Visuomenei tarsi ir apsipratus su prieš pusmetį įvykdyta mokesčių reforma, valdžios viršūnėlė vėl nusprendė paeksperimentuoti. Šį kartą – jau visiškai vienašališkai ir netikėtai net artimiausiems partneriams. Už kulisų sklando įvairiausi gandai. Gal mokesčių didinimo ir išmokų karpymo planai dabar skelbiami tik todėl, kad būsima vyriausybė ir jos nauja, simpatiška finansų ministrė rudenį galėtų atrodyti daug gražesnė ir nekaltesnė?
Visi nepopuliarūs darbai suversti “geležiniam” Šemetai, kuriam už tai sumokėta svajonių darbu Briuselyje. Aukojamas ir “bambalių” ministras Dagys – vargu ar dar kam tinkamas, išskyrus profilaktiniams visuomenės socialinio jautrumo patikrinimams.
Ką gi, jei jau valdžia neįstengia žengti per save ir nuolankiai tiesti rankos triskart pigesnių Tarptautinio valiutos fondo kreditų link, pinigų ir vėl teks ieškoti vis labiau besigūžiančioje Lietuvoje. Atrodo, taip ir dairomasi – iš ko atimti bus lengviausia. Pajudinsi pensininkus, kaip siūlo Liberalų sąjūdis, gali toks triukšmas kilti, kad Seimo langų daužymas sausyje atrodys tik kaip švelnus varpelių skambėjimas. Be to – ir sako, tai svarbiausia – pensininkai yra beveik amžinas konservatorių elektoratas.
Tad kas belieka bent jau “Sodros” biudžetui apmažinti? Modernios jaunos šeimos ir vienišos mamos, kurios už konservatorius ir taip niekada nebalsuos!
Bjauriausia šioje politinės moralės nuosmukio istorijoje, kad cinišką pasirinkimą bandoma pridengti socialinio solidarumo šūkiu. Nuskriausti pasirinkta tik 10 procentų daugiausiai uždirbusių mamų ir tėčių. Jų yra tik apie 4 tūkstančius, tad ir didžioji visuomenės dalis turėtų tylėti. Bet ar tikrai visi į viską žiūri tik pagal savo asmeninę naudą? Ar tikrai didžiajai visuomenės daliai nei kiek nerūpi nei vienodo visiems teisingumo principai, nei pagaliau tautos išlikimas?
Juk prailgintos motinystės atostogos ir didesnės išmokos jau davė puikų rezultatą. Po ilgos pertraukos gimstamumas mūsų šalyje padidėjo! Kodėl dabar reikia visa tai sugriauti? Ir kodėl tai daro apie šeimos vertybes bei 4 milijonų Lietuvą postringaujantys konservatoriai?
Ir dar. Jeigu jau kalbame, kad daugiau uždirbantys turi dalintis su mažiau uždirbančiais, tai kodėl konservatorių viršūnėlė, dėl to net bėgiodama užtarimo pas koalicijos partnerius, iš paskutiniųjų priešinasi visame civilizuotame pasaulyje įprastiems progresiniams mokesčiams, kuriems pritaria ir pačios Tėvynės Sąjungos labiau krikščioniškai mąstanti dauguma?
Ką jau bekalbėti apie bambalinio ministro suįžūlėjimą, kai jis paprašė prokuratūros ir teismų imtis priemonių prieš “valstybę apvoginėjančias mamas”! Teisėsauga čia, žinoma, nepraleidžia progos pasižymėti. Dabar visoms mamoms, kurios sugebėjo prieš vaiko priežiūros atostogas 3 mėnesius gauti didesnį atlyginimą, gresia iki 8 metų kalėjimo. O juk tai dažnai atsitikdavo ir toms būsimoms mamoms, kurių didžiąją pajamų dalį sudarė anksčiau “Sodros” neapmokestintos autorinės sutartys. Jei jos dirbdavo pas bent kiek žmoniškumo turintį vadovą, paskutinius mėnesius gaudavo jau ne autorinį, o “sodrinį” atlyginimą.
Gal ponas Dagys galvoja, kad tinkamiausia, ramiausia, mažiausiai pagundų kelianti vieta vaikams auginti yra kalėjimas? Ar taip bus įgyvendinama tvirtos lietuviškos šeimos koncepcija?
Bandymas sutramdyti “per daug” uždirbusias mamas yra ne tik amoralus, bet ir iracionalus. Kalbos apie prevenciją ir įspėjimą būsimoms piktnaudžiautojoms - visiška nesąmonė, nes nuo liepos 1 dienos motinystės išmokos skaičiuojamos jau ne nuo trijų, o nuo 12 mėnesių užmokesčio vidurkio. Taigi ankstesnis politikų neapsižiūrėjimas jau ištaisytas. Tačiau mūsų valdžiažmogiai vis tiek nori parodyti savo galią.
Pabaigai reikėtų atremti geležinį diržų užveržimo strategų klausimą: jei ne iš vaikučių, tai iš ko dar galime atimti?
Taigi pasvarstykime, tarsi būtume viena didelė darni šeima. Ar laikinai mažiau pradėję uždirbti tėvai visų pirma nurėžia ne prabangos išlaidas, o pinigus vaikų maistui ir jų mokslui? Ką mes pasakytume apie tokią šeimos politiką? O juk vyriausybė be viso kito jau antrą kartą šiais metais siūlo mažinti mokinio krepšelį!
Man atrodo, darnioje šeimoje kartu gyvenantys seneliai patys pasisiūlytų apriboti savo išlaidas, kad tik nieko nepritrūktų pačiam mažiausiam ir kad apie dar vieną vaiką galvoję tėvai neatsisakytų savo planų dėl laikinos krizės.
Jei jau kalbame apie tokį keistą solidarumą, kaip išmokų turtingiausioms mamoms nupjovimas, tai ar ne geriau būtų reikiamą kiekį pinigų proporcingai paimti iš dešimties procentų turtingiausių pensininkų? Ta pati suma, paskirstyta kokiam šimtui tūkstančių, taptų daug mažesnė ir todėl daug mažiau skausminga nei ji dabar yra keturiems tūkstančiams mamų. Jau vien todėl šitas sprendimas yra daug geresnis.
Tačiau galvodamas apie tikrąjį solidarumą, kuris vienintelis gali padėti įveikti krizę be nepataisomai blogų socialinių padarinių, noriu pasiūlyti dar geresnę išeitį. Pinigai skirti mūsų tautos ateičiai vaikams turi būti paimti iš 10 procentų daugiausiai uždirbančių politikų, valdininkų, teisėjų ir kitų biudžetininkų. Čia galėtų prisijungti ir valstybės įmonių vadovai.
Nemanau, kad pirmu balsavimu motinystės išmokų “luboms” jau pritaręs Seimas drįstų to paties principo netaikyti ir sau pačiam.
Gal padėsite mums apsispręsti?