Šiandiena nepilnas tris valandas praleidau Kauno apylinkės teisme. Čia vyko žmogaus, rizikuojančio savo sveikata ir perspektyva, baudžiamoji byla. Tai garbaus amžiaus žmogus, jau pensininkas, pagal profesiją – filologas, Letas PALMAITIS. O jo pakliuvimo ant kaltinamųjų kėdutės istorija ne atsitiktinė. Nuskriaustieji – du jauni vyrai, Generalinės prokuratūros atstovai Justas LAUCIUS ir Mindaugas DŪDA. Juos rėmė, tai yra kaltinamąjį aktą skaitė Kauno prokuroras A.Meilutis.

========================================================================================

Valandą prieš teismo paskirtą posėdį, per pagarbų, įstatymų numatytą atstumą nuo pastato sienos, jau rinkosi mini piketo dalyviai iš KJDJ, kurie norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į čia prasidėsiantį, bent jau Kaune, ko gero, precedento neturėjusį teismo procesą. Kaltinamasis – Letas Palmaitis, kai kurių žiniatiekos šaltinių duomenimis – filologijos mokslų daktaras, bent jau teismo salėje neprisiskyręs sau garbaus mokslinio laipsnio, o teisėjos B.Drozdienės paklaustas sakėsi esąs pensininkas, iki tol dirbęs vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vilniaus universitete, pradėtas teisti už generalinės prokuratūros prokurorų Justo LAUCIAUS

ir Mindaugo DŪDOS šmeižtą ir įžeidimą. Teismas, reikia tikėti, priims sprendimą kurio šiame straipsnyje gal labai nebandysiu spėlioti. Ir nors jis labai lauktinas, man ne mažiau įdomu buvo stebėti visą jo eigą ir pabandyti skaitytojui pareikšti savo nuomones ir dvejones. Tiesa, eiklieji reporteriai profesionalai, kai rašau šį rašinuką, jau spėjo paskelbti savo įspūdžius ir verdiktus ir, ko nesitikėjau anksčiau, jie ne mažiau įdomūs už patį procesą. Kai kuriuo atveju norėtųsi žodį ĮDOMŪS rašyti kabutėse, bet tai esmės nekeičia, tad tebūnie BE jų.

Tiesą sakant apie piketą labai nei nėra ką rašyti, nes didelis šaltis ir įstatymai neleido daryti jį bent kiek gausesniu, todėl grupelė visuomenininkų, kartkartėmis sulaukdama vieno kito pravažiuojančio automobilio pritariamo pasignalinimo, jau prieš tęsimo posėdį sugužėjo į teismo foje. O čia būriavosi tikrai nemažas būrys, viena dėl ko ir darau išvadą, kad vyko precedento neturintis posėdis. Žmonių tarpe matėsi daug žinomų iškilių asmenų, kuriuos vieno dienraščio plunksnagraužys netruks paskelbti „neaiškiais visuomenininkais, nuolatiniais protesto akcijų dalyviais, savo nuomonę ypač aršiai reikšti pamėgusiais kauniečiais bei politinio gyvenimo užribyje atsidūrusiais veikėjais“. Ką gi, kiekvienas turi savo vertinimo kriterijus ir vertybių skales, tačiau kažkaip krenta į akis ar tik ne konkurentus įžvelgė dalyje susirinkusiųjų šis serijinis rašeiva, įvardindamas juos ypač aršiai reikšti pamėgusiais kauniečiais. Kita vertus, aš, jei būčiau apmokamas žurnalistas, ko gero nerašyčiau apie tokį sambūrį, nes… ne tik nenorėčiau susigadinti savo autoritetą skaitytojų tarpe, bet ir bijočiau užsitraukti darbdavio nemalonę, imdamasis skelbti tarsi dėmesio nevertą žinią. Bet kiekvienam savo.

Nežinau kas teismuose atsakingas už patalpų paskirstymą ir ar iš nenutuokimo apie būsimą rezonansą, ar priešingai – siekiant įmanomai paslėpti proceso eigą nuo nereikalingų žvilgsnių, tačiau salė buvo paskirta nepateisinamai maža.

Realiai joje sėdimas vietas tegalėjo susirasti gal tik kas šeštas – septintas atvykusysis. Tokia situacija negalėtų būti vadinama patenkinama, o teisėjos B.Drozdienės pareiškimas, kad salėje gali likti tik tie, kas rado sėdimą vietą, manau, nepateisinamas, nederantis valstybės prestižą atstovaujančiam asmeniui. Nes tikrai ne susirinkusiųjų kaltė, kad tų vietų taip maža, o laimei, iki šiol dar ir negirdėta praktika į teismus eiti su savo kėdėmis. Nors ir nesidžiaugtų žmonės stovėdami ilgame procese, teisėja jiems net neleido likti salėje ir pareikalavo išeiti. Pilnai suprantama į tai buvo ir žmonių reakcija, kai jie ėmė reikšti nepasitenkinimą žodžiais, kad teisėjai yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai, o toks draudimas prieštarauja Konstitucijai. Žinoma, abejotina ar tai buvo teisingi teiginiai, bent jau aš asmeniškai ne kartą esu pasisakęs, kad nereikėtų žmonėms „sapnuoti“, kad valdininkai ar pareigūnai yra jų tarnai. To nėra, nebuvo ir niekada nebus, tačiau savitarpio supratimas tarp tų, kurie gauna atlygį už darbą iš biudžeto, t.y. iš mokesčių mokėtojų lėšų ir tų, kurie juos moka, turėtų būti ir to siekti yra abiejų šalių pareiga. Deja, šiuo atveju to nesijuto.

Asmeniškai aš būčiau linkęs manyti, kad net iš pažiūros ne naujokei teisėjai, pasidarė baisoka vesti sudėtingą bylą didelėje auditorijoje, todėl ji pabandė iš karto ją sumažinti iki minimumo. 0 kadangi prieš akis dar gyvas teismo posėdis Klaipėdoje, kur seimo nario Naglio Puteikio baudžiamąją bylą  vedė kita Teisėja – Inga KRUŠIENĖ, akivaizdu, kad ši Temidės atstovė su pareigomis panašioje situacijoje susitvarkė kur kas sėkmingiau.

Vis tik pats teismo procesas toliau vyko pakankamai sklandžiai. Jei nekreipti dėmesio į vieną iš salės išprašytą žmogų, pastebėjus, kad jis darosi garso įrašą. Keistoka, kad tai užkliuvo teisėjai, nes posėdis gi viešas, tačiau būsiu atviras, aš jau antrą kartą NEpavydžiu teisėjams sprendžiant pakankamai nelengvas bylas. Nes nei už ką nenorėčiau būti jų vietoje. Gi iš vienos pusės tarsi ir kolegos, prokurorai ir, tuo labiau, galimai dideli nepasitenkinimo debesys iš tam tikrų aukštų valstybės pareigūnų jei tą bylą išspręsi ne prokurorų naudai, iš kitos pusės žmogus, kuris akivaizdžiai pritrūko kantrybės stebėti betvarkę ir teisiamas už sąmoningą poelgį, taip siekdamas išjudinti ir išgyvendinti valstybėje vis labiau bujojančią neteisybę. Ir tik naivuoliai arba jais apsimetantys gali manyti, kad teisėjai gyvena kitoje planetoje ir to nežino. Iš tikro gi mūsų teisingumo skelbėjai gyvena šalia mūsų: tuose pačiuose namuose, gal net su mumis tose pačiose laiptinėse ir mato viską. Nes NEvaikšto užsirišę akių, kaip juos kažkodėl, nuo seno esame linkę vaizduoti piešiniuose ir ikonėlėse.

Nors jau sakiau, kad nesiimsiu prognozuoti bylos baigties, visa eiga man rodė, kad teisėja B.Drozdienė stengėsi bylą pakreipti tarsi taikos sutarties linkme. Nebuvo panašu, kad ji atkakliai ieškotų kaip pagilinti teisiamojo problemą ar kaltę, todėl bylą vedė pakankamai korektiškai, o laikas nuo laiko jautėsi jos tarsi vidinis noras viską subalansuoti. Tačiau tai sekėsi sunkiai, nes Dr. Letas Palmaitis akivaizdžiai neslėpė savo siekio ir toliau eiti pasirinktu keliu, tai yra nukentėjusiais laikomų prokurorų atžvilgiu turėjo jau seniai susiformuotą nuomonę ir nerodė pastangų atgailauti dėl jos. Tiesa, man nepatiko teisėjos sprendimas iš keturių L.Palmaičio pasirinktų liudininkų palikti tik du. Jei, sakykime, liudininkų skaičius buvo mažinamas dėl bylos trukmės sutrumpinimo, tai vis tiek negražu buvo atmesti kaip liudytojus Lietuvos signatarą Endriukaitį ir, tuo labiau, visai Lietuvai kaip išskirtinį moralės šviesulį žinomą kunigą monsinjorą Alfonsą Svarinską.

Žinoma, tuo niekaip nenorėčiau būti suprastas, kaip nuvertinantis seimo narį Naglį Puteikį arba „XXI amžiaus“ leidinio redaktorių Edvardą Šiugždą, kuriuos truputį pažįstu, tačiau vis tiek konstatuočiau, kad stiprių liudininkų tarsi ir pabijota… Motyvai, kodėl pasirinkti būtent tie liudytojai man pasirodė neįtikinantys.

Nenorėčiau plėtotis nukentėjusiųjų prokurorų atžvilgiu, nes tikrai mažai ką išmanau Eglės Kusaitės bylose, tačiau pirmą kartą matydamas šiuos du iš spaudos jau senokai žinomus pareigūnus, negaliu neišsakyti savo subjektyvios nuomonės. Jei mažesnį stažą turintis prokuroras M.Dūda man pasirodė bent jau galintis sudaryti tikro prokuroro vaizdą, tai nuo 2003 metų šioje sistemoje dirbantis J.Laucius tikrai nepuošia prokuratūros aplamai. O tuo labiau generalinės prokuratūros. Ne, kalbu ne apie išvaizdą, abu atrodė tvarkingi ir pasitempę, tačiau J.Laucius neturi paprasčiausiai šiai pareigybei privalomų savybių – suprantamai reikšti savo mintis, parinkti teismo salei tinkamą balso tembrą ir decibelus. Atmetus šią mano nuomonę kaip subjektyvią, manau, kad bus pakankamai objektyvu tvirtinti, kad šie nukentėjusieji nesugebėjo bent jau salės publikos įtikinti savo nepriekaištinga reputacija. Ne, aš nepretenduoju tapti sekančia kregžde po Leto Palmaičio baudžiamoje byloje, todėl nesiimu tvirtinti jų teisumu ar pakaltinamumu, tačiau jų kalbos priminė mokinukų pasigiriamąsias kalba: abu didesnę savo pasisakymo dalį skyrė kartojimui, kad neturi jokių nuobaudų, net administracinių, kad jų tirtos bylos bent jau susiję klausimuose su E.Kusaite ir Breste galimai nužudytu Vytautu Pociūnu, niekieno iš teisėsaugos nebuvo sukritikuotos. Žodžiu – geri vyrai, o va spaudoje neteisingai apkaltinti. Labai įdomiai nuskambėjo vieno iš prokurorų, neprisimenu tiksliai, bet regis kaltintojo poziciją palaikiusio Kauno prokuroro A.Meilučio maždaug toks klausimas teisiamajam: „Ar jūs turite Eglės Kusaitės bylos oficialią medžiagą?“ Mano akimis tai pigus bandymas sutriuškinti žmogų. Tiesa, gaila, kad L.Palmaitis nesumetė tuo metu atsakyti, kad jam, kai fiziniam asmeniui tokia prabanga neįmanoma, tačiau pasinaudodamas proga, kad yra teismo salėje jis galėjo prašyti teismo, kad ta byla būtų išreikalauta iš E.Kusaitės bylą nagrinėjančio teismo ir tokiu būdu greičiausiai būtų galėjęs joje rasti savo pozicijai sustiprinti reikalingų įrašų. Tiesa, ko gero toks pageidavimas būtų atmestas, tačiau tai leistų tikėtis, kad jo pralaimėjimas, jei toks ir bus skelbiamas, būtų kur kas švelnesnis: valstybė gi negali nuteisti žmogaus, neleisdama jam tinkamai apsiginti.

Apgailestauju, tačiau sveikatos būsena man neleido išsėdėti teismo salėje iki galo, todėl salę palikau kiek anksčiau, gal po poros valandų. Vis tik turiu pasidžiaugti, kad pavyko pamatyti visų pagrindinių dalyvių kalbas, išgirsti argumentus ir pajusti jų tikrąją vertę. Pabaigai noriu išreikšti dar vieną nuomonę: man gerbtinu pasirodžiusiam L.Palmaičiui, regis kiek pritrūko teisminės patirties. Nors visa salės atmosfera aiškiai alsavo jo vieninteliu noru padaryti gyvenimą Lietuvoje teisingesniu ir gerbtinesniu, savo pasisakymuose jis tai nepakankamai akcentavo. O gaila. Teismai, to nevalia ignoruoti, visada visų pirma vertina tai, kas išreiškiama žodžiais ar raštu. Todėl manau, o jei dar atsiras galimybė, primygtinai ir patariu, būtina salėje pabrėžti, kad veiksmais, įvardinant pareigūnus tam tikrais terminais, buvo siekiama tik vieno – atstatyti Lietuvos pašlijusį teisinį autoritetą.

Ir pabaigai apie šio straipsnio pavadinimą… Mano intuityvinė nuojauta sako, kad Lietuvoje jau subrendo aktyvus apgaulėms, melui, korupcijai ir kitiems vis dar pulsuojantiems bjauriems reiškiniams žiedas. Panašu, kad tokių unikalių reiškinių, kaip L.Palmaičio byla, gali daugėti. Ir mano nuojauta sako, kad dar ir dar kažkas mus nustebins netolimoje ateityje, o L.Palmaitis yra tik pirmoji kregždė. Norėčiau klysti. O gal taip ir yra?

 

p.s. Labai atsiprašau Gerbiamo Leto Palmaičio, tačiau dar iki bylos jo nepažinodamas iš veido, nespėjau užfiksuoti jo nuotraukos. O „skolintis“ iš laikraščių, nenoriu… Gal vėliau ištaisysiu šią klaidą.

 

Šiandiena apie Letą Palmaitį taip pat rašo:

Letas Palmaitis: „Pasaulinės oligarchijos bandymas užgrobti valdžią pasaulyje – jokia globalizacija“

Prokurorus nusikaltėliais išvadinęs kaunietis stojo prieš teismą

Vėlesni straipsniai apie Letą Palmaitį:

 

Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.

Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.

Mano nuomonė išsakyta tuoj po bylos posėdžio yra čia –>>>

N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai…

 

Lietuvos Respublikos prezidentei D. GRYBAUSKAITEI

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei I. DEGUTIENEI

Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininkui A. KUBILIUI

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo pirmininkui G. KRYŽEVIČIUI

Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui D. VALIUI

Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkei A. GAIŽUTIENEI

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui G. DANIELIUI

Susipažinti:

Nevyriausybinėms organizacijoms, Žiniasklaidai

Teismų stebėtojai apie N. Puteikio bylą

2011-12-05

Klaipėda

Š. m. gruodžio 1 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme vyko Seimo nario N. Puteikio baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Ši byla sukėlė pakankamai didėlį visuomenes susidomėjimą, todėl stebėti kaip vykdomas teisingumas panoro nemažai šalies piliečių. Tarp jų buvo ne tik klaipėdiečių, bet ir atvykusių iš kitų Lietuvos miestų. Deja, ne visi norintys stebėti procesą tilpo į salę. Sėdimų vietų buvo tik apie 50, todėl likusiems teko stovėti salėje ir net koridoriuje. Dėl žmonių didžiulio susidomėjimo teismo posėdis prasidėjo neuždarytomis durimis. Norime išsakyti pastabą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių salių ankštumo. Mūsų manymu, turi būti įrengta bent viena salė, kurioje galėtų tilpti apie 100 žmonių, pageidaujančių stebėti procesą. Tokio dydžio salėse galėtų vykti rezonansinių bylų nagrinėjimai.

Norime atkreipti dėmesį, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių salėse iki šio nėra įrengti dideli ekranai, kuriuose teismas, proceso šalys, stebėtojai galėtų peržiūrėti, ištirti video įrodymus. Tai reiškia, kad video įrašo pavidalu pateikiamų įrodymų nagrinėjimai teismo posėdžių metu nevyksta. Kodėl? Ar teismas, neperžiūrėjęs video, gali priimti objektyvius sprendimus?

Teisėja Ingrida Krušienė kalbėjo pakankamai aiškiai, garsiai ir suprantamai ne tik proceso dalyviams, bet ir stebėtojams. Neigiamas emocijas mums, stebėtojams, sukėlė tai, kad teisėja leido liudininkams išsisukti nuo atsakymų, prisidengus nenoru kartoti administraciniame teisme išsakytus argumentus. Tačiau stebėtojai ankstesniame teisme nedalyvavo ir atsakymų negirdėjo.

Įtariame, kad liudininkai ne tik buvo tarpusavyje suderinę atsakymus, bet turėjo galimybę per pertrauką juos pakoreguoti ir taip apeiti jiems nepalankius klausimus. Mūsų nuomone, pertrauka apklausus vieną liudininką ir neapklausus sekančio, negalėjo būti paskelbta, nes pertraukos laiku apklaustas ir neapklaustas liudininkai galėjo suderinti savo parodymus papildomai.

Korupcinio tyrimo skyriaus vyriausias prokuroras J. Michailovskis teikė kaltinimą N. Puteikiui.

Prokuroras J. Michailovskis kalbėjo tyliai. Tik po stebėtojų reikalavimų pradėjo kalbėti garsiau. Kad prokuroras gali labai aiškiai ir garsiai kalbėti stebėtojai įsitikino, kai jis skaitė kaltinamąjį aktą.

Mums, piliečiams, nesuprantama teisėtvarka, kuri nesilaiko logikos. Jeigu bylą paruošia korupcinio skyriaus prokurorai ir atitinkami tyrėjai, tai būtų logiška teisme įrodinėti korupcinius veiksmus, t.y. N. Puteikio piktnaudžiavimą patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Mes negirdėjome, kad gerb. prokuroras bent vienu žodžiu būtų apkaltinęs kaltinamąjį kyšininkavimu ar siekimu asmeninės naudos. Atvirkščiai, prokuroras pareiškė, kad teisiamasis piktnaudžiavo jam patikėta galia, nes gynė viešąjį interesą. Kas leido trečiosios valdžios atstovui prokurorui J. Michailovskiui savavališkai sugalvoti korupcijai kitokią sąvoką? Nuo šiol, pagal prokurorą, korupcija yra piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant apginti viešąjį interesą.

Štai prie kokio absurdo priveda LR Seimo nenoras priimti Viešo intereso gynimo įstatymą.

Teisme N. Puteikis įrodinėjo, kad jis atliko pareigas vadovaudamasis įstatymu, o jo, kaip valstybės pareigūno, veiklą kontroliavo Kultūros paveldo departamentas.

Prokuroras J. Michailovskis kaltino N. Puteikį, kad nepasirašydamas 2011-03-02 Klaipėdos miesto savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje po derinimo aktu, neįvykdė teismo sprendimo. Manome, kad prokuroras J. Michailovskis turėjo galvoje neegzistuojančias statybos sąlygas, t.y. statyti 6 pastatus ant žemės ir vieną infrastruktūrinį statinį po žeme. Jeigu būtų ir administracinis teismas tai pažymėjęs savo nutartyje, tada kaltas valstybės tarnautojas N. Puteikis, nes nevykdo teismo sprendimo. Tačiau Administracinis teismas įpareigojo kaltinamąjį pasirašyti suderinus leidimą statybai pagal 2006 m. KPD išduotas sąlygas, o tai leidimas statyti du namus. Teisinis absurdas – Lietuvos kasdienybė. Kiek žmonių, kiek likimų sužalota, išsityčiota, pažeminta, kai absurdą reikalauja pripažinti tiesa.

Teisiamajam paklausus liudininkų, kurį pastatą pristatėte derinimui, pastarieji bandė išsisukti nuo atsakymų. Galu gale architektė Aurelija Jankuvienė paliudijo, kad derinimui pristatė tik vieną pastatą. Mums, stebėtojams, labai keista, kad visi su byla susiję Lietuvos teisėtvarkos atstovai, pradedant eiliniu prokuroru ir baigiant Klaipėdos apygardos prokuroru G. Danieliumi ir generaliniu prokuroru D.Valiumi mato derinimui pristatytą tik vieną pastatą. Paminklosaugos atstovai, tarnautojai, H. Manto g. 11 aplinkinių namų gyventojai, nevyriausybinių organizacijų nariai, miestiečiai ( 502 žmonės net raštu patvirtino, ką mato) ir kiti visuose maketuose mato ne vieną ar du, bet šešis pastatus - stiklo bokštus. Tik teismo salėje sužinome, kad šeši pastatai, virto vienu statiniu, nes po pastatais yra suprojektuotas dviejų aukštų požeminis garažas.

Kaltintojas įrodinėjo, kad dėl N. Puteikio užsispyrimo didžiulę moralinę ir materialinę žalą patyrė UAB “Investicinis kvadrantas”. Teismų stebėtojai, turėję reikalų su bankais, piktinosi, kaip galėjo bankas suteikti daugiamilijoninę paskolą UAB-ui, kuris neturėjo leidimo statybai ir nebuvo suderinęs su tuo susijusius dokumentus. Matomai, dėl tokio abipusio, galimai piktybiškai nusikalstamo ar neatsakingo elgesio, sužlugo klaipėdietiškas “Vakarų bankas”, o dabar bankrutavo ir “Snoras”.

Korupcinio tyrimo skyriaus vyriausias prokuroras J. Michailovskis išsakė pastabą N. Puteikiui, kad tik šitame teisme pirmą kartą kaltinamasis kalba apie du pastatus. Kaip galėjo J. Michailovskis surašyti kaltinimą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjui, jei nesusipažino su to padalinio išduotomis 2006 m. planavimo sąlygomis statybai H.Manto g. 11 esančiame sklype, t.y. buvusio kino teatro "Vaiva" vietoje. Gal N. Puteikis sako tiesą, kad kaltinimo aktą prokuroras J. Michailovskis surašė iš bendrovės "Investicijų kvadrantas" skundo?

Negalima leisti dirbti asmenims, kurie apsimeta nemoką suskaičiuoti iki šešių. Jie visuomenės akyse diskredituoja ne tik prokuratūros instituciją, bet ir visą Lietuvos Respublikos teisinę sistemą. Ne be reikalo ją, kaip korumpuotą ir neveiksnią, bando reformuoti Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė. Te padeda jai Dievas kuo greičiau tai padaryti. O mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, padėsime jai.

Teismų stebėtojai:

Virginijus PARTAUKAS, Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas. E-paštas: klaipedos.jdj@yandex.ru , tel. 860344258

Virginija JURGILEVIČIENĖ, Nepartinis demokratinis judėjimas, Klaipėdos skyrius. E-paštas: virginija.jurgileviciene@gmail.com tel. 868040225

Juozas Algimantas LIESIS, Lietuvių fronto bičiulių sambūrio Klaipėdos skyrius E-paštas: jalgimantas@gmail.com, tel. 869969825

ir kiti

Gyvenime būna tikrai keistų dalykų. Iš inercijos juos norisi vadinti X-failais. Tačiau žinant, kad stebuklų nebūna, o būna tik keisti sutapimai, nesureikšminkime to, ką dabar papasakosiu.

Na turiu aš be pagrindinio telefono dar ir avansinio apmokėjimo numerį, tačiau jį naudoju paprastai tada, kai skelbimus kokius parašau. Arba duodu tokį numerį visokiems nebūtiniems skambintojams, kaip kokiems komunalinių paslaugų teikėjai. Taigi gana siauras žmonių ratas net teoriškai žino mano vardą. O ir telefonas šis paprastai tyli. Bet vakar jis suskambo. Ekrane numeris 861294132, man nežinoma skaičių kombinacija. Atsiliepiu, o ten moteriškas balsas, kuris greitakalbe, kaip paprastai daro savo paslaugas brukančios įvairios firmos, pasitikslina ar kalba su Romualdu ir išgirdusi mano patvirtinimą, papila, kad aš tikriausiai atsimenu kaip gražiai išvalyti mano draugės Ingos Paulauskienės baldai.

- Palaukit, palaukit, gal galite man patikslinti kas tokia ta Inga Paulauskienė? - klausiu pašnekovės. Tačiau ji ir toliau greitakalbe aiškina, kad aš ją tikrai pažįstu ir vėl suka prie kažkokių baldų valymo…

- Ne, minutėlę, man vis tik įdomu kas ta Inga, - atkakliai bandau domėtis, po ko balsas nenorom "išduoda", kad mistinė Inga davė mano telefoną ir pasakė, kad Romualdui labai patiko sutvarkyti kažkokie kambariai ir švarūs baldai… Dar kiečiau paprašius patikslinti iš kur ta Paulauskienė, sužinau, kad ji iš Plungės ir ji sakė, kad aš taip pat gyvenu Plungės centre….

Absurdas.., po kurio paprašau - gal ji man gali duoti tos Ingos telefoną, kad pasiskambinčiau ir susižinočiau iš kur pas mane nauja, miela draugė atsirado. Nes niekada tokio vardo ir pavardės derinio nesu girdėjęs.

Pauzė… Greitakalbės nebėra… O po pauzės lėtai bandoma suktis iš padėties - "Man neetiška duoti jos telefoną, aš paskambinsiu jai ir pasitikslinsiu ar ji nieko prieš, tada jums pasuksiu vėl ir pasakysiu jos numerį…" - girdžiu teiginuką, po ko su manimi atsisveikinama.

===========================================

Neabejojau, kad nebepasuks. Taip ir atsitiko. Tačiau iš šio X-failo liko klaustukas: kam ir kokiu tikslu reikėjo skambinti, jei tarsi manyta, kad aš esu plungiškis..? Gal Jūs kas nors atspėsite?

au Tarybų Sąjungai smarkiai braškant per siūles, daugelis mūsų, Lietuvos gyventojų, vylėmės artėjančia aušra. Aušra, kuri nušvies mus begaliniu skaidrumu: nebeliks blato ir kyšių, nebebus vagysčių, nes kiekvienas dirbs Tėvynei. Ir dirbs tiek, kiek pajėgs. Ir uždirbs kiek norės. Tikėjomės, kad esame geresni nei atėjūnai, svajojome apie geruosius Vakarus, apie demokratiją, kuri užtikrins laisvą žmogaus valią gyventi pagal pasirinktą modelį, manėmės, kad tautos vienybė nuo šiol bus pavyzdinė ir ateityje mums nebebaisios jokios okupacijos, nes pasaulis dabar jau kitoks, civilizuotas, apsiskaitęs ir išprusęs. Jau ir iki tol žinojome, kad ten, už mūsų geležinės sienos, daugumoje klesti gėris ir tik dar kur ne kur, trečiojo pasaulio šalyse plyksteli kariniai konfliktai, tačiau jie netrukus nutyla kaip atsitraukiančio perkūno garsai.
Bet gi pamiršę buvome, kad kartais rami naktis, kad ir kokia tamsi ji, gali būti ne tokia gūdi kaip išaušęs apsiblausęs rytas. O tokio, deja, sulaukėme. Nušvitusi padangė parodė, kad aplink nieko panašaus į tas iliuzijas, kurias puoselėjome: nebelikę to grožio aplink mus, visi pavargę ir suirzę, alkani ir nualinti. O ir Vakaruose nebėra tų švyturių, apie kuriuos mums pasakojo tie, kuriems per stebuklą kartais pavykdavo pamatyti pasaulį. Kaip kamparas išgaravo tautos vienybė, ne tik čia, Lietuvoje, bet ir tarpe tų, kurie peršoko Lamanšą, Baltiją ar net Atlantą. Mažai teisių turėję anksčiau, likome visai beteisiai mulkiai ir tik patiems atkakliausiems, rizikuojantiems prarasti paskutinius sveikatos trupinius, retkarčiais pavyksta pasiekti vieną kitą laimėjimą. Tik mulkiais likome ne ta prasme, kad nebeturime nuovokos ir supratimo. Ne. Mulkiais mus pavertė sistema, kurioje atsidūrėme. Mulkiais, nes nuolatos esame mulkinami ir sunkiai begalime suprasti kur tiesa, o kur melas. Pinigas tapo visagaliu valdovu, o jo pagrindiniu talkininku – korupcija. Tiesa, Lietuvoje galima gyventi ir nekorumpuotam, tačiau tik su sąlyga, kad esi itin atsparus šalčiams ir lietums ir turi geležinį skrandį, kuriam pakanka duonos kriaukšlių. Nes stogas virš galvos, padoresnė apranga ir maistas, jau nekalbant apie vaistus ar pramogas tapo nebe kiekvienam įkandami.
Bet melagis būčiau jei teigčiau, kad visiems vienodai blogai. Ne, tam tikra dalis, kurie iš Aukščiausiojo gavo daug dovanų – iškalbą, išvaizdą, gal būt, ir neblogą sveikatą, bet negavo vieno – sąžinės, kurios, jie mano, jiems nei nereikia, gyvena gerai. Jie bet kokia kaina prasibrovė į taip vadinamas aukštumas ir gyvena melo bei demagogijos debesyse. Protingas žmogus neturėtų pavydėti tos jų laimės nutekėjimo, nes ten visi labai panašūs: be skrupulų kandžiojantys vienas kitą, todėl nei vienas negali būti tikras ar ryt netaps kolegų auka. Problema kitame, šios personos turi galią toliau skurdinti tautą. Sekinti tuos, kurie ateidami į šį pasaulį, kaip pamatinę savo vertybę atsinešė moralę, sąžinę ir atjautą savo artimui. Žaidimas ponais gi nuolatos reikalauja dėmesio, tad kad visų akys būtų į juos, tiesiog būtina vėl ir vėl padaryti ką nors šokiruojančio – padidinti ir iki begalybės išplėtoti mokesčius, nuvertinti litą, pakelti produktų kainas. Ponams, suprantama, reikalingi ir pakalikai, prisiplakėliai, vietininkai ir padlaižūnai. O tokių Lietuvoje, deja, netrūksta… Skaitau kartais kokio nors „kylančio“ jaunojo žurnalisto ar mistinio politinio apžvalgininko paistalus ir stebiuosi – na kaip reikėtų vaikščioti gatve, kai jaustum aplinkinių nuolatinius paniekinančius žvilgsnius? Bet gal ir šito supratimo jie neatsinešė į gyvenimą? Ko gero… Jie neretai kaip neišsenkančią vertybę pateikia žodžio laisvę. Sako: „Argi prie sovietų galėjai taip laisvai šnekėti kaip dabar?“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Žodžio laisvė yra gerai tada, kai po jų suklūstama. O ką turime šiandiena? Taip, prie sovietų kartais būdavo baisoka pasakoti riebesnį politinį anekdotą, ar žerti kritiką, kad ilgai tenka laukti paskyros automobiliui. Tačiau taip susikurdavome savotišką adrenaliną, nes tai buvo uždraustas vaisius ir visi į jį kreipė dėmesį. O dabartinė žodžio laisvė ar turi vertę? Manau, kad labai nedidelę. Nes dabar išsakyta kritika valdančiųjų ne tik, kad negąsdina, bet gal net juos linksmina. Įsivyravęs atsakomybės nebuvimas vos ne visose valdymo grandyse, niekaip nebegali sukelti didesnio nepatogumo jausmo kritikuojamam. Nes nuo to nei plaukai žyla, nei apetitas kenčia.
Nesvarbu ar gyvenimas vystosi ratu, ar, kaip teigė K.Marksas – spirale ir vis aukštyn, aišku viena – amžino nieko nėra. Ne amžinos ir tautos negandos. Klausimas tik kiek tai truks ir koks mesijas pagaliau nutrauks vyraujančią anarchiją. Mesijas? Bet ar tikrai būna mesijai? O gal tai būna paprastų paprasčiausiai tik kiek aktyvesnis žmogus, kuris sulaukia reikiamo momento? Momento, kai visa tauta vieną rytą pajunta, kad taip toliau tęstis nebegali. Ir tada, gal jie dar kartą patiki? Patiki tuo, kuris iš tikro visa širdimi atsidavęs bendram reikalui. Ir ima jam reikšti visuotiną palaikymą, o tuo pačiu pradeda deramai ginti savo gyvenimus. Savo, savo vaikų ir anūkų. Savo draugų ir visai iki tol nepažinotų žmonių?
Gyvename sunkų, bet įdomų laikmetį. Vėl girdime braškančias siūles, tik šį kartą jau nebe sovietinės imperijos, o vakarietiškos civilizacijos. Nes ji, regis, ėmė išsigimti. Jei kam būtų įdomi mano nuomonė, manau, kad netreniruojami raumenys atrofuojasi. Nenaudojamos žinios užsimiršta. Nelankomi keliai užželia. Gal gi daugelį metų vykęs šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų vertė abi šalis stengtis, konkuruoti, stiebtis. O dabar, kai nebėra realios konfrontacijos, nebėra dėl ko stengtis? Būtų liūdna jei būčiau teisus šiuo teiginiu. Nes nejaugi tik baimė yra nuolatinis žmogaus deramo elgesio variklis? O juk taip išdidžiai save laikėme Homo Sapiens…

Tobulėjame… Jei prieš metus laiko dar gaudavome tik angliškai suregztus brukalus [spamą], tai šiandiena jau ir lietuvaičiai tapo "kūrybingais". Tik dar nepakankamai…

Atsiverčiu šį vakarą savo pašto dėžutę, o ten laiškas pavadinimu:

Kur taip ilgai buvai dingęs?

От кого:	"Almane" <biuro@inton.pl>
Кому:	omakar@mail.ru
Копии:
Переадресовано от:
Переадресовано для:
Дата переадресации:
Комментарий:

 Идет загрузка

Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.

Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…

- Kur išsiruošęs, draugeli? - užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. - Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…

Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *

Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega - išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai "implantuojama" į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.

Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite - demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.

Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?

Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia - tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame - tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus - šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.

Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.

O ką manote Jūs?

Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.

Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.

-          Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė?  – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.

Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme  pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.

Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.

Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?

Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.

Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje  dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.

2011 m. spalio 9 d.

Vakar, giminaitės pasiūlytas, pirmą kartą apsilankiau Kauno „Žalgirio“ arenoje. Daugelis, manau, sutiks, kad tai tarsi mano amžiaus žmonių vienas įspūdingiausių statinių, kuriam abejingų gal nelabai gali ir bebūti. Bet tiek to, kalbu gi tik savo nuomonę, o ji nebūtinai gali sutapti su visų.
Kaip ten bebūtų, bet esu begalinis Kauno patriotas, neįsivaizduojantis savo gyvenimo kitaip, be Laisvės alėjos, be Ąžuolyno, be Rotušės. Tiesa, paskutiniais metais įsivyravusi tvarka Lietuvoje jau vis dažniau verčia imti mąstyti ir iš kitos pusės, bet tebūnie tai mįslė man pačiam sau ką apie Lietuvą ir Kauną galvosiu dar po metų kitų… O vakar, deja, darganotą dieną atvykau į areną. Jausmas dvilypis: viena – begalinis džiaugsmas, kad pagaliau ir mes jau nebe tokie provincialai, turime akimirksniu pasaulyje išgarsėjusią salę, kita – įdėmiau negu bet kada ir bet kur besižvalgant po naują erdvę, nuotaika smuko. Mintyse sukosi tos milžiniškos sumos, kurios išleistos šiam statiniui, tos sulaužytos ietys bekariaujant kur šį arena turi stovėti ir kokia ji turi būti. Jau keli metai sunkiai susigaudžiau ar įmanoma, kad ilgą laiką autoriais ir statytojais turėjusius būti prancūzus, netikėtai išstūmė provincialai iš Žemaitijos. O mano viduje ir vėl kariavo du aš: ar beviltišku konservatoriumi esu ir tapau nepakančiu geroms naujienoms, ar pasaulio protuose įsigalėjo kvailybė, numenko grožio samprata, ar tai kas iš tikro turi vertę – devalvavo ir tapo nuliu, o niekalas tapo šlove.
Kas bebūtų, bet neteisus būtų tas, kuris, skaitydamas šias eilutes pamanytų, kad esu naivuolis. Ne, tikrai tokiu nesu jau daugelį metų. Priešingai, gal pernelyg didelis realistas. Todėl puikiai suprantu visas intrigas ir mažai slėptus asmeninius kai kurių ponų interesus tiek renkant vietą, tiek nustatant statytojus. Tikrai neturiu nieko prieš žemaičius, nes ir pats juo iš dalies esu, tačiau vis tiek sąmonėje įsigalėjęs įvaizdis, kad prancūzai, pasaulinių architektūros šedevrų autoriai ir telšiškiai kažkas nesulyginamo, o Kaune tai tarsi pabandyta padaryti. Bet šiandiena tai jau kaip ir neįdomu, šiandiena rūpi pats objektas, jo patogumas, funkcionalumas, patrauklumas ir ilgaamžiškumas.

Ir va, mintimis ir vėl žengiu į unikalią Nemuno salą. Manęs, tikriausiai niekas taip ir neįtikintu, kad ši sala ne tas pasirinkimas arenai. Gal todėl, kad Kauno centras man toks gimtas ir be jo nebemoku gyventi, tačiau koks absurdas net bandyti lyginti pievas aplink „Megą“ ir Nemuno salą. Nematau nei mažiausio motyvo, kodėl arena turėtų būti kažkur konclagerio [IX forto] kaimynystėje. Tiems, kas kažkada bandė melagingai tvirtinti, kad taip bus suniokota gamta, tegaliu pasakyti, kad čia jos niekada nebuvo. Nemuno saloje visada buvo šiukšlynai, brūzgynai ir degradatų susibūrimo vieta. Dabar čia aplinka sutvarkyta, į salą ir be sporto arenos bus malonu ateiti. Dumble merdėję ir erodavę Nemuno krantai išvalyti, sutvirtinti akmenimis, matosi, kad tai jau žmogaus nebe užmirštas kampelis. Aikštelės automobiliams ir pėsčiųjų praėjimai dekoratyvūs, tinkamas apšvietimas. Nematau prie ko galima prikibti. Tiesa, vienas sprendimas labai abejotinas – mašinų stovėjimo apribojimui, vietoje vakaruose įprastu paminkštintų plastikinių ar guminių „kliūčių“, grindinyje pritvirtinti masyvūs špižiniai pusvamzdžiai: nei patogumo, nei ekonomijos. Na, išvaizda gal ir nebloga, bet kiek žemesnių automobilių savininkų, grybštelėję savo buferius keiksnos tokį grožį, belieka tik spėlioti. Taupumu čia irgi neatsiduoda, nes metalo sunaudota tikrai daug. Neabejoju, kad plastikiniai būtų kur kas ekonomiškesni.

Einant artyn pastato patarčiau neduoti laisvės savo akims ir nekilnoti žvilgsnio iki viršutinio aukšto. Tada įspūdis liks kur kas geresnis, nei jei imsite žiūrėti į vamzdyną viršuje, kurio paslėpti autoriai nebepanorėjo. Va čia mane ir užplūsta keisti jausmai: na kaip gi gali būti gražu tai, kas visada, normaliu atveju užmaskuojama? Ir ar tikrai vertybė surūdijusi skarda, kuria papuošta apatinio aukšto siena? Beje, dar suprantu kažkiek kai privatininkas leidžia sau keistas fantazijas, kaip tai atsitikę Putvinskio gatvėje su nauju pastatu M.K.Čiurlionio muziejaus kaimynystėje, tačiau čia gi visą miestą ir visą Lietuvą reprezentuojantis objektas! Matyt buvome per mažai įžvalgūs Nepriklausomybės pradžioje, kai leidome naktimis ant gražių pastatų dažais peckioti taip vadinamus grafiti. Iš jų, va, ir išaugo nauja „menininkų“ karta su savo grožio ir verčių samprata, o rezultate Arenos „dekorai“, Kauno pilies sudarkymas korėtomis sienomis, milžiniškas stiklo akvariumas ant senovinio pastato šalia Kauno savivaldybės.

Viduje pats pastatas tarsi ir mielas. Tačiau jis neturi jokio savitumo, jokio įdomesnio akcento. O kai dar pakeli akis į lubas, kuriose, kaip ir Maximose, nuogi vamzdžiai, imi galvoti, kad šie rūmai labai primena kokį nors Vnukovo aerodromą ar tiesiog modernią didmiesčio geležinkelio stotį. Sirgalių ir kitų žmonių praėjimui sumontuoti paprastų paprasčiausi turėklai. Negi pritrūkome fantazijos padaryti bent juos kažkokius iškirtinius?

Salė, nors skendėjo prieblandoje, pasirodė patraukli ir maloni, bet kiek pavaikščiojęs po ją ir holus, pasukau link „Kalnapilio“ bariuko… Būsiu atviras, jame neradau net mažiausios detalės, kuri mane pradžiugintų. Čia net baro pagrindinis stalas su permatoma apačia, o po ja matosi turginės prekių dėžės, alaus vamzdžiai ir vamzdeliai, ventiliatoriai ir kiti mechanizmai. Salė man savo interjeru priminė Brėžnevo laikais statytas „zabegalkas“, o apie kavą nei žodžių netruiu – sudeginta, bet matyt prabangi, nes puodelis juodos kavos kainuoja net 4 lt.

Tai gal tuo ir baigsiu savo mintis, kurios, kaip minėjau, gal gali ir nesutapti su kitų žmonių nuomonėmis. O jei kas viso to dar nesuspėjote įvertinti savo akimis, tikiuosi jums į talką` ateis mano įkeliamos nuotraukos.

Lietuvos respublikos KONSTITUCIJOS 1 straipsnis skelbia: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika

Jau kuris laikas mąstau, kad noriu giliai ir visapusiškai suvokti Lietuvos respublikos Konstituciją. O suvokti Konstituciją, ne jumoreską perskaityti. Tą reikia daryti atkakliai, nuosekliai ir neskubant. Giliai ir prasmingai apmąstant. Ir neabejotinai to dar bus maža; reikės konsultacijų. Todėl studijuoti ją nutariau kartu su savo galimais internetiniais svečiais. Tikiuosi, rasis sutinkančių nors retkarčiais įterpti savo nuomonę, gal net autoritetingai pamokant mane.

Taigi, pradedu nuo pirmojo straipsnio. Ir kartu nuo pavadinimo. Knygutė, kurią laikau rankose, taip ir vadinasi: “Lietuvos Respublikos Konstitucija”. O kodėl taip? Kodėl ne “Lietuvos valstybės Konstitucija”? Tuo labiau, kad pirmasis straipsnis teigia, kad “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika”. O kas pasikeistų jei tas straipsnis skambėtų: “Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė valstybė”?
Ir jei kas nors man bandysite sakyti, kad skirtumo jokio, kad galima ir taip, tada aš jums atšausiu mokykline fraze – tai Lietuvos Konstitucija yra svietas sviestuotas? Ne, taip negalėtų būti. Tad kame gi esmė?
Būdamas realistas, neturiu vilčių, kad į mano blog’ą užklys kuris nors Konstitucinio teismo teisėjas, nors ką gali žinoti… Bet ir be jų gi Lietuvoje nemažai aukštos kvalifikacijos teisininkų. Ir ne tik teisininkų, pakankamai turime ir šiaip politikų, kurie savo netgi kasdienybėje įvairius reiškinius dangsto arba ramsto Konstitucija.
Na gi parašykite savo išaiškinimus, mielieji.
O turėdamas laiko, pažadu, kad netrukus grįšiu ir prie kitų straipsnių analizės.

Absurdo spektakliai, kuriuos kartais sukuria man nesuprantami žmonės, laimei kartojasi ne taip jau dažnai.

 

Vandalai išplėšė visas skaitymui troleibuse prikabintas knygas

 

 

Paradoksas, bet kas yra Valstybė, daugeliui tik retorinis klausimas. Tai yra klausimas, tikslų atsakymą į kurį, ne tik mažai kas žino, bet ir mažai kas jo ieško. Šią sąvoką visi suprantame daugmaž vienodai, nors politikoje net labai skirtingai. Tačiau nelaužydami iečių dėl absoliučios tiesos, manau, turėtume sutarti, kad valstybė tai tam tikras teritorinis vienetas, turintis savo žmones, pinigus, kariuomenę ir, aišku, valdžią. Ir va, ta valdžia mumis visais vienodai turi rūpintis – tai įtvirtina LR Konstitucijos 29 straipsnis, kurio pirma pastraipa teigia:  „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Reiškia ir mudu, su Tavimi, skaitytojau, esame lygūs. Bet ar tikrai? 

Deja… Diskriminuojami esame labai įvairiai: pagal turtinę padėtį, užimamas pareigas ir dar daugelį niuansų. Diskriminuojami esame netgi pagal gyvenamąją vietą. Ir visa tai kelia daugelio iš mūsų, pasipiktinimą. Tiesa, mane kiek stebina kodėl Konstitucija įpareigoja tik valstybės institucijas ir pareigūnus į žmones žiūrėti kaip į lygius asmenis. O didžiosios monopolijos, kurių pagal įstatymus tarsi ir neturėtų būti, mus jau gali suskirstyti pirmais antrais? Bet yra taip, kaip yra.

Nepretenduodamas į didelės apimties disertaciją, peržvelgsiu tik porą, tarpusavyje niekaip nesusijusių pavyzdžių. Gyvename įtemptą laikotarpį, kai mokesčių našta, iškeltos kainos ir bedarbystė arba ją mažai kuo pakeičiantys masiniai minimalūs atlyginimai, valdžios nesiskaitymas su žmonių interesais ir panašios aplinkybės daugelį verčia varstyti teismų salių duris. O net tada, jei pavyko laimėti bylą teisme, dar, tikriausiai, ne viskas. Dažnai į pagalbą reikia kviestis antstolius, kurie turi užtikrinti priimto teismo sprendimo vykdymą. Šiuolaikiniame gyvenime antstolis, kaip ir notaras ar advokatas, visai suprantama instancija. Advokatai ir notarai turi teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Gi Lietuva yra valstybė. Tačiau jei mums reikia antstolio, jo rinktis beveik nevalia. Nustebote?

Aš irgi, bet tokia tvarka įteisinta Antstolių įstatyme, kurio 23 straipsnio pirma dalis skelbia: “Antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai“. Kam tai? Piliečių patogumui? Abejotina. Kiekvienas žmogus ir pats puikiai susigaudo į ką jam patogiau kreiptis. Gi be reikalo klaipėdietis nevažiuos ieškotis antstolio Vilniuje, jei jo byla lietė Klaipėdos klausimus. Tačiau taip gal išvengiama svetimų antstolių? Juk su savais, tarkime savivaldybės vadovams kur kas lengviau rasti bendrą kalbą. Deja, kartais ta kalba ne bylą laimėjusiojo naudai. Tai gal ne veltui šnekamojoje kalboje žmonės sako, kad Lietuva švogerių kraštas? Tik ar šiam įstatymui visi asmenys lygūs? Nežinau, bet jei gausiu Seimo atsakymą, būtinai apie tai parašysiu.

Jei minutėlei pamirštume kokioje situacijoje, kokiam finansiniam dugne gyvename ir pasvajotume, kad turime daug pinigų, mums kiltų klausimas kur juos pasidėti. Normalus ir visiems suprantamas noras - pinigus laikyti saugiai ir pelningai. Suprantama, bankų mokamos palūkanos nei vieno iš mūsų nepadarys turtuoliais, tačiau jų siūlomos palūkanos, bet kokiu atveju yra vienas iš pagrindinių stimuliatorių renkantis kur pasukti. Ir ne tik bankų, nuo 1995 m. vasario 21 d. , kai įsigaliojo Kredito unijos įstatymas, mes galime tapti tokių unijų pajininkais ir jose laikyti savo santaupas. Jokia paslaptis, kad iš esmės, kredito unijos dubliuoja bankų veiklą, tik ženkliai palankesnėmis sąlygomis. Tai normalu, nes Lietuva deklaruoja laisvos rinkos sąlygas, todėl esame laisvi rinktis ne tik prekę, kuri atitinka mūsų poreikius ir jos pardavėją, bet ir savo turimą kapitalą investuoti ten, kur mums atrodo priimtiniausia, geriausia, pelningiausia.

Tikrai? Deja ir vėl ne. Mano minėtas Kredito unijos įstatymas skelbia ką kita. Pažiūrėkime keletą jo straipsnių…

12 straipsnio [Kredito unijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai] 1 punktas: Kredito unija filialus ir kitus kredito unijos įstatuose nurodytus struktūrinius padalinius gali steigti įstatuose nustatyta tvarka tik Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

13 straipsnio [Kredito unijos nariai] 1 punktas: <…> Kredito unijos nariu fizinis asmuo gali būti, jeigu jis gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ar su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

Taigi aš, jeigu aš gyvenu Kaune, negaliu būti Palangos kredito unijos nariu. Nes Kauno savivaldybė nesiriboja su Palanga. Gal Jūs žinote atsakymą kam tai naudinga? Ir kodėl toks apribojimas būtinas? Aš nežinau. Bet manau, kad tai atitinka dažniausiu atveju užsienio bankų interesus. Kaip jau minėjau, kredito unijų mokamos palūkanos kaip taisyklė didesnės už bankų, tad kas gi bus su bankais, jei visi subėgs į palankiausią savo mokamais procentais, uniją?

Aš niekada nežiūrėjau žodyne ką reiškia žodis korupcija, bet iš bendro išprusimo manau, kad tai korumpuotų asmenų įtakos produktas. O gal klystu?

Taigi, gyvename Lietuvos Valstybėje, esame jos piliečiais, mokame į Valstybės iždą mokesčius, bet ne visoje jos teritorijoje jaučiamės vienodai patogiai. Gal gi sakau gyvename kažkokioje kunigaikštysčių asociacijoje, kur kiekvienoje jų mūsų skirtingos teisės?

Daugelis mano, kad Lietuvos respublikos įstatymai painūs ir nuobodūs. Aš irgi taip maniau ilgą laiką. Bet kartą pabandęs juos paskaityti, supratau, kad mąstančiam žmogui tai įdomūs ir, ko gero, niekad nesibaigsiantys skaitiniai. Todėl patariu ir jums – skaitykite įstatymus. Tai ne tik išplės jūsų susivokimo aplinkoje laipsnį. Jūs geriau susigaudysite jus supančioje aplinkoje. Tad šio rašinuko skaitytojo patogumui įdedu dvi nuorodos į aptartus įstatymus:

Antstolių įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=332317

Kredito unijos įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324194

 

Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai

[apie mano paklausimo premjerui, kelionę]

      Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

 Ir nors jame parašiau tik keletą klausimų, kurie, nors ir emocionalūs, premjerui neturėtų būti per sudėtingi, panašu, kad atsakymo iš jo galiu ir nesulaukti. Nes penktadienį iš LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO TARNYBOS gavau kopiją [žr. prisegtoje nuotraukoje] rašto Žemės ūkio ministerijai [2011-07-12 Nr. M-1310/33-502], kuriuo panelė Vaiva Bernotaitė, Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjo pavaduotojos Vidos Nagurnaitės vardu, prašo šios ministerijos specialistų pagalbos. Ji prašo „atsakyti į keliamus klausimus pagal kompetenciją“.

Na kas gi čia blogo jei vyriausybės darbuotoja kreipiasi į pavaldžios institucijos kolegas? – gali paklausti kuris nors skaitytojas. Ir tikrai gal būtų visai nieko tokio, nes kompetencija yra kompetencija ir pasidalijimas patirtimi visai normalus dalykas teisinėje visuomenėje. Normalu bus ir jei sulaukusi atsakymo šio departamento darbuotoja apibendrins visas žinias ir pateiks man kvalifikuotą atsakymą. Tik iš praktikos kažkodėl jaučiu, kad viskas klostysis kiek kitaip. Ir, ko gero, solidumą pakeis komiškumas.

  Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas - Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?“, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai…  Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?

PALAUKIME KARTU, KOLEGOS.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

 

Romualdo MATELIO

 

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.

Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.

Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.

Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.

Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?

Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro.

Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?

Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:

– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?

– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?

– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?

– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?

– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?

Skaitau šiandiena Lietuvos advokatūros įstatymą ir mintys savaime suka prie Lietuvoje klestinčios betvarkės ir kerojančios korupcijos. Va, jau pačioje ilgo įstatymo pradžioje, 3 str. [Advokatų vieta Lietuvos teisinėje sistemoje ir jų skaičius] antroji dalis skelbia: „Advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas“. Teisingai, Lietuva gi bent jau stengiasi sudaryti įvaizdį, kad joje galioja rinkos ekonomika, tad ir advokatų skaičių turi sureguliuoti pati rinka. Tačiau jei nukreipsime savo žvilgsnį į LR Notariato įstatymą , jo šeštasis straipsnis skelbia, kad „Notarų skaičių, jų buveinę ir veiklos teritoriją nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pagal savo patvirtintą Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodiką“.

Kodėl įstatymas sudaro sąlygas galimam deficitui? Kodėl čia pamirštama apie rinkos ekonomiką? Ar tai skatina gerą, mandagų ir kvalifikuotą piliečių aptarnavimą notarų biuruose? Ir kaip tai įtakoja įkainius šiose institucijose?

Mano nuomone, kuri, deja, akivaizdžiai nesutampa su pastarąjį įstatymą priėmusių seimūnų nuomone, tokia situacija sudaro dalinai monopolines notarų sąlygas: notarų skaičiaus ribojimas šiose kontorose dažnu atveju sukaupia nuolatines gyventojų eiles, neskatina mandagaus ir nuoširdaus elgesio, o kai kuriais atvejais gyventojus netgi verčia eiti pas konkrečiai nurodytą asmenį, nepriklausomai nuo to ar jam priimtinas notaro bendravimo stilius su juo ar ne. Tai teigdamas, omenyje turiu žemės sandorių forminimą: jei teoriškai daugeliu klausimų dar galima rinktis notarą bent iš kelių, tai žemės klausimais jo nepasirinksi. Nes kiekvienai teritorijai yra pritvirtintas konkretus notaras.

Pagaliau notarų skaičiaus ribojimas skatina ir kainų aukštumą. Sakysite, kainas nustato valstybė? Taip, daugeliu atveju tai apspręsta įstatymais, tačiau nejausdami konkurencijos, notarai neretai priskaičiuoja ir abejotino būtinumo paslaugų, o už mašinraščio puslapio atkopijavimą prašo iki trijų litų, kai už tokias paslaugas kitur galėtum temokėti 10 ar 20 centų – tuo tekę ne kartą įsitikinti. Be to, šiose kontorose paprastai nuolatos didelės eilės. Pakenčiama būtų jei pas notarą reikėtų eiti tik parduodant namą, butą ar žemę. Tačiau žmonėms neretai tenka čia atvykti ir dėl vertimo paslaugų ar tiesiog parašo tikrumo tvirtinimo.

Tad mano retorinis klausimas šiandieniniam Seimui. Ir taip pat Teisingumo ministrui: kam tai, išskyrus pačius notarus, patogu? Ir kam tai naudinga? Argumentai, kad notaro darbas labai sudėtingas ir atsakingas, būtų tik elementarus atsikalbinėjimas. Nes niekas neteigia, kad notaru gali dirbti bet kas, neturintis tam tinkamos kvalifikacijos. Kalba šiuo atveju eina tik apie dirbtinį šios profesijos atstovų ribojimą. Juk notarai nėra valstybės išlaikomi. Priešingai, jie surenka gana ženklias sumas į Valstybės biudžetą.