c927 DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "Kedys D." archyvas
Pradėk blogą
REKLAMA
Naujas įrašas
Mano įrašai
Mano nuostatos
R.Matelis

R.Matelis: Bet gi negerai, kad Temidė akla…


Trečiadienis, 2009-10-07 16:03        Rašo R.Matelis, savivalė, įstatymų netobulumas, Mūsų Temidė, teismai, teisingumas, likimai, Kedys D.    |    3 komentarųkomentarai
Rašinyje panaudota citata iš „Kauno dienos“ skyrelio „Žvilgsnis“, 2009 m. spalis 6 d.

http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/zvilgsnis-241659?utm_source=feed_reader&utm_medium=rss&utm_campaign=rss_feed

Pradėti diskusiją apie galimai D.Kedžio [o gal ir ne jo] įvykdytą dviejų žmonių sušaudymą nesijaučiu turįs pakankamai žinių ir kompetencijos. Ši tragedija svarstoma įvairiausiuose populiariuose saituose, o paprastam žmogui kol kas belieka pasikliauti tik savo nuovoka ir gyvenimiška patirtimi analizuojant įvairias ištraukas iš daugelio informacijos šaltinių. Temidei, manau, kol kas turėtų būti svarbiausia nustatyti tragedijos pradžią, t.y. ar ji prasidėjo tada, kai iš tikrųjų imta tvirkinti mažametė Drąsiaus duktė, o į tai Valstybės pareigūnai nekreipė deramo dėmesio, ar tada, kai žmogiškoji fantazija transformavosi į ligą, kuri privedė prie nepataisomų pasekmių. Todėl ne apie tai šis mano rašinukas…

 

Jau kurį laiką manęs nebežavėjo „Kauno dienos“ publikacijos, todėl nebeesu jos dažnas skaitytojas. Kartais tik akimis permetu straipsnių pavadinimus ir tuo baigiasi mano kontaktas su šiuo dienraščiu. Tačiau vakarykštė skiltis „Žvilgsnis“ „Kauno dienoje“ man patiko, todėl nutariau joje dėstomas mintimis pasidalinti ir su pas mane gal užklysiančiais žmonėmis. Tiesa, gaila, kad dabar „Žvilgsnis“ nebeturi autoriaus pavardės, bet matyt tam kažkas turi kažkokių sumetimų. O norėtųsi sužinoti kam iš K.D. žurnalistų savo atmintyje turėčiau uždėti dešimtuką…

 

Taigi, žemiau pateikiu man patikusią ištrauką:

„… teisėjų mantiją demokratinė valstybė stengiasi gerbti ir saugoti dar labiau nei per ginkluotą konfliktą saugomus objektus, pažymėtus Raudonojo Kryžiaus simboliu. Stengiasi, jei didžiausia vertybė joje yra pilietis. Ar diskusijose apie teisėjų darbo atmosferą daug girdime kalbant apie piliečių teisę teismuose rasti tiesą, teisę būti nuteistiems tikrai aklos Temidės, sveriančios tik "už" ir "prieš"? Geriausiu atveju kalbama apie teisėjų, kaip asmenų, norus gyventi ir dirbti oriai, teismų nepriklausomybę. Ginama institucija, klanas, o ne piliečiai, kuriuos ji turi aptarnauti, ne šių noras būti tikriems, kad bet kokiomis ekonominėmis sąlygomis, bet kurio Lietuvos miesto ir bet kurio lygio teismai dirbs nepriekaištingai…

 

Kažkuriam laikraštyje radau Seimo pirmininkės I.Degutienės mintį, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo jo pareigybės ir užimamų pareigų, turi būti vienodai atkakliai ginamas. Tačiau kas iš mūsų galėtų pateikti tokių pavyzdžių? Ko gero mažai kas. Ir jei tokių pavyzdžių ir rastume, tai jų būtų ne tiek jau daug. Lietuvoje jau ne tik valdančiame ešelone nusistovėjęs požiūris, kad įstatymus būtina vienodai taikyti visiems. Kaip nebūtų liūdna, bet su tokia praktika susitaikę net ir daugelis eilinių eiliniausių piliečių, todėl pokalbyje su atsitiktinai sutiktais žmonėmis neretai tenka dar ir dar kartą nustebti tokiu žmonių požiūriu. Pavyzdžių galima pradėti ieškoti visur ir visokių. Kad ir nuo šviesios atminties žurnalisto Vito Lingio, kad ir nuo „Mažeikių naftos“ vado Gedemino Kiesiaus, kurių bylos turėjo labai didelį atgarsį, kad ir nuo Baltarusijoje galimai nužudyto Vytauto Pociūno, kurio byla neaiškiomis aplinkybėmis vis numarinama, tačiau didelio velionio žmonos atkaklumo dėka vėl stumiama tolyn. Bet kokiu atveju tai garsių ir didesnę ar mažesnę įtaką mūsų gyvenime turėjusių asmenų bylos. Tačiau ar daug naujų pavardžių sužinome po paprasto žmogaus žūties? Ar kas nors rašo, diskutuoja ir narplioja paprasto žmogaus nutrauktą gyvenimą? Tegul šis klausimas ir lieka retoriniu…

 

Tačiau „Žvilgsnis“ kaip niekada atvirai ir teisingai palietė ne tik tragiškiausius mūsų gyvenimo atvejus. Gal tiksliau bus – ne tik atvejus, kurie pasibaigia tiesiogine mirtimi. Čia mes negalime nepastebėti, kad tautos pasitikėjimas savo šalies teisėsauga ir teisėtvarka išmušinėjamas net ir eilinėse, platesnio visuomenės dėmesio tarsi ir nevertose bylose. Tai yra tokiose teismuose, kur sprendžiami įvairūs prievolių, skolų, nuosavybės klausimai. Todėl neatsitiktinai liaudyje gyvas jau žila barzda apžėlęs posakis, kad tiesa ten, kur didesni pinigai.

 Bet ar bent jau mūsų vaikai sulauks tikro teisingumo? Kažkodėl labai abejotina, nes pasidairius į kažkada mūsų išsvajotus Vakarus, ir ten nebematome tokių idealių pavyzdžių. Seniai jau atslūgo daugelio viltis atgauti tiesą Strasbūre, nes jo teismai nepatesinamai ilgai vilkina bet kokio atspalvio bylas. Ką ten vilkina… Dažnu atveju jos atidedamos iki tokio laiko, kad Strasbūro teismo sprendimas tampa jau nebeveiksnus, nebegalintis niekaip kitaip, nebent moraliai atstatyti kažkieno patirtą skriaudą.

 

Tad pabaigai retorinis mano klausimas – kaip gi turime gyventi, jei nebematome šviesos tunelio gale?

Atgal grįžti atgal
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
Copyright © 1999-2008 DELFI. All rights reserved.  |  Atsakomybės apribojimas
0