115ab DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "Maisto kokybės kontrolė" archyvas
Pradėk blogą
REKLAMA
Naujas įrašas
Mano įrašai
Mano nuostatos
R.Matelis

R.Matelis: Sultys „Aloe Prima Vera“ - sapnas vidury dienos?


Penktadienis, 2010-09-24 21:53        Rašo R.Matelis, pirkėjų apgaudinėjimas, Maisto kokybės kontrolė, Valstybinė priežiūra, apgaulė, "Gelsva", maisto papildai, Tarvydas    |    14 komentarųkomentarai
_Matelis_ nuotrauka „Netlog“'e

Nors ši istorija kai kam gali pasirodyti banali ir smulkmeniška, aš taip nemanau. Nes mano įsitikinimu, smulkmenose slypi visas tas chaosas, kurį junta beveik kiekvienas sėslus mūsų šalies gyventojas.

Rugpjūčio 15 dienos vakarą, užėjęs į Kauno Hypermaximą, salės viduryje randu išstatytas 99% alavijų sultis. Kaina – 27 lt. už 0,9 ltr., tačiau gi analogiškos sultys pas agentus kainuoja net 96 lt. Nusiperku. Kitą rytą atkemšu kamštelį ir… taroje randu vandenį…

Keliauju į Respublikinį higienos centrą, bet, pasirodo, jis nebeužsiima maisto kokybės kontrole. Man tenka pervažiuoti į Maisto ir veterinarijos tarnybą Laisvės alėjoje. Čia mane priima pats vadas, kuris išklausęs „Aloe Vera“ istoriją ir pauostęs prakimštą mano „mėginį“, nežymiai palinguoja galvą – tikrai panašu į vandenį. Kelia ragelį ir kalba su savo pavaldine. Pasirodo ta moteris, kuriai priklausytų atlikti šį tyrimą, šiandiena nedirba. Į kabinetą pakviečiama kita darbuotoja, kuriai pavedama priimti mano skundą, o sekančią dieną jį perduoti tam kam reikia. Viskas sklandu, taip ir turėtų būti teisinėje valstybėje, šalyje, kur gyventojai gerbiami ir saugomi ne tik surašytais įstatymais, bet ir kasdienybėje. Tačiau… …

Specialistės kabinete, kaip pas kvotėją– seka klausimai „kas, kur kodėl, kaip???“ ir po dešimties minučių dokumentas surašytas. Protokolas įdedamas į segtuvą ir jis užverčiamas. Pasirodo net mano parašo nereikia… Faktų fiksacija tarsi jau įvyko, po ko susidarė keistoka pauzė. Žvilgteliu į ant sekcijos padėtą mano atsineštą „Aloe Prima Vera“ butelį ir pasidomiu:

– Šį vandenį Jums tikriausiai turėsiu palikti?

- O kaip jūs norite?

- Ne, na palaukite, koks čia mano noras gali būti? Ar jo jums reikia ar Jūs Maximoje paimsite kitą mėginį? Vardan objektyvumo, nes vis tik aš tik pirkėjas.

- Na čia kaip jūs norite, - seka antrą kartą tas pats klausimas, kuris mane jau išmuša iš vėžių. – Tai gi tik Jūs žinote kaip turi būti. Prie ko čia mano norai?

- Bet Jūs sutinkate palikti?

Toliau jau nebediskutavau. Pasakiau, kad jei tai tyrimui naudinga, aš jį sutinku palikti. Po to seka mano pasidomėjimas ar butelio nereikėtų įdėti į šaldytuvą, nes jis gali greitai imti gesti. Tada istorija vėl pasikartoja manęs klausinėjant ar aš labai noriu, kad jis būtų laikomas šaldytuve. Tarsi aš būčiau vyriausias ekspertas…

Atsisveikinant darbuotoja ant lapelio man užrašo Danguolės Grigalevičienės telefono numerį, tačiau patikina, kad ji jau rytoj man skambins pati.

Nesulaukęs jokio skambučio nei kitą nei dar kelias sekančias dienas pagaliau skambinu pats. Prisistatinėti ilgai nereikia, mano problema darbuotojai žinoma. Išgirstu, kad mano pateiktas faktas jau patikrintas. Nupirktas analogiškas butelaitis ir atlikta patikra. Tik va, Maxima man nesiruošia grąžinti pinigų, nes ten viskas tvarkoje. Pakėlus dokumentus rasta visi važtaraščiai, taigi Aloe Vero gautas legaliai. Be to, įskaičiuoti visi privalomi mokesčiai, tame tarpe ir PVM.

Sakykite ką norite, bet ir Jus, neabejoju, suglumintų tokia įvykių eiga. Jaučiuosi priblokštas:

- Atleiskite, ar Maisto ir veterinarijos tarnyba dabar sprendžia ekonominius klausimus? Aš gi kreipiausi ne į Ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnybą ar STT. Vietoje sulčių aš gavau vandenį, neaišku net ar geriamą, ar iš balos, todėl prašiau Jūsų tarnybos ištirti šio skysčio turinį.

- Jūs norite, kad atliktumėme analizę? – nustemba Danguolė. – Tačiau žinokite tai atliekama tik Vilniuje. Jei mes siųsime į Vilnių, tai užtruks ir atsakymą jums galėsime pateikti tik po 7 dienų.

Sulaukusi mano patikinimo, kad man svarbu kokybės patikra, ji pažada išsiųsti mėginį tyrimams ir mūsų pokalbis tuo baigiasi. Man ir vėl pažadama paskambinti po savaitės. Laukiu kiek ilgiau ir nesulaukęs jokio dėmesio, užsuku jau antrą kartą pas Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką R.Kliučinską. Jis Vilniuje, paaiškina įkandin manęs atėjusi darbuotoja, o sužinojusi ko atėjau, veda mane vėl į tą patį, man jau žinomą kabinetą. Šiandiena čia sėdi pusamžis vyriškis - Maisto skyriaus vedėjas, veterinarijos inspektorius P.Tarvydas. Pavardė girdėta iš žiniatiekos, tačiau matau jį lyg ir pirmą kartą. Išklausęs mano problemą ir keletą pastabų dėl jo darbuotojų neveiklumo, jis pasisako neseniai grįžęs iš atostogų, todėl ne viską suspėjęs dar sužiūrėti. Pareplikuoju, kad darniame kolektyve darbuotojai gerai dirba ir nesant vadovui. Vis tik atmosfera maloni, nes ponas Tarvydas rodo ryžtą. Jis skambina į Vilnių, minėtai Danguolei, į Maximą, aiškinasi situaciją ir pasibaigus „apžvalgai“ pareiškia, kad tyrimas negalimas, nes mėginį atnešiau aš – privatus asmuo. Tačiau yra ir džiugi žinia – vilniečiai, taip pat tyrę situaciją, rado ženklinimo pažeidimų, todėl Maximai gręsia bauda iki 700 lt.

Čia vėl pasijuntu keistai. Aiškinu Tarvydui, kad neturiu tikslo nubausti Maximą už kažkokius tai ženklinimo pažeidimus, kad tai jau jų reikalas, kuris manęs visai nedomina, kad į jų tarnybą atėjau net ne dėl savo pinigų atgavimo, o paprasčiausiai esu pasipiktinęs, kad taip mulkinami žmonės ir, kad tyrimą atlikti privalu, nes Danguolė man sakiusi, kad jie yra paėmę savo mėginį. Tikiuosi, kad mano šis pasiryžimas kada nors geru bumerangu sugrįš pas mane – ten kur gal būt dar kartą slypėtų prekių kokybės klasta, ją bus pašalinęs kitas, bendram žmonių reikalui atsidavęs žmogus. Paaiškinu ir, kad puikiai žinau kokiais keliais, be didesnių problemų, galėčiau atgauti savo įmokėtus pinigus, jei mano tikslas tebūtų toks „kuklus“.

Pokalbis vyksta sklandžiai ir savitarpio supratimo aplinkoje. Įsitikinęs, kad ieškau ne vien prarastų pinigų ir, kad kokybės tyrimui nebėra kliūčių, vedėjas pažada, kad tyrimas Vilniuje bus pradėtas. Maloniai atsisveikiname, o man eilinį kartą pažadama, kad už savaitės laiko būsiu informuotas apie tyrimo rezultatus. Nebetikiu, bet jau ir pripratau, kad viską reikės stumti pačiam.

Savaitės laukti nei nereikėjo. Gal už valandos laiko, sulaukiau guvaus vedėjo balso ragelyje. Man pranešta, kad tiekimu į Maximą užsiima firma „Gelsva“ ir ji ką tik sutiko man grąžinti mano įmokėtus pinigus.(!) Pasirodo nebuvau suprastas, todėl kartoju tą patį dar kartą – laukiu tyrimo, o apie pinigus kalba bus vėliau. Kokios abejonės dėl pinigų atgavimo, kai bus įrodyta, kad man parduotas vanduo. Kiek dvejojančiu balsu vedėjas man paaiškina, kad toks tyrimas valstybei kainuos apie 500 lt. ir jei paaiškės, kad čia vis tik sultys, aš pinigų nebeatgausiu niekada. Juokas pro ašaras – pasiteirauju ar jam, patyrusiam darbuotojui gali kiti dar abejonių, kad tai ne vanduo? Ir replikuoju, kad man vandenį pigiau būtų nusipirkti bažnyčioje. Nors nesu bandęs, bet manau, kad visą kibirą šventinto vandens ten galėčiau gauti tris kartus pigiau. J

Daugiau skambučių nebesulaukiau iki šiol. Į Hypermaximą, kaip ir anksčiau, užeinu dažnai. Dar užvakar, rugsėjo 21 d., tose pačiose lentynose puikavosi „Aloe Prima Vera“ alavijo vanduo. Todėl labai nustebau, kai rugsėjo 22 dienos vakare pamačiau priešingą vaizdą: mane dominančios prekės staiga dingo. Nueinu pas administratorę ir, lyg tarp kitko paklausiu – gal galite pasakyti ar jau pasibaigė „Aloe Prima Vera“ sultys? Administratorė tokių nelabai žino, todėl skambina kažkam „gilyn“. Iš ten ateina žinia, jog kažkas davęs komandą jas visas išimti iš prekybos… Daugiau niekas neaišku.

Ką gi, akivaizdu, kad tyrimas pagaliau atliktas. Tam prireikė daugiau nei mėnesio. Ir ne tik laiko prireikė. Prireikė ir geležinės kantrybės bei atkaklumo. Vardan savęs ir vardan kitų žmonių. Grįžinėjau iš Maximos, o mintyse vis iškildavo klausimas – nejaugi Lietuvoje jau visi praradę bet kokią viltį? Gi negali būti, kad tik aš vienas pirkau vandenį. Negi kiti, patyrę pasityčiojančią apgaulę, nuleidžia rankas? Ir ko verta valstybė, kurioje tie, kam patikėta maisto kontrolė, tarsi uola priaugę prie savo kėdžių ir niekaip net nebando atlikti, regis vienos svarbiausių pareigų – užtikrinti, kad mes valgytume tai, kas yra maistinga, sveika ir higieniška. O juk ne pas agentus pirkau ne vien todėl, kad ten brangiau. Svarbiausias kriterijus buvo tai, kad krautuvėse patikrinta valstybės. Klydau…

Romualdas Matelis, ekonomistas

Atgal grįžti atgal
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
Copyright © 1999-2008 DELFI. All rights reserved.  |  Atsakomybės apribojimas
0