Mieli rinkėjai,
Artėja Savivaldos rinkimai, todėl išgyvename įvairiausių pažadų ir vilionių metą. Kviečiame ATSAKINGAI IR ATIDŽIAI įsiklausyti ką siūlo ir ką gali nuveikti vieni ar kiti kandidatai. Svarbiausia žinoti, ką ir kaip iki šiol dirbo kandidatai, ar jie yra išlaikę gyvenimo egzaminus valdžia ir pinigais, ar jie dirbo iki šiol visuomenės labui ir ką konkrečiai padarė mums visiems gero, ar blogo. Pasidomėkime, kaip jie gyvena, ar taip, kaip dauguma mūsų moka brangiai už šilumą ir kitus patarnavimus daugiabučiuose, ar skendi prabangoje ir niekada nesupras eilinių piliečių poreikių, tenkindami tik savo verslo poreikius, ar siaurus partinius, grupuočių interesus. Nebūkime eilinį kartą apgauti ir suvilioti nenuoširdžių žodžių ar nepamatuotų, nerealių pažadų, brangiai kainuojančių reklamų blizgesio. Atsiminkime, kad Savivaldoje nėra blogų partijų, yra tik blogi arba geri žmonės, kandidatai jų gretose ir juos atrinkti yra MŪSŲ, RINKĖJŲ PAREIGA.
Kauno jungtinis demokratinis judėjimas paruošė ir pateikė kandidatams į Kauno Tarybą pasirašyti 9-is įsipareigojimus, dirbti kauniečiams ir jų gerovei (visas tekstas mūsų svetainėje:www.judejimas.eu). Mums ir visiems kauniečiams įsipareigoti nepabūgo ir tai patvirtino savo parašais:
Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys Demokratai [Nr.94]: 1.Andrius Kupčinskas, (Nr.1), 2.Algimantas Kurlavičius (Nr.2), 3. Vygantas Gudėnas, (Nr.4), 4. Loreta Kudarienė (Nr.7), 5. Raimundas Kaminskas (20), 6.. Julija Iskevičienė ( Nr.61).
Partija Tvarka ir teisingumas [Nr.140]: 1. Algirdas Vilimas (Nr.25), 2. Romualdas Matelis (Nr.51), 3.Algimantas Mileika (Nr.12), 4.Nijolė Šergalienė (Nr.71).
Politinė partija "Profesinių sąjungų centras"[Nr.123]: 1. Danutė Bareikienė (Nr.2), 2..Vytautas Malinauskas (Nr.3), 3. Daiva Jurevičienė (Nr.5).
LSDP [ Nr.70]: Orinta Leiputė (Nr.1).
DP [ Nr.10]: Anželika Banevičienė (Nr.2).
Stasio Žirgulio nepriklausomų kandidatų koalicija [Nr.6]: 1.Stasys Žirgulis (Nr.1), 2. Jūratė Matekonienė (Nr.2), 3. Dainius Varnas (Nr.7).
Partija „Jaunoji Lietuva“[Nr.12] kandidatas Kazimieras Nausėda (Nr.3).
Savarankiškai save išsikėlę kandidatai: 1. Alvydas Malinauskas, (Nr.22), 2. Žilvinas Šumskis (Nr.38), 3. Edvardas Galvanauskas (Nr.67).

Tvarkos ir teisingumo [Nr. 140] sąraše Nr.25 yra mūsų KJDJ Tarybos narys Algirdas Vilimas, , aktyvus visuomenininkas ir pilietinės nuomomės gynėjas. Be Algirdo paramos JDJ vardas nebūtų išgarsintas LEO Gimtadienio tortu, gal neturėtume ir tiek lankstinukų, plakatų ir t.t. Be Algirdo nepraėjo nei vienas mitingas, Algirdu visada galima pasitikėti, jis laikosi duoto žodžio ir visada, kiek ir kaip gali, ištiesia pagalbos ranką, todėl ir išrinktas į Kauno tarybą būtų mūsų ramstis ir pagalba miesto valdžioje. Tame pačiame TT sąraše yra ir kitas mūsų KJDJ narys, aktyvus internautas ir sumanus raštų kūrėjas, dalyvavęs daugelyje akcijų, renginiuose Šiauliuose ir Vilniuje, surinkęs KJDJ renginių fotografijų kolekciją tai - sąraše Nr. 51 Romualdas Matelis.
Jeigu galvojat balsuoti už čia paminėtas partijas, kviečiame reitinguoti šiuos žmones įrašant jų sąrašo numerius biuletenio langeliuose, nes jie kauniečiams yra žinomi savo nuveiktais gerais darbais ir įsipareigojimais mums visiems, o į sąrašų viršų gal būt nepateko nes turėjo savo nuomonę, neatitikančią partijų lyderių tikslų. Bet rinkimų dieną sąrašų vieta mažai ką lems. Jums, mieli rinkėjai, gi priklauso paskutinis žodis.Atsisakykime nuostatos, kad mes nieko negalime pakeisti. NEBALSUODAMI TIKRAI NIEKO NELAIMĖSIME, TODĖL - "VISI Į RINKIMUS“ !!!
Kauno Jungtinis demokratinis judėjimas

---

 R.Matelio metraštis…

Net nežinau ar šiandiena yra profesija METRAŠTININKAS. Greičiausiai visa tai išnyko jau prieš kelis šimtmečius. Ko gero juos pakeitė Statistikos departamentas. O gal ir yra, tik jie bendrąja prasme vadinami istorikais… Gal… Visai neseniai aš pastebėjau sau keistą reiškinį – tai, kas man iki šiol atrodė absoliučiai žinomais prabėgusių gyvenimo metų faktais, daugeliui jau visai išsitrynę iš atminties. Net mano bendraamžiai daug ko nebepamena. Todėl pajutau poreikį kažką įamžinti, ateities kartoms palikti tikrų, niekaip neiškraipytų istorinių detalių…

Jei "Kauką", "Orbitą" ar "Bialystoką" dar daugelis prisimena, tai aš būčiau labai atsargus, spėliojant ar atsiras internete bent keletas žmonių, kurie prisimins Kauno restoraną "IX dangus". Nes jo nebėra jau labai seniai, jis išnyko gerokai anksčiau nei prasidėjo nepriklausomybė, jis likviduotas dar L.Brežnevo klestėjimo metais. "IX dangus" galite neprisiminti ir todėl, kad jis oficialios iškabos niekada ir neturėjo… Šį restoraną, o tada jis vadinosi kavine, gali gerai prisiminti tik tie veteranai, kas jame lankęsis.
Keistokai gal kažkam skamba tokioje temoje sąvoka VETERANAI, tačiau man atrodo, kad ji absoliučiai teisinga. Nes tuo laiku didelė dalis jaunimo sau galėjo leisti dažnus vizitus į pamėgtas kavines, barus ar restoranus. Ne, ne todėl, kad jaunimas buvo turtingas. Tiesiog tada mes teturėjome vieną siekį – baigti mokslus. O ir nesimokantys – dienas leido darbuose, o po darbo tarsi ir nebuvo jokių papildomų rūpesčių… Gi nesvajojome pirkti butą ar automobilį. Tokie rūpesčiai užguldavo tik jau vyresniuosius, šeimas sukūrusius žmones.

Pradėdamas šią temą NetLog saite sukūriau tik pradžią ir laukiau komentarų. Paaiškėjo, kad "IX dangus" kai kas prisimena. Tiesa, ne itin tiksliai, bet prisimena. Kiti jį nuspėjo remdamiesi loginiu mąstymu.

Nežinau, gal ir čia atklydęs skaitytojas jau atspėjo, - tai kažkada buvęs "Baltijos" viešbutis. Pirmame jo aukšte buvo tam laikui pakankamai solidus to paties pavadinimo restoranas, IV ir VII aukštuose - nedideli bufetukai, o ant stogo - "IX dangus". Šiek tiek netiksliai vis tik vadinome šį "dangų", nes jei jau jis buvo ant IX aukšto stogo, tai turėjo tarsi vadintis X dangumi. Bet niekam dėl to galvos neskaudėjo, nes esmė gi ne romantiško pavadinimo tikslume. Kur kas svarbiau supanti aplinka ir aptarnavimo kokybė. O ji buvo tikrai nebloga.

Nors gyvenime, atrodo, jau matęs daug ko ir nelabai randu kuo nustebti, mane visada nepaliauja gluminti kai kurių reiškinių tarpusavio ryšys. Tiksliau - jo nebuvimas ir… tuo pačiu metu buvimas. Politika ir restoranai - argi čia yra kas bendro? Ne! O vis tik šiame derinyje per daug nepaaiškinamų dalykų. Prieš sugriūnant imperijai Kaune ir visoje Lietuvoje turėjome gražių, prabangiai įrengtų visuomeninio maitinimo įmonių, į kurias su pasididžiavimu kvietėmės svečius ne tik iš gretimų miestų ar kaimų, bet net ir iš Amerikos atvykusius giminaičius. Ir jie žavėjosi tuo, ką čia pamatydavo. Nepriklausomybę pasiekėme be karo - nebuvo sugriautų pastatų ar nuniokotų visuomeninės paskirties objektų. Tačiau patys gražiausi restoranai ir kavinės netruko užverti duris ir apaugti voratinkliais. Gražiausi pastatai ėmė irti. Tai pasakytina tiek apie mano jau aprašytą "Kauką", tiek apie Kauno "Žaliąjį kalną", "Pasimatymą", "Gildiją" ir pirmąjį Tarybų Sąjungoje naktinį restoraną "Orbita". Nebūtis užklupo ir vilniečius "Dainavą", "Erfurtą" bei "Šaltinėlį". Nuvykęs į kažkada tokią mielą "Gėluvą" Šiauliuose, šiandiena radau tik [atsiprašau kitaip manančių] nusmurgusį marketą. Ilgiems metams Palangoje užsidarė "Birutė", "Vasara", "Pajūris" ir "Baltija"… Teliko klausimas „Kodėl?“. Juk prasidėjus rinkos ekonomikai turėjo viskas vykti atvirkščiai…

Bet grįžtu prie "Baltijos". Apatinis restoranas, laimei, niekada nenustojo gyvuoti. Po privatizacijos čia pradėjo veikti keistoko pavadinimo, bet visai miela "Amerika pirtyje". Dviejuose aukštuose dar kurį laiką egzistavo tarsi visų užmiršti bufetukai [jaunimui gal tai nesuprantama sąvoka, tad paaiškinu - tai dabartinių kavinių ir net restoranų sinonimai]. Gi "IX dangus" jau senokai nepagrįstai priblėsęs kauniečių atmintyse.

Sovietiniais metais, kažkodėl nebuvo nei vienos lauko kavinės. Visas vakarinis ir naktinis gyvenimas, nežiūrint į galimai aukštą vasaros temperatūrą, vykdavo tik patalpose. Dieninis taip pat. Mums net fantazijose nekildavo minčių, kad galima jaukiai leisti laiką gryname ore. Kas tai? Taip pat nesuvokiama tuometinės politikos dalis? Gal būt… Nežinau… Gi "IX dangus" buvo vienintelė visoje Lietuvoje išimtis - čia, sulig X aukšto galimomis lubomis buvo iškeltas atviras stogas. Lietaus atveju niekam negrėsė sušlapti, o sienų nebuvo, todėl vasarą gaivus vėjas pasiekdavo kiekvieną kavinės lankytoją. Nuo šio stogo atsiverdavo puiki panorama. Palengva augančiame mieste labai gražu buvo matyti ne tik apačioje esančią žalumą ir mažesniųjų namų stogus. Tada, kai automobiliai buvo begalinis deficitas, jie buvo ir mūsų gatvių puošmena. "Baltijos" viešbutis buvo vienas iš pirmųjų dangoraižių Kaune, nes iki tol statyta tik penkiaaukščiai. Tad tuo labiau fantastika buvo būti taip aukštai ir dar atvirame ore prie staliuko.
Tiesa, "IX danguje" niekada nevyko šokiai. Tarybiniai restoranai turėjo griežtą tvarką. Šokama buvo tik restoranuose, gi aprašinėdamas "Baltijos" stogą, esu netikslus - čia niekada nebuvo restoranas. Tai buvo tik kavinė, nors kodėl vieni vadinosi kavinėmis, kiti - restoranais, tikriausiai nepasakytų nei pats didžiausias žinovas. Paprasčiausiai šie terminai atspindėjo sumanytą statusą ir tiek. O esminių skirtumų buvo mažai. Na, restorane buvo šokama, jame galima buvo užsisakyti alaus, o kavinėse to nebuvo. Nors kalbant objektyviai, Kaune alaus nebūdavo net ir restoranuose. Nes tai galėjo paskatinti lankytis abejotinos reputacijos asmenis.

Netlog’ietis Jotautas savo komentare, parašė vieną iš tada dominavusių "IX dangaus" uždarymo versijų - kažkas susigriebė, kad stogo briaunos per žemos, o prisigėręs jaunimas gali susimąstyti jomis pasivaikščioti… Ir nukristi… Gal būt. Bet kaip ir visada gyvenime, žinia, plisdama iš lūpų į lūpas greitai įgauna naujas formas. Taigi aš jau buvau girdėjęs versiją, kad ne tik gali, bet kažkas jau ir nukrito. Todėl ir uždarė. Tačiau kas toks nukrito, komentuojama nebuvo. Nes galgi niekas ir nenukrito. Vis tik, šiandiena žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš būčiau linkęs manyti, kad tokie gandai atsirado arba pagal tam tikrą užsakymą, arba iš niekur nieko. Aš labiau linkęs manyti, kad šį restoraną uždarė tuometiniai KGB’istai. Nes "Baltija" nors Kaunas, kartu su Rusijos Gorkio [dabar vėl Nižnij Novgorod] ir dar keliais TSRS miestais buvo uždaras užsieniečiams miestas, vis tik buvo pats gražiausias ir moderniausias viešbutis ir jame būdavo apgyvendinami išimties tvarka į Kauną įleisti užsieniečiai. O tokiose mielose kavinėse, užsieniečiai nesunkiai galėjo sueiti į kontaktą su kokiu nors Kauno "kontra nedobytaja" - taip buvo vadinami nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Ir tai būtų labai nepatikę Maskvai. Tai tik mano versija, kurią vargu ar jau kada nors gyvenime kas paneigs arba patvirtins… Vis tik ji labai tikėtina.

Tada kai "IX dangus" dar klestėjo, Laisvės alėja dar važinėjo mašinos. Tada šia alėja dar tik pradėta riboti judėjimą, o tai buvo daroma gana originaliai - pastatyti kelio ženklai, vairuotojams liepiantys pravažiavus vieną kvartalą, sukti arba dešinėn, arba kairėn. Ir tik gal po ketverto metų sumanyta galutinai sustabdyti važinėjimą Laisve apskritai. Aplink soborą, kuriame tada buvo įkurdinta Vitražo ir skulptūros galerija, ratu apvažinėdavo tie šustriakai, kurie jau tada sugebėjo įsigyti nuosavas mašinas. Prie "Lietuviškų patiekalų" [beje ten prieš kelis mėnesius ir vėl atsidarė tokio pavadinimo kavinė, o ilgą laiką ten buvo restoraniukas "Prie akmenų"] buvo viena iš gal penkių Kauno taksi sustojimo vietų. Taip, tada šių mašinų buvo mažai, o vėlų vakarą stotelėse nutįsdavo ilgokos eilės. Soboro taksi sustojimas buvo pati arčiausia vieta grįžtantiems iš "Baltijos"… Apie taksi sustojimą šioje temoje rašau ne atsitiktinai. "IX danguje" rinkdavosi kitaip nei kitur, neįprastai marga publika. Daugumoje, kaip ir visur, čia sėdėdavo jaunimas, tačiau pastovių lankytojų tarpe matydavosi ir žmonės-mįslės: save aukštai nešantys vyrai, sulaukę gal jau 50-60 metų. Jie visa savo povyza rodė aplinkiniams, kas yra neeiliniai, tačiau kas jie tokie, mažai kas ir žinojo. Apie vieną iš jų aš atsitiktinai sužinojau iš savo Tėvų. Gatvėje sutikus berankį pusamžį nuolatinį restoranų liūtą, tėvai man paaiškino - ta garsus pokario metų advokatas Brastavickis. Per karą jis netekęs ne tik rankos, bet ir kojos. Tačiau netektos kojos vietoje meistriškai pritaisytas medinis protezas, o juo naudotis jis išmoko tobulai, todėl to nesužinojęs, nebūčiau nei įtaręs, kad tokia jo būsena. Brastavickis niekada nekalbėjo lietuviškai. Na, beveik niekada, nes retkarčiais vis tik prabildavo. Jis daug gėrė, tačiau niekada neprarasdavo žmogiškos išvaizdos, tuo dar labiau tapdamas paslaptingas. Dantyse jis beveik be paliovos laikė didelę pypkę, o jo leksikone neretai girdėdavosi seniai užmiršti carinės Rusijos terminai sudarj [сударь - ponas] ir baryšnia [барышня - dvaro ponia]. Jo išskirtinai sodrus balso tembras, versdavo atkreipti į jį dėmesį ne tik iš matymo jį jau žinančius, bet ir kiekvieną praeinantį pro šalį arba sėdintį prie gretimo staliuko. Be jokių abejonių advokatas Brastavickis turėjo labai daug pinigų. Prie jo staliuko dažniausiai prisėsdavo tokie pat neaiškūs pagyvenę vyrai. Jie garsiai rusiškai kalbėdavo įvairiomis pabrėžtinomis temomis, nors manau, kad tie kiti būdavo lietuvių tautybės… Savo ruožtu ir šie buvo nemenkai pralobę, todėl viena iš didžiausių atrakcijų, būdavo sulaukti kavinės uždarymo. Tada, paprastai, šie garbūs ponai susiginčydavo kuris iš jų turi mokėti sąskaitą. Pasipildavo ant stalo mėtomi pinigai ir tarpusavio ginčai, kuriam iš jų priklauso teisė atsiskaityti.
Bet tai dar nebūdavo visų įspūdžių viršūnė. Įspūdingiausia būdavo matyti vieno iš jų girtas fantazijas važiuojant namo taksi. Būtent į prie soboro įsikūrusią stotelę susirinkdavo dauguma prisimenamo ir kitų restoranų lankytojai ir dažnai tarpusavyje aptarinėdavo - ateis skrybėlėtasis Brastavickio draugas ar ne. Nes šis, alkoholio ir didybės manijos užkariautas mėgo čia išdarinėti įvairius… na net nežinau ar tai galima pavadinti triukais. Šis žmogus net keletą kartų ėmė po keturi penkis taksi. Nes jam atrodydavo, kad geriausia bus, jei vienoje iš "Volgų" sėdės jis, sekančioje - sakvojažas [portfelis], dar sekančioje - skrybėlė ir t.t. Gerai nei nebeprisimenu ką jis dar "sodindavo" į atskirus automobilius. Ir tada ši kolona važiuodavo nežinoma kryptimi, matomai į jo namus…
Taigi tiek apie seniai visų užmirštą, kažkada labai aktyvią praeitį…

 

Tiesiogiai ir alegoriškai

Šeštadienio rytą prabudusieji kauniečiai negalėjo patikėti savo akimis - daugelio jų kiemai užversti didžiulių medžių kamienais, visur prilaužyta šakų šakelių. Tiesa, jautriau miegantieji visą, netikėtai prasidėjusią stichiją pajuto dar naktį, trečią valandą. Beje, uragano, dar kitų vadinamo škvalu pasekmes , pasirodo, pajuto ne tik kauniečiai, bet ir kitų Lietuvos kraštų gyventojai. Ypač dzūkai iš Varėnos ir Alytaus rajonų. Gi aš, laimei, tą naktį ilsėjausi Žemaitijoje, prie Luksto ežero, o ten nei į galvą mums nebūtų atėję, kad namuose prasidėjo tikras pragaras…
Bet tegul apie uraganą ir jo pasekmes aprašinėja statistikai, meteorologai ir kiti specialistai. Ne mano tai pašaukimas. Tuo labiau, kad apie šį įvykį jau šiandiena prirašyta masė liudininkų atsiminimų. Gi aš nesu jų tarpe, tad ir aprašyti neturėčiau ką. Tačiau pasekmes matau ir šiandiena, praėjus jau daugiau nei parai laiko. Ir nors niekada savęs nelaikiau klasikiniu romantiku , vis tik turiu savo romantikos supratimą, kuris gal labiau sumišęs su filosofija ir, gal, net mistika.
Teisūs visi tie, kurie tą naktį vadino pasaulio pabaiga. Tai akivaizdu matant vaizdus gatvėse ir parkuose. Iš spaudos sužinant, kad vėjas sugebėjo pakelti net kažkokią tris tonas sveriančią melžimo platformą ir ją užmesti ant moters, nepaliekant jai nei menkiausios vilties išgyventi, supranti, kokia galinga gamta. O žvelgiant giliau, imi suvokti, kad ji - čia, Žemėje, tarsi didelė, o tuo pačiu ir niekingai maža. Nes aplink mūsų planeta gali švokšti, kad ir kokie viesulai, o tarpplanetinei erdvei tai nulis. Žemės sukimosi aplink save ir aplink Saulę tai neturi ir negali turėti jokios įtakos. Dar daugiau, jei kažkurioje kitoje planetoje, kuri gal per 5 ar 10 šviesmečių nuo mūsų ir yra kokia nors gyvybė, čia mes galėtume visi žūti nuo uraganų ar potvynių, o apie tai jie nei nesužinotų. Šią paslaptį amžiams nusineštų laikas. Jei žvelgtume dar toliau, į kitas tolimas galaktikas, joms ne tik mūsų vėjai ar potvyniai bereikšmiai, joms niekas nepasikeistų net jei mūsų visa saulės sistema išnyktų. Tik pamanykite kokia mums smulkmė gi būtų, jei danguje nustotų šviesti viena kažkuri žvaigždutė. Taigi…
Ir visa tai bandant vertinti iš realistinių pozicijų, pasidaro dar labiau juokinga klausytis tų, kurie kelia paniką dėl pasaulinio atšilimo ar atšalimo. Kaip idiotiškai aukštai kažkas bando pervertinti save, manydamas [o gal sąmoningai kitus klaidindamas], kad nuo jo, žemės smulkmės, dulkės ar dar kažkokio nykstamai mažo vieneto, priklauso mūsų planetos orai, ledynų būsena ir kiti globaliniai reiškiniai. Absurdas. Niekada netikėjau šiomis pasakomis, o dabar, praūžus škvalui, tuo labiau.
Mes esame dulkės ir net atsistojus prie bejėgio nulaužto medžio tai visai akivaizdu. Tiesa, mes dulkės tik kai žvelgiame į savo - kaip ne kaip milžinišką planetą, tačiau mes dideli ir galingi ereliai kai imame galvoti apie tarpusavio santykius. Tada pas mus iš tikro išauga neregėti sparnai, kurie mus iškelia į padanges. Tik ne į tikras padanges, o į menamas. Čia mes pajėgūs kilti, šluoti, naikinti, mes galime kitus mulkinti, skriausti, gniuždyti. Čia galime prasiskverbti į valdžią, i postus, į elitą, uzurpuoti kitų gyvenimus ir jaustis tokie dideli ir amžini. Tik kas iš to? Kas iš to, jei mes bijome realiai pagalvoti apie tikrąją Gamtos esmę ir net kiekvienas puikiai suvokdami savo laikinumą čia, Žemėje, nenorime prisiminti tų, kurie ilgai buvę aukštumose, vėliau labai sparčiai leidosi, traukėsi ir mūsų akivaizdoje nyko. Juk matėme tikriausiai visi tokių žmonių, kurių kažkada ir pakalbinti nedrįsome, o vėliau… O vėliau jie patys pas mus ėjo ir vylėsi, kad mes juos bent kiek pakalbinsime, pabendrausime, skirsime jiems nors menką dalelytę dėmesio. Nes juos į savo globą pasiėmė Senatvė. O Senatvė yra didelė egoistė. Ką jau ji pasiima, kitiems to nebeatiduoda.
Ir tada ąžuolas tampa nebe ąžuolu. Ir net ne drebule. Jis tampa varganu moliu. Ir kuo aukštesnis ir išvaizdesnis jis buvo anksčiau, tuo labiau apgailėtinu atrodo išmušus tam skirtai valandai. Bet ne visi ąžuolai vis tik taip liūdnai sunyksta. Nes ne visi tie, kurie dėjosi ąžuolais, jai iš tikro ir buvo. Dauguma jų niekada ir nebuvo ąžuolais. Jais tik apsimetinėjo. Gamta nesikiša į žmonių gyvenimo smulkmenas. Ji leidžia - rinkis gyvenimo kelią tokį, kokio vertas esi. Ji davė mums protą, o tai didelė, nenuginčijama jėga ir paliko tolimesnei savieigai. Deja, daugelis net nesuspėję savęs deramai įvertinti, pasirinko būti ąžuolais, ereliais ar kita visa gąsdinančia jėga. Nors to daryti jiems nederėjo. Gamta neklystanti, ji mato viską kaip yra, o ne kaip mes savyje įsivaizduojame.

Vaikščiojau šiandiena po senąjį Kauno Ąžuolyną ir stebėjausi. Škvalo duotos pamokos parodė, kad net fizika šiame gyvenime yra nulis. Gamta, gal kartą per šimtmetį, matyt mėgsta apsivalyti. Ir šią vasarą ji tai daro. Iš savo zonos ji nušluoja tai, kas jai nereikalinga. Kai kur šluoja, kai kur plauna… Keista ir iš pradžių nesuvokiama buvo matyti, kad vietomis išversti seni šimtamečiai medžiai. O kai kur išrauti palyginus jauni, gal vos kelių dešimtmečių amžiaus medžiai. Kai kur vieniši medžiai lūžo, o kai kur jie stovėjo lyg niekur nieko. Kai kur nušluotos visos grupelės ąžuolų, o kai kur iš jų vidurio išrauti patys stipriausi. Tik po kurio laiko pagalvojau, kad kaip žmonių visuomenėje mes toli gražu ne visada atskiriame tikrus ąžuolus, taip ir miške: ne visi tie, kurie atrodė galingi ir nenugalimi, tokiais ir buvo. Gamta atrinko pačius menkiausius, o mūsų žvilgsnis pasirodė per menkas, kad galėtume suvokti kodėl taip yra.

Kartas nuo karto mane pritrenkia žurnalistų rašomi straipsniai. Po tam tikros pertraukėlės ir vėl toks nesuvokiamas straipsnelis pasirodė „Kauno dienoje“. Pavadinimas tikrai įspūdingas – „Žiedas Radvilėnų plente buvo planuotas dar prieš 90 metų“.
Čia apie Kauną… http://kauno.diena.lt/dienrastis/miestas/zieda…

Skaitydamas tokius, absoliučiai logikos neturinčius straipsnius, aš įklimpstu į įvairias spėliones. Ir viena iš ją, tarsi kažkokia sąmokslo teorija – gal korespondentai tokiais neesminiais rašinėliais paprasčiausiai testuoja savo skaitytojus? Gal tikrina savo auditorijos loginį mąstymą, o išplaukiant iš to ir galimybę manipuliuoti savo skaitytojais atėjus rinkimams, skleidžiant vienokios ar kitokios pakraipos „informacijas“, reklamuojant kažkieno prekes ar paslaugas.

Net visiškai paviršutiniškai primetę, mes privalome susigaudyti, kad prieš 90 metų, t.y. 1919 metais, pagrindiniu transportu Lietuvoje buvo vežimai, traukiami arklių. Ir jei jau tada Kaune ir buvo koks nors motorinis transportas, tai kam jam galėjo reikėti žiedų? Nesu istorikas, ne itin gyvenime fiksuoju datas, tačiau puikiai atsimenu Kaune pasirodžiusius pirmuosius važiavimo žiedus. Tai galėjo būti maždaug 1975 metais. Tad ką gi Kaune galėjo veikti kažkoks danas, numatęs daryti žiedą Radvilėnų gatvėje? Absurdas ir net jei tai buvo ekstrasenso sapnas, kokia prasmė tokius dalykus piršti skaitytojui?

p.s. O gal čia puiki proga dar vienai kauniečių ateities šventei? Gal 2019 metais dabartinis jaunimas susėdęs prie žydų kapų tvoros išlenks buteliuką Radvilėnų plento žiedo šimtmečio garbei?

Panašios temos:
http://www.vilniustransport.lt/uploads/docs/Pi…
http://kauno.diena.lt/dienrastis/miestas/radvi…

Žymelės: eismas gatvės keliai pamąstymai žiniatieka

www.kaunas.aps.lt Ar Jus čia įsileidžia?

Šį vakarą gavau "paklydusį" [ne ten nuneštą] laišką iš Kauno apskričiai priklausančios Žemėtvarkos tarnybos, adresuotą mano Velioniui Tėvui. Ultimatyvų raštą, nors tuo pačiu ir džiuginantį. Po 19 metų laukimo priėjo mano eilė atgauti kompensuojamą žemę kažkurioje Kauno vietoje. Džiuginantis jis, nes prasideda kažkas to, ko, įvertinant mano amžių, galima sakyti, kad laukiau didžiąją savo gyvenimo dalį.
Tekstas ultimatyvus. Jame štai tokios frazės: "Jei iki nurodyto termino neatvyksite ir apie sprendimą gauti žemės sklypą neinformuosite raštu, bus laikoma, kad siūlomų sklypų atsisakėte ir šie sklypai bus siūlomi kitiems piliečiams pagal patvirtintą eilę. Nepasirinkus sklypo iki nurodytos datos, turėsite teisę sklypą rinktis tik iš likusių nepasirinktų sklypų. … Primename, kad vadovaujantis LRV 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 "Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 38 punktu, atsisakius siūlomo žemės sklypo piliečiui išlieka pirmumo teisė ne daugiau kaip du kartus rinktis žemės sklypą kitoje vietoje. Pilietis, kuris iš viso 3 kartus atsisako siūlomo žemės sklypo, įrašomas į eilę paskutiniuoju."
Va taip!!! Tvarka turi būti!! Ir ji bus!
Viskas būtų lyg ir logiška, tačiau… Tačiau toliau paaiškinama dar taip: "Informuojame, kad įrašius į eilę naujam žemės sklypui gauti paskutiniuoju, Jūs prarasite galimybę gauti naują žemės sklypą Kauno mieste, nes eilėje yra įrašyti 1728 piliečiai, o Kauno miesto savivaldybės administracija informavo, kad viso Kaune bus parengta apie 1000 sklypų detaliųjų planų". Nepatyrusiam žmogui gali pasirodyti, kad čia viskas puiku. Deja, privalau atkreipti dėmesį į nerealius terminus iš kurių akivaizdu, kad gerų kėslų čia nerasi ir su žiburiu. Visų pirma Kauno apskrities viršininkas naujų žemės sklypų suteikimo eilę patvirtino dar 2009 m. rugpjūčio 7 d. Neaišku kada patvirtinti naujai suformuotų sklypų detalieji planai, tačiau neabejotinai tai padaryta taip pat ne mažiau kaip prieš pusmetį, nes sąrašų tikslinimas prasmingas tik tada, kai jau yra kam ką duoti. Taigi, dėl kažkieno kaltės [o gal sąmoningo vilkinimo] mažiausiai 105 dienos nebuvau informuotas apie šią žinią. Maža to – Žemėtvarkos darbuotojos Nijolės Buzienės raštas paruoštas ir Kauno miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo Petro Sabeckio pasirašytas 2009-11-13 d., kišenėje pranešiotas ir paštą pasiekė tik lapkričio 17 d. [antradienį]. Ir tai dar ne viskas… Nors formaliai man išsirinkti vieną iš 1000 sklypų palikta tik septynios dienos, rašte nurodoma, kad priėmimas Žemėtvarkoje vyksta tik du pusdienius per savaitę – „pirmadieniais 9-12 val., ketvirtadieniais 13-17 val.“ savaime suprantama, kad prie kabinetų durų bus sugriuvę masė žmonių, todėl apie tikrą pasirinkimą negali būti nė kalbos. Nesvarbu ar sueis visas tūkstantis ar 500 pretendentų.
Kita vertus, pašaliniam stebėtojui neturėtų čia būti nieko keisto – akivaizdžiai aš esu vienas iš blogiausių, labiausiai nesusipratusių žmonių Kauno mieste, nes per visus 20 metų nesusipratau įteikti nei vienam „geradariui“ net pačio mažiausio vokelio. Maža to, dar drįsau Kauno Žemėtvarką, už tai, kad piktybiškai neteikė man informacijos apie mano eilę laukiant priklausančios žemės dalies, prieš porą metų paduoti į teismą ir dalinai tą bylą laimėti. Tąsyk net ir į teismo nurodymą pateikti man išsamią informaciją nebuvo sureaguota, todėl tik po konsultacijų LR Teisingumo ministerijoje kreipęsis į antstolį, pagaliau sulaukiau žinių apie savo padėtį. Nieko keisto būtų ir visiems tiems, kurie būtų buvę tada teismo salėje, nes Kauno apskritį atstovavusi teisininkė visai natūraliai atsakinėjo į teisėjų klausimus maždaug tokiais žodžiais: „Ne, pretendentai atgauti žemę nėra pas mus viešai informuojami apie savo eilę. Kam jiems to? Kai ateis laikas, mes viską jiems pranešime. Nes tik mes esame kompetentingi spręsti žemės gražinimo klausimus. Nes tik mes viską žinome kaip yra ir kaip turi būti“.
Tiesa, vos nepraleidau ir dar vieno triuko. Rašte patariama su paruoštų sklypų detaliaisiais planais susipažinti Kauno apskrities viršininko administracijos tinklapyje www.kaunas.aps.lt Matyt manyta, kad tikimybė, kad kažkas pasinaudos šia galimybe lygi nuliui, nes gi nesusipratusieji „paskatinti“ valdininkus laiku sugrąžinti priklausančias žemes pagrinde jau visai suvargę senukai [tuo labai akivaizdžiai įsitikinau ne kartą lankydamasis Žemėtvarkos departamente]. Tačiau vėliau tikriausiai apsigalvota – gi pas daugelį gali atsirasti ir anūkėlių, kurie internete nardo kaip žuvis vandenyje ir gal dėl tos priežasties saitas www.kaunas.aps.lt šiandiena niekaip neatsidaro. O gal Jums kam nors atsidarys? Pabandykite, būsiu dėkingas už informaciją. Nors tikiuosi ją gauti ir oficialiai iš Vyriausybės, dėl ko kreipimąsi parašiau prieš valandą laiko.
Ką gi, šią naktį privalėsiu galutinai apsispręsti dėl savo tolesnių veiksmų, bet panašu, kad ryt ryte jau būsiu pas Kauno apskrities Prokurorą K.Betingį. Gal gi jis pabandys apginti mano interesą, nes manau, kad tai yra ne tik mano, bet ir viešasis interesas.

15-oji Vyriausybė, Olgos Posaškovos nuotrauka

Prieš pusvalandį grįžau iš susitikimo su premjero komanda Kauno „Girstučio“ rūmuose. Na nepagalvokite, kad susitikimas reiškia Vyriausybės vizitą į Kauną pasimatyti su manimi. ((:))) Ne. Tiesiog nuvykau privačiai, gavęs žinią, kad toks susitikimas bus tarsi su visuomene. Toks jis ir buvo, jei laikyti, kad visi mes, kokių bebūtume pažiūrų ir įsitikinimų, vis tiek esame ne kas kita, o visuomenė. Tačiau tik gerokai įpusėjus renginukui, tapo aišku, kad dalyvavau save sąjūdiečiais laikančių žmonių sueigoje. Tą paslaptį išdavė KAM ministrė [u]Rasa Juknevičienė, kuri pradėdama kalbą pasisveikino „Sveiki sąjūdiečiai“[/u]. Niekada negalėčiau pasakyti ką nors neigiamo apie Lietuvos Sąjūdį. Priešingai, tai buvo ta jėga, kuri ne tik sugriovė sovietinę imperiją, bet ir sudrebino viso pasaulio pamatus. Tačiau kas yra šiandiena Sąjūdis man paslaptis. Spėju, kad tai pagrinde Rasos Juknevičienės rinkiminė palaikymo grupė. Tiek to, nesigilinsiu ir toliau.

Kadangi šiandiena buvau labai užimtas, susitikimui pasiruošti ne labai turėjau laiko. Tačiau likus pusvalandžiui vis tik spėjau ant popieriaus užmesti du klausimus. Maža kaip ten viskas vyks, gal nespėsiu įsiterpti tarp daugelio susirinkusiųjų. Ir tai buvo teisinga spėlionė, į mano klausimą nebandyta atsakinėti, belieka viltis, kad sulauksiu atsakymo elektroniniu paštu, kas Mero Kupčinsko lyg ir pažadėta. Jei kam smalsu - atkopijuoju savo du klausimus, o jei gausiu atsakymą, perrašysiu šiame savo blog‘e ir jį. Bus matyti…

1. „SODRA finansinėse konvulsijose – tą žinome ne tik iš spaudos, bet ir iš Jūsų paties. Jūsų vyriausybė užsimojusi negrąžinamai sumažinti pensininkams jų per gyvenimą uždirbtas pensijas. Pažvelkime truputi į praeitį, t.y. į tą laikotarpį, už kurį Jūs asmeniškai neturite jokios atsakomybės. Niekam ne paslaptis, kad visoje Lietuvoje SODROS esami rūmai vieni prabangiausių. Iš kokių lėšų jie pastatyti? Ar ne iš tos pačios kartos pensininkų sumokėtų įmokų? Be to jų plotai pilnai neįsisavinami – daug kur, tame tarpe ir Kaune, beprasmiškai šildomi holai ir platūs koridoriai, kurie sudaro – tai matosi plika akimi – apie 50 procentų viso šildomo ploto. Ar neatėjo laikas visus šiuos rūmus pelningai parduoti, kad ir kuriems nors Vakarų bankams ir tik tada, kai nebebus kur trauktis, imti veržti diržus senukams?

2. Ar Jums neatrodo, kad Lietuvoje labiausiai trūksta įstatymų, kurie deramai sugriežtintų valdininkų ir bendrai valstybinių įmonių darbuotojų atsakomybę? Ar nemanote, kad jau seniai laikas inicijuoti įstatymus, kurie net ir pasiliuosavusius iš darbo valdininkus, įpareigotų atlyginti valstybei didelės vertės nuostolius, jei jie padaryti dėl jų kaltės? Juk gal tada į atsakingas pareigas veržtųsi tik tikrai atsakomybės jausmą turintys…

p.s. jei Jūs susitikimo metu nesuspėtumėte atsakyti į mano klausimus, su nekantrumu jų lauksiu elektroniniu paštu: autoa@pochta.ru “

Na, o dabar trumpai apie mano įspūdžius… Nieko gero. Nors ir kritikuoti ką nors nelabai yra ką. Nes susitikimas buvo pagrinde monologo stiliaus, t.y. toks, kai pats oratorius pasako kažkokį teiginį ir vėliau jį „pagrindžia“ savo tiesomis. Pavyzdžiui Premjeras, vardan to, kad auditorija geriau suprastu aukštas vyriausybės frazes, padarė tai labai „suprantamai“ net ir tiems, kurie neturi „muzikinio išsilavinimo“. (J) Jis sakė, kad vyriausybė valstybėje tai tas pats, kas šeimos galva šeimoje. Va šeimoje dirba vienas žmogelis, jis gauna du tūkstančius litų, o šeimai pragyventi reikia trijų tūkstančių. Tiek išlaidų įprasta turėti tai šeimai. Tad šeimos galvai tenka nuolatinis galvos skausmas – kieno poreikius apriboti – senų tėvų, vaikų ar anūkų. Sakė, kad galima pasiskolinti pinigų, bet tą skolą turėtų atidavinėti anūkai, o tai vargu ar būtų sąžiningai…. Bent aš kiek supratau, tai anūkų gaila labiausiai, todėl geriau ir nesiskolinti ir dabartinių anūkų poreikių nemažinti. Viskas lyg ir aišku, išskyrus viena – aš taip ir likau gerai neįsisąmoninęs ar tik tie anūkai nebus mūsų vyriausybė…

Jei rimčiau, tai nieko įdomaus ir nieko naujo. Pokalbis vyko viena kryptimi. Išaiškinta, kad pvz. KAM ministrė dabar gauna apie 7000 Lt. atlyginimą, o Olekas, va, gaudavo net 14000. Taigi jie labai intensyviai mažinasi savo pajamas. Išaiškinta, kad biudžeto išlaidas Lietuvoje sudaro pensijos, atlyginimai, stipendijos, sveikatos apsauga ir pan. Ir jas reikia mažinti. Bet kokiu atveju eilinių gyventojų sąskaita, nes visos kitos yra tokios nežymios, kad jų net neverta imti domėn. Ir visa tai padaryta taip liaudiškai ir suprantamai – be jokių detalesnių pavardinimų, be skaičių. Tiesiog taip yra ir tiek.

Tokia nevarginanti kalba, kiek mačiau patiko bene šeštai daliai sąjūdiečių, kurie aktyviai plojo daugeliu oratorių. Salėje, tiesa, buvo pora nepatenkintųjų, kurie bandė įsiterpti su savo nuomonėmis, tačiau greit solidžiai buvo nutildyti. Nes taip elgtis gi negražu, reikia palaukti savo eilės. Eilės, kurios, akivaizdžiai nebus… Žodžiu kaip ir nieko nesužinojau, nes visais klausimais [taip tvirtinta oratorių], dar niekas nieko nežino. Viskas dar seime diskutuojama. Gal ir taip, gi krizė dar tik artėja…

Tiesa, dar pačioje susitikimo pradžioje premjeras pasidžiaugė, kad yra gausiai kritikuojamas ir už tai yra labai dėkingas. Nes tai rodo, kad jie dirba. Ir sakė, kad galėtų visai nedirbti, bet jie vis tiek dirbs… Konstruktyviausia gal buvo Ūkio ministro kalba, kurioje jis pažadėjo, jog susitaręs su Meru Kaune lankysis gruodžio pirmoje pusėje ir detaliai aptars Laisvės alėjos verslų restruktūrizaciją. Bus siekiama įtvirtinti smulkių verslininkų… na kažką tokio, gal kavinukes, gal parduotuves… Tai tikrai džiugina. Skirtingai negu Vilkaičio pasamprotavimai apie Kauno pilies restauraciją. Jautėsi, kad Vilkaitis, apart tradicinių gražių bendro pobūdžio pagiriamųjų žodžių Kaunui, daugiau kaip ir nieko nežino. Jis sutinka, kad gerai būtų atstatyti Kauno pilį pagal autentiškus duomenis, bet mano, kad gerai ir taip kaip dabar ketinama daryti. Ką gi, liberalus ministro požiūris.

Tiek tad tų įspūdžių. Vilties vis tik nepraradau ir pasitaikius progai sekantį kartą būtinai ir vėl dalyvausiu. Kažkaip gerai atpalaiduojančiai mane veikia.

Tuos dirbtinus, gal geležinius, gal plastmasinius kalnelius gatvėse, dažniausiai prie vidurinių mokyklų, žmonės vadina visaip. Kas paprasčiausiai kalneliais, kas gulinčiais policininkais, kas [matyt pagal įspėjamąjį kelio ženklą] papais. Man tai asocijuojasi su seno gero namo senu atributu - slenksčiu, todėl aš juos taip ir vadinu.
Kas yra slenkstis? Nesu statybininkas, todėl galiu apsirikti kalbėdamas apie slenksčio pirminę paskirtį, tačiau manau, kad jo pagrindinė paskirtis visada buvo apsaugoti trobą nuo skersvėjų, gal būt dar nuo galimo vandens užpylimo, jei kažkieno namai buvo žemumoje, arti išsiliejančios upės ar patvinstančio ežero. Tačiau tie slenksčiai bet kokiu atveju yra namų priklausiniai, gi šiandiena aš noriu su jumis padiskutuoti apie eismą mūsų gatvėse. Tiksliau apie važiuojančiųjų greičio priverstinį ribojimą, vardan to, kad išsaugoti pėsčiųjų sveikatą ir gyvybes.

Visos saugumo priemonės paprastai būna geros kada jos yra "nepersūdytos" ir niekam nekenkia. Todėl ir slenksčiai važiuojamose dalyse dažnu atveju yra pagirtinas reiškinys. Tačiau man kartais, važiuojant pro tokius greičio ribotuvus iškyla ir negerų minčių. Imu įtarti, kad tokie darbai atiduoti į paprasčiausių neišmanėlių rankas, o gal net turi privačių interesų atspalvį. Net nežinau kieno reikėtų užklausti norint gauti teisingą ir kompetetingą atsakymą apie galimai esančias normas. Jei tokios yra. Tačiau kartais kai kurie slenksčiai yra paprasčiausi kenkėjai vairuotojams. Kai kurie jų sustatyti absoliučiai nejudriose gatvelėse. Yra mokykla, tad atsiradęs ir slenkstis. Na tegul, gali ir "miegančiose" gatvėse kažkada atsirasti nutrūktgalvių, tačiau kai jie būna tokie aukšti, kad net ir važiuojant per juos 30 km. per valandą subarška mašinoje sėdinčiųjų dantys, situacija akivaizdžiai nebenormali. Liūdnai juokaujant galima daryti prielaidą, kad tokio slenksčio steigėjas norėjo, kad vairuotojai prie jo sustotų ir išlipę rankomis persistumtų savo automobilį. Bandant ieškoti paslėptų privačių kažkieno interesų, reikėtų užduoti klausimą - o kas galėtų paneigti, kad tokie aukšti ribotuvai, ne amortizatoriais prekiaujančių firmų užsakymas? Juk jie laužo mūsų mašinas ir, ko gero, visų pirma gadina amortizatorius.

Vairuotojams idealiu slenksčiu galėčiau paminėti vieną iš pirmtakų, esantį Žemaičių gatvėje Kaune prie J.Jablonskio vidurinės mokyklos. Arba Putvinskio gatvėje, prie laiptų į Žaliakalnį esantįjį. Pirmasis gal net per geras, nes pro jį, pernelyg nesukant galvos dėl automobilio būklės galima važiuoti ir leistinu 50 km/h greičiu. O vieni bjauriausių - tame pačiame Kaune Studentų gatvėje KTU miestelio ribose [jie betoniniai, savadarbiai] ir Rytų gatvėje prie "Varpo" gimnazijos. Tiesa, ir čia buves betoninis šarvas dabar pakeistas standartiniu, vakarietišku, tačiau jo aukštis itin didelis, todėl, kaip jau minėjau, per jį mašiną norisi persistumti pėsčiomis. Tad mano atviras klausimas - ar yra kažkieno reglamentuoti slenksčių aukščiai? O jei nėra, tai kas pagaliau juos sunormins ir įves tvarką šioje srityje?

Antra šios problemos dalis yra jų dvejinimasis. Kaskart vis nauji atsirandantys slenksčiai, dabar paprastai jau statomi poromis, t.y. vienas per du-tris metrus prieš perėją, o kitas tokiu pat atstumu už jos. Na atleiskite ponai, bet čia ir vėl tegalima įžvelgti kažkieno privačius interesus. Nes kitaip kokia gi prasmė švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus ir statyti juos du? Argi nepakanka vieno? Žinoma, mažiau nuovokus pilietis gali imti teigti, kad į perėją atvažiuojama iš dviejų pusių, todėl du ir reikalingi. Tačiau aš nemanau, kad eismo saugumas nukentėtų jei būtų daromas tik vienas ir jis eitų per patį perėjos vidurį. Priešingai, taip jis net atliktų teigiamą vaidmenį, nes tarsi į dvi dalis padalintų pėsčiųjų perėją, tad ir mažiau koordinuotų žmonių prasilenkimas perėjoje taptų geresnis.

Ko gero tokius pasiūlymus labiau tiktų adresuoti tiesiogiai saugaus eismo komisijoms prie miestų savivaldybių. Tačiau vargu ar privačios iniciatyvos tokiais atvejais duos rezultatą. Pagaliau nebeturiu aš ir tiek kantrybės, kad kiekvieną negerovę aptarinėti laiškais su įvairiais valdininkais. Gal kas nors iš Jūsų, mieli vairuojantys skaitytojai, apsiimsite perduoti savo savivaldybėms tokias pastabas?

Susijęs straipsnis: http://vilniaus.diena.lt/naujienos/transportas…

Kauno miesto taryba, šių metų liepos 16 dieną priėmė sprendimą išsinuomoti 25 metams 10 000 kvadratinių metrų ploto pastatą, už kurio nuomą teks sumokėti 75 milijonus litų. Neskaitant mokesčių už komunalinius patarnavimus, tame tarpe ir už šildymą. Apie tai net keliuose spaudos leidiniuose pranešė buvęs Kauno meras Arvydas Garbaravičius.

"Pūko" televizija man pasiūlė pasidomėti šiais klausimais ir radus visuomenę galinčių sudominti detalių, su jomis supažindinti kauniečius. Ir ne tik kauniečius. O tema iš tikro įdomi pasirodė. Pagal posakį - "Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių". Alegorijų, žinoma, galima sugalvoti ir daugiau, nes analizuojant tokius sprendimus nejučia pasijunti tarsi aukštosios matematikos paskaitoje, kurioje mažai kas susigaudo. Bet nereikia čia iš tikrųjų jokios aukštosios matematikos, blaiviau pažvelgus - situacija visiškai nesudėtinga ir, kad viską suprasti, pakanka tvirto dešimtuko iš aritmetikos. Jei taip šiuolaikiniais pažymiais, nors man labiau priimtina "gimtoji" penkiabalė sistema.

Šios akcijos iniciatoriai neva bando paguosti kauniečius – nuomą mokėti pradėsime tik po poros metų, ne dabar, ne per krizę. Tik ar tai paguoda? Gerbiamieji, šiandiena Kauną valdantieji! Džiugu, kad esate optimistai, tačiau kartu dar būkite ir kuklesni. Ir nelaikykite kauniečių kvailiais. Jūsų kadencijai likę dar metai, gal kai kas iš jūsų taryboje liks ir toliau, gal kai kas ir nebeturėsite tos mažos kortelės, kurią brūkštelėjus per skanerį šiandiena Jums atsidaro įėjimo durys. O bet kokiu atveju – tą mokesčių naštą užkrausite mums. O šiais savo planais jūs tik atitolinsite krizės pabaigą. Ir tuo labiau apsunkinsite būsimos tarybos gyvenimą. Būnant deputatu niekaip netinka posakis, kad po manęs nors ir tvanas. O jūs akivaizdžiai parodote savo tamsiąją pusę: naudosimės mes, o mokės ateities kartos. Na, tegul ir per skambiai pasakiau, bet mintis gi tokia…

Savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vedėjas Valentinas Markevičius, nors ir jautėsi, kad širdies gilumoje pritaria tokiam sprendimui [tai ir suprantama, jis gi valdininkas ir kodėl jam nenorėti naujų rūmų…?], pasirodė pakankamai atviras pateikdamas sausus statistinius duomenis. Pagrindinis pastatų kompleksas, esantis Laisvės alėjoje 96 ir gretimuose pastatuose savyje turi net 9500 kv.m. ploto. Tik bėda, kad didelė jo dalis yra koridoriai, holai ir salės, t.y. tos patalpos, kurių nelabai išeitų pavadinti nuolatine darbo vieta. Gi kabinetai sudaro tik 4506 kv.m., t.y. mažiau negu pusę valdomo ploto. Problema..? Čia jau kas kaip nori, tas taip mato. Konservatorių vadovaujama dauguma nesigilina ir priima sprendimą – „REIKIA DAR patalpų“. Motyvas toks, kad reikia sukoncentruoti visus departamentus, kurie išsidėstę kitose miesto centrinėse dalyse.

Įdėmiai paskaitykime kokių „pozityvių rezultatų laukiama“ pagal aiškinamąjį raštą adresuojamą tarybai: „išsinuomavus pastatą Savivaldybės reikmėms … pagerės Kauno miesto įvaizdis Lietuvos ir tarptautiniu lygmeniu, pagerės teikiamų elektroninių paslaugų kokybė bei įvairovė, sumažės galimybių korupcijai, išaugs bendroji viešojo administravimo paslaugų kokybė “.

Jums ne juokinga? Man labai.

Savo varganą lygmenį pridengsime iškilmingo fasado pastatu ir taip susikursime įvaizdį, kurio dėka mums kažkas ims siūlyti investicijas? Nemanau, pasaulinėje praktikoje verslininkai atlieka kur kas detalesnius tyrimus su kuo susidėti, o ką palikti be dėmesio. Pagaliau įvaizdis, paremtas tik išoriniu blizgesiu labiau tinka „žaliam“ jaunimui ir jokiu būdu ne solidiems miestams. Solidus įvaizdis turi būti kuriamas našiu ir sąžiningu darbu, kokybe, analitiniu požiūriu ir pan.

Kalbėdamas apie elektroninių paslaugų lygmenį valdininkas, matomai sumaišė elektroniką su mechanika. Taip, kada buhalteriai skaičiavo su aritmometrais „Feliksais“, tikrai tikslumas priklausė nuo kiekvienos detalės nepriekaištingo darbo. Gi elektronika pajėgi mus per sekundę sujungti su tolimaisiais planetos kampeliais, tad elektronikai visai dzin ar valdininkų kabinetai viename ir tame pačiame name ar kitoje gatvės pusėje. Nusikalbėta ir tiek…

Sumažės galimybių korupcijai? Va, čia vertas dėmesio punktas. Tik kaip tai įvyks, matyt tik Bendrajam skyriui žinotina tiesa. Nes kai aš norėsiu nunešti kyšį kam nors, koks man skirtumas ar tas gavėjas dirba moderniame pastate ar nedidelėje kontoroje. Žinoma, jei aš netobulas kyšininkas ir savo sumanytą šimtinę įteikinėsiu sekimo priemonių prifarširuotame kabinete, greičiausiai aš įkliūsiu ir ten ir ten. Bet kai reikaliukas suksis bent jau virš 100 000, tai negi tokį svorį vilksiu į kabinetą? Tikriausiai atsiras paslaugių tarpininkų, kurie už mane padarys tą darbą.

O kai rašoma apie išaugsiančia bendrąją viešojo administravimo paslaugų kokybę, matyt vis dar manoma, kad stebuklas yra tas „vieno langelio principas“. Bet, kad taip nėra. Daugelį kartų jau teko naudotis tuo „dosniu“ eilės kvitų išmušimo aparatu. Bet naudos iš jo nepajutau. Kauno Centriniame pašte net du kartus jis pakliuvo sugedęs, todėl iš tarnybinių patalpų išėjęs darbuotojas net nusiplukęs vargo peržiūrinėdamas kiekvieno iš klientų numeriukus ir juos vedžiodamas nuo langelio prie langelio. Bet didžiausią pajuoką iš šių aparatų padaro bankų darbuotojos – kartais salėje būna vos du trys interesantai, suskamba užsidegęs kažkoks numeriukas, o jis niekieno iš salėje esančiųjų. Bet darbuotoja vis tiek „kantriai“ laukia penkias minutes, lyg tikėtųsi, kad gal iš namų atbėgs kažkuris užsimiegojęs klientas. Po to suskamba naujas numeriukas, o jis ir vėl niekieno… Ką gi, pailsėti reikia visiems…

Bet sugrįžkime prie minėto Arvydo Garbaravičiaus straipsnio. Jame jis atskleidžia ir truputį šio plano istorijos: Jeigu didelė dalis tarybos narių nebūtų pareiškusi savo principinės nuostatos, tai šiandiena valdančioji koalicija būtų priėmusi sprendimą išsinuomoti pastatą už 192 mln. litų…“ ir, kad tai parodo, kad tokiu būdu bandoma spręsti „kieno nors pasipinigavimo mokesčių mokėtojų pinigais, klausimą“. Ir nors įrodymų tokiam pareiškimui gal ir nėra, kas gali paneigti, kad tai ne tiesa? Tarybos narys ir kontrolės komiteto pirmininkas A.Mileika, „Pūko“ televizijai taip pat išreiškė panašią mintį – labai įmanoma, kad tie, kas laimės šį konkursą, ilgam liks dėkingi TS-KD partijos bent jau Kauno skyriui. Ir labai tikėtina, kad tai bus nepalaužiami šios partijos finansiniai rėmėjai daugelyje būsimų rinkimų. Ko gero ši formuluotė dar tikslesnė, nes 25 metų trukmės pasipinigavimas privačiam asmeniui ar nedidelei jų grupei, ko gero būtų jau per daug nesuvokiamas. Na, bet tai tik prielaidos ir jei jas paliksime nuošalėje, tada turime atrasti kitus argumentus, kurie leistų patikėti, jog viskas yra daroma iš neišvengiamos būtinybės. Gal kažkas komentaruose nurodys kažkokių geresnių idėjų, o aš, kol kas bandau analizuoti situaciją toliau. Anot žinomo europarlamentaro Leonido Donskio – be pykčio.

Jau peržvelgėme esamas pagrindinio pastato erdves ir pamatėme, kad didesnę jų dalį sudaro ne pastoviai išnaudojamos patalpos. Na suprantama, kad dvi salės yra ir turi likti, nieko čia nepakeisi, neperdarysi jų į miniatiūrinius kabinetukus. Tačiau trečiajame pastato aukšte, žymią jo dalį sudaro dideli kambariai, kuriuose pirmadieniais ir antradieniais renkasi dalykiniai komitetai. Paposėdžiauja, aptaria aktualius ir mažiau reikšmingus klausimus. Visa tai reikalinga, tačiau net jei tai būtų daroma pilną darbo dieną, vertėtų būtinai pažvelgti į situaciją realiau, konstruktyviau ir produktyviau. Į kabinetus, kurių išlaikymas visą šildymo sezoną kainuoja nemažus pinigus, negalima žiūrėti kaip į prie kiemo vartų prisuktą pašto dėžutę, į kurią, paprastai įlendame kartą ar du kartus per dieną. Todėl net kažkur girdėtas motyvas, kad kartais ir trečiadieniais bei kitomis savaitės darbo dienomis čia užeina kai kurie šių komitetų atsakingi asmenys, nėra motyvas. Susitikimams dviese ar trise, esant būtinumui, galima surasti mažų kambarėlių, gi dideli turi būti naudojami didelėms atsakingų darbuotojų sueigoms. Ir jei jau neįmanoma tų pusiau salių, pusiau kabinetų pasidalinti taip, kad, sakykime, Miesto ūkio ir energetikos komitetas visada dirba pirmadieniais, Biudžeto ir finansų komitetas - antradieniais, Kultūros, bendruomenių ir savivaldos plėtojimo komitetas - trečiadieniais, Kontrolės komitetas - ketvirtadieniais, o Švietimo, sporto ir ekologijos komitetas penktadieniais, tada galima sutarti dirbti rotacijos principu, tai yra taip, kad pavyzdžiui Švietimo, sporto ir ekologijos komitetas vieną savaitę renkasi pirmadieniais, sekančią antradieniais ir t.t. Šiame savo rašinyje aš nepretenduoju bandyti sustatinėti kažkokių grafikų, o bandau tik pateikti elementarius paaiškinimus kaip turėtų elgtis racionali taryba. Ir tai nėra smulkmena.

Mintimis sugrįžtant prie geidžiamo naujo savivaldybės kabinetų pastato nuomos kainos, galima spėti, kad tokia schema padėtų sutaupyti bene ketvirtąją dalį iš tų 75 milijonų. Kritiškai peržiūrėjus dabar savivaldybės administracijos padalinių naudojamus plotus, neabejotina, kad įmanoma bent jau laikina didžiųjų kabinetų sumažinimo restruktūrizacija. Ko pasekoje pagrindiniams savivaldybės pastatų komplekse galėtų įsikurdinti kur kas daugiau skyrių, departamentų ir kitų padalinių. Tai ir vėl savo ruožtu duotų finansinių rezultatų.

Kaunas, per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį, vargu ar prisimintų nors kokią laiko atkarpą, kada jis buvo dosniai pamalonintas finansais iš sostinės. Turime mokintis gyventi iš minimalių dotacijų, o jei kada nors ir atsiras objektyvesnis respublikinių injekcijų paskirstymas, mūsų šiandieną įsisavintas taupumas visada mums bus tik į naudą. Ir priešingai – jei elgsimės švaistūniškai, ne bendram miesto labui, o tik galvosime apie savas interesų grupių perspektyvas, tai net ir Vilnius nebus pajėgus mums kada nors padėti tapti gražiu europiniu miestu. Ir taip gyvenant, vieną dieną net humoristams gali pritrūkti drąsos kurti ir kabinėti plakatus – „Ir Kaune galima gyventi“.

Šiandiena esančią ekonominę situaciją sąlyginai gi galima sulyginti jau ir su badmečiu. Tad per badmetį puotauti tikrai nedera.

 

Šio straipsnio kopija –>>> http://lt.netlog.com/_Matelis_/blog/blogid=52805#blog