Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.

Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.

Prisipažinsiu - kai sumąstau parašyti kritinį straipsnį, tam būnu pilnai pribrendęs ir nerašyti tiesiog negaliu. O mintys tokiais atvejais liejasi laisvai. Tačiau šis kartas visiškai kitoks. Jau kelias dienas vis susimąstau kaip čia visa tai, kas sukasi galvoje aprašyti, nuo kurio galo pradėti? Nes ne tiek jau dažnai tenka rašyti apie absurdus.

Prieš pat Naujuosius metus, kažkodėl nutariau, kad reikia susimokėti mokesčius. Pasiėmiau dvi knygeles ir tiek pat sąskaitų ir atvykau į "R Kiosk". Čia paprastai atlieku visus savo mokėjimus, nes čia pigiausia - po 0,40 lt. už kiekvieną įmoką. Apie šią norvegų firmą, po kurios vardu slypi ir buvusi lietuviška įmonė "Lietuvos spauda", niekada nebuvau blogos nuomonės. Man čia visai patinka ir laikraštuką, ir cigarečių nusipirkti. Neretai paimu ir popierinį puodelį kavos, o tokiais atvejais man neretai pasiūlo ir kokį nors keksą ar roksą. Žodžiu šie kioskai atitinka mano charakterį.
Taigi ir dabar atėjau su nemaža suma. Vien už dujas ir elektrą man šį kartą teko mokėti apie tūkstantį litų, o suskaičiavus grąžą pardavėja ėmė vynioti man lipdukų juostą. Tikrąja to žodžio prasme vynioti, nes kaip netrukus sužinojau, už įmokėtus 10 lt. duodamas vienas lipdukas. Taigi, man priklausė apie 100 tų lipnių popierlių. Lipdukai, aišku, jau nebe naujiena. Juos dalina visur ir visi kas tik netingi - tiek Maximos, tiek Rimi, IKI ir kiti. Ir "R Kiosk" juos jau pusmetį dalino, o už juos siūlė pirkti krepšinio kamuolius. Tačiau pastebėjau, kad šie dar nematyto apipavidalinimo, kaip dabar madoje sakyti - dizaino. Tad laukdamas tingiai pasiteiravau kokie puodai man bus siūlomi.

Atsakymas pranoko bet kokį mano skepticizmą tokioms akcijoms. Buvau tiesiog priblokštas kai man parodė lentynose sumestas skudurines lėles. Tokio meno, kokį pamačiau, aš, būdamas žmogysta "ne prie meno", neimčiau net už dyką. Na, jei net į rankas tokią dovaną įspraustų, pasijusčiau labai nemaloniai kvailai ir, tikriausiai nežinodamas ką į tai atsakyti, atatupstas išeičiau į gatvę ir tuoj pat imčiau ieškoti šiukšlių dėžės, kad kuo skubiau pabėgti nuo tokios nemalonios situacijos.
Tačiau tai dar ne viskas. Galutinai mane subalamutino pamatytos šių skudurėlių kainos. Jos siekė net 50 lt. Ir čia ne šiaip sau perkant, o kantriai renkant lipdukus ir juos vėliau [tikriausiai reikėtų su labai pakilia nuotaika ir iškilminga apranga] atsinešus į kioską įteikiant kaip įrodymą, kad esi lojalus klientas. Ar jau suspėjote įvertinti situaciją? Gerai tiems, kas čia moka mokesčius. O jei kas to nedaro [gi patiklieji moka internetu arba jiems mokesčius nurašo pagal debitorinę sutartį], tai už kiekvieną lipduką turėtų išleisti ne mažiau 10 lt. Ir tai daryti privalėtų net 30 kartų!!!

Būsiu atviras, tokiais atvejais aš imu mąstyti, kad nieko nebesuprantu šiame gyvenime. Ar gali atsirasti žmonių, kuriems šie absurdiški "meno kūriniai" taip patiktų, kad jie leistų sau tokias išlaidas? Vis tik R Kiosk tik kioskas, tad čia kad kažką nupirkti už dešimt litų, dar reikia gerai pamąstyti ką pirkti… Ir kokios mintys sukosi pas tuos, kurie sugalvojo tokią akciją? Aš tai manau, kad kažkas užsakė tautos protinio potencialo patikrą. Kad kažkam labai įdomu kiek per visą Lietuvą atsiras tokių, kurie paprasčiausiai pasiduoda bet kokiais reklamai - jei siūlo, reiškia čia kažkas gero slypi. Pirksiu, kad neatsilikti nuo kitų.

Aš nemanau, kad pas mus atėjusi natūrali krizė. Tačiau krizė yra, neabejotinai yra. Tik sukėlė ją ne kažkokios gamtos anomalijos. Ir ne tai, kad žmonija aptingo dirbti. Ir ne todėl, kad kažkur Afrikoje ar Artimuose Rytuose kartas nuo karto įvyksta karai. Ne. Krizę sukėlė pasaulio turtingieji. Bet ne tik jie. Didžiausią kaltę už vykstančią krizę turi prisiimti LR Vyriausybė su savo Premjeru priešakyje…

Jei pirmųjų kaltė jų begaliniame gobšume, nes pamatė, kad pasaulio paprastieji jau išmelžti iki užtrūkimo, kad nebėra iš kur imti tokius pat pelnus, kokius gaudavo, kai liaudis vis dar turėjo kažkokį užkištą dolerį ar eurą ir ėmė isteriškai mušti pavojaus varpą, tai antrieji paprasčiausiai suskubo atkartoti tą girdimą aidą. Tai buvo tarsi panikos kėlimas gaisro metu, tai yra atvirkštinis veiksmas elementariai logikai, kuri privaloma tokiais atvejais, siekiant išvengti aukų. O aukų padaugėjo gana pastebimai. Dalis verslininkų, pasirodo, pakankamai baigštūs ir išgirdę krizės terminą, priėmė jį kaip karo metu skelbiamą oro pavojų: išsijungė šviesas ir užsidangstė langus. Kiti ir į rūsius sulindo. Tokią alegoriją galima drąsiai vartoti kalbant apie tuos, kurie patys realiai nepajutę dar jokių krizės požymių, ėmė pas save mažinti darbų apimtis, atleidinėti darbuotojus, o kai kurie ir visai savo veiklą nutraukė.

Bet tiek to tuos verslininkus. Šiandiena man yra noras pakalbėti apie SODRĄ, kuri [ir vėl gi dalinai dėl verslo dirbtino mažinimo] gal ir iš tikro nuskurdo ir jau gyvena „visuotino“ deficito sąlygomis. Dar prieš pusę metų, kada krizė jau nebeišėjo iš televizijos ekranų ir mirgėjo visuose laikraščiuose, nusprendė, kad jiems pats laikas gyventi geriau ir sukūrė bene 12 naujų darbo vietų. Tikslaus skaičiaus, deja, nebeprisimenu, tačiau ar ne keista, kad mažėjant įplaukoms, darbo apimtys, neva išaugo? Man tai tikrai keista.

Tiesa, tos 12, o gal ir daugiau vietų buvo tik Kauno padalinyje, tad galima spėti, kad per visą Lietuvą jų buvo gerokai daugiau… Nesekiau detaliai visos SODROS politikos, tačiau norintys, mano žodžių teisingumu gali įsitikinti, nes darbuotojų priėmimas buvo įforminamas kaip ir priklauso – „konkurso“ tvarka [tikiuosi įžvalgus skaitytojas supras, kodėl žodį „konkurso“ parašiau kabutėse. Beje, asmeniniai pažįstami, kurie geriau už mane žino SODROS padėtį, gal ir ne kvailai tada spėliojo – nauji žmonės priimami tam, kad po poros mėnesių, kai ši institucija iš viršaus bus verčiama sumažinti savo etatus, galėtų juos paimti ir atleisti, taip sudarydami gražų įvaizdį, kad etatų mažinimas vyksta ir pas juos. Kas ten žino… gal.

Tikriausiai nereikia ir labai geros atminties, kai bene prieš penketą šešetą metų Lietuvą suvirpino žinia – visoje Lietuvoje SODRA išsistatė itin ištaigius rūmus. Bet net jei kas ir neturite tos atminties, ne bėda – užeikite į juos, nes laimei, SODRA, skirtingai nuo Savivaldybių dar įsileidžia visus piliečius ir tuo netruksite įsitikinti – šiandiena SODROS rūmai, bent jau daugelyje Lietuvos didžiųjų miestų, neatsilieka nei nuo bankų, nei nuo Seimo, nei nuo vyriausybės. Holai ir koridoriai čia sudaro bene pusę viso naudingo [o reiškia ir apšildomo] ploto. Stiklo kabinetai, baldai ir visa įranga atvykusiam užsieniečiui tikrai sudarytų pelningos korporacijos įspūdį. Ir tik kai suvoki, kad tai atsiranda ne verslo, o dirbančiųjų, o tuo labiau pensininkų ir invalidų sąskaita, imi „suprasti“ kaip svarbu šiandiena sumažinti pensijas ir padidinti dirbančiųjų įmokas SODRAI.
Pamąstykime kas gi būtų jei būtų kitaip? Man bent peršasi tik vienas aiškus atsakymas – prinokusieji magnatai, šiandiena nebegali susirinkti didelių pelnų ir jei eiliniams dirbantiesiems ir pensininkams išliks tokios pačios gaunamos pajamos ir išmokos, gi ims mažėti atotrūkis tarp oligarchų ir paprastų žmonių!!! Na kaip taip galima…

SODROS pastatas Vilniuje

Jei šiandiena netikėtai mane užkalbintų premjeras Andrius ir paklaustų kaip įveikti SODROS krizę, deramo patarimo aš jam gal greitai ir nebeatrasčiau. Per toli nueita krize gąsdinant visuomenę ir nematant kas darosi SODROJE. Tačiau du patarimus jam duočiau –
1) sulyginkite darbuotojų skaičių prieš metus, šiandiena ir darbų apimtis šiais ir praėjusiais ataskaitiniais metais,
2) parduokite bent jau Kauno SODRĄ kuriam nors garsiam Vakarų bankui, o jos darbuotojams nupirkite vieno koridoriaus sistemos penkiaaukštį [gal kokį buvusį bendrabutį], kur racionaliai būtų išnaudojamas kiekvienas kvadratinis metras, o šiluma nebūtų švaistoma nereikalingų erdvių šildymui. Taip pačios SODROS gal ir neišgelbėsite, tačiau keletą milijonų atgausite iš karto, o ir optimalus darbuotojų skaičius sumažins išmokas vargu ar tikrai būtiniems darbuotojams.

Susišaukiantys straipsniai:
http://www.lrytas.lt/-12344281801233359663-kri…