- Pradžia
- Vartotojų blogai
- romualdas_matelis
- Kategorijos "gyvenimas" archyvas
Spamas ar virusai?
Pirmadienis, 2011-11-14 22:53 Rašo R.Matelis, interneto patikimumas, gyvenimas, apgaulė, laiškai, neteisybė, nevykėliai | 0 komentarų
Tobulėjame… Jei prieš metus laiko dar gaudavome tik angliškai suregztus brukalus [spamą], tai šiandiena jau ir lietuvaičiai tapo "kūrybingais". Tik dar nepakankamai…
Atsiverčiu šį vakarą savo pašto dėžutę, o ten laiškas pavadinimu:
Kur taip ilgai buvai dingęs?
| От кого: | "Almane" <biuro@inton.pl> |
| Кому: | omakar@mail.ru |
Labas!
Paskutinį kartą mes susitikome 2008 metais, man atrodo, tai buvo tada.
Linksmai tuokart pasedėjome restorane. Tuomet tu buvai su puikia panele, niekaip negaliu jos rasti.
Ieškojau tiek portale draugas.lt, tiek sexpazintys.lt - niekur negalėjau jos rasti.
Vakar ji man paskambino ir pasakė, kad galiu rasti ją čia http://www.sexfriendslt-klaipeda.info
Tik niekam nesakyk!!!
Dauminte
Smalsus žmogelis, aišku puls sukti galvą kas ta Daumintė. Tikriausiai ir spustels tą nuorodą. Bet aš to daryti nepatarčiau savo svečiams. Nes ten, ko gero, galite užsirauti ant kokių trojanų ar kitokių virusų. Gi vakar Lietuvoje siautėjo kažkoks masinis bacila, ir daug kam neleido įeiti į draugu, supermamos, pazinciu, skelbiu ir kitų ".lt" tinklapius.
Bet pažiūrėkime ar tikrai jau patobulėjo tik spameriai… Jei būsime įdėmesni, pamatysime, kad tai, gal tobuli kompiuteristai, bet viliokliai tai nevykę. Jie man rašo, kad aš buvau su puikia panele, kurios, reikia manyti "JIS" niekaip negali rasti jau trys metai. Pala, draugeli, bet jei aš su ja buvau, tai ko gi tu jos ieškai? 
)) Na nelogiška gi, ar ne?
Tai tiek žinių šiam kartui, paprasčiausiai norėjau perspėti, gal nekiškime nosių ten, kur esame reikalingi tik kažkieno kažkokiai naudai pasiekti.
R.Matelis: Kam skanus istorijos ir perspektyvos mutinys?
Penktadienis, 2011-10-28 01:08 Rašo R.Matelis, tautinė savigarba, skaldytojai, gyvenimas, objektyvumas, ateities perspektyva, klaida, Tai būtina suprasti, valstybė, religija | 2 komentarų
Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.
Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…
- Kur išsiruošęs, draugeli? - užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. - Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…
Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.
* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *
Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega - išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai "implantuojama" į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.
Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite - demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.
Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?
Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia - tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame - tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus - šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.
Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.
O ką manote Jūs?
R.Matelis: Facebook. Kas ten žmonėms patinka?
Penktadienis, 2011-04-01 22:46 Rašo R.Matelis, Netlog'as, virtualus šnipinėjimas, slaptažodžiai, interneto patikimumas, demokratija, gyvenimas, prasmė | 0 komentarų
Nepagalvokite, kad šiuo straipsneliu ruošiuosi kritikuoti facebook’ą, kurį dabar visur madoje vadinti trumpiniu FB. Ne.
Ir jei paklius koks kritiškesnis žodis, tai bus visai atsitiktinai, be tikslo kažką "sudirbti", numenkinti, nuvainikuoti. Tegul būna kaip yra, nors manęs tai visai nežavi.
Tikriausiai kas nors vis tiek paklausite kodėl manęs nežavi FB. Juk anot žiniatiekos, tai pats populiariausias tinklapis Lietuvoje. Socialinis tinklapis! Juokas, aišku iš žodžio socialinis. Mes, tarybinio augimo žmonės, šį pakankamai naują terminą "socialinis", esame įpratę vertinti kaip nusakantį žmogaus materialinę padėtį. Na, gal dar kažkiek ir jo papročius, nes, sakykime, asocialus, tai ne būtinai biednas. Gali kartais žmogus būti paveldėjęs didelius pinigus, bet gyventi asocialiai, t.y. netvarkingai, nerūpestingai, apsileidęs, prasigėręs ir t.t. Vis tik socialinis visų pirma kiekvienam asocijuojasi su skurdu. Tad kodėl gi FB yra socialinis tinklapis?
Neteko dar niekur girdėti, kad facebooke kas nors gautų pašalpą. Ir, kad rastų pinigų - taip pat. Čia tikrai niekas nerašo jokių paraiškų socialiniam būstui įsigyti ir net labdaringiems pietums gauti. Tad kodėl jis socialinis? Va nusiurbti dalį tavo lėšų pagundų gal čia kai kas ir randa. Nes vis dažniau randu masiškai, be didelių galvosūkių prisiųstų reklamų: apsilankyk Klaipėdoje organizuojamame vakarėlyje, spektaklyje Šiauliuose, koncerte Druskininkuose ir panašiai. Jau nekalbant, kad Londono lietuviai neretai kviečiai susibegti prie Big Beno, o Amerikos tautiečiai - sulošti pokerį Las Vege… Bet tegul… argi svarbu kas kam kokį statusą sumąstė suteikti.
Visa tai, ne itin trukdo asmeniniam bendravimui tarp žmonių. Sakykime, jei FB aš turiu tikrų, realių draugų, aš galiu su jais keistis laiškučiais, "čatintis" greitomis žinutėmis arba rodyti savo įdomiausias nuotraukas. Tą dauguma ten ir daro. Tik argi ne liūdna, kai gaišti laiką keldamas savo išgyvenimų elektroninius spaudus, o nežinai ar kas nors tas tavo nuotraukas žiūrėjo? Arba parašai straipsnelį, kuriame sudedi savo dalį širdies, sugaišti keletą valandų jo apipavidalinimui, o vėliau taip ir nesužinai ar kas nors tai skaitė. O gal skaitė, bet skaitė ne draugas, o kaip tik neprietelius, ko tu visai nenorėtum?
Manoma, kad Facebookas yra Amerikos CŽV ir kitų agentų dirvonas. Ir lietuviškojo VSD taip pat. Aš tuo ne tik, kad tikiu, bet nei neabejoju. Kas gi gali būti patogesnio, kaip išprovokuoti žmones pačius apie save pasirašyti? O tada belieka tik visa tai suregistruoti. Bet tiek jau to, tegul registruoja jei reikia. Vis tiek mes visur esame matomi ir permatomi. Sako, kad mokslas pasiekęs jau tokias aukštumas, kad agentai gali stovėti prie tavo namų net kitoje gatvės pusėje ir klausytis ką tu namuose kalbiesi. Tam atseit nebereikia nei "blakių" - neva nukreipiami kažkokie jautrūs spinduliai į tavo lango stiklą, o šis nuo žmogaus kalbos, atseit kažkiek vibruoja. Tie spinduliai sugaudo visas tas vibracijas ir jas atgal dešifruoja į žmogaus kalbą… Gal. Nors aš tuo netikiu, vis tiek žinau, kad norint mus galima matyti kiaurai. Ne vibracijos, tai kažkokiais kitais metodais. Taigi nebaido FB esanti agentų gausa, net jei ji tikrai tokia ir yra. Facebook’e paprasčiausiai niūru. Man niūru, nes stinga gryžtamojo ryšio. Na koks malonumas ką nors daryti jei negali sužinoti ar kažkas tai matė, vertino, žiūrėjo, skaitė? Man jokio.
Va yra toks NetLog’as, kuris savo visais parametrais tarsi ir FB antrininku galėtų būti. Bet jis europinis, ne amerikinis kaip pirmasis. Regis belgų pradėtas. Ne angelų rojus ir netlog’as, ne ką kitokie piliečiai "sukinėjasi" ir jame, tačiau čia kur kas platesnės galimybės ir tai džiugina. Čia nemokamai gali matyti kas ir kada per paskutines 30 dienų lankėsi tavo anketoje, kas žiūrėjo nuotraukas, skaitė tavo rašinius, atsakinėjo į tavo sukurtas apklausas. Maža to, čia be vargo gali pasižiūrėti ir savo veiksmus, pavyzdžiui pakliūti į sąrašą savo lankytų anketų, nes viską prisiminti būtų tikrai nelengva. Na ką čia labai detaliai berašinėsiu, mano akimis žiūrint NetLog’as turi keleriopai daugiau privalumų. Tiesa ir čia vyksta nuolatinis lengvatikių gaudymas. Labai jau dažnai iššoka langelis, su, neva, draugišku pasiūlymu parašyti netlog’ui savo pašto dėžės prisijungimo slaptažodį, kuriuo jokiems blogiems tikslams administracija "garbės žodis" nesinaudos, o tik padės tau atsivesti į tavo anketą tuos, kurie kada nors turėjo kokį nors kontaktą su tavimi per elektroninį paštą. Juokinga. Liūdnai juokinga. Bet yra kaip yra. Beje, gal kas nors norėtų man patikėti savo seifo raktus? Aš irgi "garbės žodis" į tą seifą nelįsčiau… ))
Džiaugsiuosi jei šis mano rašinukas bus suprastas taip, kaip parašyta. Aš netrinksiu durimis, kaip tai kartais būna madoje daryti tam tikruose internetiniuose forumuose ar saituose. Išeinu, mėgsta kai kas pareikšti. 
Aš neišeinu iš niekur. Neišeinu ir iš Facebook’o. Nes net nežinau ar jame kada nors buvau. Perskaitymą tam tikrų kažkieno minčių, atsakymą kam nors į rašinį ar komentarą, aš nebūčiau linkęs vadinti jau savo buvimu ten ar ten. Užsukti, užmesti "akį" kartas nuo karto įdomu visur. Tad atklysiu aš ir į FB. Tik, ko gero gerokai rečiau negu tai dariau kiek anksčiau. Nes šį kartą nepasitvirtino dažna taisyklė, kad prie visko su laiku priprantama, su viskuo susigyvenama.
O kaip mano šio straipsnio skaitytojas mąsto? Jums, ko gero, patinka FB, o NL [NetLog’o] gal nei nežinote?
Romualdas Matelis - iš ciklo „Mūsų nerūpestinga jaunystė“. Tema - Kavinė "IX dangus"
Ketvirtadienis, 2010-11-18 14:39 Rašo R.Matelis, Kauno gyvenimas, laikas, gyvenimas, mano metraštis, istorija, restoranai | 1 komentarų
R.Matelio metraštis…
Net nežinau ar šiandiena yra profesija METRAŠTININKAS. Greičiausiai visa tai išnyko jau prieš kelis šimtmečius. Ko gero juos pakeitė Statistikos departamentas. O gal ir yra, tik jie bendrąja prasme vadinami istorikais… Gal… Visai neseniai aš pastebėjau sau keistą reiškinį – tai, kas man iki šiol atrodė absoliučiai žinomais prabėgusių gyvenimo metų faktais, daugeliui jau visai išsitrynę iš atminties. Net mano bendraamžiai daug ko nebepamena. Todėl pajutau poreikį kažką įamžinti, ateities kartoms palikti tikrų, niekaip neiškraipytų istorinių detalių…
Jei "Kauką", "Orbitą" ar
"Bialystoką" dar daugelis prisimena, tai aš būčiau labai atsargus,
spėliojant ar atsiras internete bent keletas žmonių, kurie prisimins Kauno
restoraną "IX dangus". Nes jo nebėra jau labai seniai, jis išnyko
gerokai anksčiau nei prasidėjo nepriklausomybė, jis likviduotas dar L.Brežnevo
klestėjimo metais. "IX dangus" galite neprisiminti ir todėl, kad jis oficialios
iškabos niekada ir neturėjo… Šį restoraną, o tada jis vadinosi kavine, gali
gerai prisiminti tik tie veteranai, kas jame lankęsis.
Keistokai gal kažkam skamba tokioje temoje sąvoka VETERANAI, tačiau man atrodo,
kad ji absoliučiai teisinga. Nes tuo laiku didelė dalis jaunimo sau galėjo
leisti dažnus vizitus į pamėgtas kavines, barus ar restoranus. Ne, ne todėl, kad
jaunimas buvo turtingas. Tiesiog tada mes teturėjome vieną siekį – baigti mokslus.
O ir nesimokantys – dienas leido darbuose, o po darbo tarsi ir nebuvo jokių
papildomų rūpesčių… Gi nesvajojome pirkti butą ar automobilį. Tokie rūpesčiai
užguldavo tik jau vyresniuosius, šeimas sukūrusius žmones.
Pradėdamas šią temą NetLog saite sukūriau tik
pradžią ir laukiau komentarų. Paaiškėjo, kad "IX dangus" kai kas prisimena. Tiesa, ne itin tiksliai,
bet prisimena. Kiti jį nuspėjo remdamiesi loginiu mąstymu.
Nežinau, gal ir čia atklydęs skaitytojas jau atspėjo, - tai kažkada buvęs
"Baltijos" viešbutis. Pirmame jo aukšte buvo tam laikui pakankamai
solidus to paties pavadinimo restoranas, IV ir VII aukštuose - nedideli
bufetukai, o ant stogo - "IX dangus". Šiek tiek netiksliai vis tik vadinome šį
"dangų", nes jei jau jis buvo ant IX aukšto stogo, tai turėjo tarsi
vadintis X dangumi. Bet niekam dėl to galvos neskaudėjo, nes esmė gi ne romantiško
pavadinimo tikslume. Kur kas svarbiau supanti aplinka ir aptarnavimo kokybė. O
ji buvo tikrai nebloga.
Nors gyvenime, atrodo, jau matęs daug ko ir nelabai randu kuo nustebti, mane
visada nepaliauja gluminti kai kurių reiškinių tarpusavio ryšys. Tiksliau - jo
nebuvimas ir… tuo pačiu metu buvimas. Politika ir restoranai - argi čia yra
kas bendro? Ne! O vis tik šiame derinyje per daug nepaaiškinamų dalykų. Prieš
sugriūnant imperijai Kaune ir visoje Lietuvoje turėjome gražių, prabangiai
įrengtų visuomeninio maitinimo įmonių, į kurias su pasididžiavimu kvietėmės
svečius ne tik iš gretimų miestų ar kaimų, bet net ir iš Amerikos atvykusius
giminaičius. Ir jie žavėjosi tuo, ką čia pamatydavo. Nepriklausomybę pasiekėme
be karo - nebuvo sugriautų pastatų ar nuniokotų visuomeninės paskirties
objektų. Tačiau patys gražiausi restoranai ir kavinės netruko užverti duris ir
apaugti voratinkliais. Gražiausi pastatai ėmė irti. Tai pasakytina tiek apie
mano jau aprašytą "Kauką", tiek apie Kauno "Žaliąjį kalną",
"Pasimatymą", "Gildiją" ir pirmąjį Tarybų Sąjungoje naktinį
restoraną "Orbita". Nebūtis užklupo ir vilniečius
"Dainavą", "Erfurtą" bei "Šaltinėlį". Nuvykęs į
kažkada tokią mielą "Gėluvą" Šiauliuose, šiandiena radau tik
[atsiprašau kitaip manančių] nusmurgusį marketą. Ilgiems metams Palangoje
užsidarė "Birutė", "Vasara", "Pajūris" ir
"Baltija"… Teliko klausimas „Kodėl?“. Juk prasidėjus rinkos
ekonomikai turėjo viskas vykti atvirkščiai…
Bet grįžtu prie "Baltijos". Apatinis restoranas, laimei, niekada nenustojo
gyvuoti. Po privatizacijos čia pradėjo veikti keistoko pavadinimo, bet visai
miela "Amerika pirtyje". Dviejuose aukštuose dar kurį laiką egzistavo
tarsi visų užmiršti bufetukai [jaunimui gal tai nesuprantama sąvoka, tad
paaiškinu - tai dabartinių kavinių ir net restoranų sinonimai]. Gi "IX
dangus" jau senokai nepagrįstai
priblėsęs kauniečių atmintyse.
Sovietiniais metais, kažkodėl nebuvo nei vienos lauko kavinės. Visas vakarinis
ir naktinis gyvenimas, nežiūrint į galimai aukštą vasaros temperatūrą, vykdavo
tik patalpose. Dieninis taip pat. Mums net fantazijose nekildavo minčių, kad
galima jaukiai leisti laiką gryname ore. Kas tai? Taip pat nesuvokiama
tuometinės politikos dalis? Gal būt… Nežinau… Gi "IX dangus" buvo vienintelė visoje Lietuvoje išimtis
- čia, sulig X aukšto galimomis lubomis buvo iškeltas atviras stogas. Lietaus
atveju niekam negrėsė sušlapti, o sienų nebuvo, todėl vasarą gaivus vėjas
pasiekdavo kiekvieną kavinės lankytoją. Nuo šio stogo atsiverdavo puiki
panorama. Palengva augančiame mieste labai gražu buvo matyti ne tik apačioje
esančią žalumą ir mažesniųjų namų stogus. Tada, kai automobiliai buvo begalinis
deficitas, jie buvo ir mūsų gatvių puošmena. "Baltijos" viešbutis
buvo vienas iš pirmųjų dangoraižių Kaune, nes iki tol statyta tik
penkiaaukščiai. Tad tuo labiau fantastika buvo būti taip aukštai ir dar
atvirame ore prie staliuko. 
Tiesa, "IX danguje"
niekada nevyko šokiai. Tarybiniai restoranai turėjo griežtą tvarką. Šokama buvo
tik restoranuose, gi aprašinėdamas "Baltijos" stogą, esu netikslus -
čia niekada nebuvo restoranas. Tai buvo tik kavinė, nors kodėl vieni vadinosi kavinėmis,
kiti - restoranais, tikriausiai nepasakytų nei pats didžiausias žinovas.
Paprasčiausiai šie terminai atspindėjo sumanytą statusą ir tiek. O esminių
skirtumų buvo mažai. Na, restorane buvo šokama, jame galima buvo užsisakyti
alaus, o kavinėse to nebuvo. Nors kalbant objektyviai, Kaune alaus nebūdavo net
ir restoranuose. Nes tai galėjo paskatinti lankytis abejotinos reputacijos
asmenis.
Netlog’ietis Jotautas savo komentare, parašė vieną iš tada dominavusių "IX dangaus" uždarymo versijų - kažkas susigriebė, kad
stogo briaunos per žemos, o prisigėręs jaunimas gali susimąstyti jomis pasivaikščioti…
Ir nukristi… Gal būt. Bet kaip ir visada gyvenime, žinia, plisdama iš lūpų į
lūpas greitai įgauna naujas formas. Taigi aš jau buvau girdėjęs versiją, kad ne
tik gali, bet kažkas jau ir nukrito. Todėl ir uždarė. Tačiau kas toks nukrito,
komentuojama nebuvo. Nes galgi niekas ir nenukrito. Vis tik, šiandiena
žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš būčiau linkęs manyti, kad tokie gandai
atsirado arba pagal tam tikrą užsakymą, arba iš niekur nieko. Aš labiau linkęs
manyti, kad šį restoraną uždarė tuometiniai KGB’istai. Nes "Baltija"
nors Kaunas, kartu su Rusijos Gorkio [dabar vėl Nižnij Novgorod] ir dar keliais
TSRS miestais buvo uždaras užsieniečiams miestas, vis tik buvo pats gražiausias
ir moderniausias viešbutis ir jame būdavo apgyvendinami išimties tvarka į Kauną
įleisti užsieniečiai. O tokiose mielose kavinėse, užsieniečiai nesunkiai galėjo
sueiti į kontaktą su kokiu nors Kauno "kontra nedobytaja" - taip buvo
vadinami nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Ir tai būtų labai nepatikę
Maskvai. Tai tik mano versija, kurią vargu ar jau kada nors gyvenime kas
paneigs arba patvirtins… Vis tik ji labai tikėtina.
Tada kai "IX dangus" dar
klestėjo, Laisvės alėja dar važinėjo mašinos. Tada šia alėja dar tik pradėta
riboti judėjimą, o tai buvo daroma gana originaliai - pastatyti kelio ženklai, vairuotojams
liepiantys pravažiavus vieną kvartalą, sukti arba dešinėn, arba kairėn. Ir tik
gal po ketverto metų sumanyta galutinai sustabdyti važinėjimą Laisve apskritai.
Aplink soborą, kuriame tada buvo įkurdinta Vitražo ir skulptūros galerija, ratu
apvažinėdavo tie šustriakai, kurie jau tada sugebėjo įsigyti nuosavas mašinas.
Prie "Lietuviškų patiekalų" [beje ten prieš kelis mėnesius ir vėl
atsidarė tokio pavadinimo kavinė, o ilgą laiką ten buvo restoraniukas
"Prie akmenų"] buvo viena iš gal penkių Kauno taksi sustojimo vietų.
Taip, tada šių mašinų buvo mažai, o vėlų vakarą stotelėse nutįsdavo ilgokos
eilės. Soboro taksi sustojimas buvo pati arčiausia vieta grįžtantiems iš
"Baltijos"… Apie taksi sustojimą šioje temoje rašau ne
atsitiktinai. "IX danguje" rinkdavosi
kitaip nei kitur, neįprastai marga publika. Daugumoje, kaip ir visur, čia
sėdėdavo jaunimas, tačiau pastovių lankytojų tarpe matydavosi ir žmonės-mįslės:
save aukštai nešantys vyrai, sulaukę gal jau 50-60 metų. Jie visa savo povyza
rodė aplinkiniams, kas yra neeiliniai, tačiau kas jie tokie, mažai kas ir
žinojo. Apie vieną iš jų aš atsitiktinai sužinojau iš savo Tėvų. Gatvėje
sutikus berankį pusamžį nuolatinį restoranų liūtą, tėvai man paaiškino - ta
garsus pokario metų advokatas Brastavickis. Per karą jis netekęs ne tik rankos,
bet ir kojos. Tačiau netektos kojos vietoje meistriškai pritaisytas medinis
protezas, o juo naudotis jis išmoko tobulai, todėl to nesužinojęs, nebūčiau nei
įtaręs, kad tokia jo būsena. Brastavickis niekada nekalbėjo lietuviškai. Na, beveik
niekada, nes retkarčiais vis tik prabildavo. Jis daug gėrė, tačiau niekada
neprarasdavo žmogiškos išvaizdos, tuo dar labiau tapdamas paslaptingas. Dantyse
jis beveik be paliovos laikė didelę pypkę, o jo leksikone neretai girdėdavosi
seniai užmiršti carinės Rusijos terminai sudarj [сударь - ponas] ir baryšnia [барышня
- dvaro ponia]. Jo išskirtinai sodrus balso tembras, versdavo atkreipti į jį
dėmesį ne tik iš matymo jį jau žinančius, bet ir kiekvieną praeinantį pro šalį
arba sėdintį prie gretimo staliuko. Be jokių abejonių advokatas Brastavickis
turėjo labai daug pinigų. Prie jo staliuko dažniausiai prisėsdavo tokie pat
neaiškūs pagyvenę vyrai. Jie garsiai rusiškai kalbėdavo įvairiomis
pabrėžtinomis temomis, nors manau, kad tie kiti būdavo lietuvių tautybės…
Savo ruožtu ir šie buvo nemenkai pralobę, todėl viena iš didžiausių atrakcijų,
būdavo sulaukti kavinės uždarymo. Tada, paprastai, šie garbūs ponai
susiginčydavo kuris iš jų turi mokėti sąskaitą. Pasipildavo ant stalo mėtomi
pinigai ir tarpusavio ginčai, kuriam iš jų priklauso teisė atsiskaityti.
Bet tai dar nebūdavo visų įspūdžių viršūnė. Įspūdingiausia būdavo matyti vieno
iš jų girtas fantazijas važiuojant namo taksi. Būtent į prie soboro įsikūrusią
stotelę susirinkdavo dauguma prisimenamo ir kitų restoranų lankytojai ir dažnai
tarpusavyje aptarinėdavo - ateis skrybėlėtasis Brastavickio draugas ar ne. Nes
šis, alkoholio ir didybės manijos užkariautas mėgo čia išdarinėti įvairius…
na net nežinau ar tai galima pavadinti triukais. Šis žmogus net keletą kartų
ėmė po keturi penkis taksi. Nes jam atrodydavo, kad geriausia bus, jei vienoje
iš "Volgų" sėdės jis, sekančioje - sakvojažas [portfelis], dar
sekančioje - skrybėlė ir t.t. Gerai nei nebeprisimenu ką jis dar
"sodindavo" į atskirus automobilius. Ir tada ši kolona važiuodavo
nežinoma kryptimi, matomai į jo namus…
Taigi tiek apie seniai visų užmirštą, kažkada labai aktyvią praeitį… 
Romualdas Matelis: Virto ĄŽUOLAI… Ir vėliau virs
Trečiadienis, 2010-08-11 15:20 Rašo R.Matelis, Kauno gyvenimas, likimai, gyvenimas, prasmė, stichija, lemtis | 0 komentarų
Šeštadienio rytą prabudusieji kauniečiai negalėjo patikėti savo
akimis - daugelio jų kiemai užversti didžiulių medžių kamienais, visur
prilaužyta šakų šakelių. Tiesa, jautriau miegantieji visą, netikėtai
prasidėjusią stichiją pajuto dar naktį, trečią valandą. Beje, uragano,
dar kitų vadinamo škvalu pasekmes , pasirodo, pajuto ne tik kauniečiai,
bet ir kitų Lietuvos kraštų gyventojai. Ypač dzūkai iš Varėnos ir
Alytaus rajonų. Gi aš, laimei, tą naktį ilsėjausi Žemaitijoje, prie
Luksto ežero, o ten nei į galvą mums nebūtų atėję, kad namuose prasidėjo
tikras pragaras…
Bet tegul apie uraganą ir jo pasekmes aprašinėja statistikai,
meteorologai ir kiti specialistai. Ne mano tai pašaukimas. Tuo labiau,
kad apie šį įvykį jau šiandiena prirašyta masė liudininkų atsiminimų. Gi
aš nesu jų tarpe, tad ir aprašyti neturėčiau ką. Tačiau pasekmes matau
ir šiandiena, praėjus jau daugiau nei parai laiko. Ir nors niekada savęs
nelaikiau klasikiniu romantiku , vis tik turiu savo romantikos
supratimą, kuris gal labiau sumišęs su filosofija ir, gal, net mistika. 
Teisūs visi tie, kurie tą naktį vadino pasaulio pabaiga. Tai
akivaizdu matant vaizdus gatvėse ir parkuose. Iš spaudos sužinant, kad
vėjas sugebėjo pakelti net kažkokią tris tonas sveriančią melžimo
platformą ir ją užmesti ant moters, nepaliekant jai nei menkiausios
vilties išgyventi, supranti, kokia galinga gamta. O žvelgiant giliau,
imi suvokti, kad ji - čia, Žemėje, tarsi didelė, o tuo pačiu ir
niekingai maža. Nes aplink mūsų planeta gali švokšti, kad ir kokie
viesulai, o tarpplanetinei erdvei tai nulis. Žemės sukimosi aplink save
ir aplink Saulę tai neturi ir negali turėti jokios įtakos. Dar daugiau,
jei kažkurioje kitoje planetoje, kuri gal per 5 ar 10 šviesmečių nuo
mūsų ir yra kokia nors gyvybė, čia mes galėtume visi žūti nuo uraganų ar
potvynių, o apie tai jie nei nesužinotų. Šią paslaptį amžiams nusineštų
laikas. Jei žvelgtume dar toliau, į kitas tolimas galaktikas, joms ne
tik mūsų vėjai ar potvyniai bereikšmiai, joms niekas nepasikeistų net
jei mūsų visa saulės sistema išnyktų. Tik pamanykite kokia mums smulkmė
gi būtų, jei danguje nustotų šviesti viena kažkuri žvaigždutė. Taigi…
Ir visa tai bandant vertinti iš realistinių pozicijų, pasidaro dar
labiau juokinga klausytis tų, kurie kelia paniką dėl pasaulinio atšilimo
ar atšalimo. Kaip idiotiškai aukštai kažkas bando pervertinti save,
manydamas [o gal sąmoningai kitus klaidindamas], kad nuo jo, žemės
smulkmės, dulkės ar dar kažkokio nykstamai mažo vieneto, priklauso mūsų
planetos orai, ledynų būsena ir kiti globaliniai reiškiniai. Absurdas.
Niekada netikėjau šiomis pasakomis, o dabar, praūžus škvalui, tuo
labiau.
Mes esame dulkės ir net atsistojus prie bejėgio nulaužto medžio tai
visai akivaizdu. Tiesa, mes dulkės tik kai žvelgiame į savo - kaip ne
kaip milžinišką planetą, tačiau mes dideli ir galingi ereliai kai imame
galvoti apie tarpusavio santykius. Tada pas mus iš tikro išauga neregėti
sparnai, kurie mus iškelia į padanges. Tik ne į tikras padanges, o į
menamas. Čia mes pajėgūs kilti, šluoti, naikinti, mes galime kitus
mulkinti, skriausti, gniuždyti. Čia galime prasiskverbti į valdžią, i
postus, į elitą, uzurpuoti kitų gyvenimus ir jaustis tokie dideli ir
amžini. Tik kas iš to? Kas iš to, jei mes bijome realiai pagalvoti apie
tikrąją Gamtos esmę ir net kiekvienas puikiai suvokdami savo laikinumą
čia, Žemėje, nenorime prisiminti tų, kurie ilgai buvę aukštumose, vėliau
labai sparčiai leidosi, traukėsi ir mūsų akivaizdoje nyko. Juk matėme
tikriausiai visi tokių žmonių, kurių kažkada ir pakalbinti nedrįsome, o
vėliau… O vėliau jie patys pas mus ėjo ir vylėsi, kad mes juos bent
kiek pakalbinsime, pabendrausime, skirsime jiems nors menką dalelytę
dėmesio. Nes juos į savo globą pasiėmė Senatvė. O Senatvė yra didelė
egoistė. Ką jau ji pasiima, kitiems to nebeatiduoda.
Ir tada ąžuolas tampa nebe ąžuolu. Ir net ne drebule. Jis tampa
varganu moliu. Ir kuo aukštesnis ir išvaizdesnis jis buvo anksčiau, tuo
labiau apgailėtinu atrodo išmušus tam skirtai valandai. Bet ne visi
ąžuolai vis tik taip liūdnai sunyksta. Nes ne visi tie, kurie dėjosi
ąžuolais, jai iš tikro ir buvo. Dauguma jų niekada ir nebuvo ąžuolais.
Jais tik apsimetinėjo. Gamta nesikiša į žmonių gyvenimo smulkmenas. Ji
leidžia - rinkis gyvenimo kelią tokį, kokio vertas esi. Ji davė mums
protą, o tai didelė, nenuginčijama jėga ir paliko tolimesnei savieigai.
Deja, daugelis net nesuspėję savęs deramai įvertinti, pasirinko būti
ąžuolais, ereliais ar kita visa gąsdinančia jėga. Nors to daryti jiems
nederėjo. Gamta neklystanti, ji mato viską kaip yra, o ne kaip mes
savyje įsivaizduojame.
Vaikščiojau šiandiena po senąjį Kauno Ąžuolyną ir stebėjausi. Škvalo
duotos pamokos parodė, kad net fizika šiame gyvenime yra nulis. Gamta,
gal kartą per šimtmetį, matyt mėgsta apsivalyti. Ir šią vasarą ji tai
daro. Iš savo zonos ji nušluoja tai, kas jai nereikalinga. Kai kur
šluoja, kai kur plauna… Keista ir iš pradžių nesuvokiama buvo matyti,
kad vietomis išversti seni šimtamečiai medžiai. O kai kur išrauti
palyginus jauni, gal vos kelių dešimtmečių amžiaus medžiai. Kai kur
vieniši medžiai lūžo, o kai kur jie stovėjo lyg niekur nieko. Kai kur
nušluotos visos grupelės ąžuolų, o kai kur iš jų vidurio išrauti patys
stipriausi. Tik po kurio laiko pagalvojau, kad kaip žmonių visuomenėje
mes toli gražu ne visada atskiriame tikrus ąžuolus, taip ir miške: ne
visi tie, kurie atrodė galingi ir nenugalimi, tokiais ir buvo. Gamta
atrinko pačius menkiausius, o mūsų žvilgsnis pasirodė per menkas, kad
galėtume suvokti kodėl taip yra.
R.Matelis: Pagaminta Europos sąjungoje. To pakanka?
Ketvirtadienis, 2010-07-29 02:07 Rašo R.Matelis, gyvenimas, objektyvumas, piktnaudžiavimas, prasmė | 0 komentarų
Sakote gyvename Europos sąjungoje? Gal
būt! Nors aš vis tik manau, kad gyvenu tiesiog Europoje. Bet tebūnie
sąjungoje, koks gi skirtumas. O joje gi masė valstybių, su savo
tautomis, etninėmis grupėmis ir papročiais. 
Tiesa, tie papročiai ne visi vienodai vertingi. Ir nors apie juos
žinau dažniausiai tik iš atskirų lūpų porų, vis tik ta neoficiali
informacija dažnai būna teisinga. Arba bent jau panaši į tokią.
Na, bet tebūnie, kad aš klystu. Gal visos tautos vienodos, gal jas
skiria tik skirtingos kalbos, ką paskutiniu metu uoliai stengiamasi
išgyvendinti. Gal iš tikrųjų pasaulio protingieji dešimtmečius
laužę galvas ką daryti, pagaliau pasirinko genialų sprendimą - visi
turėsime kalbėti angliškai. Ir taškas. Ir velniop tas visokias
plastikines kalbas kaip esperanto. Gal būt. Bet aš, laimei, turiu teisę
turėti dar ir savo nuomonę apie viską, kas vyksta šalia manęs. Ir turiu
tą savo savitą nuomonę. Va, daug kas sako, kad lenkai brokdariai, gamina
viską prastai, o augalus "prišeria chimikatais", todėl jie privalo
kenkti mano organizmui. O man, nors skaitant istorijos vadovėlius, jie
ir neatrodo labai patrauklūs, žinau viena - tų negerųjų lenkų jau oi
kaip seniai nebėra. O šiandieniniai lenkai, nors pagal genų teorijas ir
neturėtų būti labai mutavę, jie dirba gerai. Na neskauda man skrandžio
ar inkstų suvalgius lenkiškų obuolių. Gerai kala ir lenko pagamintas
plaktukas. O lenkaitės pasiūti marškiniai paprasčiausiai spėja įkyrėti,
bet niekaip neplyšta. 
Olandai nuo seno aukštos kultūros šalis. Taip aš manau, nors kažkas
tuoj ims mane barti: vokiečiai, vokiečiai aukštos kultūros, o olandai
nulis lyginant su jais. Bet aš apie vokiečius dabar negalvoju, o olandai
man vis tiek atrodo verti pagarbos. Nes vietoje to, kad kaip ne kurie
prasigyveno iš lošimų ar kitokių "šarmanstvų", olandai kelis šimtmečius
augino gėles. Todėl aš, pasitelkęs savo originalią mąstyseną, manau, kad
tik intelektuali, gražių minčių kupina tauta gali atsiduoti gėlių
auginimui. Tiesa, ne vien tulpes ar narcizus jie augino - aukšti
pasiekimai ir daržininkystėje. Dar malūnų jie nemažai sukalė, bet tiek
jau to tas dekoracijas. Nes aš vis galvoju ar verta pirkti olandiškus
pomidorus. Nors ne, negalvoju, aš juos jau eilę met perku ir esu
patenkintas. Kartu su visa savo virškinimo sistema. Bet va, paragavęs
ispaniškų vaisių, o ypač braškių, pajutau sintetikos skonį. Tiesa,
nežymų, nes ispanai sugebėjo išauginti taip, kad bendrai skonio jokio
kaip ir neliko. Ir man gali sakyti kas ką nori, o aš ispaniškų vaisių ar
daržovių nepirksiu niekada.
Bet tiek to, nebevarginsiu savo skaitytojo ilgais pamąstymais. Prie reikalo…
LR vyriausybė jau senų seniausiai įpareigojo prekybininkus raštu
informuoti apie prekės kilmės šalį. Ir dauguma to laikosi. Vis tik, vis
dažniau pavyksta pastebėti naują gudrybę - rašoma : "Pagaminta EU, arba
ES, arba Europos sąjungoje".
Gaila rašalo. Kam rašyti tai kas neteikia jokios informacijos. Tai
tolygu, jei parašytų "Pagaminta žemėje". Įdomu, negi tokia "gudrybė"
pasiteisina? Negi tikrinančios personos iš higienos centrų patiki, kad
yra tokia valstybė Europos sąjunga? Ir atlaidžiai nueina tolyn…
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
- "Gelsva"
- "IKI"
- "Monela"
- "Žalgiris"
- absurdas
- akcijos
- aliarmas
- amorali politika
- amoralu
- antstolis
- apgaulė
- architektūra
- arena
- ateities perspektyva
- atsakomybės stoka
- Auštrevičius P.
- Bakas V.
- baudžiamoji byla
- brokas
- Buzienė Nijolė
- Čilinskas K.
- darbo kodeksas
- demokratija
- dujos
- eismo saugumas
- ES
- EU
- gamtos dovanos
- Garbaravičius A.
- gyvenimas
- institucijų reketas
- interneto patikimumas
- išgyvenimas
- įstatymų netobulumas
- istorija
- JDJ
- Juknevičienė Rasa
- justicija
- kainos
- kardiologija
- Kauno diena
- Kauno gyvenimas
- Kedys D.
- keista elgsena
- keisti skambučiai
- kilpa demokratijai
- klaida
- Klaipėda
- kląsta
- koalicija
- Konstitucija
- Korupcijos kvapas
- krizė
- Kubilius
- Kubilius A.
- Kupčinskas A.
- kvailystės
- laikas
- laiškai
- Leiputė Orinta
- lemtis
- Liesis J.A.
- lietuviski numeriai
- ligonių teisės
- likimai
- logikos testai
- lupikavimas
- Maisto kokybės kontrolė
- maisto papildai
- mano metraštis
- Matekonienė J.
- Maxima
- medicina
- Mes mulkiai?
- Mileika Al.
- ministrai
- mokesčiai
- monopolijos
- moralė
- mūsų keliai
- Mūsų Temidė
- Nausėda K.
- neteisybė
- Netlog’as
- nevykėliai
- nuosavybės atstatymas
- objektyvumas
- oligarchai
- Palmaitis Letas
- partijos
- Partraukas V.
- pastatai
- patarimai
- Paulauskas A.
- pažadai
- pažadai rinkėjams
- pensijos
- perversmas
- piktnaudžiavimas
- pirkėjų apgaudinėjimas
- politinis susidorojimas
- prasmė
- prekyba
- premjeras
- prieš žmoniją
- prievarta
- profesinis interesas
- prokuratūra
- PSD
- PSD
- Puteikis N.
- rašeivos
- Rašo R.Matelis
- raštai
- reklama
- religija
- restoranai
- rinkimai
- rinkos ekonomika
- sąjūdis
- sausio tryliktoji
- savivalda
- Savivaldos rinkimai
- savivalė
- sąžinė
- seimas
- senukai
- širdis
- skaldytojai
- slaptažodžiai
- slenksčiai
- SODRA
- SOS
- specialistai
- sportas
- Starkevičius Kazys
- stichija
- Stoškus S.
- sukčiavimas
- survive
- susitikimas
- sveikata
- sveikatos draudimas
- T.Raginos foto
- Tai būtina suprasti
- Tarvydas
- tautinė savigarba
- teisė
- Teisėtvarka
- teisinė valstybė
- teisingumas
- teismai
- Teisminė valstybė
- Telekomas
- TEO
- tikslai
- transportas
- trispalve
- Tuleikis
- turizmas
- unija
- V.Jurgilevičienė
- Valinskas A.
- valstybė
- Valstybinė priežiūra
- Varnaitė D.
- Varnas D.
- Vilimas Al
- Vilkaitis
- virtualus šnipinėjimas
- vyriausybė
- X failai
- žemė
- žemėtvarka
- Žiliukas R.
- Žirgulis
