Pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida krito iki dar neregėtų žemumų – bent jau taip rodo sociologinės apklausos. Tą patį jau kuris laikas diagnozuoja ir daugelis mūsų intelektualų, kurių tylų ir dažniausiai slaptą murmesį drąsiausiai artikuliavo Arvydas Šliogeris, tą vakarą negailestingai griovęs įprastą „Be pykčio“ stilistiką. Šį kartą nekartosiu drastiškų jo žodžių, o tik pabandysiu švelniai švelniai paanalizuoti situaciją vienu delikačiu pjūviu, kuris galbūt kai ką paaiškins. Neseniai „Veidas“ jau trečius metus iš eilės paskelbė turtingiausių Lietuvos žmonių trisdešimtuką. Sveikintina iniciatyva, nes kapitalistinė visuomenė turi žinoti savo labiausiai prasisiekusius herojus. Juolab tie herojai mūsų oligarchinėje sistemoje dažnai yra ir patys įtakingiausi. Tas pats žurnalas rudenį yra skelbęs ir įtakingiausių žmonių sąrašą, kuriame politikai atrodė gana kukliai. Tačiau sąraše aukštai figūravo toks laikinas bedarbis Albinas Januška, vėliau tapęs premjero Kirkilo patarėju. O dabar grįžkime prie pradinio klausimo ar teiginio, kurį dar turėsiu įrodyti. Kodėl Lietuvoje nėra bulvarinės spaudos? Ir apskritai, kas yra bulvarinė spauda? Laikausi nuomonės, kad tai nėra prastesnė ar netgi amoralesnė žiniasklaida, kuriai reikėtų taikyti aukštesnius mokesčių tarifus, kaip dabar siūloma. Gali būti ir atvirkščiai. Štai man labai patinka britų bulvarinė spauda, vadinamieji tabloidai, kurie dažnai yra puikūs liaudiškos arba masinės kultūros pavyzdžiai. Mane žavi didelės rėkiančios raidės, piešinukai, nuotraukos – visa ta tobula pop meno estetika. Dar viena vertybė – paprasta kalba, žargonas, kuris aiškiai pabrėžia intymų ir draugišką santykį su skaitytoju. Taip, laisvė čia kartais peržengia padorumo ribas, tačiau tai neišvengiamas mokestis už teisę žinoti slaptąsias gyvenimo puses. Tokia žiniasklaida yra tarsi paprastų žmonių šnipai galingųjų pasaulyje ir todėl galingieji jos dažniausiai nemėgsta. Bet ji yra labai svarbus demokratijos garantas. Ar mes turime tokią žiniasklaidą? Ne. Yra pretendentų, nusitvėrusių vieną ar kitą bruožą, ir tiek. Lengviausia, žinoma, būtų bulvarine spauda vadinti tokią, kuri tiesiog rašo apie garsių žmonių asmeninį gyvenimą. Šito gero pas mus tai jau tikrai netrūksta. Tiesa, tokiu kriterijumi įvertinus, pasirodytų, kad nebeliko rimtosios žiniasklaidos. Tačiau dabar ne apie tai. Kalbu apie paprasto žmogaus interesą žinoti tai, kas jį iš tikrųjų domina. Jeigu aš net šaldytuvą atsidaręs pamatau vis tą pačią Rūtą Ščiogolevaitę, nereiškia, kad esu labai patenkintas, nors ir būčiau jos gerbėjas. Norėtųsi šio to pikantiškesnio ir – naudingesnio. Žinoma, mane domina ir žvaigždžių, ir visuomenės galingųjų gyvenimas. Tačiau tai turi būti ne lėkštos viešųjų ryšių akcijos, o tikrai nuoširdūs atsivėrimai ar drastiški skaudžios tiesos apnuoginimai. Taigi Lietuvos turčių dešimtukas iš tikrųjų yra vertas labai viešo apžiūrėjimo. Galima analizuoti perdėm rimtai – per verslo ir socialinių santykių raidos prizmę, bet galima išryškinti ir žmogiškąjį faktorių. Viena, kas neturi jokios prasmės – tai sudėti tuos žmones į garbės lentą, kaip CK narius daugeliui vedančiųjų žiniasklaidos veikėjų dar gerai atmenamais laikais. Deja, kaip tik tas pas mus ir nutinka. Kodėl? Todėl, kad tikroji bulvarinė spauda griebtų šitą sultingą kaulą, kaip išbadėjusi šunų gauja, o mūsiškė vis dar postkomunistinė – tik meiliai vizgina uodegas. Kurgi ne! Juk tai šio pasaulio galingieji! Dalis jų - patys žiniasklaidos savininkai. O jei ir ne savininkai tiesiogine prasme, tai jau perkeltine – tikrai. Juk visi jie yra didžiausi reklamos davėjai, o tuo pačiu ir savo gero vardo garantai. Šitoje šalyje geras vardas garantuojamas ne gerais darbais, labdara, o pinigais. Viešieji ryšiai čia brangiai kainuoja, bet atsiperka su kaupu. Taigi jei kokiame leidinyje radai subtilią užuominą apie vieno iš turčių reikaliukus, žinok – tai tik įspėjimas ir raginimas greičiau susimokėti. Tuojau pasipils reklama. Tiesa, kartais grupuotės susikimba iš rimtųjų. Tačiau ir tada visi supranta, kad tai tik kvailo užsispyrimo ir nemokėjimo dalintis pasekmė. Karas – laikina priemonė sočiai taikai užtikrinti. Ką darysi, žiniasklaida gyvena iš reklamos. Todėl ji ir turi būti rimta, o ne bulvarinė. Juk tik bulvarinė spauda gyvena iš skaitytojų malonės. Juokingiausias yra tokių rimtųjų leidinių sunkiasvoris stilius, kai svarbios personos šuniuko išdaigos aprašomos tarsi tai būtų Darfuro humanitarinės krizės sprendimo planas. Tada ir labai įvairūs Lietuvos turčių TOP 10 veikėjai visi kaip vienas tampa šventaisiais. Jie netgi tokie geručiai, kad neapsakomai nuoširdžiai „atskleidžia savo stulbinančios sėkmės receptus“. Nagi, nagi, nekantraujame išgirsti, kokie gi tie receptai? Apibendrinus, labai paprasti – tai 10 Dievo įsakymų. Štai kokia didžiulė nauda visiems piktiems pavyduoliams – tik reikia tuo patikėti! Tačiau kaip tik patikėti niekas ir nesiruošia. Šitą stilistiką visi jau puikiai perkandę nuo sovietinių laikų, kai lygiai taip pat garbinami buvo ano meto galingieji. Ir dabar, kaip tada, jei nori pagauti esmę, turi skaityti tarp eilučių. O potekstė lengvai įkertama: TURĖK PINIGŲ IR TAPSI ŠVENTUOJU. Taip ir gyvename be kandžios ir svarbiausia – giliai kasančios bulvarinės spaudos. Ir netgi galvojame, kad bulvarinė spauda yra tada, kai rašomas melas ir gandai. Ne, braliukai, tikra, civilizuota bulvarinė spauda atsako už savo žodžius ir pateikia įrodymus. Ji pati atlieka tyrimus, o ne vien gauna juos iš slaptųjų tarnybų. Kol tokios žiniasklaidos nėra, bet kokios tarnybos ir jų kurmiai gali vedžioti mus už nosies. Štai ne koks „Vakaro žinių“ reporteriukas, o pats „Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas jau metus karts nuo karto daro subtilias užuominas apie valstybinį „žydrųjų albinų klaną“. Tos užuominos jaudina ir verčia susimąstyti. Juk plačiai sklindantiems gandams pasitvirtinus, ne tik Saugumo skandalas sužibėtų naujomis spalvomis. Visa pastarųjų metų politika taptų suprantamesnė. Jeigu tai melas, irgi daug kas paaiškėtų, verstųsi į antrą pusę, demaskuotų kitus valstybės kenkėjus. Galbūt ir ne kenkėjus, o tiesiog per daug aistringus kovotojus. Kaip ir anoje pusėje – tiesa apie homoseksualumą galbūt sukeltų užuojautą, supratimą ir, žinoma, pati savaime neturėtų reikšti valstybės išdavimo, ar ne? Be jokios abejonės, gėjus gali būti ir puikus valstybininkas, tačiau tik tokioje aplinkoje, kurioje jo niekas negalėtų šantažuoti. Slaptas gėjus tampa tik „valstybininku“, jei ne kažkuo dar blogesniu. Tai štai kodėl Lietuvai verkiant reikalinga tikra bulvarinė žiniasklaida, kuri turėtų pajėgumų, noro ir drąsos atkapstyti tokio tipo „valstybines“ paslaptis. Ir kad galingieji turčiai taip pat būtų išvilkti į dienos šviesą. Ir tada paprastiems žmonėms palengvėtų, supratus elementarią tiesą – galingieji irgi kenčia. Ir kenčia kartais netgi daugiau nei kiti.