Ketvirtadienis, 14 sausio 2010 01:29
Praėjo, eilinį kartą praėjo sausio tryliktoji. Kas ją
pergyvena prisiminimais, kas jau tik iš pasakojimų susidarytais
įspūdžiais. Netruks prabėgti dar kažkiek [man dabar jau atrodo, kad
nedaug] laiko ir ši diena daugeliui taps žinoma net ne iš pasakojimų.
Ji bus perskaityta, o gal ir atpasakota istorijos mokytojų… Toks tas
gyvenimas. Taip buvo ir bus visiems, nesvarbu kada jie begyventų…
Man tai dvigubai įsimintina diena. Dėl visos tautos pragyventų įvykių
ir todėl, kad tai mano AJA Mamos gimimo diena. Nebuvo Mama linkusi
iškilmingai jos švęsti, tad ir tą vakarą susėdome namuose be svečių,
tik namiškiai. Tradiciškai įsijungėme televizorių ir be kita ko, akylai
stebėjome kas gi vyksta. Tokios jau tada tos dienos buvo, kad kitaip
nei negalėtume – gyvenome tarsi ant vulkano kraterio viršūnės. Visi
jautėme, kad bet kurią minutę gali įvykti kažkas… ir būtent tą vakarą
netrukus ėmė gausti sirenos, o gatvėje važiuojančios mašinos visos ėmė
signalinti, pypauti ir kitaip žadinti tuos, kurie anksti mėgdavo
sumigti. Į Vilnių ruoštis nebebuvo kaip. O ir Kaune, tegul ir mažesniu
masteliu, bet taip pat brendo įvykiai. Ir kažkas buvo reikalingas ir
čia. Tad tuokart nejutau jokio didelio skirtumo.
Išėjome į kiemą ir sunku, o tiksliau net neįmanoma apsakyti tas
bebalses garsines komandas kokias ėmė, ko gero, visiems duoti sirenos.
Sunku nusakyti tą jausmą, kuris užliejo jų beklausant. Iki tol gyvenime
sirenas tegirdėjus kaip mokomąją priemonę dienos viduryje, nakties
tamsoje, manau, visi jautė iki smulkiausių savo ląstelių, kad prasideda
tai, ko nesulyginsi su jokia filmuota medžiaga. Nes šios sirenos gaudė
mums. Kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Gal būt atsirastų nemažai
meluojančių, kurie sakytų, kad jie nejautė jokios baimės, o tik didelę
patriotinę pareigą. Gi aš nemeluosiu: kūną kaustė labai didelė baimė. Ir
ji buvo tokia paprasta ir žmoniška. Užplūsdinėjo mintys, kad jau
niekada nebepamatysiu ryto aušros ir, kad oi dar su kiek žmonių norėtųsi
pasimatyti, o jas keitė kiek optimistiškesnės – o gal nuo rytojaus
likę jau tik grotos, grotos ir dar kartą grotos. O gal mūsų kartos
atėjo pasitikti Sibiras… gi jis jau tapęs prakeikta lietuvių tradicija.
Tačiau lygiagrečiai labai aiškiai vinguriavo kitas jausmas. Veikiau ne
jausmas, o kažkokia smegenyse užkoduota komanda – aš privalau eiti. Kur
eiti tiksliai nei nemąsčiau tada. Na kažkur ten,. Link Halės. O paskui
bus matyt. Ir pasukau link kambario rengtis palto.
- Ką tu sau galvoji? – tai pamačiusi paklausė Mama. – Nesąmonė, rusų gi
niekas nenugalės. – Ir tuoj pat ėmė verkti. – Romuti, gi mano gimimo
diena, kaip tu gali eiti, palikti mus ir žūti? Jai savo ruožtu kažką
antrino ir Tėvukas. Kas jau kas, o jis jau labai gerai žinojo Sibiro
siaubą. Žinojau ir aš, bet neiti negalėjau…
Tai supratusi, Mama ėmė prašytis kartu su manimi. Dabar jau man
pasidarė nebesuvokiama situacija. Eiti su jau nebe jauna Mama?
Kvailystė. Jei ką, aš vis tiek dar savimi tikėjau, kad rasiu miklumo
pašokti, pabėgti, o ji? Bet ji verkė ir sakė, kad jokiu būdu neišleis
manęs vieno. Ji tada vis tiek eis iš paskos, ir net jei aš pabėgsiu nuo
jos, ji eis į ten.., į ten kur tankai. Teko sutikti.
Išsukus į Baranausko gatvę pasidarė tarsi ir linksmiau, nes aplink mane
ėjo minia. Kas iš kur beišlindęs, visi suko į Baranausko ir Vydūno
gatves, į pagrindines arterijas, vedančias link Sporto halės. O būryje
kiekvienam ir linksmumo ėmė rastis. Tad situacija keitėsi jei ir ne į
mielą, tai bent jau pažįstamą, verčiančią pasijusti baikštokai
laimingiems. Tarsi jau būtume kažką laimėję ir grįžtumėme atgal.
Priartėjus K.Petrausko gatvę nepaaiškinamą komados jausmą jau
atskiedinėjo ir džiaugsmas. Neaišku koks, bet džiaugsmas. Pradėjo
atsirasti pažįstamų veidų, o vėliau ir žmonių. Tolumoje pamačiau
gaisrinę mašiną, tad šmėstelėjo mintis, kad gaisrinės naudojamos žmonėms
vaikyti. Tačiau ne. Gaisrininkai buvo iš vien su mumis. Jie čia atvarė
savo mašinas, kad užtverti kelią tankams kai jie čia atvažiuos. Tarp
gaisrininkų pamačiau ir seną savo pažįstamą pagal tarnybinę liniją,
[berods kapitoną] Žigonį. Pasisveikinau ir be jokios diplomatijos jam
pasakiau „Malonu, kad ir tu su mumis“. Po to jaučiausi labai kvailai, gi
galėjau jį įžeisit, tarsi jis būtų ne lietuvis, tarsi jis koks
atėjūnas. Bet jis labai maloniai šyptelėjo, linktelėjo, tad vyliausi,
kad buvau suprastas tinkamai. O iki tol man kažkaip sunku savyje buvo
tikėti, kad žmogus, vilkintis TSRS karininko uniformą, gali būti išvien
su tauta, būti Lietuvos patriotu… Prabėgus šitiek metų, man jau nebe
gėda dėl tuometinio, tarsi ir liapsuso. Dabar jau gerai žinau, kad ir
daugelis paslapčia galvojo panašiai. Nesvarbu, kad tai buvo tik
priešgaisrinės apsaugos kapitonas, o vis tik kariškis… Bet tą suprato
ir jis pats, nes po keleto metų ir vėl susitikę apie šiek tiek
pakalbėjome. Atvirai pakalbėjome.
Tad tiek apie tuos įsimintinus įvykius mano gyvenime. Nes toliau viskas
vyko nors labai įspūdingai, tačiau kai reikia aprašyti, tarsi ir
nesigauna. Daužėsi širdis nuo pačių įvairiausių žaibiškai besikeičiančių
minčių ir vaizdų, kažkas kartas nuo karto garsiai supanikuodavo: jau
atvažiuoja tankai, iš kažkur vis pasirodydavo sunkvežimiai su pakrautais
statybiniais blokais, iš naujo ir vėl iš naujo imdavo kaukti sirenos.
Mes brovėmės gilyn link televizijos bokšto, bet gerokai priartėjus,
supratome, kad ten mūsų visai nereikia, nes ten ir taip tiršta kaip
tuolaikiniame maršrutiniame autobuse ir tai gali tik pakenkti jei
reikėtų skubiai šalinti nuo kažkokios galimos artilerijos ar kažko
panašaus. Kažkas kažką vis komandavo, bet tai nebuvo labai organizuota.
Tai buvo daugiau pavienių entuziastų emocijos. Tad po trijų-keturių
valandų su Mama grįžome namo. Širdyje buvo labai gera. Ir todėl, kad
nepabūgau eiti ten, kur turėjau eiti, ir todėl, kad pagaliau sutikau
pasiimti Mamą. Namuose radome besinervinantį Tėvuką. Jautėme tą didelį,
gal net begalinį susitikimo džiaugsmą, nors išsiskyrę buvome vos
kelioms valandos. Jautėme ir labai didelį nuovargį, tad prie stalo jau
nebesėdome. Tiek to tas gimtadienis, tada atrodė… Tik nežinojome, kad
tas gimtadienis buvo paskutinis mano Mamai. Nes tų pačių metų gruodį ji
netikėtai mirė.
Mano Mama jaunystėje. Su savo tėvuku, mano Dieduku Jonu NORKUMI. Plungėje.
Šiandien jai būtų suėję 83 metai, bet ji tesulaukė 64 gimtadienio… 
