12c10
Gal pernelyg jau konservatyvios struktūros esu, bet per tuos 20 Nepriklausomybės metų taip ir neapsipratau su kai kuriomis kvailomis vakarietiškomis madomis. Vis tik anų, rūgščių sovietmečio laikų, bendravimo kultūra buvo kur kas normalesnė, suprantamesnė ir etiškai kur kas labiau nepriekaištinga.
Štai ateinu į Hesburger kavinukę. Užsisakau baltos kavos puodelį ir į bulkutę įspraustą kotleto gabalą, kuris, regis tiesiog hesburgeriu ir vadinasi. Jaunutė padavėja priima užsakymą ir dėmesingu žvilgsniu klausia: "Išsinešimui"? Kitiems gal nieko, o mane tai visada šiek tiek sunervina. Na gi ne į parduotuvę atėjau, aplink staliukai, prie kurių, kaip įprasta, sėdi žmonės ir užkandžiauja arba tiesiog leidžia laiką. Kodėl turėčiau kažkur neštis minkštą ir karštą popierinį kavos puodelį su "užkanda"? Pradžioje pasijusdavau tarsi čia nepageidaujama persona. Vėliau supratau, kad tokia jau vakarams įprastai kvaila kultūra skiepijama ir mums. Tik kokia to esmė ir prasmė arba kokie siekiai, nesuprantu iki šiol.
R.Matelio metraštis…
Net nežinau ar šiandiena yra profesija METRAŠTININKAS. Greičiausiai visa tai išnyko jau prieš kelis šimtmečius. Ko gero juos pakeitė Statistikos departamentas. O gal ir yra, tik jie bendrąja prasme vadinami istorikais… Gal… Visai neseniai aš pastebėjau sau keistą reiškinį – tai, kas man iki šiol atrodė absoliučiai žinomais prabėgusių gyvenimo metų faktais, daugeliui jau visai išsitrynę iš atminties. Net mano bendraamžiai daug ko nebepamena. Todėl pajutau poreikį kažką įamžinti, ateities kartoms palikti tikrų, niekaip neiškraipytų istorinių detalių…
Jei "Kauką", "Orbitą" ar
"Bialystoką" dar daugelis prisimena, tai aš būčiau labai atsargus,
spėliojant ar atsiras internete bent keletas žmonių, kurie prisimins Kauno
restoraną "IX dangus". Nes jo nebėra jau labai seniai, jis išnyko
gerokai anksčiau nei prasidėjo nepriklausomybė, jis likviduotas dar L.Brežnevo
klestėjimo metais. "IX dangus" galite neprisiminti ir todėl, kad jis oficialios
iškabos niekada ir neturėjo… Šį restoraną, o tada jis vadinosi kavine, gali
gerai prisiminti tik tie veteranai, kas jame lankęsis.
Keistokai gal kažkam skamba tokioje temoje sąvoka VETERANAI, tačiau man atrodo,
kad ji absoliučiai teisinga. Nes tuo laiku didelė dalis jaunimo sau galėjo
leisti dažnus vizitus į pamėgtas kavines, barus ar restoranus. Ne, ne todėl, kad
jaunimas buvo turtingas. Tiesiog tada mes teturėjome vieną siekį – baigti mokslus.
O ir nesimokantys – dienas leido darbuose, o po darbo tarsi ir nebuvo jokių
papildomų rūpesčių… Gi nesvajojome pirkti butą ar automobilį. Tokie rūpesčiai
užguldavo tik jau vyresniuosius, šeimas sukūrusius žmones.
Pradėdamas šią temą NetLog saite sukūriau tik
pradžią ir laukiau komentarų. Paaiškėjo, kad "IX dangus" kai kas prisimena. Tiesa, ne itin tiksliai,
bet prisimena. Kiti jį nuspėjo remdamiesi loginiu mąstymu.
Nežinau, gal ir čia atklydęs skaitytojas jau atspėjo, - tai kažkada buvęs
"Baltijos" viešbutis. Pirmame jo aukšte buvo tam laikui pakankamai
solidus to paties pavadinimo restoranas, IV ir VII aukštuose - nedideli
bufetukai, o ant stogo - "IX dangus". Šiek tiek netiksliai vis tik vadinome šį
"dangų", nes jei jau jis buvo ant IX aukšto stogo, tai turėjo tarsi
vadintis X dangumi. Bet niekam dėl to galvos neskaudėjo, nes esmė gi ne romantiško
pavadinimo tikslume. Kur kas svarbiau supanti aplinka ir aptarnavimo kokybė. O
ji buvo tikrai nebloga.
Nors gyvenime, atrodo, jau matęs daug ko ir nelabai randu kuo nustebti, mane
visada nepaliauja gluminti kai kurių reiškinių tarpusavio ryšys. Tiksliau - jo
nebuvimas ir… tuo pačiu metu buvimas. Politika ir restoranai - argi čia yra
kas bendro? Ne! O vis tik šiame derinyje per daug nepaaiškinamų dalykų. Prieš
sugriūnant imperijai Kaune ir visoje Lietuvoje turėjome gražių, prabangiai
įrengtų visuomeninio maitinimo įmonių, į kurias su pasididžiavimu kvietėmės
svečius ne tik iš gretimų miestų ar kaimų, bet net ir iš Amerikos atvykusius
giminaičius. Ir jie žavėjosi tuo, ką čia pamatydavo. Nepriklausomybę pasiekėme
be karo - nebuvo sugriautų pastatų ar nuniokotų visuomeninės paskirties
objektų. Tačiau patys gražiausi restoranai ir kavinės netruko užverti duris ir
apaugti voratinkliais. Gražiausi pastatai ėmė irti. Tai pasakytina tiek apie
mano jau aprašytą "Kauką", tiek apie Kauno "Žaliąjį kalną",
"Pasimatymą", "Gildiją" ir pirmąjį Tarybų Sąjungoje naktinį
restoraną "Orbita". Nebūtis užklupo ir vilniečius
"Dainavą", "Erfurtą" bei "Šaltinėlį". Nuvykęs į
kažkada tokią mielą "Gėluvą" Šiauliuose, šiandiena radau tik
[atsiprašau kitaip manančių] nusmurgusį marketą. Ilgiems metams Palangoje
užsidarė "Birutė", "Vasara", "Pajūris" ir
"Baltija"… Teliko klausimas „Kodėl?“. Juk prasidėjus rinkos
ekonomikai turėjo viskas vykti atvirkščiai…
Bet grįžtu prie "Baltijos". Apatinis restoranas, laimei, niekada nenustojo
gyvuoti. Po privatizacijos čia pradėjo veikti keistoko pavadinimo, bet visai
miela "Amerika pirtyje". Dviejuose aukštuose dar kurį laiką egzistavo
tarsi visų užmiršti bufetukai [jaunimui gal tai nesuprantama sąvoka, tad
paaiškinu - tai dabartinių kavinių ir net restoranų sinonimai]. Gi "IX
dangus" jau senokai nepagrįstai
priblėsęs kauniečių atmintyse.
Sovietiniais metais, kažkodėl nebuvo nei vienos lauko kavinės. Visas vakarinis
ir naktinis gyvenimas, nežiūrint į galimai aukštą vasaros temperatūrą, vykdavo
tik patalpose. Dieninis taip pat. Mums net fantazijose nekildavo minčių, kad
galima jaukiai leisti laiką gryname ore. Kas tai? Taip pat nesuvokiama
tuometinės politikos dalis? Gal būt… Nežinau… Gi "IX dangus" buvo vienintelė visoje Lietuvoje išimtis
- čia, sulig X aukšto galimomis lubomis buvo iškeltas atviras stogas. Lietaus
atveju niekam negrėsė sušlapti, o sienų nebuvo, todėl vasarą gaivus vėjas
pasiekdavo kiekvieną kavinės lankytoją. Nuo šio stogo atsiverdavo puiki
panorama. Palengva augančiame mieste labai gražu buvo matyti ne tik apačioje
esančią žalumą ir mažesniųjų namų stogus. Tada, kai automobiliai buvo begalinis
deficitas, jie buvo ir mūsų gatvių puošmena. "Baltijos" viešbutis
buvo vienas iš pirmųjų dangoraižių Kaune, nes iki tol statyta tik
penkiaaukščiai. Tad tuo labiau fantastika buvo būti taip aukštai ir dar
atvirame ore prie staliuko. ![]()
Tiesa, "IX danguje"
niekada nevyko šokiai. Tarybiniai restoranai turėjo griežtą tvarką. Šokama buvo
tik restoranuose, gi aprašinėdamas "Baltijos" stogą, esu netikslus -
čia niekada nebuvo restoranas. Tai buvo tik kavinė, nors kodėl vieni vadinosi kavinėmis,
kiti - restoranais, tikriausiai nepasakytų nei pats didžiausias žinovas.
Paprasčiausiai šie terminai atspindėjo sumanytą statusą ir tiek. O esminių
skirtumų buvo mažai. Na, restorane buvo šokama, jame galima buvo užsisakyti
alaus, o kavinėse to nebuvo. Nors kalbant objektyviai, Kaune alaus nebūdavo net
ir restoranuose. Nes tai galėjo paskatinti lankytis abejotinos reputacijos
asmenis.
Netlog’ietis Jotautas savo komentare, parašė vieną iš tada dominavusių "IX dangaus" uždarymo versijų - kažkas susigriebė, kad
stogo briaunos per žemos, o prisigėręs jaunimas gali susimąstyti jomis pasivaikščioti…
Ir nukristi… Gal būt. Bet kaip ir visada gyvenime, žinia, plisdama iš lūpų į
lūpas greitai įgauna naujas formas. Taigi aš jau buvau girdėjęs versiją, kad ne
tik gali, bet kažkas jau ir nukrito. Todėl ir uždarė. Tačiau kas toks nukrito,
komentuojama nebuvo. Nes galgi niekas ir nenukrito. Vis tik, šiandiena
žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš būčiau linkęs manyti, kad tokie gandai
atsirado arba pagal tam tikrą užsakymą, arba iš niekur nieko. Aš labiau linkęs
manyti, kad šį restoraną uždarė tuometiniai KGB’istai. Nes "Baltija"
nors Kaunas, kartu su Rusijos Gorkio [dabar vėl Nižnij Novgorod] ir dar keliais
TSRS miestais buvo uždaras užsieniečiams miestas, vis tik buvo pats gražiausias
ir moderniausias viešbutis ir jame būdavo apgyvendinami išimties tvarka į Kauną
įleisti užsieniečiai. O tokiose mielose kavinėse, užsieniečiai nesunkiai galėjo
sueiti į kontaktą su kokiu nors Kauno "kontra nedobytaja" - taip buvo
vadinami nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Ir tai būtų labai nepatikę
Maskvai. Tai tik mano versija, kurią vargu ar jau kada nors gyvenime kas
paneigs arba patvirtins… Vis tik ji labai tikėtina.
Tada kai "IX dangus" dar
klestėjo, Laisvės alėja dar važinėjo mašinos. Tada šia alėja dar tik pradėta
riboti judėjimą, o tai buvo daroma gana originaliai - pastatyti kelio ženklai, vairuotojams
liepiantys pravažiavus vieną kvartalą, sukti arba dešinėn, arba kairėn. Ir tik
gal po ketverto metų sumanyta galutinai sustabdyti važinėjimą Laisve apskritai.
Aplink soborą, kuriame tada buvo įkurdinta Vitražo ir skulptūros galerija, ratu
apvažinėdavo tie šustriakai, kurie jau tada sugebėjo įsigyti nuosavas mašinas.
Prie "Lietuviškų patiekalų" [beje ten prieš kelis mėnesius ir vėl
atsidarė tokio pavadinimo kavinė, o ilgą laiką ten buvo restoraniukas
"Prie akmenų"] buvo viena iš gal penkių Kauno taksi sustojimo vietų.
Taip, tada šių mašinų buvo mažai, o vėlų vakarą stotelėse nutįsdavo ilgokos
eilės. Soboro taksi sustojimas buvo pati arčiausia vieta grįžtantiems iš
"Baltijos"… Apie taksi sustojimą šioje temoje rašau ne
atsitiktinai. "IX danguje" rinkdavosi
kitaip nei kitur, neįprastai marga publika. Daugumoje, kaip ir visur, čia
sėdėdavo jaunimas, tačiau pastovių lankytojų tarpe matydavosi ir žmonės-mįslės:
save aukštai nešantys vyrai, sulaukę gal jau 50-60 metų. Jie visa savo povyza
rodė aplinkiniams, kas yra neeiliniai, tačiau kas jie tokie, mažai kas ir
žinojo. Apie vieną iš jų aš atsitiktinai sužinojau iš savo Tėvų. Gatvėje
sutikus berankį pusamžį nuolatinį restoranų liūtą, tėvai man paaiškino - ta
garsus pokario metų advokatas Brastavickis. Per karą jis netekęs ne tik rankos,
bet ir kojos. Tačiau netektos kojos vietoje meistriškai pritaisytas medinis
protezas, o juo naudotis jis išmoko tobulai, todėl to nesužinojęs, nebūčiau nei
įtaręs, kad tokia jo būsena. Brastavickis niekada nekalbėjo lietuviškai. Na, beveik
niekada, nes retkarčiais vis tik prabildavo. Jis daug gėrė, tačiau niekada
neprarasdavo žmogiškos išvaizdos, tuo dar labiau tapdamas paslaptingas. Dantyse
jis beveik be paliovos laikė didelę pypkę, o jo leksikone neretai girdėdavosi
seniai užmiršti carinės Rusijos terminai sudarj [сударь - ponas] ir baryšnia [барышня
- dvaro ponia]. Jo išskirtinai sodrus balso tembras, versdavo atkreipti į jį
dėmesį ne tik iš matymo jį jau žinančius, bet ir kiekvieną praeinantį pro šalį
arba sėdintį prie gretimo staliuko. Be jokių abejonių advokatas Brastavickis
turėjo labai daug pinigų. Prie jo staliuko dažniausiai prisėsdavo tokie pat
neaiškūs pagyvenę vyrai. Jie garsiai rusiškai kalbėdavo įvairiomis
pabrėžtinomis temomis, nors manau, kad tie kiti būdavo lietuvių tautybės…
Savo ruožtu ir šie buvo nemenkai pralobę, todėl viena iš didžiausių atrakcijų,
būdavo sulaukti kavinės uždarymo. Tada, paprastai, šie garbūs ponai
susiginčydavo kuris iš jų turi mokėti sąskaitą. Pasipildavo ant stalo mėtomi
pinigai ir tarpusavio ginčai, kuriam iš jų priklauso teisė atsiskaityti.
Bet tai dar nebūdavo visų įspūdžių viršūnė. Įspūdingiausia būdavo matyti vieno
iš jų girtas fantazijas važiuojant namo taksi. Būtent į prie soboro įsikūrusią
stotelę susirinkdavo dauguma prisimenamo ir kitų restoranų lankytojai ir dažnai
tarpusavyje aptarinėdavo - ateis skrybėlėtasis Brastavickio draugas ar ne. Nes
šis, alkoholio ir didybės manijos užkariautas mėgo čia išdarinėti įvairius…
na net nežinau ar tai galima pavadinti triukais. Šis žmogus net keletą kartų
ėmė po keturi penkis taksi. Nes jam atrodydavo, kad geriausia bus, jei vienoje
iš "Volgų" sėdės jis, sekančioje - sakvojažas [portfelis], dar
sekančioje - skrybėlė ir t.t. Gerai nei nebeprisimenu ką jis dar
"sodindavo" į atskirus automobilius. Ir tada ši kolona važiuodavo
nežinoma kryptimi, matomai į jo namus…
Taigi tiek apie seniai visų užmirštą, kažkada labai aktyvią praeitį… ![]()
![]()

