Matelis_Ro

Sąvokas "Iš po stalo" dar neseniai žinojome visi. Jos buvo tokios paprastos ir lengvai suvokiamos, tačiau parbėgę metai jau subrandino naująją kartą, kuriai toks žodžių žaismas gal ir visai negirdėtas. Iš po stalo arba po blatu tada vadinome situacijas, kai prekyvietėje tau reikiamos prekės tarsi ir nėra, bet jei sutinki permokėti, turi pažįstamą pardavėją, ją gauni be didelių diskusijų. Atėjus į nepriklausomybę, situacija pasikeitė: deficito beveik nebėra. Tik ar nuo to geriau? Ar didelis skirtumas, jei anksčiau permokėdavai todėl, kad prekių ir paslaugų kiekis buvo ribotas, o dabar permoki todėl, kad prekeiviui atrodo, kad iš tavęs ir be deficito galima imti daugiau negu iš ko nors kito...

Situacijas, kai paprasti žmonės bando bet kokia kaina vienas kitą apmulkinti, galima vadinti visaip – melu apgavystėmis, mulkinimu, aferizmu ir gal dar kaip nors. Kažkas gal įsigudrins ir apsukrumu tai vadinti. Jų reikalas. Nes visa tai teparodo mūsų labai nusmukusį moralinį lygį. Laimei, ne visų, bet šiandiena drįsčiau manyti, kad daugelio.
Galima bandyti ieškoti ir priežasčių. Pradedant nuo Valstybėje įsivyravusios „tvarkos“ ir baigiant tuo, kad besidairydami vienas į kitą imame degraduoti. Tačiau tos paieškos bus vis tiek bevertės, nes jos nėra priverstinės. Net tada, kai mes patys vos ne kasdiena pakliūname į šlykščias situacijas, nėra net menkiausios priežasties įsijungti į analogišką „žaidimą“, nes tai nuves tik į bedugnę, kurioje būti bus kiekvienam iš mūsų vis sunkiau, kol tai taps nebepakenčiama. Pagaliau ir tautos mastu įgausime tam tikrą reputaciją, kurią bus be galo sunku, o gal net neįmanoma kada nors pataisyti.

Šiandiena, po praėjusią naktį spustelėjusio šalčio, nei iš šio, nei iš to sugalvojau, kad gal verta savo mašiniukei pakeisti tepalus. Jau vasarą buvo atėjusi tokia mintis, bet viskas užsimiršo ir taip pradelsiau iki žiemos. O tepalai nekeisti dar nei karto, nors šią mašiną eksploatuoju jau 1,5 metų. Taigi, niekur neskubėdamas, sumaniau paskambinėti po servisus ar pavieniams meistrams ir susižinoti kur tai kainuos pigiausiai. Diletantams gal svarbu tepalo markė ir kiti parametrai, o aš tam dėmesio neskyriau niekada ir dar neteko gyvenime gailėtis. Čia jau nuo žmogaus konstitucijos, kaip sakoma, priklauso. Vieni jaučiasi pakiliai paprasčiausiai brangiai sumokėję, nes jie mano, kad tada jiems suteikta gera kokybė. Kiti susižino gerų tepalų markes ir gerų meistru adresus. Gi man visai neaktualu tokie burtai – į tepalų keitimą žiūriu taip pat kaip į kokio nors baseino išleidimą ir, po to, atskus čiaupą, vėl jo prileidimą. Taigi, meistro patirtis ar kokios nors kitos savybės man neįdomios.

Visagalis internetas, o tiksliau jo referentė Googlė man išmetė krūvą adresų ir telefonų. Skambinu ir raportuoju – mašina tokia, pagaminimo metai – tokie, variklio kubatūra – tokia, galingumas kilovatais – toks. Noriu sužinoti kiek man kainuos pilna paslauga – tepalas, plius darbas, plius filtras. Ir gal kokios nors akcijos tuo klausimu vyksta…

- Tai ką aš galiu žinoti, reikia matyti mašiną - ragelyje – nepatenkintas meistro balsas. – Turite atvažiuoti, pažiūrėsime…
Paaiškinu, kad visus parametrus jau susakiau, galiu dar pakartoti. O į mašiną kam žiūrėti, gi ne skardas kokias lyginti noriu… Tada jis tingiai atseit ima skaičiuoti: tas - tiek, tas - tiek, tas – tiek. Laiku primetęs dar įterpiu, kad man nereikalingas brangus sintetinis tepalas, kad aš įpratęs prie pusiau sintetinio. Pagaliau suskaičiuota – viskas kainuos APIE 75 litus. Na aš jau čia puikiai susigaudau, ne pirmas kartas – jei atvažiuosiu su kaklaraiščiu, reiškia iš manęs bus bandoma dar bent 10 lt. daugiau paimti, o jei be prestižo sudėtinių dalių, gal užteks ir paminėtos sumos. Tiesa, darbuotojas dar pasako, kad jie jokių akcijų nevykdo.

Sekantys dar keturi mano pašnekovai už tą patį darbą suvardina atpatinkamai 100, 85, 100 ir 103 litus. Paskutinė suma gal būtų juokinga, jei tai būtų naujiena. Ši firma, ko gero vis dar sovietinio mentaliteto vedina, mano, kad pasakius ne apvalią sumą, o net trijų litų tikslumu, man turėtų susidaryti įspūdis, kad jie viską labai detaliai skaičiuoja, tad tiek jau gavosi ir kitaip nei nesvajokime. Bet įdomiausia, kad jei pirmojoje firmoje iš 75 litų darbas sudarė net 35 litus, tai kitose choru dainuota, kad jie už darbą neima visai. Suprask – dirbame iš patriotizmo… Tik va, tokia keista situacija, kad kai už darbą neima, tai bendra suma dar trisdešimčia litų padidėja.

Nieko naujo, tikriausiai, nepapasakojau Jums, mielieji. Dauguma iš Jūsų gal jau taip pat susidūrę su tokiais reiškiniais. Tačiau viena detalė vis tik labai liūdna – nei viename servise nenorėjo pasakyti kainos. Ir čia neįtarkite, kad gal servisai vengė kalbėti apie kainas, nes įtarė mane esant kokiu nors kontrolieriumi iš mokesčių inspekcijos, pavyzdžiui. Ne. Kainininko nuo institucijų niekas nebeslepia. Slepiama nuo kliento, nes kaina nustatinėjama „iš palubinskio“. Tai yra pagal tavo išvaizdą. Bet ar taip turėtų būti? Gi kalbame apie meistrus, savo darbu užsidirbančius pinigus. Ne apie elgetas, kuriems visai kitaip, gal net privalu turėti supratimą kieno prašyti, o kieno ne.
Baigdamas prisiminiau prieš metus vykusią panašią situaciją su optikomis. Čia dar platesnis „akcijų“ ratas. Vienur bandoma įtikinėti, kad jie neima jokių pinigų už akinių parinkimą, kitur – nekainuoja rėmelis, trečioje vietoje stiklams buvo taikoma net 80 procentų nuolaida. O dar kai kas dirbo sąžiningai ir sakė – mes jokių nuolaidų nedarome. Pagarba pastariesiems, nes jų kainos buvo tokios pat, kaip ir pas likusiuosius, kurie melavo, kad už kažką pinigų neima visai.

Žymos: apgaulė lupikavimas netikslumai sąžinė

Nors ši istorija kai kam gali pasirodyti banali ir smulkmeniška, aš taip nemanau. Nes mano įsitikinimu, smulkmenose slypi visas tas chaosas, kurį junta beveik kiekvienas sėslus mūsų šalies gyventojas.

Rugpjūčio 15 dienos vakarą, užėjęs į Kauno Hypermaximą, salės viduryje randu išstatytas 99% alavijų sultis. Kaina – 27 lt. už 0,9 ltr., tačiau gi analogiškos sultys pas agentus kainuoja net 96 lt. Nusiperku. Kitą rytą atkemšu kamštelį ir… taroje randu vandenį…

Keliauju į Respublikinį higienos centrą, bet, pasirodo, jis nebeužsiima maisto kokybės kontrole. Man tenka pervažiuoti į Maisto ir veterinarijos tarnybą Laisvės alėjoje. Čia mane priima pats vadas, kuris išklausęs „Aloe Vera“ istoriją ir pauostęs prakimštą mano „mėginį“, nežymiai palinguoja galvą – tikrai panašu į vandenį. Kelia ragelį ir kalba su savo pavaldine. Pasirodo ta moteris, kuriai priklausytų atlikti šį tyrimą, šiandiena nedirba. Į kabinetą pakviečiama kita darbuotoja, kuriai pavedama priimti mano skundą, o sekančią dieną jį perduoti tam kam reikia. Viskas sklandu, taip ir turėtų būti teisinėje valstybėje, šalyje, kur gyventojai gerbiami ir saugomi ne tik surašytais įstatymais, bet ir kasdienybėje. Tačiau… …

Specialistės kabinete, kaip pas kvotėją– seka klausimai „kas, kur kodėl, kaip???“ ir po dešimties minučių dokumentas surašytas. Protokolas įdedamas į segtuvą ir jis užverčiamas. Pasirodo net mano parašo nereikia… Faktų fiksacija tarsi jau įvyko, po ko susidarė keistoka pauzė. Žvilgteliu į ant sekcijos padėtą mano atsineštą „Aloe Prima Vera“ butelį ir pasidomiu:

– Šį vandenį Jums tikriausiai turėsiu palikti?

- O kaip jūs norite?

- Ne, na palaukite, koks čia mano noras gali būti? Ar jo jums reikia ar Jūs Maximoje paimsite kitą mėginį? Vardan objektyvumo, nes vis tik aš tik pirkėjas.

- Na čia kaip jūs norite, - seka antrą kartą tas pats klausimas, kuris mane jau išmuša iš vėžių. – Tai gi tik Jūs žinote kaip turi būti. Prie ko čia mano norai?

- Bet Jūs sutinkate palikti?

Toliau jau nebediskutavau. Pasakiau, kad jei tai tyrimui naudinga, aš jį sutinku palikti. Po to seka mano pasidomėjimas ar butelio nereikėtų įdėti į šaldytuvą, nes jis gali greitai imti gesti. Tada istorija vėl pasikartoja manęs klausinėjant ar aš labai noriu, kad jis būtų laikomas šaldytuve. Tarsi aš būčiau vyriausias ekspertas…

Atsisveikinant darbuotoja ant lapelio man užrašo Danguolės Grigalevičienės telefono numerį, tačiau patikina, kad ji jau rytoj man skambins pati.

Nesulaukęs jokio skambučio nei kitą nei dar kelias sekančias dienas pagaliau skambinu pats. Prisistatinėti ilgai nereikia, mano problema darbuotojai žinoma. Išgirstu, kad mano pateiktas faktas jau patikrintas. Nupirktas analogiškas butelaitis ir atlikta patikra. Tik va, Maxima man nesiruošia grąžinti pinigų, nes ten viskas tvarkoje. Pakėlus dokumentus rasta visi važtaraščiai, taigi Aloe Vero gautas legaliai. Be to, įskaičiuoti visi privalomi mokesčiai, tame tarpe ir PVM.

Sakykite ką norite, bet ir Jus, neabejoju, suglumintų tokia įvykių eiga. Jaučiuosi priblokštas:

- Atleiskite, ar Maisto ir veterinarijos tarnyba dabar sprendžia ekonominius klausimus? Aš gi kreipiausi ne į Ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnybą ar STT. Vietoje sulčių aš gavau vandenį, neaišku net ar geriamą, ar iš balos, todėl prašiau Jūsų tarnybos ištirti šio skysčio turinį.

- Jūs norite, kad atliktumėme analizę? – nustemba Danguolė. – Tačiau žinokite tai atliekama tik Vilniuje. Jei mes siųsime į Vilnių, tai užtruks ir atsakymą jums galėsime pateikti tik po 7 dienų.

Sulaukusi mano patikinimo, kad man svarbu kokybės patikra, ji pažada išsiųsti mėginį tyrimams ir mūsų pokalbis tuo baigiasi. Man ir vėl pažadama paskambinti po savaitės. Laukiu kiek ilgiau ir nesulaukęs jokio dėmesio, užsuku jau antrą kartą pas Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką R.Kliučinską. Jis Vilniuje, paaiškina įkandin manęs atėjusi darbuotoja, o sužinojusi ko atėjau, veda mane vėl į tą patį, man jau žinomą kabinetą. Šiandiena čia sėdi pusamžis vyriškis - Maisto skyriaus vedėjas, veterinarijos inspektorius P.Tarvydas. Pavardė girdėta iš žiniatiekos, tačiau matau jį lyg ir pirmą kartą. Išklausęs mano problemą ir keletą pastabų dėl jo darbuotojų neveiklumo, jis pasisako neseniai grįžęs iš atostogų, todėl ne viską suspėjęs dar sužiūrėti. Pareplikuoju, kad darniame kolektyve darbuotojai gerai dirba ir nesant vadovui. Vis tik atmosfera maloni, nes ponas Tarvydas rodo ryžtą. Jis skambina į Vilnių, minėtai Danguolei, į Maximą, aiškinasi situaciją ir pasibaigus „apžvalgai“ pareiškia, kad tyrimas negalimas, nes mėginį atnešiau aš – privatus asmuo. Tačiau yra ir džiugi žinia – vilniečiai, taip pat tyrę situaciją, rado ženklinimo pažeidimų, todėl Maximai gręsia bauda iki 700 lt.

Čia vėl pasijuntu keistai. Aiškinu Tarvydui, kad neturiu tikslo nubausti Maximą už kažkokius tai ženklinimo pažeidimus, kad tai jau jų reikalas, kuris manęs visai nedomina, kad į jų tarnybą atėjau net ne dėl savo pinigų atgavimo, o paprasčiausiai esu pasipiktinęs, kad taip mulkinami žmonės ir, kad tyrimą atlikti privalu, nes Danguolė man sakiusi, kad jie yra paėmę savo mėginį. Tikiuosi, kad mano šis pasiryžimas kada nors geru bumerangu sugrįš pas mane – ten kur gal būt dar kartą slypėtų prekių kokybės klasta, ją bus pašalinęs kitas, bendram žmonių reikalui atsidavęs žmogus. Paaiškinu ir, kad puikiai žinau kokiais keliais, be didesnių problemų, galėčiau atgauti savo įmokėtus pinigus, jei mano tikslas tebūtų toks „kuklus“.

Pokalbis vyksta sklandžiai ir savitarpio supratimo aplinkoje. Įsitikinęs, kad ieškau ne vien prarastų pinigų ir, kad kokybės tyrimui nebėra kliūčių, vedėjas pažada, kad tyrimas Vilniuje bus pradėtas. Maloniai atsisveikiname, o man eilinį kartą pažadama, kad už savaitės laiko būsiu informuotas apie tyrimo rezultatus. Nebetikiu, bet jau ir pripratau, kad viską reikės stumti pačiam.

Savaitės laukti nei nereikėjo. Gal už valandos laiko, sulaukiau guvaus vedėjo balso ragelyje. Man pranešta, kad tiekimu į Maximą užsiima firma „Gelsva“ ir ji ką tik sutiko man grąžinti mano įmokėtus pinigus.(!) Pasirodo nebuvau suprastas, todėl kartoju tą patį dar kartą – laukiu tyrimo, o apie pinigus kalba bus vėliau. Kokios abejonės dėl pinigų atgavimo, kai bus įrodyta, kad man parduotas vanduo. Kiek dvejojančiu balsu vedėjas man paaiškina, kad toks tyrimas valstybei kainuos apie 500 lt. ir jei paaiškės, kad čia vis tik sultys, aš pinigų nebeatgausiu niekada. Juokas pro ašaras – pasiteirauju ar jam, patyrusiam darbuotojui gali kiti dar abejonių, kad tai ne vanduo? Ir replikuoju, kad man vandenį pigiau būtų nusipirkti bažnyčioje. Nors nesu bandęs, bet manau, kad visą kibirą šventinto vandens ten galėčiau gauti tris kartus pigiau. J

Daugiau skambučių nebesulaukiau iki šiol. Į Hypermaximą, kaip ir anksčiau, užeinu dažnai. Dar užvakar, rugsėjo 21 d., tose pačiose lentynose puikavosi „Aloe Prima Vera“ alavijo vanduo. Todėl labai nustebau, kai rugsėjo 22 dienos vakare pamačiau priešingą vaizdą: mane dominančios prekės staiga dingo. Nueinu pas administratorę ir, lyg tarp kitko paklausiu – gal galite pasakyti ar jau pasibaigė „Aloe Prima Vera“ sultys? Administratorė tokių nelabai žino, todėl skambina kažkam „gilyn“. Iš ten ateina žinia, jog kažkas davęs komandą jas visas išimti iš prekybos… Daugiau niekas neaišku.

Ką gi, akivaizdu, kad tyrimas pagaliau atliktas. Tam prireikė daugiau nei mėnesio. Ir ne tik laiko prireikė. Prireikė ir geležinės kantrybės bei atkaklumo. Vardan savęs ir vardan kitų žmonių. Grįžinėjau iš Maximos, o mintyse vis iškildavo klausimas – nejaugi Lietuvoje jau visi praradę bet kokią viltį? Gi negali būti, kad tik aš vienas pirkau vandenį. Negi kiti, patyrę pasityčiojančią apgaulę, nuleidžia rankas? Ir ko verta valstybė, kurioje tie, kam patikėta maisto kontrolė, tarsi uola priaugę prie savo kėdžių ir niekaip net nebando atlikti, regis vienos svarbiausių pareigų – užtikrinti, kad mes valgytume tai, kas yra maistinga, sveika ir higieniška. O juk ne pas agentus pirkau ne vien todėl, kad ten brangiau. Svarbiausias kriterijus buvo tai, kad krautuvėse patikrinta valstybės. Klydau…

Romualdas Matelis, ekonomistas

Taip jau nusistovėjo pas mus, kad nuo tada, kai mechanines svarstykles pakeitė elektroninės, o skaitliukus - kompiuteriniai kasos aparatai, daugelis iš mūsų prarado budrumą: nebetikriname ar teisingas kainas mums suregistravo į čekį. O liaudiškai tariant - ar mūsų neapsuko. Arba griežtesniais žodžiais - ar prekybininkas mūsų neapvogė.

Tačiau ne visi yra lengvatikiai, kai kas gautų kvitų analizes atlieka. Iš dalies dėl to galima netgi pagirti Maximą, kuri, regis, vienintelė Lietuvoje pasiskelbė, kad jei bus netiksliai įmušta kaina, klaidą atradusiam asmeniui bus išmokėta 5 lt. kompensacija. Tiesa, matomai omeny turėta kitokio pobūdžio klaidos. Galvota apie atvejus, kai prie produkto pridėta neteisinga kaina. Ir žinau, kad ne taip jau mažai žmonių išgauna tuos varganus penkis litus. Kitas dalykas - ant kiek juokingai simboliška kartais ta Maximos savibauda. Jei kartais surasta klaida yra tik 10 centų, kaip mano čekyje parodyta, tai gal ir pakankama suma būtų. Bet jei tave prekybininkas, kai pirksi pas jį kokią nors pripučiamą valtį, apgaus 50-čia litų, tai tie 5 litai gali pasirodyti tik paprasčiausia ironija.

Jei mes Maximoje pavogsime prekę, kad ir už du litus, atskirais atvejais galime susigadinti net ir visą savo gyvenimą. Turiu omenyje, jei tai padarys kurioje nors srityje žinomas asmuo ir apie jį bus pagarsinta visomis įmanomomis komunikacijomis… Bet jei prekybininkas tave apvogė? Dažniauysiai tai traktuojama kaip nebaudžiama klaida. Ir tik tiek. "Atsiprašome" - tikriausiai bus jums vienintelė kompensacija. O taip neturėtų būti. Lygios galimybės turi būti visiems.

Vis tik, kaip minėjau, jei apie tai jau šnekame, pagarbą Maximai atiduoti būtina. Nes ji savo kuklia savibauda tarsi pirštu parodo mūsų parlamentarams kur yra dar neištyrinėti klodai įstatymdavystėje. Tikėkimės, kad kažkada bus priimtas įstatymas, kad jei tave apgavo pardavėjas, jis dėl to ilgai ilgai gailėsis. TSRS laikais buvo tokia daugeliui siaubą kelianti institucija, kuri iš rusiškų žodžių trumpinių buvo vadinama OBUCHAESU [ОБХСС]. Šios tarnybos darbuotojai be kita ko užsiimdavo parduotuvių ir restoranų slaptu tikrinimu ir jei žmogų pardavėjas bandydavo apgauti, tai už kiek didėlesnę "klaidą" toks prekybininkas atsidurdavo už grotų. Laikai nebe tie ir niekas neteigia, kad apgaudinėjančius prekybininkus būtina sodinti į kalėjimus, tačiau pagaliau gi jau laikas surasti pakankamai efektyvias kovos su sukčiavimu ir vagystėmis priemonių. Kol kas turime tik retorišką kelią - apgavo - daugiau ten nepirk. Bet taip greitai ir duonos gali tekti ieškotis po visą Lietuva.

O dabar prie šio savo rašinio pagrindinio "variklio"… Prieš savaitę netikėtai sulaukiau savo mokyklos laikų draugo skambučio: "netikėtai pakliuvau į ligoninę, neturiu artimų žmonių, gal gali nupirkti du pakelius "Partner" cigarečių..? Gal kada nors tau atsidėkosiu…" Tad užsukau į parduotuvę ir nupirkau. Kadangi pats rūkau kitokias cigaretes, tik išėjus pasidarė įdomu kiek kainuoja tie "Partneriai". Ir bežiūrėdamas į kvitą buvau be galo nustebintas - dviejų vienodų prekių kaina buvo skirtinga. Antrasis pokelis 10-čia centų pigesnis. Tikrai žinau, kad alkoholis ir tabakas valstybiniu mastu tarsi smerktina prekė, tad nuolaidos jiems niekur ir niekada netaikomos. Be to, jei prekei būna nuolaida, ji parodoma čekio apačioje, gi šiuo atveju įmuštos skirtingos kainos. Reiškia net elektroniniai apareatai sukčiauja! Rei6kia be reikalo mes pasitikime jais kaip 6ventais reliktais.

Tikiu, kad šios istorijos pabaiga bus smalsi bent jau daugeliui iš mano skaitytojų, todėl ir nutariau parašyti šį blog’ą čia ir dar keliuose saituose. Manau nuorodą į juos išsiųsiu į Finansų ministeriją ir pačią Maximą ir lauksiu reakcijos. Nors dabar ir didelis nebaudžiamumas, vis tik gal kažkas atskys, sureaguos. Ir tada tą atsakymą būtinai pridėsiu prie šios temos. Na, o jei niekas nieko, tada, praėjus įstatymų numatomoms 30 dienų, sugrįšime pasvarstyti kolektyviai ką daryti toliau.

Kiti mano blogai NetLoge —>> http://lt.netlog.com/_Matelis_/blog