bdb1
2011 m. spalio 9 d.
Vakar, giminaitės pasiūlytas, pirmą kartą apsilankiau Kauno
„Žalgirio“ arenoje. Daugelis, manau, sutiks, kad tai tarsi mano amžiaus
žmonių vienas įspūdingiausių statinių, kuriam abejingų gal nelabai gali
ir bebūti. Bet tiek to, kalbu gi tik savo nuomonę, o ji nebūtinai gali
sutapti su visų.
Kaip ten bebūtų, bet esu begalinis Kauno patriotas,
neįsivaizduojantis savo gyvenimo kitaip, be Laisvės alėjos, be Ąžuolyno,
be Rotušės. Tiesa, paskutiniais metais įsivyravusi tvarka Lietuvoje jau
vis dažniau verčia imti mąstyti ir iš kitos pusės, bet tebūnie tai
mįslė man pačiam sau ką apie Lietuvą ir Kauną galvosiu dar po metų
kitų… O vakar, deja, darganotą dieną atvykau į areną. Jausmas
dvilypis: viena – begalinis džiaugsmas, kad pagaliau ir mes jau nebe
tokie provincialai, turime akimirksniu pasaulyje išgarsėjusią salę, kita
– įdėmiau negu bet kada ir bet kur besižvalgant po naują erdvę,
nuotaika smuko. Mintyse sukosi tos milžiniškos sumos, kurios išleistos
šiam statiniui, tos sulaužytos ietys bekariaujant kur šį arena turi
stovėti ir kokia ji turi būti. Jau keli metai sunkiai susigaudžiau ar
įmanoma, kad ilgą laiką autoriais ir statytojais turėjusius būti
prancūzus, netikėtai išstūmė provincialai iš Žemaitijos. O mano viduje
ir vėl kariavo du aš: ar beviltišku konservatoriumi esu ir tapau
nepakančiu geroms naujienoms, ar pasaulio protuose įsigalėjo kvailybė,
numenko grožio samprata, ar tai kas iš tikro turi vertę – devalvavo ir
tapo nuliu, o niekalas tapo šlove.
Kas bebūtų, bet neteisus būtų tas, kuris, skaitydamas šias eilutes
pamanytų, kad esu naivuolis. Ne, tikrai tokiu nesu jau daugelį metų.
Priešingai, gal pernelyg didelis realistas. Todėl puikiai suprantu visas
intrigas ir mažai slėptus asmeninius kai kurių ponų interesus tiek
renkant vietą, tiek nustatant statytojus. Tikrai neturiu nieko prieš
žemaičius, nes ir pats juo iš dalies esu, tačiau vis tiek sąmonėje
įsigalėjęs įvaizdis, kad prancūzai, pasaulinių architektūros šedevrų
autoriai ir telšiškiai kažkas nesulyginamo, o Kaune tai tarsi pabandyta
padaryti. Bet šiandiena tai jau kaip ir neįdomu, šiandiena rūpi pats
objektas, jo patogumas, funkcionalumas, patrauklumas ir ilgaamžiškumas.
Ir va, mintimis ir vėl žengiu į unikalią Nemuno salą. Manęs,
tikriausiai niekas taip ir neįtikintu, kad ši sala ne tas pasirinkimas
arenai. Gal todėl, kad Kauno centras man toks gimtas ir be jo nebemoku
gyventi, tačiau koks absurdas net bandyti lyginti pievas aplink „Megą“
ir Nemuno salą. Nematau nei mažiausio motyvo, kodėl arena turėtų būti
kažkur konclagerio [IX forto] kaimynystėje. Tiems, kas kažkada bandė
melagingai tvirtinti, kad taip bus suniokota gamta, tegaliu pasakyti,
kad čia jos niekada nebuvo. Nemuno saloje visada buvo šiukšlynai,
brūzgynai ir degradatų susibūrimo vieta. Dabar čia aplinka sutvarkyta, į
salą ir be sporto arenos bus malonu ateiti. Dumble merdėję ir erodavę
Nemuno krantai išvalyti, sutvirtinti akmenimis, matosi, kad tai jau
žmogaus nebe užmirštas kampelis. Aikštelės automobiliams ir pėsčiųjų
praėjimai dekoratyvūs, tinkamas apšvietimas. Nematau prie ko galima
prikibti. Tiesa, vienas sprendimas labai abejotinas – mašinų stovėjimo
apribojimui, vietoje vakaruose įprastu paminkštintų plastikinių ar
guminių „kliūčių“, grindinyje pritvirtinti masyvūs špižiniai
pusvamzdžiai: nei patogumo, nei ekonomijos. Na, išvaizda gal ir nebloga,
bet kiek žemesnių automobilių savininkų, grybštelėję savo buferius
keiksnos tokį grožį, belieka tik spėlioti. Taupumu čia irgi neatsiduoda,
nes metalo sunaudota tikrai daug. Neabejoju, kad plastikiniai būtų kur
kas ekonomiškesni.
Einant artyn pastato patarčiau neduoti laisvės savo akims ir
nekilnoti žvilgsnio iki viršutinio aukšto. Tada įspūdis liks kur kas
geresnis, nei jei imsite žiūrėti į vamzdyną viršuje, kurio paslėpti
autoriai nebepanorėjo. Va čia mane ir užplūsta keisti jausmai: na kaip
gi gali būti gražu tai, kas visada, normaliu atveju užmaskuojama? Ir ar
tikrai vertybė surūdijusi skarda, kuria papuošta apatinio aukšto siena?
Beje, dar suprantu kažkiek kai privatininkas leidžia sau keistas
fantazijas, kaip tai atsitikę Putvinskio gatvėje su nauju pastatu
M.K.Čiurlionio muziejaus kaimynystėje, tačiau čia gi visą miestą ir visą
Lietuvą reprezentuojantis objektas! Matyt buvome per mažai įžvalgūs
Nepriklausomybės pradžioje, kai leidome naktimis ant gražių pastatų
dažais peckioti taip vadinamus grafiti. Iš jų, va, ir išaugo nauja
„menininkų“ karta su savo grožio ir verčių samprata, o rezultate Arenos
„dekorai“, Kauno pilies sudarkymas korėtomis sienomis, milžiniškas
stiklo akvariumas ant senovinio pastato šalia Kauno savivaldybės.
Viduje pats pastatas tarsi ir mielas. Tačiau jis neturi jokio
savitumo, jokio įdomesnio akcento. O kai dar pakeli akis į lubas,
kuriose, kaip ir Maximose, nuogi vamzdžiai, imi galvoti, kad šie rūmai
labai primena kokį nors Vnukovo aerodromą ar tiesiog modernią didmiesčio
geležinkelio stotį. Sirgalių ir kitų žmonių praėjimui sumontuoti
paprastų paprasčiausi turėklai. Negi pritrūkome fantazijos padaryti bent
juos kažkokius iškirtinius?
Salė, nors skendėjo prieblandoje, pasirodė patraukli ir maloni, bet
kiek pavaikščiojęs po ją ir holus, pasukau link „Kalnapilio“ bariuko…
Būsiu atviras, jame neradau net mažiausios detalės, kuri mane
pradžiugintų. Čia net baro pagrindinis stalas su permatoma apačia, o po
ja matosi turginės prekių dėžės, alaus vamzdžiai ir vamzdeliai,
ventiliatoriai ir kiti mechanizmai. Salė man savo interjeru priminė
Brėžnevo laikais statytas „zabegalkas“, o apie kavą nei žodžių netruiu –
sudeginta, bet matyt prabangi, nes puodelis juodos kavos kainuoja net 4
lt.
Tai gal tuo ir baigsiu savo mintis, kurios, kaip minėjau, gal gali
ir nesutapti su kitų žmonių nuomonėmis. O jei kas viso to dar
nesuspėjote įvertinti savo akimis, tikiuosi jums į talką` ateis mano
įkeliamos nuotraukos.

