DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "istorija" archyvas

_ Specialistai nebyliai? Ne, kartais jie turi balsą _

Ketvirtadienis, 2012-04-26 18:56 Rašo R.Matelis, savivalė, Kauno gyvenimas, savivalda, tautinė savigarba, Korupcijos kvapas, objektyvumas, ateities perspektyva, istorija, Tai būtina suprasti, valstybė, architektūra, pastatai, Žiliukas R., Varnaitė D., Stoškus S., specialistai, Kauno diena, T.Raginos foto, "Monela", profesinis interesas, Tuleikis | 0 komentarų

Protestuojantys architektai prireme paveldosaugininkus,

panašių pavadinimų straipsniai šiandiena sumirgėjo Lietuvos spaudoje. Tik man nepasirodė, kad jie ką nors prirėmė...

Kolega Rimvydas Žiliukas vakar mane pakvietė atvykti šiandiena 11 val. į Kauno Rotušės aikštę. Čia vyks savotiškas duelis: Kauno architektai prieš visuomeniškai aktyvius kauniečius, akylai stebinčius kas paskutiniais metais daroma su vis labiau tirpdoma Kauno istorija. Pastatų istorija. Po mūsų neilgo pokalbio, susidariau nuomonę, kad tai pakankamai aktualūs kiekvienam Kauno patriotui, klausimai. Tačiau dienotvarkė sakė, kad dalyvauti negalėsiu, turiu per daug darbo, susijusio su rizika pražiopsoti terminus, kas galėtų skaudžiai atsiliepti ateityje.

Vis tik neišlaikiau, truks plyš norėjosi pamatyti savo akimis situaciją, apie kurią nuomonę turiu jau daugelį metų. Tad nepilnam pusvalandžiu atvykau. Mitingai ir piketai, jei nesi jų organizatorius, pakankamai klastingas reikalas. Nes niekada negali tiksliai nuspėti jų organizatorių užkulisinių minčių ir dažnu atveju gali pats, prieš savo valią, tapti palaikančiuoju ne tas idėjas, kurias gyvenime brandini. Idėjų, jei jas taip galima vadinti. Nes kartais tai būna net ne idėjos, o korupcinio kvapo turintys renginiai, įvynioti į vaikiškai naiviai blizgančias spalvotas juosteles. Vienu tokių pavyzdžių galima įvardinti ir Vilniuje vykusį mitingą, kurio tikslas buvo atstatyti į tarnybą sąžiningus FNTT vadovus, kuriuos iš darbo brutaliai operatyviai pašalino tuometinis VRM ministras R.Palaitis. Kodėl gi neatvykti ir nepareikšti savo palaikymo žmonėms, jei daugelis rašytinių ir iš lūpų į lūpas sklindančių šaltinių teigė, kad jie nuoširdžiai ir atkakliai atlikinėjo jiems pavestas pareigas, kas sąlygojo bendrą viltį, jog Lietuva ima atsigauti nuo korupcijos smarvės. Bet… jau šio mitingo išvakarėse pasigirdo ir kitos gaidos - "jei tu palaikai Giržadą ir Gailių, reiškia esi tautos priešas, reiškia tu stengiesi nuversti Prezidentę".

R.Matelis: Jei tu už Gailių, reiškia verti Prezidentę? Apie “Karštojo komentaro” konvulsijas

Nelinksmas juokas, kai įvairių klastingų apkalbų dėka imi nebežinoti ko iš tikrųjų siekia renginio organizatoriai ir kiek visa tai klastoja ėmusieji skelbti kitas, kontraversiškas tiesas. Taigi ir šiandiena, Rotušėje vykusiame mitingo ir piketo mišinyje, įvairūs žmonės galėjo susidaryti labai įvairias nuomones apie renginio esmę ir tikslus. Tuo įsitikinau pakalbėjęs su keliais pažįstamais žmonėmis. Paradoksu galima būtų laikyti situaciją, kai tarpe architektų, atvykusių protestuoti prieš Kultūros paveldo departamento direktorės D.Varnaitės, Kauno teritorinio padalinio vadovu paskirtą teisininką S.Stoškų, sutikau keletą man gerai žinomų, tikrai padorių miesto patriotų. Žmonių, su kuriais visada malonu pabendrauti. Nors, geriau pagalvojus, paradokso jokio gal ir nėra. Visi mes sąlyginai skirstytini į turinčius savo tvirtą nuomonę atskirais gyvenimo klausimais ir jos nebijančius pasakyti, o jei reikia ir apginti, ir į tuos, kurie nors ir daug ką suvokiame, nuolatos abejojame. Abejojame gal ne tiek savo nuomone, kiek rezultatu "Kas gausis, jei atsisakysiu plaukti pasroviui?". Todėl patarlė "Varnas varnui akies nekerta", panašu, veikė ir šiame mitingėlyje.

Neapeliuodamas į absoliučią tiesą, pasakysiu tik savo nuomonę. Atrodo eilinį kartą iškilo sena problema: ar diplomas yra vienintelė ir besąlygiška būtinybė žmogaus vertinime? Nes architektų pagrindinė strateginė gija buvo nedviprasmiška: "Jie baigę statybos reikalų studijas ir jie vieninteliai žino ką ir kaip reikia daryti su kultūros paveldu". Mane asmeniškai tokios teorijos visada erzina. Jos neteisingos. Kad ir koks rektorius, įteikdamas absolventui diplomą, niekada negali būti tikras, kad tas žmogus jo tikrai vertas. Na gal ne taip, atskirais atvejais gali. Pasitaiko tikrai gabių studentų apie kuriuos spręsti galima jau nuo pat pirmo studijų kurso - "jis bus pažiba". Bet dauguma, deja, būna tik vidutinybės, kurie įsivažiuoja tik gerokai vėliau, kai pakankamai apsipranta su savo darbo specifikomis. O kai kurie niekada neapsipranta. Taip ir lieka tik šešėliniais specialistais, tuo tapdami našta visiems, kam su jais tenka susidurti. Ir tikrai nereti atvejai, kai žmogus, turintis visai kitos srities diplomą, kuriuo, jis gal pavėluotai, bet nebesidžiaugia, svetimose srityse supranta kur kas daugiau. Tai mano nuostata, bet su ja sutiks ne visi. Nes ji paprasčiausiai kai kam gali pasirodyti grėsminga. Nukelianti jį nuo pjedestalo. Tiek to, tai tik teorija.

Konkrečiu Kauno architektų protesto atveju, mane stebina jų "pilietiškumas". Va kaip gražiai pasiruošė išdėstyti savo "problemą": ir išsiėmė leidimą mitingui, ir net juodas "nosis-snapus" užsiklijavo. "Kauno dienos" reporterė V.Rupeikaitė , matyt pasiteiravusi pas organizatorius, jau spėjo paskelbti, kad tai simbolizuoja biurokratus [iki perskaičiau šią žinią, deja, tokio ženklo nesuvokiau ir mąsčiau, kad tai kažkokiu būdu siejama su D.Varnaitės pavarde]. Deja man norisi užduoti klausimą, o kur gi buvo organizuotieji specialistai

tada, kai Kaune ėmė "atauginėti" senoji pilis? Atauginėti visai ne savo pirmykštės, o modernistinės išvaizdos? O kur gi buvo šie architektai, kai dvi garsios Kauno damos sudaigino pajuokos vertą pigių drabužių parduotuvę su savo trimis ar keturiais viršutiniais išlankstyto stiklo aukštais vietoje buvusio "Lietuvos" [vėliau - "Monelos"] viešbučio? Ką gi veikė patriotiškai nusiteikę specai, kai šalia savivaldybės, ant seno vienaaukščio pastato stogo, kažkoks godusis verslininkas žemyn galva užvožė akvariumą ir tai pavadino viešbučiu garbiems užsienio svečiams? Buvo tyla… O ar tai nereiškia, kad buvo kažkoks "profesinis interesas"? O jei taip, tai ar šios dienos akcija iš jų pusės, nereiškia, kad "nestokite skersai kelio mūsų turtiniams interesams"? Man panašu į tokia situaciją…

"Tik vykdydami visuomenės socialinius užsakymus galime padaryti, kad žmonės gerbtų savo miestą, kad gyventume geroje aplinkoje" - šiandiena teigė architektas L.Tuleikis. Na kam taip mandrai, gerbiamasai? Gal pikete kalbėkite paprastai, suprantama lietuviška kalba? Kas tas socialinis užsakymas? Ar tai turtingo verslininko pelno siekiantis užsakymas dabar taip vadinasi? Ir tada aš turėsiu pradėti gerbti savo miestą? Šposininkas, tamsta. Miestą aš jau seniai gerbiu, nes jis senas, gražus, senas tradicijas turintis miestas. Problema gal jumyse, jei jūs jo, kol dar nepristatėte rubikų kubikų iš stiklo ir plastmasės, negerbiate. Tiek to, nenorite,, negerbkite, mums dėl to dantų neskaudės. Tačiau nederkite jo. Gerbkite tautą ir jos istoriją…

Na ne… Aš nesakau, kad jums nereikia žaidimų. Reikia. Mums visiems jų reikėjo kol subrendome. Tad žaiskite tomis kaladėlėmis, kol turėsite bendraminčių, kurie jas pirks. Bet žaiskite, kaip ir dera, žaidimų aikštelėse. O senamiesčio ir miesto centro neniokokite. Ir neįrodinėkite, kad miesto centras [neva "Naujamiestis"] yra bevertis. Ši miesto dalis užstatyta taip pat seniai, dar tada kai jūsų senelių nebuvo. Tad kas gi suteikia teisę tai vadinti nebevertinga miesto dalimi?

Aš suprantu, kad jums čia kur kas kitokie pinigai nubyra, nei kur nors Dainavos rajone gautumėte už projektą. Bet jūs supraskite - mes, tie, kurie mylime senąjį Kauną, kovojame ne prieš jus, o prieš jūsų menkavertį, nors ir diplomais, kaip šiandiena varnų snapais, pridengtą, skonį. Ir neleisime jo gadinti.

Ir pagaliau gal suraskime bendrą kalbą? Atmeskime savo ego ir suvokime, kad centre netinka dangoraižiai ir stiklo dėžės, ką jūs namais vadinate. Nes jie "paskandins" visa tai, ką sukūrė kauniečiai XIX amžiuje. Ir tikrai nemanau, kad naujus, modernius namus būtina nukišti toli už miesto. Ne, vietos mūsų mieste yra pakankamai. Nors kai kam labai patinka teigti, kad jos nėra. Ilgoką laiką buvo kalbama apie būsimus dangoraižius Žaliakalnio pakraštyje. Kur jie? Statykite, aš manau, kad daug kas pritars, kai vaikštantiems senamiestyje, kiek tolėliau matysis ir mūsų šiandieninis architektūrinis išprusimas. Bet nesibraukime vieni į kitų žemę. Tai amžinų karų priežastis. O karas - naikinimo, ne kūrybos iniciatorius. Būkite kūrėjais. Ir mes gražiai sutarsime.

Tema ši Kaunui tikrai aktuali. Tačiau ji ir begalinė. Nevarginsiu skaitytojų ir savęs ilgesniais išvedžiojimais. O moralas čia tik vienas: neleiskime dėl interesų sunaikinti Lietuvos grožį.

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės.

Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją - to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

- Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, - įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos. Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos

prie Žemės ūkio ministerijos

Vadovui Algiui BAGDONUI

algis.bagdonas@nzt.lt

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX 2012 04 17

Kxxxxxxxxs, XXXXX,

rexxxxxka@mail.ru

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos [23 str.] numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį

turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1. Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2. Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3. Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

Pagarbiai

_ _ _ R.Matelis

Romualdas Matelis: “Sausio tryliktoji. Iš mano gyvenimo…”

Ketvirtadienis, 2011-01-13 12:59 Rašo R.Matelis, istorija, sausio tryliktoji | 0 komentarų

Posted on 2011/01/13 by matelislt

Rate This

Ketvirtadienis, 14 sausio 2010 01:29

Praėjo, eilinį kartą praėjo sausio tryliktoji. Kas ją pergyvena prisiminimais, kas jau tik iš pasakojimų susidarytais įspūdžiais. Netruks prabėgti dar kažkiek [man dabar jau atrodo, kad nedaug] laiko ir ši diena daugeliui taps žinoma net ne iš pasakojimų. Ji bus perskaityta, o gal ir atpasakota istorijos mokytojų… Toks tas gyvenimas. Taip buvo ir bus visiems, nesvarbu kada jie begyventų…
Man tai dvigubai įsimintina diena. Dėl visos tautos pragyventų įvykių ir todėl, kad tai mano AJA Mamos gimimo diena. Nebuvo Mama linkusi iškilmingai jos švęsti, tad ir tą vakarą susėdome namuose be svečių, tik namiškiai. Tradiciškai įsijungėme televizorių ir be kita ko, akylai stebėjome kas gi vyksta. Tokios jau tada tos dienos buvo, kad kitaip nei negalėtume – gyvenome tarsi ant vulkano kraterio viršūnės. Visi jautėme, kad bet kurią minutę gali įvykti kažkas… ir būtent tą vakarą netrukus ėmė gausti sirenos, o gatvėje važiuojančios mašinos visos ėmė signalinti, pypauti ir kitaip žadinti tuos, kurie anksti mėgdavo sumigti. Į Vilnių ruoštis nebebuvo kaip. O ir Kaune, tegul ir mažesniu masteliu, bet taip pat brendo įvykiai. Ir kažkas buvo reikalingas ir čia. Tad tuokart nejutau jokio didelio skirtumo.
Išėjome į kiemą ir sunku, o tiksliau net neįmanoma apsakyti tas bebalses garsines komandas kokias ėmė, ko gero, visiems duoti sirenos. Sunku nusakyti tą jausmą, kuris užliejo jų beklausant. Iki tol gyvenime sirenas tegirdėjus kaip mokomąją priemonę dienos viduryje, nakties tamsoje, manau, visi jautė iki smulkiausių savo ląstelių, kad prasideda tai, ko nesulyginsi su jokia filmuota medžiaga. Nes šios sirenos gaudė mums. Kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Gal būt atsirastų nemažai meluojančių, kurie sakytų, kad jie nejautė jokios baimės, o tik didelę patriotinę pareigą. Gi aš nemeluosiu: kūną kaustė labai didelė baimė. Ir ji buvo tokia paprasta ir žmoniška. Užplūsdinėjo mintys, kad jau niekada nebepamatysiu ryto aušros ir, kad oi dar su kiek žmonių norėtųsi pasimatyti, o jas keitė kiek optimistiškesnės – o gal nuo rytojaus likę jau tik grotos, grotos ir dar kartą grotos. O gal mūsų kartos atėjo pasitikti Sibiras… gi jis jau tapęs prakeikta lietuvių tradicija.
Tačiau lygiagrečiai labai aiškiai vinguriavo kitas jausmas. Veikiau ne jausmas, o kažkokia smegenyse užkoduota komanda – aš privalau eiti. Kur eiti tiksliai nei nemąsčiau tada. Na kažkur ten,. Link Halės. O paskui bus matyt. Ir pasukau link kambario rengtis palto.
- Ką tu sau galvoji? – tai pamačiusi paklausė Mama. – Nesąmonė, rusų gi niekas nenugalės. – Ir tuoj pat ėmė verkti. – Romuti, gi mano gimimo diena, kaip tu gali eiti, palikti mus ir žūti? Jai savo ruožtu kažką antrino ir Tėvukas. Kas jau kas, o jis jau labai gerai žinojo Sibiro siaubą. Žinojau ir aš, bet neiti negalėjau…
Tai supratusi, Mama ėmė prašytis kartu su manimi. Dabar jau man pasidarė nebesuvokiama situacija. Eiti su jau nebe jauna Mama? Kvailystė. Jei ką, aš vis tiek dar savimi tikėjau, kad rasiu miklumo pašokti, pabėgti, o ji? Bet ji verkė ir sakė, kad jokiu būdu neišleis manęs vieno. Ji tada vis tiek eis iš paskos, ir net jei aš pabėgsiu nuo jos, ji eis į ten.., į ten kur tankai. Teko sutikti.
Išsukus į Baranausko gatvę pasidarė tarsi ir linksmiau, nes aplink mane ėjo minia. Kas iš kur beišlindęs, visi suko į Baranausko ir Vydūno gatves, į pagrindines arterijas, vedančias link Sporto halės. O būryje kiekvienam ir linksmumo ėmė rastis. Tad situacija keitėsi jei ir ne į mielą, tai bent jau pažįstamą, verčiančią pasijusti baikštokai laimingiems. Tarsi jau būtume kažką laimėję ir grįžtumėme atgal. Priartėjus K.Petrausko gatvę nepaaiškinamą komados jausmą jau atskiedinėjo ir džiaugsmas. Neaišku koks, bet džiaugsmas. Pradėjo atsirasti pažįstamų veidų, o vėliau ir žmonių. Tolumoje pamačiau gaisrinę mašiną, tad šmėstelėjo mintis, kad gaisrinės naudojamos žmonėms vaikyti. Tačiau ne. Gaisrininkai buvo iš vien su mumis. Jie čia atvarė savo mašinas, kad užtverti kelią tankams kai jie čia atvažiuos. Tarp gaisrininkų pamačiau ir seną savo pažįstamą pagal tarnybinę liniją, [berods kapitoną] Žigonį. Pasisveikinau ir be jokios diplomatijos jam pasakiau „Malonu, kad ir tu su mumis“. Po to jaučiausi labai kvailai, gi galėjau jį įžeisit, tarsi jis būtų ne lietuvis, tarsi jis koks atėjūnas. Bet jis labai maloniai šyptelėjo, linktelėjo, tad vyliausi, kad buvau suprastas tinkamai. O iki tol man kažkaip sunku savyje buvo tikėti, kad žmogus, vilkintis TSRS karininko uniformą, gali būti išvien su tauta, būti Lietuvos patriotu… Prabėgus šitiek metų, man jau nebe gėda dėl tuometinio, tarsi ir liapsuso. Dabar jau gerai žinau, kad ir daugelis paslapčia galvojo panašiai. Nesvarbu, kad tai buvo tik priešgaisrinės apsaugos kapitonas, o vis tik kariškis… Bet tą suprato ir jis pats, nes po keleto metų ir vėl susitikę apie šiek tiek pakalbėjome. Atvirai pakalbėjome.
Tad tiek apie tuos įsimintinus įvykius mano gyvenime. Nes toliau viskas vyko nors labai įspūdingai, tačiau kai reikia aprašyti, tarsi ir nesigauna. Daužėsi širdis nuo pačių įvairiausių žaibiškai besikeičiančių minčių ir vaizdų, kažkas kartas nuo karto garsiai supanikuodavo: jau atvažiuoja tankai, iš kažkur vis pasirodydavo sunkvežimiai su pakrautais statybiniais blokais, iš naujo ir vėl iš naujo imdavo kaukti sirenos. Mes brovėmės gilyn link televizijos bokšto, bet gerokai priartėjus, supratome, kad ten mūsų visai nereikia, nes ten ir taip tiršta kaip tuolaikiniame maršrutiniame autobuse ir tai gali tik pakenkti jei reikėtų skubiai šalinti nuo kažkokios galimos artilerijos ar kažko panašaus. Kažkas kažką vis komandavo, bet tai nebuvo labai organizuota. Tai buvo daugiau pavienių entuziastų emocijos. Tad po trijų-keturių valandų su Mama grįžome namo. Širdyje buvo labai gera. Ir todėl, kad nepabūgau eiti ten, kur turėjau eiti, ir todėl, kad pagaliau sutikau pasiimti Mamą. Namuose radome besinervinantį Tėvuką. Jautėme tą didelį, gal net begalinį susitikimo džiaugsmą, nors išsiskyrę buvome vos kelioms valandos. Jautėme ir labai didelį nuovargį, tad prie stalo jau nebesėdome. Tiek to tas gimtadienis, tada atrodė… Tik nežinojome, kad tas gimtadienis buvo paskutinis mano Mamai. Nes tų pačių metų gruodį ji netikėtai mirė.

Mano Mama jaunystėje. Su savo tėvuku, mano Dieduku Jonu NORKUMI. Plungėje.
Šiandien jai būtų suėję 83 metai, bet ji tesulaukė 64 gimtadienio…

Romualdas Matelis - iš ciklo „Mūsų nerūpestinga jaunystė“. Tema - Kavinė "IX dangus"

Ketvirtadienis, 2010-11-18 14:39 Rašo R.Matelis, Kauno gyvenimas, laikas, gyvenimas, mano metraštis, istorija, restoranai | 1 komentarų

R.Matelio metraštis…

Net nežinau ar šiandiena yra profesija METRAŠTININKAS. Greičiausiai visa tai išnyko jau prieš kelis šimtmečius. Ko gero juos pakeitė Statistikos departamentas. O gal ir yra, tik jie bendrąja prasme vadinami istorikais… Gal… Visai neseniai aš pastebėjau sau keistą reiškinį – tai, kas man iki šiol atrodė absoliučiai žinomais prabėgusių gyvenimo metų faktais, daugeliui jau visai išsitrynę iš atminties. Net mano bendraamžiai daug ko nebepamena. Todėl pajutau poreikį kažką įamžinti, ateities kartoms palikti tikrų, niekaip neiškraipytų istorinių detalių…

Jei "Kauką", "Orbitą" ar "Bialystoką" dar daugelis prisimena, tai aš būčiau labai atsargus, spėliojant ar atsiras internete bent keletas žmonių, kurie prisimins Kauno restoraną "IX dangus". Nes jo nebėra jau labai seniai, jis išnyko gerokai anksčiau nei prasidėjo nepriklausomybė, jis likviduotas dar L.Brežnevo klestėjimo metais. "IX dangus" galite neprisiminti ir todėl, kad jis oficialios iškabos niekada ir neturėjo… Šį restoraną, o tada jis vadinosi kavine, gali gerai prisiminti tik tie veteranai, kas jame lankęsis.
Keistokai gal kažkam skamba tokioje temoje sąvoka VETERANAI, tačiau man atrodo, kad ji absoliučiai teisinga. Nes tuo laiku didelė dalis jaunimo sau galėjo leisti dažnus vizitus į pamėgtas kavines, barus ar restoranus. Ne, ne todėl, kad jaunimas buvo turtingas. Tiesiog tada mes teturėjome vieną siekį – baigti mokslus. O ir nesimokantys – dienas leido darbuose, o po darbo tarsi ir nebuvo jokių papildomų rūpesčių… Gi nesvajojome pirkti butą ar automobilį. Tokie rūpesčiai užguldavo tik jau vyresniuosius, šeimas sukūrusius žmones.

Pradėdamas šią temą NetLog saite sukūriau tik pradžią ir laukiau komentarų. Paaiškėjo, kad "IX dangus" kai kas prisimena. Tiesa, ne itin tiksliai, bet prisimena. Kiti jį nuspėjo remdamiesi loginiu mąstymu.

Nežinau, gal ir čia atklydęs skaitytojas jau atspėjo, - tai kažkada buvęs "Baltijos" viešbutis. Pirmame jo aukšte buvo tam laikui pakankamai solidus to paties pavadinimo restoranas, IV ir VII aukštuose - nedideli bufetukai, o ant stogo - "IX dangus". Šiek tiek netiksliai vis tik vadinome šį "dangų", nes jei jau jis buvo ant IX aukšto stogo, tai turėjo tarsi vadintis X dangumi. Bet niekam dėl to galvos neskaudėjo, nes esmė gi ne romantiško pavadinimo tikslume. Kur kas svarbiau supanti aplinka ir aptarnavimo kokybė. O ji buvo tikrai nebloga.

Nors gyvenime, atrodo, jau matęs daug ko ir nelabai randu kuo nustebti, mane visada nepaliauja gluminti kai kurių reiškinių tarpusavio ryšys. Tiksliau - jo nebuvimas ir… tuo pačiu metu buvimas. Politika ir restoranai - argi čia yra kas bendro? Ne! O vis tik šiame derinyje per daug nepaaiškinamų dalykų. Prieš sugriūnant imperijai Kaune ir visoje Lietuvoje turėjome gražių, prabangiai įrengtų visuomeninio maitinimo įmonių, į kurias su pasididžiavimu kvietėmės svečius ne tik iš gretimų miestų ar kaimų, bet net ir iš Amerikos atvykusius giminaičius. Ir jie žavėjosi tuo, ką čia pamatydavo. Nepriklausomybę pasiekėme be karo - nebuvo sugriautų pastatų ar nuniokotų visuomeninės paskirties objektų. Tačiau patys gražiausi restoranai ir kavinės netruko užverti duris ir apaugti voratinkliais. Gražiausi pastatai ėmė irti. Tai pasakytina tiek apie mano jau aprašytą "Kauką", tiek apie Kauno "Žaliąjį kalną", "Pasimatymą", "Gildiją" ir pirmąjį Tarybų Sąjungoje naktinį restoraną "Orbita". Nebūtis užklupo ir vilniečius "Dainavą", "Erfurtą" bei "Šaltinėlį". Nuvykęs į kažkada tokią mielą "Gėluvą" Šiauliuose, šiandiena radau tik [atsiprašau kitaip manančių] nusmurgusį marketą. Ilgiems metams Palangoje užsidarė "Birutė", "Vasara", "Pajūris" ir "Baltija"… Teliko klausimas „Kodėl?“. Juk prasidėjus rinkos ekonomikai turėjo viskas vykti atvirkščiai…

Bet grįžtu prie "Baltijos". Apatinis restoranas, laimei, niekada nenustojo gyvuoti. Po privatizacijos čia pradėjo veikti keistoko pavadinimo, bet visai miela "Amerika pirtyje". Dviejuose aukštuose dar kurį laiką egzistavo tarsi visų užmiršti bufetukai [jaunimui gal tai nesuprantama sąvoka, tad paaiškinu - tai dabartinių kavinių ir net restoranų sinonimai]. Gi "IX dangus" jau senokai nepagrįstai priblėsęs kauniečių atmintyse.

Sovietiniais metais, kažkodėl nebuvo nei vienos lauko kavinės. Visas vakarinis ir naktinis gyvenimas, nežiūrint į galimai aukštą vasaros temperatūrą, vykdavo tik patalpose. Dieninis taip pat. Mums net fantazijose nekildavo minčių, kad galima jaukiai leisti laiką gryname ore. Kas tai? Taip pat nesuvokiama tuometinės politikos dalis? Gal būt… Nežinau… Gi "IX dangus" buvo vienintelė visoje Lietuvoje išimtis - čia, sulig X aukšto galimomis lubomis buvo iškeltas atviras stogas. Lietaus atveju niekam negrėsė sušlapti, o sienų nebuvo, todėl vasarą gaivus vėjas pasiekdavo kiekvieną kavinės lankytoją. Nuo šio stogo atsiverdavo puiki panorama. Palengva augančiame mieste labai gražu buvo matyti ne tik apačioje esančią žalumą ir mažesniųjų namų stogus. Tada, kai automobiliai buvo begalinis deficitas, jie buvo ir mūsų gatvių puošmena. "Baltijos" viešbutis buvo vienas iš pirmųjų dangoraižių Kaune, nes iki tol statyta tik penkiaaukščiai. Tad tuo labiau fantastika buvo būti taip aukštai ir dar atvirame ore prie staliuko.
Tiesa, "IX danguje" niekada nevyko šokiai. Tarybiniai restoranai turėjo griežtą tvarką. Šokama buvo tik restoranuose, gi aprašinėdamas "Baltijos" stogą, esu netikslus - čia niekada nebuvo restoranas. Tai buvo tik kavinė, nors kodėl vieni vadinosi kavinėmis, kiti - restoranais, tikriausiai nepasakytų nei pats didžiausias žinovas. Paprasčiausiai šie terminai atspindėjo sumanytą statusą ir tiek. O esminių skirtumų buvo mažai. Na, restorane buvo šokama, jame galima buvo užsisakyti alaus, o kavinėse to nebuvo. Nors kalbant objektyviai, Kaune alaus nebūdavo net ir restoranuose. Nes tai galėjo paskatinti lankytis abejotinos reputacijos asmenis.

Netlog’ietis Jotautas savo komentare, parašė vieną iš tada dominavusių "IX dangaus" uždarymo versijų - kažkas susigriebė, kad stogo briaunos per žemos, o prisigėręs jaunimas gali susimąstyti jomis pasivaikščioti… Ir nukristi… Gal būt. Bet kaip ir visada gyvenime, žinia, plisdama iš lūpų į lūpas greitai įgauna naujas formas. Taigi aš jau buvau girdėjęs versiją, kad ne tik gali, bet kažkas jau ir nukrito. Todėl ir uždarė. Tačiau kas toks nukrito, komentuojama nebuvo. Nes galgi niekas ir nenukrito. Vis tik, šiandiena žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš būčiau linkęs manyti, kad tokie gandai atsirado arba pagal tam tikrą užsakymą, arba iš niekur nieko. Aš labiau linkęs manyti, kad šį restoraną uždarė tuometiniai KGB’istai. Nes "Baltija" nors Kaunas, kartu su Rusijos Gorkio [dabar vėl Nižnij Novgorod] ir dar keliais TSRS miestais buvo uždaras užsieniečiams miestas, vis tik buvo pats gražiausias ir moderniausias viešbutis ir jame būdavo apgyvendinami išimties tvarka į Kauną įleisti užsieniečiai. O tokiose mielose kavinėse, užsieniečiai nesunkiai galėjo sueiti į kontaktą su kokiu nors Kauno "kontra nedobytaja" - taip buvo vadinami nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Ir tai būtų labai nepatikę Maskvai. Tai tik mano versija, kurią vargu ar jau kada nors gyvenime kas paneigs arba patvirtins… Vis tik ji labai tikėtina.

Tada kai "IX dangus" dar klestėjo, Laisvės alėja dar važinėjo mašinos. Tada šia alėja dar tik pradėta riboti judėjimą, o tai buvo daroma gana originaliai - pastatyti kelio ženklai, vairuotojams liepiantys pravažiavus vieną kvartalą, sukti arba dešinėn, arba kairėn. Ir tik gal po ketverto metų sumanyta galutinai sustabdyti važinėjimą Laisve apskritai. Aplink soborą, kuriame tada buvo įkurdinta Vitražo ir skulptūros galerija, ratu apvažinėdavo tie šustriakai, kurie jau tada sugebėjo įsigyti nuosavas mašinas. Prie "Lietuviškų patiekalų" [beje ten prieš kelis mėnesius ir vėl atsidarė tokio pavadinimo kavinė, o ilgą laiką ten buvo restoraniukas "Prie akmenų"] buvo viena iš gal penkių Kauno taksi sustojimo vietų. Taip, tada šių mašinų buvo mažai, o vėlų vakarą stotelėse nutįsdavo ilgokos eilės. Soboro taksi sustojimas buvo pati arčiausia vieta grįžtantiems iš "Baltijos"… Apie taksi sustojimą šioje temoje rašau ne atsitiktinai. "IX danguje" rinkdavosi kitaip nei kitur, neįprastai marga publika. Daugumoje, kaip ir visur, čia sėdėdavo jaunimas, tačiau pastovių lankytojų tarpe matydavosi ir žmonės-mįslės: save aukštai nešantys vyrai, sulaukę gal jau 50-60 metų. Jie visa savo povyza rodė aplinkiniams, kas yra neeiliniai, tačiau kas jie tokie, mažai kas ir žinojo. Apie vieną iš jų aš atsitiktinai sužinojau iš savo Tėvų. Gatvėje sutikus berankį pusamžį nuolatinį restoranų liūtą, tėvai man paaiškino - ta garsus pokario metų advokatas Brastavickis. Per karą jis netekęs ne tik rankos, bet ir kojos. Tačiau netektos kojos vietoje meistriškai pritaisytas medinis protezas, o juo naudotis jis išmoko tobulai, todėl to nesužinojęs, nebūčiau nei įtaręs, kad tokia jo būsena. Brastavickis niekada nekalbėjo lietuviškai. Na, beveik niekada, nes retkarčiais vis tik prabildavo. Jis daug gėrė, tačiau niekada neprarasdavo žmogiškos išvaizdos, tuo dar labiau tapdamas paslaptingas. Dantyse jis beveik be paliovos laikė didelę pypkę, o jo leksikone neretai girdėdavosi seniai užmiršti carinės Rusijos terminai sudarj [сударь - ponas] ir baryšnia [барышня - dvaro ponia]. Jo išskirtinai sodrus balso tembras, versdavo atkreipti į jį dėmesį ne tik iš matymo jį jau žinančius, bet ir kiekvieną praeinantį pro šalį arba sėdintį prie gretimo staliuko. Be jokių abejonių advokatas Brastavickis turėjo labai daug pinigų. Prie jo staliuko dažniausiai prisėsdavo tokie pat neaiškūs pagyvenę vyrai. Jie garsiai rusiškai kalbėdavo įvairiomis pabrėžtinomis temomis, nors manau, kad tie kiti būdavo lietuvių tautybės… Savo ruožtu ir šie buvo nemenkai pralobę, todėl viena iš didžiausių atrakcijų, būdavo sulaukti kavinės uždarymo. Tada, paprastai, šie garbūs ponai susiginčydavo kuris iš jų turi mokėti sąskaitą. Pasipildavo ant stalo mėtomi pinigai ir tarpusavio ginčai, kuriam iš jų priklauso teisė atsiskaityti.
Bet tai dar nebūdavo visų įspūdžių viršūnė. Įspūdingiausia būdavo matyti vieno iš jų girtas fantazijas važiuojant namo taksi. Būtent į prie soboro įsikūrusią stotelę susirinkdavo dauguma prisimenamo ir kitų restoranų lankytojai ir dažnai tarpusavyje aptarinėdavo - ateis skrybėlėtasis Brastavickio draugas ar ne. Nes šis, alkoholio ir didybės manijos užkariautas mėgo čia išdarinėti įvairius… na net nežinau ar tai galima pavadinti triukais. Šis žmogus net keletą kartų ėmė po keturi penkis taksi. Nes jam atrodydavo, kad geriausia bus, jei vienoje iš "Volgų" sėdės jis, sekančioje - sakvojažas [portfelis], dar sekančioje - skrybėlė ir t.t. Gerai nei nebeprisimenu ką jis dar "sodindavo" į atskirus automobilius. Ir tada ši kolona važiuodavo nežinoma kryptimi, matomai į jo namus…
Taigi tiek apie seniai visų užmirštą, kažkada labai aktyvią praeitį…

_ Specialistai nebyliai? Ne, kartais jie turi balsą _

R.M.: Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Kas atstatys jo vertę?

Romualdas Matelis: “Sausio tryliktoji. Iš mano gyvenimo…”

Romualdas Matelis - iš ciklo „Mūsų nerūpestinga jaunystė“. Tema - Kavinė "IX dangus"