Prieš penkias minutes išėjau į kiemą dūmelį patraukti ir netikėtai sugaudė sirenos. Ne, ne pravažiuojančio policijos automobili. Ir ne gaisrinės. Sugaudė ant didesniųjų pastatų sumontuotos sirenos, kurios mus turėtų informuoti karo ar stichinės nelaimės atveju. 

Viskas būtų tarsi ir suprantama: bet kokia technikas, kaip ir viskas mūsų pasaulyje, su laiku sensta ir vieną dieną gali nustoti veikti. Tačiau kita vertus tai melagingas aliarmas. O melagiai, nesvarbu ar melą skleidžia savo lūpomis, ar technikos pagalba, greitai praranda pasitikėjimą žmonių akyse. Tad šis gausmas man kasmet sukelia vis tas pačias mintis - jei neduok dieve, vieną dieną mums šių sirenų prireiks pagal paskirtį, jos gi bus pilnai diskredituotos, sukompromituotos. Kauks sirenos, pavyzdžiui Kaune jei pratrūktų hidroelektrinė, kuri nušluotų ne tik visą Kauno centrą ir senamiestį [vaizdas būtų analogiškas, kurį neseniai matėme filmuotose medžiagose apie Japonijos tragediją], bet neišliktų ir visos apatinės Panemunės gyvenvietės. Ko gero iki pat Klaipėdos, o žmonės nesiims jokių apsisaugojimo veiksmų.

Kažkas gali suabejoti - o ką jau čia gali imtis. Tačiau ne, sakykime Kauno HES, jei ji imtų irti, visa tai vyktų ne per sekundę. Tvirtas mūras eižėtų palaipsniui, todėl kauniečiai GAL dar galėtų spėti pasikelti į Žaliakanio, Aleksoto ar Marvelės kalnus ir išsigelbėti. Tačiau nebekreipiant dėmesio į šiuos signalus, jie suaukotų save vandens stichijai.

Kodėl apie tai kalbu, jei manau, kad profilaktika vis tik reikalinga? Ogi todėl, kad kažkas mūsų valstybėje, kuris atsakingas už visa tai, turėtų tai pagaliau išgirsti ir profilaktinius patikrinimus daryti kur kas plačiau apie tai informavus visuomenę. Dabar gi to arba visai nebedaroma, arba pasitenkinama simboliniu pranešimu keliuose šaltiniuose. Pagaliau tos patikros sirenos turėtų būti gerokai pritildytos, nes silpnesnių nervų žmonėms, net tiems, kurie jau nematę karo, bet gerai prisimena sausio 13-osios įvykius, tai padaro pakankamai neigiamą poveikį.

Aūūū, SOS tarnybos, ar išgirsite kada nors mane, jei vis pritrūksta savo nuovokos?

Nepagalvokite, kad šiuo straipsneliu ruošiuosi kritikuoti facebook’ą, kurį dabar visur madoje vadinti trumpiniu FB.  Ne. Ir jei paklius koks kritiškesnis žodis, tai bus visai atsitiktinai, be tikslo kažką "sudirbti", numenkinti, nuvainikuoti. Tegul būna kaip yra, nors manęs tai visai nežavi.

 Tikriausiai kas nors vis tiek paklausite kodėl manęs nežavi FB. Juk anot žiniatiekos, tai pats populiariausias tinklapis Lietuvoje. Socialinis tinklapis! Juokas, aišku iš žodžio socialinis. Mes, tarybinio augimo žmonės, šį pakankamai naują terminą "socialinis", esame įpratę vertinti kaip nusakantį žmogaus materialinę padėtį. Na, gal dar kažkiek ir jo papročius, nes, sakykime, asocialus, tai ne būtinai biednas. Gali kartais žmogus būti paveldėjęs didelius pinigus, bet gyventi asocialiai, t.y. netvarkingai, nerūpestingai, apsileidęs, prasigėręs ir t.t. Vis tik socialinis visų pirma kiekvienam asocijuojasi su skurdu. Tad kodėl gi FB yra socialinis tinklapis?

Neteko dar niekur girdėti, kad facebooke kas nors gautų pašalpą. Ir, kad rastų pinigų - taip pat. Čia tikrai niekas nerašo jokių paraiškų socialiniam būstui įsigyti ir net labdaringiems pietums gauti. Tad kodėl jis socialinis? Va nusiurbti dalį tavo lėšų pagundų gal čia kai kas ir randa. Nes vis dažniau randu masiškai, be didelių galvosūkių prisiųstų reklamų: apsilankyk Klaipėdoje organizuojamame vakarėlyje, spektaklyje Šiauliuose, koncerte Druskininkuose ir panašiai. Jau nekalbant, kad Londono lietuviai neretai kviečiai susibegti prie Big Beno, o Amerikos tautiečiai - sulošti pokerį Las Vege… Bet tegul… argi svarbu kas kam kokį statusą sumąstė suteikti.

Visa tai, ne itin trukdo asmeniniam bendravimui tarp žmonių. Sakykime, jei FB aš turiu tikrų, realių draugų, aš galiu su jais keistis laiškučiais, "čatintis" greitomis žinutėmis arba rodyti savo įdomiausias nuotraukas. Tą dauguma ten ir daro. Tik argi ne liūdna, kai gaišti laiką keldamas savo išgyvenimų elektroninius spaudus, o nežinai ar kas nors tas tavo nuotraukas žiūrėjo? Arba parašai straipsnelį, kuriame sudedi savo dalį širdies, sugaišti keletą valandų jo apipavidalinimui, o vėliau taip ir nesužinai ar kas nors tai skaitė. O gal skaitė, bet skaitė ne draugas, o kaip tik neprietelius, ko tu visai nenorėtum?

Manoma, kad Facebookas yra Amerikos CŽV ir kitų agentų dirvonas. Ir lietuviškojo VSD taip pat. Aš tuo ne tik, kad tikiu, bet nei neabejoju. Kas gi gali būti patogesnio, kaip išprovokuoti žmones pačius apie save pasirašyti? O tada belieka tik visa tai suregistruoti. Bet tiek jau to, tegul registruoja jei reikia. Vis tiek mes visur esame matomi ir permatomi. Sako, kad mokslas pasiekęs jau tokias aukštumas, kad agentai gali stovėti prie tavo namų net kitoje gatvės pusėje ir klausytis ką tu namuose kalbiesi. Tam atseit nebereikia nei "blakių" - neva nukreipiami kažkokie jautrūs spinduliai į tavo lango stiklą, o šis nuo žmogaus kalbos, atseit kažkiek vibruoja. Tie spinduliai sugaudo visas tas vibracijas ir jas atgal dešifruoja į  žmogaus kalbą… Gal. Nors aš tuo netikiu, vis tiek žinau, kad norint mus galima matyti kiaurai. Ne vibracijos, tai kažkokiais kitais metodais. Taigi nebaido FB esanti agentų gausa, net jei ji tikrai tokia ir yra. Facebook’e paprasčiausiai niūru. Man niūru, nes stinga gryžtamojo ryšio. Na koks malonumas ką nors daryti jei negali sužinoti ar kažkas tai matė, vertino, žiūrėjo, skaitė? Man jokio.

Va yra toks NetLog’as, kuris savo visais parametrais tarsi ir FB antrininku galėtų būti. Bet jis europinis, ne amerikinis kaip pirmasis. Regis belgų pradėtas. Ne angelų rojus ir netlog’as, ne ką kitokie piliečiai "sukinėjasi" ir jame, tačiau čia kur kas platesnės galimybės ir tai džiugina. Čia nemokamai gali matyti kas ir kada per paskutines 30 dienų lankėsi tavo anketoje, kas žiūrėjo nuotraukas, skaitė tavo rašinius, atsakinėjo į tavo sukurtas apklausas. Maža to, čia be vargo gali pasižiūrėti ir savo veiksmus, pavyzdžiui pakliūti į sąrašą savo lankytų anketų, nes viską prisiminti būtų tikrai nelengva. Na ką čia labai detaliai berašinėsiu, mano akimis žiūrint NetLog’as turi keleriopai daugiau privalumų. Tiesa ir čia vyksta nuolatinis lengvatikių gaudymas. Labai jau dažnai iššoka langelis, su, neva, draugišku pasiūlymu parašyti netlog’ui savo pašto dėžės prisijungimo slaptažodį, kuriuo jokiems blogiems tikslams administracija "garbės žodis" nesinaudos, o tik padės tau atsivesti į tavo anketą tuos, kurie kada nors turėjo kokį nors kontaktą su tavimi per elektroninį paštą. Juokinga. Liūdnai juokinga. Bet yra kaip yra. Beje, gal kas nors norėtų man patikėti savo seifo raktus? Aš irgi "garbės žodis" į tą seifą nelįsčiau… ))

Džiaugsiuosi jei šis mano rašinukas bus suprastas taip, kaip parašyta. Aš netrinksiu durimis, kaip tai kartais būna madoje daryti tam tikruose internetiniuose forumuose ar saituose. Išeinu, mėgsta kai kas pareikšti.

Aš neišeinu iš niekur. Neišeinu ir iš Facebook’o. Nes net nežinau ar jame kada nors buvau. Perskaitymą tam tikrų kažkieno minčių, atsakymą kam nors į rašinį ar komentarą, aš nebūčiau linkęs vadinti jau savo buvimu ten ar ten. Užsukti, užmesti "akį" kartas nuo karto įdomu visur. Tad atklysiu aš ir į FB. Tik, ko gero gerokai rečiau negu tai dariau kiek anksčiau. Nes šį kartą nepasitvirtino dažna taisyklė, kad prie visko su laiku priprantama, su viskuo susigyvenama.

O kaip mano šio straipsnio skaitytojas mąsto? Jums, ko gero, patinka FB, o NL [NetLog’o] gal nei nežinote?

Mieli rinkėjai,
Artėja Savivaldos rinkimai, todėl išgyvename įvairiausių pažadų ir vilionių metą. Kviečiame ATSAKINGAI IR ATIDŽIAI įsiklausyti ką siūlo ir ką gali nuveikti vieni ar kiti kandidatai. Svarbiausia žinoti, ką ir kaip iki šiol dirbo kandidatai, ar jie yra išlaikę gyvenimo egzaminus valdžia ir pinigais, ar jie dirbo iki šiol visuomenės labui ir ką konkrečiai padarė mums visiems gero, ar blogo. Pasidomėkime, kaip jie gyvena, ar taip, kaip dauguma mūsų moka brangiai už šilumą ir kitus patarnavimus daugiabučiuose, ar skendi prabangoje ir niekada nesupras eilinių piliečių poreikių, tenkindami tik savo verslo poreikius, ar siaurus partinius, grupuočių interesus. Nebūkime eilinį kartą apgauti ir suvilioti nenuoširdžių žodžių ar nepamatuotų, nerealių pažadų, brangiai kainuojančių reklamų blizgesio. Atsiminkime, kad Savivaldoje nėra blogų partijų, yra tik blogi arba geri žmonės, kandidatai jų gretose ir juos atrinkti yra MŪSŲ, RINKĖJŲ PAREIGA.
Kauno jungtinis demokratinis judėjimas paruošė ir pateikė kandidatams į Kauno Tarybą pasirašyti 9-is įsipareigojimus, dirbti kauniečiams ir jų gerovei (visas tekstas mūsų svetainėje:www.judejimas.eu). Mums ir visiems kauniečiams įsipareigoti nepabūgo ir tai patvirtino savo parašais:
Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys Demokratai [Nr.94]: 1.Andrius Kupčinskas, (Nr.1), 2.Algimantas Kurlavičius (Nr.2), 3. Vygantas Gudėnas, (Nr.4), 4. Loreta Kudarienė (Nr.7), 5. Raimundas Kaminskas (20), 6.. Julija Iskevičienė ( Nr.61).
Partija Tvarka ir teisingumas [Nr.140]: 1. Algirdas Vilimas (Nr.25), 2. Romualdas Matelis (Nr.51), 3.Algimantas Mileika (Nr.12), 4.Nijolė Šergalienė (Nr.71).
Politinė partija "Profesinių sąjungų centras"[Nr.123]: 1. Danutė Bareikienė (Nr.2), 2..Vytautas Malinauskas (Nr.3), 3. Daiva Jurevičienė (Nr.5).
LSDP [ Nr.70]: Orinta Leiputė (Nr.1).
DP [ Nr.10]: Anželika Banevičienė (Nr.2).
Stasio Žirgulio nepriklausomų kandidatų koalicija [Nr.6]: 1.Stasys Žirgulis (Nr.1), 2. Jūratė Matekonienė (Nr.2), 3. Dainius Varnas (Nr.7).
Partija „Jaunoji Lietuva“[Nr.12] kandidatas Kazimieras Nausėda (Nr.3).
Savarankiškai save išsikėlę kandidatai: 1. Alvydas Malinauskas, (Nr.22), 2. Žilvinas Šumskis (Nr.38), 3. Edvardas Galvanauskas (Nr.67).

Tvarkos ir teisingumo [Nr. 140] sąraše Nr.25 yra mūsų KJDJ Tarybos narys Algirdas Vilimas, , aktyvus visuomenininkas ir pilietinės nuomomės gynėjas. Be Algirdo paramos JDJ vardas nebūtų išgarsintas LEO Gimtadienio tortu, gal neturėtume ir tiek lankstinukų, plakatų ir t.t. Be Algirdo nepraėjo nei vienas mitingas, Algirdu visada galima pasitikėti, jis laikosi duoto žodžio ir visada, kiek ir kaip gali, ištiesia pagalbos ranką, todėl ir išrinktas į Kauno tarybą būtų mūsų ramstis ir pagalba miesto valdžioje. Tame pačiame TT sąraše yra ir kitas mūsų KJDJ narys, aktyvus internautas ir sumanus raštų kūrėjas, dalyvavęs daugelyje akcijų, renginiuose Šiauliuose ir Vilniuje, surinkęs KJDJ renginių fotografijų kolekciją tai - sąraše Nr. 51 Romualdas Matelis.
Jeigu galvojat balsuoti už čia paminėtas partijas, kviečiame reitinguoti šiuos žmones įrašant jų sąrašo numerius biuletenio langeliuose, nes jie kauniečiams yra žinomi savo nuveiktais gerais darbais ir įsipareigojimais mums visiems, o į sąrašų viršų gal būt nepateko nes turėjo savo nuomonę, neatitikančią partijų lyderių tikslų. Bet rinkimų dieną sąrašų vieta mažai ką lems. Jums, mieli rinkėjai, gi priklauso paskutinis žodis.Atsisakykime nuostatos, kad mes nieko negalime pakeisti. NEBALSUODAMI TIKRAI NIEKO NELAIMĖSIME, TODĖL - "VISI Į RINKIMUS“ !!!
Kauno Jungtinis demokratinis judėjimas

Jei šiandiena mokėti nebereikia tik nuo 18:00 val., tai labai galima tikėtis, kad ateityje šis reketas bus sumažintas iki 17:00 h. Vis tik ši tarybos nario J.Koryznos iniciatyva labai dar gležna, todėl pamaniau, kad ją būtina paremti. Tam pritarė ir Kauno Jungtinio demokratinio judėjimo kai kurie nariai su pirmininke Rūta Zabieliene priešakyje. Laikas spaudė, todėl kad ir kiek skubotai, paruošiau kreipimasi į visus tarybos narius asmeniškai, kolegė Dalia jį paredagavo ir… šiandiena jau 16:40 h. raštas buvo įteiktas Kauno savivaldybės priimamajame. Žemiau perspausdinu tekstą, tikiuosi, kad didžioji dauguma skaitančiųjų pritars mano pateiktoms mintims. Ir manau, kad tai tik prabudimo I etapas. Laikas mums, kauniečiams, plačiau imti domėtis ar tikrai miestas turi naudos iš surinktų lėšų.

==================================================-
Asociacija
KAUNO JUNGTINIS DEMOKRATINIS JUDĖJIMAS
www.judejimas.eu

PAREIŠKIMAS
DĖL VIETINĖS RINKLIAVOS UŽ NAUDOJIMĄSI VIETOMIS AUTOMOBILIAMS STATYTI
2011-02-17

Š.m. vasario 18 d. miesto tarybos posėdyje tarybos nario Jono KORYZNOS iniciatyva bus svarstomas klausimas ir balsuojama dėl Vietinės rinkliavos už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti nuostatų pakeitimo. Tai gera iniciatyva, kuri atitinka daugumos kauniečių lūkesčius. Tikimės, kad besibaigiančios kadencijos tarybos nariai šiuo klausimu priims protingą sprendimą, taip miesto istoriniame metraštyje įamžindami save kaip sugebėjusius padaryti lūžį nesuvokiamame, kelias kadencijas besitęsiančiame Kauno Centrą alinančiame procese.
Jau apie dešimtmetį Kaune vykdomas automobilių stovėjimo miesto centre apmokestinimas, kurio pagrindiniu motyvu buvo nuostata, jog taip bus pasiekta parkavimo tvarka – į miesto centrą suvažiuos tik tie, kam tai yra būtina, už surinktas lėšas bus įrengtos patogios stovėjimo vietos, bus normalizuoti transporto srautai centrinėse miesto gatvėse. Tačiau visa tai nepasiteisino ir su laiku įgavo visai kitą – pasipelnymo atspalvį.
Konstatuotina, kad per šį laikotarpį nebuvo atlikta jokių apmokamų stovėjimo vietų pagerinimų – daugelyje gatvių likę nepatogiai aukšti šaligatvių bordiūrai (kas gadina žemesnius automobilius), žiemos metu, net pinigų surinkimas netapo stimulu valyti sniego sankaupas parkavimo vietose arba sniegas paprasčiausiai verčiamas į važiuojamąją dalį, kas apsunkina ir taip žiemos sąlygomis sudėtingą transporto judėjimą. Neproporcingai pragyvenimo lygiui nustatytas aukštas rinkliavos dydis smarkiai padidino atskirtį tarp įvairių visuomenės sluoksnių – buvimas miesto centre tapo tik turčių privilegija, atskiriant nuo miesto Centro pagrindinę kauniečių masę. Neįvertinama ir ta aplinkybė, kad miesto centre dirbantys asmenys gyvena iš tokių pačių atlyginimų kaip ir nuošalesnėse vietose, todėl atvykusių į darbo vietą automobilių apmokestinimas yra savotiška diskriminacijos forma ir tik laiko klausimas kada ši problema bus iškelta į aukštesnį lygmenį ir ji vis tiek privalės būti išspręsta.
Vyresnio amžiaus kauniečiai puikiai žino, kad automobilių stovėjimo miesto centre apmokestinimas sutapo su paties centro ir jo vizitinės kortelės – Laisvės alėjos merdėjimo pradžia. Lengva ranka apkaltintas Karaliaus Mindaugo prospekte atsiradęs „Akropolis“, nors objektyviai vertinant miesto centras geso jau iki jo atsiradimo. Manome, kad pagrindine to priežastimi buvo automobilių parkavimo apmokestinimas. Reikėtų pastebėti, kad ši iniciatyva importuota iš aukšto pragyvenimo lygio Vakarų Europos šalių, neatsižvelgiant į vietinių gyventojų mokėjimo galią.
Diskriminacinės priemonės pasireiškia ir kitu požiūriu: prieš porą metų, laikraščio „15 min“ korespondentų pastebėta, kad prie Policijos akademijos darbuotojai ir besimokantieji nemoka už parkavimą, o kaip sutartinį ženklą ant galinio lango palieka policininko kepurę, kas buvo tapę nerašyta taisykle mokesčių surinkėjams nematyti nesumokėjusio automobilio savininko pražangos. Šią „klaidą“ pripažinęs „Automobilių stovėjimo aikštelių“ vadovas A.Puidokas netrukus tylomis išsprendė šį rebusą prie šios akademijos atsirado kelio ženklas „Rezervuota“. Tai klasikinis pavyzdys, kaip taikomi dvigubi standartai.
Palaikome besibaigiančios kadencijos tarybos nario J. Koryznos, iniciatyvą apmokestinamą automobilių stovėjimo laiką sutrumpinti iki 17 val. Džiaugiamės, kad J.Koryzna pateikė bent dalinį pakeitimų projektą ir kviečiame visus tarybos narius palaikyti šį siūlymą. Manome, kad prie šio projekto būtina prijungti dar vieną mūsų siūlymą, kuriam apsvarstyti nebūtina išankstinio pasiruošimo. Pagal dabar galiojančią tvarką, vairuotojai gali vėluoti iki 15 minučių prasitęsti savo automobilio stovėjimo laiką. Tai – mažai logikos turintis sprendimas. Akivaizdu, kad vėluoti prasitęsti apmokėjimą daugeliu atvejų nėra neišvengiama būtinybė. Kur kas problematiškiau yra pradinis mokėjimas – į kažkurią miesto Centre esančią instanciją, pvz. miesto savivaldybę, atvykęs pilietis iš anksto negali žinoti ar ras reikiamą pareigūną, negali nuspėti ar bus priimtas atvykimo metu. Todėl susimokėjęs, sakykime už valandą laiko tris litus, juos paprasčiausiai praranda. Tai yra nesąžininga mokesčių surinkimo požiūriu – žmogus moka už tai, kuo nepasinaudoja. Manome, kad 15 minučių „magaryčias“ reikėtų iš parkavimo laiko pabaigos perkeli į parkavimo laiko pradžią, tai yra bet kuriam piliečiui, pasistačiusiam miesto centrinėje dalyje automobilį, nustatyti apmokestinamą laiką tik nuo šešioliktos stovėjimo minutės. Vieša paslaptis, kad automobilių stovėjimo nustatyto rėžimo pagrindiniu įrodymu yra fotonuotraukos. Taigi, šiuo atveju galima būtų aparatu užfiksuoti pastatytų automobilių laiką ir jei žmogus per tą laiką neįmoka reikiamos sumos, jam išrašyti baudos kvitą. Toks nutarimo formulavimas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus ir neabejotinai pakeltų miesto tarybos autoritetą visuomenės akyse.
Teikiame pirmąjį šio rašto egzempliorių Kauno miesto tarybos pirmininkui, o kopijas – kiekvienam Kauno tarybos nariui. Tikimės Jūsų palankaus sprendimo atstatant automobilių parkavimo miesto centre apmokestinimo deformacijas.

Seimo nario Rimo Ručio savivalė “koordinuojant” Kauno “Tvarkos ir teisingumo” skyrius, nepatiko ne tik man. Tik daugelis tyli, nes… mano, kad matant blogį geriau nesigadinti nervų. Gal kai kas dar ir bijo – gi esame jau ne mažiau kaip okupacijos metais įbauginta tauta.

Jei ant tavęs “užsisės” galingieji, nepadės nei teismai. Nes net ir jų sprendimų, jei ir pavyktų sulaukti palankaus, pasirodo, galima nevykdyti. Tai akivaizdžiai parodė mano nuosavybės atstatymo laimėta byla Klaipėdoje – Vyriausiojo administracinio teismo 2010 kovo mėn. patvirtintas sprendimas ne tik, kad iki šiol neįvykdytas, bet “teisiškai” vilkinamas…
O grįžtant prie TT partijos Kauno skyriaus veiklos… Man buvo žinoma, kad Kalniečių skyriaus kai kurie nariai dar anksčiau už mane rašė skundą tuo pačiu klausimu partijos pirmininkui. Tai man buvo sakęs ir pats jo autorius Jonas Aleksandravičius. Tik aš nebuvau laiško turinio matęs savo akimis. Vakar gi, “Karštame Komentare”, komentarų skiltyje atsirado Antano įrašas, kuriame perspausdintas J.Aleksandravičiaus taip pat be atsako skundas [cituoju]
Antanas rašo:
2011-02-13 – 22:30

Visiškai palaikau Romą Matelį. Kad iš partijos Kaune padarytas UAB-as, niekam ne paslaptis. Mūsų Kalniečių ataskaitiniame partijos susirinkime lapkričio mėnesį iškėliau klausimą: KAS VADOVAUJA KAUNUI? KODĖL NESILAIKOMA PARTIJOS ĮSTATŲ, FORMUOJANT KAUNO KORDINACINĘ TARYBĄ?
Partijos pirmininko pavaduotojas Mazuronis tylėjo. Jonas Aleksandravičius dar anksčiau už Matelį kreipėsi į partijos pirmininką R. Paksą.
Štai jo laiškas.

Kauno Kalniečių skyriaus narys
Jonas Aleksandravičius

Kaunas

Prašymas
2010.11.29

Gerbiamas Pirmininke, kadangi iki savivaldybių rinkimų liko nedaug laiko, mano supratimu, Kauno mieste yra sąmoningai žlugdomi rinkimai.
Likus nepilnai trims mėnesiams iki savivaldos rinkimų, nėra įgyvendinta įstatų 4.14 str. Tai yra, nėra suformuotas pagrindinis organas – Kauno miesto koordinacinė taryba. Dabar esantis koordinacinės tarybos pirmininkas nėra rinktas, neaišku, kiek yra narių koordinacinėje taryboje. Kas tvirtins kandidatų į Kauno miesto savivaldybę eilę? Tariamas, dabar esantis pirmininkas? Abejoju, kad tai yra teisiškai teisingai. Mes niekaip negalėsime įgyvendinti įstatų 4.6.6.str. Jei sąrašą tvirtins ši,tariama, dabar esanti, taryba ar jos pirmininkas, tai mano supratimu tokį sąrašą galima lengviausiai užginčyti tiek partijoje, tiek teisinėse insttitucijose. Toks kandidatų sąrašas bus negaliojantis. Kas neš atsakomybę už mūsų partijos savivaldos rinkimų sužlugdymą? Aš galvočiau, kad šį klausimą reikia spręsti skubos tvarka, tai yra suformuoti koordinacinę tarybą, išrinkti pirmininką, jį patvirtinti ir sudaryti sąrašą kandidatų į savivaldybę.
Mano supratimu, jei mes deklaruojame tvarką ir teisingumą, tai tą pradėkime nuo savęs, bet nepaveskime tą darbą atlikti neteisėtai pastatytam vienam žmogui, sujaukti partijos tikslus ir uždavinius.

Pagarbiai,
Jonas Aleksandravičius

Praėjo du su pusę mėnesio, pirmininkas R. Paksas taip nieko neatsakė.

Vakar vakare, perskaitęs šį Antano komentarą, paskambinau J.Aleksandravičiui paklausti ar tai autentiškas tekstas ir gavau jo patvirtinimą, kad taip.

=================================================================

0 čia susišaukiančios Seimo nario Sauliaus Stomos mintys

Sustabdau savo narystę Tvarkos ir teisingumo partijoje

Partijos TVARKA IR TEISINGUMAS
Pirmininkui Rolandui PAKSUI
Gedimino pr.10/ Totorių g.1, Vilnius, 01103

Kopija: TTP Kauno Centro skyriaus
Pirmininkei Kristinai SUDŽIENEI

Romualdo MATELIO,
TTP Kauno Centro skyriaus
Pirmininkės pavaduotojo,
TTP nario nuo 2002 m. kovo 9 d.

Viešas pareiškimas, 2011 m. sausio 11 d.

2011 metų rinkimai į vietines tarybas Kauno mieste yra akivaizdus ir viešas pavyzdys, parodantis be uždangos, kad Tvarkos ir teisingumo partija Kaune galutinai išsižadėjo savo pavadinime deklaruojamų vertybių, visų pirma – teisingumo. Būdamas Kauno skyriaus nariu nuo pat partijos įsikūrimo, negaliu to nepastebėti ir, tuo labiau, su tuo taikstytis.

Kauno miesto koordinatoriumi jau antrą kartą tapęs Rimas Antanas Ručys pavertė visus Kauno skyrius tarsi savo privačia įmone arba UAB‘u. Akivaizdžiausias to įrodymas yra rinkimų į Kauno m. taryba sąrašo sudarymas: sąraše pirmu numeriu įrašyta jo žmona A.Ručienė. Kiek man teko kalbėtis su partijos senbuviais – nei vienas iš jų iki pat rinkimų maratono pradžios net nežinojo, kad ji yra mūsų partijos narė. Nesiimsiu šiame pareiškime analizuoti tolimesnio partijos dešimtuko, kuriame taip pat maždaug pusė žmonių, kurie jei šiandien ir partijos nariai, tai įstojo tik pastaruoju metu, tačiau akivaizdu, kad koordinatorius nusprendė, jog mums artimesnis rinkėjas, kuris balsuos už didelį kapitalą, o ne už teisingumą ir tvarką Kauno mieste. Tik stebina tai, kad sąraše atrodo yra ne tik ne partijos narių, bet net galimai kitų partijų atstovų. Tuo tarpu daugelis senbuvių, kurie nuo pat partijos Tvarka ir teisingumas įsikūrimo, R.Ručio valia nustumti į sąrašo galą. To – vieša paslaptis – reikėjo tik vienu tikslu – sudaryti visuomenei įspūdį, kad Kauno skyrius didelis ir galingas.

Man suteikta 51 vieta šiame sąraše yra tik dalis viešos koordinatoriaus ironijos, su kuria nesu numatęs taikstytis. Nes Kauno skyriuje, o, atrodo ir kituose seniai užmirštas normalus demokratinis procesas – vidinis narių reitingavimas, kas yra buvęs anksčiau ir vyksta šiandiena normaliai demokratijos principus išpažįstančiose partijose. Jei toks būtų vykęs, aš neabejoju, kad jau vien todėl, jog per visą 9 metų istoriją buvau ir skyriaus pirmininku, ir partijos Kontrolės, vėliau Drausmės komisijų nariu, apie 8 metus neatlygintinai moderavau partijos internetinį forumą ir visą laiką aktyviai propagavau TT idėjas, mano vieta sąraše būtų ženkliai aukštesnė. Kita vertus, būdamas realistu ir žinodamas kauniečių daugumos nuostatas mūsų partijos atžvilgiu, aš netvirtinu, kad ši sąrašo vieta man užkirta kelią tapti miesto tarybos nariu. Ne. Pagaliau į šią pareigybę niekada ir nežiūrėjau, kaip į kažkokį asmeninį postą, nes tai sunkus darbo baras ir į jį turi patekti tie, kuriais pasitiki rinkėjai. Esminiu momentu čia yra tai, kad iki šiol atviru žvilgsniu aš galėjau žvelgti savo draugams ir pažįstamiems į akis ir tvirtinti pagal sąžinę, kad pas mus tie žmonės, kurie vedini ne asmeninių interesų. Dabar, susiklosčius tokiai situacijai, aš turėsiu raudonuoti prieš juos visus. Nes bet kuris man teisingai galės sakyti – „va koks teisingumas pas jus“.

Asmeniškai visada tikėjęs Jumis ir Jumyse matęs sąžiningumo simbolį, šiandiena turiu pripažinti, kad ir šis mano tikėjimas smarkiai susvyravęs. 2010 m. gruodžio 22 d. Vilniuje, partijos būstinėje vykusiame Valdybos posėdyje aš trumpai informavau apie besiklostančią nenormalią situaciją sudarant sąrašus Kaune ir įteikiau Jums raštišką pareiškimą. Nuo to laiko praėjo daugiau nei 1,5 mėnesio, tačiau Jūs nesiteikėte į jį atsakyti. Ką gi, gal gi tikrai neturite laiko…

Man labai gaila savo partijai suaukotų beveik dešimties metų laiko. Ir net ne laiko, o to darbo ir vilčių, kurias sudėjau per tuos metus. Tuo labiau vykdydamas savo, – R.Ručio reikalavimu duotą įsipareigojimą kandidatuoti į tarybą, šiuo pareiškimu aš neišstoju iš partijos, o tik sustabdau narystę, bet liekuu kandidattu Kauno sąrašę Nr. 51.

Vadovaudamasis Tvarkos ir teisingumo partijos įstatų 3.3.7. punktu aš viešai pareiškiu, kad sustabdau savo narystę partijoje neterminuotam laikui ir jei padėtis partijoje pagerės, aš į ją galimai sugrįšiu. Tačiau tuo pačiu pareiškiu, kad būdams giliai įsitikinęs, kad sudarytas kandidatų sąrašas į Kauno miesto tarybą yra neteisingas ir neskaidrus, aš asmeniškai neagituosiu žmones balsuoti už šia tvarka sudarytą sąrašą, o jį pateiksiu kita tvarka, pagal savo sąžinę.

_ _ _ _ Romualdas Matelis

Nesu tikras net ar ši, tautai siūloma sistema yra nuoširdi. Bet ne jei ir taip, tai joje matau trūkumus. Apie juos jau prieš 2 dienas parašiau organizatoriams. Na, savaitgalis, gal pirmadienį sulauksiu atsakymo. Tas savo mintis parašysiu kiek vėliau. O kol kas tik perkopijuoju gautus laiškus. Mano nuomone, mielieji – neskubėkite pasinaudoti šiuo siūlymu…

Prisipažinsiu - kai sumąstau parašyti kritinį straipsnį, tam būnu pilnai pribrendęs ir nerašyti tiesiog negaliu. O mintys tokiais atvejais liejasi laisvai. Tačiau šis kartas visiškai kitoks. Jau kelias dienas vis susimąstau kaip čia visa tai, kas sukasi galvoje aprašyti, nuo kurio galo pradėti? Nes ne tiek jau dažnai tenka rašyti apie absurdus.

Prieš pat Naujuosius metus, kažkodėl nutariau, kad reikia susimokėti mokesčius. Pasiėmiau dvi knygeles ir tiek pat sąskaitų ir atvykau į "R Kiosk". Čia paprastai atlieku visus savo mokėjimus, nes čia pigiausia - po 0,40 lt. už kiekvieną įmoką. Apie šią norvegų firmą, po kurios vardu slypi ir buvusi lietuviška įmonė "Lietuvos spauda", niekada nebuvau blogos nuomonės. Man čia visai patinka ir laikraštuką, ir cigarečių nusipirkti. Neretai paimu ir popierinį puodelį kavos, o tokiais atvejais man neretai pasiūlo ir kokį nors keksą ar roksą. Žodžiu šie kioskai atitinka mano charakterį.
Taigi ir dabar atėjau su nemaža suma. Vien už dujas ir elektrą man šį kartą teko mokėti apie tūkstantį litų, o suskaičiavus grąžą pardavėja ėmė vynioti man lipdukų juostą. Tikrąja to žodžio prasme vynioti, nes kaip netrukus sužinojau, už įmokėtus 10 lt. duodamas vienas lipdukas. Taigi, man priklausė apie 100 tų lipnių popierlių. Lipdukai, aišku, jau nebe naujiena. Juos dalina visur ir visi kas tik netingi - tiek Maximos, tiek Rimi, IKI ir kiti. Ir "R Kiosk" juos jau pusmetį dalino, o už juos siūlė pirkti krepšinio kamuolius. Tačiau pastebėjau, kad šie dar nematyto apipavidalinimo, kaip dabar madoje sakyti - dizaino. Tad laukdamas tingiai pasiteiravau kokie puodai man bus siūlomi.

Atsakymas pranoko bet kokį mano skepticizmą tokioms akcijoms. Buvau tiesiog priblokštas kai man parodė lentynose sumestas skudurines lėles. Tokio meno, kokį pamačiau, aš, būdamas žmogysta "ne prie meno", neimčiau net už dyką. Na, jei net į rankas tokią dovaną įspraustų, pasijusčiau labai nemaloniai kvailai ir, tikriausiai nežinodamas ką į tai atsakyti, atatupstas išeičiau į gatvę ir tuoj pat imčiau ieškoti šiukšlių dėžės, kad kuo skubiau pabėgti nuo tokios nemalonios situacijos.
Tačiau tai dar ne viskas. Galutinai mane subalamutino pamatytos šių skudurėlių kainos. Jos siekė net 50 lt. Ir čia ne šiaip sau perkant, o kantriai renkant lipdukus ir juos vėliau [tikriausiai reikėtų su labai pakilia nuotaika ir iškilminga apranga] atsinešus į kioską įteikiant kaip įrodymą, kad esi lojalus klientas. Ar jau suspėjote įvertinti situaciją? Gerai tiems, kas čia moka mokesčius. O jei kas to nedaro [gi patiklieji moka internetu arba jiems mokesčius nurašo pagal debitorinę sutartį], tai už kiekvieną lipduką turėtų išleisti ne mažiau 10 lt. Ir tai daryti privalėtų net 30 kartų!!!

Būsiu atviras, tokiais atvejais aš imu mąstyti, kad nieko nebesuprantu šiame gyvenime. Ar gali atsirasti žmonių, kuriems šie absurdiški "meno kūriniai" taip patiktų, kad jie leistų sau tokias išlaidas? Vis tik R Kiosk tik kioskas, tad čia kad kažką nupirkti už dešimt litų, dar reikia gerai pamąstyti ką pirkti… Ir kokios mintys sukosi pas tuos, kurie sugalvojo tokią akciją? Aš tai manau, kad kažkas užsakė tautos protinio potencialo patikrą. Kad kažkam labai įdomu kiek per visą Lietuvą atsiras tokių, kurie paprasčiausiai pasiduoda bet kokiais reklamai - jei siūlo, reiškia čia kažkas gero slypi. Pirksiu, kad neatsilikti nuo kitų.

Kiekvienas žmogaus veiksmas turi turėti prasmę, nes seniai žinoma, kad Gamtoje niekas be priežasties ar tikslo nevyksta. Todėl akivaizdu, kad viską ką matome aplink save, visada turi turėti loginę seką ir suprantamą paaiškinimą. Tiesa, gal ne visi mes tam skiriame savo dėmesį, tačiau jei imtume ieškoti prasmės, ją neabejotinai turėtume rasti…

Aš jau dvidešimt metų įtemptai kovoju dėl sąžiningo savo nacionalizuotos nuosavybės atstatymo, deja, teisybė sunkiai skinasi kelią per korupcijos ir NEsąžinės brūzgynus. Nežiūrint žmogui nesuvokiamai ilgo laiko šiose paieškose, aš vis dar tikiu žmonių sąžine, tikiu, kad į dabartinių apkerpėjusių valdininkų vietas netrukus ateis dori žmonės ir jie ištaisys tas klaidas, kurios sąmoningai darytos iki šiol. Darytos vardan to, kad negrąžinti to kas priklauso. Jau kelinti metai tiesos paieškoms pajungti ir Lietuvoje veikiantys teismai. Ką jie duos, o ko neduos – parodys ateitis.

Kaip ir anksčiau, taip ir šiemet iš vyriausybės instancijų dažniausiai gaunu bereikšmius atsirašinėjimus… Bet šį kart ne apie raštų turinį. Metų pradžioje ant vyriausybinio lygmens blankų pradėjau rasti dar ir ne menininkui nesuvokiamą emblemą su užrašu „Tikime laisve“. Keisti jausmai apima, kai atsakyme įrodinėjama netiesa, o ją apibendrina šie žodžiai. Kokia gi laisve tiki vyriausybė, ministerijos ir kita valdžia? Šis klausimas man kilo jau kovo mėnesį. Tačiau tik dabar, snieguotą Advento dieną aš prisiruošiau pasiaiškinti kas ta laisvė, kuria tiki tie, sėdintys šiltuose krėsluose.
Taigi suradau šiemetinį Delfi straipsniuką. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/dvidesimtajai-kovo-11-ajai–specialus-zenklas-tikime-laisve.d?id=29255513

Tekstas neilgas, tačiau ne taip jau lengvai suprantamas. „Tai – vienas būdų … užsienį informuoti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Taip gimė idėja, kad 20-mečiui reikalingas ženklas“, <…> šūkis „Tikime laisve“ nurodo svarbiausią vertybę, vienijusią lietuvių tautą, padėjusią išsaugoti valstybingumo siekį ir atvedusią į 1990-ųjų kovo 11-ąją- DELFI pasakojo URM atstovas spaudai Rolandas Kačinskas“. Gal būt visa tai ir taip, kai šiuos žodžius girdi iš užsienio reikalų ministerijos atstovo, tačiau aš neabejoju, kad logotipo tekstinėje dalyje turėjo būti sukonkretinta kieno laisve tikima. Todėl užrašas turėjo skambėti taip –> „Tikime Lietuvos laisve“. Gi dabar, kai raštą su šiuo logotipu gauni iš kokios nors Žemės ūkio ministerijos ir jos teksto turinys niekaip nesiasocijuoja su valstybės užsienio politika, norom nenorom pagalvoji, kad tai greičiausiai užmaskuotas tikėjimas valdininkų, plačiąja to žodžio prasme, laisve. Laisve su tauta daryti ką nori. Todėl man negražus toks tekstas, kai jis siunčiamas privatiems asmenims ir labai sunku patikėti jo pagrindine idėja.
Bet ką gi. Jei jau vyriausybės instancijos man siunčia vilties į laisvę ženklus, aš nusprendžiau, kad aukštesnis už laisvę žodis yra SĄŽINĖ. Nes be sąžinės nebus laisvės. O jei vyraus sąžinė, niekada nebebus okupacijos.

Todėl aš tikiu visuotina sąžine ir nuo šiol savo raštus valstybės institucijoms papuošiu savo asmeniniu šūkiu „TIKIU ŠVARIA SĄŽINE“. Nes kiekvieną raštą ruošia gi ne ministerija, o žmogus…
Beje, internete pasidarė įdomu paieškoti ką mūsų išrinktieji mano apie sąžinę… Ir tik šios intencijos vedinas aš netikėtai aptikau, kad sąžinė domina ne tik mane. Ji dar porą mėnesių prieš 2008 metų rinkimus į seimą domino ir Konservatorius. Jei turi laiko, gerbiamas skaitytojau, tuo įsitikinti gali šiame „Balsas.lt“ straipsniuke. Jame tada buvo sukurtas net žaidimėlis www.svarisazine.lt, kuris, deja, patekus į valdžią tapo nebeaktualus. Greičiausiai net nepageidautinas, nes, kiek matau iš dabartinės konservatorių vykdomos valstybinės politikos, sąžinė ir valdžia nėra viena kitą papildančios sąvokos. Greičiausiai – atvirkščiai. Bent jau taip pasakytų didelė tautos dalis, o ypač daugelis socialiai nuskurdintų senukų ir neįgalių asmenų. Nebeaktuali, ko gero, tapo ir Andriaus Kubiliaus jaunystės idėja – „Visi norime, kad būtų daugiau sąžinės visuomenės gyvenime“, nes straipsnyje pavaizduotas bičiuliškas šaržas, man neabejotinai asocijuojasi su TS LKD partijos pirmininku. Na, bet jei čia vis tik ne jis, o kažkoks kitas buvęs hipis – jaunasis fizikas, aš iš anksto jo atsiprašau už šią klaidą. Tik gaila, kad niekaip nepajėgsiu atkurti to nepamatyto SĄŽINĖS VEIDRODŽIO.

Matelis_Ro

Sąvokas "Iš po stalo" dar neseniai žinojome visi. Jos buvo tokios paprastos ir lengvai suvokiamos, tačiau parbėgę metai jau subrandino naująją kartą, kuriai toks žodžių žaismas gal ir visai negirdėtas. Iš po stalo arba po blatu tada vadinome situacijas, kai prekyvietėje tau reikiamos prekės tarsi ir nėra, bet jei sutinki permokėti, turi pažįstamą pardavėją, ją gauni be didelių diskusijų. Atėjus į nepriklausomybę, situacija pasikeitė: deficito beveik nebėra. Tik ar nuo to geriau? Ar didelis skirtumas, jei anksčiau permokėdavai todėl, kad prekių ir paslaugų kiekis buvo ribotas, o dabar permoki todėl, kad prekeiviui atrodo, kad iš tavęs ir be deficito galima imti daugiau negu iš ko nors kito...

Situacijas, kai paprasti žmonės bando bet kokia kaina vienas kitą apmulkinti, galima vadinti visaip – melu apgavystėmis, mulkinimu, aferizmu ir gal dar kaip nors. Kažkas gal įsigudrins ir apsukrumu tai vadinti. Jų reikalas. Nes visa tai teparodo mūsų labai nusmukusį moralinį lygį. Laimei, ne visų, bet šiandiena drįsčiau manyti, kad daugelio.
Galima bandyti ieškoti ir priežasčių. Pradedant nuo Valstybėje įsivyravusios „tvarkos“ ir baigiant tuo, kad besidairydami vienas į kitą imame degraduoti. Tačiau tos paieškos bus vis tiek bevertės, nes jos nėra priverstinės. Net tada, kai mes patys vos ne kasdiena pakliūname į šlykščias situacijas, nėra net menkiausios priežasties įsijungti į analogišką „žaidimą“, nes tai nuves tik į bedugnę, kurioje būti bus kiekvienam iš mūsų vis sunkiau, kol tai taps nebepakenčiama. Pagaliau ir tautos mastu įgausime tam tikrą reputaciją, kurią bus be galo sunku, o gal net neįmanoma kada nors pataisyti.

Šiandiena, po praėjusią naktį spustelėjusio šalčio, nei iš šio, nei iš to sugalvojau, kad gal verta savo mašiniukei pakeisti tepalus. Jau vasarą buvo atėjusi tokia mintis, bet viskas užsimiršo ir taip pradelsiau iki žiemos. O tepalai nekeisti dar nei karto, nors šią mašiną eksploatuoju jau 1,5 metų. Taigi, niekur neskubėdamas, sumaniau paskambinėti po servisus ar pavieniams meistrams ir susižinoti kur tai kainuos pigiausiai. Diletantams gal svarbu tepalo markė ir kiti parametrai, o aš tam dėmesio neskyriau niekada ir dar neteko gyvenime gailėtis. Čia jau nuo žmogaus konstitucijos, kaip sakoma, priklauso. Vieni jaučiasi pakiliai paprasčiausiai brangiai sumokėję, nes jie mano, kad tada jiems suteikta gera kokybė. Kiti susižino gerų tepalų markes ir gerų meistru adresus. Gi man visai neaktualu tokie burtai – į tepalų keitimą žiūriu taip pat kaip į kokio nors baseino išleidimą ir, po to, atskus čiaupą, vėl jo prileidimą. Taigi, meistro patirtis ar kokios nors kitos savybės man neįdomios.

Visagalis internetas, o tiksliau jo referentė Googlė man išmetė krūvą adresų ir telefonų. Skambinu ir raportuoju – mašina tokia, pagaminimo metai – tokie, variklio kubatūra – tokia, galingumas kilovatais – toks. Noriu sužinoti kiek man kainuos pilna paslauga – tepalas, plius darbas, plius filtras. Ir gal kokios nors akcijos tuo klausimu vyksta…

- Tai ką aš galiu žinoti, reikia matyti mašiną - ragelyje – nepatenkintas meistro balsas. – Turite atvažiuoti, pažiūrėsime…
Paaiškinu, kad visus parametrus jau susakiau, galiu dar pakartoti. O į mašiną kam žiūrėti, gi ne skardas kokias lyginti noriu… Tada jis tingiai atseit ima skaičiuoti: tas - tiek, tas - tiek, tas – tiek. Laiku primetęs dar įterpiu, kad man nereikalingas brangus sintetinis tepalas, kad aš įpratęs prie pusiau sintetinio. Pagaliau suskaičiuota – viskas kainuos APIE 75 litus. Na aš jau čia puikiai susigaudau, ne pirmas kartas – jei atvažiuosiu su kaklaraiščiu, reiškia iš manęs bus bandoma dar bent 10 lt. daugiau paimti, o jei be prestižo sudėtinių dalių, gal užteks ir paminėtos sumos. Tiesa, darbuotojas dar pasako, kad jie jokių akcijų nevykdo.

Sekantys dar keturi mano pašnekovai už tą patį darbą suvardina atpatinkamai 100, 85, 100 ir 103 litus. Paskutinė suma gal būtų juokinga, jei tai būtų naujiena. Ši firma, ko gero vis dar sovietinio mentaliteto vedina, mano, kad pasakius ne apvalią sumą, o net trijų litų tikslumu, man turėtų susidaryti įspūdis, kad jie viską labai detaliai skaičiuoja, tad tiek jau gavosi ir kitaip nei nesvajokime. Bet įdomiausia, kad jei pirmojoje firmoje iš 75 litų darbas sudarė net 35 litus, tai kitose choru dainuota, kad jie už darbą neima visai. Suprask – dirbame iš patriotizmo… Tik va, tokia keista situacija, kad kai už darbą neima, tai bendra suma dar trisdešimčia litų padidėja.

Nieko naujo, tikriausiai, nepapasakojau Jums, mielieji. Dauguma iš Jūsų gal jau taip pat susidūrę su tokiais reiškiniais. Tačiau viena detalė vis tik labai liūdna – nei viename servise nenorėjo pasakyti kainos. Ir čia neįtarkite, kad gal servisai vengė kalbėti apie kainas, nes įtarė mane esant kokiu nors kontrolieriumi iš mokesčių inspekcijos, pavyzdžiui. Ne. Kainininko nuo institucijų niekas nebeslepia. Slepiama nuo kliento, nes kaina nustatinėjama „iš palubinskio“. Tai yra pagal tavo išvaizdą. Bet ar taip turėtų būti? Gi kalbame apie meistrus, savo darbu užsidirbančius pinigus. Ne apie elgetas, kuriems visai kitaip, gal net privalu turėti supratimą kieno prašyti, o kieno ne.
Baigdamas prisiminiau prieš metus vykusią panašią situaciją su optikomis. Čia dar platesnis „akcijų“ ratas. Vienur bandoma įtikinėti, kad jie neima jokių pinigų už akinių parinkimą, kitur – nekainuoja rėmelis, trečioje vietoje stiklams buvo taikoma net 80 procentų nuolaida. O dar kai kas dirbo sąžiningai ir sakė – mes jokių nuolaidų nedarome. Pagarba pastariesiems, nes jų kainos buvo tokios pat, kaip ir pas likusiuosius, kurie melavo, kad už kažką pinigų neima visai.

Žymos: apgaulė lupikavimas netikslumai sąžinė

 R.Matelio metraštis…

Net nežinau ar šiandiena yra profesija METRAŠTININKAS. Greičiausiai visa tai išnyko jau prieš kelis šimtmečius. Ko gero juos pakeitė Statistikos departamentas. O gal ir yra, tik jie bendrąja prasme vadinami istorikais… Gal… Visai neseniai aš pastebėjau sau keistą reiškinį – tai, kas man iki šiol atrodė absoliučiai žinomais prabėgusių gyvenimo metų faktais, daugeliui jau visai išsitrynę iš atminties. Net mano bendraamžiai daug ko nebepamena. Todėl pajutau poreikį kažką įamžinti, ateities kartoms palikti tikrų, niekaip neiškraipytų istorinių detalių…

Jei "Kauką", "Orbitą" ar "Bialystoką" dar daugelis prisimena, tai aš būčiau labai atsargus, spėliojant ar atsiras internete bent keletas žmonių, kurie prisimins Kauno restoraną "IX dangus". Nes jo nebėra jau labai seniai, jis išnyko gerokai anksčiau nei prasidėjo nepriklausomybė, jis likviduotas dar L.Brežnevo klestėjimo metais. "IX dangus" galite neprisiminti ir todėl, kad jis oficialios iškabos niekada ir neturėjo… Šį restoraną, o tada jis vadinosi kavine, gali gerai prisiminti tik tie veteranai, kas jame lankęsis.
Keistokai gal kažkam skamba tokioje temoje sąvoka VETERANAI, tačiau man atrodo, kad ji absoliučiai teisinga. Nes tuo laiku didelė dalis jaunimo sau galėjo leisti dažnus vizitus į pamėgtas kavines, barus ar restoranus. Ne, ne todėl, kad jaunimas buvo turtingas. Tiesiog tada mes teturėjome vieną siekį – baigti mokslus. O ir nesimokantys – dienas leido darbuose, o po darbo tarsi ir nebuvo jokių papildomų rūpesčių… Gi nesvajojome pirkti butą ar automobilį. Tokie rūpesčiai užguldavo tik jau vyresniuosius, šeimas sukūrusius žmones.

Pradėdamas šią temą NetLog saite sukūriau tik pradžią ir laukiau komentarų. Paaiškėjo, kad "IX dangus" kai kas prisimena. Tiesa, ne itin tiksliai, bet prisimena. Kiti jį nuspėjo remdamiesi loginiu mąstymu.

Nežinau, gal ir čia atklydęs skaitytojas jau atspėjo, - tai kažkada buvęs "Baltijos" viešbutis. Pirmame jo aukšte buvo tam laikui pakankamai solidus to paties pavadinimo restoranas, IV ir VII aukštuose - nedideli bufetukai, o ant stogo - "IX dangus". Šiek tiek netiksliai vis tik vadinome šį "dangų", nes jei jau jis buvo ant IX aukšto stogo, tai turėjo tarsi vadintis X dangumi. Bet niekam dėl to galvos neskaudėjo, nes esmė gi ne romantiško pavadinimo tikslume. Kur kas svarbiau supanti aplinka ir aptarnavimo kokybė. O ji buvo tikrai nebloga.

Nors gyvenime, atrodo, jau matęs daug ko ir nelabai randu kuo nustebti, mane visada nepaliauja gluminti kai kurių reiškinių tarpusavio ryšys. Tiksliau - jo nebuvimas ir… tuo pačiu metu buvimas. Politika ir restoranai - argi čia yra kas bendro? Ne! O vis tik šiame derinyje per daug nepaaiškinamų dalykų. Prieš sugriūnant imperijai Kaune ir visoje Lietuvoje turėjome gražių, prabangiai įrengtų visuomeninio maitinimo įmonių, į kurias su pasididžiavimu kvietėmės svečius ne tik iš gretimų miestų ar kaimų, bet net ir iš Amerikos atvykusius giminaičius. Ir jie žavėjosi tuo, ką čia pamatydavo. Nepriklausomybę pasiekėme be karo - nebuvo sugriautų pastatų ar nuniokotų visuomeninės paskirties objektų. Tačiau patys gražiausi restoranai ir kavinės netruko užverti duris ir apaugti voratinkliais. Gražiausi pastatai ėmė irti. Tai pasakytina tiek apie mano jau aprašytą "Kauką", tiek apie Kauno "Žaliąjį kalną", "Pasimatymą", "Gildiją" ir pirmąjį Tarybų Sąjungoje naktinį restoraną "Orbita". Nebūtis užklupo ir vilniečius "Dainavą", "Erfurtą" bei "Šaltinėlį". Nuvykęs į kažkada tokią mielą "Gėluvą" Šiauliuose, šiandiena radau tik [atsiprašau kitaip manančių] nusmurgusį marketą. Ilgiems metams Palangoje užsidarė "Birutė", "Vasara", "Pajūris" ir "Baltija"… Teliko klausimas „Kodėl?“. Juk prasidėjus rinkos ekonomikai turėjo viskas vykti atvirkščiai…

Bet grįžtu prie "Baltijos". Apatinis restoranas, laimei, niekada nenustojo gyvuoti. Po privatizacijos čia pradėjo veikti keistoko pavadinimo, bet visai miela "Amerika pirtyje". Dviejuose aukštuose dar kurį laiką egzistavo tarsi visų užmiršti bufetukai [jaunimui gal tai nesuprantama sąvoka, tad paaiškinu - tai dabartinių kavinių ir net restoranų sinonimai]. Gi "IX dangus" jau senokai nepagrįstai priblėsęs kauniečių atmintyse.

Sovietiniais metais, kažkodėl nebuvo nei vienos lauko kavinės. Visas vakarinis ir naktinis gyvenimas, nežiūrint į galimai aukštą vasaros temperatūrą, vykdavo tik patalpose. Dieninis taip pat. Mums net fantazijose nekildavo minčių, kad galima jaukiai leisti laiką gryname ore. Kas tai? Taip pat nesuvokiama tuometinės politikos dalis? Gal būt… Nežinau… Gi "IX dangus" buvo vienintelė visoje Lietuvoje išimtis - čia, sulig X aukšto galimomis lubomis buvo iškeltas atviras stogas. Lietaus atveju niekam negrėsė sušlapti, o sienų nebuvo, todėl vasarą gaivus vėjas pasiekdavo kiekvieną kavinės lankytoją. Nuo šio stogo atsiverdavo puiki panorama. Palengva augančiame mieste labai gražu buvo matyti ne tik apačioje esančią žalumą ir mažesniųjų namų stogus. Tada, kai automobiliai buvo begalinis deficitas, jie buvo ir mūsų gatvių puošmena. "Baltijos" viešbutis buvo vienas iš pirmųjų dangoraižių Kaune, nes iki tol statyta tik penkiaaukščiai. Tad tuo labiau fantastika buvo būti taip aukštai ir dar atvirame ore prie staliuko.
Tiesa, "IX danguje" niekada nevyko šokiai. Tarybiniai restoranai turėjo griežtą tvarką. Šokama buvo tik restoranuose, gi aprašinėdamas "Baltijos" stogą, esu netikslus - čia niekada nebuvo restoranas. Tai buvo tik kavinė, nors kodėl vieni vadinosi kavinėmis, kiti - restoranais, tikriausiai nepasakytų nei pats didžiausias žinovas. Paprasčiausiai šie terminai atspindėjo sumanytą statusą ir tiek. O esminių skirtumų buvo mažai. Na, restorane buvo šokama, jame galima buvo užsisakyti alaus, o kavinėse to nebuvo. Nors kalbant objektyviai, Kaune alaus nebūdavo net ir restoranuose. Nes tai galėjo paskatinti lankytis abejotinos reputacijos asmenis.

Netlog’ietis Jotautas savo komentare, parašė vieną iš tada dominavusių "IX dangaus" uždarymo versijų - kažkas susigriebė, kad stogo briaunos per žemos, o prisigėręs jaunimas gali susimąstyti jomis pasivaikščioti… Ir nukristi… Gal būt. Bet kaip ir visada gyvenime, žinia, plisdama iš lūpų į lūpas greitai įgauna naujas formas. Taigi aš jau buvau girdėjęs versiją, kad ne tik gali, bet kažkas jau ir nukrito. Todėl ir uždarė. Tačiau kas toks nukrito, komentuojama nebuvo. Nes galgi niekas ir nenukrito. Vis tik, šiandiena žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš būčiau linkęs manyti, kad tokie gandai atsirado arba pagal tam tikrą užsakymą, arba iš niekur nieko. Aš labiau linkęs manyti, kad šį restoraną uždarė tuometiniai KGB’istai. Nes "Baltija" nors Kaunas, kartu su Rusijos Gorkio [dabar vėl Nižnij Novgorod] ir dar keliais TSRS miestais buvo uždaras užsieniečiams miestas, vis tik buvo pats gražiausias ir moderniausias viešbutis ir jame būdavo apgyvendinami išimties tvarka į Kauną įleisti užsieniečiai. O tokiose mielose kavinėse, užsieniečiai nesunkiai galėjo sueiti į kontaktą su kokiu nors Kauno "kontra nedobytaja" - taip buvo vadinami nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Ir tai būtų labai nepatikę Maskvai. Tai tik mano versija, kurią vargu ar jau kada nors gyvenime kas paneigs arba patvirtins… Vis tik ji labai tikėtina.

Tada kai "IX dangus" dar klestėjo, Laisvės alėja dar važinėjo mašinos. Tada šia alėja dar tik pradėta riboti judėjimą, o tai buvo daroma gana originaliai - pastatyti kelio ženklai, vairuotojams liepiantys pravažiavus vieną kvartalą, sukti arba dešinėn, arba kairėn. Ir tik gal po ketverto metų sumanyta galutinai sustabdyti važinėjimą Laisve apskritai. Aplink soborą, kuriame tada buvo įkurdinta Vitražo ir skulptūros galerija, ratu apvažinėdavo tie šustriakai, kurie jau tada sugebėjo įsigyti nuosavas mašinas. Prie "Lietuviškų patiekalų" [beje ten prieš kelis mėnesius ir vėl atsidarė tokio pavadinimo kavinė, o ilgą laiką ten buvo restoraniukas "Prie akmenų"] buvo viena iš gal penkių Kauno taksi sustojimo vietų. Taip, tada šių mašinų buvo mažai, o vėlų vakarą stotelėse nutįsdavo ilgokos eilės. Soboro taksi sustojimas buvo pati arčiausia vieta grįžtantiems iš "Baltijos"… Apie taksi sustojimą šioje temoje rašau ne atsitiktinai. "IX danguje" rinkdavosi kitaip nei kitur, neįprastai marga publika. Daugumoje, kaip ir visur, čia sėdėdavo jaunimas, tačiau pastovių lankytojų tarpe matydavosi ir žmonės-mįslės: save aukštai nešantys vyrai, sulaukę gal jau 50-60 metų. Jie visa savo povyza rodė aplinkiniams, kas yra neeiliniai, tačiau kas jie tokie, mažai kas ir žinojo. Apie vieną iš jų aš atsitiktinai sužinojau iš savo Tėvų. Gatvėje sutikus berankį pusamžį nuolatinį restoranų liūtą, tėvai man paaiškino - ta garsus pokario metų advokatas Brastavickis. Per karą jis netekęs ne tik rankos, bet ir kojos. Tačiau netektos kojos vietoje meistriškai pritaisytas medinis protezas, o juo naudotis jis išmoko tobulai, todėl to nesužinojęs, nebūčiau nei įtaręs, kad tokia jo būsena. Brastavickis niekada nekalbėjo lietuviškai. Na, beveik niekada, nes retkarčiais vis tik prabildavo. Jis daug gėrė, tačiau niekada neprarasdavo žmogiškos išvaizdos, tuo dar labiau tapdamas paslaptingas. Dantyse jis beveik be paliovos laikė didelę pypkę, o jo leksikone neretai girdėdavosi seniai užmiršti carinės Rusijos terminai sudarj [сударь - ponas] ir baryšnia [барышня - dvaro ponia]. Jo išskirtinai sodrus balso tembras, versdavo atkreipti į jį dėmesį ne tik iš matymo jį jau žinančius, bet ir kiekvieną praeinantį pro šalį arba sėdintį prie gretimo staliuko. Be jokių abejonių advokatas Brastavickis turėjo labai daug pinigų. Prie jo staliuko dažniausiai prisėsdavo tokie pat neaiškūs pagyvenę vyrai. Jie garsiai rusiškai kalbėdavo įvairiomis pabrėžtinomis temomis, nors manau, kad tie kiti būdavo lietuvių tautybės… Savo ruožtu ir šie buvo nemenkai pralobę, todėl viena iš didžiausių atrakcijų, būdavo sulaukti kavinės uždarymo. Tada, paprastai, šie garbūs ponai susiginčydavo kuris iš jų turi mokėti sąskaitą. Pasipildavo ant stalo mėtomi pinigai ir tarpusavio ginčai, kuriam iš jų priklauso teisė atsiskaityti.
Bet tai dar nebūdavo visų įspūdžių viršūnė. Įspūdingiausia būdavo matyti vieno iš jų girtas fantazijas važiuojant namo taksi. Būtent į prie soboro įsikūrusią stotelę susirinkdavo dauguma prisimenamo ir kitų restoranų lankytojai ir dažnai tarpusavyje aptarinėdavo - ateis skrybėlėtasis Brastavickio draugas ar ne. Nes šis, alkoholio ir didybės manijos užkariautas mėgo čia išdarinėti įvairius… na net nežinau ar tai galima pavadinti triukais. Šis žmogus net keletą kartų ėmė po keturi penkis taksi. Nes jam atrodydavo, kad geriausia bus, jei vienoje iš "Volgų" sėdės jis, sekančioje - sakvojažas [portfelis], dar sekančioje - skrybėlė ir t.t. Gerai nei nebeprisimenu ką jis dar "sodindavo" į atskirus automobilius. Ir tada ši kolona važiuodavo nežinoma kryptimi, matomai į jo namus…
Taigi tiek apie seniai visų užmirštą, kažkada labai aktyvią praeitį…

Vytautui PAŠKAUSKUI,
UAB “Senukų PC“ komercijos Direktoriui
Pramonės pr.6, Kaunas, 51500

Romualdo MATELIO
[adresas Jums žinomas], Kaunas, 50XXXX
2010 m. spalio 24 d.

DĖL SUTARTIES PRATĘSIMO

Gavau Jūsų 2010-10-12 raštą Nr. S.IT-2758, kuriame teigiate, kad esu sudaręs su Jumis prekių pirkimo sutartį. Neprisimenu tokios, o pas save nerandu jokio analogiško pavyzdžio. Gal taip vadinate mano turimą „Urmo kliento kortelę“? Kurią man kažkada pasiūlė Jūsų administratorė, sėdinti prie įėjimo viename iš Jūsų prekybos centrų? Tokiu atveju Jūsų raštas skamba pernelyg grėsmingai. Net tada, kai jame rašote, kad „dėkojate už mano pasitikėjimą“. Būtų malonu gauti tos sutarties kopiją.

Noriu pareikšti, kad Jūsų raštas paruoštas itin aukštame lygyje ir mano erudicijos jį suprasti šiek tiek pritrūko. Ar nebūtų paprasčiau jį kaip nors parašyti lietuviškai? Nes sąvokos „akceptuoti [priimti] tylėjimu“ arba „akceptuoti konkliudentiniais veiksmais“, man [ir, manau, daugeliui Lietuvos gyventojų] nesuprantamos, o vaikščioti į bibliotekas ar „landžioti“ po Wikipedijas paprasčiausiai neturiu laiko. Aš nemanau, kad rašydami eiliniam savo pirkėjui itin moksliniais terminais, Jūs keliate savo reitingus ar autoritetą. Greičiausiai priešingai. Simpatijų sulauksite darydami realias nuolaidas, o dar geriau – mažindami savo prekių kainas.

Apie papildomas derybas… Siūlote „papildomų derybų metu“ aptarti ir kitas atsiskaitymo už prekes sąlygas bei galimybes? Hmmm, gal tai kažkas įdomaus, tačiau iš rašto negaliu nieko sau prisifantazuoti. Esu tik eilinis pirkėjas, kartais pas Jus nusiperku kastuvą, kartais kokį nors kaktusą, kartais porciją ledų. Nejau su manimi Jums bus įdomu sudarinėti išskirtines sutartis, pavyzdžiui, kad už savo pirkinius aš atlikčiau beprocentinį atsiskaitymą ketvirčiui pasibaigus? Tai būtų visai patrauklu. 

Su įdomumu lauksiu Jūsų atsakymo.

Su pagarba, nuoširdžiai Jūsų klientas – R.Matelis

Dar vasarą, liepos pabaigoje savo Delfi blog’e parašiau Atvirą laišką LR Vidaus reikalų ministrui Raimondui Palaičiui dėl valstybės taikomos prievartos kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu įsigyjant asmens tapatybės kortelę. Jis čia –>>> http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7587/

Į tai gavau Ministro atsakymą, kuris man patiko ir teikė vilties, kad ši padėtis bus ištaisyta. Ministras pažadėjo artimiausioje rudens sesijoje pakartotinai teikti seimui siūlymą šią padėtį ištaisyti, teigė, kad ir jis šiuo klausimu jau kai ką bandęs, bet dar nesėkmingai.
Neturintiems laiko peržiūrinėti mano Delfi nuorodą, trumpai pakartosiu – demokratijos sąlygomis žmonės neturi būti verčiamo įsigyti asmens tapatybės kortelę, nes esant reikalui pavažiuoti toliau Europos sąjungos ribų, jiems tampa privalu įsigyti ir LR piliečio pasą. Tad jei jau pas ką per mažai vietos kišenėje pasui, laisva valia gali užsisakyti tapatybės kortelę. Tačiau dabar gaunasi dvigubi standartai, kurie labai susišaukia su tarybiniu laikotarpiu, kai visi turėjome TSRS piliečio pasus, bet jie nebuvo tinkami važiuoti į užsienį ir tokiai kelionei buvo būtina išsiimti dar ir Užsienio pasą. Rašiau ir, kad abiejų šių dokumentų kaina – 180 lt. yra nerealiai didelė. Kritikuotina ir ES pozicija, kad galiojantis LR pilietybės dokumentas turi iki savo galiojimo “veikti” ne mažiau kaip 6 mėnesius, priešingu atveju į daugelį užsienio šalių gali būti neįleistas.

Šiandiena, su tam tikra nepikta ironija, galiu pasidžiaugti, kad jei šuns balsas į dangų ir neina, tai maniškis lyg ir prasibrovė. Spalio 12 dieną seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias nuo sausio Lietuvos piliečiai galės rinktis vieną iš asmens dokumentų – pasą arba tapatybės kortelę. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021
Vis tik, manau, kad tai tik pirmasis teisingas žingsnis. Sekantis turėtų būti toks, kad juo būtų numatoma sugrąžinti pinigus už prievarta išreikalautus 100 arba 80 lt.

už kažkurį vieną iš šių dokumentų, jei kuris nors pilietis norėtų sugrąžinti jam nereikalingą dokumentą. Dažniausiu atveju, tai tikriausiai būtų Piliečio tapatybės kortelė, nes būtent ji buvo brukama per prievartą. Jei taip įvyktų, aš pats pirmasis sutikčiau sugrąžinti savo tapatybės kortelę, nes joje jokių privalumų įžvelgti nesugebėjau nei karto.
Be kita ko, ateityje dar labai svarstytinas klausimas ar nepažeidžiamos žmogaus teisės į tapatybės kortelę priverstinai keliant kiekvieno mūsų elektroninį parašą ir pirštų antspaudus. Juk tai kiekvieną mūsų padaro potencionaliais įtariamaisiais. Bet apie tai savo mintis surašysiu gal kažkada vėliau.

Atsitiktinai užklydau į seną publikaciją apie būsimą Lietuvos narystę Europos sąjungoje.

http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:b_pu3lm8C_EJ:kauno.diena.lt/dienrastis/kita/i-europa-su-kauno-diena-7931+%22ri%C4%8Dardas+dziena%22&cd=3&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

Kol kas nei nekomentuosiu A.Paulausko ir P.Auštrevičiaus teiginių. Tiesiog pasiskaitykime prisiminimui.

Nors ši istorija kai kam gali pasirodyti banali ir smulkmeniška, aš taip nemanau. Nes mano įsitikinimu, smulkmenose slypi visas tas chaosas, kurį junta beveik kiekvienas sėslus mūsų šalies gyventojas.

Rugpjūčio 15 dienos vakarą, užėjęs į Kauno Hypermaximą, salės viduryje randu išstatytas 99% alavijų sultis. Kaina – 27 lt. už 0,9 ltr., tačiau gi analogiškos sultys pas agentus kainuoja net 96 lt. Nusiperku. Kitą rytą atkemšu kamštelį ir… taroje randu vandenį…

Keliauju į Respublikinį higienos centrą, bet, pasirodo, jis nebeužsiima maisto kokybės kontrole. Man tenka pervažiuoti į Maisto ir veterinarijos tarnybą Laisvės alėjoje. Čia mane priima pats vadas, kuris išklausęs „Aloe Vera“ istoriją ir pauostęs prakimštą mano „mėginį“, nežymiai palinguoja galvą – tikrai panašu į vandenį. Kelia ragelį ir kalba su savo pavaldine. Pasirodo ta moteris, kuriai priklausytų atlikti šį tyrimą, šiandiena nedirba. Į kabinetą pakviečiama kita darbuotoja, kuriai pavedama priimti mano skundą, o sekančią dieną jį perduoti tam kam reikia. Viskas sklandu, taip ir turėtų būti teisinėje valstybėje, šalyje, kur gyventojai gerbiami ir saugomi ne tik surašytais įstatymais, bet ir kasdienybėje. Tačiau… …

Specialistės kabinete, kaip pas kvotėją– seka klausimai „kas, kur kodėl, kaip???“ ir po dešimties minučių dokumentas surašytas. Protokolas įdedamas į segtuvą ir jis užverčiamas. Pasirodo net mano parašo nereikia… Faktų fiksacija tarsi jau įvyko, po ko susidarė keistoka pauzė. Žvilgteliu į ant sekcijos padėtą mano atsineštą „Aloe Prima Vera“ butelį ir pasidomiu:

– Šį vandenį Jums tikriausiai turėsiu palikti?

- O kaip jūs norite?

- Ne, na palaukite, koks čia mano noras gali būti? Ar jo jums reikia ar Jūs Maximoje paimsite kitą mėginį? Vardan objektyvumo, nes vis tik aš tik pirkėjas.

- Na čia kaip jūs norite, - seka antrą kartą tas pats klausimas, kuris mane jau išmuša iš vėžių. – Tai gi tik Jūs žinote kaip turi būti. Prie ko čia mano norai?

- Bet Jūs sutinkate palikti?

Toliau jau nebediskutavau. Pasakiau, kad jei tai tyrimui naudinga, aš jį sutinku palikti. Po to seka mano pasidomėjimas ar butelio nereikėtų įdėti į šaldytuvą, nes jis gali greitai imti gesti. Tada istorija vėl pasikartoja manęs klausinėjant ar aš labai noriu, kad jis būtų laikomas šaldytuve. Tarsi aš būčiau vyriausias ekspertas…

Atsisveikinant darbuotoja ant lapelio man užrašo Danguolės Grigalevičienės telefono numerį, tačiau patikina, kad ji jau rytoj man skambins pati.

Nesulaukęs jokio skambučio nei kitą nei dar kelias sekančias dienas pagaliau skambinu pats. Prisistatinėti ilgai nereikia, mano problema darbuotojai žinoma. Išgirstu, kad mano pateiktas faktas jau patikrintas. Nupirktas analogiškas butelaitis ir atlikta patikra. Tik va, Maxima man nesiruošia grąžinti pinigų, nes ten viskas tvarkoje. Pakėlus dokumentus rasta visi važtaraščiai, taigi Aloe Vero gautas legaliai. Be to, įskaičiuoti visi privalomi mokesčiai, tame tarpe ir PVM.

Sakykite ką norite, bet ir Jus, neabejoju, suglumintų tokia įvykių eiga. Jaučiuosi priblokštas:

- Atleiskite, ar Maisto ir veterinarijos tarnyba dabar sprendžia ekonominius klausimus? Aš gi kreipiausi ne į Ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnybą ar STT. Vietoje sulčių aš gavau vandenį, neaišku net ar geriamą, ar iš balos, todėl prašiau Jūsų tarnybos ištirti šio skysčio turinį.

- Jūs norite, kad atliktumėme analizę? – nustemba Danguolė. – Tačiau žinokite tai atliekama tik Vilniuje. Jei mes siųsime į Vilnių, tai užtruks ir atsakymą jums galėsime pateikti tik po 7 dienų.

Sulaukusi mano patikinimo, kad man svarbu kokybės patikra, ji pažada išsiųsti mėginį tyrimams ir mūsų pokalbis tuo baigiasi. Man ir vėl pažadama paskambinti po savaitės. Laukiu kiek ilgiau ir nesulaukęs jokio dėmesio, užsuku jau antrą kartą pas Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką R.Kliučinską. Jis Vilniuje, paaiškina įkandin manęs atėjusi darbuotoja, o sužinojusi ko atėjau, veda mane vėl į tą patį, man jau žinomą kabinetą. Šiandiena čia sėdi pusamžis vyriškis - Maisto skyriaus vedėjas, veterinarijos inspektorius P.Tarvydas. Pavardė girdėta iš žiniatiekos, tačiau matau jį lyg ir pirmą kartą. Išklausęs mano problemą ir keletą pastabų dėl jo darbuotojų neveiklumo, jis pasisako neseniai grįžęs iš atostogų, todėl ne viską suspėjęs dar sužiūrėti. Pareplikuoju, kad darniame kolektyve darbuotojai gerai dirba ir nesant vadovui. Vis tik atmosfera maloni, nes ponas Tarvydas rodo ryžtą. Jis skambina į Vilnių, minėtai Danguolei, į Maximą, aiškinasi situaciją ir pasibaigus „apžvalgai“ pareiškia, kad tyrimas negalimas, nes mėginį atnešiau aš – privatus asmuo. Tačiau yra ir džiugi žinia – vilniečiai, taip pat tyrę situaciją, rado ženklinimo pažeidimų, todėl Maximai gręsia bauda iki 700 lt.

Čia vėl pasijuntu keistai. Aiškinu Tarvydui, kad neturiu tikslo nubausti Maximą už kažkokius tai ženklinimo pažeidimus, kad tai jau jų reikalas, kuris manęs visai nedomina, kad į jų tarnybą atėjau net ne dėl savo pinigų atgavimo, o paprasčiausiai esu pasipiktinęs, kad taip mulkinami žmonės ir, kad tyrimą atlikti privalu, nes Danguolė man sakiusi, kad jie yra paėmę savo mėginį. Tikiuosi, kad mano šis pasiryžimas kada nors geru bumerangu sugrįš pas mane – ten kur gal būt dar kartą slypėtų prekių kokybės klasta, ją bus pašalinęs kitas, bendram žmonių reikalui atsidavęs žmogus. Paaiškinu ir, kad puikiai žinau kokiais keliais, be didesnių problemų, galėčiau atgauti savo įmokėtus pinigus, jei mano tikslas tebūtų toks „kuklus“.

Pokalbis vyksta sklandžiai ir savitarpio supratimo aplinkoje. Įsitikinęs, kad ieškau ne vien prarastų pinigų ir, kad kokybės tyrimui nebėra kliūčių, vedėjas pažada, kad tyrimas Vilniuje bus pradėtas. Maloniai atsisveikiname, o man eilinį kartą pažadama, kad už savaitės laiko būsiu informuotas apie tyrimo rezultatus. Nebetikiu, bet jau ir pripratau, kad viską reikės stumti pačiam.

Savaitės laukti nei nereikėjo. Gal už valandos laiko, sulaukiau guvaus vedėjo balso ragelyje. Man pranešta, kad tiekimu į Maximą užsiima firma „Gelsva“ ir ji ką tik sutiko man grąžinti mano įmokėtus pinigus.(!) Pasirodo nebuvau suprastas, todėl kartoju tą patį dar kartą – laukiu tyrimo, o apie pinigus kalba bus vėliau. Kokios abejonės dėl pinigų atgavimo, kai bus įrodyta, kad man parduotas vanduo. Kiek dvejojančiu balsu vedėjas man paaiškina, kad toks tyrimas valstybei kainuos apie 500 lt. ir jei paaiškės, kad čia vis tik sultys, aš pinigų nebeatgausiu niekada. Juokas pro ašaras – pasiteirauju ar jam, patyrusiam darbuotojui gali kiti dar abejonių, kad tai ne vanduo? Ir replikuoju, kad man vandenį pigiau būtų nusipirkti bažnyčioje. Nors nesu bandęs, bet manau, kad visą kibirą šventinto vandens ten galėčiau gauti tris kartus pigiau. J

Daugiau skambučių nebesulaukiau iki šiol. Į Hypermaximą, kaip ir anksčiau, užeinu dažnai. Dar užvakar, rugsėjo 21 d., tose pačiose lentynose puikavosi „Aloe Prima Vera“ alavijo vanduo. Todėl labai nustebau, kai rugsėjo 22 dienos vakare pamačiau priešingą vaizdą: mane dominančios prekės staiga dingo. Nueinu pas administratorę ir, lyg tarp kitko paklausiu – gal galite pasakyti ar jau pasibaigė „Aloe Prima Vera“ sultys? Administratorė tokių nelabai žino, todėl skambina kažkam „gilyn“. Iš ten ateina žinia, jog kažkas davęs komandą jas visas išimti iš prekybos… Daugiau niekas neaišku.

Ką gi, akivaizdu, kad tyrimas pagaliau atliktas. Tam prireikė daugiau nei mėnesio. Ir ne tik laiko prireikė. Prireikė ir geležinės kantrybės bei atkaklumo. Vardan savęs ir vardan kitų žmonių. Grįžinėjau iš Maximos, o mintyse vis iškildavo klausimas – nejaugi Lietuvoje jau visi praradę bet kokią viltį? Gi negali būti, kad tik aš vienas pirkau vandenį. Negi kiti, patyrę pasityčiojančią apgaulę, nuleidžia rankas? Ir ko verta valstybė, kurioje tie, kam patikėta maisto kontrolė, tarsi uola priaugę prie savo kėdžių ir niekaip net nebando atlikti, regis vienos svarbiausių pareigų – užtikrinti, kad mes valgytume tai, kas yra maistinga, sveika ir higieniška. O juk ne pas agentus pirkau ne vien todėl, kad ten brangiau. Svarbiausias kriterijus buvo tai, kad krautuvėse patikrinta valstybės. Klydau…

Romualdas Matelis, ekonomistas

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. Apie elektroninį parašą

Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna.

Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus.

Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties.

Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų.

Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti.

Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą.

Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę.

Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė - nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus.

Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės.

Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama.

Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus?

Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė.

Viename Netlogo komentare kažkas parašė - visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.

Daugelis žmonių, su kuriais gyvenime tenka pasikalbėti atsitiktinai susitikus, visų krizių ir kitų Lietuvos nesėkmių kaltininku laiko mūsų šiuolaikinę vyriausybę, su jos premjeru Andriumi Kubiliumi priešakyje. Panašus vaizdas ir vartant internetinius puslapius. Neslėpsiu, aš taip pat jau seniai esu įsitikinęs, kad kol Vyriausybei vadovaus šis žmogus, aukštyn tikrai nepakilsime. Klausimas tik kiek giliai dar galime leistis.

Tačiau šį kartą noriu išreikšti pagiriamąjį žodį premjerui. Nustebote? Be reikalo. Ir ne tik pagiriamąjį Kubiliui, bet ir pabaramąjį rinkėjams. Taip taip, rinkėjams, nors kažkas gal sakysite, kad vyriausybės niekas nerenka, ją formuoja politikai.

Daugelis tų, kurie neabejingi Lietuvos gyvenimui, neabejotinai prisimena prieš seimo rinkimus pakankamai aktyviai veikusią svetainę „Mano balsas“ [http://www.manobalsas.lt]. Ir nors ji nebuvo privaloma, joje gana aktyviai savo nuostatas skelbė dauguma tų, kurie siekė seimo nario mandato. Aš taip pat buvau jų tarpe, tačiau šiuo atveju mano anketa nebeturi jokios reikšmės. O pažvelgti į anketas tų žmonių, kurie tapo seimo nariais, šiandiena tikrai įdomu. Ir, manau, svarbu. Nes per tą laiką apie daugelį išrinktųjų sužinojome gana išsamios informacijos, tad kodėl gi neprisiminus to, kas kieno buvo deklaruojama?

Dar tada, kai iki rinkimų į seimą buvo likę nemažai laiko, aš mėgau pasivartyti visų žinomesnių politikų anketas. Ir jau tada dabartinio premjero anketa mane tada tiesiog pribloškė. Pribloškė savo atvirumu. Ir dar labiau – atšiaurumu daugeliu gyvenimo klausimų. Būsiu atviras –ją perskaitęs net labai abejojau ar taip užpildęs anketą, Kubilius turi didelių šansų tapti seimo nariu. Tačiau klydau. Jis tapo ne tik seimūnu, bet ir premjeru. Ir čia, kaip tik ir noriu išreikšti pabaramąjį žodį tiems rinkėjams, kurie gal patingėjo atsiversti šią http://www.manobalsas.lt/Andrius-Kubilius/ anketą, gal dar dėl kažkokių motyvų nekreipė dėmesio į atvirai išsakomas nuomones įvairiais gyvenimo klausimais ir atidavė savo balsus už dabartinį premjerą. Tokiems žmonėms šiandiena piktintis nederėtų.

Trumpai peržvelkime kas ten buvo rašoma…

Klausimas: Ar pritariate tam, kad didžioji dalis sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų būtų mokamos?

Atsakymas: Tikriausiai taip.

Klausimas: Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?

Atsakymas: Taip

Klausimas: Ar pritariate tam, kad vyriausybė mažintų teikiamas pašalpas, o šiuos pinigus skirtų žmonių apmokymui, verslumo ugdymui ar investicijoms?

Atsakymas: Tikriausiai taip

Vien šie trys klausimai, atsakymai į kuriuos nebuvo slepiami, šiandiena ir realizuojami arba ruošiami į gyvenimą. Kažkam tai patinka, bet tokių nėra daug. Ir vis tik ką daugiau šiandiena kaltinti jei ne rinkėją? Premjeras neslėpė savo nuostatų.

Tiesa, kad valstybė finansinėmis ir kitomis priemonėmis skatintų tradicinę šeimą, kad būtų įvesti alkoholio reklamos ir platinimo apribojimai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio patriotiniam ugdymui mokykloje, bent aš negirdėjau. Nors atsakymas į šiuos klausimus buvo tvirtas – taip!

Na, o šį savo rašinį noriu užbaigti mėgstamiausia Facebook‘e paskelbta A.Kubiliaus citata:

„Jeigu ko nors gali neliesti, privalai to neliesti (konservatizmas)“ http://www.facebook.com/profile.php?id=100000822338141&suggestfriends&ref=notif&notif_t=friend_confirmed#!/profile.php?id=1331101323&ref=ts Nežinau kaip ši mintis atrodo kitiems, bet aš ją suprantu būtent taip – „Jeigu ko nors gali nedaryti, privalai to nedaryti“. Ir jei ji tikrai taip verčiama į suprantamesnę kalbą, tada ji vykdoma be priekaištų. Ir ne tik galvojant apie škvalą per premjero atostogas. Tokių pavyzdžių, manau, rastume kur kas daugiau. Bent aš jų pamenu net keletą vien iš savo asmeninės patirties. Kai praeitų metų lapkritį Kauno "Girstutyje" įvyko susitikimas su rinkėjais, pateikiau klausimą ar nereikėtų išparduoti vargiai teisėtai išdaigintas SODROS pilis, o pinigus sugrąžinti teisėtiems jų šeimininkams - pensininkams, atsakymas man pažadėtas raštu. Bet jo laukiu iki šiol. Nes premjeras gi jo gali nerašyti. Kai metų pradžioje parašiau jam raštą, kad Kauno apskrities administracijos viršininkė O.Balžakienė neatsako į mano raštus dėl negražinamos nuosavybės, laiškas ir tada nesulaukė jokio premjero dėmesio. O Konstitucinio teismo išaiškintų kai kurių įstatymų nevykdymas argi neparodo, kad ir čia premjeras gali jų nevykdyti? Taigi - respect premjerui už atvirumą.

Nuotrauką pasiskolinau iš http://www.svietimoprofsajunga.lt/naujienos/?nid.1520%3B/

Vakar, beveik atsitiktinai, pavyko sužinoti apie Prezidentės vizitą į Kauną ir jai asmeniškai į rankas įteikti skundą dėl miesto valdžios neveikimo atsisakant nupjauti 20 metrų aukščio liepą, kuri bet kuriuo momentu gali užgriūti mano namą. Iš esmės šį darbą "torpeduoja" smulkus Gryčiupio seniūnijos valdininkėlis Šarūnas Rudys. Jis, mat, nėra tikras ar savivaldybės lėšomis tą galima daryti…   _    _

Regis šiuo klausimu įtikinau jau visą Kauno valdžią, o motyvas paprastas - 100 metų miesto valdžia draudė pašalinti mums nereikalingą liepą. Ji mat valstybės saugoma skaitėsi. O dabar, kai ji tapo pavojinga - tiek namo gyventojams, tiek praeiviams, tiek elektros linijoms, namo savininkas turi ją nusipjauti savo lėšomis. O tos lėšos, ne tokios jau menkos, arti tūkstančio litų. Manau, kad bet koks teismas turėtų įvertinti tai kaip netinkamą prievolę gyventojams. Kodėl žmogus ir taip prieš savo valią, savo žemėje už kurią moka lygius su visais mokesčius, galop turėtų patirti dar vieną finansinį smūgį - samdytis techniką, gauti leidimus ir suderinimus su elektros tinklais [šalia praeina oro linijos] ir pjauti valstybės turtu buvusį medį? Ir tai, jau suvokė tiek meras, tiek kiti valdininkai Kaune. Bet va, mat kažkoks jaunuolis Rudys, pasijutęs labai reikšmingu, bando ignoruoti visas jam užrašytas vizas…. Laisvalaikiu pamąstau - o ar ne tokiuose arogantuose visos korupcijos šaknys slypi?

Ar ne mano kaltė, kad nesusiprantu pamaloninti "vykdytojo" kokiu nors fantu… .

Ir vis tik, nors ir rizikuodamas savo gyvybe, džiaugiuosi, kad taip ir neišmokau dažnai aplinkos primetamų "privataus susikalbėjimo" formulių ir taip neprisidedu prie to masinio nuopolio, kuris jau toli į klampynę nuvedė mūsų gyvenimą.

Kažkas sakys, kad naivuolis aš, bet vis tik dideles viltis dedu į Prezidentę…