Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.

Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.

Paradoksas, bet kas yra Valstybė, daugeliui tik retorinis klausimas. Tai yra klausimas, tikslų atsakymą į kurį, ne tik mažai kas žino, bet ir mažai kas jo ieško. Šią sąvoką visi suprantame daugmaž vienodai, nors politikoje net labai skirtingai. Tačiau nelaužydami iečių dėl absoliučios tiesos, manau, turėtume sutarti, kad valstybė tai tam tikras teritorinis vienetas, turintis savo žmones, pinigus, kariuomenę ir, aišku, valdžią. Ir va, ta valdžia mumis visais vienodai turi rūpintis – tai įtvirtina LR Konstitucijos 29 straipsnis, kurio pirma pastraipa teigia:  „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Reiškia ir mudu, su Tavimi, skaitytojau, esame lygūs. Bet ar tikrai? 

Deja… Diskriminuojami esame labai įvairiai: pagal turtinę padėtį, užimamas pareigas ir dar daugelį niuansų. Diskriminuojami esame netgi pagal gyvenamąją vietą. Ir visa tai kelia daugelio iš mūsų, pasipiktinimą. Tiesa, mane kiek stebina kodėl Konstitucija įpareigoja tik valstybės institucijas ir pareigūnus į žmones žiūrėti kaip į lygius asmenis. O didžiosios monopolijos, kurių pagal įstatymus tarsi ir neturėtų būti, mus jau gali suskirstyti pirmais antrais? Bet yra taip, kaip yra.

Nepretenduodamas į didelės apimties disertaciją, peržvelgsiu tik porą, tarpusavyje niekaip nesusijusių pavyzdžių. Gyvename įtemptą laikotarpį, kai mokesčių našta, iškeltos kainos ir bedarbystė arba ją mažai kuo pakeičiantys masiniai minimalūs atlyginimai, valdžios nesiskaitymas su žmonių interesais ir panašios aplinkybės daugelį verčia varstyti teismų salių duris. O net tada, jei pavyko laimėti bylą teisme, dar, tikriausiai, ne viskas. Dažnai į pagalbą reikia kviestis antstolius, kurie turi užtikrinti priimto teismo sprendimo vykdymą. Šiuolaikiniame gyvenime antstolis, kaip ir notaras ar advokatas, visai suprantama instancija. Advokatai ir notarai turi teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Gi Lietuva yra valstybė. Tačiau jei mums reikia antstolio, jo rinktis beveik nevalia. Nustebote?

Aš irgi, bet tokia tvarka įteisinta Antstolių įstatyme, kurio 23 straipsnio pirma dalis skelbia: “Antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai“. Kam tai? Piliečių patogumui? Abejotina. Kiekvienas žmogus ir pats puikiai susigaudo į ką jam patogiau kreiptis. Gi be reikalo klaipėdietis nevažiuos ieškotis antstolio Vilniuje, jei jo byla lietė Klaipėdos klausimus. Tačiau taip gal išvengiama svetimų antstolių? Juk su savais, tarkime savivaldybės vadovams kur kas lengviau rasti bendrą kalbą. Deja, kartais ta kalba ne bylą laimėjusiojo naudai. Tai gal ne veltui šnekamojoje kalboje žmonės sako, kad Lietuva švogerių kraštas? Tik ar šiam įstatymui visi asmenys lygūs? Nežinau, bet jei gausiu Seimo atsakymą, būtinai apie tai parašysiu.

Jei minutėlei pamirštume kokioje situacijoje, kokiam finansiniam dugne gyvename ir pasvajotume, kad turime daug pinigų, mums kiltų klausimas kur juos pasidėti. Normalus ir visiems suprantamas noras - pinigus laikyti saugiai ir pelningai. Suprantama, bankų mokamos palūkanos nei vieno iš mūsų nepadarys turtuoliais, tačiau jų siūlomos palūkanos, bet kokiu atveju yra vienas iš pagrindinių stimuliatorių renkantis kur pasukti. Ir ne tik bankų, nuo 1995 m. vasario 21 d. , kai įsigaliojo Kredito unijos įstatymas, mes galime tapti tokių unijų pajininkais ir jose laikyti savo santaupas. Jokia paslaptis, kad iš esmės, kredito unijos dubliuoja bankų veiklą, tik ženkliai palankesnėmis sąlygomis. Tai normalu, nes Lietuva deklaruoja laisvos rinkos sąlygas, todėl esame laisvi rinktis ne tik prekę, kuri atitinka mūsų poreikius ir jos pardavėją, bet ir savo turimą kapitalą investuoti ten, kur mums atrodo priimtiniausia, geriausia, pelningiausia.

Tikrai? Deja ir vėl ne. Mano minėtas Kredito unijos įstatymas skelbia ką kita. Pažiūrėkime keletą jo straipsnių…

12 straipsnio [Kredito unijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai] 1 punktas: Kredito unija filialus ir kitus kredito unijos įstatuose nurodytus struktūrinius padalinius gali steigti įstatuose nustatyta tvarka tik Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

13 straipsnio [Kredito unijos nariai] 1 punktas: <…> Kredito unijos nariu fizinis asmuo gali būti, jeigu jis gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ar su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

Taigi aš, jeigu aš gyvenu Kaune, negaliu būti Palangos kredito unijos nariu. Nes Kauno savivaldybė nesiriboja su Palanga. Gal Jūs žinote atsakymą kam tai naudinga? Ir kodėl toks apribojimas būtinas? Aš nežinau. Bet manau, kad tai atitinka dažniausiu atveju užsienio bankų interesus. Kaip jau minėjau, kredito unijų mokamos palūkanos kaip taisyklė didesnės už bankų, tad kas gi bus su bankais, jei visi subėgs į palankiausią savo mokamais procentais, uniją?

Aš niekada nežiūrėjau žodyne ką reiškia žodis korupcija, bet iš bendro išprusimo manau, kad tai korumpuotų asmenų įtakos produktas. O gal klystu?

Taigi, gyvename Lietuvos Valstybėje, esame jos piliečiais, mokame į Valstybės iždą mokesčius, bet ne visoje jos teritorijoje jaučiamės vienodai patogiai. Gal gi sakau gyvename kažkokioje kunigaikštysčių asociacijoje, kur kiekvienoje jų mūsų skirtingos teisės?

Daugelis mano, kad Lietuvos respublikos įstatymai painūs ir nuobodūs. Aš irgi taip maniau ilgą laiką. Bet kartą pabandęs juos paskaityti, supratau, kad mąstančiam žmogui tai įdomūs ir, ko gero, niekad nesibaigsiantys skaitiniai. Todėl patariu ir jums – skaitykite įstatymus. Tai ne tik išplės jūsų susivokimo aplinkoje laipsnį. Jūs geriau susigaudysite jus supančioje aplinkoje. Tad šio rašinuko skaitytojo patogumui įdedu dvi nuorodos į aptartus įstatymus:

Antstolių įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=332317

Kredito unijos įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324194

 

Nesu tikras net ar ši, tautai siūloma sistema yra nuoširdi. Bet ne jei ir taip, tai joje matau trūkumus. Apie juos jau prieš 2 dienas parašiau organizatoriams. Na, savaitgalis, gal pirmadienį sulauksiu atsakymo. Tas savo mintis parašysiu kiek vėliau. O kol kas tik perkopijuoju gautus laiškus. Mano nuomone, mielieji – neskubėkite pasinaudoti šiuo siūlymu…

Dar vasarą, liepos pabaigoje savo Delfi blog’e parašiau Atvirą laišką LR Vidaus reikalų ministrui Raimondui Palaičiui dėl valstybės taikomos prievartos kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu įsigyjant asmens tapatybės kortelę. Jis čia –>>> http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7587/

Į tai gavau Ministro atsakymą, kuris man patiko ir teikė vilties, kad ši padėtis bus ištaisyta. Ministras pažadėjo artimiausioje rudens sesijoje pakartotinai teikti seimui siūlymą šią padėtį ištaisyti, teigė, kad ir jis šiuo klausimu jau kai ką bandęs, bet dar nesėkmingai.
Neturintiems laiko peržiūrinėti mano Delfi nuorodą, trumpai pakartosiu – demokratijos sąlygomis žmonės neturi būti verčiamo įsigyti asmens tapatybės kortelę, nes esant reikalui pavažiuoti toliau Europos sąjungos ribų, jiems tampa privalu įsigyti ir LR piliečio pasą. Tad jei jau pas ką per mažai vietos kišenėje pasui, laisva valia gali užsisakyti tapatybės kortelę. Tačiau dabar gaunasi dvigubi standartai, kurie labai susišaukia su tarybiniu laikotarpiu, kai visi turėjome TSRS piliečio pasus, bet jie nebuvo tinkami važiuoti į užsienį ir tokiai kelionei buvo būtina išsiimti dar ir Užsienio pasą. Rašiau ir, kad abiejų šių dokumentų kaina – 180 lt. yra nerealiai didelė. Kritikuotina ir ES pozicija, kad galiojantis LR pilietybės dokumentas turi iki savo galiojimo “veikti” ne mažiau kaip 6 mėnesius, priešingu atveju į daugelį užsienio šalių gali būti neįleistas.

Šiandiena, su tam tikra nepikta ironija, galiu pasidžiaugti, kad jei šuns balsas į dangų ir neina, tai maniškis lyg ir prasibrovė. Spalio 12 dieną seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias nuo sausio Lietuvos piliečiai galės rinktis vieną iš asmens dokumentų – pasą arba tapatybės kortelę. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021
Vis tik, manau, kad tai tik pirmasis teisingas žingsnis. Sekantis turėtų būti toks, kad juo būtų numatoma sugrąžinti pinigus už prievarta išreikalautus 100 arba 80 lt.

už kažkurį vieną iš šių dokumentų, jei kuris nors pilietis norėtų sugrąžinti jam nereikalingą dokumentą. Dažniausiu atveju, tai tikriausiai būtų Piliečio tapatybės kortelė, nes būtent ji buvo brukama per prievartą. Jei taip įvyktų, aš pats pirmasis sutikčiau sugrąžinti savo tapatybės kortelę, nes joje jokių privalumų įžvelgti nesugebėjau nei karto.
Be kita ko, ateityje dar labai svarstytinas klausimas ar nepažeidžiamos žmogaus teisės į tapatybės kortelę priverstinai keliant kiekvieno mūsų elektroninį parašą ir pirštų antspaudus. Juk tai kiekvieną mūsų padaro potencionaliais įtariamaisiais. Bet apie tai savo mintis surašysiu gal kažkada vėliau.

Aš neretai skiriu gana daug laiko pasvarstymams, kokia turėtų įvykti reorganizacija valstybės valdyme, kad politika taptų moralia. Nes dabartiniu metu jau tarsi ir įteisinta, kad politikai gali vienaip kalbėti, o kitaip daryti. Tai jau tarsi tapę gyvenimo norma. Ir tokių pamąstymų metu vis dažniau prieinu išvados, kad politikos paleistuvystę sąlygoja būtent koalicijos. Sakykite man ką tik norite, tačiau bet kuri partija gana sėkmingai gali nebevykdyti savo priešrinkiminių pažadų, dangstydamasi būtent koalicijos buvimu. Todėl aš darau išvadą, kad būtent KOALICIJA yra ta paslėpta bomba nuolatos ardanti ir griaunanti visos tautos lūkesčius ir net valstybės pamatus.

Nenorėdamas konkrečiai įvardinti jokios partijos, vaizdumo dėlei paanalizuosiu Lietuvą su neegzistuojančiomis partijomis. Sakykime, kad pas mus yra penkios parlamentinės partijos: reformatorių, racionalistų, idealistų, nuosaikistų ir permainistų. Pastaruosiuose rinkimuose į seimą daugiausiai balsų laimėjo reformatoriai, tad natūralu, kad jie sėkmingai turėtų vykdyti savo pažadus rinkėjams. Tačiau ne… Jų persvara per maža, kad jie galėtų ką nors nuveikti. Tada jie jungiasi į koalicijas, kad galėtų būti pozicijoje. O jungiantis į koalicijas neretai neišeina nieko kito, kaip tik jungtis su visai kitokių vertybių propaguotojais. Ir tada tenka atsisakyti to, ką buvai pažadėjęs rinkėjui. Susidaro keista situacija, kuri leidžia nebevykdyti savo pažadų. O pažadų nevykdymas nuvilia rinkėjus, tad ateityje piliečiai praranda bet kokią viltį į šviesesnį rytojų.

Tūlas skeptikas man gali mestelėti, kad tokia praktika yra visame pasaulyje ir visiškai kvaila yra bandyti kažką revizuoti pasaulinėje praktikoje. Tačiau tai nebus rimtas argumentas. Mes žinome, kad pasaulis toli gražu nėra idealus, tad kiekvienos valstybės valioje turėti savo nuomonę ir tvarką. Kad ir į Europos sąjungą pažvelgus. Va Norvegija nepanoro įsijungti į aljansą, tačiau su juo ir nekonfliktuoja. Priešingai, daug kur ji elgiasi taip, tarsi būtų jo narė. Net pinigus Kauno pilies rekonstrukcijai skiria, nors to daryti visai neprivalėtų. O Islandija pabuvo ir išstojo. Nes nematė jokių buvimo privalumų… Lietuva, kartu su kitomis Baltijos šalimis dūsauja dėl to, kad negali įsivesti euro, o Didžioji Britanija, nors tam neturi jokių kliūčių, nenori jokio euro ir gerbia savąjį svarą. Pavyzdžių galima būtų pateikti ir dar daugiau, bet grįžkime prie koalicijų.

Taigi kaip būti, kad ir be koalicijos, laimėjus rinkimus, daryti tinkamą įtaką įstatymdavystei, o reiškia paprasčiausiai sugebėti vykdyti savo išankstinę programą? Nesu aukšto lygio matematinis programuotojas, todėl galėčiau suklysti pateikinėdamas savo siūlomų proporcijų dydžius, tačiau kaip nieko neįpareigojantį pavyzdį vis tik pateiksiu. Tarkime, kad reformatorių partijos narių skaičius seime sudaro 35 procentų. Racionalistų – 25, idealistų – 20, nuosaikistų – 15 ir permainistų – 5. Tauta pasirinko reformatorius, todėl labiausiai turėtų būti ir priimtini jų siūlymai. O, kad taip gautųsi, sakykime kiekvienas šios partijos atstovas turėtų balsavimo metu turėti ne vieną balsą, o pavyzdžiui 1,35 balso. Atitinkamai racionalistai – 1,25 ir paskutinieji, permainistai tik 1,05 balso. Vardan to, kad supaprastinti skaičiavimą, sąlyginai laikykime, kad Lietuvos parlamente yra tik 100 seimo narių. Tada idealiu atveju, jei balsavime dalyvautų visi deputatai, svarstant kažkurį klausimą, pozicijoje esanti partija, norėdama įgyvendinti savo rinkėjams duotą pažadą, surinktų 47,25 balsų. Tuo tarpu mažesnį pasitikėjimą gavusios partijos, net jei jos pavyzdžiui trise bandytų slaptu tarpusavio susitarimu torpeduoti svarstomą įstatymą, to nelabai galėtų padaryti – idealistai surinktų 24, nuosaikistai 17,25 ir permainistai 5,25 balsų, kas iš viso sudarytų 46,50 balso. Taigi 35 reformatorių balsai nulemtų įstatymo priėmimą, nežiūrint to, kad likusieji 40 parlamentarų bandytų sutrukdyti siūlomo įstatymo priėmimui. Na, čia aš skaičiavau gerokai supaprastinti, mintyje turėdamas, kad antros pagal balsų skaičių partijos – racionalistų nariai balsuotų nevienodai – pusė už siūlomą įstatymą, o pusė prieš. Žinoma, tokios proporcijos ne visada garantuotų pozicijos persvarą prieš kitus, likusius opozicijoje, tačiau manau, kad siūlomas klausimas turėtų būti jau labai abejotinas, kad visa opozicija jį vertintų vienbalsiai neigiamai.

Bet kokiu atveju aš čia tepateikiu pirminius savo pamastymus, kurie turėtų būti dar gerokai analizuojami, svarstomi ir tikrinami matematiškai. Tačiau tokiu atveju iš seimo gyvenimo išnyktų dviveidystės pagrindas – koalicija. Neabejotinai šias permainas turėtų lydėti ir parlamentarų atšaukimas rinkėjų valia. Esant seimūno atsiskaitomybei prieš rinkėjus ir nebegalint dangstytis koalicijos sąvoka, gyvenimas Lietuvoje, turėtų tikrai tapti civilizuotesnis ir geresnis.

Na, o kaip tai įgyvendinti? Man regis, kad tokias permainas įmanoma būtų padaryti tik atėjus naujam seimui. Taigi dabar esantieji turėtų priimti šiam tikslui pasiekti reikiamus įstatymus, o jų galiojimą paskelbti nuo naujos kadencijos darbo pradžios.

Dabar daug kur, o tame tarpe ir įvairiuose internetiniuose forumuose, plačiai diskutuojama apie Seimo pirmininko Arūno Valinsko vertimą nuo posto. Ko gero jau šį antradienį seimo nariai apsispręs dėl jo tolimesnio buvimo arba nebuvimo Seimo pirmininko kėdėje. 

Šis atvejis, tikiuosi sutiksite, tapęs jau tradicija - Lietuvoje Seimo pirmininkas, nors ir tapęs tik tradicine figūra, laikina pareigybė. Situacija labai panaši kaip ir su begale Kauno merų, iš kurių, jei neklystu, tik vienas išbuvo visą kadenciją. Bent jau aš atsimenu tik Henriką Tamulį… Tik man atrodo, kad neteisinga tikėtis atspėti kodėl jis verčiamas, kol nesame tikri kaip jis aplamai pateko į politinę areną. Jei žinotume kas pasėjo, lengviau susigaudytume ir kas pjauna.

Čia nėra tokia visai paprasta situacija. Na gal ir paprasta, bet apipainiota įvairiais voratinkliais.
Teisus vienas mano kolega, sakydamas, kad scenarijus tas pats kaip ir R.Pakso. Jei ir ne visai tas pats, tai bent jau eskizas ruoštas to paties architekto. Rusą Borisovą pakeitė mafijozas Michalskis, kurio kaip ne keista aš iki tol net nebuvau girdėjęs. Nors Kaune gyvenu visą gyvenimą ir tikrai jei jis būtų čia žymus ir baisus, būčiau bent girdėjęs. Iš to darytina išvada, kad jis tiek pat pavojingas visuomenei, kiek ir R.Pakso atveju buvo pavojinga R.Smailytė - baigėsi nuvertimas ir nebeįdomi absoliučiai niekam ta Renata. Nebekelia pavojaus nei tautai, nei M.Laurinkui asmeniškai. Na, nebent dar kažkas prie brendžio su kava ją prisimena.

Kai kas bando visa tai vertinti kaip Tvarkos ir teisingumo partijos kerštą. Neteisingas vertinimas bent jau todėl, kad kol kas Seime ši partija dar toli gražu nėra pati mylimiausia, ji vis dar opozicijoje. Kita vertus, tvarkiečiai ir neturi pagrindo turėti meilės Arūnui. Liaudies išmintis sako - kaip šauksi, taip tau atsilieps. Valinskas bandė susirinkti sau balus juodindamas visą Tvarkos ir teisingumo partiją, kodėl gi paksistai turėtų norėti, kad toks žmogus sėdėtų Seimo pirmininko vietoje? Normalu ir nieko paslaptingo - gi būtent V.Mazūronis ir inicijuoja interpeliaciją.

O vis tik, ne dėl to, kad paprastai mažiausiai simpatijų jaučiu konservatoriams [paskutiniu metu ir jų tarpe imu vis dažniau atrasti gerbtinų žmonių, kuriuos imu gerbti, tačiau visas jų šiandieninis minusas, kad nesugeba pasistatyti gerų lyderių], manau, kad visos klastos slypi būtent konservatoriuose. Tiesa, čia jau Pakso ir Valinsko scenarijai ne tokie, jie supanašėjo tik vertimo stadijoje. Paksas į prezidentus atėjo savo, savo partijos ir tautos pastangų dėka, o Valinskas? Galima, jei kam norisi, manyti, kad jis atėjo irgi šiuo keliu. Tokio žmogaus aš, bent kol kas, nenuginčysiu, nes neturiu jokių įrodymų. Bet tai mažai įtikinanti versija. Kažkas už viso to slypėjo…

Vis tik aš linkęs manyti, kad Valinskas buvo konservatorių projektas. Tą mano įtarimą dar labiau sustiprino savaitės pradžioje padarytas A.Kubiliaus beprecedentinis pareiškimas, kad TPP frakcijiečiai turi nedelsiant išsiskirstyti į jų arba liberalų frakcijas. Nu ar ne per drasu? Ar neprimena atviro diktato? Tačiau jei su jais taip kažkada buvo tartasi, suprantamas noras kažkada apie tai priminti… Be to protingas žmogus visus vertimus visada darys ne savomis rankomis, o pats dar ilgą laiką apsimetinės neutraliu. A.Kubilių vertinu kaip būtent protingą žmogų, tad ir jo ilgas "šiltas" atsinešimas į jau smaugiamą Valinską, man nėra keistas. O va šiandiena, kai vertimo procedūra jau akivaizdžiai sėkmingai įsibėgėjo, galima tarti ir atvirą savo žodį…

Manau, kad labai įmanoma, jog pagal pradinį priešrinkiminį projektą taip ir buvo sumanyta… Tie, kas svyruojantys elementai ir nelabai linkę balsuoti už mus [konservatorius], nesunkiai gali pasirinkti džiazmenus. Po to, kai jie gaus savo tam tikrą dalį balsų, estradiorus prisijungsime prie savęs. Tačiau Valinskas, apsvaigintas tokios sėkmės, nutarė nusispjauti į slaptus priešrinkiminius susitarimus su Kubil_Company ir ėmė be konservatorių paramos savarankiškai žingsniuoti per politikos sceną. Konservatoriams tai buvo netikėtas smūgis, bet jie džiaugėsi bent tuo, kad jie gali išlaikyti koaliciją su muzikantais ir nutarė palaukti savo momento. Ko gero jį surasti nebuvo taip lengva, tad tai šiek tiek užtruko… Ir šiandiena pasirinktas ne pats tobuliausiais variantas, bet kiek gi galima laukti, teko bandyti…

To bandymo sėkmę padidino dar ir tai, A.Valinskas nesugebėjo ir net nenorėjo sugebėti palaikyti gerus santykius su žiniatieka. Jis tiesiog pamiršo, kad jis jau nebe pagrindinis svogūnas, neįvertino, kad svogūnas liaupsinamas dėl grožio tol kol jis lysvėje, o kai papuola ant stalo, jis jau su pasigardžiavimu valgomas. Tad ir turime rezultatą - Valinskas jau pilnu tempu kramtomas…