Tobulėjame… Jei prieš metus laiko dar gaudavome tik angliškai suregztus brukalus [spamą], tai šiandiena jau ir lietuvaičiai tapo "kūrybingais". Tik dar nepakankamai…

Atsiverčiu šį vakarą savo pašto dėžutę, o ten laiškas pavadinimu:

Kur taip ilgai buvai dingęs?

Nepagalvokite, kad šiuo straipsneliu ruošiuosi kritikuoti facebook’ą, kurį dabar visur madoje vadinti trumpiniu FB.  Ne. Ir jei paklius koks kritiškesnis žodis, tai bus visai atsitiktinai, be tikslo kažką "sudirbti", numenkinti, nuvainikuoti. Tegul būna kaip yra, nors manęs tai visai nežavi.

 Tikriausiai kas nors vis tiek paklausite kodėl manęs nežavi FB. Juk anot žiniatiekos, tai pats populiariausias tinklapis Lietuvoje. Socialinis tinklapis! Juokas, aišku iš žodžio socialinis. Mes, tarybinio augimo žmonės, šį pakankamai naują terminą "socialinis", esame įpratę vertinti kaip nusakantį žmogaus materialinę padėtį. Na, gal dar kažkiek ir jo papročius, nes, sakykime, asocialus, tai ne būtinai biednas. Gali kartais žmogus būti paveldėjęs didelius pinigus, bet gyventi asocialiai, t.y. netvarkingai, nerūpestingai, apsileidęs, prasigėręs ir t.t. Vis tik socialinis visų pirma kiekvienam asocijuojasi su skurdu. Tad kodėl gi FB yra socialinis tinklapis?

Neteko dar niekur girdėti, kad facebooke kas nors gautų pašalpą. Ir, kad rastų pinigų - taip pat. Čia tikrai niekas nerašo jokių paraiškų socialiniam būstui įsigyti ir net labdaringiems pietums gauti. Tad kodėl jis socialinis? Va nusiurbti dalį tavo lėšų pagundų gal čia kai kas ir randa. Nes vis dažniau randu masiškai, be didelių galvosūkių prisiųstų reklamų: apsilankyk Klaipėdoje organizuojamame vakarėlyje, spektaklyje Šiauliuose, koncerte Druskininkuose ir panašiai. Jau nekalbant, kad Londono lietuviai neretai kviečiai susibegti prie Big Beno, o Amerikos tautiečiai - sulošti pokerį Las Vege… Bet tegul… argi svarbu kas kam kokį statusą sumąstė suteikti.

Visa tai, ne itin trukdo asmeniniam bendravimui tarp žmonių. Sakykime, jei FB aš turiu tikrų, realių draugų, aš galiu su jais keistis laiškučiais, "čatintis" greitomis žinutėmis arba rodyti savo įdomiausias nuotraukas. Tą dauguma ten ir daro. Tik argi ne liūdna, kai gaišti laiką keldamas savo išgyvenimų elektroninius spaudus, o nežinai ar kas nors tas tavo nuotraukas žiūrėjo? Arba parašai straipsnelį, kuriame sudedi savo dalį širdies, sugaišti keletą valandų jo apipavidalinimui, o vėliau taip ir nesužinai ar kas nors tai skaitė. O gal skaitė, bet skaitė ne draugas, o kaip tik neprietelius, ko tu visai nenorėtum?

Manoma, kad Facebookas yra Amerikos CŽV ir kitų agentų dirvonas. Ir lietuviškojo VSD taip pat. Aš tuo ne tik, kad tikiu, bet nei neabejoju. Kas gi gali būti patogesnio, kaip išprovokuoti žmones pačius apie save pasirašyti? O tada belieka tik visa tai suregistruoti. Bet tiek jau to, tegul registruoja jei reikia. Vis tiek mes visur esame matomi ir permatomi. Sako, kad mokslas pasiekęs jau tokias aukštumas, kad agentai gali stovėti prie tavo namų net kitoje gatvės pusėje ir klausytis ką tu namuose kalbiesi. Tam atseit nebereikia nei "blakių" - neva nukreipiami kažkokie jautrūs spinduliai į tavo lango stiklą, o šis nuo žmogaus kalbos, atseit kažkiek vibruoja. Tie spinduliai sugaudo visas tas vibracijas ir jas atgal dešifruoja į  žmogaus kalbą… Gal. Nors aš tuo netikiu, vis tiek žinau, kad norint mus galima matyti kiaurai. Ne vibracijos, tai kažkokiais kitais metodais. Taigi nebaido FB esanti agentų gausa, net jei ji tikrai tokia ir yra. Facebook’e paprasčiausiai niūru. Man niūru, nes stinga gryžtamojo ryšio. Na koks malonumas ką nors daryti jei negali sužinoti ar kažkas tai matė, vertino, žiūrėjo, skaitė? Man jokio.

Va yra toks NetLog’as, kuris savo visais parametrais tarsi ir FB antrininku galėtų būti. Bet jis europinis, ne amerikinis kaip pirmasis. Regis belgų pradėtas. Ne angelų rojus ir netlog’as, ne ką kitokie piliečiai "sukinėjasi" ir jame, tačiau čia kur kas platesnės galimybės ir tai džiugina. Čia nemokamai gali matyti kas ir kada per paskutines 30 dienų lankėsi tavo anketoje, kas žiūrėjo nuotraukas, skaitė tavo rašinius, atsakinėjo į tavo sukurtas apklausas. Maža to, čia be vargo gali pasižiūrėti ir savo veiksmus, pavyzdžiui pakliūti į sąrašą savo lankytų anketų, nes viską prisiminti būtų tikrai nelengva. Na ką čia labai detaliai berašinėsiu, mano akimis žiūrint NetLog’as turi keleriopai daugiau privalumų. Tiesa ir čia vyksta nuolatinis lengvatikių gaudymas. Labai jau dažnai iššoka langelis, su, neva, draugišku pasiūlymu parašyti netlog’ui savo pašto dėžės prisijungimo slaptažodį, kuriuo jokiems blogiems tikslams administracija "garbės žodis" nesinaudos, o tik padės tau atsivesti į tavo anketą tuos, kurie kada nors turėjo kokį nors kontaktą su tavimi per elektroninį paštą. Juokinga. Liūdnai juokinga. Bet yra kaip yra. Beje, gal kas nors norėtų man patikėti savo seifo raktus? Aš irgi "garbės žodis" į tą seifą nelįsčiau… ))

Džiaugsiuosi jei šis mano rašinukas bus suprastas taip, kaip parašyta. Aš netrinksiu durimis, kaip tai kartais būna madoje daryti tam tikruose internetiniuose forumuose ar saituose. Išeinu, mėgsta kai kas pareikšti.

Aš neišeinu iš niekur. Neišeinu ir iš Facebook’o. Nes net nežinau ar jame kada nors buvau. Perskaitymą tam tikrų kažkieno minčių, atsakymą kam nors į rašinį ar komentarą, aš nebūčiau linkęs vadinti jau savo buvimu ten ar ten. Užsukti, užmesti "akį" kartas nuo karto įdomu visur. Tad atklysiu aš ir į FB. Tik, ko gero gerokai rečiau negu tai dariau kiek anksčiau. Nes šį kartą nepasitvirtino dažna taisyklė, kad prie visko su laiku priprantama, su viskuo susigyvenama.

O kaip mano šio straipsnio skaitytojas mąsto? Jums, ko gero, patinka FB, o NL [NetLog’o] gal nei nežinote?

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą

Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna.

Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus.

Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties.

Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų.

Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti.

Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą.

Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę.

Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė - nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus.

Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės.

Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama.

Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus?

Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė.

Viename Netlogo komentare kažkas parašė - visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.