bfdf
Aš neretai skiriu gana daug laiko pasvarstymams, kokia turėtų įvykti reorganizacija valstybės valdyme, kad politika taptų moralia. Nes dabartiniu metu jau tarsi ir įteisinta, kad politikai gali vienaip kalbėti, o kitaip daryti. Tai jau tarsi tapę gyvenimo norma. Ir tokių pamąstymų metu vis dažniau prieinu išvados, kad politikos paleistuvystę sąlygoja būtent koalicijos. Sakykite man ką tik norite, tačiau bet kuri partija gana sėkmingai gali nebevykdyti savo priešrinkiminių pažadų, dangstydamasi būtent koalicijos buvimu. Todėl aš darau išvadą, kad būtent KOALICIJA yra ta paslėpta bomba nuolatos ardanti ir griaunanti visos tautos lūkesčius ir net valstybės pamatus.
Nenorėdamas konkrečiai įvardinti jokios partijos, vaizdumo dėlei paanalizuosiu Lietuvą su neegzistuojančiomis partijomis. Sakykime, kad pas mus yra penkios parlamentinės partijos: reformatorių, racionalistų, idealistų, nuosaikistų ir permainistų. Pastaruosiuose rinkimuose į seimą daugiausiai balsų laimėjo reformatoriai, tad natūralu, kad jie sėkmingai turėtų vykdyti savo pažadus rinkėjams. Tačiau ne… Jų persvara per maža, kad jie galėtų ką nors nuveikti. Tada jie jungiasi į koalicijas, kad galėtų būti pozicijoje. O jungiantis į koalicijas neretai neišeina nieko kito, kaip tik jungtis su visai kitokių vertybių propaguotojais. Ir tada tenka atsisakyti to, ką buvai pažadėjęs rinkėjui. Susidaro keista situacija, kuri leidžia nebevykdyti savo pažadų. O pažadų nevykdymas nuvilia rinkėjus, tad ateityje piliečiai praranda bet kokią viltį į šviesesnį rytojų.
Tūlas skeptikas man gali mestelėti, kad tokia praktika yra visame pasaulyje ir visiškai kvaila yra bandyti kažką revizuoti pasaulinėje praktikoje. Tačiau tai nebus rimtas argumentas. Mes žinome, kad pasaulis toli gražu nėra idealus, tad kiekvienos valstybės valioje turėti savo nuomonę ir tvarką. Kad ir į Europos sąjungą pažvelgus. Va Norvegija nepanoro įsijungti į aljansą, tačiau su juo ir nekonfliktuoja. Priešingai, daug kur ji elgiasi taip, tarsi būtų jo narė. Net pinigus Kauno pilies rekonstrukcijai skiria, nors to daryti visai neprivalėtų. O Islandija pabuvo ir išstojo. Nes nematė jokių buvimo privalumų… Lietuva, kartu su kitomis Baltijos šalimis dūsauja dėl to, kad negali įsivesti euro, o Didžioji Britanija, nors tam neturi jokių kliūčių, nenori jokio euro ir gerbia savąjį svarą. Pavyzdžių galima būtų pateikti ir dar daugiau, bet grįžkime prie koalicijų.
Taigi kaip būti, kad ir be koalicijos, laimėjus rinkimus, daryti tinkamą įtaką įstatymdavystei, o reiškia paprasčiausiai sugebėti vykdyti savo išankstinę programą? Nesu aukšto lygio matematinis programuotojas, todėl galėčiau suklysti pateikinėdamas savo siūlomų proporcijų dydžius, tačiau kaip nieko neįpareigojantį pavyzdį vis tik pateiksiu. Tarkime, kad reformatorių partijos narių skaičius seime sudaro 35 procentų. Racionalistų – 25, idealistų – 20, nuosaikistų – 15 ir permainistų – 5. Tauta pasirinko reformatorius, todėl labiausiai turėtų būti ir priimtini jų siūlymai. O, kad taip gautųsi, sakykime kiekvienas šios partijos atstovas turėtų balsavimo metu turėti ne vieną balsą, o pavyzdžiui 1,35 balso. Atitinkamai racionalistai – 1,25 ir paskutinieji, permainistai tik 1,05 balso. Vardan to, kad supaprastinti skaičiavimą, sąlyginai laikykime, kad Lietuvos parlamente yra tik 100 seimo narių. Tada idealiu atveju, jei balsavime dalyvautų visi deputatai, svarstant kažkurį klausimą, pozicijoje esanti partija, norėdama įgyvendinti savo rinkėjams duotą pažadą, surinktų 47,25 balsų. Tuo tarpu mažesnį pasitikėjimą gavusios partijos, net jei jos pavyzdžiui trise bandytų slaptu tarpusavio susitarimu torpeduoti svarstomą įstatymą, to nelabai galėtų padaryti – idealistai surinktų 24, nuosaikistai 17,25 ir permainistai 5,25 balsų, kas iš viso sudarytų 46,50 balso. Taigi 35 reformatorių balsai nulemtų įstatymo priėmimą, nežiūrint to, kad likusieji 40 parlamentarų bandytų sutrukdyti siūlomo įstatymo priėmimui. Na, čia aš skaičiavau gerokai supaprastinti, mintyje turėdamas, kad antros pagal balsų skaičių partijos – racionalistų nariai balsuotų nevienodai – pusė už siūlomą įstatymą, o pusė prieš. Žinoma, tokios proporcijos ne visada garantuotų pozicijos persvarą prieš kitus, likusius opozicijoje, tačiau manau, kad siūlomas klausimas turėtų būti jau labai abejotinas, kad visa opozicija jį vertintų vienbalsiai neigiamai.
Bet kokiu atveju aš čia tepateikiu pirminius savo pamastymus, kurie turėtų būti dar gerokai analizuojami, svarstomi ir tikrinami matematiškai. Tačiau tokiu atveju iš seimo gyvenimo išnyktų dviveidystės pagrindas – koalicija. Neabejotinai šias permainas turėtų lydėti ir parlamentarų atšaukimas rinkėjų valia. Esant seimūno atsiskaitomybei prieš rinkėjus ir nebegalint dangstytis koalicijos sąvoka, gyvenimas Lietuvoje, turėtų tikrai tapti civilizuotesnis ir geresnis.
Na, o kaip tai įgyvendinti? Man regis, kad tokias permainas įmanoma būtų padaryti tik atėjus naujam seimui. Taigi dabar esantieji turėtų priimti šiam tikslui pasiekti reikiamus įstatymus, o jų galiojimą paskelbti nuo naujos kadencijos darbo pradžios.

