77b2f DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "Rašo R.Matelis" archyvas
Pradėk blogą
REKLAMA
Naujas įrašas
Mano įrašai
Mano nuostatos
R.Matelis

Romualdas Matelis: Neigdami Chevron, negalime atsisakyti savo dujų. Arba neikite ryt į mitingą Vilniuje


Pirmadienis, 2013-02-25 13:38        Rašo R.Matelis, mokesčiai, keista elgsena, tautinė savigarba, skaldytojai, apgaulė, žemė, neteisybė, Mes mulkiai?, akcijos, dujos, išgyvenimas, survive, kląsta, gamtos dovanos    |    0 komentarųkomentarai

Kartais  atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau "įsodintos" daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas - išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų…

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo, visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties - paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį - skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, - ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis.

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragavojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidyti žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevalia. Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną.

 

R.Matelis

Širdis - vienas svarbiausių organų vyresniame amžiuje


Sekmadienis, 2013-01-27 21:07        Rašo R.Matelis, medicina, sveikata, maisto papildai, PSD, kardiologija, širdis    |    2 komentarųkomentarai

Šį kartą, po ilgėlesnio tylėjimo Delfi blog’e [nes vis dažniau rašau savo WordPress‘e], nutariau nukopijuoti straipsnį iš naujienų tinklapio alfa.lt

Manau, kad ten naudingos žinios, dėl straipsnių gausos, greitai nugrimzta, o pas mane jos išsilaikys paviršiuje ilgėliau. Be to jame radau iki šiol man negirdėtą naujieną - kardiograma telefonu. Tai, ko gero, bus įdomu daugeliui…

Nerami širdis 

Šį organą mes pirmiausia siejame su savo emocijomis. Ne šiaip sau sakome „Paklausyk savo širdies!“ „Elkis kaip liepia širdis!“ Mes džiaugiamės iš visos širdies, liūdime iki širdies skausmo ir retai susimąstome, kad per dideli krūviai gali sutrikdyti jos tikslų ritmą.

Širdis – unikalus organas. Per parą ji atlieka 10 000 susitraukimų, varinėdama kraują po venas ir arterijas, kurių bendras atstumas siekia 20 000 km. Raumens pertvara dalina ją į kairiąją ir dešiniąją puses, kurių kiekvieną vožtuvai padalina į dar dvi kameras: viršutinę (prieširdį) ir apatinę (skilvelį). Susitraukinėdama širdis stumia kraują iš pradžių iš dešiniojo prieširdžio į dešinį skilvelį, išstumia jį į plaučius, kur kraujas prisisotina deguonies ir per venas sugrįžta į kairįjį prieširdį. Po to jis patenka į kairįjį skilvelį, iš jo į aortą ir arterines kraujagysles. Atidavęs deguonį kraujas susirenka tuščiosiose venose, po to teka į dešinįjį prieširdį ir dešinįjį skilvelį. Iš ten per plaučių arteriją – vėl į plaučius.

Už tinkamą širdies darbo ritmą atsakinga speciali koordinuojanti sistema. Jos ritmą valdančios ląstelės generuoja elektros impulsus vadinamajame sinusiniame mazge, esančiame dešiniajame prieširdyje. Suformuotas signalas iš pradžių duoda komandą susitraukti prieširdžiams, o po to – skilveliams. Tam kad ritmas būtų teisingas ir širdis susitraukinėtų efektyviai, elektros impulsai turi sklisti griežta seka: prieširdžių susitraukimas – skilvelių susitraukimas – pauzė. Mažiausias šios sistemos funkcionavimo sutrikimas įneša disonansą į širdies darbinį ritmą, pakeičia širdies raumens susitraukimų dažnį. Tokius sutrikimus medicinos praktikoje priimta vadinti aritmija. Ji skirstoma į kelias rūšis: tachikardiją, bradikardiją, virpamąją aritmiją, ekstrasistoliją, blokadą.

Tachikardija

Širdies susitraukimų dažnio padidėjimas virš 90 kartų per minutę vadinamas tachikardija. Ją gali sukelti funkciniai vegetatyvinės nervų sistemos sutrikimai, endokrininiai susirgimai, aterosklerozė, sumažėjęs arterinis kraujo spaudimas. Tachikardijos išsivystymo priežastimi gali tapti ir įprastos gyvenimiškos situacijos: didelis fizinis krūvis, susijaudinimas, išgyvenimai ir net perkaitimas (žinoma, kad kūno temperatūros padidėjimas vienu laipsniu iškart dešimčia susitraukimų per minutę pagreitina širdies plakimą). Toks pagreitėjęs ritmas nežada nieko gero – skilveliai nespėja prisipildyti kraujo, visų organų aprūpinimas krauju gerokai suprastėja, o širdžiai katastrofiškai trūksta deguonies. O štai paroksizminę tachikardiją, kuriai būdingas netikėtas, bet labai staigus širdies ritmo pagreitėjimas (paroksizmas) iki 140-200 kartų per minutę ir net daugiau, nulemia ūmios ir chroniškos išeminės širdies ligos formos, uždegiminiai miokardo susirgimai, širdies yda.

Bradikardija

Kartais pasitaiko atvirkštinis tachikardijos variantas – širdis plaka pernelyg lėtai (mažiau kaip 55 susitraukimai per minutę), kraujo cirkuliacija tampa nepakankama, kaip pasekmė atsiranda silpnumas, išpila šaltas prakaitas, svaigsta galva, prasideda alpuliui artima būsena arba žmogus visai netenka sąmonės. Tai bradikardijos simptomai, kurių priežastis būna padidėjęs spaudimas kaukolės viduje, padidėjęs kalio kiekis kraujyje, taip pat miokarditas, endokrininės ligos, išeminė širdies liga, virusinės infekcijos ir arterinė hipertenzija. Bradikardiją kaip šalutinį poveikį gali sukelti ir vaistai, kai jie vartojami be gydytojo nurodymų.

Kad ir kaip keista, bradikardija gali kilti visai sveikam žmogui miego metu. Tai susiję su tuo, kad nakties metu sustiprėja parasimpatinės nervų sistemos poveikis širdžiai ir dėl to sumažėja jos susitraukimų dažnis. Bradikardija pasitaiko sportininkams ir gerai fiziškai treniruotiems žmonėms. Jiems tai savotiška organizmo adaptacija prie ilgalaikės fizinės įtampos. Mat fizinių treniruočių metu padidėja kraujo kiekis, kurį skilvelis išstumia per vieną susitraukimą, ir kad išsaugotų minutinį tūrį, tai yra, kraujo kiekį, kurį širdis išstumia per minutę, širdies susitraukimų dažnis sumažėja.

Virpesių aritmija

Labiausiai paplitusi aritmijos rūšis – virpamoji aritmija. Vietoj visaverčio prieširdžių susitraukimo, vyksta tik chaotiški trūkčiojimai (virpėjimai), o skilveliai ima susitraukinėti aritmiškai iki 100-150 kartų per minutę. Tokioje būklėje paprastai atsiranda oro trūkumo pojūtis, galvos svaigimas, o širdis patiria dideles perkrovas, kurios bet kuriuo momentu gali sukelti stenokardijos priepuolį, širdies nepakankamumo simptomų atsiradimą – galvos svaigimą, aptemimą akyse, apalpimą, pabrinkimą, taip pat miokardo infarktą. Pastovią virpamosios aritmijos formą gali lydėti aritminė kardiopatija, žarnyno ir kojų tromboembolija, insultas.

Ekstrasistolija

Pirmalaikius širdies susitraukimus gali sukelti apgaulingos pašalinių impulsų komandos, dėl to žmogus per stipriai susijaudina, ima jausti smarkų širdies plakimą arba jam atrodo, kad plakimas sustoja. Tokį reiškinį kardiologai vadina ekstrasistolija. Jos atsiradimą galima nustatyti savarankiškai: užčiuopkite pulsą, jeigu pajusite nusilpusį tvinksnį arba jo nebuvimą – tai ir bus ligos pasireiškimas.

Pirmalaikiai susitraukimai įvyksta spontaniškai dažniausiai žmonėms, sergantiems širdies ir endokrinologinėmis ligomis ir rečiau – su neurotiniais sutrikimais. Dažniausia jaunų žmonių ekstrasistolijos priežastis būna miokarditas, o suaugusiųjų – išeminė širdies liga ir arterinė hipertenzija.

Savaime ekstrasistolės nepavojingos, tačiau esant postinfarktinei kardiosklerozei, miokardo hipertrofijai, ekstrasistolės gali sukelti rimtas komplikacijas.

Blokada

Sinusinio mazgo, nustatančio širdies ritmą, darbo sutrikimą sukelia papildomi elektros impulsų šaltiniai įvairiose širdies vietose. Šie impulsai stengiasi konkuruoti su pačiu mazgu. Toks chaosas kartais nulemia širdies blokadą. Skiriamos sulėtinto veikimo, dalinė ir visiška blokada . Visos jos gali būti pastovios ir praeinančios. Atsiranda nuo miokardito, kardiosklerozės, miokardo infarkto, neretai nuo vaistų poveikio. Dalinės blokados metu kartkartėmis pradingsta pulsas ir širdies tonai. O visiškai blokadai būdinga ryški pastovi bradikardija (pulsas retesnis nei 40 tvinksnių per minutę), kuri iš pradžių sukelia priepuolius, apalpimą ir spazmus, o po to išsivysto širdies nepakankamumas.

Kardiograma telefonu

Kas iš mūsų pajutęs širdies skausmą iškart užsirašė pas kardiologą? Nedaug yra tokių atsakingų. Dažniausiai žmogus stengiasi nusiraminti ir laukia, kol praeis. O jeigu skausmas užeina ne kartą ir ne du? Taip mes patys galime įsitaisyti aritmiją. Todėl patartina susitikti su kardiologu kuo anksčiau. Specialistas įvertins jūsų širdies būklę, išklausys širdies tonus, paskirs kompleksinius tyrimus, elektrokardiogramą, ultragarso tyrimą – echokardiografiją.

Aritmija gydoma medikamentiniais metodais, o baigus gydymo kursą atliekami periodiški širdies tyrimai. Širdies tikrinimo procedūra gerokai palengvėjo, kai buvo sukurtas prietaisas elektrokardiogramai priimti ir perduoti… telefonu. Pagal gydytojo nustatytą programą pacientas įsistato sau į pažastų įdubimus elektrodų plokšteles, įjungia specialų prietaisą ir prideda jį prie telefono ragelio. Tuo metu gydytojas kitame laido gale girdi charakteringą širdies biosrovių moduliuojamą toninį garsą. Pagal šį garsą jis nustato širdies būklę.

Padėkite širdžiai

Kad jūsų širdis visą laiką dirbtų be sutrikimų, būtina skirti jai dėmesį ir rūpintis ja. Įtraukite į savo racioną apelsinus, kriaušes, avietes, raudonąją papriką, pomidorus, serbentus, abrikosus, arbūzus, slyvas, burokėlius, petražoles, kukurūzus, obuolius. Labai naudingas rozmarino, gudobelės ir kraujažolės, razinų, medaus, graikiškų riešutų, citrinos ir džiovintų abrikosų derinys. Visi šie produktai turtingi mikroelementų, ypač kalio ir kalcio, būtinų normaliam širdies darbui. Ir dar, kad padėtumėte širdžiai jos nenuilstamame darbe, reikia:

* mesti rūkyti! Širdies priepuoliai rūkančioms moterims pasitaiko šešis kartus dažniau nei nerūkančioms. O nerūkančios ir turinčios rūkančius vyrus dažniau skundžiasi širdies ligomis už tas, kurių vyrai prie jų nerūko. Nikotinas kartu su kontraceptinėmis priemonėmis 39 kartus padidina aritmijos riziką.

* atsikratyti antsvorio! Jeigu jūsų svoris 30 procentų viršija normalų (tai galima nustatyti pagal kūno masės indeksą), jums 10 kartų labiau gresia širdies sutrikimų rizika.

* stebėti kraujo spaudimą. Daugiau kaip pusė moterų per 50 metų turi padidėjusį kraujospūdį. Antsvorio sumažinimas ir saikingas druskos padeda sureguliuoti kraujospūdį.

* daugiau judėti! Fiziniai pratimai, plaukymas, bėgimas, važinėjimas dviračiu, slidinėjimas sumažina kraujospūdį, blogojo cholesterino kiekį ir padeda atsikratyti nereikalingų kilogramų.

Aritmijos priežastys:

* širdies ir kraujagyslių sistemos ligos,

* medžiagų apykaitos sutrikimai,

* endokrininės sistemos ligos,

* centrinės ir vegetatyvinės nervų sistemos ligos,

* ilgas gydymasis preparatais, sukeliančiais intoksikaciją,

* stresas, depresija, psichinė įtampa,

* apsinuodijimas,

* persišaldymas.

Amerikiečių kardiologams pavyko išauginti širdies sinusinio mazgo ląsteles iš kamieninių kraujo ląstelių, o po to implantuoti jas į pažeistą mazgą. Jos sėkmingai generavo elektros impulsus!



R.Matelis

Išsinešimui?


Penktadienis, 2012-08-24 23:02        Rašo R.Matelis, prasmė, restoranai, absurdas, moralė, prekyba, kvailystės    |    3 komentarųkomentarai

Gal pernelyg jau konservatyvios struktūros esu, bet per tuos 20 Nepriklausomybės metų taip ir neapsipratau su kai kuriomis kvailomis vakarietiškomis madomis. Vis tik anų, rūgščių sovietmečio laikų, bendravimo kultūra buvo kur kas normalesnė, suprantamesnė ir etiškai kur kas labiau nepriekaištinga.

Štai ateinu į Hesburger kavinukę. Užsisakau baltos kavos puodelį ir į bulkutę įspraustą kotleto gabalą, kuris, regis tiesiog hesburgeriu ir vadinasi. Jaunutė padavėja priima užsakymą ir dėmesingu žvilgsniu klausia: "Išsinešimui"? Kitiems gal nieko, o mane tai visada šiek tiek sunervina. Na gi ne į parduotuvę atėjau, aplink staliukai, prie kurių, kaip įprasta, sėdi žmonės ir užkandžiauja arba tiesiog leidžia laiką. Kodėl turėčiau kažkur neštis minkštą ir karštą popierinį kavos puodelį su "užkanda"? Pradžioje pasijusdavau tarsi čia nepageidaujama persona. Vėliau supratau, kad tokia jau vakarams įprastai kvaila kultūra skiepijama ir mums. Tik kokia to esmė ir prasmė arba kokie siekiai, nesuprantu iki šiol.

R.Matelis

Romualdo Matelio pokalbis su ministru STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie žemės grąžinimą


Antradienis, 2012-08-21 13:26        Rašo R.Matelis, objektyvumas    |    3 komentarųkomentarai

 

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną” – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N. - Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S. - Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.

- Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.

O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.


D.N. - O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S. - Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.

- Ar patrauklume esmė? Mane prieš jau prieš metus laiko, t.y. 2011 m. spalio 11 d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia


D.N. - Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S. - Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.

- Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?


D.N. - Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S. - Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.

- O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.


D.N. - Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S. - Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.

- Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?


D.N. - Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S. - Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.

- Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?


D.N. - Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S. - Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.

- Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?


D.N. - Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S. - Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.

- Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2
Kazys STARKEVIČIUS

Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.

Faktai iš dienraščio „Respublika“.

Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.

Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune - į 58,2 proc., Panevėžyje - į 46,6 proc., Birštone - į 61,4 proc., Palangoje - į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė.

Parengta pagal dienraštį "Respublika“

 O   ČIA   MANO SENAS   SUSIRAŠYMAS  SU  TURTO   FONDU

From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru]
Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM
To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt
Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme

Laba diena,
aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde.
Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma.

Pagarbiai,

Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx
reromaka@mail.ru,
2011-10-11 d.

================================================================================

 

Paklausimas del atlyginimo uz zeme

От кого: “VINCIUNIENE, Irena” <I.Vinciuniene@vtf.lt>
Кому: “‘reromaka@mail.ru’” <reromaka@mail.ru>
Копии: “OVERLINGAS, Stasys” <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata” <Info@vtf.lt>
Переадресовано от:






12 октября 2011, 14:46 1 файл важное

Laba diena,

Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams.

Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau.

Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923

Pagarbiai Valstybės turto fondo

Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja

Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

 

R.Matelis

Valstybės neteisingumo smulkmenos garbės Lietuvai tikrai nedaro


Trečiadienis, 2012-05-02 00:31        Rašo R.Matelis    |    0 komentarųkomentarai

Gal kai kam kils klausimėlis ar nepraleidau kabučių žodyje SMULKMENOS. Tad užbėgdamas tokiam klausimui už akių, galiu pasakyti, kad ilgai dvejojau kaip čia teisingiau būtų rašyti. Vis tik tebūnie be kabučių. Nes tai, ką šiandiena aprašysiu, kaip ne kaip, o tame fone, kurį esu neseniai aprašęs, vis tik tėra smulkmės.

Aš paskutinius penkerius metus jau tegyvenu nuosavybės atstatymu į nusavintą žemę. Čia ir vėl gi - gal reikėtų rašyti neatstatymu, bet tiek jau to, nepradėsiu gi pats prie savęs kabinėtis. Taigi, esant tokiam priverstiniam gyvenimui, geriausiai viską ir matau būtent šioje srityje. Noriu Jums, tiems, kas esate kažkaip išsisprendęs šias problemas arba jų visai neturėjote, o ir tiems, suprantama, kurie vargstate kartu su manimi neteisingumo liūne, išryškinti dar viena detalę.

Lietuvos respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo [http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=41505&p_query=&p_tr2= ] Bendrosios nuostatos skelbia: „Lietuvos Respublikos Seimas, pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai - Atkuriamajam Seimui 1990 m. kovo 11 d. aktais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turėtą turtą; pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; pabrėždamas, kad 1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių valia priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę; <…> priima šį įstatymą".

Atkreipkite dėmesį - prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos. Logiška, gražu, kilnu ir t.t. Bet jei taip, tai savaime aišku, kad piliečiai niekada savo turėtų žemių neatsisakė, ir tuo labiau neišregistravo iš valstybės duomenų bazių. Šiandiena, kai piliečiui atstatoma nuosavybės teisės, jis privalo tą žemę iš naujo užregistruoti LR Registrų centre. Na tiek to, viskas gal būtų dėmesio neverta, kažkas gi turi padėti valstybei surankioti buvusios vieningos žemės šukes ir atgal sulipdyti į vieną visumą. Tačiau kodėl tie piliečiai dar ir susimokėti už tai turi? Čia jau retorinis klausimas, atsakymo į kurį nelabai kas ras.

Ir vėl gi, galima būtų nekelti ir šio klausimo, jei tas mokestis būtų simbolinis arba bent neviršytų tokio įregistravimo protingumo normų. Na pagalvokime… Kokį realų darbą atlieka Registrų centras įregistruodamas žemę? Iš karto perspėju tuos, kurie mažai žino šioje srityje ir gali pamanyti, kad Registrų centro darbuotojai ant pečių užsimeta nivelyrą ar teodolita-tacheometrą, į rankas ima matuoklę ir pirmyn matuoti tą atgautą plotą. Nieko panašaus. Visų pirma laikai nebe tie ir su nivelyrais niekas nebevaikšto. Antra - į Registrų centrą visus brėžinius perduoda kita, Nacionalinės žemės tarnyba, tad RC belieka tik visa tai įtraukti į kompiuterines duomenų bazes, suteikti sklypui numerį, surašyti nuosavybės formas ir savininkų rekvizitus. Ir visa tai padaro kompiuteriai. valstybiniai kompiuteriai, ne kieno nors privačios nuosavybės. Tad kiek gi manote gali kainuoti toks "milžiniškas" darbas? Jei Jūs sakysite, kad tokio darbelio vertė iki 25-30 lt, aš su Jumis, ko gero dar sutiksiu. Bet jei kažkas didelių finansinių polėkių ir sakytų, kad ta kaina gerokai didesnė, aš galėčiau jau ginčytis.

Bet tiek to, nesiginčysiu. Pasakysiu, kad už tokią paslaugą valstybė, tarsi aukšto rango komersantas, ima priklausomai ne nuo įdėto darbo, o nuo tavo žemės vertės. jei jie sumanė, kad tavo žemė brangi, brangiai turėsit sumokėti ir už įregistravimą… Kur kas mažiau būtų pikta jei tokios nuostatos būtų taikomos tiems, kurie perka - parduoda žemes. Čia dažnai jau verslas, na, o iš verslo gal ir natūralu valstybei atsiriekti riekutę. Bet gi žemės nuosavybė atstatoma dažnai tiems, kurie jos neparduos, kurie patys ten nori gyventi, tik nežino iš kur susirasti pinigų elementariai būdai susiręsti. O čia dar ir valstybė lupikauja. Nebijau to žodžio, nes pačiam neseniai išrašė sąskaitą arti trijų su puse šimto.

 

Bus tęsinys…

R.Matelis

"IKI" prekyba… Reklama, kirtusi smūgi šios kompanijos prestižui


Pirmadienis, 2012-04-30 12:23        Rašo R.Matelis, kainos, absurdas, Mes mulkiai?, "IKI", prekyba, akcijos    |    2 komentarųkomentarai

Ech, nejaukiai jaučiuosi, kai susiduriu su žioplais mulkinimo metodais. Kai kažkas daroma rafinuoto, tai nors ir pikta, bet dar gal kažkiek ir įdomu, na, gal pasijunti tarsi koks detektyvas iš Holywood’o, bet kai tau be jokio grimo atkišamas š*dukas ir sakoma - "Imk, čia labai geras ir brangus dalykas už mažą kainą", aš paprasčiausiai suglumstu. Jei tai daroma betarpiškai, susitikus akis į akį, tokiam atvejui aš jau ir savo šabloninį atsakymą turiu - "Gal galite paskolinti veidrodėlį? Noriu pasižiūrėti, nejaugi jau taip praradau savo žmogiškąją išvaizdą"

Tačiau kai mane kvaila reklama pasiekia komunikacijų linijomis, susinervinu ir tiek. Šiandiena kaip tik tokia diena.

Prieš penkias minutes suskambo SMS, bet neturėjau laiko, nepriėjau. Po dar vienas signalas. Na. pamaniau, kad kažkam skubiai kažko reikia ir paėmiau į rankas telefoną. O čia skaitau tekstą: "IKI paslaptis … Kitu SMS gausite slaptazodi,kuri pasake IKI kasininkei ir pateike lojalumo kortele- FAZER sokolada,200g. isigysite tik uz 4,24Lt (-50% nuolaida)!"

Kalbos netaisiau, perrašiau 1 : 1. Netrukus ir sekanti SMS, o čia: "IKI slaptazodis - GERIAUSIAS MAISTO PREKIU ASORTIMENTAS! FAZER sokolado pasiulymas galioja SU SLAPTAZODZIU IR LOJALUMO KORTELE TIK 04/30d.Prekiu kiekis ribotas! Siuntejas IKI".


Na net milijonieriumi būdamas nepirkčiau šokolado už 8,48 lt. Ir už 4,24 nežinau kodėl turėčiau pirkti? Prieš porą savaičių kažkur radau kitokių šokoladų - "BLOCK Bohme". Jie kainavo [be jokių makaronų kabinimo] - 3,20 lt. už 200 gr. Kam dar turėčiau viską metęs eiti į IKI ir tarsi koks juokdarys kažkam sakyti "Aš žinau slaptažodį, parduok man brangiai šokolado?"


Panašios temos:

R-KIOSK siūlo Jums meškiukus

R.Matelis

_ Specialistai nebyliai? Ne, kartais jie turi balsą _


Ketvirtadienis, 2012-04-26 18:56        Rašo R.Matelis, savivalė, Kauno gyvenimas, savivalda, tautinė savigarba, Korupcijos kvapas, objektyvumas, ateities perspektyva, istorija, Tai būtina suprasti, valstybė, architektūra, pastatai, Žiliukas R., Varnaitė D., Stoškus S., specialistai, Kauno diena, T.Raginos foto, "Monela", profesinis interesas, Tuleikis    |    0 komentarųkomentarai


 

panašių pavadinimų straipsniai šiandiena sumirgėjo Lietuvos spaudoje. Tik man nepasirodė, kad jie ką nors prirėmė...


Kolega Rimvydas Žiliukas vakar mane pakvietė atvykti šiandiena 11 val. į Kauno Rotušės aikštę. Čia vyks savotiškas duelis: Kauno architektai prieš visuomeniškai aktyvius kauniečius, akylai stebinčius kas paskutiniais metais daroma su vis labiau tirpdoma Kauno istorija. Pastatų istorija. Po mūsų neilgo pokalbio, susidariau nuomonę, kad tai pakankamai aktualūs kiekvienam Kauno patriotui, klausimai. Tačiau dienotvarkė sakė, kad dalyvauti negalėsiu, turiu per daug darbo, susijusio su rizika pražiopsoti terminus, kas galėtų skaudžiai atsiliepti ateityje.

Vis tik neišlaikiau, truks plyš norėjosi pamatyti savo akimis situaciją, apie kurią nuomonę turiu jau daugelį metų. Tad nepilnam pusvalandžiu atvykau. Mitingai ir piketai, jei nesi jų organizatorius, pakankamai klastingas reikalas. Nes niekada negali tiksliai nuspėti jų organizatorių užkulisinių minčių ir dažnu atveju gali pats, prieš savo valią, tapti palaikančiuoju ne tas idėjas, kurias gyvenime brandini. Idėjų, jei jas taip galima vadinti. Nes kartais tai būna net ne idėjos, o korupcinio kvapo turintys renginiai, įvynioti į vaikiškai naiviai blizgančias spalvotas juosteles. Vienu tokių pavyzdžių galima įvardinti ir Vilniuje vykusį mitingą, kurio tikslas buvo atstatyti į tarnybą sąžiningus FNTT vadovus, kuriuos iš darbo brutaliai operatyviai pašalino tuometinis VRM ministras R.Palaitis. Kodėl gi neatvykti ir nepareikšti savo palaikymo žmonėms, jei daugelis rašytinių ir iš lūpų į lūpas sklindančių šaltinių teigė, kad jie nuoširdžiai ir atkakliai atlikinėjo jiems pavestas pareigas, kas sąlygojo bendrą viltį, jog Lietuva ima atsigauti nuo korupcijos smarvės. Bet… jau šio mitingo išvakarėse pasigirdo ir kitos gaidos - "jei tu palaikai Giržadą ir Gailių, reiškia esi tautos priešas, reiškia tu stengiesi nuversti Prezidentę".

R.Matelis: Jei tu už Gailių, reiškia verti Prezidentę? Apie “Karštojo komentaro” konvulsijas

Nelinksmas juokas, kai įvairių klastingų apkalbų dėka imi nebežinoti ko iš tikrųjų siekia renginio organizatoriai ir kiek visa tai klastoja ėmusieji skelbti kitas, kontraversiškas tiesas. Taigi ir šiandiena, Rotušėje vykusiame mitingo ir piketo mišinyje, įvairūs žmonės galėjo susidaryti labai įvairias nuomones apie renginio esmę ir tikslus. Tuo įsitikinau pakalbėjęs su keliais pažįstamais žmonėmis. Paradoksu galima būtų laikyti situaciją, kai tarpe architektų, atvykusių protestuoti prieš Kultūros paveldo departamento direktorės D.Varnaitės, Kauno teritorinio padalinio vadovu paskirtą teisininką S.Stoškų, sutikau keletą man gerai žinomų, tikrai padorių miesto patriotų. Žmonių, su kuriais visada malonu pabendrauti. Nors, geriau pagalvojus, paradokso jokio gal ir nėra. Visi mes sąlyginai skirstytini į turinčius  savo tvirtą nuomonę atskirais gyvenimo klausimais ir jos nebijančius pasakyti, o jei reikia ir apginti, ir į tuos, kurie nors ir daug ką suvokiame, nuolatos abejojame. Abejojame gal ne tiek savo nuomone, kiek rezultatu "Kas gausis, jei atsisakysiu plaukti pasroviui?". Todėl patarlė "Varnas varnui akies nekerta", panašu, veikė ir šiame mitingėlyje.

Neapeliuodamas į absoliučią tiesą, pasakysiu tik savo nuomonę. Atrodo eilinį kartą iškilo sena problema: ar diplomas yra vienintelė ir besąlygiška būtinybė žmogaus vertinime? Nes architektų pagrindinė strateginė gija buvo nedviprasmiška: "Jie baigę statybos reikalų studijas ir jie vieninteliai žino ką ir kaip reikia daryti su kultūros paveldu". Mane asmeniškai tokios teorijos visada erzina. Jos neteisingos. Kad ir koks rektorius, įteikdamas absolventui diplomą, niekada negali būti tikras, kad tas žmogus jo tikrai vertas. Na gal ne taip, atskirais atvejais gali. Pasitaiko tikrai gabių studentų apie kuriuos spręsti galima jau nuo pat pirmo studijų kurso - "jis bus pažiba". Bet dauguma, deja, būna tik vidutinybės, kurie įsivažiuoja tik gerokai vėliau, kai pakankamai apsipranta su savo darbo specifikomis. O kai kurie niekada neapsipranta. Taip ir lieka tik šešėliniais specialistais, tuo tapdami našta visiems, kam su jais tenka susidurti. Ir tikrai nereti atvejai, kai žmogus, turintis visai kitos srities diplomą, kuriuo, jis gal pavėluotai, bet nebesidžiaugia, svetimose srityse supranta kur kas daugiau. Tai mano nuostata, bet su ja sutiks ne visi. Nes ji paprasčiausiai kai kam gali pasirodyti grėsminga. Nukelianti jį nuo pjedestalo. Tiek to, tai tik teorija.

Konkrečiu Kauno architektų protesto atveju, mane stebina jų "pilietiškumas". Va kaip gražiai pasiruošė išdėstyti savo "problemą": ir išsiėmė leidimą mitingui, ir net juodas "nosis-snapus" užsiklijavo. "Kauno dienos" reporterė V.Rupeikaitė , matyt pasiteiravusi pas organizatorius, jau spėjo paskelbti, kad tai simbolizuoja biurokratus [iki perskaičiau šią žinią, deja, tokio ženklo nesuvokiau ir mąsčiau, kad tai kažkokiu būdu siejama su D.Varnaitės pavarde]. Deja man norisi užduoti klausimą, o kur gi buvo organizuotieji specialistai

© Tomo Raginos nuotr., http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/protestuojantys-architektai-prireme-paveldosaugininkus-423225#ixzz1t9wpNGV3

tada, kai Kaune ėmė "atauginėti" senoji pilis? Atauginėti visai ne savo pirmykštės, o modernistinės išvaizdos? O kur gi buvo šie architektai, kai dvi garsios Kauno damos sudaigino pajuokos vertą pigių drabužių parduotuvę su savo trimis ar keturiais viršutiniais išlankstyto stiklo aukštais vietoje buvusio "Lietuvos" [vėliau - "Monelos"] viešbučio? Ką gi veikė patriotiškai nusiteikę specai, kai šalia savivaldybės, ant seno vienaaukščio pastato stogo, kažkoks godusis verslininkas žemyn galva užvožė akvariumą ir tai pavadino viešbučiu garbiems užsienio svečiams? Buvo tyla… O ar tai nereiškia, kad buvo kažkoks "profesinis interesas"? O jei taip, tai ar šios dienos akcija iš jų pusės,  nereiškia, kad "nestokite skersai kelio mūsų turtiniams interesams"? Man panašu į tokia situaciją…

"Tik vykdydami visuomenės socialinius užsakymus galime padaryti, kad žmonės gerbtų savo miestą, kad gyventume geroje aplinkoje" - šiandiena teigė architektas L.Tuleikis. Na kam taip mandrai, gerbiamasai? Gal pikete kalbėkite paprastai, suprantama lietuviška kalba? Kas tas socialinis užsakymas? Ar tai turtingo verslininko pelno siekiantis užsakymas dabar taip vadinasi? Ir tada aš turėsiu pradėti gerbti savo miestą? Šposininkas, tamsta. Miestą aš jau seniai gerbiu, nes jis senas, gražus, senas tradicijas turintis miestas. Problema gal jumyse, jei jūs jo, kol dar nepristatėte rubikų kubikų iš stiklo ir plastmasės, negerbiate. Tiek to, nenorite,, negerbkite, mums dėl to dantų neskaudės. Tačiau nederkite jo. Gerbkite tautą ir jos istoriją…

Na ne… Aš nesakau, kad jums nereikia žaidimų. Reikia. Mums visiems jų reikėjo kol subrendome. Tad žaiskite tomis kaladėlėmis, kol turėsite bendraminčių, kurie jas pirks. Bet žaiskite, kaip ir dera, žaidimų aikštelėse. O senamiesčio ir miesto centro neniokokite. Ir neįrodinėkite, kad miesto centras [neva "Naujamiestis"] yra bevertis. Ši miesto dalis užstatyta taip pat seniai, dar tada kai jūsų senelių nebuvo. Tad kas gi suteikia teisę tai vadinti nebevertinga miesto dalimi?

Aš suprantu, kad jums čia kur kas kitokie pinigai nubyra, nei kur nors Dainavos rajone gautumėte už projektą. Bet jūs supraskite - mes, tie, kurie mylime senąjį Kauną, kovojame ne prieš jus, o prieš jūsų menkavertį, nors ir diplomais, kaip šiandiena varnų snapais, pridengtą, skonį. Ir neleisime jo gadinti.

Ir pagaliau gal suraskime bendrą kalbą? Atmeskime savo ego ir suvokime, kad centre netinka dangoraižiai ir stiklo dėžės, ką jūs namais vadinate. Nes jie "paskandins" visa tai, ką sukūrė kauniečiai XIX amžiuje. Ir tikrai nemanau, kad naujus, modernius namus būtina nukišti toli už miesto. Ne, vietos mūsų mieste yra pakankamai. Nors kai kam labai patinka teigti, kad jos nėra. Ilgoką laiką buvo kalbama apie būsimus dangoraižius Žaliakalnio pakraštyje. Kur jie? Statykite, aš manau, kad daug kas pritars, kai vaikštantiems senamiestyje, kiek tolėliau matysis ir mūsų šiandieninis architektūrinis išprusimas. Bet nesibraukime vieni į kitų žemę. Tai amžinų karų priežastis. O karas - naikinimo, ne kūrybos iniciatorius. Būkite kūrėjais. Ir mes gražiai sutarsime.

Tema ši Kaunui tikrai aktuali. Tačiau ji ir begalinė. Nevarginsiu skaitytojų ir savęs ilgesniais išvedžiojimais. O moralas čia tik vienas: neleiskime dėl interesų sunaikinti Lietuvos grožį.

R.Matelis

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI


Pirmadienis, 2012-04-23 14:16        Rašo R.Matelis    |    1 komentarųkomentarai

Posted 2012.04.23 by Tagged:, , , , , , , , , , , , , . | Redaguoti

R.Matelis

R.M.: Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Kas atstatys jo vertę?


Trečiadienis, 2012-04-18 23:10        Rašo R.Matelis, seimas, perversmas, sukčiavimas, Mūsų Temidė, teisingumas, Kupčinskas A., Korupcijos kvapas, žemėtvarka, demokratija, piktnaudžiavimas, mano metraštis, istorija, justicija, nuosavybės atstatymas, žemė, neteisybė, Konstitucija, Tai būtina suprasti, teisinė valstybė, Teisminė valstybė    |    3 komentarųkomentarai

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės.

Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją -  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

- Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

http://rusrep.ru/images/texts/1651/165167_10.jpeg

Kas stipresnis, tas ir teisus, - įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos

prie Žemės ūkio ministerijos

Vadovui Algiui BAGDONUI

algis.bagdonas@nzt.lt

 

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX                                                                       2012 04 17

Kxxxxxxxxs, XXXXX,

rexxxxxka@mail.ru

 

 

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos [23 str.] numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį

turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

 

Pagarbiai

                                                                                                                _             _             _                             R.Matelis

 

R.Matelis

R.Matelis: Kaltinamasis L.Palmaitis siekė atkreipti dėmesį į teisinę netvarką


Ketvirtadienis, 2012-02-02 01:00        Rašo R.Matelis    |    0 komentarųkomentarai

Šiandiena nepilnas tris valandas praleidau Kauno apylinkės teisme. Čia vyko žmogaus, rizikuojančio savo sveikata ir perspektyva, baudžiamoji byla. Tai garbaus amžiaus žmogus, jau pensininkas, pagal profesiją – filologas, Letas PALMAITIS. O jo pakliuvimo ant kaltinamųjų kėdutės istorija ne atsitiktinė. Nuskriaustieji – du jauni vyrai, Generalinės prokuratūros atstovai Justas LAUCIUS ir Mindaugas DŪDA. Juos rėmė, tai yra kaltinamąjį aktą skaitė Kauno prokuroras A.Meilutis.

========================================================================================

Piketuoja KJDJ nariai

Valandą prieš teismo paskirtą posėdį, per pagarbų, įstatymų numatytą atstumą nuo pastato sienos, jau rinkosi mini piketo dalyviai iš KJDJ, kurie norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į čia prasidėsiantį, bent jau Kaune, ko gero, precedento neturėjusį teismo procesą. Kaltinamasis – Letas Palmaitis, kai kurių žiniatiekos šaltinių duomenimis – filologijos mokslų daktaras, bent jau teismo salėje neprisiskyręs sau garbaus mokslinio laipsnio, o teisėjos B.Drozdienės paklaustas sakėsi esąs pensininkas, iki tol dirbęs vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vilniaus universitete, pradėtas teisti už generalinės prokuratūros prokurorų Justo LAUCIAUS

Nukentėjusiu laikomas prokuroras

ir Mindaugo DŪDOS šmeižtą ir įžeidimą. Teismas, reikia tikėti, priims sprendimą kurio šiame straipsnyje gal labai nebandysiu spėlioti. Ir nors jis labai lauktinas, man ne mažiau įdomu buvo stebėti visą jo eigą ir pabandyti skaitytojui pareikšti savo nuomones ir dvejones. Tiesa, eiklieji reporteriai profesionalai, kai rašau šį rašinuką, jau spėjo paskelbti savo įspūdžius ir verdiktus ir, ko nesitikėjau anksčiau, jie ne mažiau įdomūs už patį procesą. Kai kuriuo atveju norėtųsi žodį ĮDOMŪS rašyti kabutėse, bet tai esmės nekeičia, tad tebūnie BE jų.

Tiesą sakant apie piketą labai nei nėra ką rašyti, nes didelis šaltis ir įstatymai neleido daryti jį bent kiek gausesniu, todėl grupelė visuomenininkų, kartkartėmis sulaukdama vieno kito pravažiuojančio automobilio pritariamo pasignalinimo, jau prieš tęsimo posėdį sugužėjo į teismo foje. O čia būriavosi tikrai nemažas būrys, viena dėl ko ir darau išvadą, kad vyko precedento neturintis posėdis. Žmonių tarpe matėsi daug žinomų iškilių asmenų, kuriuos vieno dienraščio plunksnagraužys netruks paskelbti „neaiškiais visuomenininkais, nuolatiniais protesto akcijų dalyviais, savo nuomonę ypač aršiai reikšti pamėgusiais kauniečiais bei politinio gyvenimo užribyje atsidūrusiais veikėjais“. Ką gi, kiekvienas turi savo vertinimo kriterijus ir vertybių skales, tačiau kažkaip krenta į akis ar tik ne konkurentus įžvelgė dalyje susirinkusiųjų šis serijinis rašeiva, įvardindamas juos ypač aršiai reikšti pamėgusiais kauniečiais. Kita vertus, aš, jei būčiau apmokamas žurnalistas, ko gero nerašyčiau apie tokį sambūrį, nes… ne tik nenorėčiau susigadinti savo autoritetą skaitytojų tarpe, bet ir bijočiau užsitraukti darbdavio nemalonę, imdamasis skelbti tarsi dėmesio nevertą žinią. Bet kiekvienam savo.

Nežinau kas teismuose atsakingas už patalpų paskirstymą ir ar iš nenutuokimo apie būsimą rezonansą, ar priešingai – siekiant įmanomai paslėpti proceso eigą nuo nereikalingų žvilgsnių, tačiau salė buvo paskirta nepateisinamai maža.

Dar iki teismo posėdžio pradžios, koridorius buvo sausakimšas

Realiai joje sėdimas vietas tegalėjo susirasti gal tik kas šeštas – septintas atvykusysis. Tokia situacija negalėtų būti vadinama patenkinama, o teisėjos B.Drozdienės pareiškimas, kad salėje gali likti tik tie, kas rado sėdimą vietą, manau, nepateisinamas, nederantis valstybės prestižą atstovaujančiam asmeniui. Nes tikrai ne susirinkusiųjų kaltė, kad tų vietų taip maža, o laimei, iki šiol dar ir negirdėta praktika į teismus eiti su savo kėdėmis. Nors ir nesidžiaugtų žmonės stovėdami ilgame procese, teisėja jiems net neleido likti salėje ir pareikalavo išeiti. Pilnai suprantama į tai buvo ir žmonių reakcija, kai jie ėmė reikšti nepasitenkinimą žodžiais, kad teisėjai yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai, o toks draudimas prieštarauja Konstitucijai. Žinoma, abejotina ar tai buvo teisingi teiginiai, bent jau aš asmeniškai ne kartą esu pasisakęs, kad nereikėtų žmonėms „sapnuoti“, kad valdininkai ar pareigūnai yra jų tarnai. To nėra, nebuvo ir niekada nebus, tačiau savitarpio supratimas tarp tų, kurie gauna atlygį už darbą iš biudžeto, t.y. iš mokesčių mokėtojų lėšų ir tų, kurie juos moka, turėtų būti ir to siekti yra abiejų šalių pareiga. Deja, šiuo atveju to nesijuto.

Asmeniškai aš būčiau linkęs manyti, kad net iš pažiūros ne naujokei teisėjai, pasidarė baisoka vesti sudėtingą bylą didelėje auditorijoje, todėl ji pabandė iš karto ją sumažinti iki minimumo. 0 kadangi prieš akis dar gyvas teismo posėdis Klaipėdoje, kur seimo nario Naglio Puteikio baudžiamąją bylą  vedė kita Teisėja – Inga KRUŠIENĖ, akivaizdu, kad ši Temidės atstovė su pareigomis panašioje situacijoje susitvarkė kur kas sėkmingiau.

Vis tik pats teismo procesas toliau vyko pakankamai sklandžiai. Jei nekreipti dėmesio į vieną iš salės išprašytą žmogų, pastebėjus, kad jis darosi garso įrašą. Keistoka, kad tai užkliuvo teisėjai, nes posėdis gi viešas, tačiau būsiu atviras, aš jau antrą kartą NEpavydžiu teisėjams sprendžiant pakankamai nelengvas bylas. Nes nei už ką nenorėčiau būti jų vietoje. Gi iš vienos pusės tarsi ir kolegos, prokurorai ir, tuo labiau, galimai dideli nepasitenkinimo debesys iš tam tikrų aukštų valstybės pareigūnų jei tą bylą išspręsi ne prokurorų naudai, iš kitos pusės žmogus, kuris akivaizdžiai pritrūko kantrybės stebėti betvarkę ir teisiamas už sąmoningą poelgį, taip siekdamas išjudinti ir išgyvendinti valstybėje vis labiau bujojančią neteisybę. Ir tik naivuoliai arba jais apsimetantys gali manyti, kad teisėjai gyvena kitoje planetoje ir to nežino. Iš tikro gi mūsų teisingumo skelbėjai gyvena šalia mūsų: tuose pačiuose namuose, gal net su mumis tose pačiose laiptinėse ir mato viską. Nes NEvaikšto užsirišę akių, kaip juos kažkodėl, nuo seno esame linkę vaizduoti piešiniuose ir ikonėlėse.

Nors jau sakiau, kad nesiimsiu prognozuoti bylos baigties, visa eiga man rodė, kad teisėja B.Drozdienė stengėsi bylą pakreipti tarsi taikos sutarties linkme. Nebuvo panašu, kad ji atkakliai ieškotų kaip pagilinti teisiamojo problemą ar kaltę, todėl bylą vedė pakankamai korektiškai, o laikas nuo laiko jautėsi jos tarsi vidinis noras viską subalansuoti. Tačiau tai sekėsi sunkiai, nes Dr. Letas Palmaitis akivaizdžiai neslėpė savo siekio ir toliau eiti pasirinktu keliu, tai yra nukentėjusiais laikomų prokurorų atžvilgiu turėjo jau seniai susiformuotą nuomonę ir nerodė pastangų atgailauti dėl jos. Tiesa, man nepatiko teisėjos sprendimas iš keturių L.Palmaičio pasirinktų liudininkų palikti tik du. Jei, sakykime, liudininkų skaičius buvo mažinamas dėl bylos trukmės sutrumpinimo, tai vis tiek negražu buvo atmesti kaip liudytojus Lietuvos signatarą Endriukaitį ir, tuo labiau, visai Lietuvai kaip išskirtinį moralės šviesulį žinomą kunigą monsinjorą Alfonsą Svarinską.

Liudyti L.Palmaičio byloje, deja, neleista žinomam Lietuvos disidentui kunigui, monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI

Liudyti L.Palmaičio byloje, deja, neleista žinomam Lietuvos disidentui kunigui, monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI

Žinoma, tuo niekaip nenorėčiau būti suprastas, kaip nuvertinantis seimo narį Naglį Puteikį arba „XXI amžiaus“ leidinio redaktorių Edvardą Šiugždą, kuriuos truputį pažįstu, tačiau vis tiek konstatuočiau, kad stiprių liudininkų tarsi ir pabijota… Motyvai, kodėl pasirinkti būtent tie liudytojai man pasirodė neįtikinantys.

Nenorėčiau plėtotis nukentėjusiųjų prokurorų atžvilgiu, nes tikrai mažai ką išmanau Eglės Kusaitės bylose, tačiau pirmą kartą matydamas šiuos du iš spaudos jau senokai žinomus pareigūnus, negaliu neišsakyti savo subjektyvios nuomonės. Jei mažesnį stažą turintis prokuroras M.Dūda man pasirodė bent jau galintis sudaryti tikro prokuroro vaizdą, tai nuo 2003 metų šioje sistemoje dirbantis J.Laucius tikrai nepuošia prokuratūros aplamai. O tuo labiau generalinės prokuratūros. Ne, kalbu ne apie išvaizdą, abu atrodė tvarkingi ir pasitempę, tačiau J.Laucius neturi paprasčiausiai šiai pareigybei privalomų savybių – suprantamai reikšti savo mintis, parinkti teismo salei tinkamą balso tembrą ir decibelus. Atmetus šią mano nuomonę kaip subjektyvią, manau, kad bus pakankamai objektyvu tvirtinti, kad šie nukentėjusieji nesugebėjo bent jau salės publikos įtikinti savo nepriekaištinga reputacija. Ne, aš nepretenduoju tapti sekančia kregžde po Leto Palmaičio baudžiamoje byloje, todėl nesiimu tvirtinti jų teisumu ar pakaltinamumu, tačiau jų kalbos priminė mokinukų pasigiriamąsias kalba: abu didesnę savo pasisakymo dalį skyrė kartojimui, kad neturi jokių nuobaudų, net administracinių, kad jų tirtos bylos bent jau susiję klausimuose su E.Kusaite ir Breste galimai nužudytu Vytautu Pociūnu, niekieno iš teisėsaugos nebuvo sukritikuotos. Žodžiu – geri vyrai, o va spaudoje neteisingai apkaltinti. Labai įdomiai nuskambėjo vieno iš prokurorų, neprisimenu tiksliai, bet regis kaltintojo poziciją palaikiusio Kauno prokuroro A.Meilučio maždaug toks klausimas teisiamajam: „Ar jūs turite Eglės Kusaitės bylos oficialią medžiagą?“ Mano akimis tai pigus bandymas sutriuškinti žmogų. Tiesa, gaila, kad L.Palmaitis nesumetė tuo metu atsakyti, kad jam, kai fiziniam asmeniui tokia prabanga neįmanoma, tačiau pasinaudodamas proga, kad yra teismo salėje jis galėjo prašyti teismo, kad ta byla būtų išreikalauta iš E.Kusaitės bylą nagrinėjančio teismo ir tokiu būdu greičiausiai būtų galėjęs joje rasti savo pozicijai sustiprinti reikalingų įrašų. Tiesa, ko gero toks pageidavimas būtų atmestas, tačiau tai leistų tikėtis, kad jo pralaimėjimas, jei toks ir bus skelbiamas, būtų kur kas švelnesnis: valstybė gi negali nuteisti žmogaus, neleisdama jam tinkamai apsiginti.

Apgailestauju, tačiau sveikatos būsena man neleido išsėdėti teismo salėje iki galo, todėl salę palikau kiek anksčiau, gal po poros valandų. Vis tik turiu pasidžiaugti, kad pavyko pamatyti visų pagrindinių dalyvių kalbas, išgirsti argumentus ir pajusti jų tikrąją vertę. Pabaigai noriu išreikšti dar vieną nuomonę: man gerbtinu pasirodžiusiam L.Palmaičiui, regis kiek pritrūko teisminės patirties. Nors visa salės atmosfera aiškiai alsavo jo vieninteliu noru padaryti gyvenimą Lietuvoje teisingesniu ir gerbtinesniu, savo pasisakymuose jis tai nepakankamai akcentavo. O gaila. Teismai, to nevalia ignoruoti, visada visų pirma vertina tai, kas išreiškiama žodžiais ar raštu. Todėl manau, o jei dar atsiras galimybė, primygtinai ir patariu, būtina salėje pabrėžti, kad veiksmais, įvardinant pareigūnus tam tikrais terminais, buvo siekiama tik vieno – atstatyti Lietuvos pašlijusį teisinį autoritetą.

Ir pabaigai apie šio straipsnio pavadinimą… Mano intuityvinė nuojauta sako, kad Lietuvoje jau subrendo aktyvus apgaulėms, melui, korupcijai ir kitiems vis dar pulsuojantiems bjauriems reiškiniams žiedas. Panašu, kad tokių unikalių reiškinių, kaip L.Palmaičio byla, gali daugėti. Ir mano nuojauta sako, kad dar ir dar kažkas mus nustebins netolimoje ateityje, o L.Palmaitis yra tik pirmoji kregždė. Norėčiau klysti. O gal taip ir yra?

 

p.s. Labai atsiprašau Gerbiamo Leto Palmaičio, tačiau dar iki bylos jo nepažinodamas iš veido, nespėjau užfiksuoti jo nuotraukos. O „skolintis“ iš laikraščių, nenoriu… Gal vėliau ištaisysiu šią klaidą.

 

Šiandiena apie Letą Palmaitį taip pat rašo:

Letas Palmaitis: „Pasaulinės oligarchijos bandymas užgrobti valdžią pasaulyje – jokia globalizacija“

Prokurorus nusikaltėliais išvadinęs kaunietis stojo prieš teismą

Vėlesni straipsniai apie Letą Palmaitį:

Arūnas Dambrauskas: "Mokslų daktaras pats veržiasi į kalėjimą"

 

R.Matelis

Romualdas Matelis: Apie brangių pastatų apmokestinimą


Pirmadienis, 2011-12-19 14:44        Rašo R.Matelis, seimas, mokesčiai, vyriausybė, demokratija    |    1 komentarųkomentarai

Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.


Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.
R.Matelis

Romualdas Matelis: Mano ir Teismų stebėtojų nuomonės N.Puteikio byloje panašios


Penktadienis, 2011-12-09 13:00        Rašo R.Matelis, Mūsų Temidė, teismai, žemėtvarka, objektyvumas, laiškai, justicija, Teisėtvarka, Puteikis N., Partraukas V., V.Jurgilevičienė, Liesis J.A., Klaipėda, prokuratūra, baudžiamoji byla    |    0 komentarųkomentarai

Mano nuomonė išsakyta tuoj po bylos posėdžio yra čia –>>>


N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai…

 

Lietuvos Respublikos prezidentei D. GRYBAUSKAITEI

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei I. DEGUTIENEI

Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininkui A. KUBILIUI

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo pirmininkui G. KRYŽEVIČIUI

Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui D. VALIUI

Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkei A. GAIŽUTIENEI

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui G. DANIELIUI

Susipažinti:

Nevyriausybinėms organizacijoms, Žiniasklaidai

Teismų stebėtojai apie N. Puteikio bylą

2011-12-05

Klaipėda

Š. m. gruodžio 1 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme vyko Seimo nario N. Puteikio baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Ši byla sukėlė pakankamai didėlį visuomenes susidomėjimą, todėl stebėti kaip vykdomas teisingumas panoro nemažai šalies piliečių. Tarp jų buvo ne tik klaipėdiečių, bet ir atvykusių iš kitų Lietuvos miestų. Deja, ne visi norintys stebėti procesą tilpo į salę. Sėdimų vietų buvo tik apie 50, todėl likusiems teko stovėti salėje ir net koridoriuje. Dėl žmonių didžiulio susidomėjimo teismo posėdis prasidėjo neuždarytomis durimis. Norime išsakyti pastabą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių salių ankštumo. Mūsų manymu, turi būti įrengta bent viena salė, kurioje galėtų tilpti apie 100 žmonių, pageidaujančių stebėti procesą. Tokio dydžio salėse galėtų vykti rezonansinių bylų nagrinėjimai.

Norime atkreipti dėmesį, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių salėse iki šio nėra įrengti dideli ekranai, kuriuose teismas, proceso šalys, stebėtojai galėtų peržiūrėti, ištirti video įrodymus. Tai reiškia, kad video įrašo pavidalu pateikiamų įrodymų nagrinėjimai teismo posėdžių metu nevyksta. Kodėl? Ar teismas, neperžiūrėjęs video, gali priimti objektyvius sprendimus?

Teisėja Ingrida Krušienė kalbėjo pakankamai aiškiai, garsiai ir suprantamai ne tik proceso dalyviams, bet ir stebėtojams. Neigiamas emocijas mums, stebėtojams, sukėlė tai, kad teisėja leido liudininkams išsisukti nuo atsakymų, prisidengus nenoru kartoti administraciniame teisme išsakytus argumentus. Tačiau stebėtojai ankstesniame teisme nedalyvavo ir atsakymų negirdėjo.

Įtariame, kad liudininkai ne tik buvo tarpusavyje suderinę atsakymus, bet turėjo galimybę per pertrauką juos pakoreguoti ir taip apeiti jiems nepalankius klausimus. Mūsų nuomone, pertrauka apklausus vieną liudininką ir neapklausus sekančio, negalėjo būti paskelbta, nes pertraukos laiku apklaustas ir neapklaustas liudininkai galėjo suderinti savo parodymus papildomai.

Korupcinio tyrimo skyriaus vyriausias prokuroras J. Michailovskis teikė kaltinimą N. Puteikiui.

Prokuroras J. Michailovskis kalbėjo tyliai. Tik po stebėtojų reikalavimų pradėjo kalbėti garsiau. Kad prokuroras gali labai aiškiai ir garsiai kalbėti stebėtojai įsitikino, kai jis skaitė kaltinamąjį aktą.

Mums, piliečiams, nesuprantama teisėtvarka, kuri nesilaiko logikos. Jeigu bylą paruošia korupcinio skyriaus prokurorai ir atitinkami tyrėjai, tai būtų logiška teisme įrodinėti korupcinius veiksmus, t.y. N. Puteikio piktnaudžiavimą patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Mes negirdėjome, kad gerb. prokuroras bent vienu žodžiu būtų apkaltinęs kaltinamąjį kyšininkavimu ar siekimu asmeninės naudos. Atvirkščiai, prokuroras pareiškė, kad teisiamasis piktnaudžiavo jam patikėta galia, nes gynė viešąjį interesą. Kas leido trečiosios valdžios atstovui prokurorui J. Michailovskiui savavališkai sugalvoti korupcijai kitokią sąvoką? Nuo šiol, pagal prokurorą, korupcija yra piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant apginti viešąjį interesą.

Štai prie kokio absurdo priveda LR Seimo nenoras priimti Viešo intereso gynimo įstatymą.

Teisme N. Puteikis įrodinėjo, kad jis atliko pareigas vadovaudamasis įstatymu, o jo, kaip valstybės pareigūno, veiklą kontroliavo Kultūros paveldo departamentas.

Prokuroras J. Michailovskis kaltino N. Puteikį, kad nepasirašydamas 2011-03-02 Klaipėdos miesto savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje po derinimo aktu, neįvykdė teismo sprendimo. Manome, kad prokuroras J. Michailovskis turėjo galvoje neegzistuojančias statybos sąlygas, t.y. statyti 6 pastatus ant žemės ir vieną infrastruktūrinį statinį po žeme. Jeigu būtų ir administracinis teismas tai pažymėjęs savo nutartyje, tada kaltas valstybės tarnautojas N. Puteikis, nes nevykdo teismo sprendimo. Tačiau Administracinis teismas įpareigojo kaltinamąjį pasirašyti suderinus leidimą statybai pagal 2006 m. KPD išduotas sąlygas, o tai leidimas statyti du namus. Teisinis absurdas – Lietuvos kasdienybė. Kiek žmonių, kiek likimų sužalota, išsityčiota, pažeminta, kai absurdą reikalauja pripažinti tiesa.

Teisiamajam paklausus liudininkų, kurį pastatą pristatėte derinimui, pastarieji bandė išsisukti nuo atsakymų. Galu gale architektė Aurelija Jankuvienė paliudijo, kad derinimui pristatė tik vieną pastatą. Mums, stebėtojams, labai keista, kad visi su byla susiję Lietuvos teisėtvarkos atstovai, pradedant eiliniu prokuroru ir baigiant Klaipėdos apygardos prokuroru G. Danieliumi ir generaliniu prokuroru D.Valiumi mato derinimui pristatytą tik vieną pastatą. Paminklosaugos atstovai, tarnautojai, H. Manto g. 11 aplinkinių namų gyventojai, nevyriausybinių organizacijų nariai, miestiečiai ( 502 žmonės net raštu patvirtino, ką mato) ir kiti visuose maketuose mato ne vieną ar du, bet šešis pastatus - stiklo bokštus. Tik teismo salėje sužinome, kad šeši pastatai, virto vienu statiniu, nes po pastatais yra suprojektuotas dviejų aukštų požeminis garažas.

Kaltintojas įrodinėjo, kad dėl N. Puteikio užsispyrimo didžiulę moralinę ir materialinę žalą patyrė UAB “Investicinis kvadrantas”. Teismų stebėtojai, turėję reikalų su bankais, piktinosi, kaip galėjo bankas suteikti daugiamilijoninę paskolą UAB-ui, kuris neturėjo leidimo statybai ir nebuvo suderinęs su tuo susijusius dokumentus. Matomai, dėl tokio abipusio, galimai piktybiškai nusikalstamo ar neatsakingo elgesio, sužlugo klaipėdietiškas “Vakarų bankas”, o dabar bankrutavo ir “Snoras”.

Korupcinio tyrimo skyriaus vyriausias prokuroras J. Michailovskis išsakė pastabą N. Puteikiui, kad tik šitame teisme pirmą kartą kaltinamasis kalba apie du pastatus. Kaip galėjo J. Michailovskis surašyti kaltinimą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjui, jei nesusipažino su to padalinio išduotomis 2006 m. planavimo sąlygomis statybai H.Manto g. 11 esančiame sklype, t.y. buvusio kino teatro "Vaiva" vietoje. Gal N. Puteikis sako tiesą, kad kaltinimo aktą prokuroras J. Michailovskis surašė iš bendrovės "Investicijų kvadrantas" skundo?

Negalima leisti dirbti asmenims, kurie apsimeta nemoką suskaičiuoti iki šešių. Jie visuomenės akyse diskredituoja ne tik prokuratūros instituciją, bet ir visą Lietuvos Respublikos teisinę sistemą. Ne be reikalo ją, kaip korumpuotą ir neveiksnią, bando reformuoti Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė. Te padeda jai Dievas kuo greičiau tai padaryti. O mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, padėsime jai.

Teismų stebėtojai:

Virginijus PARTAUKAS, Klaipėdos jungtinis demokratinis judėjimas. E-paštas: klaipedos.jdj@yandex.ru , tel. 860344258

Virginija JURGILEVIČIENĖ, Nepartinis demokratinis judėjimas, Klaipėdos skyrius. E-paštas: virginija.jurgileviciene@gmail.com tel. 868040225

Juozas Algimantas LIESIS, Lietuvių fronto bičiulių sambūrio Klaipėdos skyrius E-paštas: jalgimantas@gmail.com, tel. 869969825

ir kiti

R.Matelis

861294132 numeriui mane rekomendavo Inga Paulauskienė?


Trečiadienis, 2011-11-30 22:19        Rašo R.Matelis, X failai, keisti skambučiai    |    2 komentarųkomentarai

Gyvenime būna tikrai keistų dalykų. Iš inercijos juos norisi vadinti X-failais. Tačiau žinant, kad stebuklų nebūna, o būna tik keisti sutapimai, nesureikšminkime to, ką dabar papasakosiu.

Na turiu aš be pagrindinio telefono dar ir avansinio apmokėjimo numerį, tačiau jį naudoju paprastai tada, kai skelbimus kokius parašau. Arba duodu tokį numerį visokiems nebūtiniems skambintojams, kaip kokiems komunalinių paslaugų teikėjai. Taigi gana siauras žmonių ratas net teoriškai žino mano vardą. O ir telefonas šis paprastai tyli. Bet vakar jis suskambo. Ekrane numeris 861294132, man nežinoma skaičių kombinacija. Atsiliepiu, o ten moteriškas balsas, kuris greitakalbe, kaip paprastai daro savo paslaugas brukančios įvairios firmos, pasitikslina ar kalba su Romualdu ir išgirdusi mano patvirtinimą, papila, kad aš tikriausiai atsimenu kaip gražiai išvalyti mano draugės Ingos Paulauskienės baldai.

[#mad_anim]

- Palaukit, palaukit, gal galite man patikslinti kas tokia ta Inga Paulauskienė? - klausiu pašnekovės. Tačiau ji ir toliau greitakalbe aiškina, kad aš ją tikrai pažįstu ir vėl suka prie kažkokių baldų valymo…

- Ne, minutėlę, man vis tik įdomu kas ta Inga, - atkakliai bandau domėtis, po ko balsas nenorom "išduoda", kad mistinė Inga davė mano telefoną ir pasakė, kad Romualdui labai patiko sutvarkyti kažkokie kambariai ir švarūs baldai… Dar kiečiau paprašius patikslinti iš kur ta Paulauskienė, sužinau, kad ji iš Plungės ir ji sakė, kad aš taip pat gyvenu Plungės centre….

Absurdas.., po kurio paprašau - gal ji man gali duoti tos Ingos telefoną, kad pasiskambinčiau ir susižinočiau iš kur pas mane nauja, miela draugė atsirado. Nes niekada tokio vardo ir pavardės derinio nesu girdėjęs.

Pauzė… Greitakalbės nebėra… O po pauzės lėtai bandoma suktis iš padėties - "Man neetiška duoti jos telefoną, aš paskambinsiu jai ir pasitikslinsiu ar ji nieko prieš, tada jums pasuksiu vėl ir pasakysiu jos numerį…" - girdžiu teiginuką, po ko su manimi atsisveikinama.

===========================================

Neabejojau, kad nebepasuks. Taip ir atsitiko. Tačiau iš šio X-failo liko klaustukas: kam ir kokiu tikslu reikėjo skambinti, jei tarsi manyta, kad aš esu plungiškis..? Gal Jūs kas nors atspėsite?
R.Matelis

R.Matelis: Ar į čia ėjome? Juk ne čia atėjome


Penktadienis, 2011-11-25 12:06        Rašo R.Matelis    |    0 komentarųkomentarai
au Tarybų Sąjungai smarkiai braškant per siūles, daugelis mūsų, Lietuvos gyventojų, vylėmės artėjančia aušra. Aušra, kuri nušvies mus begaliniu skaidrumu: nebeliks blato ir kyšių, nebebus vagysčių, nes kiekvienas dirbs Tėvynei. Ir dirbs tiek, kiek pajėgs. Ir uždirbs kiek norės. Tikėjomės, kad esame geresni nei atėjūnai, svajojome apie geruosius Vakarus, apie demokratiją, kuri užtikrins laisvą žmogaus valią gyventi pagal pasirinktą modelį, manėmės, kad tautos vienybė nuo šiol bus pavyzdinė ir ateityje mums nebebaisios jokios okupacijos, nes pasaulis dabar jau kitoks, civilizuotas, apsiskaitęs ir išprusęs. Jau ir iki tol žinojome, kad ten, už mūsų geležinės sienos, daugumoje klesti gėris ir tik dar kur ne kur, trečiojo pasaulio šalyse plyksteli kariniai konfliktai, tačiau jie netrukus nutyla kaip atsitraukiančio perkūno garsai.
Bet gi pamiršę buvome, kad kartais rami naktis, kad ir kokia tamsi ji, gali būti ne tokia gūdi kaip išaušęs apsiblausęs rytas. O tokio, deja, sulaukėme. Nušvitusi padangė parodė, kad aplink nieko panašaus į tas iliuzijas, kurias puoselėjome: nebelikę to grožio aplink mus, visi pavargę ir suirzę, alkani ir nualinti. O ir Vakaruose nebėra tų švyturių, apie kuriuos mums pasakojo tie, kuriems per stebuklą kartais pavykdavo pamatyti pasaulį. Kaip kamparas išgaravo tautos vienybė, ne tik čia, Lietuvoje, bet ir tarpe tų, kurie peršoko Lamanšą, Baltiją ar net Atlantą. Mažai teisių turėję anksčiau, likome visai beteisiai mulkiai ir tik patiems atkakliausiems, rizikuojantiems prarasti paskutinius sveikatos trupinius, retkarčiais pavyksta pasiekti vieną kitą laimėjimą. Tik mulkiais likome ne ta prasme, kad nebeturime nuovokos ir supratimo. Ne. Mulkiais mus pavertė sistema, kurioje atsidūrėme. Mulkiais, nes nuolatos esame mulkinami ir sunkiai begalime suprasti kur tiesa, o kur melas. Pinigas tapo visagaliu valdovu, o jo pagrindiniu talkininku – korupcija. Tiesa, Lietuvoje galima gyventi ir nekorumpuotam, tačiau tik su sąlyga, kad esi itin atsparus šalčiams ir lietums ir turi geležinį skrandį, kuriam pakanka duonos kriaukšlių. Nes stogas virš galvos, padoresnė apranga ir maistas, jau nekalbant apie vaistus ar pramogas tapo nebe kiekvienam įkandami.
Bet melagis būčiau jei teigčiau, kad visiems vienodai blogai. Ne, tam tikra dalis, kurie iš Aukščiausiojo gavo daug dovanų – iškalbą, išvaizdą, gal būt, ir neblogą sveikatą, bet negavo vieno – sąžinės, kurios, jie mano, jiems nei nereikia, gyvena gerai. Jie bet kokia kaina prasibrovė į taip vadinamas aukštumas ir gyvena melo bei demagogijos debesyse. Protingas žmogus neturėtų pavydėti tos jų laimės nutekėjimo, nes ten visi labai panašūs: be skrupulų kandžiojantys vienas kitą, todėl nei vienas negali būti tikras ar ryt netaps kolegų auka. Problema kitame, šios personos turi galią toliau skurdinti tautą. Sekinti tuos, kurie ateidami į šį pasaulį, kaip pamatinę savo vertybę atsinešė moralę, sąžinę ir atjautą savo artimui. Žaidimas ponais gi nuolatos reikalauja dėmesio, tad kad visų akys būtų į juos, tiesiog būtina vėl ir vėl padaryti ką nors šokiruojančio – padidinti ir iki begalybės išplėtoti mokesčius, nuvertinti litą, pakelti produktų kainas. Ponams, suprantama, reikalingi ir pakalikai, prisiplakėliai, vietininkai ir padlaižūnai. O tokių Lietuvoje, deja, netrūksta… Skaitau kartais kokio nors „kylančio“ jaunojo žurnalisto ar mistinio politinio apžvalgininko paistalus ir stebiuosi – na kaip reikėtų vaikščioti gatve, kai jaustum aplinkinių nuolatinius paniekinančius žvilgsnius? Bet gal ir šito supratimo jie neatsinešė į gyvenimą? Ko gero… Jie neretai kaip neišsenkančią vertybę pateikia žodžio laisvę. Sako: „Argi prie sovietų galėjai taip laisvai šnekėti kaip dabar?“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Žodžio laisvė yra gerai tada, kai po jų suklūstama. O ką turime šiandiena? Taip, prie sovietų kartais būdavo baisoka pasakoti riebesnį politinį anekdotą, ar žerti kritiką, kad ilgai tenka laukti paskyros automobiliui. Tačiau taip susikurdavome savotišką adrenaliną, nes tai buvo uždraustas vaisius ir visi į jį kreipė dėmesį. O dabartinė žodžio laisvė ar turi vertę? Manau, kad labai nedidelę. Nes dabar išsakyta kritika valdančiųjų ne tik, kad negąsdina, bet gal net juos linksmina. Įsivyravęs atsakomybės nebuvimas vos ne visose valdymo grandyse, niekaip nebegali sukelti didesnio nepatogumo jausmo kritikuojamam. Nes nuo to nei plaukai žyla, nei apetitas kenčia.
Nesvarbu ar gyvenimas vystosi ratu, ar, kaip teigė K.Marksas – spirale ir vis aukštyn, aišku viena – amžino nieko nėra. Ne amžinos ir tautos negandos. Klausimas tik kiek tai truks ir koks mesijas pagaliau nutrauks vyraujančią anarchiją. Mesijas? Bet ar tikrai būna mesijai? O gal tai būna paprastų paprasčiausiai tik kiek aktyvesnis žmogus, kuris sulaukia reikiamo momento? Momento, kai visa tauta vieną rytą pajunta, kad taip toliau tęstis nebegali. Ir tada, gal jie dar kartą patiki? Patiki tuo, kuris iš tikro visa širdimi atsidavęs bendram reikalui. Ir ima jam reikšti visuotiną palaikymą, o tuo pačiu pradeda deramai ginti savo gyvenimus. Savo, savo vaikų ir anūkų. Savo draugų ir visai iki tol nepažinotų žmonių?
Gyvename sunkų, bet įdomų laikmetį. Vėl girdime braškančias siūles, tik šį kartą jau nebe sovietinės imperijos, o vakarietiškos civilizacijos. Nes ji, regis, ėmė išsigimti. Jei kam būtų įdomi mano nuomonė, manau, kad netreniruojami raumenys atrofuojasi. Nenaudojamos žinios užsimiršta. Nelankomi keliai užželia. Gal gi daugelį metų vykęs šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų vertė abi šalis stengtis, konkuruoti, stiebtis. O dabar, kai nebėra realios konfrontacijos, nebėra dėl ko stengtis? Būtų liūdna jei būčiau teisus šiuo teiginiu. Nes nejaugi tik baimė yra nuolatinis žmogaus deramo elgesio variklis? O juk taip išdidžiai save laikėme Homo Sapiens…
R.Matelis

Spamas ar virusai?


Pirmadienis, 2011-11-14 22:53        Rašo R.Matelis, interneto patikimumas, gyvenimas, apgaulė, laiškai, neteisybė, nevykėliai    |    0 komentarųkomentarai

Tobulėjame… Jei prieš metus laiko dar gaudavome tik angliškai suregztus brukalus [spamą], tai šiandiena jau ir lietuvaičiai tapo "kūrybingais". Tik dar nepakankamai…

Atsiverčiu šį vakarą savo pašto dėžutę, o ten laiškas pavadinimu:

Kur taip ilgai buvai dingęs?

Сегодня, 22:32

 Labas!

Paskutinį kartą mes susitikome 2008 metais, man atrodo, tai buvo tada.
Linksmai tuokart pasedėjome restorane. Tuomet tu buvai su puikia panele, niekaip negaliu jos rasti.
Ieškojau tiek portale draugas.lt, tiek sexpazintys.lt - niekur negalėjau jos rasti.

Vakar ji man paskambino ir pasakė, kad galiu rasti ją čia http://www.sexfriendslt-klaipeda.info
Tik niekam nesakyk!!!

Dauminte

 Smalsus žmogelis, aišku puls sukti galvą kas ta Daumintė. Tikriausiai ir spustels tą nuorodą. Bet aš to daryti nepatarčiau savo svečiams. Nes ten, ko gero, galite užsirauti ant kokių trojanų ar kitokių virusų. Gi vakar Lietuvoje siautėjo kažkoks masinis bacila, ir daug kam neleido įeiti į draugu, supermamos, pazinciu, skelbiu ir kitų ".lt" tinklapius.

Bet pažiūrėkime ar tikrai jau patobulėjo tik spameriai… Jei būsime įdėmesni, pamatysime, kad tai, gal tobuli kompiuteristai, bet viliokliai tai nevykę. Jie man rašo, kad aš buvau su puikia panele, kurios, reikia manyti "JIS" niekaip negali rasti jau trys metai. Pala, draugeli, bet jei aš su ja buvau, tai ko gi tu jos ieškai? :) )) Na nelogiška gi, ar ne?

Tai tiek žinių šiam kartui, paprasčiausiai norėjau perspėti, gal nekiškime nosių ten, kur esame reikalingi tik kažkieno kažkokiai naudai pasiekti.

 

R.Matelis

R.Matelis: Kam skanus istorijos ir perspektyvos mutinys?


Penktadienis, 2011-10-28 01:08        Rašo R.Matelis, tautinė savigarba, skaldytojai, gyvenimas, objektyvumas, ateities perspektyva, klaida, Tai būtina suprasti, valstybė, religija    |    2 komentarųkomentarai

Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.

Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…

- Kur išsiruošęs, draugeli? - užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. - Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…

Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *

Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega - išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai "implantuojama" į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.

Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite - demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.

Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?

Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia - tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame - tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus - šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.

Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.

O ką manote Jūs?

R.Matelis

R.Matelis: Lietuva – teisinė ar teisminė valstybė?


Ketvirtadienis, 2011-10-20 14:37        Rašo R.Matelis, premjeras, nuosavybės atstatymas, teisinė valstybė, Teisminė valstybė, teisė, Teisėtvarka, valstybė    |    0 komentarųkomentarai

Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.

Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.

-          Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė?  – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.

Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme  pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.

Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.

Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?

Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.

Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje  dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.

R.Matelis

Pirmoji pažintis su Žalgirio sporto arena


Sekmadienis, 2011-10-09 20:28        Rašo R.Matelis, Kauno gyvenimas, "Žalgiris", sportas, arena    |    0 komentarųkomentarai


2011 m. spalio 9 d.

Vakar, giminaitės pasiūlytas, pirmą kartą apsilankiau Kauno „Žalgirio“ arenoje. Daugelis, manau, sutiks, kad tai tarsi mano amžiaus žmonių vienas įspūdingiausių statinių, kuriam abejingų gal nelabai gali ir bebūti. Bet tiek to, kalbu gi tik savo nuomonę, o ji nebūtinai gali sutapti su visų.
Kaip ten bebūtų, bet esu begalinis Kauno patriotas, neįsivaizduojantis savo gyvenimo kitaip, be Laisvės alėjos, be Ąžuolyno, be Rotušės. Tiesa, paskutiniais metais įsivyravusi tvarka Lietuvoje jau vis dažniau verčia imti mąstyti ir iš kitos pusės, bet tebūnie tai mįslė man pačiam sau ką apie Lietuvą ir Kauną galvosiu dar po metų kitų… O vakar, deja, darganotą dieną atvykau į areną. Jausmas dvilypis: viena – begalinis džiaugsmas, kad pagaliau ir mes jau nebe tokie provincialai, turime akimirksniu pasaulyje išgarsėjusią salę, kita – įdėmiau negu bet kada ir bet kur besižvalgant po naują erdvę, nuotaika smuko. Mintyse sukosi tos milžiniškos sumos, kurios išleistos šiam statiniui, tos sulaužytos ietys bekariaujant kur šį arena turi stovėti ir kokia ji turi būti. Jau keli metai sunkiai susigaudžiau ar įmanoma, kad ilgą laiką autoriais ir statytojais turėjusius būti prancūzus, netikėtai išstūmė provincialai iš Žemaitijos. O mano viduje ir vėl kariavo du aš: ar beviltišku konservatoriumi esu ir tapau nepakančiu geroms naujienoms, ar pasaulio protuose įsigalėjo kvailybė, numenko grožio samprata, ar tai kas iš tikro turi vertę – devalvavo ir tapo nuliu, o niekalas tapo šlove.
Kas bebūtų, bet neteisus būtų tas, kuris, skaitydamas šias eilutes pamanytų, kad esu naivuolis. Ne, tikrai tokiu nesu jau daugelį metų. Priešingai, gal pernelyg didelis realistas. Todėl puikiai suprantu visas intrigas ir mažai slėptus asmeninius kai kurių ponų interesus tiek renkant vietą, tiek nustatant statytojus. Tikrai neturiu nieko prieš žemaičius, nes ir pats juo iš dalies esu, tačiau vis tiek sąmonėje įsigalėjęs įvaizdis, kad prancūzai, pasaulinių architektūros šedevrų autoriai ir telšiškiai kažkas nesulyginamo, o Kaune tai tarsi pabandyta padaryti. Bet šiandiena tai jau kaip ir neįdomu, šiandiena rūpi pats objektas, jo patogumas, funkcionalumas, patrauklumas ir ilgaamžiškumas.

Ir va, mintimis ir vėl žengiu į unikalią Nemuno salą. Manęs, tikriausiai niekas taip ir neįtikintu, kad ši sala ne tas pasirinkimas arenai. Gal todėl, kad Kauno centras man toks gimtas ir be jo nebemoku gyventi, tačiau koks absurdas net bandyti lyginti pievas aplink „Megą“ ir Nemuno salą. Nematau nei mažiausio motyvo, kodėl arena turėtų būti kažkur konclagerio [IX forto] kaimynystėje. Tiems, kas kažkada bandė melagingai tvirtinti, kad taip bus suniokota gamta, tegaliu pasakyti, kad čia jos niekada nebuvo. Nemuno saloje visada buvo šiukšlynai, brūzgynai ir degradatų susibūrimo vieta. Dabar čia aplinka sutvarkyta, į salą ir be sporto arenos bus malonu ateiti. Dumble merdėję ir erodavę Nemuno krantai išvalyti, sutvirtinti akmenimis, matosi, kad tai jau žmogaus nebe užmirštas kampelis. Aikštelės automobiliams ir pėsčiųjų praėjimai dekoratyvūs, tinkamas apšvietimas. Nematau prie ko galima prikibti. Tiesa, vienas sprendimas labai abejotinas – mašinų stovėjimo apribojimui, vietoje vakaruose įprastu paminkštintų plastikinių ar guminių „kliūčių“, grindinyje pritvirtinti masyvūs špižiniai pusvamzdžiai: nei patogumo, nei ekonomijos. Na, išvaizda gal ir nebloga, bet kiek žemesnių automobilių savininkų, grybštelėję savo buferius keiksnos tokį grožį, belieka tik spėlioti. Taupumu čia irgi neatsiduoda, nes metalo sunaudota tikrai daug. Neabejoju, kad plastikiniai būtų kur kas ekonomiškesni.

Einant artyn pastato patarčiau neduoti laisvės savo akims ir nekilnoti žvilgsnio iki viršutinio aukšto. Tada įspūdis liks kur kas geresnis, nei jei imsite žiūrėti į vamzdyną viršuje, kurio paslėpti autoriai nebepanorėjo. Va čia mane ir užplūsta keisti jausmai: na kaip gi gali būti gražu tai, kas visada, normaliu atveju užmaskuojama? Ir ar tikrai vertybė surūdijusi skarda, kuria papuošta apatinio aukšto siena? Beje, dar suprantu kažkiek kai privatininkas leidžia sau keistas fantazijas, kaip tai atsitikę Putvinskio gatvėje su nauju pastatu M.K.Čiurlionio muziejaus kaimynystėje, tačiau čia gi visą miestą ir visą Lietuvą reprezentuojantis objektas! Matyt buvome per mažai įžvalgūs Nepriklausomybės pradžioje, kai leidome naktimis ant gražių pastatų dažais peckioti taip vadinamus grafiti. Iš jų, va, ir išaugo nauja „menininkų“ karta su savo grožio ir verčių samprata, o rezultate Arenos „dekorai“, Kauno pilies sudarkymas korėtomis sienomis, milžiniškas stiklo akvariumas ant senovinio pastato šalia Kauno savivaldybės.

Viduje pats pastatas tarsi ir mielas. Tačiau jis neturi jokio savitumo, jokio įdomesnio akcento. O kai dar pakeli akis į lubas, kuriose, kaip ir Maximose, nuogi vamzdžiai, imi galvoti, kad šie rūmai labai primena kokį nors Vnukovo aerodromą ar tiesiog modernią didmiesčio geležinkelio stotį. Sirgalių ir kitų žmonių praėjimui sumontuoti paprastų paprasčiausi turėklai. Negi pritrūkome fantazijos padaryti bent juos kažkokius iškirtinius?

Salė, nors skendėjo prieblandoje, pasirodė patraukli ir maloni, bet kiek pavaikščiojęs po ją ir holus, pasukau link „Kalnapilio“ bariuko… Būsiu atviras, jame neradau net mažiausios detalės, kuri mane pradžiugintų. Čia net baro pagrindinis stalas su permatoma apačia, o po ja matosi turginės prekių dėžės, alaus vamzdžiai ir vamzdeliai, ventiliatoriai ir kiti mechanizmai. Salė man savo interjeru priminė Brėžnevo laikais statytas „zabegalkas“, o apie kavą nei žodžių netruiu – sudeginta, bet matyt prabangi, nes puodelis juodos kavos kainuoja net 4 lt.

Tai gal tuo ir baigsiu savo mintis, kurios, kaip minėjau, gal gali ir nesutapti su kitų žmonių nuomonėmis. O jei kas viso to dar nesuspėjote įvertinti savo akimis, tikiuosi jums į talką` ateis mano įkeliamos nuotraukos.

R.Matelis

R.Matelis: Bandau studijuoti LR Konstituciją. 1 straipsnis


Ketvirtadienis, 2011-09-08 00:34        Rašo R.Matelis    |    4 komentarųkomentarai

Lietuvos respublikos KONSTITUCIJOS 1 straipsnis skelbia: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika

Jau kuris laikas mąstau, kad noriu giliai ir visapusiškai suvokti Lietuvos respublikos Konstituciją. O suvokti Konstituciją, ne jumoreską perskaityti. Tą reikia daryti atkakliai, nuosekliai ir neskubant. Giliai ir prasmingai apmąstant. Ir neabejotinai to dar bus maža; reikės konsultacijų. Todėl studijuoti ją nutariau kartu su savo galimais internetiniais svečiais. Tikiuosi, rasis sutinkančių nors retkarčiais įterpti savo nuomonę, gal net autoritetingai pamokant mane.

Taigi, pradedu nuo pirmojo straipsnio. Ir kartu nuo pavadinimo. Knygutė, kurią laikau rankose, taip ir vadinasi: “Lietuvos Respublikos Konstitucija”. O kodėl taip? Kodėl ne “Lietuvos valstybės Konstitucija”? Tuo labiau, kad pirmasis straipsnis teigia, kad “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika”. O kas pasikeistų jei tas straipsnis skambėtų: “Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė valstybė”?
Ir jei kas nors man bandysite sakyti, kad skirtumo jokio, kad galima ir taip, tada aš jums atšausiu mokykline fraze – tai Lietuvos Konstitucija yra svietas sviestuotas? Ne, taip negalėtų būti. Tad kame gi esmė?
Būdamas realistas, neturiu vilčių, kad į mano blog’ą užklys kuris nors Konstitucinio teismo teisėjas, nors ką gali žinoti… Bet ir be jų gi Lietuvoje nemažai aukštos kvalifikacijos teisininkų. Ir ne tik teisininkų, pakankamai turime ir šiaip politikų, kurie savo netgi kasdienybėje įvairius reiškinius dangsto arba ramsto Konstitucija.
Na gi parašykite savo išaiškinimus, mielieji.
O turėdamas laiko, pažadu, kad netrukus grįšiu ir prie kitų straipsnių analizės.

R.Matelis

Vandalai troleibuse išplėšė knygas?


Ketvirtadienis, 2011-08-25 14:03        Rašo R.Matelis, keista elgsena, amorali politika, absurdas, moralė    |    0 komentarųkomentarai

Absurdo spektakliai, kuriuos kartais sukuria man nesuprantami žmonės, laimei kartojasi ne taip jau dažnai.

 

Vandalai išplėšė visas skaitymui troleibuse prikabintas knygas

 

Nežinau kaip, gavę tokią informaciją, jaučiasi daugelis, bet aš tai labai kvailai. Ir jei abejoju ar iniciatorius reikėtų priskirti ateivių kategorijai, tai finišo - viešai išdėliojamų materialinių vertybių dingimo ar sunaikinimo komentatorius kitaip nepavadinčiau. Jie tikrai ATEIVIAI. Ne mūsų planetos žmonės. Nes stebisi tuo, ką kiekvienas turėtų suvokti kaip neišvengiamą reiškinį.

Prisimenu, gal prieš 20 metų, "Lietuvos telekomas" Kauno mieste, telefonų automatų būdelėse sukabino telefonų knygas. Mintis ta atklydusi buvo, ko gero, ne iš dangaus. Tada plačiai kalbėta, kad mums nematytuose Vakaruose [tada dar mažai kas buvo peržengęs geležines užtvaras] visur miestų telefonų būdelėse kabo knygos. Žmonių patogumui. Ir, kad ten niekas jų nedrasko, jos naudojamos tol, kol susidėvi. Įdomu kaip dabar… tai jau seniai pamiršta istorija. Tačiau Kaune jos buvo nuolat išplėšomos. Ir nors Telekomas demonstravo pakankamai didelę kantrybę, atveždamas vis naujas knygas, žulikėliai laimėjo - su laiku tos knygos prapuolė galutinai.

Nėra ką nei komentuoti senos Zuoko "idėjos" su oranžiniais dviračiais: tai akivaizdžiai buvo taip vadinamas piaras, aišku, darytas ne už jo asmeninius pinigus. Tebūnie, kažkokie naivuoliai susižavėjo jo tokia elgsena ir per rinkimus atidavė jam savo balsus. Ko gero ir dabar, troleibusų knygų aprašytu atveju kažkas siekia kažkokių tikslų. Galima spėlioti - gal tai knygininkų naivi mintis, kad pradėtą skaityti knygą žmogus netrukus lėks nusipirkti, kad užbaigti tai, ką pradėjo troleibuse. Gal tai paskatino ir blogesnės mintys, pavyzdžiui troleibuse pakabinti 10-15 knygų, o nurašyti jų visą šimtą, kitas realizuojant per platintojus. Tiek to, šiame fronte nieko labai gudraus nesugalvosi. Bet va tie aikčiotojai komentatoriai mane pribaigia galutinai. Aš dar suprantu, kai žmogus aikčioja viešose vietose: "na kaip čia taip galima, ir iš kur tokių vandalų atsiranda, …" Taip nekurie asmenys nori prieš kitus parodyti kokie jie tyri, krištoliniai ir tai, kad jiems net nesuvokiama bet kokia piktadarystė.

Bet va, Delfi komentatoriai gi niekam nematomi. Kaip sakant čia savo reitingo aikčiojimais niekaip nepasikelsi. O aikčioja. Tai kas jie? Na tikrų tikriausi ateiviai. Į mūsų planetą atklydę per klaidą. Ir, akivaizdžiai, labai neseniai. Nes stebėtis kažkokios knygos dingimu, mūsų planetos gyventojui, turėtų paprasčiausiai nesigauti. Ypač tada, kai vos ne kiekviename spaudos internetiniame puslapyje apstu informacijos apie muštynes, įsilaužimus, nužudymus. Ar po viso to galima stebėtis knygiūkštės dingimu? Ir ar visame mūsų kasdienybės fone tos knygos turi bent kokią vertę? Mūsų miestų gatvės visu 100 procentų apdažytais namais, sulaužytais suoliukais, nulankstytomis stotelėmis ir išdaužytais pavilijonų langais. Žmonės nuskurdinti, todėl vis daugiau jų net pradeda rinkti plastikinius butelius, už kuriuos gauna po 3 centus. Valstybė, kaip vakar paskelbta Kauno dienoje, nebeteikia gydymo [vaistų] net vėžiu sergantiems: liepia palūkėti kelias savaites vaistų arba juos brangiai pirktis už savo pinigus. Ir niekam neįdomu, kad žmogus gal tik duonai tesukrapšto pinigėlį. Tai apie kokią moralę alkio ir skurdo fone dar galima galvoti? Ir kodėl reikia kuo nors stebėtis?

Gal parašysite man kas nors komentare?

 

Atgal grįžti atgal
 kiti įrašai Kitas
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
BLOGO KATEGORIJOS
DRAUGŲ BLOGAI
Copyright © 1999-2008 DELFI. All rights reserved.  |  Atsakomybės apribojimas
0