DELFI BLOGAS - Sauliaus Stomos blogas » Įrašai » Sauliaus Stomos blogas. Raudonas skuduras

Pradėk blogą

Naujas įrašas

Mano įrašai

Mano nuostatos

Pradžia
Vartotojų blogai
sauliusstoma

Sauliaus Stomos blogas. Raudonas skuduras

Antradienis, 2012-06-19 08:21 Uncategorized | 3 komentarų

Nusikalstamas farsas tęsiasi, įgauna pagreitį. Ir kartu su karštligiška skuba atsiranda naujų įkalčių.

Skubantieji daro klaidų, nes juos gena galimų pokyčių valstybėje ir teisingo teismo baimė. Štai Laimutė Stankūnaitė pagaliau atskleidė, kodėl reikėjo jėga plėšti jos dukrą iš gimtųjų namų. Jeigu tą elementarią tiesą iki šiol suprato tik Neringos Venckienės šalininkai, dabar ji aiškėja visiems, kurie dar nori kažką suprasti.

Televizijos žinioms L. Stankūnaitė pranešė prašanti pakartotinai apklausti mergaitę pedofilijos byloje, nes ji jau neigia buvusi seksualiai išnaudota. „Mergaitė pradeda prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, dėl ko atsirado ta melaginga istorija. Kai ji bus stipri dalyvauti apklausoje, tai bus padaryta.“

Kas dar neaišku? Mergaitės reikėjo ne mamai. Mergaitės reikėjo TIEMS, kurie nori teisme atgauti pedofilija kaltinamo Andriaus Ūso nekaltybę.

Velioniui to pažymėjimo jau tikrai neprireiks. Tai kam ir kodėl jis reikalingas? Akivaizdu, kad labiausiai TIEMS, kurie tik tada galės lengviau atsipūsti, kai ši pedofilijos byla bus galutinai numarinta. TIEMS, kurie bijo.

Deja, deja, bet galutinai pasitvirtina pati baisiausia versija. Už L. Stankūnaitės ir A. Ūso stovi ne šiaip sau kas, o labai galinga, valstybėje įsitvirtinusi iškrypėlių grupė. Mažosios Garliavos mergaitės byloje slypi siūlo galai, kurie atidengtų visą tinklą. Taigi šitą bylą JIEMS reikia sunaikinti bet kokiomis priemonėmis. Ir kuo greičiau. Dar iki rinkimų.

Taigi netrukus antstolė sadistės veidu surašys naujas faktines aplinkybes: „Meluoti mergaitę privertė tėvas, seneliai, teta, kaimynės ir taip toliau…“

Nesvarbu, kad ši versija įtikinama, tarsi marsiečių sąmokslas. Nesvarbu, kad civilizuotame pasaulyje penkis kartus tyrėjų kartu su psichologais dėl pedofilijos apklaustas vaikas negali būti dar kartą kankinamas teisme.

Niekas nesvarbu. Nes JIEMS to mirtinai reikia.

Žinoma, viešumas JUOS gąsdina. Bet JIE kovoja iš paskutiniųjų. JIE pasikliauja didžiule galiasklaidos įtaka. Gudriai žaidžia juoduosius informacinius karus. Juk JIEMS visa tai – gyvenimo ar mirties klausimas.

Simboliškas čia tas raudonas skuduras, kuris buvo metamas grobiamai mergaitei ant veido. Kas išsiaiškins šiuo ar kitu būdu mergaitė buvo paversta nuolankia, ankstesnę asmenybę praradusia būtybe?

Dabar galime tik su siaubu galvoti, kas vyksta su ta šaunia, labai savarankišką charakterį turėjusia mergaite visą pastarąjį mėnesį. Ir kas dar jos laukia? Iki teismo ir po jo? Kaip bandoma ją paveikti, įtikinti, performuoti atmintį?

Tai šlykščiausias siaubo filmas, kurį režisuoja visiški moralės luošiai su mūsų valdžios palaikymu!

Taip, su valdžios palaikymu. Nes mergaitė dabar yra „globojama“ valstybės.

Ką veikia teisėsauga? Ką veikia Valstybės saugumo departamentas (VSD)? Ką mąsto Kriminalinės policijos biuro pareigūnai, kurių priežiūroje mergaitei plaunamos smegenys? Aš jau net nekalbu apie „vaiko teisių apsaugos“ pareigūnus. Ką galima pasakyti apie sistemą, kuri leidžia savo žmonėms psichiškai žaloti vaiką, nes kažkas galingas to nori?

Apie VSD turėtų būti atskira sudėtinga šneka. Departamentas ne kartą buvo įvardijamas, kaip aktyvus įtariamo savo agento A. Ūso ir bendrininkų gynėjas. Buvo pateikta ir tam tikrų faktų. Jokių rišlių paneigimų ir paaiškinimų neteko girdėti.

Tiesa, pakankamai gerai žinomi VSD įtakos agentai ir jų kontroliuojami žiniasklaidos kanalai visą laiką kovoja A. Ūso šalininkų pusėje. Vieni tai daro aršiai, kiti subtiliai. Tačiau tendencija akivaizdi. Nors gal tai tik priešiškų tarnybų skleidžiami gandai? Tada juos reikėtų labai konkrečiai paneigti. Ir nustoti elgtis tarsi vis dar gyventume Sovietų Sąjungoje.

Kol kas VSD generalinis direktorius sugebėjo tiktai pasakyti, kad „į šeimos ginčus departamentas nesikiša“. Šeimos ginčas – A. Ūso gynėjų nuo pat istorijos pradžios peršama propagandinė klišė. Nieko sau šeimos ginčas, ar ne?

Tikra Konstitucinio Teismo deklaruotos naujosios šeimos koncepcijos iliustracija. Lietuvoje kovoja dvi didžiulės, neformaliais simpatijos ryšiais susijusios šeimos: kedofilai ir ūsofilai.

Kedofilai, Drąsiaus Kedžio šalininkai, – irgi gudri propagandinė klišė. Jeigu nesidžiaugi prievarta prieš vaiką, būsi apšauktas kedofilu. Jei džiaugiesi – padarysi karjerą. Juk tokiu būdu dabar deklaruojamas lojalumas valstybei.

Mūsų valstybei?

Kai iš milicininko mentaliteto taip ir neišaugę policijos viršininkai, suvažinėję vaiką, palieka jį mirti pakelėje, galima teisintis, kad tai – pavieniai atvejai. Tačiau kai vykdydami įsakymą jėga paimti mergaitę, į jos senelių namus policininkai veržiasi, tarsi šturmuotų teroristų irštvą, supranti, kad tai – sistema. Ta pati senoji represinė sistema, kuri jos sraigteliams leidžia jaustis virš visuomenės pakilusiais galingaisiais. Ir paprasti žmoniškumo kriterijai jiems negalioja.

Ar jiems kas nors paaiškino, kad laisvos ir demokratinės šalies policija taip nesielgia? Ar sakė, kad jie turi gerbti savo valstybės piliečius? Ar bent vienas viršininkas juos pabarė ir paaiškino, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis negalima trypti Lietuvos trispalvės? Juk tai ne šiaip sau koks skuduras.

Ne, viršininkai juos pagyrė ir padėkojo už sunkų darbą. Jie atliko užduotį. O tikslas pateisina priemones.

Tačiau pats šlykščiausias sovietinių represijų recidyvo simbolis – raudonas skuduras ant mergaitės veido. Kokiu tikslu? Kad nuslopintų pasipriešinimą.

Ar ne todėl taip atkakliai slepiama filmuota mergaitės pagrobimo medžiaga? Atsisakoma ją pateikti net Seimo tyrimo komisijai dėl N. Venckienės imuniteto, nors kitų teisėjų atveju reikiama medžiaga būdavo pateikiama. Kodėl? Ką tokio šis vaizdas leistų suprasti, ko dar nesupratome iš garso įrašo?

Pasiteisinimas, kad taip saugomas mergaitės privatumas peržengia visas cinizmo ribas.

Iškrypėlių privatumas tikrai budriai saugomas. Bet tas privatumas – nusikalstamas. Negi tie klusnūs vykdytojai nebijo, kad ir jie bus teisiami? Žinoma, bijo. Tačiau kitos paskatos, kita baimė yra didesnė.

Todėl skuduras metamas ne tik ant mergaitės veido. Raudonas slopinimo skuduras metamas ant demokratijos ir pilietiškumo. Tai paniekos ir pasityčiojimo ženklas.

Sutrypta Trispalvė. Dvasiškai nualinta šalis. Ir kaip didžiausia brangenybė saugomas raudonas skuduras.

Ir visa tai dėl vieno iškrypėlių tinklo ramybės?

Stasys

Antradienis
2012-06-19 09:08

ačiū autoriui

Arūnas

Antradienis
2012-06-19 19:16

visiškai išsisėmėte… juk "vaikai nemeluoja", tai ko jūs bijote? Jei "vaikas nemelavo" po 4 metų uždarymo namuose, kartu su nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų "jokio poveikio mergaitei nedarančių giminaičių ir šiaip prijaučiančių asmenų", tai kodėl ji netikėtai turėtų pradėti meluoti pabuvus tik kelias savaites su viena mama? Ar tik čia kažkas nebando žaisti į vienus vartus? Nematau jokių priežasčių, kodėl jums nereikėtų duoti to video, bet puikiai suprantu ir kontr-argumentus - kiek jus galite visus šokdinti? Susivaidena jums kad kažkas jau nužudytas ir teisėsauga mikliai turi pateikti pažymas ir filmuotą medžiagą kad jie visi sveiki… Jei nepakankamai linksmi tame video - vėl jums įtarimai, kad paveikti dujomis… Uždengia mergaitei veidą, kad apsaugoti jos privatumą - nuodai, dujos!!… Marsiečių sąmokslas tai čia tik "uogelės", palyginti su jūsų fantazija. Gal jums geriau pažymą iš kur nors patiems atnešti? Beje - kokias "valančias atmintį" dujas įtariate buvus panaudotas? Beje - gal galite paskirti savo bloge kokį straipsnelį tai "dešimčiai nužudytų liudininkų", kuriuos gerbiama teisėja paminėjo Jakilaičio laidoje? Juk 10 žmonių nužudyta, o jūs tylite kaip koks "stovintis po medžiu"! Jau patylėsiu apie "Akropolyje organams dešimtimis grobiamus vaikus"… Jei ne Jūs - tai kas juos apgins?!

inž

Sekmadienis
2012-06-24 01:00

Fukuyama apie krizę ir Europos projekto ateitį 2012-06-22 07:00 „Warsaw Business Journal“ I Remi Adekoya | Taikomosios politikos institutas Francis Fukuyama (Wikimedia Commons nuotr.) A+ A– Lenkijos dienraštis Varšuvos verslo žurnalas (Warsaw Business Journal (WBJ)) su Francisu Fukuyama, Stenfordo universiteto profesoriumi, JAV neokonservatorių judėjimo guru ir knygos „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus” autoriumi, kalbasi apie euro zonos problemas, iš pasaulinės finansų krizės išmoktas pamokas, naująjį Prancūzijos prezidentą Francois Hollande’ą, ir Europos projekto ateitį. Francis Fukuyama tiki, kad dabartinės problemos euro zonoje nėra paprasčiausia kultūrinės Šiaurės – Pietų skirties pasekmė, kaip kartais teigiama, bet veikiau klientelistinių ir ne klientelistinių valstybių ES egzistavimo rezultatas. „Klientelistines“ valstybes profesorius apibrėžia kaip tokias, kuriose „politinės partijos išnaudoja viešuosius resursus, ypač valstybės tarnybą, kaip įrankius savo politiniams rėmėjams atsilyginti. Jos neteikia viešosios politikos programų, bet individualias malones, kaip, kad darbas pašte, įsikišimas į ginčus su valdžia savo giminaičio vardu, o kartais net atviras papirkimas.“ Vieno didžiausių šių laikų tarptautinių santykių ir politikos mokslų autoritetų F. Fukuyamos manymu, Italijoje ir Graikijoje taip sunku kontroliuoti biudžeto deficitus iš dalies dėl to, kad jų viešieji sektoriai yra naudojami kaip patronažo šaltinis, o graikai yra atsidūrę ekstremalioje situacijoje. Išpūstas viešasis sektorius Autorius teigia, kad 1970-aisiais, graikų viešojo sektoriaus profesinėms sąjungoms pavyko iškovoti kadencijas valstybės tarnautojams. Pasak F. Fukuyamos, tai reiškė, kad „politinė partija, laimėjusi rinkimus, negali atleisti priešininkų partijai priklausančių viešojo sektoriaus tarnautojų.“ „Vietoj to, jie paprasčiausiai išplėtė bendrą įdarbinimą viešajame sektoriuje tam, kad saviems žmonėms suteiktų darbo vietas. Taigi šiandieninės valstybės krizės šaknys glūdi išpūstame viešajame sektoriuje ir visiškame veikiančių partijų nesugebėjime įvykdyti struktūrinių reformų, kurių taip reikalauja Briuselis ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF).“ Paklaustas, kodėl panaši patronažo sistema nesutinkama tokiose šalyse, kaip pavyzdžiui, Švedija, Nyderlandai ar Vokietija, ponas Fukuyama atsakė, kad „jų ilgojo laikotarpio plėtros keliai“ buvo skirtingi. Dėl Vokietijos, jis sakė, kad „praeityje, ji buvo absoliutinė valstybė, kuriai reikėjo negailestingai efektyvios vyriausybės ir biurokratijos tam, kad Frederikas Didysis galėtų finansuoti visus savo karus.“ Ši biurokratija išgyveno iki šių laikų modernios Vokietijos ir yra gana efektyvios valdžios pagrindas, pridėjo pašnekovas. Tuo metu Italija ir Graikija niekada neturėjo paskatų sukurti stiprią valstybę, tačiau de facto pritaikė „nuoširdžią demokratiją“ (angl. authentic democracy‘) ir politines partijas, išnaudojančias sistemą. Ponas Fukuyama sakė, kad Italijoje esant „šiokioms tokioms pastangoms“ apsivalyti nuo korupcijos, Graikijoje nė viena politinė partija nėra pasirengusi imtis būtinų struktūrinių reformų. „[Ankstesnė valdančioji partija] PASOK buvo pasirengusi pakelti mokesčius ir mažinti valstybės išlaidas, bet neketino liesti viešojo sektoriaus, kas lietė pačios partijos narius. Tad tol, kol neatsiras graikų partija, pasiruošusi imtis šios esminės problemos, tol egzistuos pereikvojimas ir prasiskolinimas Graikijoje.“ Ispaniškas galvos skausmas Kalbėdamas apie Ispaniją, kuri turint minty kai kuriuos požymius, gali tapti kitu galvos skausmu euro zonai, ponas Fukuyama sakė, kad valstybės turi „problemų kompleksą.“ Vis dėl to jis atkreipė dėmesį, kad 2007 metais Ispanija turėjo biudžeto perteklių, kol jos nepakirto krizė ir nekilnojamojo turto burbulo sprogimas. Autorius teigė, kad ispanų partijos taipogi konkuruoja viena su kita tam, kad suteiktų viešojo sektoriaus darbo vietas savo rėmėjams. Vis dėl to F. Fukuyama akcentavo tai, kad vienas didžiausių Ispanijos galvos skausmų yra valstybės darbo rinkos sistema, paveldėta dar iš [diktatoriaus Francisco] Franco eros ir kuri itin saugo darbuotojus, sulaukusius 50-ies ir daugiau metų. Iš esmės jie negali būti atleisti.“ Tai viena priežasčių, kodėl beveik 50 proc. ispanų jaunuolių šiandien neturi darbo, pabrėžia F. Fukuyama. „Prieš keletą metų valdžia liberalizavo darbo rinką, tačiau ji negalėjo to padaryti vyresniems žmonėms, kurie buvo per daug politiškai įtakinga grupė, taigi liberalizavimas palietė tiktai jaunus darbuotojus.“ Graikų pasitraukimas neišvengiamas Grįžtant prie Graikijos temos, F. Fukuyama‘os buvo klausiama, ar jo manymu, graikų pasitraukimas iš euro zonos yra neišvengiamas. F. Fukuyama patvirtino, kad jis dalykus mato kiek tik taip. „Įsitikinimas, kad visi staiga ims elgtis kaip Vokietija, yra pasaka. Mes jau dabar matome panašius poslinkius sulig Francois Hollande‘o rinkimais.“ Garsus politologas „tragedija“ laiko tai, kad Graikija dar nepaliko euro zonos, be to „nėra kito scenarijaus, pagal kurį jie galėtų pasiekti augimą.“ “Jei jie [graikai] būtų pasitraukę prieš šešis ar devynis mėnesius, euro zona šiandien būtų daug geresnės būklės. Rinkimai jau greitai ir galutinis jų pasitraukimas gali būti bjaurus su daugybe pasekmių“, pridūrė autorius. F. Fukuyama taip pat buvo paklaustas, kaip toks bjaurus Graikijos pasitraukimas gali pakeisti supratimą apie Europą tarp Amerikos ir kitų užsienio investuotojų. „Atvirai šnekant, aš nežinau“, atsakė autorius, pridėdamas, kad „tai nebus taip blogai, kaip kai kurie žmonės spėja. Esama daugybės gąsdinančių kalbų dėl to, kad būtų išvengta Graikijos išėjimo iš euro zonos.“ „Valstybės yra palikusios valiutų zonas praeityje ir devalvavusios savo valiutas.“ Vis tik F. Fukuyama pripažino, kad toks scenarijus niekada nebuvo įgyvendintas tokioje globalizuotoje ir integruotoje rinkoje, kaip Europos. „Europos problemų kompleksas šiandien yra unikalus.“ „Aš nemanau, kad ES likimas yra surištas su euru“, pridėjo autorius, laikydamas nacionalizmo, dešiniųjų partijų kilimą Nyderlanduose, Švedijoje ir Suomijoje didesniu pavojumi Europos projektui. Akys nukreiptos į Vokietiją Paklaustas kaip Francois Hollande‘o išrinkimas Prancūzijos prezidentu gali pakeisti geopolitinę dinamiką Europoje, ponas Fukuyama sakė, „Vokietija neabejotinai privalės sušvelninti savo poziciją Fiskalinės sąjungos atžvilgiu.“ Autorius pridūrė, kad kai Ponas Hollande‘as „suvoks visiško pasitraukimo iš pakto pasekmes, jis taipogi sušvelnins savo poziciją.“ „Viskas vis dar priklauso nuo Vokietijos, kuri yra vienintelė valstybė, turinti galią patvirtinti euro obligacijas ir fiskalinius pervedimus su sunkumais susiduriančioms šalims.“ Jis taip pat sakė, kad neįžvelgia kanclerės Angelos Merkel dairymosi kur nors kitur Europoje siekiant politinės paramos, nepaisant akivaizdžių nesutarimų su ponu Hollande‘u kai kuriais esminiais klausimais. „ES buvo sukurta siekiant išspręsti franko-germanų varžymosi klausimą. Aš tam nematau jokios alternatyvos.“ „Mes turėjome nacionalizuoti bankus“ Kalbant apie finansinę krizę, F. Fukuyama‘os buvo klausiama, ar pasaulis išmoko kokias nors pamokas iš griūties. „Deja tos pamokos nei europiečių, nei amerikiečių nebuvo perkeltos į praktinę politiką“, atsakė profesorius, sakydamas, kad problema „ nebuvo apie laisvąją rinką per se“, bet apie finansinio sektoriaus liberalizavimą, kuris yra „labai pavojingas“. „Problemų turinti didelė finansų institucija gali sukelti tokių finansinių sunkumų visai likusiai ekonomikai, kokios negali sukelti jokia kita privati bendrovė. Štai kodėl mes stebėjome finansines garantijas didelėms finansų institucijoms mokesčių mokėtojų pinigais.“ Taigi kas turėjo būti padaryta? „Mano asmenine nuomone, tai, ką turėjome padaryti, tai pasinaudodami proga, nacionalizuoti visus tuos didelius bakus, suskaldyti juos dalimis ir parduoti mažais kąsneliais.“ F. Fukuyama pridūrė, kad JAV vyriausybė tuomet galėjo uždėti „kietą dangtelį“ bankų dydžiams taip, „kaip buvo po Didžiosios depresijos.“ Vienintelis būdas, kad rinkos galėtų laisvai funkcionuoti, yra kai bankai nėra tokie dideli, jog galėtų sugriauti visą sistemą, teigė F. Fukuyama. „Tada nereikia nerimauti laiduojant už juos ar šitaip griežtai reguliuojant.“ Vis dėl to jis sakė, kad „momentas jau praėjo“, kadangi „politikai turi daryti tokius dalykus tada, kai krizės atmintis vis dar yra labai šviežia.“ Jis nurodė į naują įvykį, kai JP Morgan Chase [bankas] patyrė 2 mlrd. JAV dolerių prekybos nuostolių, nors ir „buvo pažadėję daugiau neprisiimti tokios didelės rizikos.“ „Visa tai taip pat rodo šių finansinių institucijų politinę įtaką. Jie turi daugybę lobistų, spaudžiančių įstatymų leidėjus saugoti jų interesus.“ Per daug taisyklių F. Fukuyama kalbėjo apie „mąstymo ekonomizavimą“, reiškiantį tai, kad valdantieji finansinį sektorių linksta taisykles vertinti kaip paprasčiausias kliūtis pelnui pasiekti, taigi šias kliūtis reikia pašalinti. Paklaustas, ar tai kada nors pasikeis, F. Fukuyama, atsakė, kad pasikeisti galėtų, tačiau viskas yra „pusiausvyros klausimas“ – štai 1960-aisiais ir 1970-aisiais „taisyklių buvo per daug“. Šios taisyklės įsigalėjo po Didžiosios depresijos, kai nereguliuojama laisva rinka „sukūrė didžiulę sumaištį, tad švytuoklė pasislinko link didesnės reguliacijos.“ Vėliau, 1980-aisiais, švytuoklė pasislinko į priešingą pusę, link mažesnės reguliacijos. „Dabar, po krizės, mes ir vėl linkstame link kitos pusės ir aš garantuoju – greitai mes vėl turėsime per daug reglamentavimo.“ „Deja, politiškai mes niekada nesugebėjome tinkamai nuspręsti, kur yra taisyklės, leidžiančios išvengti blogiausių rizikos prisiėmimo pasekmių ekonomikoje, bet drauge suteikti privačiam sektoriui pakankamai vietos imtis rizikos ir priimti sprendimus.“

grįžti atgal

ankstesnis įrašas | kitas įrašas Kitas

Gegužė 2013

P	A	T	K	P	Š	S
		1	2	3	4	5
6	7	8	9	10	11	12
13	14	15	16	17	18	19
20	21	22	23	24	25	26
27	28	29	30	31

Uncategorized

Vardas (būtina):
El. paštas (neskelbiamas) (būtina)
Puslapis
Komentaras