DELFI BLOGAS - Romualdas Matelis rašinynas » Kategorijos "teisingumas" archyvas

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės.

Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją - to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

- Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, - įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos. Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos

prie Žemės ūkio ministerijos

Vadovui Algiui BAGDONUI

algis.bagdonas@nzt.lt

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX 2012 04 17

Kxxxxxxxxs, XXXXX,

rexxxxxka@mail.ru

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos [23 str.] numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį

turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1. Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2. Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3. Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

Pagarbiai

_ _ _ R.Matelis

Romualdas Matelis: Valstybė ar kunigaikštysčių asociacija?

Penktadienis, 2011-08-05 16:20 Rašo R.Matelis, įstatymų netobulumas, seimas, Mūsų Temidė, teisingumas, demokratija, prievarta, neteisybė, rinkos ekonomika, unija, antstolis | 1 komentarų

Paradoksas, bet kas yra Valstybė, daugeliui tik retorinis klausimas. Tai yra klausimas, tikslų atsakymą į kurį, ne tik mažai kas žino, bet ir mažai kas jo ieško. Šią sąvoką visi suprantame daugmaž vienodai, nors politikoje net labai skirtingai. Tačiau nelaužydami iečių dėl absoliučios tiesos, manau, turėtume sutarti, kad valstybė tai tam tikras teritorinis vienetas, turintis savo žmones, pinigus, kariuomenę ir, aišku, valdžią. Ir va, ta valdžia mumis visais vienodai turi rūpintis – tai įtvirtina LR Konstitucijos 29 straipsnis, kurio pirma pastraipa teigia: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Reiškia ir mudu, su Tavimi, skaitytojau, esame lygūs. Bet ar tikrai?

Deja… Diskriminuojami esame labai įvairiai: pagal turtinę padėtį, užimamas pareigas ir dar daugelį niuansų. Diskriminuojami esame netgi pagal gyvenamąją vietą. Ir visa tai kelia daugelio iš mūsų, pasipiktinimą. Tiesa, mane kiek stebina kodėl Konstitucija įpareigoja tik valstybės institucijas ir pareigūnus į žmones žiūrėti kaip į lygius asmenis. O didžiosios monopolijos, kurių pagal įstatymus tarsi ir neturėtų būti, mus jau gali suskirstyti pirmais antrais? Bet yra taip, kaip yra.

Nepretenduodamas į didelės apimties disertaciją, peržvelgsiu tik porą, tarpusavyje niekaip nesusijusių pavyzdžių. Gyvename įtemptą laikotarpį, kai mokesčių našta, iškeltos kainos ir bedarbystė arba ją mažai kuo pakeičiantys masiniai minimalūs atlyginimai, valdžios nesiskaitymas su žmonių interesais ir panašios aplinkybės daugelį verčia varstyti teismų salių duris. O net tada, jei pavyko laimėti bylą teisme, dar, tikriausiai, ne viskas. Dažnai į pagalbą reikia kviestis antstolius, kurie turi užtikrinti priimto teismo sprendimo vykdymą. Šiuolaikiniame gyvenime antstolis, kaip ir notaras ar advokatas, visai suprantama instancija. Advokatai ir notarai turi teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Gi Lietuva yra valstybė. Tačiau jei mums reikia antstolio, jo rinktis beveik nevalia. Nustebote?

Aš irgi, bet tokia tvarka įteisinta Antstolių įstatyme, kurio 23 straipsnio pirma dalis skelbia: “Antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai“. Kam tai? Piliečių patogumui? Abejotina. Kiekvienas žmogus ir pats puikiai susigaudo į ką jam patogiau kreiptis. Gi be reikalo klaipėdietis nevažiuos ieškotis antstolio Vilniuje, jei jo byla lietė Klaipėdos klausimus. Tačiau taip gal išvengiama svetimų antstolių? Juk su savais, tarkime savivaldybės vadovams kur kas lengviau rasti bendrą kalbą. Deja, kartais ta kalba ne bylą laimėjusiojo naudai. Tai gal ne veltui šnekamojoje kalboje žmonės sako, kad Lietuva švogerių kraštas? Tik ar šiam įstatymui visi asmenys lygūs? Nežinau, bet jei gausiu Seimo atsakymą, būtinai apie tai parašysiu.

Jei minutėlei pamirštume kokioje situacijoje, kokiam finansiniam dugne gyvename ir pasvajotume, kad turime daug pinigų, mums kiltų klausimas kur juos pasidėti. Normalus ir visiems suprantamas noras - pinigus laikyti saugiai ir pelningai. Suprantama, bankų mokamos palūkanos nei vieno iš mūsų nepadarys turtuoliais, tačiau jų siūlomos palūkanos, bet kokiu atveju yra vienas iš pagrindinių stimuliatorių renkantis kur pasukti. Ir ne tik bankų, nuo 1995 m. vasario 21 d. , kai įsigaliojo Kredito unijos įstatymas, mes galime tapti tokių unijų pajininkais ir jose laikyti savo santaupas. Jokia paslaptis, kad iš esmės, kredito unijos dubliuoja bankų veiklą, tik ženkliai palankesnėmis sąlygomis. Tai normalu, nes Lietuva deklaruoja laisvos rinkos sąlygas, todėl esame laisvi rinktis ne tik prekę, kuri atitinka mūsų poreikius ir jos pardavėją, bet ir savo turimą kapitalą investuoti ten, kur mums atrodo priimtiniausia, geriausia, pelningiausia.

Tikrai? Deja ir vėl ne. Mano minėtas Kredito unijos įstatymas skelbia ką kita. Pažiūrėkime keletą jo straipsnių…

12 straipsnio [Kredito unijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai] 1 punktas: Kredito unija filialus ir kitus kredito unijos įstatuose nurodytus struktūrinius padalinius gali steigti įstatuose nustatyta tvarka tik Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

13 straipsnio [Kredito unijos nariai] 1 punktas: <…> Kredito unijos nariu fizinis asmuo gali būti, jeigu jis gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ar su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.

Taigi aš, jeigu aš gyvenu Kaune, negaliu būti Palangos kredito unijos nariu. Nes Kauno savivaldybė nesiriboja su Palanga. Gal Jūs žinote atsakymą kam tai naudinga? Ir kodėl toks apribojimas būtinas? Aš nežinau. Bet manau, kad tai atitinka dažniausiu atveju užsienio bankų interesus. Kaip jau minėjau, kredito unijų mokamos palūkanos kaip taisyklė didesnės už bankų, tad kas gi bus su bankais, jei visi subėgs į palankiausią savo mokamais procentais, uniją?

Aš niekada nežiūrėjau žodyne ką reiškia žodis korupcija, bet iš bendro išprusimo manau, kad tai korumpuotų asmenų įtakos produktas. O gal klystu?

Taigi, gyvename Lietuvos Valstybėje, esame jos piliečiais, mokame į Valstybės iždą mokesčius, bet ne visoje jos teritorijoje jaučiamės vienodai patogiai. Gal gi sakau gyvename kažkokioje kunigaikštysčių asociacijoje, kur kiekvienoje jų mūsų skirtingos teisės?

Daugelis mano, kad Lietuvos respublikos įstatymai painūs ir nuobodūs. Aš irgi taip maniau ilgą laiką. Bet kartą pabandęs juos paskaityti, supratau, kad mąstančiam žmogui tai įdomūs ir, ko gero, niekad nesibaigsiantys skaitiniai. Todėl patariu ir jums – skaitykite įstatymus. Tai ne tik išplės jūsų susivokimo aplinkoje laipsnį. Jūs geriau susigaudysite jus supančioje aplinkoje. Tad šio rašinuko skaitytojo patogumui įdedu dvi nuorodos į aptartus įstatymus:

Antstolių įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=332317

Kredito unijos įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324194

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

Sekmadienis, 2011-07-03 15:38 Rašo R.Matelis, teisingumas, tautinė savigarba, vyriausybė, žemėtvarka, Kubilius A., premjeras, nuosavybės atstatymas, žemė, neteisybė | 2 komentarų

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

Romualdo MATELIO

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.

Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.

Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.

Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.

Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?

Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro.

Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?

Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:

– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?

– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?

– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?

– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?

– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?

Raštišką forma išsiunčiau pirmadienį, liepos 4 d.

Viena prievarta piliečių atžvilgiu baigėsi. O kas toliau?

Trečiadienis, 2010-10-13 11:17 Rašo R.Matelis, institucijų reketas, įstatymų netobulumas, seimas, teisingumas, ministrai, lupikavimas, piktnaudžiavimas, ateities perspektyva | 2 komentarų

Dar vasarą, liepos pabaigoje savo Delfi blog’e parašiau Atvirą laišką LR Vidaus reikalų ministrui Raimondui Palaičiui dėl valstybės taikomos prievartos kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu įsigyjant asmens tapatybės kortelę. Jis čia –>>> http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7587/

Į tai gavau Ministro atsakymą, kuris man patiko ir teikė vilties, kad ši padėtis bus ištaisyta. Ministras pažadėjo artimiausioje rudens sesijoje pakartotinai teikti seimui siūlymą šią padėtį ištaisyti, teigė, kad ir jis šiuo klausimu jau kai ką bandęs, bet dar nesėkmingai.
Neturintiems laiko peržiūrinėti mano Delfi nuorodą, trumpai pakartosiu – demokratijos sąlygomis žmonės neturi būti verčiamo įsigyti asmens tapatybės kortelę, nes esant reikalui pavažiuoti toliau Europos sąjungos ribų, jiems tampa privalu įsigyti ir LR piliečio pasą. Tad jei jau pas ką per mažai vietos kišenėje pasui, laisva valia gali užsisakyti tapatybės kortelę. Tačiau dabar gaunasi dvigubi standartai, kurie labai susišaukia su tarybiniu laikotarpiu, kai visi turėjome TSRS piliečio pasus, bet jie nebuvo tinkami važiuoti į užsienį ir tokiai kelionei buvo būtina išsiimti dar ir Užsienio pasą. Rašiau ir, kad abiejų šių dokumentų kaina – 180 lt. yra nerealiai didelė. Kritikuotina ir ES pozicija, kad galiojantis LR pilietybės dokumentas turi iki savo galiojimo “veikti” ne mažiau kaip 6 mėnesius, priešingu atveju į daugelį užsienio šalių gali būti neįleistas.

Šiandiena, su tam tikra nepikta ironija, galiu pasidžiaugti, kad jei šuns balsas į dangų ir neina, tai maniškis lyg ir prasibrovė. Spalio 12 dieną seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias nuo sausio Lietuvos piliečiai galės rinktis vieną iš asmens dokumentų – pasą arba tapatybės kortelę. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021
Vis tik, manau, kad tai tik pirmasis teisingas žingsnis. Sekantis turėtų būti toks, kad juo būtų numatoma sugrąžinti pinigus už prievarta išreikalautus 100 arba 80 lt.

už kažkurį vieną iš šių dokumentų, jei kuris nors pilietis norėtų sugrąžinti jam nereikalingą dokumentą. Dažniausiu atveju, tai tikriausiai būtų Piliečio tapatybės kortelė, nes būtent ji buvo brukama per prievartą. Jei taip įvyktų, aš pats pirmasis sutikčiau sugrąžinti savo tapatybės kortelę, nes joje jokių privalumų įžvelgti nesugebėjau nei karto.
Be kita ko, ateityje dar labai svarstytinas klausimas ar nepažeidžiamos žmogaus teisės į tapatybės kortelę priverstinai keliant kiekvieno mūsų elektroninį parašą ir pirštų antspaudus. Juk tai kiekvieną mūsų padaro potencionaliais įtariamaisiais. Bet apie tai savo mintis surašysiu gal kažkada vėliau.

R.Matelis: Lietuvoje benzinas brangesnis. Kodėl?

Trečiadienis, 2010-09-01 23:45 Rašo R.Matelis, institucijų reketas, teisingumas, transportas, lupikavimas, amoralu, monopolijos, piktnaudžiavimas | 1 komentarų

Vakar pavažinėjau truputį po Latviją. Ir nors jau antrą kartą pastebiu, kad visoje Latvijoje A95 benzino kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje, išsitraukti fotoaparatą toptelėjo tik būnant Rygoje. .. Ir tas pigumas pakankamai ženklus – 0,41 lt. už 1 litrą.

Analitiškiau pažvelgus, latviai palaiko dyzelino kainas tokias kaip ir Lietuvoje. Pas juos panašiai kainuoja ir benzinas, gi pas mus, kažkodėl, benzinas gerokai brangesnis. Taigi kyla klausimas – ar tautos nelaimė tame, kad čia kažkada buvo pastatyta Mažeikių nafta? Porą kartų manėme, kad visa tauta buvo apgauta parduodant šią įmonę amerikiečiams ir lenkams. Bet akivaizdu, kad mes laimėtume jei jos aplamai neturėtume. Tada gal mums kuras būtų prieinamesnis? Nes kol veikė Ignalinos AE, elektrą pirkome taip pat gerokai brangiau nei ją pardavinėjome kaimynams baltarusiams?

O gal čia kažkieno planai visų pirma sutraiškyti lietuvių tautą, o po to eilė prieis prie kitų mūsų kaimynų? Būtų baisu, ar ne taip?

Romualdas Matelis: Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą

Sekmadienis, 2010-08-29 12:30 Rašo R.Matelis, teisingumas, interneto patikimumas, amorali politika, demokratija, prievarta, objektyvumas, ateities perspektyva | 4 komentarų

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą

Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna.

Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus.

Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties.

Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų.

Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti.

Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą.

Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę.

Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė - nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus.

Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės.

Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama.

Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus?

Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė.

Viename Netlogo komentare kažkas parašė - visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.

Romualdas Matelis: TEO kapituliavo. O kiek liko apgautų?

Pirmadienis, 2010-07-26 22:44 Rašo R.Matelis, TEO, Telekomas, teisingumas, patarimai, prievarta, monopolijos | 0 komentarų

Posted on Liepa 26, 2010 by matelislt

Dar pernai galėjau didžiuotis, kad esu itin pastovus TEO klientas. Jei tuo būtų galima didžiuotis… Nes tiesiogiai ir netiesiogiai juo išbuvau vos ne visą gyvenimą. Telefonas į mano namus įvestas kai man buvo bene 6 metukai, taigi pusės šimtmečio stažas, manau sutiksite, solidus. Tačiau viskas gavosi kitaip – didžiuojuosi, kad nutraukiau su šia AB visus įmanomus santykius. Ir ne tik didžiuojuosi, nuoširdžiai jaučiuosi labai laimingas. Nes šioje, naujoje, kapitalizmo gadynėje, medicina tapo prabangos reliktu. O tolimesni santykiai su nuolatos žmones mulkinančia ir prievartaujančia bendrove, jau tikrai kėlė pavojų nervų sistemai.

Jei kritiškai pažvelgčiau į save – na nesu aš persikėlis, kuris tiktų visiems gyvenimo atvejams. Neapkenčiu netiesos, todėl neretai tenka pasiginčyti. Bet ir nesu tiesos ieškotojas, žinau, kad ji nerandama. Ji tik iškovojama. Todėl kai matau suktą kažkieno interesą, nesvarbu jis nukreiptas prieš mane ar kažkurį kitą žmogų, nedelsdamas duodu atkirtį. Tiesa, kovoti dėl savęs vis tik tenka dažniausia. Nes tai, kas nukreipta prieš tave, pasimato lengviausiai… Nebekalbėsiu apie senas, dar Lietuvos Telekomo nebūtų pokalbių prirašytas sąskaitas. Tai jau nebeįdomu. Bet va, kai TEO pradėjo [o vėliau tuo pavyzdžiu pasekė ir kiti „apsukruoliai“] įkalbinėti sąskaitas už pokalbius pasiimti pačiam iš jų svetainės, supratau – taip norima sutaupyti dideles sumas pinigų nemokant „Lietuvos paštui“ už siunčiamus dokumentus. Kiekvienam aišku, tarpusavio biznis tinkamas tada, kai pelną dalinasi abu partneriai. Bet TEO ne tokia bendrovė. Ji mano [o privačių namų atžvilgiu ir neklysta], kad yra vienvaldė monopolininkė, todėl klientas tik malonus, bet bukas žaisliukas jos rankose. Padorumas reikalautų savo klientus gerbti labiau už bet ką, tačiau TEO ne. Ji siūlo įvairias nuolaidas naujiems, nežinomiems klientams. O seniems – liaudiškai sakant – špyga taukuota. Pasijunkite internetą Zebra ir pusę metų naršykite nemokamai. Aišku, tokiu atveju teks sudaryti sutartį bene trims metams, taip „pririšant“ naują žmogų prie savęs. O tie, kurie jau eilę metų ištikimi mokesčių mokėtojai? Tiems nebent Bičiulių taškai už kuriuos kai kas susigundo nusipirkti kokį naują aparatą. Tik tie aparatai paprastai jau nebepaklausūs, kitose prekybos vietose jau seniai nukainuoti iki minimumo.

Na, kol TEO tik aktyviai agitavo sąskaitas spausdintis namuose – savo rašalu ir savo spausdintuvu, dar kaip ir kentėjau. Tik elektroniniais laiškai prašydavau jų nebesiųsti man tokių reklamų. Tai suprantama, neveikė jų, laiškai plaukė ir plaukė. Tada net ir straipsniuką savo viename blog‘e parašiau – „TEO – spamerių ministerija?“ Gal nei nematė, o gal neįdomu buvo. O gal kaip tik suveikė. Ir tada jie nusprendė veikti „ryžtingai“. 2008 metų pabaigoje išplatintas laiškas, kad vartotojai, turintys TEO internetą, nebegaus sąskaitų paštu. O tie, kurie nesutiks jas gauti tokiu būdu, turės mokėti papildomai 3 litus kas mėnesį, neva, už laiško siuntimą. Trys litai, – praktiškai registruoto laiško kaina, bet tai neteisėta rinkliava, nes sutartyse tokios priemokos nenumatyta. Įstatymuose – taip pat tokių dyvų, laimei, bent kol kas nėra. Tačiau TEO, nekreipdama dėmesio į mano protestus, siuntinėjo sąskaitas su šiuo priedu. Ir tada man jau pagailo savo nervų, pradėjau ieškotis alternatyvaus interneto tiekėjo. Tuo labiau, kad TEO visada naudojo dar vieną prievartą – jei nori gauti internetinį ryšį, mokėk ir už fiksuoto ryšio telefoną. Monopolija gi, privataus namo gyventojams retai kada atsiranda kita įmanoma galimybė susirasti kitą tiekėją. Bet man pavyko. Ir rezultate kas mėnesį sutaupau apie 50 lt. Nes nebemoku už ir taip nenaudotą fiksuotąjį ryšį. O ir internetas pigesnis…

Bet va, kai parašiau pareiškimą nutraukti bet kokius ryšius su TEO, gyvenimas mus sukeitė vietomis. Suprantama, nuo tos pat dienos, kai pateiki prašymą, ši bendrovė ryšio nenutraukia. Teko palaukti keletą dienų, už kurias toliau „sukosi“ TEO skaitliukas. Ir prisuko jis apie 80 lt. Va čia atsirado galimybė be skausmo atsiimti per 2009 metus permokėtus už sąskaitų siuntimą, pinigus. Išminusavęs tą sumą, likusią sumokėjau TEO. Ką gi, TEO liko ištikima sau. Ji gerbia tik tuos, kas nebe jos įtakos zonoje. Tad su garsiu juoku vakar skaičiau gautą atsakymą. TEO sutinka, kad tas mokestis buvo neteisėtas ir skaito, kad aš nebeskolingas jai.

O kaip tu? Gal dar vis moki jai už pašto paslaugas?

O kaip tu? Gal dar vis moki jai už pašto paslaugas?

Romualdas Matelis

www.kaunas.aps.lt Ar Jus čia įsileidžia?

Sekmadienis, 2009-11-22 21:50 Rašo R.Matelis, savivalė, Kauno gyvenimas, teisingumas | 0 komentarų

www.kaunas.aps.lt Ar Jus čia įsileidžia?

Šį vakarą gavau "paklydusį" [ne ten nuneštą] laišką iš Kauno apskričiai priklausančios Žemėtvarkos tarnybos, adresuotą mano Velioniui Tėvui. Ultimatyvų raštą, nors tuo pačiu ir džiuginantį. Po 19 metų laukimo priėjo mano eilė atgauti kompensuojamą žemę kažkurioje Kauno vietoje. Džiuginantis jis, nes prasideda kažkas to, ko, įvertinant mano amžių, galima sakyti, kad laukiau didžiąją savo gyvenimo dalį.
Tekstas ultimatyvus. Jame štai tokios frazės: "Jei iki nurodyto termino neatvyksite ir apie sprendimą gauti žemės sklypą neinformuosite raštu, bus laikoma, kad siūlomų sklypų atsisakėte ir šie sklypai bus siūlomi kitiems piliečiams pagal patvirtintą eilę. Nepasirinkus sklypo iki nurodytos datos, turėsite teisę sklypą rinktis tik iš likusių nepasirinktų sklypų. … Primename, kad vadovaujantis LRV 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 "Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 38 punktu, atsisakius siūlomo žemės sklypo piliečiui išlieka pirmumo teisė ne daugiau kaip du kartus rinktis žemės sklypą kitoje vietoje. Pilietis, kuris iš viso 3 kartus atsisako siūlomo žemės sklypo, įrašomas į eilę paskutiniuoju."
Va taip!!! Tvarka turi būti!! Ir ji bus!
Viskas būtų lyg ir logiška, tačiau… Tačiau toliau paaiškinama dar taip: "Informuojame, kad įrašius į eilę naujam žemės sklypui gauti paskutiniuoju, Jūs prarasite galimybę gauti naują žemės sklypą Kauno mieste, nes eilėje yra įrašyti 1728 piliečiai, o Kauno miesto savivaldybės administracija informavo, kad viso Kaune bus parengta apie 1000 sklypų detaliųjų planų". Nepatyrusiam žmogui gali pasirodyti, kad čia viskas puiku. Deja, privalau atkreipti dėmesį į nerealius terminus iš kurių akivaizdu, kad gerų kėslų čia nerasi ir su žiburiu. Visų pirma Kauno apskrities viršininkas naujų žemės sklypų suteikimo eilę patvirtino dar 2009 m. rugpjūčio 7 d. Neaišku kada patvirtinti naujai suformuotų sklypų detalieji planai, tačiau neabejotinai tai padaryta taip pat ne mažiau kaip prieš pusmetį, nes sąrašų tikslinimas prasmingas tik tada, kai jau yra kam ką duoti. Taigi, dėl kažkieno kaltės [o gal sąmoningo vilkinimo] mažiausiai 105 dienos nebuvau informuotas apie šią žinią. Maža to – Žemėtvarkos darbuotojos Nijolės Buzienės raštas paruoštas ir Kauno miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo Petro Sabeckio pasirašytas 2009-11-13 d., kišenėje pranešiotas ir paštą pasiekė tik lapkričio 17 d. [antradienį]. Ir tai dar ne viskas… Nors formaliai man išsirinkti vieną iš 1000 sklypų palikta tik septynios dienos, rašte nurodoma, kad priėmimas Žemėtvarkoje vyksta tik du pusdienius per savaitę – „pirmadieniais 9-12 val., ketvirtadieniais 13-17 val.“ savaime suprantama, kad prie kabinetų durų bus sugriuvę masė žmonių, todėl apie tikrą pasirinkimą negali būti nė kalbos. Nesvarbu ar sueis visas tūkstantis ar 500 pretendentų.
Kita vertus, pašaliniam stebėtojui neturėtų čia būti nieko keisto – akivaizdžiai aš esu vienas iš blogiausių, labiausiai nesusipratusių žmonių Kauno mieste, nes per visus 20 metų nesusipratau įteikti nei vienam „geradariui“ net pačio mažiausio vokelio. Maža to, dar drįsau Kauno Žemėtvarką, už tai, kad piktybiškai neteikė man informacijos apie mano eilę laukiant priklausančios žemės dalies, prieš porą metų paduoti į teismą ir dalinai tą bylą laimėti. Tąsyk net ir į teismo nurodymą pateikti man išsamią informaciją nebuvo sureaguota, todėl tik po konsultacijų LR Teisingumo ministerijoje kreipęsis į antstolį, pagaliau sulaukiau žinių apie savo padėtį. Nieko keisto būtų ir visiems tiems, kurie būtų buvę tada teismo salėje, nes Kauno apskritį atstovavusi teisininkė visai natūraliai atsakinėjo į teisėjų klausimus maždaug tokiais žodžiais: „Ne, pretendentai atgauti žemę nėra pas mus viešai informuojami apie savo eilę. Kam jiems to? Kai ateis laikas, mes viską jiems pranešime. Nes tik mes esame kompetentingi spręsti žemės gražinimo klausimus. Nes tik mes viską žinome kaip yra ir kaip turi būti“.
Tiesa, vos nepraleidau ir dar vieno triuko. Rašte patariama su paruoštų sklypų detaliaisiais planais susipažinti Kauno apskrities viršininko administracijos tinklapyje www.kaunas.aps.lt Matyt manyta, kad tikimybė, kad kažkas pasinaudos šia galimybe lygi nuliui, nes gi nesusipratusieji „paskatinti“ valdininkus laiku sugrąžinti priklausančias žemes pagrinde jau visai suvargę senukai [tuo labai akivaizdžiai įsitikinau ne kartą lankydamasis Žemėtvarkos departamente]. Tačiau vėliau tikriausiai apsigalvota – gi pas daugelį gali atsirasti ir anūkėlių, kurie internete nardo kaip žuvis vandenyje ir gal dėl tos priežasties saitas www.kaunas.aps.lt šiandiena niekaip neatsidaro. O gal Jums kam nors atsidarys? Pabandykite, būsiu dėkingas už informaciją. Nors tikiuosi ją gauti ir oficialiai iš Vyriausybės, dėl ko kreipimąsi parašiau prieš valandą laiko.
Ką gi, šią naktį privalėsiu galutinai apsispręsti dėl savo tolesnių veiksmų, bet panašu, kad ryt ryte jau būsiu pas Kauno apskrities Prokurorą K.Betingį. Gal gi jis pabandys apginti mano interesą, nes manau, kad tai yra ne tik mano, bet ir viešasis interesas.

Romualdas Matelis: "Į pensiją - tik deramos sportinės formos"

Pirmadienis, 2009-10-26 03:30 Rašo R.Matelis, savivalė, ligonių teisės, įstatymų netobulumas, teisingumas, SODRA, pensijos, keista elgsena | 1 komentarų

Ką jau bekalbėti mieli tautiečiai – Lietuvoje visa mūsų kasdienybė ne tik, kad pakili savo audringais įvykiais ir turtinga švaria moralia politika, bet ir į pensiją mes išeiname visi puikios sveikatos ir pakilios sportinės formos. Netikite? Be reikalo, nors dar neseniai ir aš tuo nebūčiau tikėjęs…

Pasirodo, kad kai ateina laikas gauti senatvės pensiją [nors nebūtinai, ta pati tvarka galioja ir norint gauti invalidumo išmokas], tūlas pilietis turi susikrauti kuprinę su buterbrodais ir gaiviais gėrimais, ir leistis į ilgą kelionę savo jaunystės ir brandos keliais. Tiesa, jei tavo gyvenimas nebuvo pakankamai brandus ir audringas, jei gyvenai pelytės po šluota gyvenimą, ta kelionė bus kur kas trumpesnė. Viskas priklauso nuo to, keliose darbovietėse per gyvenimą dirbai. Kelionei komandiruotę, deja, be jokių dienpinigių, kelionpinigių ir nakvynpinigių tau pirštu ore išrašo tavo SODROS teritorinio padalinio darbuotojai. Ir nurodymai visi minimalūs – nori gauti pensiją, turi pereiti per visas savo buvusias darbovietes ir iš jų gauti pažymas kada ten dirbai ir kokias algas kada gavai. Taigi, jei jūs dirbote vienoje ar dviejose darbuose, kelionė nebus itin ilga. Tačiau joje užtruktas laikas taip pat priklausys nuo Jūsų. Tai priklausys nuo jūsų puikios orientacijos, kitaip tariant pasijusite maždaug kaip orientaciniame sporte. Jums reikės sugebėti nuspėti kur šiuo metu yra jūsų buvusi darbovietė ir į ką ji pavirto.

Bet ir tai dar ne viskas. Labai įmanomas atvejis, kad jūsų darbovietė jau visai sužlugo ir išnyko nuo žemės paviršiaus, tad visi popieriai atsidūrė kažkuriame tai archyve. Tik nepagalvokite kad tuo būtinai pasibaigs visos jūsų odisėjos. Ne, galimas ir dar vienas scenarijus - apsvaigę nuo perėjimo iš brandaus socializmo į darnų kapitalizmą jūsų buvę tarybiniai darbdaviai, taupydami vietą savo lentynose, duomenis apie jus paprasčiausiai išmetė. Natūralu, gi įsigaliojo rinkos ekonomika, tad kas norės savo brangų plotą laikyti užkrautą duomenimis apie jus?

Jūs galite suabejoti ar net pradėti piktintis: kaip gi taip? Šiais laikais, kai internetu net tolimiausi planetos kraštai per šimtąją sekundės dalį pasiekiami, o duomenys jau seniai turėjo gulėti SODROS kompiuteriuose, lyg akmens amžiuje pėškute apkeliauti visus savo jaunystės takus? Pradžioje ir aš taip galvojau, tačiau vėliau supratau – tai, ko gero, valstybės vykdoma mūsų sveikatinimo programa. Gi sakoma, kad visa gyvybe paremta būtent judėjimu. Tad ir mums visiems prieš pensiją teks dar smarkiai pasikrutinti. Na, o jei kažkas iš jūsų nebūsite tam tinkamai pasirengę, jūsų reikalas. Galite gyventi ir be pinigų, tai yra be pensijos. Prievartos čia jokios nėra. Tik nesitikėkite, kad koks nors vyriausybės didžiavyris priims nuostatą, kad visos LR teritorijoje veikiančios instancijos privalo centralizuotai į SODRĄ susiųsti duomenis apie visus kada nors pas juos dirbusius asmenis. Negalvokite ir, kad vos gyva SODRA ims dirbti duomenų rinkimo darbą. Juk sena patarlė ne veltui sako – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas.

Romualdas Matelis,

2009 m. spalio 26 d.

R.Matelis: Bet gi negerai, kad Temidė akla…

Trečiadienis, 2009-10-07 16:03 Rašo R.Matelis, savivalė, įstatymų netobulumas, Mūsų Temidė, teismai, teisingumas, likimai, Kedys D. | 3 komentarų

Rašinyje panaudota citata iš „Kauno dienos“ skyrelio „Žvilgsnis“, 2009 m. spalis 6 d.

http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/zvilgsnis-241659?utm_source=feed_reader&utm_medium=rss&utm_campaign=rss_feed

Pradėti diskusiją apie galimai D.Kedžio [o gal ir ne jo] įvykdytą dviejų žmonių sušaudymą nesijaučiu turįs pakankamai žinių ir kompetencijos. Ši tragedija svarstoma įvairiausiuose populiariuose saituose, o paprastam žmogui kol kas belieka pasikliauti tik savo nuovoka ir gyvenimiška patirtimi analizuojant įvairias ištraukas iš daugelio informacijos šaltinių. Temidei, manau, kol kas turėtų būti svarbiausia nustatyti tragedijos pradžią, t.y. ar ji prasidėjo tada, kai iš tikrųjų imta tvirkinti mažametė Drąsiaus duktė, o į tai Valstybės pareigūnai nekreipė deramo dėmesio, ar tada, kai žmogiškoji fantazija transformavosi į ligą, kuri privedė prie nepataisomų pasekmių. Todėl ne apie tai šis mano rašinukas…

Jau kurį laiką manęs nebežavėjo „Kauno dienos“ publikacijos, todėl nebeesu jos dažnas skaitytojas. Kartais tik akimis permetu straipsnių pavadinimus ir tuo baigiasi mano kontaktas su šiuo dienraščiu. Tačiau vakarykštė skiltis „Žvilgsnis“ „Kauno dienoje“ man patiko, todėl nutariau joje dėstomas mintimis pasidalinti ir su pas mane gal užklysiančiais žmonėmis. Tiesa, gaila, kad dabar „Žvilgsnis“ nebeturi autoriaus pavardės, bet matyt tam kažkas turi kažkokių sumetimų. O norėtųsi sužinoti kam iš K.D. žurnalistų savo atmintyje turėčiau uždėti dešimtuką…

Taigi, žemiau pateikiu man patikusią ištrauką:

„… teisėjų mantiją demokratinė valstybė stengiasi gerbti ir saugoti dar labiau nei per ginkluotą konfliktą saugomus objektus, pažymėtus Raudonojo Kryžiaus simboliu. Stengiasi, jei didžiausia vertybė joje yra pilietis. Ar diskusijose apie teisėjų darbo atmosferą daug girdime kalbant apie piliečių teisę teismuose rasti tiesą, teisę būti nuteistiems tikrai aklos Temidės, sveriančios tik "už" ir "prieš"? Geriausiu atveju kalbama apie teisėjų, kaip asmenų, norus gyventi ir dirbti oriai, teismų nepriklausomybę. Ginama institucija, klanas, o ne piliečiai, kuriuos ji turi aptarnauti, ne šių noras būti tikriems, kad bet kokiomis ekonominėmis sąlygomis, bet kurio Lietuvos miesto ir bet kurio lygio teismai dirbs nepriekaištingai…

Kažkuriam laikraštyje radau Seimo pirmininkės I.Degutienės mintį, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo jo pareigybės ir užimamų pareigų, turi būti vienodai atkakliai ginamas. Tačiau kas iš mūsų galėtų pateikti tokių pavyzdžių? Ko gero mažai kas. Ir jei tokių pavyzdžių ir rastume, tai jų būtų ne tiek jau daug. Lietuvoje jau ne tik valdančiame ešelone nusistovėjęs požiūris, kad įstatymus būtina vienodai taikyti visiems. Kaip nebūtų liūdna, bet su tokia praktika susitaikę net ir daugelis eilinių eiliniausių piliečių, todėl pokalbyje su atsitiktinai sutiktais žmonėmis neretai tenka dar ir dar kartą nustebti tokiu žmonių požiūriu. Pavyzdžių galima pradėti ieškoti visur ir visokių. Kad ir nuo šviesios atminties žurnalisto Vito Lingio, kad ir nuo „Mažeikių naftos“ vado Gedemino Kiesiaus, kurių bylos turėjo labai didelį atgarsį, kad ir nuo Baltarusijoje galimai nužudyto Vytauto Pociūno, kurio byla neaiškiomis aplinkybėmis vis numarinama, tačiau didelio velionio žmonos atkaklumo dėka vėl stumiama tolyn. Bet kokiu atveju tai garsių ir didesnę ar mažesnę įtaką mūsų gyvenime turėjusių asmenų bylos. Tačiau ar daug naujų pavardžių sužinome po paprasto žmogaus žūties? Ar kas nors rašo, diskutuoja ir narplioja paprasto žmogaus nutrauktą gyvenimą? Tegul šis klausimas ir lieka retoriniu…

Tačiau „Žvilgsnis“ kaip niekada atvirai ir teisingai palietė ne tik tragiškiausius mūsų gyvenimo atvejus. Gal tiksliau bus – ne tik atvejus, kurie pasibaigia tiesiogine mirtimi. Čia mes negalime nepastebėti, kad tautos pasitikėjimas savo šalies teisėsauga ir teisėtvarka išmušinėjamas net ir eilinėse, platesnio visuomenės dėmesio tarsi ir nevertose bylose. Tai yra tokiose teismuose, kur sprendžiami įvairūs prievolių, skolų, nuosavybės klausimai. Todėl neatsitiktinai liaudyje gyvas jau žila barzda apžėlęs posakis, kad tiesa ten, kur didesni pinigai.

Bet ar bent jau mūsų vaikai sulauks tikro teisingumo? Kažkodėl labai abejotina, nes pasidairius į kažkada mūsų išsvajotus Vakarus, ir ten nebematome tokių idealių pavyzdžių. Seniai jau atslūgo daugelio viltis atgauti tiesą Strasbūre, nes jo teismai nepatesinamai ilgai vilkina bet kokio atspalvio bylas. Ką ten vilkina… Dažnu atveju jos atidedamos iki tokio laiko, kad Strasbūro teismo sprendimas tampa jau nebeveiksnus, nebegalintis niekaip kitaip, nebent moraliai atstatyti kažkieno patirtą skriaudą.

Tad pabaigai retorinis mano klausimas – kaip gi turime gyventi, jei nebematome šviesos tunelio gale?