Kiekvienas žmogaus veiksmas turi turėti prasmę, nes seniai žinoma, kad Gamtoje niekas be priežasties ar tikslo nevyksta. Todėl akivaizdu, kad viską ką matome aplink save, visada turi turėti loginę seką ir suprantamą paaiškinimą. Tiesa, gal ne visi mes tam skiriame savo dėmesį, tačiau jei imtume ieškoti prasmės, ją neabejotinai turėtume rasti…

Aš jau dvidešimt metų įtemptai kovoju dėl sąžiningo savo nacionalizuotos nuosavybės atstatymo, deja, teisybė sunkiai skinasi kelią per korupcijos ir NEsąžinės brūzgynus. Nežiūrint žmogui nesuvokiamai ilgo laiko šiose paieškose, aš vis dar tikiu žmonių sąžine, tikiu, kad į dabartinių apkerpėjusių valdininkų vietas netrukus ateis dori žmonės ir jie ištaisys tas klaidas, kurios sąmoningai darytos iki šiol. Darytos vardan to, kad negrąžinti to kas priklauso. Jau kelinti metai tiesos paieškoms pajungti ir Lietuvoje veikiantys teismai. Ką jie duos, o ko neduos – parodys ateitis.

Kaip ir anksčiau, taip ir šiemet iš vyriausybės instancijų dažniausiai gaunu bereikšmius atsirašinėjimus… Bet šį kart ne apie raštų turinį. Metų pradžioje ant vyriausybinio lygmens blankų pradėjau rasti dar ir ne menininkui nesuvokiamą emblemą su užrašu „Tikime laisve“. Keisti jausmai apima, kai atsakyme įrodinėjama netiesa, o ją apibendrina šie žodžiai. Kokia gi laisve tiki vyriausybė, ministerijos ir kita valdžia? Šis klausimas man kilo jau kovo mėnesį. Tačiau tik dabar, snieguotą Advento dieną aš prisiruošiau pasiaiškinti kas ta laisvė, kuria tiki tie, sėdintys šiltuose krėsluose.
Taigi suradau šiemetinį Delfi straipsniuką. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/dvidesimtajai-kovo-11-ajai–specialus-zenklas-tikime-laisve.d?id=29255513

Tekstas neilgas, tačiau ne taip jau lengvai suprantamas. „Tai – vienas būdų … užsienį informuoti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Taip gimė idėja, kad 20-mečiui reikalingas ženklas“, <…> šūkis „Tikime laisve“ nurodo svarbiausią vertybę, vienijusią lietuvių tautą, padėjusią išsaugoti valstybingumo siekį ir atvedusią į 1990-ųjų kovo 11-ąją- DELFI pasakojo URM atstovas spaudai Rolandas Kačinskas“. Gal būt visa tai ir taip, kai šiuos žodžius girdi iš užsienio reikalų ministerijos atstovo, tačiau aš neabejoju, kad logotipo tekstinėje dalyje turėjo būti sukonkretinta kieno laisve tikima. Todėl užrašas turėjo skambėti taip –> „Tikime Lietuvos laisve“. Gi dabar, kai raštą su šiuo logotipu gauni iš kokios nors Žemės ūkio ministerijos ir jos teksto turinys niekaip nesiasocijuoja su valstybės užsienio politika, norom nenorom pagalvoji, kad tai greičiausiai užmaskuotas tikėjimas valdininkų, plačiąja to žodžio prasme, laisve. Laisve su tauta daryti ką nori. Todėl man negražus toks tekstas, kai jis siunčiamas privatiems asmenims ir labai sunku patikėti jo pagrindine idėja.
Bet ką gi. Jei jau vyriausybės instancijos man siunčia vilties į laisvę ženklus, aš nusprendžiau, kad aukštesnis už laisvę žodis yra SĄŽINĖ. Nes be sąžinės nebus laisvės. O jei vyraus sąžinė, niekada nebebus okupacijos.

Todėl aš tikiu visuotina sąžine ir nuo šiol savo raštus valstybės institucijoms papuošiu savo asmeniniu šūkiu „TIKIU ŠVARIA SĄŽINE“. Nes kiekvieną raštą ruošia gi ne ministerija, o žmogus…
Beje, internete pasidarė įdomu paieškoti ką mūsų išrinktieji mano apie sąžinę… Ir tik šios intencijos vedinas aš netikėtai aptikau, kad sąžinė domina ne tik mane. Ji dar porą mėnesių prieš 2008 metų rinkimus į seimą domino ir Konservatorius. Jei turi laiko, gerbiamas skaitytojau, tuo įsitikinti gali šiame „Balsas.lt“ straipsniuke. Jame tada buvo sukurtas net žaidimėlis www.svarisazine.lt, kuris, deja, patekus į valdžią tapo nebeaktualus. Greičiausiai net nepageidautinas, nes, kiek matau iš dabartinės konservatorių vykdomos valstybinės politikos, sąžinė ir valdžia nėra viena kitą papildančios sąvokos. Greičiausiai – atvirkščiai. Bent jau taip pasakytų didelė tautos dalis, o ypač daugelis socialiai nuskurdintų senukų ir neįgalių asmenų. Nebeaktuali, ko gero, tapo ir Andriaus Kubiliaus jaunystės idėja – „Visi norime, kad būtų daugiau sąžinės visuomenės gyvenime“, nes straipsnyje pavaizduotas bičiuliškas šaržas, man neabejotinai asocijuojasi su TS LKD partijos pirmininku. Na, bet jei čia vis tik ne jis, o kažkoks kitas buvęs hipis – jaunasis fizikas, aš iš anksto jo atsiprašau už šią klaidą. Tik gaila, kad niekaip nepajėgsiu atkurti to nepamatyto SĄŽINĖS VEIDRODŽIO.

15-oji Vyriausybė, Olgos Posaškovos nuotrauka

Prieš pusvalandį grįžau iš susitikimo su premjero komanda Kauno „Girstučio“ rūmuose. Na nepagalvokite, kad susitikimas reiškia Vyriausybės vizitą į Kauną pasimatyti su manimi. ((:))) Ne. Tiesiog nuvykau privačiai, gavęs žinią, kad toks susitikimas bus tarsi su visuomene. Toks jis ir buvo, jei laikyti, kad visi mes, kokių bebūtume pažiūrų ir įsitikinimų, vis tiek esame ne kas kita, o visuomenė. Tačiau tik gerokai įpusėjus renginukui, tapo aišku, kad dalyvavau save sąjūdiečiais laikančių žmonių sueigoje. Tą paslaptį išdavė KAM ministrė [u]Rasa Juknevičienė, kuri pradėdama kalbą pasisveikino „Sveiki sąjūdiečiai“[/u]. Niekada negalėčiau pasakyti ką nors neigiamo apie Lietuvos Sąjūdį. Priešingai, tai buvo ta jėga, kuri ne tik sugriovė sovietinę imperiją, bet ir sudrebino viso pasaulio pamatus. Tačiau kas yra šiandiena Sąjūdis man paslaptis. Spėju, kad tai pagrinde Rasos Juknevičienės rinkiminė palaikymo grupė. Tiek to, nesigilinsiu ir toliau.

Kadangi šiandiena buvau labai užimtas, susitikimui pasiruošti ne labai turėjau laiko. Tačiau likus pusvalandžiui vis tik spėjau ant popieriaus užmesti du klausimus. Maža kaip ten viskas vyks, gal nespėsiu įsiterpti tarp daugelio susirinkusiųjų. Ir tai buvo teisinga spėlionė, į mano klausimą nebandyta atsakinėti, belieka viltis, kad sulauksiu atsakymo elektroniniu paštu, kas Mero Kupčinsko lyg ir pažadėta. Jei kam smalsu - atkopijuoju savo du klausimus, o jei gausiu atsakymą, perrašysiu šiame savo blog‘e ir jį. Bus matyti…

1. „SODRA finansinėse konvulsijose – tą žinome ne tik iš spaudos, bet ir iš Jūsų paties. Jūsų vyriausybė užsimojusi negrąžinamai sumažinti pensininkams jų per gyvenimą uždirbtas pensijas. Pažvelkime truputi į praeitį, t.y. į tą laikotarpį, už kurį Jūs asmeniškai neturite jokios atsakomybės. Niekam ne paslaptis, kad visoje Lietuvoje SODROS esami rūmai vieni prabangiausių. Iš kokių lėšų jie pastatyti? Ar ne iš tos pačios kartos pensininkų sumokėtų įmokų? Be to jų plotai pilnai neįsisavinami – daug kur, tame tarpe ir Kaune, beprasmiškai šildomi holai ir platūs koridoriai, kurie sudaro – tai matosi plika akimi – apie 50 procentų viso šildomo ploto. Ar neatėjo laikas visus šiuos rūmus pelningai parduoti, kad ir kuriems nors Vakarų bankams ir tik tada, kai nebebus kur trauktis, imti veržti diržus senukams?

2. Ar Jums neatrodo, kad Lietuvoje labiausiai trūksta įstatymų, kurie deramai sugriežtintų valdininkų ir bendrai valstybinių įmonių darbuotojų atsakomybę? Ar nemanote, kad jau seniai laikas inicijuoti įstatymus, kurie net ir pasiliuosavusius iš darbo valdininkus, įpareigotų atlyginti valstybei didelės vertės nuostolius, jei jie padaryti dėl jų kaltės? Juk gal tada į atsakingas pareigas veržtųsi tik tikrai atsakomybės jausmą turintys…

p.s. jei Jūs susitikimo metu nesuspėtumėte atsakyti į mano klausimus, su nekantrumu jų lauksiu elektroniniu paštu: autoa@pochta.ru “

Na, o dabar trumpai apie mano įspūdžius… Nieko gero. Nors ir kritikuoti ką nors nelabai yra ką. Nes susitikimas buvo pagrinde monologo stiliaus, t.y. toks, kai pats oratorius pasako kažkokį teiginį ir vėliau jį „pagrindžia“ savo tiesomis. Pavyzdžiui Premjeras, vardan to, kad auditorija geriau suprastu aukštas vyriausybės frazes, padarė tai labai „suprantamai“ net ir tiems, kurie neturi „muzikinio išsilavinimo“. (J) Jis sakė, kad vyriausybė valstybėje tai tas pats, kas šeimos galva šeimoje. Va šeimoje dirba vienas žmogelis, jis gauna du tūkstančius litų, o šeimai pragyventi reikia trijų tūkstančių. Tiek išlaidų įprasta turėti tai šeimai. Tad šeimos galvai tenka nuolatinis galvos skausmas – kieno poreikius apriboti – senų tėvų, vaikų ar anūkų. Sakė, kad galima pasiskolinti pinigų, bet tą skolą turėtų atidavinėti anūkai, o tai vargu ar būtų sąžiningai…. Bent aš kiek supratau, tai anūkų gaila labiausiai, todėl geriau ir nesiskolinti ir dabartinių anūkų poreikių nemažinti. Viskas lyg ir aišku, išskyrus viena – aš taip ir likau gerai neįsisąmoninęs ar tik tie anūkai nebus mūsų vyriausybė…

Jei rimčiau, tai nieko įdomaus ir nieko naujo. Pokalbis vyko viena kryptimi. Išaiškinta, kad pvz. KAM ministrė dabar gauna apie 7000 Lt. atlyginimą, o Olekas, va, gaudavo net 14000. Taigi jie labai intensyviai mažinasi savo pajamas. Išaiškinta, kad biudžeto išlaidas Lietuvoje sudaro pensijos, atlyginimai, stipendijos, sveikatos apsauga ir pan. Ir jas reikia mažinti. Bet kokiu atveju eilinių gyventojų sąskaita, nes visos kitos yra tokios nežymios, kad jų net neverta imti domėn. Ir visa tai padaryta taip liaudiškai ir suprantamai – be jokių detalesnių pavardinimų, be skaičių. Tiesiog taip yra ir tiek.

Tokia nevarginanti kalba, kiek mačiau patiko bene šeštai daliai sąjūdiečių, kurie aktyviai plojo daugeliu oratorių. Salėje, tiesa, buvo pora nepatenkintųjų, kurie bandė įsiterpti su savo nuomonėmis, tačiau greit solidžiai buvo nutildyti. Nes taip elgtis gi negražu, reikia palaukti savo eilės. Eilės, kurios, akivaizdžiai nebus… Žodžiu kaip ir nieko nesužinojau, nes visais klausimais [taip tvirtinta oratorių], dar niekas nieko nežino. Viskas dar seime diskutuojama. Gal ir taip, gi krizė dar tik artėja…

Tiesa, dar pačioje susitikimo pradžioje premjeras pasidžiaugė, kad yra gausiai kritikuojamas ir už tai yra labai dėkingas. Nes tai rodo, kad jie dirba. Ir sakė, kad galėtų visai nedirbti, bet jie vis tiek dirbs… Konstruktyviausia gal buvo Ūkio ministro kalba, kurioje jis pažadėjo, jog susitaręs su Meru Kaune lankysis gruodžio pirmoje pusėje ir detaliai aptars Laisvės alėjos verslų restruktūrizaciją. Bus siekiama įtvirtinti smulkių verslininkų… na kažką tokio, gal kavinukes, gal parduotuves… Tai tikrai džiugina. Skirtingai negu Vilkaičio pasamprotavimai apie Kauno pilies restauraciją. Jautėsi, kad Vilkaitis, apart tradicinių gražių bendro pobūdžio pagiriamųjų žodžių Kaunui, daugiau kaip ir nieko nežino. Jis sutinka, kad gerai būtų atstatyti Kauno pilį pagal autentiškus duomenis, bet mano, kad gerai ir taip kaip dabar ketinama daryti. Ką gi, liberalus ministro požiūris.

Tiek tad tų įspūdžių. Vilties vis tik nepraradau ir pasitaikius progai sekantį kartą būtinai ir vėl dalyvausiu. Kažkaip gerai atpalaiduojančiai mane veikia.

Aš neretai skiriu gana daug laiko pasvarstymams, kokia turėtų įvykti reorganizacija valstybės valdyme, kad politika taptų moralia. Nes dabartiniu metu jau tarsi ir įteisinta, kad politikai gali vienaip kalbėti, o kitaip daryti. Tai jau tarsi tapę gyvenimo norma. Ir tokių pamąstymų metu vis dažniau prieinu išvados, kad politikos paleistuvystę sąlygoja būtent koalicijos. Sakykite man ką tik norite, tačiau bet kuri partija gana sėkmingai gali nebevykdyti savo priešrinkiminių pažadų, dangstydamasi būtent koalicijos buvimu. Todėl aš darau išvadą, kad būtent KOALICIJA yra ta paslėpta bomba nuolatos ardanti ir griaunanti visos tautos lūkesčius ir net valstybės pamatus.

Nenorėdamas konkrečiai įvardinti jokios partijos, vaizdumo dėlei paanalizuosiu Lietuvą su neegzistuojančiomis partijomis. Sakykime, kad pas mus yra penkios parlamentinės partijos: reformatorių, racionalistų, idealistų, nuosaikistų ir permainistų. Pastaruosiuose rinkimuose į seimą daugiausiai balsų laimėjo reformatoriai, tad natūralu, kad jie sėkmingai turėtų vykdyti savo pažadus rinkėjams. Tačiau ne… Jų persvara per maža, kad jie galėtų ką nors nuveikti. Tada jie jungiasi į koalicijas, kad galėtų būti pozicijoje. O jungiantis į koalicijas neretai neišeina nieko kito, kaip tik jungtis su visai kitokių vertybių propaguotojais. Ir tada tenka atsisakyti to, ką buvai pažadėjęs rinkėjui. Susidaro keista situacija, kuri leidžia nebevykdyti savo pažadų. O pažadų nevykdymas nuvilia rinkėjus, tad ateityje piliečiai praranda bet kokią viltį į šviesesnį rytojų.

Tūlas skeptikas man gali mestelėti, kad tokia praktika yra visame pasaulyje ir visiškai kvaila yra bandyti kažką revizuoti pasaulinėje praktikoje. Tačiau tai nebus rimtas argumentas. Mes žinome, kad pasaulis toli gražu nėra idealus, tad kiekvienos valstybės valioje turėti savo nuomonę ir tvarką. Kad ir į Europos sąjungą pažvelgus. Va Norvegija nepanoro įsijungti į aljansą, tačiau su juo ir nekonfliktuoja. Priešingai, daug kur ji elgiasi taip, tarsi būtų jo narė. Net pinigus Kauno pilies rekonstrukcijai skiria, nors to daryti visai neprivalėtų. O Islandija pabuvo ir išstojo. Nes nematė jokių buvimo privalumų… Lietuva, kartu su kitomis Baltijos šalimis dūsauja dėl to, kad negali įsivesti euro, o Didžioji Britanija, nors tam neturi jokių kliūčių, nenori jokio euro ir gerbia savąjį svarą. Pavyzdžių galima būtų pateikti ir dar daugiau, bet grįžkime prie koalicijų.

Taigi kaip būti, kad ir be koalicijos, laimėjus rinkimus, daryti tinkamą įtaką įstatymdavystei, o reiškia paprasčiausiai sugebėti vykdyti savo išankstinę programą? Nesu aukšto lygio matematinis programuotojas, todėl galėčiau suklysti pateikinėdamas savo siūlomų proporcijų dydžius, tačiau kaip nieko neįpareigojantį pavyzdį vis tik pateiksiu. Tarkime, kad reformatorių partijos narių skaičius seime sudaro 35 procentų. Racionalistų – 25, idealistų – 20, nuosaikistų – 15 ir permainistų – 5. Tauta pasirinko reformatorius, todėl labiausiai turėtų būti ir priimtini jų siūlymai. O, kad taip gautųsi, sakykime kiekvienas šios partijos atstovas turėtų balsavimo metu turėti ne vieną balsą, o pavyzdžiui 1,35 balso. Atitinkamai racionalistai – 1,25 ir paskutinieji, permainistai tik 1,05 balso. Vardan to, kad supaprastinti skaičiavimą, sąlyginai laikykime, kad Lietuvos parlamente yra tik 100 seimo narių. Tada idealiu atveju, jei balsavime dalyvautų visi deputatai, svarstant kažkurį klausimą, pozicijoje esanti partija, norėdama įgyvendinti savo rinkėjams duotą pažadą, surinktų 47,25 balsų. Tuo tarpu mažesnį pasitikėjimą gavusios partijos, net jei jos pavyzdžiui trise bandytų slaptu tarpusavio susitarimu torpeduoti svarstomą įstatymą, to nelabai galėtų padaryti – idealistai surinktų 24, nuosaikistai 17,25 ir permainistai 5,25 balsų, kas iš viso sudarytų 46,50 balso. Taigi 35 reformatorių balsai nulemtų įstatymo priėmimą, nežiūrint to, kad likusieji 40 parlamentarų bandytų sutrukdyti siūlomo įstatymo priėmimui. Na, čia aš skaičiavau gerokai supaprastinti, mintyje turėdamas, kad antros pagal balsų skaičių partijos – racionalistų nariai balsuotų nevienodai – pusė už siūlomą įstatymą, o pusė prieš. Žinoma, tokios proporcijos ne visada garantuotų pozicijos persvarą prieš kitus, likusius opozicijoje, tačiau manau, kad siūlomas klausimas turėtų būti jau labai abejotinas, kad visa opozicija jį vertintų vienbalsiai neigiamai.

Bet kokiu atveju aš čia tepateikiu pirminius savo pamastymus, kurie turėtų būti dar gerokai analizuojami, svarstomi ir tikrinami matematiškai. Tačiau tokiu atveju iš seimo gyvenimo išnyktų dviveidystės pagrindas – koalicija. Neabejotinai šias permainas turėtų lydėti ir parlamentarų atšaukimas rinkėjų valia. Esant seimūno atsiskaitomybei prieš rinkėjus ir nebegalint dangstytis koalicijos sąvoka, gyvenimas Lietuvoje, turėtų tikrai tapti civilizuotesnis ir geresnis.

Na, o kaip tai įgyvendinti? Man regis, kad tokias permainas įmanoma būtų padaryti tik atėjus naujam seimui. Taigi dabar esantieji turėtų priimti šiam tikslui pasiekti reikiamus įstatymus, o jų galiojimą paskelbti nuo naujos kadencijos darbo pradžios.