260f9
panašių pavadinimų straipsniai šiandiena sumirgėjo Lietuvos spaudoje. Tik man nepasirodė, kad jie ką nors prirėmė...
Kolega Rimvydas Žiliukas vakar mane pakvietė atvykti šiandiena 11 val. į Kauno Rotušės aikštę. Čia vyks savotiškas duelis: Kauno architektai prieš visuomeniškai aktyvius kauniečius, akylai stebinčius kas paskutiniais metais daroma su vis labiau tirpdoma Kauno istorija. Pastatų istorija. Po mūsų neilgo pokalbio, susidariau nuomonę, kad tai pakankamai aktualūs kiekvienam Kauno patriotui, klausimai. Tačiau dienotvarkė sakė, kad dalyvauti negalėsiu, turiu per daug darbo, susijusio su rizika pražiopsoti terminus, kas galėtų skaudžiai atsiliepti ateityje.
Vis tik neišlaikiau, truks plyš norėjosi pamatyti savo akimis situaciją, apie kurią nuomonę turiu jau daugelį metų. Tad nepilnam pusvalandžiu atvykau. Mitingai ir piketai, jei nesi jų organizatorius, pakankamai klastingas reikalas. Nes niekada negali tiksliai nuspėti jų organizatorių užkulisinių minčių ir dažnu atveju gali pats, prieš savo valią, tapti palaikančiuoju ne tas idėjas, kurias gyvenime brandini. Idėjų, jei jas taip galima vadinti. Nes kartais tai būna net ne idėjos, o korupcinio kvapo turintys renginiai, įvynioti į vaikiškai naiviai blizgančias spalvotas juosteles. Vienu tokių pavyzdžių galima įvardinti ir Vilniuje vykusį mitingą, kurio tikslas buvo atstatyti į tarnybą sąžiningus FNTT vadovus, kuriuos iš darbo brutaliai operatyviai pašalino tuometinis VRM ministras R.Palaitis. Kodėl gi neatvykti ir nepareikšti savo palaikymo žmonėms, jei daugelis rašytinių ir iš lūpų į lūpas sklindančių šaltinių teigė, kad jie nuoširdžiai ir atkakliai atlikinėjo jiems pavestas pareigas, kas sąlygojo bendrą viltį, jog Lietuva ima atsigauti nuo korupcijos smarvės. Bet… jau šio mitingo išvakarėse pasigirdo ir kitos gaidos - "jei tu palaikai Giržadą ir Gailių, reiškia esi tautos priešas, reiškia tu stengiesi nuversti Prezidentę".
R.Matelis: Jei
tu už Gailių, reiškia verti Prezidentę? Apie “Karštojo komentaro” konvulsijas
Nelinksmas juokas, kai įvairių klastingų apkalbų dėka imi nebežinoti ko iš tikrųjų siekia renginio organizatoriai ir kiek visa tai klastoja ėmusieji skelbti kitas, kontraversiškas tiesas. Taigi ir šiandiena, Rotušėje vykusiame mitingo ir piketo mišinyje, įvairūs žmonės galėjo susidaryti labai įvairias nuomones apie renginio esmę ir tikslus. Tuo įsitikinau pakalbėjęs su keliais pažįstamais žmonėmis. Paradoksu galima būtų laikyti situaciją, kai tarpe architektų, atvykusių protestuoti prieš Kultūros paveldo departamento direktorės D.Varnaitės, Kauno teritorinio padalinio vadovu paskirtą teisininką S.Stoškų, sutikau keletą man gerai žinomų, tikrai padorių miesto patriotų. Žmonių, su kuriais visada malonu pabendrauti. Nors, geriau pagalvojus, paradokso jokio gal ir nėra. Visi mes sąlyginai skirstytini į turinčius savo tvirtą nuomonę atskirais gyvenimo klausimais ir jos nebijančius pasakyti, o jei reikia ir apginti, ir į tuos, kurie nors ir daug ką suvokiame, nuolatos abejojame. Abejojame gal ne tiek savo nuomone, kiek rezultatu "Kas gausis, jei atsisakysiu plaukti pasroviui?". Todėl patarlė "Varnas varnui akies nekerta", panašu, veikė ir šiame mitingėlyje.
Neapeliuodamas į absoliučią tiesą, pasakysiu tik savo nuomonę. Atrodo eilinį kartą iškilo sena problema: ar diplomas yra vienintelė ir besąlygiška būtinybė žmogaus vertinime? Nes architektų pagrindinė strateginė gija buvo nedviprasmiška: "Jie baigę statybos reikalų studijas ir jie vieninteliai žino ką ir kaip reikia daryti su kultūros paveldu". Mane asmeniškai tokios teorijos visada erzina. Jos neteisingos. Kad ir koks rektorius, įteikdamas absolventui diplomą, niekada negali būti tikras, kad tas žmogus jo tikrai vertas. Na gal ne taip, atskirais atvejais gali. Pasitaiko tikrai gabių studentų apie kuriuos spręsti galima jau nuo pat pirmo studijų kurso - "jis bus pažiba". Bet dauguma, deja, būna tik vidutinybės, kurie įsivažiuoja tik gerokai vėliau, kai pakankamai apsipranta su savo darbo specifikomis. O kai kurie niekada neapsipranta. Taip ir lieka tik šešėliniais specialistais, tuo tapdami našta visiems, kam su jais tenka susidurti. Ir tikrai nereti atvejai, kai žmogus, turintis visai kitos srities diplomą, kuriuo, jis gal pavėluotai, bet nebesidžiaugia, svetimose srityse supranta kur kas daugiau. Tai mano nuostata, bet su ja sutiks ne visi. Nes ji paprasčiausiai kai kam gali pasirodyti grėsminga. Nukelianti jį nuo pjedestalo. Tiek to, tai tik teorija.
Konkrečiu Kauno architektų protesto atveju, mane stebina jų "pilietiškumas". Va kaip gražiai pasiruošė išdėstyti savo "problemą": ir išsiėmė leidimą mitingui, ir net juodas "nosis-snapus" užsiklijavo. "Kauno dienos" reporterė V.Rupeikaitė , matyt pasiteiravusi pas organizatorius, jau spėjo paskelbti, kad tai simbolizuoja biurokratus [iki perskaičiau šią žinią, deja, tokio ženklo nesuvokiau ir mąsčiau, kad tai kažkokiu būdu siejama su D.Varnaitės pavarde]. Deja man norisi užduoti klausimą, o kur gi buvo organizuotieji specialistai

© Tomo Raginos nuotr., http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/protestuojantys-architektai-prireme-paveldosaugininkus-423225#ixzz1t9wpNGV3
tada, kai Kaune ėmė "atauginėti" senoji pilis? Atauginėti visai ne savo pirmykštės, o modernistinės išvaizdos? O kur gi buvo šie architektai, kai dvi garsios Kauno damos sudaigino pajuokos vertą pigių drabužių parduotuvę su savo trimis ar keturiais viršutiniais išlankstyto stiklo aukštais vietoje buvusio "Lietuvos" [vėliau - "Monelos"] viešbučio? Ką gi veikė patriotiškai nusiteikę specai, kai šalia savivaldybės, ant seno vienaaukščio pastato stogo, kažkoks godusis verslininkas žemyn galva užvožė akvariumą ir tai pavadino viešbučiu garbiems užsienio svečiams? Buvo tyla… O ar tai nereiškia, kad buvo kažkoks "profesinis interesas"? O jei taip, tai ar šios dienos akcija iš jų pusės, nereiškia, kad "nestokite skersai kelio mūsų turtiniams interesams"? Man panašu į tokia situaciją…
"Tik vykdydami visuomenės socialinius užsakymus galime padaryti, kad žmonės gerbtų savo miestą, kad gyventume geroje aplinkoje" - šiandiena teigė architektas L.Tuleikis. Na kam taip mandrai, gerbiamasai? Gal pikete kalbėkite paprastai, suprantama lietuviška kalba? Kas tas socialinis užsakymas? Ar tai turtingo verslininko pelno siekiantis užsakymas dabar taip vadinasi? Ir tada aš turėsiu pradėti gerbti savo miestą? Šposininkas, tamsta. Miestą aš jau seniai gerbiu, nes jis senas, gražus, senas tradicijas turintis miestas. Problema gal jumyse, jei jūs jo, kol dar nepristatėte rubikų kubikų iš stiklo ir plastmasės, negerbiate. Tiek to, nenorite,, negerbkite, mums dėl to dantų neskaudės. Tačiau nederkite jo. Gerbkite tautą ir jos istoriją…
Na ne… Aš nesakau, kad jums nereikia žaidimų. Reikia. Mums visiems jų reikėjo kol subrendome. Tad žaiskite tomis kaladėlėmis, kol turėsite bendraminčių, kurie jas pirks. Bet žaiskite, kaip ir dera, žaidimų aikštelėse. O senamiesčio ir miesto centro neniokokite. Ir neįrodinėkite, kad miesto centras [neva "Naujamiestis"] yra bevertis. Ši miesto dalis užstatyta taip pat seniai, dar tada kai jūsų senelių nebuvo. Tad kas gi suteikia teisę tai vadinti nebevertinga miesto dalimi?
Aš suprantu, kad jums čia kur kas kitokie pinigai nubyra, nei kur nors Dainavos rajone gautumėte už projektą. Bet jūs supraskite - mes, tie, kurie mylime senąjį Kauną, kovojame ne prieš jus, o prieš jūsų menkavertį, nors ir diplomais, kaip šiandiena varnų snapais, pridengtą, skonį. Ir neleisime jo gadinti.
Ir pagaliau gal suraskime bendrą kalbą? Atmeskime savo ego ir suvokime, kad centre netinka dangoraižiai ir stiklo dėžės, ką jūs namais vadinate. Nes jie "paskandins" visa tai, ką sukūrė kauniečiai XIX amžiuje. Ir tikrai nemanau, kad naujus, modernius namus būtina nukišti toli už miesto. Ne, vietos mūsų mieste yra pakankamai. Nors kai kam labai patinka teigti, kad jos nėra. Ilgoką laiką buvo kalbama apie būsimus dangoraižius Žaliakalnio pakraštyje. Kur jie? Statykite, aš manau, kad daug kas pritars, kai vaikštantiems senamiestyje, kiek tolėliau matysis ir mūsų šiandieninis architektūrinis išprusimas. Bet nesibraukime vieni į kitų žemę. Tai amžinų karų priežastis. O karas - naikinimo, ne kūrybos iniciatorius. Būkite kūrėjais. Ir mes gražiai sutarsime.
Tema ši Kaunui tikrai aktuali. Tačiau ji ir begalinė. Nevarginsiu skaitytojų ir savęs ilgesniais išvedžiojimais. O moralas čia tik vienas: neleiskime dėl interesų sunaikinti Lietuvos grožį.
Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.
Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…
- Kur išsiruošęs, draugeli? - užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. - Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…
Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.
* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *
Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega - išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai "implantuojama" į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.
Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite - demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.
Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?
Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia - tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame - tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus - šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.
Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.
O ką manote Jūs?
Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.
Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.
- Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė? – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.
Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.
Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.
Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?
Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.
Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.

