Keturi kilometrai žemiau realybės ir civilizuoto mąstymo lygio. Taip galima vertinti keistai agresyvų dabartinės Rusijos elgesį politikos šachmatų lentoje.
Pabandykime suprasti, kiek čia yra kazokiškos bravūros, skirtos daugiau savųjų ambicijoms tenkinti, o kiek – šalto apskaičiavimo.
Štai Putinas, Vakarų žurnalistų paklaustas apie žmogaus teises ir apgailėtiną spaudos laisvę Rusijoje net nemirksėdamas pareiškia, kad šiuo metu jis yra vienintelis tikras demokratas – ne, ne savo tėvynėje, o pasaulyje, kuris nuo Mahatmos Gandžio laikų nieko panašaus nėra matęs.
Būtų galima tai priimti kaip seną kagėbistinį juokelį, tačiau daugeliu kitų atvejų avantiūristinis Rusijos elgesys vargu ar labai linksmina. Per pastarąjį pusmetį konfliktai pasipylė vienas paskui kitą. Kai kas Vakaruose jau prabilo ir apie Šaltąjį karą nr. 2.
Matyt, aiškiausiu naujo Šaltojo karo starto šūviu reikėtų laikyti rusų ekspediciją į Šiaurės ašigalį. Čia jau prasideda net ne šaltasis, o tikras ledinis karas dėl energetinių iškasenų pilnos teritorijos, kurios plotas – du trečdaliai Europos.
„Arktis – Rusijos, ir mes su ja susiję ne vienu gyvenimu, ne viena karta. Kas įsisavino Arktį? Kodėl turime ją atiduoti? Visi jos nori. Tad ji, žinoma, turi ir politinę, ir geopolitinę reikšmę. Arkties vandenyne, Šiaurės ašigalio taške, mes pirmieji dugne įsmeigsime Rusijos vėliavą“, – teigė į ekspediciją atominiu ledlaužiu ir povandeniniais laivais išsiruošęs Rusijos valstybės dūmos vicepirmininkas Artūras Čilingarovas.
Ir įsmeigė! Vėliava, tiesa, guminė ir vargu ar ją kas daugiau pamatys – vis dėlto 4 km. žemiau jūros lygio! Tačiau propagandinis karas prasidėjo. Pamažu pritraukiami ir kariniai laivai. JAV, Kanada, Danija ir Norvegija, kurių teritoriniai vandenys prieina prie ginčijamos teritorijos, gavo naują galvosūkį.
Štai kokia gili ir nepermatoma ta Rusija! Vaikšto sau aukšti jos pareigūnai 4 km. gylyje, ir ką tu jiems? Tikri drąsuoliai ir patriotai. Ir nereikia net abejoti, kad laiminga liaudis sutiks juos kaip didvyrius.
Pasaulio nuomonė? O kodėl Rusijai ji turėtų rūpėti? Rusija – save pati patenkinanti, atskira civilizacija. Bent jau naujieji jos ideologai yra nusprendę, kad šitaip bus geriau. Panirti pačiai į save! Nugrimzti į šaltą imperinę didybę ir ten užsikonservuoti visiems laikams.
Taigi, kaip tobulame povandeniniame laive. Supuvusiems Vakarams ant pykčio žvelgti į jų pasileidusį progresą pro saugų periskopą ir džiaugtis savo unikalumu.
UŽSIŠALDŽIUSI RUSIJA. Užsišaldžiusi ir dėl to laiminga. Pasirodo, visai nereikia kilti kažkur į viršų ir kompleksuoti, kad to nepajėgi – istorija tarsi akmuo po kaklu. Daug geriau grimzti žemyn. Geriau ir, žinoma, lengviau.
Taigi galima grimzti ir tuo pačiu metu vėl tapti pasaulio lydere. Taip! Nepavyko komunistų laikais pralenkti laiko ir tapti progreso garvežiu, tačiau dabar rasta nauja išeitis – telkti visas idėjinio regreso jėgas. Vienyti Trečiąjį pasaulį prieš globalinį Vakarų liberalizmą.
Vakarai eina neteisinga kryptimi! Visi likusieji, vienykitės!
Štai kokia ta naujoji Rusijos ideologija – nauja nacionalinė idėja. RUSIJA – KONSERVATIZMO TVIRTOVĖ. Jai nereikia svetimų vertybių. Ji kruopščiai renka savo istorines vertybes, geriausiai tinkančias naujai imperijai.
IMPERIJA. PASIDARYK PATS. Taip ir vadinosi etapinė naujosios rusų ideologijos knyga. Maža pasakyti – imperijos atkūrimas. Aukščiausiuose intelektualų sluoksniuose kalbama - nei daugiau, nei mažiau - apie naujos civilizacijos kūrimą.
Ir tai visai ne juokai. Yra įvykę labai rimti giluminiai lūžiai. Vakarams, ypač politiniams Vakarams, tai suprasti labai sunku. Vis dar galvojama, kad čia tik trapi valdžios viršūnėlė ieško savo vietos šalyje ir pasaulyje.
Dar liūdniau, kai rimti, giluminiai dalykai suvedami į priešrinkiminius žaidimus. Čia ypatingai pasižymi lietuviška spauda, visur gebanti įžvelgti tik politines intrigas ir mėgstanti jas be perstojo narplioti.
Ne, ponai. Tai ne Putinas sukūrė dabartinę šiai ir kitoms šalims pavojingą situaciją. Tai pati istoriškai nulemta Rusijos būklė sukūrė Putiną ir jo rėžimą. Jeigu ne tik Gorbačiovas, bet ir pats „Gulago archipelago“ autorius nobelistas Solženicynas šlovina diktatorių, verta susimąstyti.
Kas atsitiko Rusijai? Ji pati nenori būti liberaliosios demokratijos šalimi. Nenori ir viskas. Lygiai taip pat, kaip to nenori Irakas. Kaip to nenori Iranas ir galbūt Venesuela. Tai – giluminis, civilizacinis klausimas.
Rusija bando kurti visai kito tipo nei Vakarų demokratiją. Ir Vakarai jai reikalingi kaip atspirties ir konfrontacijos taškas – kaip kažkas Kitas, kovojant su kuriuo lengviau apčiuopti savo tapatybę.
Šita manipuliacinė bėdos demokratija irgi stengiasi įtikti daugumai, tačiau opozicinė mažuma jai visada virsta priešu, kurį reikia naikinti. Tai demokratija be vakarietiškų žmogaus teisių ir laisvių, tačiau su stipriai išreikštu vienijančiu jėgos kultu.
Tokia hierarchinė, tačiau mases uždeganti demokratija gali trumpam mobilizuoti nacijos energiją ir leisti per trumpą galingo šėlsmo tarpsnį pamiršti buvusias skriaudas ir praradimus.
Po to viskas subliūkšta, ir vėl reikia drąsos pažvelgti skaudžiai realybei į akis.
Tačiau ši akistata su savimi įvyks vėliau. Kaip praėjusiame amžiuje jau yra įvykę ponacistinės Vokietijos ir poimperinės Japonijos atveju.
Dabartinė Rusija atsisako priimti realybę tokią, kokia ji yra. Ji tiesiog nebeturi moralinių jėgų išsiveržti aukštyn, kur šviečia sunkiai pasiekiami laisvės ir demokratijos idealai.
Žiaurios realybės luobas per daug kietas. Per daug seno įšalo žmonių protuose ir širdyse.
Tad Rusija grimzta žemyn. Į nacijos dugną. Į nacionalizmą.