Ką jau bekalbėti mieli tautiečiai – Lietuvoje visa mūsų kasdienybė ne tik, kad pakili savo audringais įvykiais ir turtinga švaria moralia politika, bet ir į pensiją mes išeiname visi puikios sveikatos ir pakilios sportinės formos. Netikite? Be reikalo, nors dar neseniai ir aš tuo nebūčiau tikėjęs…

Pasirodo, kad kai ateina laikas gauti senatvės pensiją [nors nebūtinai, ta pati tvarka galioja ir norint gauti invalidumo išmokas], tūlas pilietis turi susikrauti kuprinę su buterbrodais ir gaiviais gėrimais, ir leistis į ilgą kelionę savo jaunystės ir brandos keliais. Tiesa, jei tavo gyvenimas nebuvo pakankamai brandus ir audringas, jei gyvenai pelytės po šluota gyvenimą, ta kelionė bus kur kas trumpesnė. Viskas priklauso nuo to, keliose darbovietėse per gyvenimą dirbai. Kelionei komandiruotę, deja, be jokių dienpinigių, kelionpinigių ir nakvynpinigių tau pirštu ore išrašo tavo SODROS teritorinio padalinio darbuotojai. Ir nurodymai visi minimalūs – nori gauti pensiją, turi pereiti per visas savo buvusias darbovietes ir iš jų gauti pažymas kada ten dirbai ir kokias algas kada gavai. Taigi, jei jūs dirbote vienoje ar dviejose darbuose, kelionė nebus itin ilga. Tačiau joje užtruktas laikas taip pat priklausys nuo Jūsų. Tai priklausys nuo jūsų puikios orientacijos, kitaip tariant pasijusite maždaug kaip orientaciniame sporte. Jums reikės sugebėti nuspėti kur šiuo metu yra jūsų buvusi darbovietė ir į ką ji pavirto.

Bet ir tai dar ne viskas. Labai įmanomas atvejis, kad jūsų darbovietė jau visai sužlugo ir išnyko nuo žemės paviršiaus, tad visi popieriai atsidūrė kažkuriame tai archyve. Tik nepagalvokite kad tuo būtinai pasibaigs visos jūsų odisėjos. Ne, galimas ir dar vienas scenarijus - apsvaigę nuo perėjimo iš brandaus socializmo į darnų kapitalizmą jūsų buvę tarybiniai darbdaviai, taupydami vietą savo lentynose, duomenis apie jus paprasčiausiai išmetė. Natūralu, gi įsigaliojo rinkos ekonomika, tad kas norės savo brangų plotą laikyti užkrautą duomenimis apie jus?

Jūs galite suabejoti ar net pradėti piktintis: kaip gi taip? Šiais laikais, kai internetu net tolimiausi planetos kraštai per šimtąją sekundės dalį pasiekiami, o duomenys jau seniai turėjo gulėti SODROS kompiuteriuose, lyg akmens amžiuje pėškute apkeliauti visus savo jaunystės takus? Pradžioje ir aš taip galvojau, tačiau vėliau supratau – tai, ko gero, valstybės vykdoma mūsų sveikatinimo programa. Gi sakoma, kad visa gyvybe paremta būtent judėjimu. Tad ir mums visiems prieš pensiją teks dar smarkiai pasikrutinti. Na, o jei kažkas iš jūsų nebūsite tam tinkamai pasirengę, jūsų reikalas. Galite gyventi ir be pinigų, tai yra be pensijos. Prievartos čia jokios nėra. Tik nesitikėkite, kad koks nors vyriausybės didžiavyris priims nuostatą, kad visos LR teritorijoje veikiančios instancijos privalo centralizuotai į SODRĄ susiųsti duomenis apie visus kada nors pas juos dirbusius asmenis. Negalvokite ir, kad vos gyva SODRA ims dirbti duomenų rinkimo darbą. Juk sena patarlė ne veltui sako – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas.

Romualdas Matelis,

2009 m. spalio 26 d.

Atrodytų kvailas klausimas, ar ne? Jei atskirais atvejais mes vis dar galime abejoti įvairiomis laisvanoriškomis draudimo formomis [gal kompanija bankrutuos, gal paprasčiausiai surinktas lėšas iššvaistys sau palankiomis kryptimis], tai Valstybinis privalomas sveikatos draudimas, regis neturėtų kelti abejonių. Kaip ir privačiuose bankuose laikomos mūsų lėšos- gi apdraustos su valstybės garantija, tad jei šiandiena mūsų indėlis mažesnis, negu, sakykime 100 000 lt., tai koks mūsų reikalas, tegul sau kad ir bankrutuoja  pasirinktas bankas. Vis tiek savo lėšas atgausime iš valstybės. Medicinoje irgi neturėtų kilti abejonių - gal ir ne pačioje  prabangiausioje poliklinikoje ar ligoninėje gydysimės, vis tiek būsime aptarnauti kaip sakant perfect. Nes gi jau eilę metų mokame už sveikatos draudimą. Ir mokame valstybės kuruojamam draudimui.

Tačiau neskubėkime. Šiandieninės medicinos tvarka [jei negausiu lazdų per kuprą nuo skaitančiojo, išdrįsęs šiandieninio gydymo procesą taip pavadinti], tiems, kuriems tenka lankytis poliklinikose, niekaip nepanaši į bent mažiausią tvarką. Gerai pagalvojus, net nebeaišku ko į ten reikėtų eiti. Sakykime mums suskaudo širdį. Ką ten suskaudo, skauda taip, kad net į gatvę baisoka išeiti. Pasmerktaisiais sovietiniais metais kiekvienas iš mūsų žinojome ką daryti - jei dar gali paeiti, važiuoji į polikliniką, užsiregistruoji pas kažkurį kardiologą ir jis tuoj pat užrašo kardiogramą, įvertina tavo būklę, o priklausomai nuo to arba išrašo tau vaistų, arba skiria atitinkamus tyrimus, arba nukreipia pas aukštesnio rango kolegą. Gal net mėnesiui į specializuotą sanatoriją.

Dabar viskas kitaip. Pradžioje turime užsiregistruoti pas šeimos gydytoją, kuris jei patikės, kad tau tikrai negerai su širdimi,  nukreips tave pas tą kardiologą. Šis gydytojas jus savo ruožtu nukreips tyrimus atlikti. Na, o po to jau juos apibendrins ir spręs ką daryti. Sakysite beveik viskas tas pats? Oooo, tada Jūs labai sveikas žmogus ir jau seniai nebuvote gydymo bent jau valstybinės įstaigose. Tai yra ten, kur ir priklauso eiti mokantiems privalomąjį sveikatos draudimą.

Paskaičiuokime dienomis… Atėjęs į savo šeimos klinikos registratūrą jūs sužinosite, kad laisvų vietų pas savąjį gydytoją yra tik už 10-15 dienų. Norite registruokitės, norite eikite namo. Arba į brangiai apmokamą polikliniką, čia jau jūsų supratingumo reikalas. Bet jei jūs ir iškęsite tą 10 dienų, gydytojas jums paskirs pirminius tyrimus, atsakymus į kuriuos gausite apytikriai po 2 dienų. Tada jus jau nukreips pas II lygio specialistą: gausite lapelį ir pirmyn į sekančią registratūrą. Ten talonėlį pas kardiologą jums pasiūlys apsilankymui po pusantro mėnesio. Ir jei jūs toks atsparus, ir išgyvensite iki tos dienos, tai labai galimas atvejis, kad jau nebeturėsite apie ką su tuo kardiologu kalbėtis. Nes jau praėjo du mėnesiai nuo tos dienos kai jums suskaudo širdį. O ji tokia keista ir nepastovi, kad per tiek laiko arba ima ir visai sustoja, arba pati sugrįžta į savo seną ritmą ir visokios kardiogramos tuo metu nieko blogo  jau neberodo… Jūs tiesiog laimės kūdikis, kad išgyvenote ir valstybinėms ligonių kasoms, kurioms reguliariai mokėjote duoklę, dėkoti už ką tikrai neturite.

Bet gal kažkas paprieštaraus, kad va, ligonių kasos dažnai padengia vaistų kainas…? Tada ir vėl leiskite man pabūti skeptiku. Nes su kuo bekalbėčiau per pastarąjį laiką, niekas niekaip man nesugebėjo paaiškinti kas ir kokiais kriterijais nustato kokioms ligoms reikia sudaryti lengvatinius vaistų tarifus, o kokioms - ne. Tiesa, kas tuos sąrašus sudarinėja, sužinoti nesunku. Tačiau va kokias kriterijais naudojamasi nėra net mažiausio aiškumo. Jūs manęs paklausite ką aš siūlyčiau? Jei pusiau juokais, tai manau, kad į tokia komisiją turėtų įeiti labai ligoti žmonės, tai yra tie, kurie patyrę bent daugelio ligų kančias ir gali objektyviai jas tarpusavyje lyginti. Taip iš tikro būtų teisingiausia, bet nerealu. Tačiau tokių komisijų visi nariai privalėtų būti gerai žinantys ne tik savo srities ligas ir jų simptomus, bet ir po keletą gretutinių. Dabar gi panašu, kad tokiose komisijose dominuoja labiau politikai ir ekonomistai, nes daugeliu atveju niekaip nesuprasi kodėl mažiau skausmingų ir pavojingų ligų medikamentai yra kompensuojami, o sunkesnių ligų - ne. Nors įtarti galima, dažnu atveju smarkiai skausmingos ligos būna plačiau paplitusios visuomenėje, tad ekonominiais paskaičiavimais remiantis, jų vaistų kompensavimas valstybei atsieitų brangiau, todėl, norint sudaryti įvaizdį, kad kažkas ministerijose ir ligonių kasose reguliuojama, kažkas dirbama, skiriamos kompensacijos visai kitomis kryptimis. Deja…