Mano nuomonė išsakyta tuoj po bylos posėdžio yra čia –>>>

N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai…

 

Lietuvos Respublikos prezidentei D. GRYBAUSKAITEI

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei I. DEGUTIENEI

Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininkui A. KUBILIUI

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo pirmininkui G. KRYŽEVIČIUI

Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui D. VALIUI

Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkei A. GAIŽUTIENEI

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui G. DANIELIUI

Susipažinti:

Nevyriausybinėms organizacijoms, Žiniasklaidai

Teismų stebėtojai apie N. Puteikio bylą

2011-12-05

Klaipėda

Š. m. gruodžio 1 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme vyko Seimo nario N. Puteikio baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Ši byla sukėlė pakankamai didėlį visuomenes susidomėjimą, todėl stebėti kaip vykdomas teisingumas panoro nemažai šalies piliečių. Tarp jų buvo ne tik klaipėdiečių, bet ir atvykusių iš kitų Lietuvos miestų. Deja, ne visi norintys stebėti procesą tilpo į salę. Sėdimų vietų buvo tik apie 50, todėl likusiems teko stovėti salėje ir net koridoriuje. Dėl žmonių didžiulio susidomėjimo teismo posėdis prasidėjo neuždarytomis durimis. Norime išsakyti pastabą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių salių ankštumo. Mūsų manymu, turi būti įrengta bent viena salė, kurioje galėtų tilpti apie 100 žmonių, pageidaujančių stebėti procesą. Tokio dydžio salėse galėtų vykti rezonansinių bylų nagrinėjimai.

Norime atkreipti dėmesį, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių salėse iki šio nėra įrengti dideli ekranai, kuriuose teismas, proceso šalys, stebėtojai galėtų peržiūrėti, ištirti video įrodymus. Tai reiškia, kad video įrašo pavidalu pateikiamų įrodymų nagrinėjimai teismo posėdžių metu nevyksta. Kodėl? Ar teismas, neperžiūrėjęs video, gali priimti objektyvius sprendimus?

Teisėja Ingrida Krušienė kalbėjo pakankamai aiškiai, garsiai ir suprantamai ne tik proceso dalyviams, bet ir stebėtojams. Neigiamas emocijas mums, stebėtojams, sukėlė tai, kad teisėja leido liudininkams išsisukti nuo atsakymų, prisidengus nenoru kartoti administraciniame teisme išsakytus argumentus. Tačiau stebėtojai ankstesniame teisme nedalyvavo ir atsakymų negirdėjo.

Įtariame, kad liudininkai ne tik buvo tarpusavyje suderinę atsakymus, bet turėjo galimybę per pertrauką juos pakoreguoti ir taip apeiti jiems nepalankius klausimus. Mūsų nuomone, pertrauka apklausus vieną liudininką ir neapklausus sekančio, negalėjo būti paskelbta, nes pertraukos laiku apklaustas ir neapklaustas liudininkai galėjo suderinti savo parodymus papildomai.

Korupcinio tyrimo skyriaus vyriausias prokuroras J. Michailovskis teikė kaltinimą N. Puteikiui.

Prokuroras J. Michailovskis kalbėjo tyliai. Tik po stebėtojų reikalavimų pradėjo kalbėti garsiau. Kad prokuroras gali labai aiškiai ir garsiai kalbėti stebėtojai įsitikino, kai jis skaitė kaltinamąjį aktą.

Mums, piliečiams, nesuprantama teisėtvarka, kuri nesilaiko logikos. Jeigu bylą paruošia korupcinio skyriaus prokurorai ir atitinkami tyrėjai, tai būtų logiška teisme įrodinėti korupcinius veiksmus, t.y. N. Puteikio piktnaudžiavimą patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Mes negirdėjome, kad gerb. prokuroras bent vienu žodžiu būtų apkaltinęs kaltinamąjį kyšininkavimu ar siekimu asmeninės naudos. Atvirkščiai, prokuroras pareiškė, kad teisiamasis piktnaudžiavo jam patikėta galia, nes gynė viešąjį interesą. Kas leido trečiosios valdžios atstovui prokurorui J. Michailovskiui savavališkai sugalvoti korupcijai kitokią sąvoką? Nuo šiol, pagal prokurorą, korupcija yra piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant apginti viešąjį interesą.

Štai prie kokio absurdo priveda LR Seimo nenoras priimti Viešo intereso gynimo įstatymą.

Teisme N. Puteikis įrodinėjo, kad jis atliko pareigas vadovaudamasis įstatymu, o jo, kaip valstybės pareigūno, veiklą kontroliavo Kultūros paveldo departamentas.

Prokuroras J. Michailovskis kaltino N. Puteikį, kad nepasirašydamas 2011-03-02 Klaipėdos miesto savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje po derinimo aktu, neįvykdė teismo sprendimo. Manome, kad prokuroras J. Michailovskis turėjo galvoje neegzistuojančias statybos sąlygas, t.y. statyti 6 pastatus ant žemės ir vieną infrastruktūrinį statinį po žeme. Jeigu būtų ir administracinis teismas tai pažymėjęs savo nutartyje, tada kaltas valstybės tarnautojas N. Puteikis, nes nevykdo teismo sprendimo. Tačiau Administracinis teismas įpareigojo kaltinamąjį pasirašyti suderinus leidimą statybai pagal 2006 m. KPD išduotas sąlygas, o tai leidimas statyti du namus. Teisinis absurdas – Lietuvos kasdienybė. Kiek žmonių, kiek likimų sužalota, išsityčiota, pažeminta, kai absurdą reikalauja pripažinti tiesa.

Teisiamajam paklausus liudininkų, kurį pastatą pristatėte derinimui, pastarieji bandė išsisukti nuo atsakymų. Galu gale architektė Aurelija Jankuvienė paliudijo, kad derinimui pristatė tik vieną pastatą. Mums, stebėtojams, labai keista, kad visi su byla susiję Lietuvos teisėtvarkos atstovai, pradedant eiliniu prokuroru ir baigiant Klaipėdos apygardos prokuroru G. Danieliumi ir generaliniu prokuroru D.Valiumi mato derinimui pristatytą tik vieną pastatą. Paminklosaugos atstovai, tarnautojai, H. Manto g. 11 aplinkinių namų gyventojai, nevyriausybinių organizacijų nariai, miestiečiai ( 502 žmonės net raštu patvirtino, ką mato) ir kiti visuose maketuose mato ne vieną ar du, bet šešis pastatus - stiklo bokštus. Tik teismo salėje sužinome, kad šeši pastatai, virto vienu statiniu, nes po pastatais yra suprojektuotas dviejų aukštų požeminis garažas.

Kaltintojas įrodinėjo, kad dėl N. Puteikio užsispyrimo didžiulę moralinę ir materialinę žalą patyrė UAB “Investicinis kvadrantas”. Teismų stebėtojai, turėję reikalų su bankais, piktinosi, kaip galėjo bankas suteikti daugiamilijoninę paskolą UAB-ui, kuris neturėjo leidimo statybai ir nebuvo suderinęs su tuo susijusius dokumentus. Matomai, dėl tokio abipusio, galimai piktybiškai nusikalstamo ar neatsakingo elgesio, sužlugo klaipėdietiškas “Vakarų bankas”, o dabar bankrutavo ir “Snoras”.

Korupcinio tyrimo skyriaus vyriausias prokuroras J. Michailovskis išsakė pastabą N. Puteikiui, kad tik šitame teisme pirmą kartą kaltinamasis kalba apie du pastatus. Kaip galėjo J. Michailovskis surašyti kaltinimą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjui, jei nesusipažino su to padalinio išduotomis 2006 m. planavimo sąlygomis statybai H.Manto g. 11 esančiame sklype, t.y. buvusio kino teatro "Vaiva" vietoje. Gal N. Puteikis sako tiesą, kad kaltinimo aktą prokuroras J. Michailovskis surašė iš bendrovės "Investicijų kvadrantas" skundo?

Negalima leisti dirbti asmenims, kurie apsimeta nemoką suskaičiuoti iki šešių. Jie visuomenės akyse diskredituoja ne tik prokuratūros instituciją, bet ir visą Lietuvos Respublikos teisinę sistemą. Ne be reikalo ją, kaip korumpuotą ir neveiksnią, bando reformuoti Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė. Te padeda jai Dievas kuo greičiau tai padaryti. O mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, padėsime jai.

Teismų stebėtojai:

Virginijus PARTAUKAS, Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas. E-paštas: klaipedos.jdj@yandex.ru , tel. 860344258

Virginija JURGILEVIČIENĖ, Nepartinis demokratinis judėjimas, Klaipėdos skyrius. E-paštas: virginija.jurgileviciene@gmail.com tel. 868040225

Juozas Algimantas LIESIS, Lietuvių fronto bičiulių sambūrio Klaipėdos skyrius E-paštas: jalgimantas@gmail.com, tel. 869969825

ir kiti

Paradoksas, bet kas yra Valstybė, daugeliui tik retorinis klausimas. Tai yra klausimas, tikslų atsakymą į kurį, ne tik mažai kas žino, bet ir mažai kas jo ieško. Šią sąvoką visi suprantame daugmaž vienodai, nors politikoje net labai skirtingai. Tačiau nelaužydami iečių dėl absoliučios tiesos, manau, turėtume sutarti, kad valstybė tai tam tikras teritorinis vienetas, turintis savo žmones, pinigus, kariuomenę ir, aišku, valdžią. Ir va, ta valdžia mumis visais vienodai turi rūpintis – tai įtvirtina LR Konstitucijos 29 straipsnis, kurio pirma pastraipa teigia:  „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Reiškia ir mudu, su Tavimi, skaitytojau, esame lygūs. Bet ar tikrai? 

Deja… Diskriminuojami esame labai įvairiai: pagal turtinę padėtį, užimamas pareigas ir dar daugelį niuansų. Diskriminuojami esame netgi pagal gyvenamąją vietą. Ir visa tai kelia daugelio iš mūsų, pasipiktinimą. Tiesa, mane kiek stebina kodėl Konstitucija įpareigoja tik valstybės institucijas ir pareigūnus į žmones žiūrėti kaip į lygius asmenis. O didžiosios monopolijos, kurių pagal įstatymus tarsi ir neturėtų būti, mus jau gali suskirstyti pirmais antrais? Bet yra taip, kaip yra.

Nepretenduodamas į didelės apimties disertaciją, peržvelgsiu tik porą, tarpusavyje niekaip nesusijusių pavyzdžių. Gyvename įtemptą laikotarpį, kai mokesčių našta, iškeltos kainos ir bedarbystė arba ją mažai kuo pakeičiantys masiniai minimalūs atlyginimai, valdžios nesiskaitymas su žmonių interesais ir panašios aplinkybės daugelį verčia varstyti teismų salių duris. O net tada, jei pavyko laimėti bylą teisme, dar, tikriausiai, ne viskas. Dažnai į pagalbą reikia kviestis antstolius, kurie turi užtikrinti priimto teismo sprendimo vykdymą. Šiuolaikiniame gyvenime antstolis, kaip ir notaras ar advokatas, visai suprantama instancija. Advokatai ir notarai turi teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Gi Lietuva yra valstybė. Tačiau jei mums reikia antstolio, jo rinktis beveik nevalia. Nustebote?

Aš irgi, bet tokia tvarka įteisinta Antstolių įstatyme, kurio 23 straipsnio pirma dalis skelbia: “Antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai“. Kam tai? Piliečių patogumui? Abejotina. Kiekvienas žmogus ir pats puikiai susigaudo į ką jam patogiau kreiptis. Gi be reikalo klaipėdietis nevažiuos ieškotis antstolio Vilniuje, jei jo byla lietė Klaipėdos klausimus. Tačiau taip gal išvengiama svetimų antstolių? Juk su savais, tarkime savivaldybės vadovams kur kas lengviau rasti bendrą kalbą. Deja, kartais ta kalba ne bylą laimėjusiojo naudai. Tai gal ne veltui šnekamojoje kalboje žmonės sako, kad Lietuva švogerių kraštas? Tik ar šiam įstatymui visi asmenys lygūs? Nežinau, bet jei gausiu Seimo atsakymą, būtinai apie tai parašysiu.

Jei minutėlei pamirštume kokioje situacijoje, kokiam finansiniam dugne gyvename ir pasvajotume, kad turime daug pinigų, mums kiltų klausimas kur juos pasidėti. Normalus ir visiems suprantamas noras - pinigus laikyti saugiai ir pelningai. Suprantama, bankų mokamos palūkanos nei vieno iš mūsų nepadarys turtuoliais, tačiau jų siūlomos palūkanos, bet kokiu atveju yra vienas iš pagrindinių stimuliatorių renkantis kur pasukti. Ir ne tik bankų, nuo 1995 m. vasario 21 d. , kai įsigaliojo Kredito unijos įstatymas, mes galime tapti tokių unijų pajininkais ir jose laikyti savo santaupas. Jokia paslaptis, kad iš esmės, kredito unijos dubliuoja bankų veiklą, tik ženkliai palankesnėmis sąlygomis. Tai normalu, nes Lietuva deklaruoja laisvos rinkos sąlygas, todėl esame laisvi rinktis ne tik prekę, kuri atitinka mūsų poreikius ir jos pardavėją, bet ir savo turimą kapitalą investuoti ten, kur mums atrodo priimtiniausia, geriausia, pelningiausia.

Tikrai? Deja ir vėl ne. Mano minėtas Kredito unijos įstatymas skelbia ką kita. Pažiūrėkime keletą jo straipsnių…

12 straipsnio [Kredito unijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai] 1 punktas: Kredito unija filialus ir kitus kredito unijos įstatuose nurodytus struktūrinius padalinius gali steigti įstatuose nustatyta tvarka tik Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

13 straipsnio [Kredito unijos nariai] 1 punktas: <…> Kredito unijos nariu fizinis asmuo gali būti, jeigu jis gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ar su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

Taigi aš, jeigu aš gyvenu Kaune, negaliu būti Palangos kredito unijos nariu. Nes Kauno savivaldybė nesiriboja su Palanga. Gal Jūs žinote atsakymą kam tai naudinga? Ir kodėl toks apribojimas būtinas? Aš nežinau. Bet manau, kad tai atitinka dažniausiu atveju užsienio bankų interesus. Kaip jau minėjau, kredito unijų mokamos palūkanos kaip taisyklė didesnės už bankų, tad kas gi bus su bankais, jei visi subėgs į palankiausią savo mokamais procentais, uniją?

Aš niekada nežiūrėjau žodyne ką reiškia žodis korupcija, bet iš bendro išprusimo manau, kad tai korumpuotų asmenų įtakos produktas. O gal klystu?

Taigi, gyvename Lietuvos Valstybėje, esame jos piliečiais, mokame į Valstybės iždą mokesčius, bet ne visoje jos teritorijoje jaučiamės vienodai patogiai. Gal gi sakau gyvename kažkokioje kunigaikštysčių asociacijoje, kur kiekvienoje jų mūsų skirtingos teisės?

Daugelis mano, kad Lietuvos respublikos įstatymai painūs ir nuobodūs. Aš irgi taip maniau ilgą laiką. Bet kartą pabandęs juos paskaityti, supratau, kad mąstančiam žmogui tai įdomūs ir, ko gero, niekad nesibaigsiantys skaitiniai. Todėl patariu ir jums – skaitykite įstatymus. Tai ne tik išplės jūsų susivokimo aplinkoje laipsnį. Jūs geriau susigaudysite jus supančioje aplinkoje. Tad šio rašinuko skaitytojo patogumui įdedu dvi nuorodos į aptartus įstatymus:

Antstolių įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=332317

Kredito unijos įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324194

Rašinyje panaudota citata iš „Kauno dienos“ skyrelio „Žvilgsnis“, 2009 m. spalis 6 d.

http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/zvilgsnis-241659?utm_source=feed_reader&utm_medium=rss&utm_campaign=rss_feed

Pradėti diskusiją apie galimai D.Kedžio [o gal ir ne jo] įvykdytą dviejų žmonių sušaudymą nesijaučiu turįs pakankamai žinių ir kompetencijos. Ši tragedija svarstoma įvairiausiuose populiariuose saituose, o paprastam žmogui kol kas belieka pasikliauti tik savo nuovoka ir gyvenimiška patirtimi analizuojant įvairias ištraukas iš daugelio informacijos šaltinių. Temidei, manau, kol kas turėtų būti svarbiausia nustatyti tragedijos pradžią, t.y. ar ji prasidėjo tada, kai iš tikrųjų imta tvirkinti mažametė Drąsiaus duktė, o į tai Valstybės pareigūnai nekreipė deramo dėmesio, ar tada, kai žmogiškoji fantazija transformavosi į ligą, kuri privedė prie nepataisomų pasekmių. Todėl ne apie tai šis mano rašinukas…

 

Jau kurį laiką manęs nebežavėjo „Kauno dienos“ publikacijos, todėl nebeesu jos dažnas skaitytojas. Kartais tik akimis permetu straipsnių pavadinimus ir tuo baigiasi mano kontaktas su šiuo dienraščiu. Tačiau vakarykštė skiltis „Žvilgsnis“ „Kauno dienoje“ man patiko, todėl nutariau joje dėstomas mintimis pasidalinti ir su pas mane gal užklysiančiais žmonėmis. Tiesa, gaila, kad dabar „Žvilgsnis“ nebeturi autoriaus pavardės, bet matyt tam kažkas turi kažkokių sumetimų. O norėtųsi sužinoti kam iš K.D. žurnalistų savo atmintyje turėčiau uždėti dešimtuką…

 

Taigi, žemiau pateikiu man patikusią ištrauką:

„… teisėjų mantiją demokratinė valstybė stengiasi gerbti ir saugoti dar labiau nei per ginkluotą konfliktą saugomus objektus, pažymėtus Raudonojo Kryžiaus simboliu. Stengiasi, jei didžiausia vertybė joje yra pilietis. Ar diskusijose apie teisėjų darbo atmosferą daug girdime kalbant apie piliečių teisę teismuose rasti tiesą, teisę būti nuteistiems tikrai aklos Temidės, sveriančios tik "už" ir "prieš"? Geriausiu atveju kalbama apie teisėjų, kaip asmenų, norus gyventi ir dirbti oriai, teismų nepriklausomybę. Ginama institucija, klanas, o ne piliečiai, kuriuos ji turi aptarnauti, ne šių noras būti tikriems, kad bet kokiomis ekonominėmis sąlygomis, bet kurio Lietuvos miesto ir bet kurio lygio teismai dirbs nepriekaištingai…

 

Kažkuriam laikraštyje radau Seimo pirmininkės I.Degutienės mintį, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo jo pareigybės ir užimamų pareigų, turi būti vienodai atkakliai ginamas. Tačiau kas iš mūsų galėtų pateikti tokių pavyzdžių? Ko gero mažai kas. Ir jei tokių pavyzdžių ir rastume, tai jų būtų ne tiek jau daug. Lietuvoje jau ne tik valdančiame ešelone nusistovėjęs požiūris, kad įstatymus būtina vienodai taikyti visiems. Kaip nebūtų liūdna, bet su tokia praktika susitaikę net ir daugelis eilinių eiliniausių piliečių, todėl pokalbyje su atsitiktinai sutiktais žmonėmis neretai tenka dar ir dar kartą nustebti tokiu žmonių požiūriu. Pavyzdžių galima pradėti ieškoti visur ir visokių. Kad ir nuo šviesios atminties žurnalisto Vito Lingio, kad ir nuo „Mažeikių naftos“ vado Gedemino Kiesiaus, kurių bylos turėjo labai didelį atgarsį, kad ir nuo Baltarusijoje galimai nužudyto Vytauto Pociūno, kurio byla neaiškiomis aplinkybėmis vis numarinama, tačiau didelio velionio žmonos atkaklumo dėka vėl stumiama tolyn. Bet kokiu atveju tai garsių ir didesnę ar mažesnę įtaką mūsų gyvenime turėjusių asmenų bylos. Tačiau ar daug naujų pavardžių sužinome po paprasto žmogaus žūties? Ar kas nors rašo, diskutuoja ir narplioja paprasto žmogaus nutrauktą gyvenimą? Tegul šis klausimas ir lieka retoriniu…

 

Tačiau „Žvilgsnis“ kaip niekada atvirai ir teisingai palietė ne tik tragiškiausius mūsų gyvenimo atvejus. Gal tiksliau bus – ne tik atvejus, kurie pasibaigia tiesiogine mirtimi. Čia mes negalime nepastebėti, kad tautos pasitikėjimas savo šalies teisėsauga ir teisėtvarka išmušinėjamas net ir eilinėse, platesnio visuomenės dėmesio tarsi ir nevertose bylose. Tai yra tokiose teismuose, kur sprendžiami įvairūs prievolių, skolų, nuosavybės klausimai. Todėl neatsitiktinai liaudyje gyvas jau žila barzda apžėlęs posakis, kad tiesa ten, kur didesni pinigai.

 Bet ar bent jau mūsų vaikai sulauks tikro teisingumo? Kažkodėl labai abejotina, nes pasidairius į kažkada mūsų išsvajotus Vakarus, ir ten nebematome tokių idealių pavyzdžių. Seniai jau atslūgo daugelio viltis atgauti tiesą Strasbūre, nes jo teismai nepatesinamai ilgai vilkina bet kokio atspalvio bylas. Ką ten vilkina… Dažnu atveju jos atidedamos iki tokio laiko, kad Strasbūro teismo sprendimas tampa jau nebeveiksnus, nebegalintis niekaip kitaip, nebent moraliai atstatyti kažkieno patirtą skriaudą.

 

Tad pabaigai retorinis mano klausimas – kaip gi turime gyventi, jei nebematome šviesos tunelio gale?