakyti, kad Judėjimo įstatus, kuriuose būtų tam tikri jų punktai pakeisti ir po to partijų nariai, tarsi kažkokie menkystos ar nelegalių organizacijų nariai būtų išmesti į „gatvę“, pakeisti buvo galima tik tada, jei tam pritartų ne mažiau kaip du trečdaliai delegatų. Tačiau blaivus protas neužtemdė daugelio žmonių mąstymo, todėl apytikriai pusė dalyvių pasisakė prieš tokius drastiškus veiksmus. Tuo nepatenkinti K.Čilinskas ir senoji JDJ valdyba su jiems įtikėjusiais nariais, kaip apie tai buvo pareiškę jau iš anksto, iškeliavo į kitą, iš anksto paruoštą salę kitoje Vilniaus vietoje ir ten ėmėsi steigti naują judėjimą, kurį pavadino Nepartiniu demokratiniu judėjimu.

Keistas aklas nusistatymas prieš bet kurias politines Lietuvos jėgas… Net prieš tas, kurios niekada nebuvo patekę į seimą ar miestų vietines tarybas. Nors gal ir nekeistas, gal tik reikia daugiau politinio analitiškumo ir versijų tikrai bus surasta. Beje, viena iš jų jau sklandė gerokai iki šių įvykių. Jos autoriai teigė, kad pirmosios valdybos ir pirmininko slapta užduotis, buvo surinkti progresyviausias šalies jėgas ir tokiu būdu nuslopinti jų aktyvumą. Kitaip dar vadinama garo nuleidimu. Neturiu teisės tvirtinti, kad taip tikrai buvo, tačiau jei kada nors paaiškėtų, kad tai tiesa, po paskutinių dienų įvykių jau ir nebenustebčiau.

Tokios, tad mintys. Bet gal geriau bus peržvelgti Juozo Ivanausko straipsnį „K.Čilinskas: „Artėjant rinkimams, subrendusio JDJ medžio šakos apgenėtos – atsisakyta partijoms priklausančių narių!..“ http://demokratija.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=29:ivanauskas&catid=11:paskutines-naujienos Pasigilinant į keleta logikai nepasiduodančius teiginių.

Va, jau pirmajame sakinyje skaitome, kad JDJ įvyko tai, kas seniai turėjo įvykti. Suaktyvėjo vidinė trintis Jungtiniame demokratiniame judėjime tarp nepartinių ir įvairioms partijoms priklausančių asociacijos narių, neslepiančių ambicijų išnaudoti JDJ autoritetą kitąmet vyksiančiuose savivaldybių tarybų, o vėliau ir Seimo rinkimuose, paspartino Judėjimo branduolio apsisprendimą „departizuotis“.

Turėjo įvykti? Tai buvo jau seniai suplanuota? O jei ne, tai kodėl dar rudenį vykusiame visuotiniame suvažiavime pats pirmininkas dar gynė partijų narių buvimą Judėjime, o dabar jau elgiasi priešingai? Ir kodėl nei žodžiu neužsimenama kuo pasireiškia ta trintis? Jau neklausiant kas tas „branduolys“ ir iš kur jis nusileido, jei daugelio miestų skyrių pirmininkai nesutiko su planuojamu įstatų pakeitimu ir liko JDJ nariais. O ir kokie požymiai, kad partijoms priklausantys asociacijos nariai ruošiasi išnaudoti JDJ autoritetą rinkimuose? O gal priešingai – branduolys ruošiasi šiam startui ir bijo objektyvios progresyvaus mąstymo JDJ narių kritikos? Nes tame pačiame straipsnyje į žurnalisto klausimą ar nemanote, kad Nepartinis demokratinis judėjimas galėtų iškelti savo kandidatus į savivaldybių tarybas, o vėliau ir į Seimą?, seka atsakymas - kai Nepartinis demokratinis judėjimas visuotiniame susirinkime priims atatinkamą  sprendimą, tada ir matysim.

Man pasirodė įdomus ir štai šis K.Čilinsko sakinys: įvyko taip, kad nepartiniai priversti atsiskirti nuo JDJ. Dabar veiksime skaidriai ir švariai, be dviveidžiavimo. Be dviveidžiavimo? Puiku. Tik kaip tada pavadinti kitą išsakomą mintį? - nepartiniai JDJ nariai nespėjo paduoti pareiškimų išstoti iš JDJ. Tad juridiškai jie tebėra JDJ nariais, tik yra įsteigę dar vieną - Nepartinį demokratinį judėjimą. Nėra jokio legalaus sprendimo, kuris pakeistų JDJ valdymo organus. Tebeveikia valdymo struktūros, išrinktos paskutiniojo teisėto visuotinio susirinkimo. Todėl kai kurių JDJ partinių narių reikalavimas nepartiniams JDJ valdymo organų nariams atiduoti pareigas ir dokumentus yra neteisėtas. Nespėjo paduoti pareiškimų… Jei be dviveidžiavimo, tai nuo liepos trečiosios dienos iki šiandien, liepos 19 dienos laiko jau turėjo pakakti. Tik noro nėra, matyt. Matyt knieti bet kokia kaina visomis keturiomis kryptimis išvaikyti tuos, kurie išdrįso pasipriešinti autoritetingajam JDJ elitui-branduoliui. Tik ar pavyks? Atsakymas vienas – ne. Kai kas iš likusiųjų su progresyviai mąstančiais JDJ nariais, mano, kad K.Čilinskas nerizikuos savo reputacija ir nekaitalios savo pareiškimų. Ar jie naivuoliai, parodys netolima ateitis.


Romualdas Matelis, JDJ Kauno sk. narys

Atgal grįžti atgal
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
Copyright © 1999-2008 DELFI. All rights reserved.  |  Atsakomybės apribojimas
0