Rinkimai po rinkimų. Taip galima pavadinti tai, kas dabar vyksta mūsų šalyje po šiokios tokios euforijos, gavus iš Briuselio dovanų naują ir, svarbiausia, griežtą Prezidentę. Pirmam ture nokautavusi visus konkurentus ir sutaupiusi mums 800000 lt. Dalia Grybauskaitė birželio 7 dienos rinkimus į Europarlamentą pavertė visuomenei nereikšmingu įvykiu. Rinkėjų ateis, ko gero, dvigubai mažiau, ir tai užtikrins pergalę konservatoriams, socdemams ir vienam, o gal ir dviems, lenkams. Greičiausiai barjerą peržengs dar ir Paksas su Uspaskichu.

 Taigi Lietuvos atstovavimas Briuselyje bus panašus, kaip ir praėjusius penkerius metus. Žmonėms bus neįdomu tai, kas vyksta Europos Parlamente, o mūsų išrinktiesiems (išskyrus Vytautą Landsbergį) nebus įdomu tai, kas vyksta Lietuvoje.

 Tai dėsninga, nes abi mūsų didžiosios partijos neturi net savo individualių europinių programų. Kam vargintis, jei Briuselyje sėdi daug gudresni už mus, ar ne? Svarbu neiškristi iš bendro internacionalinio srauto. Taip Lietuvos atstovavimas tampa tik sau pačiam maloniu formalumu. Apie realų rinkėjų atstovavimą čia nėra net kalbos.

 Bet gal dar yra bent mažytė vilties kibirkštėlė kai ką pakeisti? Iš labai įvairių šaltinių Europoje kyla nauja radikalaus atsinaujinimo banga. Įžvalgiausi intelektualai kalba vis garsiau: Europa stovi kryžkelėje. Ar mes toliau aklai judame į vis didesnę centralizaciją ir pasaulyje dar nematytą biurokratizaciją, taigi pamažu virstame savo krikščioniškas šaknis ir pačią demokratijos esmę išdavusia niekam neatskaitingų BIUROKRATŲ IMPERIJA, ar vis dėlto sustojame ir susimąstome?   

 Aš siūlau susimąstyti. Nepaisant būsimų rinkimų rezultatų, Lietuvoje pats laikas pradėti plačią diskusiją apie Europos ateitį ir apie tai, kokios Europos Sąjungos reikia MUMS, Lietuvos žmonėms. Aš noriu pasiūlyti jums alternatyvą, kurią šiame bloge karts nuo karto propaguoju jau kelis metus.

 Gana tolesnės Europos centralizacijos! Tokia ES naudinga tik kelioms didžiosioms tautoms ir nacionalumo nekenčiantiems visų šalių internacionalistams. Europos Sąjunga yra geras ir perspektyvus projektas tik tada, jeigu ji išliks laisvų, lygių ir savitų tautų bendrija. Jeigu ji netaps tautų katilu ir supervalstybe!   

 Juk mes, lietuviai, jau turėjome traumuojančią, bet ir pamokomą, patirtį Tarybų Sąjungoje. Nepamirškime, kad ir tenai pradinės idėjos buvo visai gražios. Tačiau po to, nužudžius atstovaujamąją demokratiją, į Maskvos Aukščiausiąją Tarybą „išrinktieji“ iš Lietuvos vykdavo tik gerai pagyventi. Jiems irgi svarbiausia buvo neiškristi iš bendro srauto ir tvarkingai kilnoti rankas.

 Vedu paralelę. Lygiai prieš 20 metų Sąjūdžio deleguoti mūsų tautos atstovai nuvyko į Maskvą ne tam, kad pritaptų prie bendro srauto, o atvirkščiai. Jie turėjo aiškų mandatą sukelti vėją Aukščiausioje Taryboje ir drąsiai pasakyti, ko iš tikrųjų nori Lietuvos visuomenė. Ir jie tai padarė. Juk jie turėjo tikslą! JIE BUVO TIKRI TAUTOS ATSTOVAI. Daug tikresni nei dabartiniai ir greičiausiai ateinančių penkerių metų mūsų europarlamentarai. 

 Žinoma, ES dar ne TSRS. Didžioji dalis mūsų visuomenės (ir aš pats) džiaugiasi naryste turtingoje bendruomenėje. Tačiau žvelkime į ateitį. Kokias europines tendencijas mums reikėtų palaikyti?

 Aš noriu žengti į Europarlamentą turėdamas aiškius tikslus ir konkrečius visuomenės įgaliojimus. Norėčiau užpildyti tuštumą ir atstovauti tuos žmones, kurie gerai pamąstę suprastų, kad Lietuvai naudingiausia iš lėto besiplečianti Sąjunga, stipri savo vertybėmis, o ne biurokratine centralizacija. 

 Tolimoje perspektyvoje ši visoms demokratiškoms tautoms atvira ir patraukli Sąjunga išsiplėstų iki pasaulinės konfederacijos. Ir tai nėra vien graži idealistinė Imanuelio Kanto svajonė. Tai naudinga visiems, todėl anksčiau ar vėliau turės įvykti.

 O dabar Lietuvai naudinga pasiimti iš Europos Sąjungos viską, kas geriausia, ir neatiduoti nieko, dėl ko vėliau reiktų gailėtis.

 Štai dėl ko verta važiuoti į Briuselį!

 Tegu bent vienas iš dvylikos bus ten tarp reformatorių…