2ad5e DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "įstatymų netobulumas" archyvas
Pradėk blogą
REKLAMA
Naujas įrašas
Mano įrašai
Mano nuostatos
R.Matelis

Romualdas Matelis: Valstybė ar kunigaikštysčių asociacija?


Penktadienis, 2011-08-05 16:20        Rašo R.Matelis, įstatymų netobulumas, seimas, Mūsų Temidė, teisingumas, demokratija, prievarta, neteisybė, rinkos ekonomika, unija, antstolis    |    1 komentarųkomentarai

Paradoksas, bet kas yra Valstybė, daugeliui tik retorinis klausimas. Tai yra klausimas, tikslų atsakymą į kurį, ne tik mažai kas žino, bet ir mažai kas jo ieško. Šią sąvoką visi suprantame daugmaž vienodai, nors politikoje net labai skirtingai. Tačiau nelaužydami iečių dėl absoliučios tiesos, manau, turėtume sutarti, kad valstybė tai tam tikras teritorinis vienetas, turintis savo žmones, pinigus, kariuomenę ir, aišku, valdžią. Ir va, ta valdžia mumis visais vienodai turi rūpintis – tai įtvirtina LR Konstitucijos 29 straipsnis, kurio pirma pastraipa teigia:  „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Reiškia ir mudu, su Tavimi, skaitytojau, esame lygūs. Bet ar tikrai? 

Deja… Diskriminuojami esame labai įvairiai: pagal turtinę padėtį, užimamas pareigas ir dar daugelį niuansų. Diskriminuojami esame netgi pagal gyvenamąją vietą. Ir visa tai kelia daugelio iš mūsų, pasipiktinimą. Tiesa, mane kiek stebina kodėl Konstitucija įpareigoja tik valstybės institucijas ir pareigūnus į žmones žiūrėti kaip į lygius asmenis. O didžiosios monopolijos, kurių pagal įstatymus tarsi ir neturėtų būti, mus jau gali suskirstyti pirmais antrais? Bet yra taip, kaip yra.

Nepretenduodamas į didelės apimties disertaciją, peržvelgsiu tik porą, tarpusavyje niekaip nesusijusių pavyzdžių. Gyvename įtemptą laikotarpį, kai mokesčių našta, iškeltos kainos ir bedarbystė arba ją mažai kuo pakeičiantys masiniai minimalūs atlyginimai, valdžios nesiskaitymas su žmonių interesais ir panašios aplinkybės daugelį verčia varstyti teismų salių duris. O net tada, jei pavyko laimėti bylą teisme, dar, tikriausiai, ne viskas. Dažnai į pagalbą reikia kviestis antstolius, kurie turi užtikrinti priimto teismo sprendimo vykdymą. Šiuolaikiniame gyvenime antstolis, kaip ir notaras ar advokatas, visai suprantama instancija. Advokatai ir notarai turi teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Gi Lietuva yra valstybė. Tačiau jei mums reikia antstolio, jo rinktis beveik nevalia. Nustebote?

Aš irgi, bet tokia tvarka įteisinta Antstolių įstatyme, kurio 23 straipsnio pirma dalis skelbia: “Antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai“. Kam tai? Piliečių patogumui? Abejotina. Kiekvienas žmogus ir pats puikiai susigaudo į ką jam patogiau kreiptis. Gi be reikalo klaipėdietis nevažiuos ieškotis antstolio Vilniuje, jei jo byla lietė Klaipėdos klausimus. Tačiau taip gal išvengiama svetimų antstolių? Juk su savais, tarkime savivaldybės vadovams kur kas lengviau rasti bendrą kalbą. Deja, kartais ta kalba ne bylą laimėjusiojo naudai. Tai gal ne veltui šnekamojoje kalboje žmonės sako, kad Lietuva švogerių kraštas? Tik ar šiam įstatymui visi asmenys lygūs? Nežinau, bet jei gausiu Seimo atsakymą, būtinai apie tai parašysiu.

Jei minutėlei pamirštume kokioje situacijoje, kokiam finansiniam dugne gyvename ir pasvajotume, kad turime daug pinigų, mums kiltų klausimas kur juos pasidėti. Normalus ir visiems suprantamas noras - pinigus laikyti saugiai ir pelningai. Suprantama, bankų mokamos palūkanos nei vieno iš mūsų nepadarys turtuoliais, tačiau jų siūlomos palūkanos, bet kokiu atveju yra vienas iš pagrindinių stimuliatorių renkantis kur pasukti. Ir ne tik bankų, nuo 1995 m. vasario 21 d. , kai įsigaliojo Kredito unijos įstatymas, mes galime tapti tokių unijų pajininkais ir jose laikyti savo santaupas. Jokia paslaptis, kad iš esmės, kredito unijos dubliuoja bankų veiklą, tik ženkliai palankesnėmis sąlygomis. Tai normalu, nes Lietuva deklaruoja laisvos rinkos sąlygas, todėl esame laisvi rinktis ne tik prekę, kuri atitinka mūsų poreikius ir jos pardavėją, bet ir savo turimą kapitalą investuoti ten, kur mums atrodo priimtiniausia, geriausia, pelningiausia.

Tikrai? Deja ir vėl ne. Mano minėtas Kredito unijos įstatymas skelbia ką kita. Pažiūrėkime keletą jo straipsnių…

12 straipsnio [Kredito unijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai] 1 punktas: Kredito unija filialus ir kitus kredito unijos įstatuose nurodytus struktūrinius padalinius gali steigti įstatuose nustatyta tvarka tik Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

13 straipsnio [Kredito unijos nariai] 1 punktas: <…> Kredito unijos nariu fizinis asmuo gali būti, jeigu jis gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ar su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

Taigi aš, jeigu aš gyvenu Kaune, negaliu būti Palangos kredito unijos nariu. Nes Kauno savivaldybė nesiriboja su Palanga. Gal Jūs žinote atsakymą kam tai naudinga? Ir kodėl toks apribojimas būtinas? Aš nežinau. Bet manau, kad tai atitinka dažniausiu atveju užsienio bankų interesus. Kaip jau minėjau, kredito unijų mokamos palūkanos kaip taisyklė didesnės už bankų, tad kas gi bus su bankais, jei visi subėgs į palankiausią savo mokamais procentais, uniją?

Aš niekada nežiūrėjau žodyne ką reiškia žodis korupcija, bet iš bendro išprusimo manau, kad tai korumpuotų asmenų įtakos produktas. O gal klystu?

Taigi, gyvename Lietuvos Valstybėje, esame jos piliečiais, mokame į Valstybės iždą mokesčius, bet ne visoje jos teritorijoje jaučiamės vienodai patogiai. Gal gi sakau gyvename kažkokioje kunigaikštysčių asociacijoje, kur kiekvienoje jų mūsų skirtingos teisės?

Daugelis mano, kad Lietuvos respublikos įstatymai painūs ir nuobodūs. Aš irgi taip maniau ilgą laiką. Bet kartą pabandęs juos paskaityti, supratau, kad mąstančiam žmogui tai įdomūs ir, ko gero, niekad nesibaigsiantys skaitiniai. Todėl patariu ir jums – skaitykite įstatymus. Tai ne tik išplės jūsų susivokimo aplinkoje laipsnį. Jūs geriau susigaudysite jus supančioje aplinkoje. Tad šio rašinuko skaitytojo patogumui įdedu dvi nuorodos į aptartus įstatymus:

Antstolių įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=332317

Kredito unijos įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324194
R.Matelis

Viena prievarta piliečių atžvilgiu baigėsi. O kas toliau?


Trečiadienis, 2010-10-13 11:17        Rašo R.Matelis, institucijų reketas, įstatymų netobulumas, seimas, teisingumas, ministrai, lupikavimas, piktnaudžiavimas, ateities perspektyva    |    2 komentarųkomentarai

Dar vasarą, liepos pabaigoje savo Delfi blog’e parašiau Atvirą laišką LR Vidaus reikalų ministrui Raimondui Palaičiui dėl valstybės taikomos prievartos kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu įsigyjant asmens tapatybės kortelę. Jis čia –>>> http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7587/

Į tai gavau Ministro atsakymą, kuris man patiko ir teikė vilties, kad ši padėtis bus ištaisyta. Ministras pažadėjo artimiausioje rudens sesijoje pakartotinai teikti seimui siūlymą šią padėtį ištaisyti, teigė, kad ir jis šiuo klausimu jau kai ką bandęs, bet dar nesėkmingai.
Neturintiems laiko peržiūrinėti mano Delfi nuorodą, trumpai pakartosiu – demokratijos sąlygomis žmonės neturi būti verčiamo įsigyti asmens tapatybės kortelę, nes esant reikalui pavažiuoti toliau Europos sąjungos ribų, jiems tampa privalu įsigyti ir LR piliečio pasą. Tad jei jau pas ką per mažai vietos kišenėje pasui, laisva valia gali užsisakyti tapatybės kortelę. Tačiau dabar gaunasi dvigubi standartai, kurie labai susišaukia su tarybiniu laikotarpiu, kai visi turėjome TSRS piliečio pasus, bet jie nebuvo tinkami važiuoti į užsienį ir tokiai kelionei buvo būtina išsiimti dar ir Užsienio pasą. Rašiau ir, kad abiejų šių dokumentų kaina – 180 lt. yra nerealiai didelė. Kritikuotina ir ES pozicija, kad galiojantis LR pilietybės dokumentas turi iki savo galiojimo “veikti” ne mažiau kaip 6 mėnesius, priešingu atveju į daugelį užsienio šalių gali būti neįleistas.

Šiandiena, su tam tikra nepikta ironija, galiu pasidžiaugti, kad jei šuns balsas į dangų ir neina, tai maniškis lyg ir prasibrovė. Spalio 12 dieną seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias nuo sausio Lietuvos piliečiai galės rinktis vieną iš asmens dokumentų – pasą arba tapatybės kortelę. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021
Vis tik, manau, kad tai tik pirmasis teisingas žingsnis. Sekantis turėtų būti toks, kad juo būtų numatoma sugrąžinti pinigus už prievarta išreikalautus 100 arba 80 lt.

už kažkurį vieną iš šių dokumentų, jei kuris nors pilietis norėtų sugrąžinti jam nereikalingą dokumentą. Dažniausiu atveju, tai tikriausiai būtų Piliečio tapatybės kortelė, nes būtent ji buvo brukama per prievartą. Jei taip įvyktų, aš pats pirmasis sutikčiau sugrąžinti savo tapatybės kortelę, nes joje jokių privalumų įžvelgti nesugebėjau nei karto.
Be kita ko, ateityje dar labai svarstytinas klausimas ar nepažeidžiamos žmogaus teisės į tapatybės kortelę priverstinai keliant kiekvieno mūsų elektroninį parašą ir pirštų antspaudus. Juk tai kiekvieną mūsų padaro potencionaliais įtariamaisiais. Bet apie tai savo mintis surašysiu gal kažkada vėliau.

R.Matelis

Romualdas Matelis: "Į pensiją - tik deramos sportinės formos"


Pirmadienis, 2009-10-26 03:30        Rašo R.Matelis, savivalė, ligonių teisės, įstatymų netobulumas, teisingumas, SODRA, pensijos, keista elgsena    |    1 komentarųkomentarai

Ką jau bekalbėti mieli tautiečiai – Lietuvoje visa mūsų kasdienybė ne tik, kad pakili savo audringais įvykiais ir turtinga švaria moralia politika, bet ir į pensiją mes išeiname visi puikios sveikatos ir pakilios sportinės formos. Netikite? Be reikalo, nors dar neseniai ir aš tuo nebūčiau tikėjęs…

Pasirodo, kad kai ateina laikas gauti senatvės pensiją [nors nebūtinai, ta pati tvarka galioja ir norint gauti invalidumo išmokas], tūlas pilietis turi susikrauti kuprinę su buterbrodais ir gaiviais gėrimais, ir leistis į ilgą kelionę savo jaunystės ir brandos keliais. Tiesa, jei tavo gyvenimas nebuvo pakankamai brandus ir audringas, jei gyvenai pelytės po šluota gyvenimą, ta kelionė bus kur kas trumpesnė. Viskas priklauso nuo to, keliose darbovietėse per gyvenimą dirbai. Kelionei komandiruotę, deja, be jokių dienpinigių, kelionpinigių ir nakvynpinigių tau pirštu ore išrašo tavo SODROS teritorinio padalinio darbuotojai. Ir nurodymai visi minimalūs – nori gauti pensiją, turi pereiti per visas savo buvusias darbovietes ir iš jų gauti pažymas kada ten dirbai ir kokias algas kada gavai. Taigi, jei jūs dirbote vienoje ar dviejose darbuose, kelionė nebus itin ilga. Tačiau joje užtruktas laikas taip pat priklausys nuo Jūsų. Tai priklausys nuo jūsų puikios orientacijos, kitaip tariant pasijusite maždaug kaip orientaciniame sporte. Jums reikės sugebėti nuspėti kur šiuo metu yra jūsų buvusi darbovietė ir į ką ji pavirto.

Bet ir tai dar ne viskas. Labai įmanomas atvejis, kad jūsų darbovietė jau visai sužlugo ir išnyko nuo žemės paviršiaus, tad visi popieriai atsidūrė kažkuriame tai archyve. Tik nepagalvokite kad tuo būtinai pasibaigs visos jūsų odisėjos. Ne, galimas ir dar vienas scenarijus - apsvaigę nuo perėjimo iš brandaus socializmo į darnų kapitalizmą jūsų buvę tarybiniai darbdaviai, taupydami vietą savo lentynose, duomenis apie jus paprasčiausiai išmetė. Natūralu, gi įsigaliojo rinkos ekonomika, tad kas norės savo brangų plotą laikyti užkrautą duomenimis apie jus?

Jūs galite suabejoti ar net pradėti piktintis: kaip gi taip? Šiais laikais, kai internetu net tolimiausi planetos kraštai per šimtąją sekundės dalį pasiekiami, o duomenys jau seniai turėjo gulėti SODROS kompiuteriuose, lyg akmens amžiuje pėškute apkeliauti visus savo jaunystės takus? Pradžioje ir aš taip galvojau, tačiau vėliau supratau – tai, ko gero, valstybės vykdoma mūsų sveikatinimo programa. Gi sakoma, kad visa gyvybe paremta būtent judėjimu. Tad ir mums visiems prieš pensiją teks dar smarkiai pasikrutinti. Na, o jei kažkas iš jūsų nebūsite tam tinkamai pasirengę, jūsų reikalas. Galite gyventi ir be pinigų, tai yra be pensijos. Prievartos čia jokios nėra. Tik nesitikėkite, kad koks nors vyriausybės didžiavyris priims nuostatą, kad visos LR teritorijoje veikiančios instancijos privalo centralizuotai į SODRĄ susiųsti duomenis apie visus kada nors pas juos dirbusius asmenis. Negalvokite ir, kad vos gyva SODRA ims dirbti duomenų rinkimo darbą. Juk sena patarlė ne veltui sako – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas.

Romualdas Matelis,

2009 m. spalio 26 d.

R.Matelis

R.Matelis: Bet gi negerai, kad Temidė akla…


Trečiadienis, 2009-10-07 16:03        Rašo R.Matelis, savivalė, įstatymų netobulumas, Mūsų Temidė, teismai, teisingumas, likimai, Kedys D.    |    3 komentarųkomentarai
Rašinyje panaudota citata iš „Kauno dienos“ skyrelio „Žvilgsnis“, 2009 m. spalis 6 d.

http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/zvilgsnis-241659?utm_source=feed_reader&utm_medium=rss&utm_campaign=rss_feed

Pradėti diskusiją apie galimai D.Kedžio [o gal ir ne jo] įvykdytą dviejų žmonių sušaudymą nesijaučiu turįs pakankamai žinių ir kompetencijos. Ši tragedija svarstoma įvairiausiuose populiariuose saituose, o paprastam žmogui kol kas belieka pasikliauti tik savo nuovoka ir gyvenimiška patirtimi analizuojant įvairias ištraukas iš daugelio informacijos šaltinių. Temidei, manau, kol kas turėtų būti svarbiausia nustatyti tragedijos pradžią, t.y. ar ji prasidėjo tada, kai iš tikrųjų imta tvirkinti mažametė Drąsiaus duktė, o į tai Valstybės pareigūnai nekreipė deramo dėmesio, ar tada, kai žmogiškoji fantazija transformavosi į ligą, kuri privedė prie nepataisomų pasekmių. Todėl ne apie tai šis mano rašinukas…

 

Jau kurį laiką manęs nebežavėjo „Kauno dienos“ publikacijos, todėl nebeesu jos dažnas skaitytojas. Kartais tik akimis permetu straipsnių pavadinimus ir tuo baigiasi mano kontaktas su šiuo dienraščiu. Tačiau vakarykštė skiltis „Žvilgsnis“ „Kauno dienoje“ man patiko, todėl nutariau joje dėstomas mintimis pasidalinti ir su pas mane gal užklysiančiais žmonėmis. Tiesa, gaila, kad dabar „Žvilgsnis“ nebeturi autoriaus pavardės, bet matyt tam kažkas turi kažkokių sumetimų. O norėtųsi sužinoti kam iš K.D. žurnalistų savo atmintyje turėčiau uždėti dešimtuką…

 

Taigi, žemiau pateikiu man patikusią ištrauką:

„… teisėjų mantiją demokratinė valstybė stengiasi gerbti ir saugoti dar labiau nei per ginkluotą konfliktą saugomus objektus, pažymėtus Raudonojo Kryžiaus simboliu. Stengiasi, jei didžiausia vertybė joje yra pilietis. Ar diskusijose apie teisėjų darbo atmosferą daug girdime kalbant apie piliečių teisę teismuose rasti tiesą, teisę būti nuteistiems tikrai aklos Temidės, sveriančios tik "už" ir "prieš"? Geriausiu atveju kalbama apie teisėjų, kaip asmenų, norus gyventi ir dirbti oriai, teismų nepriklausomybę. Ginama institucija, klanas, o ne piliečiai, kuriuos ji turi aptarnauti, ne šių noras būti tikriems, kad bet kokiomis ekonominėmis sąlygomis, bet kurio Lietuvos miesto ir bet kurio lygio teismai dirbs nepriekaištingai…

 

Kažkuriam laikraštyje radau Seimo pirmininkės I.Degutienės mintį, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo jo pareigybės ir užimamų pareigų, turi būti vienodai atkakliai ginamas. Tačiau kas iš mūsų galėtų pateikti tokių pavyzdžių? Ko gero mažai kas. Ir jei tokių pavyzdžių ir rastume, tai jų būtų ne tiek jau daug. Lietuvoje jau ne tik valdančiame ešelone nusistovėjęs požiūris, kad įstatymus būtina vienodai taikyti visiems. Kaip nebūtų liūdna, bet su tokia praktika susitaikę net ir daugelis eilinių eiliniausių piliečių, todėl pokalbyje su atsitiktinai sutiktais žmonėmis neretai tenka dar ir dar kartą nustebti tokiu žmonių požiūriu. Pavyzdžių galima pradėti ieškoti visur ir visokių. Kad ir nuo šviesios atminties žurnalisto Vito Lingio, kad ir nuo „Mažeikių naftos“ vado Gedemino Kiesiaus, kurių bylos turėjo labai didelį atgarsį, kad ir nuo Baltarusijoje galimai nužudyto Vytauto Pociūno, kurio byla neaiškiomis aplinkybėmis vis numarinama, tačiau didelio velionio žmonos atkaklumo dėka vėl stumiama tolyn. Bet kokiu atveju tai garsių ir didesnę ar mažesnę įtaką mūsų gyvenime turėjusių asmenų bylos. Tačiau ar daug naujų pavardžių sužinome po paprasto žmogaus žūties? Ar kas nors rašo, diskutuoja ir narplioja paprasto žmogaus nutrauktą gyvenimą? Tegul šis klausimas ir lieka retoriniu…

 

Tačiau „Žvilgsnis“ kaip niekada atvirai ir teisingai palietė ne tik tragiškiausius mūsų gyvenimo atvejus. Gal tiksliau bus – ne tik atvejus, kurie pasibaigia tiesiogine mirtimi. Čia mes negalime nepastebėti, kad tautos pasitikėjimas savo šalies teisėsauga ir teisėtvarka išmušinėjamas net ir eilinėse, platesnio visuomenės dėmesio tarsi ir nevertose bylose. Tai yra tokiose teismuose, kur sprendžiami įvairūs prievolių, skolų, nuosavybės klausimai. Todėl neatsitiktinai liaudyje gyvas jau žila barzda apžėlęs posakis, kad tiesa ten, kur didesni pinigai.

 Bet ar bent jau mūsų vaikai sulauks tikro teisingumo? Kažkodėl labai abejotina, nes pasidairius į kažkada mūsų išsvajotus Vakarus, ir ten nebematome tokių idealių pavyzdžių. Seniai jau atslūgo daugelio viltis atgauti tiesą Strasbūre, nes jo teismai nepatesinamai ilgai vilkina bet kokio atspalvio bylas. Ką ten vilkina… Dažnu atveju jos atidedamos iki tokio laiko, kad Strasbūro teismo sprendimas tampa jau nebeveiksnus, nebegalintis niekaip kitaip, nebent moraliai atstatyti kažkieno patirtą skriaudą.

 

Tad pabaigai retorinis mano klausimas – kaip gi turime gyventi, jei nebematome šviesos tunelio gale?

R.Matelis

Romualdas Matelis: Kasos aparatai apgaudinėja pirkėjus?


Ketvirtadienis, 2009-09-24 11:39        Rašo R.Matelis, įstatymų netobulumas, Maxima, pirkėjų apgaudinėjimas, sukčiavimas    |    3 komentarųkomentarai

Taip jau nusistovėjo pas mus, kad nuo tada, kai mechanines svarstykles pakeitė elektroninės, o skaitliukus - kompiuteriniai kasos aparatai, daugelis iš mūsų prarado budrumą: nebetikriname ar teisingas kainas mums suregistravo į čekį. O liaudiškai tariant - ar mūsų neapsuko. Arba griežtesniais žodžiais - ar prekybininkas mūsų neapvogė.

Tačiau ne visi yra lengvatikiai, kai kas gautų kvitų analizes atlieka. Iš dalies dėl to galima netgi pagirti Maximą, kuri, regis, vienintelė Lietuvoje pasiskelbė, kad jei bus netiksliai įmušta kaina, klaidą atradusiam asmeniui bus išmokėta 5 lt. kompensacija. Tiesa, matomai omeny turėta kitokio pobūdžio klaidos. Galvota apie atvejus, kai prie produkto pridėta neteisinga kaina. Ir žinau, kad ne taip jau mažai žmonių išgauna tuos varganus penkis litus. Kitas dalykas - ant kiek juokingai simboliška kartais ta Maximos savibauda. Jei kartais surasta klaida yra tik 10 centų, kaip mano čekyje parodyta, tai gal ir pakankama suma būtų. Bet jei tave prekybininkas, kai pirksi pas jį kokią nors pripučiamą valtį, apgaus 50-čia litų, tai tie 5 litai gali pasirodyti tik paprasčiausia ironija.

Jei mes Maximoje pavogsime prekę, kad ir už du litus, atskirais atvejais galime susigadinti net ir visą savo gyvenimą. Turiu omenyje, jei tai padarys kurioje nors srityje žinomas asmuo ir apie jį bus pagarsinta visomis įmanomomis komunikacijomis… Bet jei prekybininkas tave apvogė? Dažniauysiai tai traktuojama kaip nebaudžiama klaida. Ir tik tiek. "Atsiprašome" - tikriausiai bus jums vienintelė kompensacija. O taip neturėtų būti. Lygios galimybės turi būti visiems.

Vis tik, kaip minėjau, jei apie tai jau šnekame, pagarbą Maximai atiduoti būtina. Nes ji savo kuklia savibauda tarsi pirštu parodo mūsų parlamentarams kur yra dar neištyrinėti klodai įstatymdavystėje. Tikėkimės, kad kažkada bus priimtas įstatymas, kad jei tave apgavo pardavėjas, jis dėl to ilgai ilgai gailėsis. TSRS laikais buvo tokia daugeliui siaubą kelianti institucija, kuri iš rusiškų žodžių trumpinių buvo vadinama OBUCHAESU [ОБХСС]. Šios tarnybos darbuotojai be kita ko užsiimdavo parduotuvių ir restoranų slaptu tikrinimu ir jei žmogų pardavėjas bandydavo apgauti, tai už kiek didėlesnę "klaidą" toks prekybininkas atsidurdavo už grotų. Laikai nebe tie ir niekas neteigia, kad apgaudinėjančius prekybininkus būtina sodinti į kalėjimus, tačiau pagaliau gi jau laikas surasti pakankamai efektyvias kovos su sukčiavimu ir vagystėmis priemonių. Kol kas turime tik retorišką kelią - apgavo - daugiau ten nepirk. Bet taip greitai ir duonos gali tekti ieškotis po visą Lietuva.

O dabar prie šio savo rašinio pagrindinio "variklio"… Prieš savaitę netikėtai sulaukiau savo mokyklos laikų draugo skambučio: "netikėtai pakliuvau į ligoninę, neturiu artimų žmonių, gal gali nupirkti du pakelius "Partner" cigarečių..? Gal kada nors tau atsidėkosiu…" Tad užsukau į parduotuvę ir nupirkau. Kadangi pats rūkau kitokias cigaretes, tik išėjus pasidarė įdomu kiek kainuoja tie "Partneriai". Ir bežiūrėdamas į kvitą buvau be galo nustebintas - dviejų vienodų prekių kaina buvo skirtinga. Antrasis pokelis 10-čia centų pigesnis. Tikrai žinau, kad alkoholis ir tabakas valstybiniu mastu tarsi smerktina prekė, tad nuolaidos jiems niekur ir niekada netaikomos. Be to, jei prekei būna nuolaida, ji parodoma čekio apačioje, gi šiuo atveju įmuštos skirtingos kainos. Reiškia net elektroniniai apareatai sukčiauja! Rei6kia be reikalo mes pasitikime jais kaip 6ventais reliktais.

Tikiu, kad šios istorijos pabaiga bus smalsi bent jau daugeliui iš mano skaitytojų, todėl ir nutariau parašyti šį blog’ą čia ir dar keliuose saituose. Manau nuorodą į juos išsiųsiu į Finansų ministeriją ir pačią Maximą ir lauksiu reakcijos. Nors dabar ir didelis nebaudžiamumas, vis tik gal kažkas atskys, sureaguos. Ir tada tą atsakymą būtinai pridėsiu prie šios temos. Na, o jei niekas nieko, tada, praėjus įstatymų numatomoms 30 dienų, sugrįšime pasvarstyti kolektyviai ką daryti toliau.

Kiti mano blogai NetLoge —>> http://lt.netlog.com/_Matelis_/blog


R.Matelis

Romualdas Matelis: Morali politika ir koalicijos


Sekmadienis, 2009-09-13 22:47        Rašo R.Matelis, įstatymų netobulumas, seimas, koalicija, partijos    |    1 komentarųkomentarai

Aš neretai skiriu gana daug laiko pasvarstymams, kokia turėtų įvykti reorganizacija valstybės valdyme, kad politika taptų moralia. Nes dabartiniu metu jau tarsi ir įteisinta, kad politikai gali vienaip kalbėti, o kitaip daryti. Tai jau tarsi tapę gyvenimo norma. Ir tokių pamąstymų metu vis dažniau prieinu išvados, kad politikos paleistuvystę sąlygoja būtent koalicijos. Sakykite man ką tik norite, tačiau bet kuri partija gana sėkmingai gali nebevykdyti savo priešrinkiminių pažadų, dangstydamasi būtent koalicijos buvimu. Todėl aš darau išvadą, kad būtent KOALICIJA yra ta paslėpta bomba nuolatos ardanti ir griaunanti visos tautos lūkesčius ir net valstybės pamatus.

Nenorėdamas konkrečiai įvardinti jokios partijos, vaizdumo dėlei paanalizuosiu Lietuvą su neegzistuojančiomis partijomis. Sakykime, kad pas mus yra penkios parlamentinės partijos: reformatorių, racionalistų, idealistų, nuosaikistų ir permainistų. Pastaruosiuose rinkimuose į seimą daugiausiai balsų laimėjo reformatoriai, tad natūralu, kad jie sėkmingai turėtų vykdyti savo pažadus rinkėjams. Tačiau ne… Jų persvara per maža, kad jie galėtų ką nors nuveikti. Tada jie jungiasi į koalicijas, kad galėtų būti pozicijoje. O jungiantis į koalicijas neretai neišeina nieko kito, kaip tik jungtis su visai kitokių vertybių propaguotojais. Ir tada tenka atsisakyti to, ką buvai pažadėjęs rinkėjui. Susidaro keista situacija, kuri leidžia nebevykdyti savo pažadų. O pažadų nevykdymas nuvilia rinkėjus, tad ateityje piliečiai praranda bet kokią viltį į šviesesnį rytojų.

Tūlas skeptikas man gali mestelėti, kad tokia praktika yra visame pasaulyje ir visiškai kvaila yra bandyti kažką revizuoti pasaulinėje praktikoje. Tačiau tai nebus rimtas argumentas. Mes žinome, kad pasaulis toli gražu nėra idealus, tad kiekvienos valstybės valioje turėti savo nuomonę ir tvarką. Kad ir į Europos sąjungą pažvelgus. Va Norvegija nepanoro įsijungti į aljansą, tačiau su juo ir nekonfliktuoja. Priešingai, daug kur ji elgiasi taip, tarsi būtų jo narė. Net pinigus Kauno pilies rekonstrukcijai skiria, nors to daryti visai neprivalėtų. O Islandija pabuvo ir išstojo. Nes nematė jokių buvimo privalumų… Lietuva, kartu su kitomis Baltijos šalimis dūsauja dėl to, kad negali įsivesti euro, o Didžioji Britanija, nors tam neturi jokių kliūčių, nenori jokio euro ir gerbia savąjį svarą. Pavyzdžių galima būtų pateikti ir dar daugiau, bet grįžkime prie koalicijų.

Taigi kaip būti, kad ir be koalicijos, laimėjus rinkimus, daryti tinkamą įtaką įstatymdavystei, o reiškia paprasčiausiai sugebėti vykdyti savo išankstinę programą? Nesu aukšto lygio matematinis programuotojas, todėl galėčiau suklysti pateikinėdamas savo siūlomų proporcijų dydžius, tačiau kaip nieko neįpareigojantį pavyzdį vis tik pateiksiu. Tarkime, kad reformatorių partijos narių skaičius seime sudaro 35 procentų. Racionalistų – 25, idealistų – 20, nuosaikistų – 15 ir permainistų – 5. Tauta pasirinko reformatorius, todėl labiausiai turėtų būti ir priimtini jų siūlymai. O, kad taip gautųsi, sakykime kiekvienas šios partijos atstovas turėtų balsavimo metu turėti ne vieną balsą, o pavyzdžiui 1,35 balso. Atitinkamai racionalistai – 1,25 ir paskutinieji, permainistai tik 1,05 balso. Vardan to, kad supaprastinti skaičiavimą, sąlyginai laikykime, kad Lietuvos parlamente yra tik 100 seimo narių. Tada idealiu atveju, jei balsavime dalyvautų visi deputatai, svarstant kažkurį klausimą, pozicijoje esanti partija, norėdama įgyvendinti savo rinkėjams duotą pažadą, surinktų 47,25 balsų. Tuo tarpu mažesnį pasitikėjimą gavusios partijos, net jei jos pavyzdžiui trise bandytų slaptu tarpusavio susitarimu torpeduoti svarstomą įstatymą, to nelabai galėtų padaryti – idealistai surinktų 24, nuosaikistai 17,25 ir permainistai 5,25 balsų, kas iš viso sudarytų 46,50 balso. Taigi 35 reformatorių balsai nulemtų įstatymo priėmimą, nežiūrint to, kad likusieji 40 parlamentarų bandytų sutrukdyti siūlomo įstatymo priėmimui. Na, čia aš skaičiavau gerokai supaprastinti, mintyje turėdamas, kad antros pagal balsų skaičių partijos – racionalistų nariai balsuotų nevienodai – pusė už siūlomą įstatymą, o pusė prieš. Žinoma, tokios proporcijos ne visada garantuotų pozicijos persvarą prieš kitus, likusius opozicijoje, tačiau manau, kad siūlomas klausimas turėtų būti jau labai abejotinas, kad visa opozicija jį vertintų vienbalsiai neigiamai.

Bet kokiu atveju aš čia tepateikiu pirminius savo pamastymus, kurie turėtų būti dar gerokai analizuojami, svarstomi ir tikrinami matematiškai. Tačiau tokiu atveju iš seimo gyvenimo išnyktų dviveidystės pagrindas – koalicija. Neabejotinai šias permainas turėtų lydėti ir parlamentarų atšaukimas rinkėjų valia. Esant seimūno atsiskaitomybei prieš rinkėjus ir nebegalint dangstytis koalicijos sąvoka, gyvenimas Lietuvoje, turėtų tikrai tapti civilizuotesnis ir geresnis.

Na, o kaip tai įgyvendinti? Man regis, kad tokias permainas įmanoma būtų padaryti tik atėjus naujam seimui. Taigi dabar esantieji turėtų priimti šiam tikslui pasiekti reikiamus įstatymus, o jų galiojimą paskelbti nuo naujos kadencijos darbo pradžios.

R.Matelis

Romualdas Matelis: Puotauti per badmetį?


Šeštadienis, 2009-08-29 13:19        Rašo R.Matelis, įstatymų netobulumas, Kauno gyvenimas, savivalda, Mileika Al., Garbaravičius A.    |    1 komentarųkomentarai

Kauno miesto taryba, šių metų liepos 16 dieną priėmė sprendimą išsinuomoti 25 metams 10 000 kvadratinių metrų ploto pastatą, už kurio nuomą teks sumokėti 75 milijonus litų. Neskaitant mokesčių už komunalinius patarnavimus, tame tarpe ir už šildymą. Apie tai net keliuose spaudos leidiniuose pranešė buvęs Kauno meras Arvydas Garbaravičius.

"Pūko" televizija man pasiūlė pasidomėti šiais klausimais ir radus visuomenę galinčių sudominti detalių, su jomis supažindinti kauniečius. Ir ne tik kauniečius. O tema iš tikro įdomi pasirodė. Pagal posakį - "Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių". Alegorijų, žinoma, galima sugalvoti ir daugiau, nes analizuojant tokius sprendimus nejučia pasijunti tarsi aukštosios matematikos paskaitoje, kurioje mažai kas susigaudo. Bet nereikia čia iš tikrųjų jokios aukštosios matematikos, blaiviau pažvelgus - situacija visiškai nesudėtinga ir, kad viską suprasti, pakanka tvirto dešimtuko iš aritmetikos. Jei taip šiuolaikiniais pažymiais, nors man labiau priimtina "gimtoji" penkiabalė sistema.

Šios akcijos iniciatoriai neva bando paguosti kauniečius – nuomą mokėti pradėsime tik po poros metų, ne dabar, ne per krizę. Tik ar tai paguoda? Gerbiamieji, šiandiena Kauną valdantieji! Džiugu, kad esate optimistai, tačiau kartu dar būkite ir kuklesni. Ir nelaikykite kauniečių kvailiais. Jūsų kadencijai likę dar metai, gal kai kas iš jūsų taryboje liks ir toliau, gal kai kas ir nebeturėsite tos mažos kortelės, kurią brūkštelėjus per skanerį šiandiena Jums atsidaro įėjimo durys. O bet kokiu atveju – tą mokesčių naštą užkrausite mums. O šiais savo planais jūs tik atitolinsite krizės pabaigą. Ir tuo labiau apsunkinsite būsimos tarybos gyvenimą. Būnant deputatu niekaip netinka posakis, kad po manęs nors ir tvanas. O jūs akivaizdžiai parodote savo tamsiąją pusę: naudosimės mes, o mokės ateities kartos. Na, tegul ir per skambiai pasakiau, bet mintis gi tokia…

Savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vedėjas Valentinas Markevičius, nors ir jautėsi, kad širdies gilumoje pritaria tokiam sprendimui [tai ir suprantama, jis gi valdininkas ir kodėl jam nenorėti naujų rūmų…?], pasirodė pakankamai atviras pateikdamas sausus statistinius duomenis. Pagrindinis pastatų kompleksas, esantis Laisvės alėjoje 96 ir gretimuose pastatuose savyje turi net 9500 kv.m. ploto. Tik bėda, kad didelė jo dalis yra koridoriai, holai ir salės, t.y. tos patalpos, kurių nelabai išeitų pavadinti nuolatine darbo vieta. Gi kabinetai sudaro tik 4506 kv.m., t.y. mažiau negu pusę valdomo ploto. Problema..? Čia jau kas kaip nori, tas taip mato. Konservatorių vadovaujama dauguma nesigilina ir priima sprendimą – „REIKIA DAR patalpų“. Motyvas toks, kad reikia sukoncentruoti visus departamentus, kurie išsidėstę kitose miesto centrinėse dalyse.

Įdėmiai paskaitykime kokių „pozityvių rezultatų laukiama“ pagal aiškinamąjį raštą adresuojamą tarybai: „išsinuomavus pastatą Savivaldybės reikmėms … pagerės Kauno miesto įvaizdis Lietuvos ir tarptautiniu lygmeniu, pagerės teikiamų elektroninių paslaugų kokybė bei įvairovė, sumažės galimybių korupcijai, išaugs bendroji viešojo administravimo paslaugų kokybė “.

Jums ne juokinga? Man labai.

Savo varganą lygmenį pridengsime iškilmingo fasado pastatu ir taip susikursime įvaizdį, kurio dėka mums kažkas ims siūlyti investicijas? Nemanau, pasaulinėje praktikoje verslininkai atlieka kur kas detalesnius tyrimus su kuo susidėti, o ką palikti be dėmesio. Pagaliau įvaizdis, paremtas tik išoriniu blizgesiu labiau tinka „žaliam“ jaunimui ir jokiu būdu ne solidiems miestams. Solidus įvaizdis turi būti kuriamas našiu ir sąžiningu darbu, kokybe, analitiniu požiūriu ir pan.

Kalbėdamas apie elektroninių paslaugų lygmenį valdininkas, matomai sumaišė elektroniką su mechanika. Taip, kada buhalteriai skaičiavo su aritmometrais „Feliksais“, tikrai tikslumas priklausė nuo kiekvienos detalės nepriekaištingo darbo. Gi elektronika pajėgi mus per sekundę sujungti su tolimaisiais planetos kampeliais, tad elektronikai visai dzin ar valdininkų kabinetai viename ir tame pačiame name ar kitoje gatvės pusėje. Nusikalbėta ir tiek…

Sumažės galimybių korupcijai? Va, čia vertas dėmesio punktas. Tik kaip tai įvyks, matyt tik Bendrajam skyriui žinotina tiesa. Nes kai aš norėsiu nunešti kyšį kam nors, koks man skirtumas ar tas gavėjas dirba moderniame pastate ar nedidelėje kontoroje. Žinoma, jei aš netobulas kyšininkas ir savo sumanytą šimtinę įteikinėsiu sekimo priemonių prifarširuotame kabinete, greičiausiai aš įkliūsiu ir ten ir ten. Bet kai reikaliukas suksis bent jau virš 100 000, tai negi tokį svorį vilksiu į kabinetą? Tikriausiai atsiras paslaugių tarpininkų, kurie už mane padarys tą darbą.

O kai rašoma apie išaugsiančia bendrąją viešojo administravimo paslaugų kokybę, matyt vis dar manoma, kad stebuklas yra tas „vieno langelio principas“. Bet, kad taip nėra. Daugelį kartų jau teko naudotis tuo „dosniu“ eilės kvitų išmušimo aparatu. Bet naudos iš jo nepajutau. Kauno Centriniame pašte net du kartus jis pakliuvo sugedęs, todėl iš tarnybinių patalpų išėjęs darbuotojas net nusiplukęs vargo peržiūrinėdamas kiekvieno iš klientų numeriukus ir juos vedžiodamas nuo langelio prie langelio. Bet didžiausią pajuoką iš šių aparatų padaro bankų darbuotojos – kartais salėje būna vos du trys interesantai, suskamba užsidegęs kažkoks numeriukas, o jis niekieno iš salėje esančiųjų. Bet darbuotoja vis tiek „kantriai“ laukia penkias minutes, lyg tikėtųsi, kad gal iš namų atbėgs kažkuris užsimiegojęs klientas. Po to suskamba naujas numeriukas, o jis ir vėl niekieno… Ką gi, pailsėti reikia visiems…

Bet sugrįžkime prie minėto Arvydo Garbaravičiaus straipsnio. Jame jis atskleidžia ir truputį šio plano istorijos: Jeigu didelė dalis tarybos narių nebūtų pareiškusi savo principinės nuostatos, tai šiandiena valdančioji koalicija būtų priėmusi sprendimą išsinuomoti pastatą už 192 mln. litų…“ ir, kad tai parodo, kad tokiu būdu bandoma spręsti „kieno nors pasipinigavimo mokesčių mokėtojų pinigais, klausimą“. Ir nors įrodymų tokiam pareiškimui gal ir nėra, kas gali paneigti, kad tai ne tiesa? Tarybos narys ir kontrolės komiteto pirmininkas A.Mileika, „Pūko“ televizijai taip pat išreiškė panašią mintį – labai įmanoma, kad tie, kas laimės šį konkursą, ilgam liks dėkingi TS-KD partijos bent jau Kauno skyriui. Ir labai tikėtina, kad tai bus nepalaužiami šios partijos finansiniai rėmėjai daugelyje būsimų rinkimų. Ko gero ši formuluotė dar tikslesnė, nes 25 metų trukmės pasipinigavimas privačiam asmeniui ar nedidelei jų grupei, ko gero būtų jau per daug nesuvokiamas. Na, bet tai tik prielaidos ir jei jas paliksime nuošalėje, tada turime atrasti kitus argumentus, kurie leistų patikėti, jog viskas yra daroma iš neišvengiamos būtinybės. Gal kažkas komentaruose nurodys kažkokių geresnių idėjų, o aš, kol kas bandau analizuoti situaciją toliau. Anot žinomo europarlamentaro Leonido Donskio – be pykčio.

Jau peržvelgėme esamas pagrindinio pastato erdves ir pamatėme, kad didesnę jų dalį sudaro ne pastoviai išnaudojamos patalpos. Na suprantama, kad dvi salės yra ir turi likti, nieko čia nepakeisi, neperdarysi jų į miniatiūrinius kabinetukus. Tačiau trečiajame pastato aukšte, žymią jo dalį sudaro dideli kambariai, kuriuose pirmadieniais ir antradieniais renkasi dalykiniai komitetai. Paposėdžiauja, aptaria aktualius ir mažiau reikšmingus klausimus. Visa tai reikalinga, tačiau net jei tai būtų daroma pilną darbo dieną, vertėtų būtinai pažvelgti į situaciją realiau, konstruktyviau ir produktyviau. Į kabinetus, kurių išlaikymas visą šildymo sezoną kainuoja nemažus pinigus, negalima žiūrėti kaip į prie kiemo vartų prisuktą pašto dėžutę, į kurią, paprastai įlendame kartą ar du kartus per dieną. Todėl net kažkur girdėtas motyvas, kad kartais ir trečiadieniais bei kitomis savaitės darbo dienomis čia užeina kai kurie šių komitetų atsakingi asmenys, nėra motyvas. Susitikimams dviese ar trise, esant būtinumui, galima surasti mažų kambarėlių, gi dideli turi būti naudojami didelėms atsakingų darbuotojų sueigoms. Ir jei jau neįmanoma tų pusiau salių, pusiau kabinetų pasidalinti taip, kad, sakykime, Miesto ūkio ir energetikos komitetas visada dirba pirmadieniais, Biudžeto ir finansų komitetas - antradieniais, Kultūros, bendruomenių ir savivaldos plėtojimo komitetas - trečiadieniais, Kontrolės komitetas - ketvirtadieniais, o Švietimo, sporto ir ekologijos komitetas penktadieniais, tada galima sutarti dirbti rotacijos principu, tai yra taip, kad pavyzdžiui Švietimo, sporto ir ekologijos komitetas vieną savaitę renkasi pirmadieniais, sekančią antradieniais ir t.t. Šiame savo rašinyje aš nepretenduoju bandyti sustatinėti kažkokių grafikų, o bandau tik pateikti elementarius paaiškinimus kaip turėtų elgtis racionali taryba. Ir tai nėra smulkmena.

Mintimis sugrįžtant prie geidžiamo naujo savivaldybės kabinetų pastato nuomos kainos, galima spėti, kad tokia schema padėtų sutaupyti bene ketvirtąją dalį iš tų 75 milijonų. Kritiškai peržiūrėjus dabar savivaldybės administracijos padalinių naudojamus plotus, neabejotina, kad įmanoma bent jau laikina didžiųjų kabinetų sumažinimo restruktūrizacija. Ko pasekoje pagrindiniams savivaldybės pastatų komplekse galėtų įsikurdinti kur kas daugiau skyrių, departamentų ir kitų padalinių. Tai ir vėl savo ruožtu duotų finansinių rezultatų.

Kaunas, per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį, vargu ar prisimintų nors kokią laiko atkarpą, kada jis buvo dosniai pamalonintas finansais iš sostinės. Turime mokintis gyventi iš minimalių dotacijų, o jei kada nors ir atsiras objektyvesnis respublikinių injekcijų paskirstymas, mūsų šiandieną įsisavintas taupumas visada mums bus tik į naudą. Ir priešingai – jei elgsimės švaistūniškai, ne bendram miesto labui, o tik galvosime apie savas interesų grupių perspektyvas, tai net ir Vilnius nebus pajėgus mums kada nors padėti tapti gražiu europiniu miestu. Ir taip gyvenant, vieną dieną net humoristams gali pritrūkti drąsos kurti ir kabinėti plakatus – „Ir Kaune galima gyventi“.

Šiandiena esančią ekonominę situaciją sąlyginai gi galima sulyginti jau ir su badmečiu. Tad per badmetį puotauti tikrai nedera.

 

Šio straipsnio kopija –>>> http://lt.netlog.com/_Matelis_/blog/blogid=52805#blog

R.Matelis

Romualdas Matelis: Ar įstatymai iš tikro saugo darbuotojus?


Trečiadienis, 2009-08-12 21:55        Rašo R.Matelis, savivalė, įstatymų netobulumas, darbo kodeksas    |    1 komentarųkomentarai

Galima skaityti ir čia: http://lt.netlog.com/I_Matelis_I/blog/blogid=51359

 

Kaip žinia, visi darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo teisinėje valstybėje yra reglamentuojami įstatymais ir darbo kodeksu. Esant nesutarimui tarp šalių galima pasitelkti į pagalbą Darbo inspekciją prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurių pareiga operatyviai reaguoti į nusiskundimus ar paprasčiausiai paklausimus. Paklausimus taip pat galima pateikti ir tiesiogiai LR SAD ministerijai, tačiau bet kokiu atveju visi atsakymai bus paruošti LR Darbo kodekso pagrindu. Iš pažiūros viskas puiku, tačiau ar tikrai? Ar tikrai Darbo kodeksas pakankamai tobulas ir numato visus galimus konfliktinius sprendimus abiems šalims teisingai?

Krizės metu, kuri, kad ir kaip ten bebūtų, labiau paskelbta Vyriausybės nei atėjusi savaime, daugelis darbdavių suskubo imti mažinti etatus ar net visai uždarinėti savo padalinius taip mažinant apyvartą, o realiai – net naikinant tai, kuo džiaugėsi daugelį metų – savo įmones. Na, o darbo vietų likvidavimas, akivaizdu, skausmingai atsiliepia ir visiems paprastiems žmonėms, tai yra tiems, kurie niekada nesiveržė į savarankišką veiklą, o gal tam ir neturėjo tinkamų gabumų. Tačiau bet kokiu atveju, žiūrint iš šalies, darbdaviai suskubo vardan to, kad neprarasti tos pridėtinės vertės, kurią jiems sukūrė jų pavaldiniai. Gi darbuotojai, liaudiškai sakant, liko ant ledo. Jie nebeturi pasirinkimo ir priversti pasitraukti į nežinią. Tiesa, atsitraukimas turėtų būti šiek tiek sušvelnintas – apie atleidimą darbdavys turi pranešti prieš du mėnesius, o jiems pasibaigus dar ir išmokėti dviejų mėnesių atlyginimo vidurkį už būsimas darbuotojo klajones nuo biržos prie biržos, nuo vieno darbdavio, prie kito. Turi, tačiau ar tikrai taip?

Neturėdamas minčių, kad šiuo savo rašiniu pamokinsiu darbdavius kaip apmulkinti savo pavadinius [viliuosi, kad šis aprašymas kaip tik atkreips visuomenės dėmesį į galimus pavojus ir taip paskubins valdžios institucijas atlikti tam tikras pataisas Darbo kodekse], atskleidžiu vieną iš variantų, kaip darbdaviai gali išvengti aukščiau paminėtų įstatymo imperatyvų. LR DK 195 str. apsprendžia atlyginimo mokėjimus, kai darbuotojams paskelbiama prastova. O prastovos paskelbimas, pasirodo, labai patrauklus įmonių savininkams. Nesusiprantančiam pasiluosuoti nelaukiant dviejų mėnesių darbuotojui galima paprasčiausiai paskelbti priverstinę prastovą, t.y. prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir neįspūdinga – už prastovą 195 str. 1 punktas įpareigoja darbuotojui mokėti atlyginimą, ne mažesnį nei Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Tačiau jau ketvirtasis punktas parodo tikrąjį galimų apgaulių kelią. Ketvirtasis punktas skamba taip: „Jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą“ , o tai reikštų, kad darbuotojui galima mokėti tik 240 lt. per mėnesį.

Jūs galite paklausti – o kas čia blogo? Jei darbuotojas tingi dirbti ir atsisako, taip jam ir reikia. Tačiau neskubėkime. Apsukrus darbdavys Jums gali pasiūlyti darbą kitame Lietuvos gale. Nesuteikdamas nei gyvenamojo ploto, nei apmokėdamas jums kelionės išlaidas. Ir tada, atlikęs nesudėtingą paskaičiavimą, Jūs suprasite, kad vien kelionė, arba kelionė ir nakvynė Jums kainuos daugiau, negu Jūs gaunate atlyginimo. O jei nesutiksite atiduoti daugiau negu gaunate, jums ir bus pritaikytas atsisakymas dirbti Jūsų „sveikatai nekenkiantį darbą“. Nes įrodyti, kad darbas už dyką kenkia Jūsų sveikatai, net ir teisme, ko gero, bus ohoho kaip nelengva.

Atgal grįžti atgal
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
Copyright © 1999-2008 DELFI. All rights reserved.  |  Atsakomybės apribojimas
0