Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai

[apie mano paklausimo premjerui, kelionę]

      Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

 Ir nors jame parašiau tik keletą klausimų, kurie, nors ir emocionalūs, premjerui neturėtų būti per sudėtingi, panašu, kad atsakymo iš jo galiu ir nesulaukti. Nes penktadienį iš LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO TARNYBOS gavau kopiją [žr. prisegtoje nuotraukoje] rašto Žemės ūkio ministerijai [2011-07-12 Nr. M-1310/33-502], kuriuo panelė Vaiva Bernotaitė, Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjo pavaduotojos Vidos Nagurnaitės vardu, prašo šios ministerijos specialistų pagalbos. Ji prašo „atsakyti į keliamus klausimus pagal kompetenciją“.

Na kas gi čia blogo jei vyriausybės darbuotoja kreipiasi į pavaldžios institucijos kolegas? – gali paklausti kuris nors skaitytojas. Ir tikrai gal būtų visai nieko tokio, nes kompetencija yra kompetencija ir pasidalijimas patirtimi visai normalus dalykas teisinėje visuomenėje. Normalu bus ir jei sulaukusi atsakymo šio departamento darbuotoja apibendrins visas žinias ir pateiks man kvalifikuotą atsakymą. Tik iš praktikos kažkodėl jaučiu, kad viskas klostysis kiek kitaip. Ir, ko gero, solidumą pakeis komiškumas.

  Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas - Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?“, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai…  Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?

PALAUKIME KARTU, KOLEGOS.

www.kaunas.aps.lt Ar Jus čia įsileidžia?

Šį vakarą gavau "paklydusį" [ne ten nuneštą] laišką iš Kauno apskričiai priklausančios Žemėtvarkos tarnybos, adresuotą mano Velioniui Tėvui. Ultimatyvų raštą, nors tuo pačiu ir džiuginantį. Po 19 metų laukimo priėjo mano eilė atgauti kompensuojamą žemę kažkurioje Kauno vietoje. Džiuginantis jis, nes prasideda kažkas to, ko, įvertinant mano amžių, galima sakyti, kad laukiau didžiąją savo gyvenimo dalį.
Tekstas ultimatyvus. Jame štai tokios frazės: "Jei iki nurodyto termino neatvyksite ir apie sprendimą gauti žemės sklypą neinformuosite raštu, bus laikoma, kad siūlomų sklypų atsisakėte ir šie sklypai bus siūlomi kitiems piliečiams pagal patvirtintą eilę. Nepasirinkus sklypo iki nurodytos datos, turėsite teisę sklypą rinktis tik iš likusių nepasirinktų sklypų. … Primename, kad vadovaujantis LRV 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 "Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 38 punktu, atsisakius siūlomo žemės sklypo piliečiui išlieka pirmumo teisė ne daugiau kaip du kartus rinktis žemės sklypą kitoje vietoje. Pilietis, kuris iš viso 3 kartus atsisako siūlomo žemės sklypo, įrašomas į eilę paskutiniuoju."
Va taip!!! Tvarka turi būti!! Ir ji bus!
Viskas būtų lyg ir logiška, tačiau… Tačiau toliau paaiškinama dar taip: "Informuojame, kad įrašius į eilę naujam žemės sklypui gauti paskutiniuoju, Jūs prarasite galimybę gauti naują žemės sklypą Kauno mieste, nes eilėje yra įrašyti 1728 piliečiai, o Kauno miesto savivaldybės administracija informavo, kad viso Kaune bus parengta apie 1000 sklypų detaliųjų planų". Nepatyrusiam žmogui gali pasirodyti, kad čia viskas puiku. Deja, privalau atkreipti dėmesį į nerealius terminus iš kurių akivaizdu, kad gerų kėslų čia nerasi ir su žiburiu. Visų pirma Kauno apskrities viršininkas naujų žemės sklypų suteikimo eilę patvirtino dar 2009 m. rugpjūčio 7 d. Neaišku kada patvirtinti naujai suformuotų sklypų detalieji planai, tačiau neabejotinai tai padaryta taip pat ne mažiau kaip prieš pusmetį, nes sąrašų tikslinimas prasmingas tik tada, kai jau yra kam ką duoti. Taigi, dėl kažkieno kaltės [o gal sąmoningo vilkinimo] mažiausiai 105 dienos nebuvau informuotas apie šią žinią. Maža to – Žemėtvarkos darbuotojos Nijolės Buzienės raštas paruoštas ir Kauno miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo Petro Sabeckio pasirašytas 2009-11-13 d., kišenėje pranešiotas ir paštą pasiekė tik lapkričio 17 d. [antradienį]. Ir tai dar ne viskas… Nors formaliai man išsirinkti vieną iš 1000 sklypų palikta tik septynios dienos, rašte nurodoma, kad priėmimas Žemėtvarkoje vyksta tik du pusdienius per savaitę – „pirmadieniais 9-12 val., ketvirtadieniais 13-17 val.“ savaime suprantama, kad prie kabinetų durų bus sugriuvę masė žmonių, todėl apie tikrą pasirinkimą negali būti nė kalbos. Nesvarbu ar sueis visas tūkstantis ar 500 pretendentų.
Kita vertus, pašaliniam stebėtojui neturėtų čia būti nieko keisto – akivaizdžiai aš esu vienas iš blogiausių, labiausiai nesusipratusių žmonių Kauno mieste, nes per visus 20 metų nesusipratau įteikti nei vienam „geradariui“ net pačio mažiausio vokelio. Maža to, dar drįsau Kauno Žemėtvarką, už tai, kad piktybiškai neteikė man informacijos apie mano eilę laukiant priklausančios žemės dalies, prieš porą metų paduoti į teismą ir dalinai tą bylą laimėti. Tąsyk net ir į teismo nurodymą pateikti man išsamią informaciją nebuvo sureaguota, todėl tik po konsultacijų LR Teisingumo ministerijoje kreipęsis į antstolį, pagaliau sulaukiau žinių apie savo padėtį. Nieko keisto būtų ir visiems tiems, kurie būtų buvę tada teismo salėje, nes Kauno apskritį atstovavusi teisininkė visai natūraliai atsakinėjo į teisėjų klausimus maždaug tokiais žodžiais: „Ne, pretendentai atgauti žemę nėra pas mus viešai informuojami apie savo eilę. Kam jiems to? Kai ateis laikas, mes viską jiems pranešime. Nes tik mes esame kompetentingi spręsti žemės gražinimo klausimus. Nes tik mes viską žinome kaip yra ir kaip turi būti“.
Tiesa, vos nepraleidau ir dar vieno triuko. Rašte patariama su paruoštų sklypų detaliaisiais planais susipažinti Kauno apskrities viršininko administracijos tinklapyje www.kaunas.aps.lt Matyt manyta, kad tikimybė, kad kažkas pasinaudos šia galimybe lygi nuliui, nes gi nesusipratusieji „paskatinti“ valdininkus laiku sugrąžinti priklausančias žemes pagrinde jau visai suvargę senukai [tuo labai akivaizdžiai įsitikinau ne kartą lankydamasis Žemėtvarkos departamente]. Tačiau vėliau tikriausiai apsigalvota – gi pas daugelį gali atsirasti ir anūkėlių, kurie internete nardo kaip žuvis vandenyje ir gal dėl tos priežasties saitas www.kaunas.aps.lt šiandiena niekaip neatsidaro. O gal Jums kam nors atsidarys? Pabandykite, būsiu dėkingas už informaciją. Nors tikiuosi ją gauti ir oficialiai iš Vyriausybės, dėl ko kreipimąsi parašiau prieš valandą laiko.
Ką gi, šią naktį privalėsiu galutinai apsispręsti dėl savo tolesnių veiksmų, bet panašu, kad ryt ryte jau būsiu pas Kauno apskrities Prokurorą K.Betingį. Gal gi jis pabandys apginti mano interesą, nes manau, kad tai yra ne tik mano, bet ir viešasis interesas.

Ką jau bekalbėti mieli tautiečiai – Lietuvoje visa mūsų kasdienybė ne tik, kad pakili savo audringais įvykiais ir turtinga švaria moralia politika, bet ir į pensiją mes išeiname visi puikios sveikatos ir pakilios sportinės formos. Netikite? Be reikalo, nors dar neseniai ir aš tuo nebūčiau tikėjęs…

Pasirodo, kad kai ateina laikas gauti senatvės pensiją [nors nebūtinai, ta pati tvarka galioja ir norint gauti invalidumo išmokas], tūlas pilietis turi susikrauti kuprinę su buterbrodais ir gaiviais gėrimais, ir leistis į ilgą kelionę savo jaunystės ir brandos keliais. Tiesa, jei tavo gyvenimas nebuvo pakankamai brandus ir audringas, jei gyvenai pelytės po šluota gyvenimą, ta kelionė bus kur kas trumpesnė. Viskas priklauso nuo to, keliose darbovietėse per gyvenimą dirbai. Kelionei komandiruotę, deja, be jokių dienpinigių, kelionpinigių ir nakvynpinigių tau pirštu ore išrašo tavo SODROS teritorinio padalinio darbuotojai. Ir nurodymai visi minimalūs – nori gauti pensiją, turi pereiti per visas savo buvusias darbovietes ir iš jų gauti pažymas kada ten dirbai ir kokias algas kada gavai. Taigi, jei jūs dirbote vienoje ar dviejose darbuose, kelionė nebus itin ilga. Tačiau joje užtruktas laikas taip pat priklausys nuo Jūsų. Tai priklausys nuo jūsų puikios orientacijos, kitaip tariant pasijusite maždaug kaip orientaciniame sporte. Jums reikės sugebėti nuspėti kur šiuo metu yra jūsų buvusi darbovietė ir į ką ji pavirto.

Bet ir tai dar ne viskas. Labai įmanomas atvejis, kad jūsų darbovietė jau visai sužlugo ir išnyko nuo žemės paviršiaus, tad visi popieriai atsidūrė kažkuriame tai archyve. Tik nepagalvokite kad tuo būtinai pasibaigs visos jūsų odisėjos. Ne, galimas ir dar vienas scenarijus - apsvaigę nuo perėjimo iš brandaus socializmo į darnų kapitalizmą jūsų buvę tarybiniai darbdaviai, taupydami vietą savo lentynose, duomenis apie jus paprasčiausiai išmetė. Natūralu, gi įsigaliojo rinkos ekonomika, tad kas norės savo brangų plotą laikyti užkrautą duomenimis apie jus?

Jūs galite suabejoti ar net pradėti piktintis: kaip gi taip? Šiais laikais, kai internetu net tolimiausi planetos kraštai per šimtąją sekundės dalį pasiekiami, o duomenys jau seniai turėjo gulėti SODROS kompiuteriuose, lyg akmens amžiuje pėškute apkeliauti visus savo jaunystės takus? Pradžioje ir aš taip galvojau, tačiau vėliau supratau – tai, ko gero, valstybės vykdoma mūsų sveikatinimo programa. Gi sakoma, kad visa gyvybe paremta būtent judėjimu. Tad ir mums visiems prieš pensiją teks dar smarkiai pasikrutinti. Na, o jei kažkas iš jūsų nebūsite tam tinkamai pasirengę, jūsų reikalas. Galite gyventi ir be pinigų, tai yra be pensijos. Prievartos čia jokios nėra. Tik nesitikėkite, kad koks nors vyriausybės didžiavyris priims nuostatą, kad visos LR teritorijoje veikiančios instancijos privalo centralizuotai į SODRĄ susiųsti duomenis apie visus kada nors pas juos dirbusius asmenis. Negalvokite ir, kad vos gyva SODRA ims dirbti duomenų rinkimo darbą. Juk sena patarlė ne veltui sako – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas.

Romualdas Matelis,

2009 m. spalio 26 d.

Tuos dirbtinus, gal geležinius, gal plastmasinius kalnelius gatvėse, dažniausiai prie vidurinių mokyklų, žmonės vadina visaip. Kas paprasčiausiai kalneliais, kas gulinčiais policininkais, kas [matyt pagal įspėjamąjį kelio ženklą] papais. Man tai asocijuojasi su seno gero namo senu atributu - slenksčiu, todėl aš juos taip ir vadinu.
Kas yra slenkstis? Nesu statybininkas, todėl galiu apsirikti kalbėdamas apie slenksčio pirminę paskirtį, tačiau manau, kad jo pagrindinė paskirtis visada buvo apsaugoti trobą nuo skersvėjų, gal būt dar nuo galimo vandens užpylimo, jei kažkieno namai buvo žemumoje, arti išsiliejančios upės ar patvinstančio ežero. Tačiau tie slenksčiai bet kokiu atveju yra namų priklausiniai, gi šiandiena aš noriu su jumis padiskutuoti apie eismą mūsų gatvėse. Tiksliau apie važiuojančiųjų greičio priverstinį ribojimą, vardan to, kad išsaugoti pėsčiųjų sveikatą ir gyvybes.

Visos saugumo priemonės paprastai būna geros kada jos yra "nepersūdytos" ir niekam nekenkia. Todėl ir slenksčiai važiuojamose dalyse dažnu atveju yra pagirtinas reiškinys. Tačiau man kartais, važiuojant pro tokius greičio ribotuvus iškyla ir negerų minčių. Imu įtarti, kad tokie darbai atiduoti į paprasčiausių neišmanėlių rankas, o gal net turi privačių interesų atspalvį. Net nežinau kieno reikėtų užklausti norint gauti teisingą ir kompetetingą atsakymą apie galimai esančias normas. Jei tokios yra. Tačiau kartais kai kurie slenksčiai yra paprasčiausi kenkėjai vairuotojams. Kai kurie jų sustatyti absoliučiai nejudriose gatvelėse. Yra mokykla, tad atsiradęs ir slenkstis. Na tegul, gali ir "miegančiose" gatvėse kažkada atsirasti nutrūktgalvių, tačiau kai jie būna tokie aukšti, kad net ir važiuojant per juos 30 km. per valandą subarška mašinoje sėdinčiųjų dantys, situacija akivaizdžiai nebenormali. Liūdnai juokaujant galima daryti prielaidą, kad tokio slenksčio steigėjas norėjo, kad vairuotojai prie jo sustotų ir išlipę rankomis persistumtų savo automobilį. Bandant ieškoti paslėptų privačių kažkieno interesų, reikėtų užduoti klausimą - o kas galėtų paneigti, kad tokie aukšti ribotuvai, ne amortizatoriais prekiaujančių firmų užsakymas? Juk jie laužo mūsų mašinas ir, ko gero, visų pirma gadina amortizatorius.

Vairuotojams idealiu slenksčiu galėčiau paminėti vieną iš pirmtakų, esantį Žemaičių gatvėje Kaune prie J.Jablonskio vidurinės mokyklos. Arba Putvinskio gatvėje, prie laiptų į Žaliakalnį esantįjį. Pirmasis gal net per geras, nes pro jį, pernelyg nesukant galvos dėl automobilio būklės galima važiuoti ir leistinu 50 km/h greičiu. O vieni bjauriausių - tame pačiame Kaune Studentų gatvėje KTU miestelio ribose [jie betoniniai, savadarbiai] ir Rytų gatvėje prie "Varpo" gimnazijos. Tiesa, ir čia buves betoninis šarvas dabar pakeistas standartiniu, vakarietišku, tačiau jo aukštis itin didelis, todėl, kaip jau minėjau, per jį mašiną norisi persistumti pėsčiomis. Tad mano atviras klausimas - ar yra kažkieno reglamentuoti slenksčių aukščiai? O jei nėra, tai kas pagaliau juos sunormins ir įves tvarką šioje srityje?

Antra šios problemos dalis yra jų dvejinimasis. Kaskart vis nauji atsirandantys slenksčiai, dabar paprastai jau statomi poromis, t.y. vienas per du-tris metrus prieš perėją, o kitas tokiu pat atstumu už jos. Na atleiskite ponai, bet čia ir vėl tegalima įžvelgti kažkieno privačius interesus. Nes kitaip kokia gi prasmė švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus ir statyti juos du? Argi nepakanka vieno? Žinoma, mažiau nuovokus pilietis gali imti teigti, kad į perėją atvažiuojama iš dviejų pusių, todėl du ir reikalingi. Tačiau aš nemanau, kad eismo saugumas nukentėtų jei būtų daromas tik vienas ir jis eitų per patį perėjos vidurį. Priešingai, taip jis net atliktų teigiamą vaidmenį, nes tarsi į dvi dalis padalintų pėsčiųjų perėją, tad ir mažiau koordinuotų žmonių prasilenkimas perėjoje taptų geresnis.

Ko gero tokius pasiūlymus labiau tiktų adresuoti tiesiogiai saugaus eismo komisijoms prie miestų savivaldybių. Tačiau vargu ar privačios iniciatyvos tokiais atvejais duos rezultatą. Pagaliau nebeturiu aš ir tiek kantrybės, kad kiekvieną negerovę aptarinėti laiškais su įvairiais valdininkais. Gal kas nors iš Jūsų, mieli vairuojantys skaitytojai, apsiimsite perduoti savo savivaldybėms tokias pastabas?

Susijęs straipsnis: http://vilniaus.diena.lt/naujienos/transportas…

Rašinyje panaudota citata iš „Kauno dienos“ skyrelio „Žvilgsnis“, 2009 m. spalis 6 d.

http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/zvilgsnis-241659?utm_source=feed_reader&utm_medium=rss&utm_campaign=rss_feed

Pradėti diskusiją apie galimai D.Kedžio [o gal ir ne jo] įvykdytą dviejų žmonių sušaudymą nesijaučiu turįs pakankamai žinių ir kompetencijos. Ši tragedija svarstoma įvairiausiuose populiariuose saituose, o paprastam žmogui kol kas belieka pasikliauti tik savo nuovoka ir gyvenimiška patirtimi analizuojant įvairias ištraukas iš daugelio informacijos šaltinių. Temidei, manau, kol kas turėtų būti svarbiausia nustatyti tragedijos pradžią, t.y. ar ji prasidėjo tada, kai iš tikrųjų imta tvirkinti mažametė Drąsiaus duktė, o į tai Valstybės pareigūnai nekreipė deramo dėmesio, ar tada, kai žmogiškoji fantazija transformavosi į ligą, kuri privedė prie nepataisomų pasekmių. Todėl ne apie tai šis mano rašinukas…

 

Jau kurį laiką manęs nebežavėjo „Kauno dienos“ publikacijos, todėl nebeesu jos dažnas skaitytojas. Kartais tik akimis permetu straipsnių pavadinimus ir tuo baigiasi mano kontaktas su šiuo dienraščiu. Tačiau vakarykštė skiltis „Žvilgsnis“ „Kauno dienoje“ man patiko, todėl nutariau joje dėstomas mintimis pasidalinti ir su pas mane gal užklysiančiais žmonėmis. Tiesa, gaila, kad dabar „Žvilgsnis“ nebeturi autoriaus pavardės, bet matyt tam kažkas turi kažkokių sumetimų. O norėtųsi sužinoti kam iš K.D. žurnalistų savo atmintyje turėčiau uždėti dešimtuką…

 

Taigi, žemiau pateikiu man patikusią ištrauką:

„… teisėjų mantiją demokratinė valstybė stengiasi gerbti ir saugoti dar labiau nei per ginkluotą konfliktą saugomus objektus, pažymėtus Raudonojo Kryžiaus simboliu. Stengiasi, jei didžiausia vertybė joje yra pilietis. Ar diskusijose apie teisėjų darbo atmosferą daug girdime kalbant apie piliečių teisę teismuose rasti tiesą, teisę būti nuteistiems tikrai aklos Temidės, sveriančios tik "už" ir "prieš"? Geriausiu atveju kalbama apie teisėjų, kaip asmenų, norus gyventi ir dirbti oriai, teismų nepriklausomybę. Ginama institucija, klanas, o ne piliečiai, kuriuos ji turi aptarnauti, ne šių noras būti tikriems, kad bet kokiomis ekonominėmis sąlygomis, bet kurio Lietuvos miesto ir bet kurio lygio teismai dirbs nepriekaištingai…

 

Kažkuriam laikraštyje radau Seimo pirmininkės I.Degutienės mintį, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo jo pareigybės ir užimamų pareigų, turi būti vienodai atkakliai ginamas. Tačiau kas iš mūsų galėtų pateikti tokių pavyzdžių? Ko gero mažai kas. Ir jei tokių pavyzdžių ir rastume, tai jų būtų ne tiek jau daug. Lietuvoje jau ne tik valdančiame ešelone nusistovėjęs požiūris, kad įstatymus būtina vienodai taikyti visiems. Kaip nebūtų liūdna, bet su tokia praktika susitaikę net ir daugelis eilinių eiliniausių piliečių, todėl pokalbyje su atsitiktinai sutiktais žmonėmis neretai tenka dar ir dar kartą nustebti tokiu žmonių požiūriu. Pavyzdžių galima pradėti ieškoti visur ir visokių. Kad ir nuo šviesios atminties žurnalisto Vito Lingio, kad ir nuo „Mažeikių naftos“ vado Gedemino Kiesiaus, kurių bylos turėjo labai didelį atgarsį, kad ir nuo Baltarusijoje galimai nužudyto Vytauto Pociūno, kurio byla neaiškiomis aplinkybėmis vis numarinama, tačiau didelio velionio žmonos atkaklumo dėka vėl stumiama tolyn. Bet kokiu atveju tai garsių ir didesnę ar mažesnę įtaką mūsų gyvenime turėjusių asmenų bylos. Tačiau ar daug naujų pavardžių sužinome po paprasto žmogaus žūties? Ar kas nors rašo, diskutuoja ir narplioja paprasto žmogaus nutrauktą gyvenimą? Tegul šis klausimas ir lieka retoriniu…

 

Tačiau „Žvilgsnis“ kaip niekada atvirai ir teisingai palietė ne tik tragiškiausius mūsų gyvenimo atvejus. Gal tiksliau bus – ne tik atvejus, kurie pasibaigia tiesiogine mirtimi. Čia mes negalime nepastebėti, kad tautos pasitikėjimas savo šalies teisėsauga ir teisėtvarka išmušinėjamas net ir eilinėse, platesnio visuomenės dėmesio tarsi ir nevertose bylose. Tai yra tokiose teismuose, kur sprendžiami įvairūs prievolių, skolų, nuosavybės klausimai. Todėl neatsitiktinai liaudyje gyvas jau žila barzda apžėlęs posakis, kad tiesa ten, kur didesni pinigai.

 Bet ar bent jau mūsų vaikai sulauks tikro teisingumo? Kažkodėl labai abejotina, nes pasidairius į kažkada mūsų išsvajotus Vakarus, ir ten nebematome tokių idealių pavyzdžių. Seniai jau atslūgo daugelio viltis atgauti tiesą Strasbūre, nes jo teismai nepatesinamai ilgai vilkina bet kokio atspalvio bylas. Ką ten vilkina… Dažnu atveju jos atidedamos iki tokio laiko, kad Strasbūro teismo sprendimas tampa jau nebeveiksnus, nebegalintis niekaip kitaip, nebent moraliai atstatyti kažkieno patirtą skriaudą.

 

Tad pabaigai retorinis mano klausimas – kaip gi turime gyventi, jei nebematome šviesos tunelio gale?

Galima skaityti ir čia: http://lt.netlog.com/I_Matelis_I/blog/blogid=51359

 

Kaip žinia, visi darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo teisinėje valstybėje yra reglamentuojami įstatymais ir darbo kodeksu. Esant nesutarimui tarp šalių galima pasitelkti į pagalbą Darbo inspekciją prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurių pareiga operatyviai reaguoti į nusiskundimus ar paprasčiausiai paklausimus. Paklausimus taip pat galima pateikti ir tiesiogiai LR SAD ministerijai, tačiau bet kokiu atveju visi atsakymai bus paruošti LR Darbo kodekso pagrindu. Iš pažiūros viskas puiku, tačiau ar tikrai? Ar tikrai Darbo kodeksas pakankamai tobulas ir numato visus galimus konfliktinius sprendimus abiems šalims teisingai?

Krizės metu, kuri, kad ir kaip ten bebūtų, labiau paskelbta Vyriausybės nei atėjusi savaime, daugelis darbdavių suskubo imti mažinti etatus ar net visai uždarinėti savo padalinius taip mažinant apyvartą, o realiai – net naikinant tai, kuo džiaugėsi daugelį metų – savo įmones. Na, o darbo vietų likvidavimas, akivaizdu, skausmingai atsiliepia ir visiems paprastiems žmonėms, tai yra tiems, kurie niekada nesiveržė į savarankišką veiklą, o gal tam ir neturėjo tinkamų gabumų. Tačiau bet kokiu atveju, žiūrint iš šalies, darbdaviai suskubo vardan to, kad neprarasti tos pridėtinės vertės, kurią jiems sukūrė jų pavaldiniai. Gi darbuotojai, liaudiškai sakant, liko ant ledo. Jie nebeturi pasirinkimo ir priversti pasitraukti į nežinią. Tiesa, atsitraukimas turėtų būti šiek tiek sušvelnintas – apie atleidimą darbdavys turi pranešti prieš du mėnesius, o jiems pasibaigus dar ir išmokėti dviejų mėnesių atlyginimo vidurkį už būsimas darbuotojo klajones nuo biržos prie biržos, nuo vieno darbdavio, prie kito. Turi, tačiau ar tikrai taip?

Neturėdamas minčių, kad šiuo savo rašiniu pamokinsiu darbdavius kaip apmulkinti savo pavadinius [viliuosi, kad šis aprašymas kaip tik atkreips visuomenės dėmesį į galimus pavojus ir taip paskubins valdžios institucijas atlikti tam tikras pataisas Darbo kodekse], atskleidžiu vieną iš variantų, kaip darbdaviai gali išvengti aukščiau paminėtų įstatymo imperatyvų. LR DK 195 str. apsprendžia atlyginimo mokėjimus, kai darbuotojams paskelbiama prastova. O prastovos paskelbimas, pasirodo, labai patrauklus įmonių savininkams. Nesusiprantančiam pasiluosuoti nelaukiant dviejų mėnesių darbuotojui galima paprasčiausiai paskelbti priverstinę prastovą, t.y. prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir neįspūdinga – už prastovą 195 str. 1 punktas įpareigoja darbuotojui mokėti atlyginimą, ne mažesnį nei Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Tačiau jau ketvirtasis punktas parodo tikrąjį galimų apgaulių kelią. Ketvirtasis punktas skamba taip: „Jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą“ , o tai reikštų, kad darbuotojui galima mokėti tik 240 lt. per mėnesį.

Jūs galite paklausti – o kas čia blogo? Jei darbuotojas tingi dirbti ir atsisako, taip jam ir reikia. Tačiau neskubėkime. Apsukrus darbdavys Jums gali pasiūlyti darbą kitame Lietuvos gale. Nesuteikdamas nei gyvenamojo ploto, nei apmokėdamas jums kelionės išlaidas. Ir tada, atlikęs nesudėtingą paskaičiavimą, Jūs suprasite, kad vien kelionė, arba kelionė ir nakvynė Jums kainuos daugiau, negu Jūs gaunate atlyginimo. O jei nesutiksite atiduoti daugiau negu gaunate, jums ir bus pritaikytas atsisakymas dirbti Jūsų „sveikatai nekenkiantį darbą“. Nes įrodyti, kad darbas už dyką kenkia Jūsų sveikatai, net ir teisme, ko gero, bus ohoho kaip nelengva.

Lupikautojas - kiekvienam mokančiam lietuvių kalbą gerai suprantamas žodis. Jo kratosi bet kuris bent kiek padorumo savyje dar išlaikęs žmogus. Nežiūrint to pas mus tokių dar pakankamai apstu. Ką padarysi. Tačiau gal ne kiekvienam suprantama kur prasideda ir kur pasibaigia šios sąvokos ribos. Lupikautoju galima pavadinti ir tik šiek tiek brangiau nei kiti realizuojantį savo prekes ar paslaugas. Na, o kai apetitas išauga virš bet kokių suvokiamų ribų, prasideda reketas.

Koks gi esminis skirtumas tarp reketo ir lupikavimo? Manyčiau, kad lupikavimas, kad ir koks jis būtų negerbtinas reiškinys, lyginant su reketu jis dar pakankamai padorus. Nes lupikautojas tik bando nuplėšti devintą kailį nuo savo pirkėjo. Tuo tarpu reketininkas jau reikalauja. Jis tave, nesiskaitydamas su priemonėmis ir galimomis pasekmėmis, stumia į kampą tol, kol tu palūši ir atiduosi jam jo reikalaujamą sumą. Tačiau tiek to tas teorijas, nes žinome jas visi pakankamai gerai. Todėl dabar jau suku prie šio rašinio esmės.

Gal ne visiems dar vis žinoma, kad net dvi Lietuvai teikiančias ryšio paslaugas bendrovėms - Omniteliui ir TEO [buvusiam "Lietuvos telekomui"] valdomos tų pačių skandinaviškų rankų. Tik vargu ar čia reikėtų skubėti kaltinti skandinavus, nes Lietuvos skyriams vadovauja mūsų tautiečiai. Tapio Paarmos laikai jau nutolo ir kažin ar sugrįš. Liko tik paveldas. Metų pradžioje daugelį Lietuvos gyventojų šokiravo "Omnitelio" "idėja" pakeisti planus savo vartotojams, įpareigojant juos nekreipti dėmesio į krizę ir aplink plintančius raginimus pradėti gyventi taupiau ir kalbėti telefonu ne mažiau negu praėjusiais metais. Tačiau nesu šios firmos klientas, tad via tai žinau tik iš nuogirdų. Kas kita "genialūs" TEO užmojai, nes nors ir labai nenorint, aplinkybės vis dar verčia būti šios formos abonentu, nors ir ne tiesiogiai.

Nuo sausio pirmos dienos TEO, antrindama savo Siamo dvyniui omniui, paskelbė, kad nežiūrint sutartyse numatytų įkainių, jie papildomai ims tris litus už gyventojams siunčiamas mėnesines sąskaitas. Šis reketavimo atvejis nesukėlė tokio plataus rezonanso visuomenėje, nes jis nepalietė tų, kurie iš TEO gauna tik telefoninį ryšį, o taikytinas tik tiems, kurie gauna dar ir internetinį ryšį. Nieko keisto, internetu pas mus, Lietuvoje, naudojasi vis dar kur kas daugiau jaunimas, kurie moderniškesni, mažiau suka galvą dėl ekonominių aplinkybių, apart kompiuterių dauguma turi vaizdo kameras, spausdintuvus, garso transliavimo aparatūrą, ko gero, mažiau kreipia dėmesį ir į savo kietuose diskuose turimų duomenų saugumą. Tad jie ne labai ir reagavo į tokius pokyčius. Tuo tarpu tarpe vartotojų atsidūrė ir tie, kurie neturi jokių spausdintuvų, tad jiems nėra kitos išeities kaip juos nusipirkti. Arba mokėti taip TEO trokštamus tris litus per mėnesį.

Ar įstatymiškai tai teisingas reikalavimas? Akivaizdu, kad ne. Į mano rašytą raštą TEO po kelių savaičių gavau atsakymą. Trumpai pacituosiu:

"Norime pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 12 23 Nr. 1V-1160 įsakymu patvirtintos "Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės" numato, jog "Sąskaita už suteiktas Paslaugas abonentams pateikiama nemokamai". TEO klientas, interneto paslaugos vartotojas, turi teisę pasirinkti: gauti internetu (nemokamai) arba paštu (mokamai)".

Atrodo TEO darbuotojai nebe labai moką lietuvių kalbą, jei patys nurodo savo veiksmų teisėtumą paneigiančias citatas. Šiandiena čia, Delfio bloge, o ryt ir paštu, matomai reikės jiems padaryti kalbos pamokėlę. Deja. Nes tai, ką jie vadina nemokamu gavimu, toli gražu nėra gavimas. Internetu mes tik pamatome, tuo tarpu gavimas yra tada, kai mes galima gaunamą daiktą paimti į rankas. Tas pats ir su pateikimo sąvoka. Pateikti, tai reiškia įduoti. Gi, sakykime, jei aš neturiu spausdintuvo, aš neturiu ir galimybės apmokėti savo sąskaitos, nors ir sužinau joje esančią sumą. Pagaliau, jei gilintis iki smulkmenų, net ir turėdamas spausdinimo aparatą, aš turiu nusipirkti popieriaus ir rašalo. Tad ar tai vaidinasi nemokamas pateikimas? Aišku, kad NE.

Ir pabaigai sugrįžkime prie reketo. Dar galima būtų reketu ir nevadinti šių veiksmų, jei jie turėtų bent kokį ekonominį pagrįstumą. Tačiau… Tikriausiai niekas Lietuvoje nėra gavęs registruotos sąskaitos, o siunčiant paprastą laišką, ant voko reikia klijuoti 1,35 lt. pašto ženklą. Tad ar TEO interneto vartotojui būtina siųsti sąskaitas per brangesnes pašto kurjerių tarnybas?

Lieka labai įdomu ar kažkas iš šalies kontroliuojančių institucijų užsiims šio reketo likvidacija. Ar bus laikiama ryžtingų pačių vartotojų veiksmų…