ed88 DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "likimai" archyvas
Pradėk blogą
REKLAMA
Naujas įrašas
Mano įrašai
Mano nuostatos
R.Matelis

Romualdas Matelis: Virto ĄŽUOLAI… Ir vėliau virs


Trečiadienis, 2010-08-11 15:20        Rašo R.Matelis, Kauno gyvenimas, likimai, gyvenimas, prasmė, stichija, lemtis    |    0 komentarųkomentarai

 

Tiesiogiai ir alegoriškai


Šeštadienio rytą prabudusieji kauniečiai negalėjo patikėti savo akimis - daugelio jų kiemai užversti didžiulių medžių kamienais, visur prilaužyta šakų šakelių. Tiesa, jautriau miegantieji visą, netikėtai prasidėjusią stichiją pajuto dar naktį, trečią valandą. Beje, uragano, dar kitų vadinamo škvalu pasekmes , pasirodo, pajuto ne tik kauniečiai, bet ir kitų Lietuvos kraštų gyventojai. Ypač dzūkai iš Varėnos ir Alytaus rajonų. Gi aš, laimei, tą naktį ilsėjausi Žemaitijoje, prie Luksto ežero, o ten nei į galvą mums nebūtų atėję, kad namuose prasidėjo tikras pragaras…
Bet tegul apie uraganą ir jo pasekmes aprašinėja statistikai, meteorologai ir kiti specialistai. Ne mano tai pašaukimas. Tuo labiau, kad apie šį įvykį jau šiandiena prirašyta masė liudininkų atsiminimų. Gi aš nesu jų tarpe, tad ir aprašyti neturėčiau ką. Tačiau pasekmes matau ir šiandiena, praėjus jau daugiau nei parai laiko. Ir nors niekada savęs nelaikiau klasikiniu romantiku , vis tik turiu savo romantikos supratimą, kuris gal labiau sumišęs su filosofija ir, gal, net mistika. :)
Teisūs visi tie, kurie tą naktį vadino pasaulio pabaiga. Tai akivaizdu matant vaizdus gatvėse ir parkuose. Iš spaudos sužinant, kad vėjas sugebėjo pakelti net kažkokią tris tonas sveriančią melžimo platformą ir ją užmesti ant moters, nepaliekant jai nei menkiausios vilties išgyventi, supranti, kokia galinga gamta. O žvelgiant giliau, imi suvokti, kad ji - čia, Žemėje, tarsi didelė, o tuo pačiu ir niekingai maža. Nes aplink mūsų planeta gali švokšti, kad ir kokie viesulai, o tarpplanetinei erdvei tai nulis. Žemės sukimosi aplink save ir aplink Saulę tai neturi ir negali turėti jokios įtakos. Dar daugiau, jei kažkurioje kitoje planetoje, kuri gal per 5 ar 10 šviesmečių nuo mūsų ir yra kokia nors gyvybė, čia mes galėtume visi žūti nuo uraganų ar potvynių, o apie tai jie nei nesužinotų. Šią paslaptį amžiams nusineštų laikas. Jei žvelgtume dar toliau, į kitas tolimas galaktikas, joms ne tik mūsų vėjai ar potvyniai bereikšmiai, joms niekas nepasikeistų net jei mūsų visa saulės sistema išnyktų. Tik pamanykite kokia mums smulkmė gi būtų, jei danguje nustotų šviesti viena kažkuri žvaigždutė. Taigi…
Ir visa tai bandant vertinti iš realistinių pozicijų, pasidaro dar labiau juokinga klausytis tų, kurie kelia paniką dėl pasaulinio atšilimo ar atšalimo. Kaip idiotiškai aukštai kažkas bando pervertinti save, manydamas [o gal sąmoningai kitus klaidindamas], kad nuo jo, žemės smulkmės, dulkės ar dar kažkokio nykstamai mažo vieneto, priklauso mūsų planetos orai, ledynų būsena ir kiti globaliniai reiškiniai. Absurdas. Niekada netikėjau šiomis pasakomis, o dabar, praūžus škvalui, tuo labiau.
Mes esame dulkės ir net atsistojus prie bejėgio nulaužto medžio tai visai akivaizdu. Tiesa, mes dulkės tik kai žvelgiame į savo - kaip ne kaip milžinišką planetą, tačiau mes dideli ir galingi ereliai kai imame galvoti apie tarpusavio santykius. Tada pas mus iš tikro išauga neregėti sparnai, kurie mus iškelia į padanges. Tik ne į tikras padanges, o į menamas. Čia mes pajėgūs kilti, šluoti, naikinti, mes galime kitus mulkinti, skriausti, gniuždyti. Čia galime prasiskverbti į valdžią, i postus, į elitą, uzurpuoti kitų gyvenimus ir jaustis tokie dideli ir amžini. Tik kas iš to? Kas iš to, jei mes bijome realiai pagalvoti apie tikrąją Gamtos esmę ir net kiekvienas puikiai suvokdami savo laikinumą čia, Žemėje, nenorime prisiminti tų, kurie ilgai buvę aukštumose, vėliau labai sparčiai leidosi, traukėsi ir mūsų akivaizdoje nyko. Juk matėme tikriausiai visi tokių žmonių, kurių kažkada ir pakalbinti nedrįsome, o vėliau… O vėliau jie patys pas mus ėjo ir vylėsi, kad mes juos bent kiek pakalbinsime, pabendrausime, skirsime jiems nors menką dalelytę dėmesio. Nes juos į savo globą pasiėmė Senatvė. O Senatvė yra didelė egoistė. Ką jau ji pasiima, kitiems to nebeatiduoda.
Ir tada ąžuolas tampa nebe ąžuolu. Ir net ne drebule. Jis tampa varganu moliu. Ir kuo aukštesnis ir išvaizdesnis jis buvo anksčiau, tuo labiau apgailėtinu atrodo išmušus tam skirtai valandai. Bet ne visi ąžuolai vis tik taip liūdnai sunyksta. Nes ne visi tie, kurie dėjosi ąžuolais, jai iš tikro ir buvo. Dauguma jų niekada ir nebuvo ąžuolais. Jais tik apsimetinėjo. Gamta nesikiša į žmonių gyvenimo smulkmenas. Ji leidžia - rinkis gyvenimo kelią tokį, kokio vertas esi. Ji davė mums protą, o tai didelė, nenuginčijama jėga ir paliko tolimesnei savieigai. Deja, daugelis net nesuspėję savęs deramai įvertinti, pasirinko būti ąžuolais, ereliais ar kita visa gąsdinančia jėga. Nors to daryti jiems nederėjo. Gamta neklystanti, ji mato viską kaip yra, o ne kaip mes savyje įsivaizduojame.

Vaikščiojau šiandiena po senąjį Kauno Ąžuolyną ir stebėjausi. Škvalo duotos pamokos parodė, kad net fizika šiame gyvenime yra nulis. Gamta, gal kartą per šimtmetį, matyt mėgsta apsivalyti. Ir šią vasarą ji tai daro. Iš savo zonos ji nušluoja tai, kas jai nereikalinga. Kai kur šluoja, kai kur plauna… Keista ir iš pradžių nesuvokiama buvo matyti, kad vietomis išversti seni šimtamečiai medžiai. O kai kur išrauti palyginus jauni, gal vos kelių dešimtmečių amžiaus medžiai. Kai kur vieniši medžiai lūžo, o kai kur jie stovėjo lyg niekur nieko. Kai kur nušluotos visos grupelės ąžuolų, o kai kur iš jų vidurio išrauti patys stipriausi. Tik po kurio laiko pagalvojau, kad kaip žmonių visuomenėje mes toli gražu ne visada atskiriame tikrus ąžuolus, taip ir miške: ne visi tie, kurie atrodė galingi ir nenugalimi, tokiais ir buvo. Gamta atrinko pačius menkiausius, o mūsų žvilgsnis pasirodė per menkas, kad galėtume suvokti kodėl taip yra.

R.Matelis

R.Matelis: Bet gi negerai, kad Temidė akla…


Trečiadienis, 2009-10-07 16:03        Rašo R.Matelis, savivalė, įstatymų netobulumas, Mūsų Temidė, teismai, teisingumas, likimai, Kedys D.    |    3 komentarųkomentarai
Rašinyje panaudota citata iš „Kauno dienos“ skyrelio „Žvilgsnis“, 2009 m. spalis 6 d.

http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/zvilgsnis-241659?utm_source=feed_reader&utm_medium=rss&utm_campaign=rss_feed

Pradėti diskusiją apie galimai D.Kedžio [o gal ir ne jo] įvykdytą dviejų žmonių sušaudymą nesijaučiu turįs pakankamai žinių ir kompetencijos. Ši tragedija svarstoma įvairiausiuose populiariuose saituose, o paprastam žmogui kol kas belieka pasikliauti tik savo nuovoka ir gyvenimiška patirtimi analizuojant įvairias ištraukas iš daugelio informacijos šaltinių. Temidei, manau, kol kas turėtų būti svarbiausia nustatyti tragedijos pradžią, t.y. ar ji prasidėjo tada, kai iš tikrųjų imta tvirkinti mažametė Drąsiaus duktė, o į tai Valstybės pareigūnai nekreipė deramo dėmesio, ar tada, kai žmogiškoji fantazija transformavosi į ligą, kuri privedė prie nepataisomų pasekmių. Todėl ne apie tai šis mano rašinukas…

 

Jau kurį laiką manęs nebežavėjo „Kauno dienos“ publikacijos, todėl nebeesu jos dažnas skaitytojas. Kartais tik akimis permetu straipsnių pavadinimus ir tuo baigiasi mano kontaktas su šiuo dienraščiu. Tačiau vakarykštė skiltis „Žvilgsnis“ „Kauno dienoje“ man patiko, todėl nutariau joje dėstomas mintimis pasidalinti ir su pas mane gal užklysiančiais žmonėmis. Tiesa, gaila, kad dabar „Žvilgsnis“ nebeturi autoriaus pavardės, bet matyt tam kažkas turi kažkokių sumetimų. O norėtųsi sužinoti kam iš K.D. žurnalistų savo atmintyje turėčiau uždėti dešimtuką…

 

Taigi, žemiau pateikiu man patikusią ištrauką:

„… teisėjų mantiją demokratinė valstybė stengiasi gerbti ir saugoti dar labiau nei per ginkluotą konfliktą saugomus objektus, pažymėtus Raudonojo Kryžiaus simboliu. Stengiasi, jei didžiausia vertybė joje yra pilietis. Ar diskusijose apie teisėjų darbo atmosferą daug girdime kalbant apie piliečių teisę teismuose rasti tiesą, teisę būti nuteistiems tikrai aklos Temidės, sveriančios tik "už" ir "prieš"? Geriausiu atveju kalbama apie teisėjų, kaip asmenų, norus gyventi ir dirbti oriai, teismų nepriklausomybę. Ginama institucija, klanas, o ne piliečiai, kuriuos ji turi aptarnauti, ne šių noras būti tikriems, kad bet kokiomis ekonominėmis sąlygomis, bet kurio Lietuvos miesto ir bet kurio lygio teismai dirbs nepriekaištingai…

 

Kažkuriam laikraštyje radau Seimo pirmininkės I.Degutienės mintį, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo jo pareigybės ir užimamų pareigų, turi būti vienodai atkakliai ginamas. Tačiau kas iš mūsų galėtų pateikti tokių pavyzdžių? Ko gero mažai kas. Ir jei tokių pavyzdžių ir rastume, tai jų būtų ne tiek jau daug. Lietuvoje jau ne tik valdančiame ešelone nusistovėjęs požiūris, kad įstatymus būtina vienodai taikyti visiems. Kaip nebūtų liūdna, bet su tokia praktika susitaikę net ir daugelis eilinių eiliniausių piliečių, todėl pokalbyje su atsitiktinai sutiktais žmonėmis neretai tenka dar ir dar kartą nustebti tokiu žmonių požiūriu. Pavyzdžių galima pradėti ieškoti visur ir visokių. Kad ir nuo šviesios atminties žurnalisto Vito Lingio, kad ir nuo „Mažeikių naftos“ vado Gedemino Kiesiaus, kurių bylos turėjo labai didelį atgarsį, kad ir nuo Baltarusijoje galimai nužudyto Vytauto Pociūno, kurio byla neaiškiomis aplinkybėmis vis numarinama, tačiau didelio velionio žmonos atkaklumo dėka vėl stumiama tolyn. Bet kokiu atveju tai garsių ir didesnę ar mažesnę įtaką mūsų gyvenime turėjusių asmenų bylos. Tačiau ar daug naujų pavardžių sužinome po paprasto žmogaus žūties? Ar kas nors rašo, diskutuoja ir narplioja paprasto žmogaus nutrauktą gyvenimą? Tegul šis klausimas ir lieka retoriniu…

 

Tačiau „Žvilgsnis“ kaip niekada atvirai ir teisingai palietė ne tik tragiškiausius mūsų gyvenimo atvejus. Gal tiksliau bus – ne tik atvejus, kurie pasibaigia tiesiogine mirtimi. Čia mes negalime nepastebėti, kad tautos pasitikėjimas savo šalies teisėsauga ir teisėtvarka išmušinėjamas net ir eilinėse, platesnio visuomenės dėmesio tarsi ir nevertose bylose. Tai yra tokiose teismuose, kur sprendžiami įvairūs prievolių, skolų, nuosavybės klausimai. Todėl neatsitiktinai liaudyje gyvas jau žila barzda apžėlęs posakis, kad tiesa ten, kur didesni pinigai.

 Bet ar bent jau mūsų vaikai sulauks tikro teisingumo? Kažkodėl labai abejotina, nes pasidairius į kažkada mūsų išsvajotus Vakarus, ir ten nebematome tokių idealių pavyzdžių. Seniai jau atslūgo daugelio viltis atgauti tiesą Strasbūre, nes jo teismai nepatesinamai ilgai vilkina bet kokio atspalvio bylas. Ką ten vilkina… Dažnu atveju jos atidedamos iki tokio laiko, kad Strasbūro teismo sprendimas tampa jau nebeveiksnus, nebegalintis niekaip kitaip, nebent moraliai atstatyti kažkieno patirtą skriaudą.

 

Tad pabaigai retorinis mano klausimas – kaip gi turime gyventi, jei nebematome šviesos tunelio gale?

Atgal grįžti atgal
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
Copyright © 1999-2008 DELFI. All rights reserved.  |  Atsakomybės apribojimas
0